Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-190-1020/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-09-15
Bylos Nr.: 1A-190-1020/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-03-6-00053-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Justas Namavičius, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: T. O.
Civilinis ieškovas: Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai: Haroldas Juška

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-1020/2022Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00053-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.9.8; 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.8.4; 1.2.18.10; 1.2.18.11; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.7.5; 2.1.15.1.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei ir Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Dedelienei,nuteistajam T. O. ir jo gynėjui advokatui Haroldui Juškai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. O. gynėjo advokato Haroldo Juškos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. O. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

– pagal BK 220 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

– pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, T. O. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis paskirtomis pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, o bausmių apėmimo būdu ir su bausme paskirta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį bei T. O. paskirta subendrinta bausmė – 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, paskirta laisvės atėmimo bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 9 d. baudžiamuoju įsakymu T. O. paskirta 300 MGL (14 629,80 Eur) dydžio baudos bausme bei T. O. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 300 MGL (14 629,80 Eur) dydžio bauda, į bausmę įskaitant pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 9 d. baudžiamąjį įsakymą atliktą bausmės dalį.

Nuosprendžiu T. O. įpareigotas jam paskirtą baudą sumokėti per 2 (dvejus) metus nuo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 9 d. baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2021 m. birželio 9 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš T. O. kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuoti 23 240 Eur (dvidešimt trys tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt eurų).

Iš T. O. civilinei ieškovei Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Kauno AVMI) priteista 83 560 Eur (aštuoniasdešimt trys tūkstančiai penki šimtai šešiasdešimt eurų) nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. O. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija) nuteistas už tai, kad siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 750 MGL dydį, pateikė neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą, o būtent:

1.1. T. O. laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 13 d. būdamas UAB „K“ direktoriumi, veikdamas šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 ir 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies, 62 straipsnio 2 dalies, 69 straipsnio 1 dalies ir 96 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi, vykdydamas UAB „K“ ūkinę komercinę veiklą, siekdamas išvengti UAB „K“ mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), veikdamas per laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. gegužės buhalterinę apskaitą tvarkiusią L. B., laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. buhalterinę apskaitą tvarkiusią bei 2018 m. sausio 13 d. buhalterinę paslaugą suteikusią A. S., objektyviai neturėjusias galimybės suvokti ir nesuvokusias apie atliekamų veiksmų neteisėtumą, T. O. UAB „K“ PVM deklaracijose nedeklaravo 42 741 Eur mokėtino PVM bei elektroninio deklaravimo sistemos būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pateikė UAB „K“ PVM deklaracijas (forma – FR0600):

1.1.1. 2016 m. rugpjūčio 23 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. birželio mėn. į 11-ą laukelį „PVM apmokestinami sandoriai“ įrašė 830 Eur, nors turėjo įrašyti 1 278 Eur, bei į 29-ą laukelį „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ įrašė 174 Eur, nors turėjo įrašyti 268 Eur;

1.1.2. 2016 m. rugpjūčio 24 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. liepos mėn. į 11-ą laukelį įrašė 9 151 Eur, nors turėjo įrašyti 9 551 Eur, bei į 29-ą laukelį įrašė 1 922 Eur, nors turėjo įrašyti 2 006 Eur;

1.1.3. 2017 m. gegužės 19 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. rugsėjo mėn. į 11-ą laukelį įrašė 32 468 Eur, nors turėjo įrašyti 35 567 Eur, bei į 29-tą laukelį įrašė 6 818 Eur, nors turėjo įrašyti 7 469 Eur;

1.1.4. 2016 m. lapkričio 22 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. spalio mėn. į 35-ą laukelį „Atskaitomas PVM“ įrašė 2 957 Eur, nors turėjo įrašyti 1 752 Eur;

1.1.5. 2017 m. gegužės 19 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. gruodžio mėn. į 35-ą laukelį įrašė 41 985 Eur, nors turėjo įrašyti 7 208 Eur;

1.1.6. 2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. vasario mėn. į 11-ą laukelį įrašė 62 752 Eur, nors turėjo įrašyti 66 648 Eur, į 29-ą laukelį įrašė 13 178 Eur, nors turėjo įrašyti 13 996 Eur bei į 35-ą laukelį įrašė 2 226 Eur, nors turėjo įrašyti 1 729 Eur;

1.1.7. 2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. kovo mėn. į 35-ą laukelį įrašė 752 Eur, nors turėjo įrašyti 631 Eur;

1.1.8. 2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. gegužės mėn. į 33-ą laukelį „Pardavimo PVM (96 str. nustatytais atvejais)“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 536 Eur bei į 35-ą laukelį įrašė 756 Eur, nors turėjo įrašyti 220 Eur;

1.1.9. 2017 m. spalio 16 d. PVM deklaracijoje už 2017 m. liepos mėn. į 33-ą laukelį įrašė 562 Eur, nors turėjo įrašyti 7 Eur.

1.1.10. 2018 m. sausio 13 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., 33-ame laukelyje „Pardavimo PVM (96 str. nustatytais atvejais)“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 2 092 Eur bei 35-ame laukelyje „Atstatomas PVM“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 755 Eur.

1.2. Be to, T. O. pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas kadangi, vykdydamas UAB „K“ ūkinę finansinę veiklą, pardavęs prekių ir paslaugų bei padidindamas leidžiamus atskaitymus, siekdamas išvengti UAB „K“ mokėtino 24 754 Eur pelno mokesčio, veikdamas per buhalterę A. S., nežinojusią apie nusikalstamą veiką, 2016 metų UAB „K“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (duomenys neskelbtini) įrašė tik jam žinomus neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir turtą bei 2017 m. birželio 14 d. deklaraciją elektroninio deklaravimo sistemos būdu pateikė VMI, t. y. 2017 m. birželio 14 d. pateiktoje metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2016 metus, 18-ame laukelyje įrašė 347 724 Eur, nors turėjo įrašyti 368 176,81 Eur, į 19-ą laukelį įrašė 122 306 Eur, nors turėjo įrašyti 287 330,41 Eur bei į 55-ą laukelį įrašė 18 622 Eur, nors turėjo įrašyti 43 376 Eur, taip nedeklaravo 24 754 Eur pelno mokesčio bei jo nesumokėjo į valstybės biudžetą.

1.3. Be to, T. O. pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes UAB „K“ nuo T. O. išmokėtų išmokų (pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo kitoms A klasės pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiais) elektroninio deklaravimo sistemos būdu VMI pateiktose mėnesinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma – FR0572) 21-ame laukelyje nedeklaravo 107 100 Eur, 22-ame laukelyje – 9 870 Eur, 23-ame laukelyje – 6 195 Eur, t. y. T. O. neapskaičiavo ir nedeklaravo 16 065 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bei nesumokėjo jo į valstybės biudžetą, o būtent:

1.3.1. 2016 m. gruodžio 14 d. pateiktoje mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje už 2016 m. lapkričio mėn. 21-ame laukelyje „Išmokėtų išmokų (neskaitant išmokų už gyventojų parduotą turtą), neatėmus pajamų mokesčio ir PSD, suma“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 4 300 Eur, 22-ame laukelyje „Išskaičiuota pajamų mokesčio nuo išmokėtų išmokų iki mėnesio 15 d. (imtinai) suma“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 645 Eur;

1.3.2. 2017 m. kovo 15 d. pateiktoje mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje už 2017 m. vasario mėn. 21-ame laukelyje įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 64 800 Eur, 22 –ame laukelyje įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 9 225 Eur bei 23-iame laukelyje „Išskaičiuota pajamų mokesčio nuo išmokėtų išmokų po mėnesio 15 d. iki paskutinės mėnesio dienos (imtinai) suma“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 495 Eur;

1.3.3. 2017 m. gegužės 9 d. pateiktoje mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje už 2017 m. balandžio mėn. 21-ame laukelyje įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 26 000 Eur bei 23-iame laukelyje įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 3 900 Eur;

1.3.4. 2017 m. gruodžio 4 d. pateiktoje mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje už 2017 m. lapkričio mėn. 21-ame laukelyje įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 12 000 Eur bei 23-iame laukelyje įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 1 800 Eur.

1.4. Tokiu būdu T. O., siekdamas išvengti 24 754 Eur pelno mokesčio, 42 741 Eur PVM bei 16 065 Eur mokėtino GPM nuo A klasės nesusijusių su darbo santykiais pajamų, į UAB „K“ deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą bei pateikė juos VMI, taip valstybės biudžetui padarydamas 83 560 Eur dydžio turtinę žalą.

2. Be to, T. O. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. būdamas UAB „K“ direktoriumi bei akcininku ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnį ir 14 straipsnio 2 dalį, būdamas atsakingu už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, veikdamas šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. veikdamas per UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusias buhalteres ir pastarosioms nepateikdamas visų reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų – nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d. R. B., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 15 d. L. B. bei nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. A. S., o laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. visiškai neorganizuodamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nulėmė tai, jog iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., t. y. T. O. pažeidė BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių patvirtinimo“ 3 ir 16 punktų nuostatas bei 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi:

2.1. bendrovės apskaitos registruose neapskaitė 2016 m. gegužės 6 d. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, serija MIN Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „N“ statybos darbams už 21 000 Eur, šio pardavimo neįtraukė į apskaitos registrus ir pelno (nuostolių) ataskaitą bei neteisingai apskaitė gautas pajamas, nuo šios neapskaitytos pajamų sumos UAB „K“ nepriskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM;

2.2. samdydamas subrangovą UAB „D“, nuo 2016 m. spalio 30 d. iki 2017 m. gegužės 9 d. pristatė ir sumontavo aliuminio ir medinius langus, palanges ir vidaus pertvaras, adresu (duomenys neskelbtini). UAB „K“ už darbus UAB „D“ sumokėjo 18 515,37 Eur ir liko skolinga 11 063,14 Eur, o pati UAB „K“ už atliktus darbus iš A. R. gavo 30 000 Eur, tačiau PVM sąskaitų faktūrų už atliktus darbus neišrašė, gautų grynųjų pinigų neįnešė į bendrovės kasą, kasos pajamų orderio neišrašė, šių ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo;

