Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-11-312/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-21
Bylos Nr.: 1A-11-312/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-40875-2020-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
Nuteistasis: K. A., A. G., B. K.
Advokatai: Saulius Kibilda, Daiva Dereškevičienė, Domantas Skebuiir Mažvydas, Domantas Skeboir Mažvydas, Domantas Skebasir Mažvydas

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.2.23.2.2.1Neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 2 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-11-312/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40875-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.2; 1.2.23.2.2.1; 2.4.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei, Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorams Ryčiui Ivanauskui, Dainai Dilbienei,nuteistosios K. A. gynėjams advokatams Domantui Skebui ir Mažvydui Misiūnui,nuteistosios A. G. gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei,

nuteistajam B. K. (B. K.) (nuotoliniu būdu, naudojantis „Zoom“ progama) ir jo gynėjui advokatui Sauliui Kibildai,

vertėjams Ingridai Petrulienei, Boženai Seniut, Rimantui Skuratovič,specialistei R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. A. gynėjų advokatų Domanto Skebo ir Mažvydo Misiūno bei nuteistojo B. K. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. A. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 9 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir K. A. paskirta galutinė subendrinta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. sausio 5 d.

B. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 8 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2022 m. sausio 21 d.

A. G. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis ir A. G. paskirta galutinė subendrinta 10 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2020 m. lapkričio 12 d., 16.00 val., iki 2020 m. lapkričio 13 d., 15.00 val., kas, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, atitinka vieną laisvės atėmimo dieną bei bausmės laikas atliktas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. K. A. ir B. K. nuteisti už tai, kad jie neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėdami tikslą jas parduoti ar kitaip platinti,t. y. jie, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, veikdami kartu, laikė bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), narkotines medžiagas: didelį kiekį karfentanilio, kurio masė yra 0,003 g, kokainą, kurio masė yra 0,015 g, ir metadoną, kurio masė yra 0,011 g; iš kurių 2020 m. lapkričio 12 d., apie 16 val., minėtame bute, veikdami kartu, perduodami už piniginį atlygį A. G., išplatino (pardavė) narkotines medžiagas: karfentanilį, kurio masė yra 0,00026 g, kokainą, kurio masė yra 0,007 g, ir metadoną, kurio masė yra 0,005 g; o likusias narkotines medžiagas neteisėtai laikė bute, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. prieškambaryje laikė 25 vnt. folijos lankstinukus su narkotine medžiaga - karfentaniliu, kurio masė yra 0,00031 g, narkotine medžiaga - metadonu, kurio masė yra 0,006 g, ir narkotine medžiaga - kokainu, kurio masė yra 0,008 g, kol 2020 m. lapkričio 12 d., apie 19.18 val., policijos pareigūnai kratos metu, juos rado ir paėmė, o plastikinį užspaudžiamą maišelį su dideliu kiekiu narkotinės medžiagos - karfentaniliu, kurio masė yra 0,00248 g, laikė virtuvėje elektriniame virdulyje įrengtoje slėptuvėje, kol policijos pareigūnai kratos metu 2020 m. lapkričio 12 d., apie 23.03 val., jas rado ir paėmė. Šiais savo veiksmais K. A. ir B. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

2. A. G. nuteista už tai, kad ji neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: ji, veikdama kartu su K. A. bei B. K., turėdami bendrą tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas asmenims, priklausomiems nuo narkotinių medžiagų, pagal iš anksto nustatytą schemą, 2020 m. lapkričio 12 d., apie 16 val., atvyko į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), perdavusi K. A. bei B. K. 132 Eur, gautus iš asmenų, priklausomų nuo narkotinių medžiagų, narkotikų įsigijimui, neteisėtai iš K. A. ir B. K. įgijo 23 folijos lankstinukus su narkotinėmis medžiagomis - karfentaniliu, kurio masė yra 0,00026 g, kokainu, kurio masė yra 0,007 g, ir metadonu, kurio masė yra 0,005 g, kuriuos gabeno rankoje perduoti asmenims, priklausomiems nuo narkotinių medžiagų, kai 2020 m. lapkričio 12 d., apie 16 val., prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyta policijos pareigūnų, kurie rado ir paėmė iš jos minėtus 23 folijos lankstinukus, su juose esančiomis narkotinėmis medžiagomis. Šiais savo veiksmais A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistosios K. A. gynėjai advokatai Domantas Skebas ir Mažvydas Misiūnas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, t. y. iškviesti į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir apklausti Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialistes L. Z. ir R. S.; taip pat prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 21 d. nuosprendį ir išteisinti K. A.

2.1. Apeliantų vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad K. A. neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų (karfentaniliu), turėdama tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Pažymima, jog tarp bylos dalyvių nėra ginčo, jog: 1) visi nuteistieji 2020 m. lapkričio 12 d. buvo bute, adresu (duomenys neskelbtini). Kiti asmenys, galėję būti bute tą dieną iki pareigūnų patekimo į butą, nenustatyti; 2) visi nuteistieji vartojo narkotines medžiagas; 3) nuteistosios A. G. ir K. A. iki 2020 m. lapkričio 3 d. prekiavo nelegaliomis narkotinėmis medžiagomis, tačiau kokios tai buvo narkotinės medžiagos, K. A. nenurodė; 4) nuteistasis B. K. nuo pat narkotinių medžiagų suradimo minėtame bute momento nuosekliai tvirtino, kad bute rastos narkotinės medžiagos yra jo, jog būtent jis asmeniškai laikė jas bute; 5) nuteistoji K. A. iki 2020 m. spalio mėnesio pabaigos prekiavo nenustatytomis narkotinėmis medžiagomis, tačiau pastebėjusi, kad yra sekama policijos, tokią veiklą nutraukė.