2.3. samdydamas subrangovą UAB „M“ nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. atliko statybos darbus adresu (duomenys neskelbtini), viso už 12 054,29 Eur. UAB „K“ už darbus UAB „M“ sumokėjo 2 000 Eur bei liko skolinga 10 054,29 Eur, o pati UAB „K“ už atliktus darbus iš A. R. gavo 10 000 Eur, tačiau PVM sąskaitų faktūrų neišrašė, gautų grynųjų pinigų į bendrovės kasą neįnešė, kasos pajamų orderio neišrašė, šių ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo;

2.4. samdydamas subrangovą UAB „E“ 2017 m. liepos mėnesį atliko statybos darbus, adresu (duomenys neskelbtini), už 2 640,91 Eur ir juos nurašė į sąnaudas. UAB „K“ sumokėjo 1 500 Eur UAB „E“ bei liko skolinga 1 140,91 Eur, už atliktus darbus ir medžiagas PVM sąskaitos-faktūros, kasos pajamų orderio neišrašė, iš A. R. gautų grynųjų pinigų į UAB „K“ kasą neįnešė, šių ūkinių operacijų bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė;

2.5. samdydamas subrangovą UAB „V“, pagal 2017 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. 0108755 už 2 865,01 Eur (2 367,78 Eur + 497,23 Eur PVM) įsigijo PVC langus ir montavimo paslaugas, teiktinas objekte adresu (duomenys neskelbtini), priklausiusiame UAB „N“. UAB „K“ UAB „N“ PVM sąskaitos-faktūros už sumontuotus langus neišrašė, pardavimo pajamų savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, dėl ko negalima nustatyti, kiek UAB „K“ gavo pajamų už atliktus darbus adresu (duomenys neskelbtini);

2.6. pagal 2016 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)16/09/08-01 samdydamas subrangovą UAB „C“, už nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. atliktus darbus gautų pajamų buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, adresu (duomenys neskelbtini), atliktus santechnikos darbus už 7 670,93 (6 339,60 Eur + 1 331,33 Eur PVM) nurašė į sąnaudas, dėl ko negalima nustatyti, kiek UAB „K“ gavo pajamų už atliktus darbus adresu (duomenys neskelbtini);

2.7. įmonei UAB „F“ išrašė 2017 m. vasario 2 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0217/00001, pagal kurią pardavė topo nuotraukos paslaugą už 242 Eur (200 Eur + 42 Eur PVM), tačiau paslaugų pardavimo buhalterinės apskaitos registruose neužregistravo, gautų pinigų neapskaitė;

2.8. UAB „K“ apskaitos registruose neapskaitė (duomenys neskelbtini) darželiui 2016 m. rugsėjo 5 d. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 16/09/05, statybos darbams už 750,01 Eur (619,84 Eur + 130,17 Eur PVM), atliktų darbų pardavimo apskaitos registruose neužregistravo, o bankiniu pavedimu gautą apmokėjimą apskaitė kaip gautą avansą buhalterinėje sąskaitoje „4420 pirkėjų gauti avansai“, taip neteisingai apskaitė gautas pajamas bei išvengė PVM mokėjimo;

2.9. pagal 2016 m. rugpjūčio 17 d. statybos rangos sutartį su V. B., atliko statybos darbus, adresu (duomenys neskelbtini), ir išrašė 2016 m. spalio 11 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 16/10/11 už 7 739,99 Eur (6 396,69 Eur + 1 343,30 Eur PVM), kurią anuliavo, tačiau kitos PVM sąskaitos-faktūros neišrašė, atliktų darbų vertės apskaitos registruose neužregistravo, neteisingai apskaitė 2016 m. rugsėjo 16 d. iš V. B. banko sąskaitos pavedimu UAB „K“ pervestus 3 000 Eur bei išvengė PVM mokėjimo;

2.10. UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė gautos PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurią 2016 m. gruodžio 12 d. iš UAB „N“ įsigijo ekskavatorių – krautuvą CASE (duomenys neskelbtini), ekskavatoriaus įsigijimo buhalterinėje sąskaitoje neužregistravo;

2.11. UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje užregistravo faktiškai neįvykusias ūkines operacijas, o būtent: pagal 2016 m. spalio 10 d. statybos rangos sutartį, pasirašytą tarp užsakovo UAB „K“ ir rangovo UAB „G“, UAB „G“, adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai darbų neatliko, tačiau surašė 2016 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 29/12/2016, už 121 000 Eur (100 000 Eur + 21 000 Eur PVM), pagal faktiškai neįvykusias ūkines operacijas, kurios buvo užregistruotos UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje;

2.12. samdydamas subrangovą UAB „G“, 2017 m. tiksliai nenustatytu laiku atliko statybos darbus adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dėl kurių UAB „G“ 2017 m. gruodžio 30 d. surašė Atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 12/30-1 bei PVM sąskaitą–faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 30/12/2016, 46 328 Eur (38 288 Eur + 8 040 Eur PVM) sumai. Už atliktus darbus su UAB „G“ neatsiskaitė, tačiau darbus nurašė į sąnaudas, pajamų buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir sąskaitos-faktūros neišrašė;

2.13. UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neužregistravo ūkinių operacijų – prekių/paslaugų pardavimo įmonei UAB „H“, o būtent: 2017 m. nuo vasario 1 iki 10 d. iš UAB „H“ vadovo A. Ž. per 5 kartus gavęs 61 500 Eur avansinių mokėjimų už darbus, pasirašęs 5-is UAB „H“ kasos išlaidų orderius (toliau – ir KIO): 2017 m. sausio 1 d. KIO Nr. 15 – 10 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 3 d. KIO Nr. 16 – 14 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 6 d. KIO Nr. 17 – 10 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 8 d. KIO Nr. 18 – 14 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 10 d. KIO Nr. 19 – 13 500 Eur sumai, jų UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė;

2.14. UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė už įmonei UAB „I“ parduotą žemę gautų 24 000 Eur, o būtent: 1) į UAB „K“ buhalterinę apskaitą neįtraukė gautos paskolos iš V. J., susikaupusių palūkanų, paskolos ir palūkanų sumokėjimo pagal taikos sutartį, UAB „K“ įmonės UAB „I“ atlikto mokėjimo pavedimo buhalterinėje apskaitoje neužregistravo ir dėl T. O. asmeninės paskolos paėmimo, susikaupusių palūkanų ir įmonės UAB „I“ skolos padengimo kreditorei V. J. UAB „K“ patyrė 12 000 EUR žalą, o dėl 0,0739 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo mažesne negu pirkimo kaina, UAB „K“ patyrė 6 000 Eur nuostolių; 2) pagal 2017 m. balandžio 28 d. UAB „I“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl UAB „K“ žemės sklypo pardavimo, UAB „I“ įvykdžius 24 000 Eur (įskaitant 4 165,29 Eur PVM) dydžio mokėjimą – 2017 m. lapkričio 23 d. banko pavedimu į V. J. banko sąskaitą pervedant 12 000 Eur, o 2017 m. balandžio 28 d. pinigų priėmimo kvitu sumokant T. O. 12 000 Eur grynais, UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje šios ūkinės operacijos neužregistruotos;

2.15. 2016 m. birželio 16 d. išrašė pinigų priėmimo kvitą ir pagal jį iš UAB „I“ direktorės A. R. priėmė 3 000 Eur grynųjų pinigų, tačiau šių ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą neįtraukė, gautų grynųjų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą;

2.16. UAB „J“ darbuotojas, 2017 m. balandžio 27 d. pasirašęs šios įmonės kasos išlaidų orderį, sumokėjo UAB „K“ direktoriui T. O. 14 000 Eur kaip dalinį mokėjimą už žemę (pagal notarinę sutartį ir 2017 m. balandžio 26 d. išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą, kur nurodyta, kad UAB „J“ perką dalį žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), už 115 000 Eur (95 041,32 Eur + 19 958,68 Eur PVM)), tačiau minėta 14 000 Eur suma nebuvo apskaityta UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje ir gauti grynieji pinigai į bendrovės kasą neįnešti;

2.17. pagal 2016 m. lapkričio 10 d. tarp UAB „K“ direktoriaus T. O. ir L. Š. pasirašytą Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pardavus L. Š. lengvąjį automobilį BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 4 300 Eur, jis, T. O., neišrašė kasos pajamų orderio arba pinigų priėmimo kvito, gautų grynųjų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą ir neįtraukė ūkinių operacijų į apskaitos registrus;

2.18. 2017 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), už sutartus statybos darbus iš M. N. gavęs 2 600 Eur, o (duomenys neskelbtini), iš to paties asmens gavęs dar 700 Eur, t. y. viso 3 300 Eur, T. O. neišrašė pinigų priėmimo kvito, gautų grynųjų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą ir šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus.

3. Taip pat T. O. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. būdamas UAB „K“ direktoriumi bei akcininku bei pagal BAĮ 21 straipsnį ir 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, veikdamas šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. veikdamas per UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusias buhalteres ir pastarosioms nepateikdamas visų reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų – nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d. R. B., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 15 d. L. B. bei nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. A. S., o laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. visiškai neorganizuodamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nulėmė tai, jog iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., t. y. T. O. pažeidė BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 bei 2 dalių, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių patvirtinimo“ 3, 9 ir 16 punktų nuostatas ir 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymo Nr. V-100 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ 10.15 papunktį, kadangi:

3.1. neišsaugojo UAB „K“ 2016 m. išrašytų sąskaitų faktūrų, kurių serija (duomenys neskelbtini) Nr. 16-001, Nr. 16-002 ir Nr. 16-008, 2017 m. išrašytų sąskaitų faktūrų, kurių serija (duomenys neskelbtini) Nr. 004, (duomenys neskelbtini) Nr. 005, jų į apskaitos registrus neįtraukė, todėl negalima nustatyti kam ir kokias paslaugas UAB „K“ suteikė ar kam ir kokias prekes pardavė;

3.2. neišsaugojo kasos pajamų orderio (toliau – ir KPO) Nr. (duomenys neskelbtini)0001 – jo neįtraukė į kasos knygą bei apskaitos registrus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 9 d., todėl negalima nustatyti, ar visos gautos pajamos įformintos kasos pajamų orderiais;

3.3. neišsaugojo prekių įsigijimo dokumentų, pagal kuriuos įsigijo aliuminio langus, stalių gaminius, ir įformino šių prekių pardavimus UAB „A“ pagal 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 170217 (prekės pavadinimas – Sąskaita faktūra pagal 2017 m. vasario 17 d. sutartį už stat. medžiagas) už 33 709,05 Eur (27 858,72 Eur + 5 850,33 Eur PVM) ir pagal 2017 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 003 už 27 183,65 Eur (22 465,76 Eur + 4 717,89 Eur PVM);

3.4. neišsaugojo UAB „K“ darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., todėl negalima patikrinti, ar grynieji pinigai buvo išmokėti ir kokios sumos pagal darbo užmokesčio žiniaraščius turėjo būti išmokėtos;

3.5. UAB „K“ 2017 m. kasos knygoje nenurodyti kasos pajamų orderių numeriai, dalis išrašytų kasos pajamų orderių nebuvo numeruoti, t. y. vietoj numerio buvo įrašoma sutrumpinta kasos pajamų orderio išrašymo data, todėl negalima nustatyti, ar visiems gautiems gryniesiems pinigams apskaityti buvo išrašyti kasos pajamų orderiai, ar visi išrašyti kasos pajamų orderiai buvo įtraukti į kasos knygą ir pateikti dokumentiniam tyrimui, ar pinigai buvo gauti kasos pajamų orderių išrašymo dieną;

3.6. neišsaugojo kasos pajamų ir išlaidų orderių (be kita ko, 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderio Nr. 41 2 950 Eur sumai), kasos knygos už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.;

3.7. neišsaugojo apskaitos dokumentų, pagal kuriuos UAB „K“ 2016 m. lapkričio mėn. avanso ataskaitoje Nr. 2016-11-30 įrašė 15 100 Eur gavimą, todėl negalima patikrinti įrašų teisingumo avanso ataskaitoje ir VĮ „Registrų centras“ pateiktame balanse;

3.8. neišsaugojo Pinigų priėmimo ir/arba išmokėjimo kvitų blankų apskaitos knygos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., pinigų priėmimo kvitų nuo (duomenys neskelbtini) Nr. 17009 iki (duomenys neskelbtini) Nr. 17013; pateikė pinigų priėmimo kvitus, išrašytus laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. balandžio 2 d. ir nesunumeruotus didėjančia tvarka, išrašytus 2016 m. birželio 16 d. ir 2017 m. balandžio 28 d., kuriuose serija ir numeriai nenurodyti, todėl negalima nustatyti ar visi gauti, sunaudoti ir/ar sugadinti pinigų priėmimo kvitai buvo įtraukti į bendrovės apskaitos registrus ir ar visoms gautoms pajamos apskaityti buvo išrašyti pinigų priėmimo kvitai, ar apskaitos registruose užregistruoti teisingi duomenys pagal išrašytus pinigų priėmimo kvitus;

3.9. neišsaugojo pinigų priėmimo ir/arba išmokėjimo dokumento, pagal kurį UAB „P“ turėjo sumokėti 83 220 Eur UAB „K“ pagal 2017 m. liepos 13 d. reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutartį, kuria pradinis kreditorius UAB „K“, atstovaujamas T. O., reikalavimo teisę į skolininko UAB „F“ 83 220 Eur skolą pagal PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. 17/04/10-1 (apskaityta buhalterinėje sąskaitoje „2410 pirkėjų skolų vertė“) perleido naujajam kreditoriui UAB „P“. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad „už šios sutarties 2 punkte minimą perimamą reikalavimo teisę Naujasis kreditorius sumokėjo Pradiniam kreditoriui atskirai prie šios sutarties pasirašytame šalių susitarime nustatyta tvarka ir sąlygomis“, tačiau Susitarimo ir pinigų sumokėjimo apskaitos dokumentas neišsaugotas, apskaitos registruose nėra įrašo dėl kreditorių pasikeitimo ir pinigų sumokėjimo, UAB „F“ skola UAB „K“ apskaitos registre laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. apskaityta, nors pateiktoje cesijos sutartyje nurodyta, kad UAB „P“ minėtas lėšas sumokėjo;

3.10. neišsaugojo UAB „K“ buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., todėl negalima nustatyti, ar prekių ir paslaugų įsigijimas apskaitytas buhalterinės apskaitos registruose;

3.11. laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. UAB „K“ pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras įformino prekių ir paslaugų pardavimus įmonei UAB „A“ už 108 254,22 Eur (89 466,29 Eur + 18 787,93 Eur PVM), pardavimus užregistravo buhalterinėje sąskaitoje „5001 suteiktų paslaugų pajamos“, UAB „A“ už prekes ir paslaugas sumokėjo, tačiau parduotų ir sunaudotų medžiagų įsigijimo dokumentai neišsaugoti, parduotos ir sunaudotos medžiagos UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neužregistruotos;

3.12. neišsaugojo įsigijimo dokumentų, pagal kuriuos UAB „K“ įsigijo „PVC Standartplus“ langus ir įformino šių objektų pardavimą UAB „A“ pagal 2017 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. 003 už 27 183,65 Eur (22 465,76 Eur + 4 717,89 Eur PVM).

4. Be to, T. O. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent: laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. būdamas UAB „K“ direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jo žinioje buvusias ir turėtas UAB „K“ pinigines lėšas, iš fizinių ir juridinių asmenų laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. gavęs iš viso 106 800 Eur, šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino ir jų įmonės veikloje nepanaudojo, pinigų į UAB „K“ kasą neįnešė ir jų neįtraukė į atitinkamų laikotarpių avansines apyskaitas bei taip pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „K“ priklausantį didelės vertės – 106 800 Eur – turtą:

4.1. 2016 m. birželio 16 d. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, T. O., pasirašęs UAB „K“ 2016 m. birželio 16 d. pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį UAB „I“ sumokėjo UAB „K“ direktoriui T. O. 3 000 Eur dydžio avansą už medžiagas, gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų lėšų neįnešė į UAB „K“ kasą ir taip pasisavino 3 000 Eur;

4.2. 2016 m. lapkričio 10 d. (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, T. O., pagal tarp jo, kaip UAB „K“ direktoriaus, ir L. Š. 2016 m. lapkričio 10 d. pasirašytą Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, už 4 300 Eur pardavęs L. Š. lengvąjį automobilį BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą, ir taip pasisavino 4 300 Eur;

4.3. UAB „K“ už 24 000 Eur (19 834,71 Eur + 4 165,29 Eur PVM) UAB „I“ pardavus 0,0739 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (pagal 2017 m. balandžio 4 d. pasirašytą notarinę sutartį ir 2017 m. balandžio 28 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą), jis, T. O., 2017 m. balandžio 28 d. pasirašė UAB „K“ pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį UAB „I“ direktorė A. R. sumokėjo jam 12 000 Eur. Be to, vadovaudamasi minėta žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, UAB „I“ 2017 m. lapkričio 23 d. banko pavedimu (dokumento Nr. 11231304) pervedė 12 000 Eur į V. J., kuriai T. O. buvo asmeniškai skolingas, sąskaitą banke. Už žemės sklypo dalį gautų 24 000 Eur T. O. UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, užskaitymų neatliko bei taip pasisavino 24 000 Eur;

4.4. 2017 m. nuo vasario 1 iki 10 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš UAB „H“ vadovo A. Ž. per 5-is kartus gavęs 61 500 Eur avansinių mokėjimų už darbus ir pasirašęs 5-is UAB „H“ kasos išlaidų orderius: 2017 m. vasario 1 d. KIO Nr. 15 – 10 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 3 d. KIO Nr. 16 – 14 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 6 d. KIO Nr. 17 – 10 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 8 d. KIO Nr. 18 – 14 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 10 d. KIO Nr. 19 – 13 500 Eur sumai, T. O. gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą ir taip pasisavino 61 500 Eur;

4.5. 2017 m. balandžio 27 d. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, T. O., pasirašęs UAB „J“ kasos išlaidų orderį, pagal kurį UAB „J“ darbuotojas jam kaip UAB „K“ direktoriui sumokėjo 14 000 Eur kaip dalinį mokėjimą už žemę (pagal notarinę sutartį ir 2017 m. balandžio 26 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), ir gavęs minėtas lėšas, jų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą ir taip pasisavino 14 000 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

5. Nuteistojo T. O. gynėjas advokatas H. Juška apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti: T. O. išteisinti dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo bei paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes už BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą.

5.1. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nuteistojo gynėjas teigia, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra pagrįstas tik iš dalies, nes teismo išvados dėl įstatymo taikymo yra nepagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo surašytas skubotai ir tokiu būdu T. O. buvo atimta galimybė jį veiksmingai ginčyti, kadangi nuosprendyje buvo įvertinti tik selektyviai atrinkti, o ne visi byloje esantys duomenys. Nuteistojo gynėjo manymu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui yra perkeliamos pareigos, kurias netinkamai įvykdė pirmosios instancijos teismas – apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti skundžiamame nuosprendyje esančius prieštaravimus bei įvertinti visus bylos duomenis.

5.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. O. UAB „K“ turto nepasisavino, t. y. nepadarė nusikaltimo numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo gynėjo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, padarytų netinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus, ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika BK 183 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo aspektu, apeliantas pabrėžia, kad T. O., kaip UAB „K“ vadovas ir kasininkas, teisėtai disponavo šios bendrovės piniginėmis lėšomis. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog vien tai, kad minėtoje bendrovėje tinkamai ir laiku nebuvo pildomos avansinės apyskaitos, nebuvo išrašomi ar į apskaitą įtraukiami buhalterinės apskaitos dokumentai byloja apie netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bei tvarkymą, tačiau neįrodo šios bendrovės lėšų pasisavinimo. Nuteistojo gynėjas pabrėžia, jog inkriminuojant turto pasisavinimą visais atvejais būtina nustatyti asmens tyčios turinį. Šiuo atveju būtina nustatyti kaip T. O. panaudojo bendrovės pinigines lėšas, t. y. ar siekdamas patenkinti savo poreikius, ar bendrovės reikmėms, ir ar dėl to UAB „K“ buvo padaryta žala. Be to, skunde pažymima, jog inkriminuojant svetimo turto pasisavinimą, žala turi būti reali, o ne konstatuojama tik pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Apelianto įsitikinimu, T. O. padaryta žala UAB „K“ buvo konstatuota vadovaujantis selektyviai atrinktais buhalterinės apskaitos dokumentais, o ne bylą nagrinėjant nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias teismas ignoravo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančių duomenų, kurie patvirtina T. O. poziciją, kad visos bendrovės piniginės lėšos, kurios inkriminuojamos kaip pasisavintos, buvo panaudotos bendrovės naudai ir jos interesais.