2.2. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį K. A. atžvilgiu dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, iš esmės grindė tik kitos nuteistosios A. G., turinčios byloje savų interesų, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors pati A. G. nenurodė, kaip konkrečiai K. A. susijusi su narkotinėmis medžiagomis, rastomis virdulyje. Be to, B. K. nuo pat narkotinių medžiagų radimo pradžios nuosekliai teigė, kad šios narkotinės medžiagos yra jo, kad jis buvo suradęs jas paliktas pavėžėjimo (taksi) automobilyje ir jis laikė jas sau. Taigi, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog K. A. taip pat laikė narkotines medžiagas virdulyje, apeliantų nuomone, grįsta tik K. A. asmenybe ir jos ankstesne veikla, kadangi ji iki 2020 m. lapkričio 3 d. prekiavo narkotinėmis medžiagomis. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, K. A. ryšys su narkotinėmis medžiagomis, rastomis virdulyje, nenustatytas.

2.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad visi kaltinamieji vieningai nurodė, jog prieš pat jų sulaikymą tarp jų kilo konfliktas dėl asmeninių priežasčių, t. y. K. A. pasirodė, jog A. G. siekia užmegzti artimą ryšį su jos sugyventiniu B. K. Todėl, apeliantų nuomone, vertinant A. G. parodymus teisingumo ir patikimumo aspektu, būtina įvertinti šio asmens santykius su kitais kaltinamaisiais. Būtina įvertinti nepaneigtą aplinkybę apie asmeninio pobūdžio konfliktą, kurio vedina A. G. galėjo ikiteisminio tyrimo metu apkalbėti kitus kaltinamuosius dėl jų ryšio su bute rastomis narkotinėmis medžiagomis. Juolab, kad teismo posėdžio metu A. G. parodė, jog ji laikė narkotines medžiagas kaltinamųjų bute, tokiu būdu siekdama atkeršyti kaltinamiesiems dėl asmeninio pobūdžio konfliktiškų santykių ir ši aplinkybė nepaneigta jokiais bylos įrodymais. Be to, A. G., pranešdama policijos pareigūnams apie narkotines medžiagas, laikomas virdulyje, visiškai nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė kitų kaltinamųjų ryšys su šia slėptuve. A. G. paslėpė narkotines medžiagas virdulyje sąmoningai, kad patys kaltinamieji nerastų šių medžiagų anksčiau nei policijos pareigūnai. Taip pat A. G., būdama priklausoma nuo narkotinių medžiagų, bijodama kardomosios priemonės - suėmimo, būdama susipykusi su K. A., melagingai nurodė, kad ji narkotines medžiagas gavo iš nuteistosios K. A. Šią aplinkybę patvirtino ir pati A. G. teismo posėdžio metu.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išties K. A. ir A. G. pokalbių išklotinės patvirtina, jog K. A. narkotinių medžiagų prekybą nutraukė 2020 m. lapkričio 3 d., kas leidžia teigti, jog 2020 m. lapkričio 12 d. nuteistoji K. A. nebedisponavo narkotinėmis medžiagomis. To neneigė ir pati nuteistoji K. A., nurodydama, kad ji iki maždaug 2020 m. spalio mėn. pabaigos pardavinėjo narkotines medžiagas, vėliau šią jos veiklą perėmė kitas asmuo, kurį atsisakė įvardinti, ir, kad folija, jos karpiniai, rasti kratos metu, galėjo būti likę iš ankstesnės nelegalios veiklos, o pats savaime laikymas folijos, karpymas, perdavimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

2.5. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai K. A. kaltę grindė tuo, kad pas A. G. rastos narkotinės medžiagos buvo supakuotos į folijos lankstinukus, ant kurių buvo rasti K. A. pirštų antspaudai. Be to, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog B. K. ir K. A. savo namuose laikė ne tik jau paruoštas platinti narkotines medžiagas, bet ir priemones, reikalingas specifiškai supakuoti platinimui skirtas narkotinių medžiagų dozes. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas šios išvados niekuo nepagrindė. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistieji B. K. ir K. A. visose proceso stadijose duodami parodymus siekė išvengti atsakomybės, o A. G. teisiamajame posėdyje prisiimti atsakomybę už kitus kaltinamuosius.

2.6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro išvadoje nurodyta, jog karfentanilio kiekis buvo nustatytas ištyrus tik mažąją dalį dalyje tyrimui pateiktos medžiagos - 0,360 g iš 10,040 g, todėl, apeliantų nuomone, negalima teigti, jog nustatyta karfentanilio koncentracija yra vienoda visoje tyrimui pateiktoje medžiagoje, kas lemia veikos kvalifikavimą. Įvertinus, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje suteikė reikšmingos įrodomosios reikšmės kitų narkotinių medžiagų nebuvimui virdulyje rastuose milteliuose bei įvertinus, kad specialistas galėjo klaidingai nurodyti bendrą karfentanilio kiekį (preziumuodamas, kad koncentracija vienoda) bei nenurodė išvadoje tyrimo metodo pavadinimo ir numerio, apeliantai prašo apeliacinės instancijos teismo atnaujinti įrodymų tyrimą ir iškviesti į teismo posėdį bei apklausti Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialistes L. Z. ir R. S.

2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį K. A. suformuluotas netinkamai ir neaiškiai, nenurodyta bendrininkavimo forma ir rūšis, neatskleisti konkretūs kiekvieno bendrininko veiksmai, neaišku, kodėl veikos kvalifikuotos kaip du savarankiški nusikaltimai, nenurodyta asmeniškai būtent K. A. laikytas narkotinių medžiagų kiekis. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės atriboti, kieno tie narkotikai, rasti bute - B. K., K. A., abiejų, o gal kitų nenustatytų asmenų, kurie lankėsi tame bute. Nesant nuorodos kaltinime į BK 24 straipsnį, galima spėti, kad kaltinamieji vertinami kaip bendravykdytojai. Tokiu atveju būtina konkretizuoti, kokiu būdu pasireiškė bendras narkotinių medžiagų laikymas - būtina įvardinti konkretaus nuteistojo veiksmus, susitarimą, požymius apie bendrą tyčios pobūdį, konkretų indėlį į nusikalstamos veikos padarymą.

2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, padaryti nešališkas išvadas. Apeliantų nuomone, visi B. K., A. G. ir K. A. parodymai, duoti teisiamuosiuose posėdžiuose, turi būti tinkamai ištirti ir išanalizuoti. Šie parodymų duomenys ir kiti byloje esantys įrodymai sudaro vieną loginę įrodymų grandinę, patvirtinančią, kad K. A. nėra narkotinių medžiagų, rastų pas A. G., adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, šios narkotinės medžiagos nebuvo K. A. dispozicijoje. Nagrinėjamu atveju, byloje esantys įrodymai bei liudytojų parodymai, apeliantų vertinimu, nėra vieningi, vienareikšmiškai nepagrindžia, kad nuteistoji K. A. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

2.9. Apeliaciniame skunde pažymima, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas nesirėmė K. A. gynėjų išsakytais argumentais, motyvais, neatsižvelgė į advokatų vertinimus ir bylos duomenų analize. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistoji K. A. neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų turėdama tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, turėjo pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir, ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių jų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti, atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P- 178/2012, 2K-168-13912017, 2K-20-303/2018). Apeliantų vertinimu, bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme buvo neišsamus, nebuvo įvertinta konfliktinė situacija, kuri buvo prieš nagrinėjamo įvykio dieną tarp A. G., B. K. ir K. A. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tai yra esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas. Tik pašalinus šį pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas gali spręsti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo B. K. gynėjas advokatas Saulius Kibilda prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį, kurioje B. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė, ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, B. K. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę, nukrypdamas nuo BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą, neišanalizavo visų bylos duomenų, susijusių su kitų kaltinamųjų duotais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, taip pat neįvertino nuteistojo asmenybės teigiamų ir neigiamų savybių, jo elgesio šeimoje ir visuomenėje, jo polinkių, nusikalstamos veikos padarymo priežasčių, elgesio po nusikalstamos veikos padarymo. Apelianto vertinimu, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, nuteistajam B. K. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

3.2. Apeliaciniu skundu nesutinkama su nuteistojo B. K. veikos kvalifikavimu, nurodant, jog nuteistojo veiksmai kvalifikuotini ne kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, o kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis savo kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo pripažino iš dalies, nes jis nuo pat pirmojo sulaikymo momento nurodė, kad jis narkotines medžiagas laikė savo poreikiams ir tikslo platinti jų neturėjo. Nors ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai dėl narkotinių medžiagų skiriasi nuo teismo posėdžio metu duotų parodymų, vis tik, apeliantas pažymi, kad taip jis elgėsi norėdamas apsaugoti savo šeimą, t. y. savo sugyventinę ir vaiką.

3.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistoji A. G. yra priklausoma nuo narkotinių medžiagų apie 7 metus. Ji pažįsta K. A. daug metų, nes anksčiau A. G. pirko iš jos narkotines medžiagas. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų prekiavęs, padavęs ar pardavęs kažkam narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Pažymima, kad įvykio metu tarp visų nuteistųjų buvo įvykęs pyktis dėl neva tarp B. K. ir A. G. kilusios simpatijos, nors iš tiesų to nebuvo. Dėl pykčio ir dėl to, kad nuteistoji sulaikymo metu buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, A. G. pasakė pareigūnams, kad narkotinės medžiagos gali būti slepiamos virdulyje, kuriame ji pati jas dar iki sulaikymo momento ir paslėpė.

3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog jis kaltę pripažįsta iš dalies, nes jis narkotines medžiagas laikė savo reikmėms, bet jų niekuomet neplatino. Nurodė, kad jis iki sulaikymo buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų ir jas vartojo kiekvieną dieną, jis rūkė kaitindamas narkotinę medžiagą ant folijos ir įtraukdamas dūmus per vamzdelį. Bute rasti 25 lankstinukai priklauso jam, juos jam atnešė kratos atlikimo dieną A. G.

3.6. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog teismas, vertindamas nuteistojo parodymus tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu neturi pagrindo jais tikėti, kadangi jie nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje, o taip pat ir bylos medžiagai. Apeliantas pažymi, kad pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės yra nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kur nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai nepatikrino nuteistųjų parodymų patikimumo, nes teisme nebuvo pateikta įrodymų iš kitų šaltinių, kurie patvirtintų jų parodymus, todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos dėl kitų kaltinamųjų parodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kt.).

3.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis pripažintas kaltu padaręs sunkią nusikalstamą veiką, t. y. disponavus dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Tačiau nuteistasis tokios nusikalstamos veikos nepadarė. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nuteistasis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. Nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą nuostatas“. Šio nutarimo 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Dėl šių priežasčių nuteistojo veiksmai neatitinka nusikalstamos veiklos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, dėl ko pirmosios instancijos nuosprendis šioje dalyje naikintinas, pakeičiant nuosprendį BPK 328 straipsnyje ar BK 329 straipsnyje numatytais pagrindais.