5.2.1. Vadovaudamasis Kauno AVMI 2018 m. liepos 30 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-321 (toliau – ir AVMI patikrinimo aktas), apeliantas teigia, kad T. O. išleido 13 310 Eur ekskavatoriui „CASE (duomenys neskelbtini)“ įsigyti, tačiau šios išlaidos nebuvo apskaitytos UAB „K“ apskaitoje (4–5 l.; t. 1, b. l. 4–5). Gynėjo įsitikinimu, kadangi civiliniai ieškiniai dėl neatsiskaitymo už ekskavatorių nebuvo pateikti nei UAB „K“ bankroto procese, nei nagrinėjamoje byloje, minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina atsiskaitymo už šį pirkinį faktą ir sandorio realumą.

5.2.2. Vadovaudamasis AVMI patikrinimo aktu (14 l.; t. 1, b. l. 9), liudytojų UAB „I“ direktorės A. R. (t. 10, b. l. 63–65) ir jos sutuoktinio D. R. (t. 10, b. l. 149) parodymais, apeliantas teigia, kad dėl netinkamai subrangovų atliktų statybos darbų, adresu (duomenys neskelbtini), T. O. šių darbų užsakovės A. R. sutuoktiniui D. R. grąžino užsakovės sumokėtus 30 000 Eur. T. O. nuosekliai tvirtino, kad dėl netinkamai atliktų statybos darbų A. R. nebuvo išrašyti darbų atlikimo aktai, PVM sąskaitos-faktūros, o iš užsakovės A. R. gauti 30 000 Eur buvo grąžinti jos sutuoktiniui, tuo pačiu tolimesnį atsiskaitymą su subrangovais perduodant patiems sutuoktiniams. Todėl šiuo atveju 30 000 Eur grąžinimas užsakovams nebuvo „išlaiduotas“ iš UAB „K“ piniginių lėšų (apskaitytas jos kasoje) ir kyla pagrįstas klausimas iš kokių lėšų buvo išmokėta minėta suma. Apeliantas pažymi, jog nei A. R., nei subrangovai UAB „D“, UAB „M“ ir UAB „E“ nebuvo įtraukti į bankrutuojančios UAB „K“ kreditorių sąrašą, taip pat šie asmenys dėl minėtų darbų nepareiškė civilinio ieškinio ir nagrinėjamoje byloje, o tai reiškia, kad D. R. pats perėmė bendravimą su subrangovais ir atsiskaitymą su jais. Apelianto įsitikinimu, visa tai, rodo, kad T. O., nutraukdamas sutartį dėl namo statybos, D. R. sumokėjo 30 000 Eur, o šio išmokėjimo tik neįtraukė į išlaidas ir nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais.

5.2.3. Vadovaudamasis AVMI patikrinimo aktu (22–23 l.; t. 1, b. l. 13–14), liudytojų UAB „A“ direktoriaus V. R. ir vykdomojo direktoriaus A. B. (t. 10, b. l. 150–151) parodymais, apeliantas daro išvadą, kad UAB „A“ vien tik už statybines medžiagas UAB „K“ sumokėjo 229 149,76 Eur (su PVM), o, turint omenyje dar ir UAB „K“ suteiktas paslaugas, iš UAB „A“ UAB „K“ viso gavo 272 404,84 Eur pajamų, nuo kurių buvo deklaruotas 47 276,94 Eur dydžio pardavimo PVM. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, o ypač į AVMI patikrinimo akto (22–23 l.) išvadą, kad iš UAB „K“ pirkimo dokumentų galima spręsti, jog bendrovė nebuvo įsigijusi langų konstrukcijų ir augalinio grunto sklypo kėlimui, kurias vėliau pardavė UAB „A“, T. O. gynėjas kelia klausimą už kokias pinigines lėšas šios medžiagos buvo įsigytos, jeigu UAB „K“ apskaitoje nėra užfiksuotas jų pirkimas.

5.2.4. Atsižvelgdamas į šio teismo sprendimo 5.2.1.–5.2.3. pastraipose minėtus duomenis, nuteistojo gynėjas daro išvadą, kad pinigines lėšas – 106 800 Eur ar net dar didesnę sumą, T. O. panaudojo ekskavatoriaus, statybinių medžiagų, kuris vėliau parduotos UAB „A“, įsigijimui, be to, dėl netinkamos darbų kokybės dalis pinigų – 30 000 Eur – buvo grąžinta užsakovams. Visa tai rodo, kad minėti pinigai buvo ne pasisavinti, o panaudoti UAB „K“ interesams tenkinti ir šiai įmonei nebuvo padaryta jokia žala. Gynėjo teigimu, nors UAB „K“ apskaita buvo tvarkoma tiek aplaidžiai, tiek apgaulingai (pvz., ne visų prekių įsigijimas buvo apskaitytas bendrovės buhalterinėje apskaitoje), nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su ekskavatoriaus, statybinių medžiagų pirkimų bei avanso grąžinimu A. ir D. R., paneigia turto pasisavinimo galimybę.

5.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. O. nepagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, nes jam inkriminuojant šią normą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų vertinant byloje surinktus įrodymus bei buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl BK 220 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, nuteistojo gynėjas pažymi, kad siekiant asmenį nuteisti pagal minėtą normą būtina įrodyti šios veikos sudėties subjektyviosios pusės požymius – tyčią, veikos kryptingumą ir siekį vengti mokesčių bei bent minimalios apgaulės buvimą.

5.3.1. Anot apelianto, T. O. neatidus ir nerūpestingas buhalterinės apskaitos organizavimas ir tvarkymas negali būti prilyginamas siekiui išvengti mokesčių. Apelianto įsitikinimu, BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra tiesiogiai susijęs su duomenų įrašymu į atitinkamas deklaracijas bei jų pateikimu valstybinėms institucijoms, o tokių veiksmų atlikimas reikalauja specialaus išsilavinimo. Kadangi T. O. neturėjo specialaus išsilavinimo, susijusio su apskaitos tvarkymu ir (ar) deklaracijų pildymu, nuteistasis samdė buhalteres, kurios pildė bei teikė atitinkamas UAB „K“ deklaracijas valstybės institucijoms. Gynėjo manymu, dėl šios priežasties T. O. padaryti pažeidimai sietini tik su netinkamu buhalterinės apskaitos organizavimu (pvz., ne visų dokumentų pateikimu apskaitą tvarkantiems asmenims) ir nesuvokimu, jog tokiais veiksmais jis daro įtaką kompetentingoms institucijoms teikiamiems UAB „K“ finansiniams duomenims, o ne su kryptingu siekiu išvengti mokesčių. Apeliaciniame skunde pažymima, kad UAB „K“ yra statybos paslaugas teikianti bendrovė ir PVM mokėtoja, todėl jos buhalterinės apskaitos tvarkymas yra susijęs tiek su pirkimo, tiek su pardavimo, tiek su atvirkštinio PVM apskaičiavimu. Apelianto vertinimu, visa tai byloja, kad UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymo procesas buvo sudėtingas. Tokioje situacijoje, gynėjo teigimu, nėra teisinga T. O. inkriminuoti neteisingą deklaracijų pildymą siekiant išvengti mokesčių, nes be specialaus išsilavinimo jis negalėjo suvokti kokios prievolės, susijusios su PVM apskaita, skaičiavimu ir pan., tenka jam, kaip bendrovės vadovui. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju, minėti pažeidimai turėtų užtraukti nebent mokestinę, o ne baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgdamas į visa tai, kas minėta, apeliantas mano, kad T. O. veiksmuose nebuvo tyčios teikti neteisingus duomenis valstybės institucijoms, kadangi dalis galimai neteisingai pateiktų duomenų sietini su buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų netinkamu pareigų atlikimu. Gynėjo įsitikinimu, pareiga bendrovę laiku įregistruoti kaip PVM mokėtoją, pareiga iš bendrovėje gautų avansų praėjus metams išskirti PVM ir jį deklaruoti bei pareiga į atitinkamas PVM deklaracijų skiltis įrašyti atvirkštinį PVM – tenka būtent buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad PVM sąskaitos-faktūros, gautos iš UAB „D“, UAB „M“, UAB „E“ ir UAB „V“, kuriose buvo išskirtas atvirkštinis PVM, buvo deklaruotos teisingai. Pasak apelianto, prievolė deklaruoti PVM pagal minėtas sąskaitas-faktūras atsirado tik tada, kai pagal šias sąskaitas gautos prekės bei suteiktos paslaugos buvo neperparduotos. Gynėjo teigimu, nuteistajam nebuvo jokio tikslo neteisingai deklaruoti atvirkštinio PVM siekiant išvengti mokesčių. Deklaravus pirkimą su atvirkštiniu PVM, UAB „K“ būtų turėjęs galimybę deklaruoti visą pirkimo PVM sumą bei tokiu būdu susimažinti mokėtiną PVM. Visa tai rodo, kad T. O. veiksmuose nebuvo tyčios išvengti mokesčių, įrašant neteisingus duomenis į deklaraciją, juolab, kad būtent apskaitą tvarkantiems asmenims yra nustatyta pareiga, neįgyvendinus pardavimo sandorių pagal subrangovų UAB „D“, UAB „M“, UAB „E“ ir UAB „V“ gautus pirkimo dokumentus su atvirkštiniu PVM, šį PVM perdeklaruoti kaip pardavimo PVM. Ši pareiga T. O. nebuvo žinoma ir todėl su tuo susiję pažeidimai negalėjo būti pagrindu nuteistojo baudžiamajai atsakomybei.