3.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Nurodoma, kad nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, nėra laikomas pavojingu visuomenei asmeniu, nėra charakterizuojamas neigiamai, nėra registruotas priklausomybės ligų centre ir psichiatrinėje įskaitoje, viso proceso metu pripažino savo kaltę iš dalies, tačiau tai darė pagrįstai teigdamas tik dėl to, kad pats vartojo narkotines medžiagas, kurias įsigydavo įvairiose vietose ir kartais iš A. G., todėl, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti nuteistojo pavojingumą ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kadangi išdėstytos aplinkybės rodo, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir gali būti pripažinta išimtine aplinkybe. Nurodoma, kad kasacinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K- 430/2012, 2K-421/2013, 2K- 150/2014, 2K-P- 89/2014, 2K-186-942/2015 ir h.).

3.9. Apelianto vertinimu, iš aukščiau nurodytų argumentų matyti, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika nebuvo tokia pavojinga, kad už jos padarymą būtų skiriama 8 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, teigtina, kad šioje byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, kurių pagrindu tikslinga nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę, nei numato BK 260 straipsnio 2 dalies sankcija. Šiuo atveju darytina išvada, kad baudžiamosios atsakomybės paskirtį atitiktų, bendrosios ir specialiosios prevencijos įgyvendinimą užtikrintų ir humaniškumo principą įgyvendintų su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Aukščiau nurodytos aplinkybės neabejotinai pagrindžia, jog realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Todėl manoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė klausimo dėl nuteistajam švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės paskyrimo.

Šalies argumentai

3.10. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nuteistųjų ir liudytojų parodymus, kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, 2K-126-693/2018), teigtina, kad nuteistojo veiksmuose nėra objektyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, rėmėsi išimtinai jam nenaudingais kitų kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad jie galėjo būti neobjektyvūs, nepagrįstai įvertinęs ir nuteistosios A. G. parodymus kaip jos siekį padėti K. A. ir B. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, neteisingai paskyrė bausmę, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nepatikrino kiekvieno įrodymo sąsajumo, jų pakankamumo, tarpusavio ryšio ir neįvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi įrodymų nevertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, netyrė bei neanalizavo nuteistąjį teisinančių įrodymų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuris naikintinas.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų K. A. ir B. K. gynėjų apeliaciniai skundai atmestini

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistųjų K. A. ir B. K. gynėjų apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs pagrįstai konstatavo, jog K. A. ir B. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistųjų K. A. ir B. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, požymių, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl nuteistosios K. A. ir B. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje

10. Skundžiamu nuosprendžiu K. A. ir B. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistųjų K. A., B. K., A. G., byloje apklaustų liudytojų parodymus, kratos protokolus, specialistų išvadas bei kitą rašytinę bylos medžiagą, juos palyginęs tarpusavyje, nustatė, jog teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad K. A., veikdama kartu su B. K., neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, laikė bute, adresu (duomenys neskelbtini), narkotines medžiagas: didelį kiekį karfentanilio, kurio masė yra 0,003 g, kokainą, kurio masė yra 0,015 g, ir metadoną, kurio masė yra 0,011 g, iš kurių dalį išplatino A. G., o likusias narkotines medžiagas neteisėtai laikė bute, adresu (duomenys neskelbtini), kol jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

11. Nuteistosios K. A. gynėjų pateiktame apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, susiję su įrodymų dėl jos kaltės vertinimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį K. A. atžvilgiu iš esmės grindė tik kitos nuteistosios A. G., turinčios byloje savų interesų, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tokie skundo argumentai nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino įrodymus ir sprendimą dėl K. A., tuo pačiu ir B. K. kaltės grindė ne vien tik nuteistosios A. G. parodymais, o byloje esančių duomenų, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, visuma. Priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek K. A. bei B. K. teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė juos teisinančius įrodymus. Pažymėtina, jog K. A. bei B. K. kaltė dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra grindžiama ne tik nuteistosios A. G. parodymais, bet ir liudytojų policijos pareigūnų T. Š., M. J., A. R., R. R., I. Č. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, taip pat specialistų išvadose pateiktais duomenimis, kratų, apžiūros, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumą ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su šiomis išvadomis iš esmės sutinka, todėl, atsižvelgdama į tai, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantams yra žinomas, visų apylinkės teismo argumentų šiuo klausimu iš naujo nebekartoja.

Žemesnės instancijos teismas

12. Kaip matyti iš nuteistosios K. A. gynėjų pateikto apeliacinio skundo motyvų, nurodoma, jog A. G. parodymai nėra išsamūs, nes ji nenurodė, iš ko būtent sprendė, kad būtent K. A. laikė paslėpusi virdulyje narkotines medžiagas ir kad jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, kad K. A. laikė narkotines medžiagas virdulyje. Atsakant į šiuos skundo argumentus, pirmiausia, pastebėtina, jog iš byloje esančių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų matyti, kad K. A. su A. G. nuolat bendravo, nustatyta, kad telefonu buvo aptariami narkotinių medžiagų platinimo klausimai. Remiantis elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo duomenimis, A. G. dažnai lankydavosi bute pas B. K. ir K. A., neretai jai yra tekę laukti, kol buvo ruošiami lankstinukai su narkotine medžiaga, taigi, ji matė narkotinių medžiagų ruošimo platinimui procesą ir vietą, kurioje buvo laikomos narkotinės medžiagos.

13. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog K. A. narkotinių medžiagų prekybą nutraukė 2020 m. lapkričio 3 d., kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nurodytus teiginius. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo tikėti K. A. pozicija, jog ji narkotines medžiagas platino tik iki spalio mėnesio pabaigos, o vėliau šios veiklos atsisakė, kadangi, iš byloje esančių telefoninių pokalbių tarp jos ir A. G., matyti, jog 2020 m. lapkričio 3 d. jos derino būtent narkotinių medžiagų pardavimo kitiems asmenims klausimus. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog 2020 m. lapkričio 6 d. K. A. telefonu pasakė A. G., kad ši „sužinotų, kiek tiksliai, ji po šimtą kartų netrauks, jei neužteks, arba per mažai, jai nesvarbu“ (t. 2, b. l. 85). Neabejotinai reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad sulaikymo metu pas A. G. rastų folijos lankstinukų, kuriuose buvo narkotinės medžiagos, buvo rasta K. A. pirštų antspaudų, kas patvirtina A. G. parodymus apie tai, kad šiuos narkotikus ji gavo iš K. A. Šios aplinkybės taip pat paneigia K. A. teiginius, kad nuo spalio mėnesio pabaigos ji nebeduodavo A. G. narkotinių medžiagų platinimui. Papildomai atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad nors nuteistoji K. A. nurodė, kad narkotinių medžiagų platinimo veiklą perdavė kitam asmeniui, tačiau ji apie šį asmenį jokios informacijos nesuteikė. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

14. Kaip matyti iš nuteistųjų gynėjų pateikto apeliacinių skundų argumentų, A. G. parodymų teisme neatitikimą anksčiau duotiems parodymams bandoma pagrįsti susiklosčiusia konfliktine situacija tarp A. G., B. K. ir K. A., nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad A. G. nuo pat sulaikymo davė išsamius parodymus dėl pas ją rastų narkotinių medžiagų ir jos ryšių su B. K. ir K. A. Šių parodymų ji nuosekliai laikėsi ir apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Todėl šie parodymai pagrįstai pripažinti patikimais ir atitinkančiais kitus byloje esančius duomenis. Vis tik, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitų nuteistųjų versijos dėl įvairių aplinkybių viso proceso metu pastoviai keitėsi, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus neatitikimus ir prieštaravimus, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių B. K. ir K. A. versijas, todėl jomis vadovautis nėra pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu A. G. davė nuoseklius ir itin detalius parodymus, kuriuose ji pripažino, kad jos sulaikymo metu pas ją rastos narkotinės medžiagos buvo skirtos pardavimui kitiems narkomanams, o šias medžiagas ji įgijo iš K. A., kuri buvo jos nuolatinė narkotinių medžiagų tiekėja ir kuri jai narkotikais atsilygindavo už narkotinių medžiagų platinimą. Nurodė, jog jos sulaikymo metu pas ją rastus lankstinukus jai padavė K. A., juos paėmusi iš didesnio maišelio. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu, A. G. detaliai papasakojo apie savo ir kitų kaltinamųjų ryšius ir jų pobūdį, narkotikų platinimo modelį, t. y. kad įgydavo narkotines medžiagas iš K. A., kuri nurodydavo, kam reikia jas parduoti, kiek dozių ji parduodavo ir pan. Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. G. taip pat nurodė, kad apie tai, jog K. A. jai duoda narkotines medžiagas platinimui, žinojo ir kartu su K. A. gyvenęs pastarosios sugyventinis B. K., kuris tiesiogiai pats matydavo narkotinių medžiagų perdavimą, pats kartais paduodavo jai (A. G.) narkotines medžiagas, duodavo nurodymus elgtis atsargiai, apžiūrėjo jos atneštas K. A. svarstykles ir jas įvertino kaip tinkamas. Pirminę A. G. versiją pagrindžia jos ir K. A. bendravimo telefonu intensyvumas bei turinys. Nustatyta, kad A. G. ir K. A. nuolat ir intensyviai palaikė ryšį telefonu - per laikotarpį nuo 2020 m. spalio 19 d. iki 2020 m. lapkričio 12 d. jos viena kitai skambino daugiau nei po 300 kartų, aptarinėjo narkotinių medžiagų platinimo klausimus. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistosios A. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme bei sugretinus juos su kitais byloje esančiais duomenimis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog A. G. teisme savo poziciją pakeitė siekdama padėti K. A. ir B. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, be kitų ištirtų įrodymų, rėmėsi ir Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2021 m. kovo 24 d. specialisto išvada, o būtent, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad virdulyje rastos gelsvos spalvos miltelių sudėtyje buvo tik vienintelės narkotinės medžiagos – karfentanilio, tuo tarpu minėtoje specialisto išvadoje nustatyta ir tai, kad tiek pas A. G. sulaikymo metu rastuose 23 folijos lankstinukuose, teik 25 folijos lankstinukuose, paimtuose kratos metu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), yra narkotinių medžiagų – karfentanilio, kokaino ir metadono mišinys, kas rodo, kad skyrėsi virdulyje rastų ir jau išfasuotų narkotinių medžiagų sudėtis, o virdulyje rasta medžiaga nebuvo tinkama iškart parduoti ir platinti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas atmetė A. G. iškeltą versiją, jog tai ji įdėjo į virdulį maišelį su narkotinėmis medžiagomis – karfentanilio ir neva metadono mišiniu, ir tokiu būdu bandė suklaidinti teismą prisiimdama kaltę už B. K. ir K. A. Nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, K. A. gynėjai apeliaciniame skunde išreiškė abejonę dėl 2021 m. kovo 24 d. atliktos specialisto išvados tikslumo, o būtent, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pagal Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro atliktą išvadą, karfentanilio kiekis nustatytas ištyrus tik mažąją dalį dalyje tyrimui pateiktos medžiagos - 0,360 g iš 10,040 g, todėl, apeliantų nuomone, negalima teigti, jog nustatyta karfentanilio koncentracija yra vienoda visoje tyrimui pateiktoje medžiagoje, kas lemia veikos kvalifikavimą. Apeliantų nuomone, tyrimą atlikęs specialistas galėjo klaidingai nurodyti bendrą karfentanilio kiekį (preziumuodamas, kad koncentracija vienoda) bei nenurodė išvadoje tyrimo metodo pavadinimo ir numerio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo nuspręsta apklausti Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialistę R. S.

16. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro cheminių tyrimų skyriaus specialistė R. S. buvo apklausta apie 2021 m. kovo 24 d. jos ir vyriausiosios tyrėjos L. Z. pateiktą išvadą. Specialistė R. S. teismo posėdyje paaiškino atlikto tyrimo metodiką ir nurodė, kad skirtingų paketų, kurių numeriai skirtingi, tyrimas atliekamas atskirai. Jeigu pakete yra skirtingi lankstinukai, paketai, pirmiausia vertinama, ar jie vizualiai yra panašūs. Jeigu medžiagos yra panašios, viskas susveriama į indą ir užfiksuojama pradinė tyrimo objekto masė. Tai daroma su specialiais spausdintuvais. Ta medžiaga homogenizuojama, t. y. visiškai sutrinama, kad visos medžiagos pasiskirstytų po visą kiekį vienodai. Tada imamas ėminys kokybinei analizei. Kokybinė analizė atliekama chromotografais. Gavus rezultatus, atliekamas psichotropinių ar narkotinių medžiagų kiekio nustatymo tyrimas. Priklausomai nuo to, kokios medžiagos buvo gautos, tokie tyrimai ir būna atliekami. Šiame tyrime buvo atliekamas kokaino, metadono ir karfentanilio kiekio nustatymas skirtingais metodais. Buvo homogenizuota, t. y. sumaišyta medžiaga, o paskui iš jos paimami du mažiausi ėminiai ir padaromi du skirtingi tyrimai, kad gautųsi kuo tikslesnis galutinis rezultatas. Gavus du rezultatus, imamas vidurkis ir pateikiamas specialisto išvadoje. Specialistė nurodė, kad du tyrimai daromi, tam kad paklaida būtų kuo mažesnė. Šiame tyrime tarp dviejų paralelių paklaida buvo mažesnė negu vienas procentas, todėl tyrimas buvo atliktas pakankamai tiksliai. Specialistė pažymėjo, kad prieš atliekant kiekvieną tyrimą, tą dieną patikrinamas prietaisas, kuriuo tiriamos medžiagos. Patikrinimas atliekamas praleidžiant žinomos koncentracijos medžiagą ir patikrinant, ar ji atsikartoja, tokiu būdu išsiaiškinama, ar prietaisas ir metodas veikia. Tam padaryti naudojamos sertifikuotos medžiagos ir tik tada tiriamos nežinomos medžiagos pagal užduotis. Be to, paneigdama apeliaciniame skunde kilusias abejones dėl tyrimo teisingumo dalyje dėl karfentanilio kiekio nustatymo, specialistė pažymėjo, kad yra karfentanilio kiekio nustatymo metodika, tačiau ji nėra patvirtinta atskiru dokumentu, kaip, pavyzdžiui, metadono ir kokaino tyrimo metodikos, kurios patvirtintos atskirais dokumentais. Metadono ir kokaino tyrimas yra aprašytas tam tikruose dokumentuose, todėl specialistės neaprašinėja šių medžiagų tyrimo sąlygų, tačiau kadangi karfentanilio metodas nėra nurodytas atskiru dokumentu, tyrimo sąlygos yra aprašomos atliekant tyrimą. Taigi, atsižvelgiant į tokius specialistės paaiškinimus, akivaizdu, kad pagrindo abejoti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2021 m. kovo 24 d. specialistų tyrimo išvados teisingumu ir tikslingumu nėra.

17. Nuteistosios K. A. gynėjai apeliaciniame skunde pažymėjo, kad kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį K. A. suformuluotas netinkamai ir neaiškiai, nenurodyta bendrininkavimo forma ir rūšis, neatskleisti konkretūs kiekvieno bendrininko veiksmai, nenurodyta asmeniškai būtent K. A. laikytas narkotinių medžiagų kiekis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nebuvo detalizuota, kokia konkreti dalis narkotinių medžiagų, rastų nuteistųjų B. K. ir K. A. bute, kuriam iš nuteistųjų priklausė, kadangi, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nėra galimybės atriboti, kuriam iš nuteistųjų ir kokia dalis narkotinių medžiagų priklausė. Nors skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tiesiogiai neįvardinta nuteistųjų bendrininkavimo forma ir rūšis, tačiau skiriant nuteistiesiems bausmes, nustatytos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupėje. Be to, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nuorodos į BK 24 straipsnį, akivaizdu, kad nuteistieji vertintini kaip bendravykdytojai.

18. Šiame kontekste pažymėtina, jog BK 25 straipsnis įtvirtina, kad bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Praktikoje aiškinama, kad, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą). Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2011, 2K-340/2012). Kita vertus, bendrininkavimo būtinasis požymis yra ir tyčia, kuri reiškia, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Praktikos išaiškinimai rodo, kad nepaisant to, jog nebūtina iš anksto suderinti veiksmų ar realizuoti visų objektyviųjų požymių, būtina, kad kaltininkas turėtų galimybę suvokti kito asmens veiksmus ir jo sumanymo turinį. Esant pagrįstų abejonių dėl tokios galimybės buvimo, asmuo negali atsakyti kaip bendrininkas už kito asmens veiksmus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad K. A. ir B. K. nuteisimą iš esmės lėmė jų veiksmų vertinimas kaip bendrininkų laikant narkotines medžiagas, turint tikslą jas parduoti. Iš byloje esančių aplinkybių akivaizdu, kad K. A. ir B. K. narkotines medžiagas laikė turėdami tikslą jas platinti, ir nors jų susitarimas veikti kartu nėra išreikštas akivaizdžia forma, tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog jie nusikalstamą veiką darė bendrininkų grupėje.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nuteistosios K. A. gynėjų apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, padarė esminių įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų, kurie šioje byloje būtų lėmę neteisingas išvadas dėl K. A. kaltės padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

20. Apeliaciniu skundu nuteistojo B. K. gynėjas nesutinka su jo ginamojo veikos kvalifikavimu, nurodydamas, jog nuteistojo veiksmai kvalifikuotini ne kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, o kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, kadangi jis narkotines medžiagas laikė savo poreikiams ir tikslo platinti jų neturėjo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad nuteistojo kaltė, pastarajam disponuojant dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą šį kiekį parduoti ar kitaip platinti, įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi kaltininko atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos juos padarant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, rastos priemonės, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kitos faktinės bylos aplinkybės. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos duomenų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2013, 2K-24/2014, 2K-49/2014, 2K-155-693/2016, Nr. 2K-1-719/2020).

22. Visų pirma, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo, rėmėsi išimtinai jam nenaudingais kitų kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad jie galėjo būti neobjektyvūs, iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir juos įvertino visapusiškai, t. y. tiek nuteistąjį B. K. teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, nuosprendyje rėmėsi visomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, tinkamai įvertino įrodymų visumą. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog B. K. viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos dėl to, kad narkotinių medžiagų neplatino ir jas laikė savo vartojimui, vis tik, ši aplinkybė nelaikytina pakankama nuteistojo parodymus vertinti kaip patikimus ir jais vadovautis. Nuteistasis nors ir viso proceso metu nepripažino kaltės dėl narkotinių medžiagų platinimo, tačiau pažymėtina, kad kaip jau minėta aukščiau, jo parodymai nebuvo nuoseklūs dėl veikos padarymo aplinkybių, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu vykusios pirmosios apklausos 2020 m. lapkričio 13 d. metu nuteistasis davė parodymus, kad kratos metu jo bute rasti 25 lankstinukai priklauso jam, juos atnešė kratos atlikimo dieną A. G., jis vartoja narkotikus kasdien, per parą jam reikalingi 24 lankstinukai narkotinės medžiagos, tą rytą jis taip pat vartojo narkotines medžiagas, folijos atraižos jam reikalingos dėti maisto produktams. Antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, vykusios 2021 m. balandžio 14 d., nuteistasis nurodė, kad jam priklauso ne tik A. G. atnešti 25 lankstinukai su narkotinėmis medžiagomis, bet ir virdulyje rasti narkotikai, kuriuos jis teigė radęs automobilyje, teikdamas taksi paslaugas, taip pat nurodė, kad namuose rastos folijos atraižos priklauso jam ir jis jas buvo pasiruošęs narkotinių medžiagų vartojimui. Nuteistasis nurodė, kad yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, jas vartoja kasdien. Apklaustas teisiamajame posėdyje B. K. nurodė dar kitokias aplinkybes, t. y. kad narkotines medžiagas vartoja retai – gali vartoti kelias dienas, gali nevartoti ir kelis mėnesius, nevartoja savaitgaliais, nes tuo metu dirba, nurodė, kad virdulyje rasti narkotikai jam nepriklauso. Taigi, akivaizdu, kad B. K. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo duotais parodymais nesivadovavo.

23. B. K. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos grindžiama nuteistosios A. G. parodymais, liudytojų policijos pareigūnų T. Š., M. J., A. R., R. R., I. Č. parodymais, specialisto išvadomis, kratų, apžiūros, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė, jog B. K. žinojo apie tai, kad K. A. jai (A. G.) duoda narkotines medžiagas platinimui, taip pat nurodė, kad jis matydavo narkotinių medžiagų perdavimą, pats kartais paduodavo A. G. narkotines medžiagas. Remiantis byloje esančių duomenų visuma, darytina neabejotina išvada, jog B. K. ir K. A. disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėdami tikslą jas platinti. Kartu pažymėtina ir tai, kad tiek B. K., tiek K. A. tuo metu nedirbo. Nors B. K. teigė, jog iki suėmimo teikė pavėžėjimo paslaugas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog iš UAB „A.“ pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nustatyta, kad asmuo dirbo tik dešimt mėnesių, iš kurių net šešis mėnesius negavo jokių pajamų. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir tai, kad asmenys vedė bendrą ūkį, nuomojosi butą, turėjo kitų pragyvenimo išlaidų, be to, kratos metu namie buvo rasta ir paimta 5572 Eur grynųjų pinigų, pagrįstai darytina išvada, kad B. K. ir K. A. užsiėmė narkotinių pinigų platinimu ir tai buvo pagrindinis jų pajamų šaltinis.