5.3.2. Apeliantas pažymi, jog skundžiamu nuosprendžiu T. O. nuteistas už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas ir pelną, siekdamas išvengti trijų rūšių mokesčių – 24 754 Eur pelno mokesčio, 42 741 Eur PVM ir 16 065 Eur GPM nuo A klasės pajamų, nesusijusių su darbo santykiais, tokiu būdu padarydamas 83 560 Eur žalą valstybės biudžetui. Šiame kontekste pirmiausia nuteistojo gynėjas teigia, kad minėti mokesčiai bei dėl jų nesumokėjimo atsiradę delspinigiai UAB „K“ buvo priskaičiuoti AVMI patikrinimo aktu, kuris buvo surašytas jau po to, kai UAB „K“ buvo paskelbtas bankrotas. Anot gynėjo, tokiu būdu T. O. buvo užkirstas bet koks kelias ginčyti minėto akto teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl apskaičiuoto pelno mokesčio nuteistojo gynėjas pabrėžia, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. O. įgijo ekskavatorių, statybines medžiagas, kurios buvo parduotos UAB „A“, tačiau jų pirkimo nepagrindė dokumentais, todėl nei VMI, nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) specialistai šių išlaidų nepriskyrė UAB „K“ sąnaudoms, kurios privalo būti vertinamos apskaičiuojant mokėtiną pelno mokestį. Apeliantas teigia, kad T. O. patirtos ne mažesnės nei 235 585,27 Eur dydžio ekskavatoriaus bei statybinių medžiagų įgijimo išlaidos turėjo būti priskirtos bendrovės faktinėms sąnaudoms. Todėl, gynėjo teigimu, AVMI patikrinimo akte padidintas UAB „K“ pelnas, lygus 165 024,41 Eur, turi būti mažinamas šios bendrovės papildomai patirtomis 235 585,27 Eur sąnaudomis ir bendrovei pelno mokestis neskaičiuotinas. Dėl apskaičiuoto PVM apeliantas pažymi, kad dauguma nuteistajam inkriminuotų pažeidimų, susijusių su šio mokesčio apskaičiavimu, yra susiję išimtinai su buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų pareigomis, o būtent – dėl avanso apskaitymo ir PVM neiškyrimo iš šio avanso praėjus vieneriems metams. Pavyzdžiui, vadovaujantis AVMI patikrinimo aktu (20–21 l.; t. 1, b. l. 12–13)) ir 2019 m. spalio 7 d. išvada dėl UAB „K“ ūkinės-finansinės veiklos (54 l.; t. 6, b. l. 12), akivaizdu, kad UAB „K“ į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 56 Eur pirkimo PVM pagal 2016 m. spalio 28 d. iš UAB „I“ gautą PVM sąskaitą-faktūrą išsinuomotam lengvajam automobiliui Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 268,60 Eur + 56,40 Eur PVM (viso už 325 Eur). Tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. O. nuteistas ir dėl neteisingai deklaruotos 56,40 Eur PVM sumos, kurią neva deklaravo siekdamas išvengti mokesčių. Apelianto teigimu, toks galimai neteisingas deklaravimas buvo atliktas apskaitą tvarkančių asmenų sprendimu ir tai nesudaro pagrindo taikyti baudžiamosios atsakomybės T. O. Šioje situacijoje galima nebent mokestinė atsakomybė, kuri, be kita ko, jau buvo pritaikyta mokesčių administratoriui priskaičiavus baudas ir delspinigius dėl UAB „K“ padarytų pažeidimų. Apeliantas taip pat pažymi, kad VMI ir FNTT specialistams apskaičiuojant UAB „K“ mokėtiną PVM nebuvo įvertintos ekskavatoriaus ir statybinių medžiagų įgijimo sąnaudos bei pirkimo PVM. Iš bylos medžiagos matyti, kad ekskavatorius buvo įsigytas už 13 210 Eur, įskaitant 2 310 Eur PVM, o statybinės medžiagos įsigytos už 233 275,27 Eur, įskaitant 48 987,81 Eur PVM. Nors specialistai konstatavo, kad UAB „K“ deklaravo pardavimo PVM nuo parduoto ekskavatoriaus bei UAB „A“ parduotų statybinių medžiagų, apelianto teigimu, jie visiškai neįvertino šių objektų pirkimo PVM, kuris iš viso sudarytų 51 298 Eur, o tai yra net didesnė suma nei skundžiamu nuosprendžiu nustatyta neva UAB „K“ išvengta PVM suma. Dėl apskaičiuoto 16 065 Eur GPM nuteistojo gynėjas pažymi, jog nors T. O. nuteistas dėl piniginių lėšų pasisavinimo, tačiau tuo pat metu šios lėšos buvo apmokestinamos ir GPM. Tokiu būdu laikytina, jog prievolė sumokėti GPM nuo šių, neva T. O. nusikalstamu būdu gautų, pajamų, tenka būtent UAB „K“. Anot apelianto, šiuo konkrečiu atveju susiklosto kuriozinė situacija. Viena vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad T. O. pasisavindamas pinigines lėšas padarė 106 800 Eur žalą UAB „K“, kuri nors ir sumažinta, bet konfiskuotina. Kita vertus, tuo pačiu nuosprendžiu 106 800 Eur suma buvo apmokestinta 16 065 Eur GPM ir tokiu būdu ji legalizuota. Nuteistojo gynėjo teigimu, tokioje situacijoje UAB „K“ patiria dvigubą žalą – ne tik dėl piniginių lėšų pasisavinimo, tačiau ir dėl jų apmokestinimo GPM. Apelianto įsitikinimu, toks nusikalstamų veikų inkriminavimas yra nepagrįstas ir iš esmės prieštarauja bendrajam teisės principui, jog iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex injuria non oritur jus). Bet kuriuo atveju, net ir pripažįstant tokį nusikalstamų veikų inkriminavimą bei GPM apmokestinimą teisėtu, tokios veikos aplinkybės vis tiek yra nepagrįstos, nustačius, jog UAB „K“ piniginės lėšos nebuvo pasisavintos.

5.3.3. Nuteistojo gynėjas teigia, jog net jei apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad T. O. padarė BK 220 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, jo veikos baigtinumas turėtų būti siejamas su 2017 m. spalio 16 d., o ne su 2018 m. sausio 13 d. pateikta UAB „K“ PVM deklaracija, ir nuteistojo atžvilgiu turėtų būti taikoma BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d. (2016 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-2277 redakcija) ir numačiusi švelnesnę baudžiamąją atsakomybę nei šiuo metu galiojanti BK 220 straipsnio 2 dalis. Skunde pažymima, kad T. O. nuteistas už tai, kad siekdamas išvengti mokesčių pateikė neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas ir turtą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 13 d. Nuosprendyje minėtos veikos baigtinumas siejamas su paskutinės PVM deklaracijos pateikimu, t. y. 2018 m. sausio 13 d. Apeliantas pažymi, kad ši deklaracija buvo pateikta praėjus labai nedaug laiko nuo BK 220 straipsnio redakcijos pasikeitimo, kai panašios veikos, išvengiant daugiau nei 750 MGL dydžio mokesčių, buvo priskirtos sunkiems nusikaltimams. Iš UAB „K“ 2018 m. sausio 13 d. pateiktos PVM deklaracijos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., matyti, kad joje įrašyti neva neteisingi duomenys, susiję su tarp UAB „M“ bei UAB „K“ sudarytu sandoriu dėl darbų atlikimo bei ekskavatoriaus darbų pirkimu iš J. Ž. Pirmiausia, apeliantas pažymi, kad duomenys į minėtą PVM deklaraciją buvo įtraukti vadovaujantis UAB „M“ pateikta PVM sąskaita-faktūra. Tai, kad vėliau minėti darbai nebuvo perparduoti, niekaip nepatvirtina T. O. tyčios neteisingai deklaruoti ir tokiu būdu išvengti mokesčių, o bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tolimesnis sandoris perparduodant šias paslaugas A. R. neįvyko dėl netinkamos darbų atlikimo kokybės. Antra, prievolė patikslinti į minėtą PVM deklaraciją neva įrašytus neteisingus duomenis apie ekskavatoriaus darbų pirkimą iš J. Ž., atsirado po to, kai UAB „K“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų sąrašo. T. O., neturinčiam specialaus buhalterinio išsilavinimo, tokia pareiga nebuvo žinoma, todėl jo tyčia įrašyti neteisingus duomenis į UAB „K“ 2018 m. sausio 13 d. pateiktą PVM deklaraciją negalėjo būti konstatuota.

5.3.4. Apibendrindamas tai, kas minėta šio teismo sprendimo 5.3.1.-5.3.3. pastraipose, nuteistojo gynėjas teigia, kad T. O. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija), požymių. Visgi, jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad T. O. padarė nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnyje, jo gynėjo įsitikinimu, nuteistojo veikos baigtinumas turi būti siejamas su 2017 m. spalio 16 d. pateikta UAB „K“ PVM deklaracija už 2017 m. liepos mėn. ir T. O. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2016 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-2277 redakcija). Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, siekiant išsiaiškinti ar T. O. yra kaltas dėl neteisingo deklaracijų pildymo, kokia yra jo kaltės apimtis bei kokios rūšies teisinė atsakomybė jam turi būti taikoma (su sąlyga, jei nuteistojo kaltė būtų įrodyta), apeliacinės instancijos teisme būtina papildomai apklausti liudytojas UAB „K“ buhalteres R. B., L. B. ir A. S. Šioms liudytojoms būtina užduoti klausimus apie tai, kokios priežastys bei kokie konkretūs duomenys ir dokumentai nulėmė, jog į UAB „K“ PVM, GPM ir pelno mokesčių deklaracijas buvo įrašyti vienokie ar kitokie duomenys.

5.4. T. O. gynėjo įsitikinimu, nors jo ginamasis aplaidžiai tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą (neišsaugojo bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų) ir savo veiksmais realizavo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, jis nepadarė tiek pažeidimų, kiek jų buvo inkriminuota skundžiamu nuosprendžiu. Todėl bausmės tikslai T. O. atžvilgiu galėtų būti pasiekti jam skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Gynėjo teigimu, nors T. O. organizuodamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dokumentų pildymą buvo atsainus, dalis buhalterinės apskaitos dokumentų buvo ne neišsaugota, kaip klaidingai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o buvo padaryta klaida šiuos dokumentus numeruojant arba tam tikrais laikotarpiais, nesant paskirto UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, bendrovės apskaitos registrai tiesiog nebuvo vedami. Anot gynėjo, atsižvelgiant į tai, kad T. O., kaip UAB „K“ vadovas, inkriminuojamu laiku įgyvendino pareigą paskirti šios bendrovės apskaitą tvarkančius asmenis, jo kaltė padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra minimali. Šią aplinkybę nuteistojo gynėjas grindžia ir tuo, kad T. O. priimant dokumentus iš buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų, nebuvo pildyti jokie dokumentų priėmimo-perdavimo aktai, kurių buvimas neabejotinai šalintų nuteistojo atsakomybę dėl dokumentų neišsaugojimo. T. O. negali atsakyti ir už vieną skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, kuris, kartu su kitais pažeidimais, lėmė jo nuteisimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. T. O. buvo pripažintas kaltu ir už tai, kad neišsaugojo UAB „K“ pinigų priėmimo ir/arba išmokėjimo kvitų blankų apskaitos knygos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. Teisiamajame posėdyje apklaustos UAB „K“ apskaitą tvarkiusios buhalterės nurodė, kad minėta blankų apskaitos knyga nebuvo vedama. Taigi T. O. negalėjo išsaugoti šios knygos, nes ji apskritai neegzistavo. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, kadangi inkriminuojamu laikotarpiu T. O. su buhalterėmis buvo sudaręs sutartis dėl UAB „K“ apskaitos tvarkymo, šią knygą privalėjo vesti būtent jos. Dėl šios priežasties aptariamas pažeidimas iš nuosprendžio turi būti pašalintas. Minėtų aplinkybių kontekste pabrėždamas ir tai, jog T. O. prisipažino bei nuoširdžiai gailisi dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo (gynėjo įsitikinimu, tai atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę), apeliantas mano, kad už šio nusikaltimo padarymą nuteistajam turi būti paskirta minimali su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

5.5. Nuteistojo gynėjas skunde labai panašiai pasisako ir dėl T. O. pripažinimo kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl apgaulingo UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nors T. O. pagrįstai pripažintas kaltu pagal minėtą BK normą, gynėjo įsitikinimu, nuteistasis padarė mažiau buhalterinės apskaitos pažeidimų nei inkriminuota skundžiamu nuosprendžiu ir todėl jam skirtina minimali su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Antai, T. O. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas kaltu ir dėl to, kad iš A. R. už atliktus darbus gavęs 40 000 Eur sumą, neišrašė atitinkamų PVM sąskaitų–faktūrų, gautų grynųjų pinigų neįnešė į bendrovės kasą, neišrašė kasos pajamų orderio ir šios ūkinės operacijos neužregistravo bendrovės apskaitos registruose. Pakartodamas apeliaciniame skunde jau minėtus argumentus apie tai, kad T. O. A. R. sutuoktiniui grąžino 30 000 Eur sumą bei pabrėždamas, kad tolimesnis komunikavimas dėl minėtų darbų vyko tik tarp užsakovų, t. y. A. ir D. R., bei UAB „K“ subrangovų, nuteistojo gynėjas teigia, kad T. O. veiksmai šiame kontekste neturėjo jokios įtakos nustatant UAB „K“ finansinius rodiklius, o nuteistojo kaltė šioje apimtyje yra susijusi tik su dokumentų įforminimu, t. y. T. O. turėjo pareigą šių pinigų gavimą ir vėlesnį jų išmokėjimą užfiksuoti bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. Be to, apelianto teigimu, aptarti T. O. veiksmai byloja apie aplaidų, o ne apgaulingą UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Vadovaudamasis liudytojų UAB „K“ buhalterių A. S., R. B. ir L. B. duotais parodymais, apeliantas teigia, kad bendrovės buhalterėms buvo akivaizdžiai žinoma avansų apskaitymo tvarka, tačiau būtent dėl jų kaltės avansai buvo apskaityti netinkamai. Apelianto teigimu, šie avansai bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityti, tačiau praėjus vieneriems metams nuo jų gavimo, iš jų nebuvo išskirtas PVM. Be specialaus išsilavinimo T. O. tokios avansų apskaitymo tvarkos negalėjo žinoti, todėl šie pažeidimai jam inkriminuoti nepagrįstai. Apelianto teigimu, aplinkybė, kad T. O. neišrašė pardavimo sąskaitų darbams, kurie buvo priimti pagal subrangovų UAB „V“ bei UAB „C“ sąskaitas, taipogi turi būti vertinama kaip pastarojo nerūpestingumas, o ne apgaulingas siekis nuslėpti UAB „K“ gautas pajamas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2017 m. vasario 2 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 0217/00001 (dėl topo nuotraukos pardavimo UAB „F“ už 200 Eur + 42 Eur PVM) neįtraukimas į UAB „K“ apskaitą turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas.

5.6. Atsižvelgdamas į tai, kas minėta nuteistojo gynėjas, teigia, kad visi T. O. inkriminuoti pažeidimai, už kurių padarymą jis buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį, yra skirtingi bei nesusiję vienas su kitu. Todėl, apelianto manymu, nagrinėjamoje byloje yra būtina įvertinti kiekvieną T. O. inkriminuotą buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo laiku dirbusios aktualios buhalterės paaiškinimus dėl kiekvieno konkretaus pažeidimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tik atlikus minėtus veiksmus gali būti priimtas teisingas sprendimas dėl T. O. kaltės masto ir jam taikytinos atsakomybės rūšies. Taip pat nuteistojo gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teisme būtina papildomai apklausti ir FNTT (duomenys neskelbtini) specialistą E. G. bei (duomenys neskelbtini) AVMI specialistę S. M. apie konkrečius T. O. inkriminuotus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus bei tai, ar dėl kiekvieno konkretaus pažeidimo negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

5.7. Vadovaudamasis skunde pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, tačiau nenurodydamas konkrečių argumentų, kodėl šios nuostatos turėtų būti taikomos, nuteistojo gynėjas teigia, kad teisingumo principas gali būti įgyvendintas nagrinėjamoje byloje T. O. skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

6. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą. Prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo T. O. gynėjo advokato H. Juškos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra tik iš dalies teisėtas ir pagrįstas. Teismas tinkamai kvalifikavo T. O. padarytas veikas, už tai jam paskyrė pagrįstas ir proporcingas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę, tačiau tam tikros nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje ne visa apimtimi pasitvirtino kaltinimai dėl to: 1) kad nuteistasis pasisavino 106 800 Eur sumą – byloje įrodytas 93 490 Eur sumos pasisavinimas bei 2) kad nuteistasis pateikdamas neteisingus duomenis apie UAB „K“ turtą, pajamas, pelną ir taip siekdamas išvengti mokesčių valstybės biudžetui padarė 83 560 Eur turtinę žalą – byloje įrodyta 67 495 Eur dydžio turtinė žala. Pažymėtina, jog nevisiškai pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados nulėmė ir tai, kad byloje buvo netinkamai išspręsti klausimai susiję su turto konfiskavimo taikymu bei civiliniu ieškiniu reikalaujamos turtinės žalos priteisimu. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas (BPK 328 straipsnio 3 ir 4 punktai).

Dėl didelės vertės turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 2 dalis)

8. T. O. nuteistas už tai, kad pasisavino jo, kaip UAB „K“ direktoriaus, žinioje buvusį svetimą minėtai bendrovei priklausantį didelės – 106 800 Eur – vertės turtą. Vadovaujantis kaltinimu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, šį turtą T. O. pasisavino šiais būdais:

8.1. 2016 m. birželio 16 d. pasirašęs UAB „K“ pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį UAB „I“ sumokėjo jam, kaip UAB „K“ direktoriui, 3 000 Eur dydžio avansą už medžiagas, gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino ir jų į UAB „K“ kasą neįnešė;

8.2. 2016 m. lapkričio 10 d. jis, pagal tarp jo, kaip UAB „K“ direktoriaus, ir L. Š. pasirašytą Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, už 4 300 Eur pardavęs pastarajai lengvąjį automobilį BMW 730, gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino ir gautų pinigų į UAB „K“ kasą neįnešė;

8.3. UAB „K“ už 24 000 Eur UAB „I“ pardavus žemės sklypą, jis 2017 m. balandžio 28 d. pasirašė UAB „K“ pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį UAB „I“ direktorė A. R. sumokėjo jam 12 000 Eur, taip pat 2017 m. lapkričio 23 d. banko pavedimu pervedė 12 000 Eur į V. J. kuriai T. O. buvo asmeniškai skolingas, sąskaitą banke. Už žemės sklypą gautų 24 000 Eur T. O. UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir užskaitymų neatliko;

8.4. 2017 m. nuo vasario 1 iki 10 d. iš UAB „H“ vadovo A. Ž. per penkis kartus gavęs 61 500 Eur avansinių mokėjimų už darbus ir pasirašęs penkis UAB „H“ kasos išlaidų orderius, gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino ir jų į UAB „K“ kasą neįnešė;

8.5. 2017 m. balandžio 27 d. jis, pasirašęs UAB „J“ kasos išlaidų orderį, pagal kurį UAB „J“ darbuotojas jam, kaip UAB „K“ direktoriui, sumokėjo 14 000 Eur kaip dalinį mokėjimą už žemę ir gavęs minėtas lėšas, jų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino ir jų į UAB „K“ kasą neįnešė.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada, jog T. O. pasisavino minėtą UAB „K“ turtą, yra nepagrįsta. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančių duomenų, kurie patvirtina T. O. poziciją, kad visos UAB „K“ lėšos, kurios inkriminuojamos kaip pasisavintos, buvo panaudotos šios bendrovės naudai ir jos interesams. Gynėjo teigimu, T. O. minėtais sandoriais įgytus 106 800 Eur išleido UAB „K“ naudai: 1) grąžindamas 30 000 Eur A. R. už bendrovės subrangovų netinkamai atliktus darbus; 2) UAB „K“ vardu pirkdamas statybines medžiagas, kurias vėliau už 229 149,76 Eur + PVM pardavė UAB „A“; 3) už 13 310 Eur (11 000 Eur + 2 310 Eur PVM) pirkdamas ekskavatorių. Vadovaudamasis tuo, gynėjas daro išvadą, kad 106 800 Eur ar net didesnę sumą T. O. panaudojo UAB „K“ reikmėms, o tai rodo, jog pinigai nebuvo pasisavinti.

10. Atsižvelgdama į minėtus argumentus bei proceso dalyvių pozicijas dėl T. O. inkriminuoto turto pasisavinimo, teisėjų kolegija pasisakys dėl to, ar šio teismo sprendimo 8.–8.5. pastraipose nurodytomis aplinkybėmis T. O., kaip UAB „K“ direktoriaus, įgyti 106 800 Eur, vėliau galėjo būti panaudoti jo vadovaujamos bendrovės reikmėms ir naudai nuteistojo gynėjo nurodomu būdu.