24. Įvertinusi aptartų įrodymų visumą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas B. K. kaltę grindė ne atskirais parodymais ar bylos duomenimis, o įrodymų ir įvykio aplinkybių visetu. Teismas padarė pagrįstą išvadą dėl B. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Jo veiksmuose nustatyti visi BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai – didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti, todėl jį išteisinti ar jo veiką perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl nuteistajai K. A. paskirtos bausmės

25. Nuteistosios K. A. gynėjas teismo posėdyje nurodė, kad jo ginamajai pirmosios instancijos teismas paskyrė labai griežtą laisvės atėmimo bausmę, kuri neatitinka pusiausvyros principo. Gynėjas akcentavo, kad nuteistoji iš esmės baigė narkotinių medžiagų prekybą ir ji supranta narkotinių medžiagų keliamą žalą. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog sulaikymo metu K. A. buvo nėščia, tačiau prarado vaisių, todėl tokio pobūdžio pasekmė, gynėjo vertinimu, parodė jai veiklos, susijusios su narkotikais, pavojingumą ir keliamą žalą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, gynėjas nurodo, kad nuteistajai skirti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę nėra teisinga. Be to, gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad po baudžiamosios bylos iškėlimo nuteistoji K. A. pagimdė vaiką, o tai rodo jos kelią į normalų visuomeninį gyvenimą. Naujagimiui ypač reikalinga medikų priežiūra ir motinos globa bei tinkamos gyvenimo sąlygos.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

27. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas kaltinamajai K. A. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, t. y. į tai, kad padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir tai, kad nusikalstamą veiką K. A. padarė bendrininkų grupėje ir būdama recidyviste (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai), taip pat teismas įvertino K. A. charakterizuojančius duomenis, o būtent, tai, kad nors ji ir jauna, tačiau praeityje ji du kartus teista už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtu disponavimu, kas rodo, kad ankstesni teismų nuosprendžiai ir paskirtos griežčiausios bausmės K. A. nepadarė jokio poveikio. Teismas, skirdamas bausmę, įvertino ir tai, kad K. A., būdama laisvėje, nedirbo ir neturėjo oficialaus pragyvenimo šaltinio, yra bausta administracine tvarka. Remdamasis nurodytų aplinkybių visuma, teismas pagrįstai sprendė, kad K. A. skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant didesnį nei šios bausmės sankcijoje numatytas vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. A. bausmė individualizuota tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus ir nėra per griežta.

28. Nors nuteistosios K. A. gynėjas paskirtos bausmės griežtumą motyvuoja ir nauja, pirmosios instancijos teismo neįvertinta aplinkybe, jog nuteistajai po baudžiamosios bylos iškėlimo gimė vaikas, tokia aplinkybe savaime nelaikytina pagrindu švelninti paskirtą bausmę. Pabrėžtina, kad tyčinį nusikaltimą K. A. padarė būdama nėščia, tačiau pastaroji aplinkybė neturėjo įtakos jos sprendimui gyventi nepažeidinėjant įstatymų. Be kita ko, nors gynėjas akcentuoja, kad naujagimiui reikalinga medikų priežiūra ir motinos globa bei tinkamos gyvenimo sąlygos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso dešimtasis skyrius nuteistosioms, auginančioms vaiką iki trejų metų amžiaus numato tam tikrus bausmės atlikimo ypatumus, kurie padeda išlaikyti vaiko ir motinos ryšius.

29. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog K. A. paskirta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką nėra per griežta, todėl šį nuosprendį keisti ar naikinti nuteistosios gynėjų skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam B. K. paskirtos bausmės

30. Apeliaciniu skundu nuteistojo B. K. gynėjas prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Toks gynėjo prašymas grindžiamas tuo, kad paskirta bausmė yra neteisinga, paskirta neatsižvelgus į nuteistojo asmenybę ir jo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos taikant BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas.

31. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2013).

32. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

33. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

34. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas B. K. skirtą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, t. y. į tai, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teismas įvertino jį charakterizuojančius duomenis, kad jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, nedirba, vykdo individualią veiklą, be to, teismas kritiškai vertino nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad jis iki suėmimo teikė pavėžėjimo paslaugas, kadangi iš UAB „A.“ pažymos apie priskaičiuotą išmokėtą darbo užmokestį nustatyta, kad nuteistasis dirbo dešimt mėnesių, iš kurių šešis mėnesius negavo jokių pajamų. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis savo kaltę viso proceso metu pripažino tik iš dalies. Teismas, įvertinęs visumą šių aplinkybių, pagrįstai sprendė, kad B. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, o jos trukmė nustatyta artima BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam vidurkiui. Šiuo atveju, įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas švelninti nuteistojo teisinę padėtį.

35. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos iš esmės nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

36. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti B. K. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Įvertinusi tiek nuteistąjį, tiek ir jo padarytą nusikalstamą veiką, jos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta šios teisės normos sankcijoje numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė, bausmės proporcingumo ir teisingumo reikalavimams neprieštarauja. Šiame kontekste akcentuotina, jog narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp nepilnamečių. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo B. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją pakeisti į švelnesnę, nesusijusią su laisvės atėmimo bausme, nėra pagrindo. Bausmė nuteistajam individualizuota tinkamai ir paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai).

37. Nuteistojo gynėjas, prašydamas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės už aktualų nusikaltimą paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti bausmės švelninimo B. K. klausimą pagal BK 54 straipsnio 3 dalį.

38. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismas B. K. už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė teisingą ir proporcingą bausmę, bausmių skyrimą reglamentuojančių BK 41, 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Individualizuojant bausmes buvo įvertintos visos, tiek su nuteistojo asmenybe, jo elgesiu, tiek su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ir pavojingumu susijusios aplinkybės. Bausmės rūšis ir bausmės dydžiai nustatyti tinkamai juos motyvuojant.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

39. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad nuteistajai A. G. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 200 Eur.

40. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajai A. G. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistosios valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų K. A. ir B. K. gynėjų apeliacinius skundus. Nuteistosios A. G. gynėja apeliacinio skundo ar atsiliepimo į apeliacinius skundus nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistosios A. G. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų K. A. gynėjų advokatų Domanto Skebo ir Mažvydo Misiūno ir B. K. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjai Gintaras DzedulionisVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėPaulius Veršekys