Dėl lėšų panaudojimo UAB „K“ grąžinant pinigus A. R.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į gynybos argumentus apie inkriminuotų lėšų panaudojimą įmonės reikmėms pastebi, kad tokio pobūdžio bylose panašūs argumentai nurodomi itin dažnai. Tokiose situacijose teismams tenka spręsti, ar kaltininkas ir gynyba pateikė konkrečius bei patikimus duomenis apie tam tikrų lėšų panaudojimą įmonės veikloje ir jos reikmėms, ar tokie argumentai yra tik žodžiu išreikšta ir niekuo nepatvirtinama deklaratyvi pozicija.

11.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo klausimu laikomasi nuoseklios pozicijos, kad vien tai, jog kaltininkas nurodo, kad bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, to nepagrįsdamas konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl turto panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti įmonės turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamas įmonės turtas, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko veikoje. Gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, Nr. 2K-368/2008, Nr. 2K-163/2009, Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-197/2012, Nr. 2K-378-895/2016, Nr. 2K-271-719/2019).

Žemesnės instancijos teismas

11.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekartą yra konstatavęs ir tai, kad kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, jog įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78-2012, Nr. 2K-150-628/2018, Nr. 2K-271-719/2019,?? Nr. 2K-85-719/2020).

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą nesutinka su nuteistojo gynėjo teiginiu, kad dalis lėšų, kurios buvo inkriminuotos kaip pasisavintos, buvo panaudotos grąžinant A. R. jos, kaip fizinio asmens, už namo statybos darbus UAB „K“ sumokėtus 30 000 Eur.

12.1. Nagrinėjamoje byloje iš tiesų yra duomenų, kad nuteistasis, kaip UAB „K“ direktorius, D. R. grąžino jo žmonos A. R. sumokėtus 30 000 Eur už namo statybos darbus, nes jie buvo atlikti netinkamai (liudytojas D. R. teisme patvirtino, kad iš T. O. atgavo apie 30 000 Eur sumą, kurią už minėtus darbus buvo sumokėjusi žmona, o liudytoja A. R. nurodė, kad T. O. su ja yra atsiskaitęs (t. 10, b. l. 63–65, 149–150)). Visgi, tokie duomenys, priešingai nei teigia gynyba, leidžia daryti išvadą, kad T. O. grąžino D. R. tą pačią pinigų sumą, kurią pats, kaip UAB „K“ vadovas, buvo anksčiau gavęs iš A. R., taip faktiškai atsiskaitydamas už UAB „K“ subrangovų neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus A. R.

12.2. T. O. nagrinėjamoje byloje yra inkriminuota tai, kad jis pasisavino ir A. R., jau kaip UAB „I“ direktorės, UAB „K“ sumokėtus 24 000 Eur žemės sklypui įsigyti, t. y. visai kitu sandoriu įgytus pinigus. Bylos duomenimis, būtent pinigų iš UAB „I“ už žemės sklypą gavimas nebuvo apskaitytas UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje, šio sandorio pagrindu nebuvo atlikti atitinkami mokėjimų užskaitymai, o pusę minėtos sumos – 12 000 Eur, T. O. nurodymu, UAB „I“ pervedė net ne į UAB „K“ sąskaitą, o tiesiai į V. J., kuriai T. O. buvo asmeniškai skolingas, banko sąskaitą (žr. FNTT specialisto 2019 m. spalio 7 d. išvadą Nr. 04/11-2-40-10447 „Dėl UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos“ – t. 6, b. l. 4, 18–20; šios išvados 49 ir 77 priedus – t. 7, b. l. 18, 98–100). Toks UAB „K“ priklausiančių pinigų pervedimas padengiant asmeninę T. O. skolą aiškiai rodo pinigų panaudojimą asmeninėms reikmėms.

13. Šios aplinkybės yra pakankamos išvadai, kad iš UAB „I“ gautus 24 000 Eur už žemės sklypą T. O. pasisavino, t. y. panaudojo ne bendrovės naudai, ir jog šie pinigai niekaip negalėjo būti panaudoti A. R. grąžinant 30 000 Eur, kurie buvo skirti nuosavo namo statybos darbams ir vėliau buvo grąžinti šių darbų UAB „K“ subrangovams neįvykdžius. Dėl šių priežasčių teiginius, kad 30 000 Eur suma galėjo būti sumokėta iš lėšų, kurios buvo įgytos šio teismo sprendimo 8.–8.5. pastraipose nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atmeta kaip deklaratyvius.

Dėl lėšų panaudojimo UAB „K“ įsigyjant statybines medžiagas

14. Dėl panašių priežasčių teisėjų kolegija nesutinka ir su teiginiu, jog minėti 106 800 Eur buvo panaudoti UAB „K“ perkant statybines medžiagas, kurios vėliau už 229 149,76 Eur + PVM buvo parduotos UAB „A“. Tokį minėtų lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms būdą nuteistojo gynėjas grindžia AVMI patikrinimo akte nurodyta informacija apie UAB „K“ vykdytus statybinių medžiagų pardavimus UAB „A“ (t. 1, b. l. 13–14) bei buvusių UAB „A“ vadovų liudytojų V. R. ir A. B. parodymais, kad jų įmonė yra pirkusi statybinių medžiagų iš UAB „K“ (t. 10, b. l. 150–151). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtus ir kitus byloje esančius duomenis, negali paneigti galimybės, kad tokio pobūdžio sandoriai (ar bent dalis jų) tarp minėtų įmonių įvyko, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nereiškia, kad kaip pasisavinti T. O. inkriminuoti pinigai buvo panaudoti gynybos nurodytu tikslu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši gynybos versija yra deklaratyvi ir suformuota jai palankia linkme, pateikta tik teisminio nagrinėjimo metu, po to, kai gynyba jau turėjo galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga, o jos patikrinti BPK numatytomis procesinėmis priemonėmis nėra įmanoma.

14.1. Keliamos versijos dėl pinigų panaudojimo minėtu būdu kontekste teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi FNTT 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-40-10447 „Dėl UAB „K“ ūkinės-finansinės veiklos“ (toliau – ir 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvada) užfiksuotas aplinkybes (žr. t. 5, b. l. 159–200; t. 6, b. l. 1–200; t. 7, b. l. 1–116) ir vieno iš specialistų paaiškinimus šiuo klausimu. Minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, jog pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti kur buvo panaudoti UAB „K“ šio teismo sprendimo 8.–8.5. pastraipose numatytomis aplinkybėmis įgyti 106 800 Eur, nes jų gavimas pateiktose bendrovės kasos knygose, avanso ataskaitose ir buhalterinės apskaitos registruose neužfiksuotas (žr. t. 6, b. l. 27–28, specialisto išvados 69–70 l.). Savo ruožtu specialistė S. M. teisiamajame posėdyje, komentuodama AVMI patikrinimo akto išvadas, nurodė, kad T. O., gaudamas iš kitų asmenų pinigus, jų į bendrovės kasą neįnešė, to nepadarė ir per avansines apyskaitas, todėl tvirtinama, kad jis tuos pinigus pasisavino. Anot specialistės, lygiai taip pat ir gauti avansai nebuvo įnešti į kasą, todėl darytina išvada, kad visi šie pinigai liko pas T. O. (t. 10, b. l. 120). Pabrėžtina, jog ir nuteistasis bei jo gynėjas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog minėtų sumų gavimas UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien jau tai, kad aptariami itin didelės vertės pinigai nebuvo įnešti į bendrovės kasą, jų gavimas nebuvo užfiksuotas atitinkamuose buhalteriniuose dokumentuose ir apskaitos registruose, suponuoja išvadą apie jų pasisavinimą ir kelia pagrįstas abejones dėl vėlesnio šių pinigų panaudojimo UAB „K“ naudai įgyjant statybines medžiagas, dar prieš jas perparduodant UAB „A“.

14.2. Lygiai taip pat ir gynybos akcentuojami UAB „K“ statybinių medžiagų, kurios vėliau parduotos UAB „A“, pirkimai nėra pagrįsti atitinkamais dokumentais. 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „K“ neišsaugojo dokumentų, pagal kuriuos įsigijo aliuminio langus, stalių gaminius ir įformino jų pardavimą UAB „A“ pagal 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 170217 (prekės pavadinimas – Sąskaita faktūra pagal 2017 m. vasario 17 d. sutartį už statybines medžiagas), iš viso už 33 709,05 Eur (su PVM), ir pagal 2017 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 003, iš viso už 27 183,65 Eur (su PVM) (t. 5, b. l. 178–179, specialisto išvados 20–21 l.). Taip pat išvadoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. UAB „K“ pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras įformino prekių ir paslaugų pardavimus įmonei UAB „A“ už 89 466,29 Eur + 8 787,93 Eur PVM, pardavimus užregistravo buhalterinėje sąskaitoje „5001 suteiktų paslaugų pajamos“, UAB „A“ už prekes ir paslaugas sumokėjo, tačiau parduotų ir sunaudotų medžiagų įsigijimo dokumentai neišsaugoti, parduotos ir sunaudotos medžiagos buhalterinėje apskaitoje neužregistruotos (t. 5, b. l. 182, specialisto išvados 24 l.). Keliamų versijų apie tai, kad 106 800 Eur galėjo būti panaudoti UAB „K“ įgyjant statybines medžiagas kontekste apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir minėtą išvadą surašęs specialistas E. G.. Pastarasis nurodė, kad UAB „K“ tyrimui nepateikė parduotų ir sunaudotų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų ir kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje tokios ūkinės operacijos nebuvo užregistruotos; taip pat, jog nėra šių prekių įsigijimo sąskaitų ir jokios su šiais pirkimais susijusios operacijos nėra apskaitytos (žr. 2022 m. birželio 27 d. teismo posėdžio protokolą ir garso įrašą). Taigi konstatuotina, kad gynybos akcentuojamas UAB „K“ naudai vykdytas statybinių medžiagų pirkimo sandorių turinys yra visiškai neaiškus – neaišku iš ko, kada, už kiek, kokios konkrečios statybinės medžiagos buvo įgytos. Šios aplinkybės dar labiau sustiprina abejones, jog 106 800 Eur galėjo būti panaudoti statybinėms medžiagoms įsigyti.

14.3. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas E. G. pažymėjo ir tai, kad UAB „K“ nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie prekių, kurios vėliau perleistos UAB „A“, savikainą (žr. 2022 m. birželio 27 d. teismo posėdžio protokolą ir garso įrašą). Šiuo aspektu 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje yra nurodyti du atvejai, kai UAB „K“ nepagrįstai padidino UAB „A“ parduotinų prekių savikainą. Pirma, UAB „A“ sudarytame 2017 m. sausio 3 d. pasiūlyme Nr. 0103 (t. 6, b. l. 152) nurodytų prekių savikaina, pagal 2016 m. gruodžio 31 d. inventorizacinį apyrašą buvo 17 409,28 Eur. UAB „K“ pasiūlyme nurodytoms prekėms (pagal 2017 m. vasario 2 d. PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. 17/02/02, pirkėjas UAB „A“, prekės pavadinimas – sąsk. faktūra pagal 2017 m. sausio 4 d. sutartį už statybines medžiagas, suma 34 140,26 Eur + 7 169,46 Eur PVM, iš viso 41 309,72 Eur, išrašęs asmuo – T. O. (t. 6, b. l. 145)) įformino pardavimą, tačiau iš buhalterinės sąskaitos „2010 žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės“ iškėlė ir į sąnaudas įtraukė 34 140,26 Eur vertę, t. y. 16 730,98 Eur didesnę sumą negu įformintų parduotų prekių savikaina, ir sąnaudas nepagrįstai padidino. Antra, UAB „A“ sudarytame 2017 m. vasario 2 d. pasiūlyme Nr. 0202 (t. 6, b. l. 155) ir krovinio važtaraštyje Nr. 0202 nurodytų prekių savikaina, pagal 2016 m. gruodžio 31 d. inventorizacinį apyrašą buvo 9 229,39 Eur. UAB „K“ pasiūlyme nurodytoms prekėms (pagal 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 170217, pirkėjas UAB „A“, prekės pavadinimas – Sąskaita faktūra pagal 2017 m. vasario 17 d. sutartį už statybines medžiagas, suma 27 858,72 Eur + 5 850,33 Eur PVM, iš viso 33 709,05 Eur, išrašęs asmuo – T. O.) įformino pardavimą, tačiau iš buhalterinės sąskaitos „2010 žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės“ iškėlė ir į sąnaudas įtraukė 27 858,72 Eur vertę, t. y. 18 629,33 Eur didesnę sumą negu įformintų parduotų prekių savikaina, ir sąnaudas nepagrįstai padidino (t. 5, b. l. 195, specialisto išvados 37 l.). Taigi, vadovaujantis specialisto išvada ir kitais byloje esančiais dokumentais, UAB „K“ direktorius T. O. ne kartą nepagrįstai didino UAB „A“ parduotinų prekių savikainą, t. y. dirbtinai didino jų vertę, siekdamas iškreipti tikruosius atliekamų ūkinių operacijų duomenis ir įmonės finansinius rodiklius. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje byloje iš esmės niekaip negalima nustatyti tikrųjų statybinių medžiagų pirkimo aplinkybių, vertės ir kitų su tuo susijusių aspektų. Minėtų aplinkybių kontekste turint omenyje ir tai, kas jau aptarta šio teismo sprendimo 14.1.–14.2. pastraipose, gynybos versija, kad aptariami 106 800 Eur buvo panaudoti tokioms medžiagoms įgyti, lieka pagrįsta tik paties T. O. teiginiais ir faktu, kad tarp UAB „K“ ir UAB „A“ apskritai buvo susiklostę tam tikro pobūdžio teisiniai santykiai.

15. Atsižvelgdama į tai kas minėta bei į nuoseklią kasacinio teismo poziciją, jog kaltinamojo tvirtinimai dėl turto panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis, kurias įmanoma patikrinti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto teiginiai apie 106 800 Eur panaudojimą UAB „K“ naudai įgyjant statybines medžiagas, yra deklaratyvūs. Apeliaciniame skunde nurodyti duomenys nėra pakankami pagrįsti įrodinėjamą pinigų panaudojimo būdą, nes gynyba nepateikė jokių konkrečių duomenų ar argumentų, kurie kaip nors aiškiau susietų 106 800 Eur sumą su minėtų statybinių medžiagų pirkimais. Šiuos du aspektus sieja nebent tai, kad statybinės medžiagos UAB „A“ buvo parduotos panašiu metu, kai tarp UAB „K“ ir kitų subjektų įvyko sandoriai, kuriais buvo įgyti aptariami 106 800 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynyba pervertina ir atsietai nuo kitų bylos duomenų vadovaujasi ir AVMI patikrinimo akte nurodyta informacija, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. UAB „K“ pardavė UAB „A“ prekių už 225 127,90 Eur + 47 276,94 Eur PVM (t. 1, b. l. 13). UAB „K“ inkriminuojamu laiku vertėsi statybos verslu, todėl akivaizdu, jog, vykdydama ūkinę veiklą, ji sudarinėjo tam tikrus sandorius ir su kitais subjektais. Visgi vien tai, kad per minėtą laikotarpį T. O. vadovaujama bendrovė UAB „A“ pardavė prekių už galimai 272 404,84 Eur (dėl to kyla abejonių turint omenyje 14.3. pastraipoje nurodytas aplinkybes apie dalies prekių savikainos nepagrįstą didinimą), jokiu būdu neleidžia konstatuoti, kad šias statybines medžiagas įgyjant buvo panaudoti pinigai, kurie nuteistajam inkriminuoti kaip pasisavinti. Vien tai, kad bendrovė inkriminuojamu laikotarpiu vykdė didelės vertės prekių pardavimus, nesant jokių konkrečių duomenų kokioms bendrovės reikmėms galėjo būti panaudoti kitais sandoriais jos įgyti pinigai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šie pinigai buvo išleisti būtent vėliau kitam ūkio subjektui parduotoms prekėms įsigyti. Šiuo atveju, jokiais patikimais duomenimis nėra pagrįstas ne tik 106 800 Eur pinigų panaudojimas UAB „K“ reikmėms, tačiau ir statybinių medžiagų, kurioms pirkti neva buvo panaudota minėta suma ir kurios vėliau buvo parduotos UAB „A“, įsigijimas. Atsižvelgiant į visa tai, gynybos versija, jog lėšos, kurios T. O. inkriminuojamos kaip pasisavintos, buvo panaudotos UAB „K“ reikalingoms statybinėms medžiagoms įsigyti, atmestina, konstatuojant, jog ne pirmosios instancijos teismas, o būtent gynyba šiuo atveju selektyviai vertina byloje surinktus įrodymus.

Dėl lėšų panaudojimo UAB „K“ įsigyjant ekskavatorių „CASE 580“

16. Visai kitaip teisėjų kolegija vertina gynybos argumentus, jog dalis 106 800 Eur sumos buvo panaudota UAB „K“ už 13 310 Eur (su PVM) įsigyjant ekskavatorių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra duomenų bylojančių apie tai, jog inkriminuojamu laiku už jau minėtą sumą UAB „K“ galėjo įsigyti ekskavatorių „CASE (duomenys neskelbtini)“:

Žemesnės instancijos teismas

16.1. AVMI patikrinimo akte nurodyta, jog iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos buvo gauta informacija, kad UAB „N“ ekskavatorių „CASE 580“, neįregistravusi jo bendrovės vardu, pagal 2016 m. gruodžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė UAB „K“ už 11 000 Eur (be PVM) (akto 4–5 l.; t. 1, b. l. 4–5);

16.2. Specialistė S. M. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad dėl ekskavatoriaus pirkimo buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, kuri pateikė sąskaitas-faktūras, iš kurių nustatyta kaip vyko šios transporto priemonės perpardavimas, nors ekskavatoriaus pirkimas nebuvo įtrauktas į UAB „K“ buhalterinės apskaitos registrus ir neapskaitytas (t. 10, b. l. 119);

16.3. Iš Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro išrašo matyti, kad minėtas ratinis ekskavatorius nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 30 d. buvo įregistruotas UAB „K“ vardu (t. 1, b. l. 120–121);

16.4. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2017 m. kovo 20 d. UAB „K“ minėtą ekskavatorių už 25 410 Eur (su PVM) pardavė UAB „S“ (t. 1, b. l. 136–137);

16.5. 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „S“ iš dalies atsiskaitė už ekskavatorių – sumokėjo 15 100 Eur bankiniais pavedimais ir grynaisiais (t. 5, b. l. 199).

17. Taigi byloje yra surinkta skirtingų rūšių duomenų, kurie leidžia sutikti su gynybos pozicija, kad UAB „K“ sandorių pagrindu įgytos lėšos buvo panaudotos šiai bendrovei perkant ekskavatorių „CASE (duomenys neskelbtini)“.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „K“ nepateikė PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurią įsigijo ekskavatorių, šio objekto pirkimas nebuvo įtrauktas į bendrovės buhalterinės apskaitos registrus ir nebuvo niekaip kitaip apskaitytas. Visa tai kelia tam tikrų abejonių dėl šio sandorio sudarymo aplinkybių, tačiau, skirtingai nei jau aptartu statybinių medžiagų pirkimo atveju, šiuo atveju byloje yra ir kitų duomenų, kurie byloja apie tokio sandorio sudarymo galimybę – 1) (duomenys neskelbtini) savivaldybė pateikė duomenis apie 2016 m. gruodžio 12 d. UAB „K“ vykdytą ekskavatoriaus pirkimą, iš kurių aiški ir šio sandorio vertė (11 000 Eur + 2 310 Eur PVM); 2) vadovaujantis registrų duomenimis, nuo minėtos datos ekskavatorius buvo įregistruotas kaip UAB „K“ nuosavybės objektas; 3) dokumentais patvirtintas vėlesnis ekskavatoriaus pardavimas UAB „S“, kuri su UAB „K“ bent jau iš dalies atsiskaitė. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ekskavatorių UAB „K“ įsigijo jau po to, kai buvo sudaryti bent du iš penkių sandorių, kurių pagrindu buvo įgyta inkriminuojama 106 800 Eur suma. Taigi tiek byloje esantys duomenys, tiek minėto ekskavatoriaus įsigijimo laikas teisėjų kolegijai niekaip neleidžia atmesti galimybės, kad bent jau 13 310 Eur vertės ekskavatoriaus pirkimas buvo atliktas iš T. O. kaip pasisavintų inkriminuotų piniginių lėšų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į daugybinius UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus (apie tai detaliau dar bus pasisakyta), neturi galimybės tiksliai nustatyti kurių konkrečių šio teismo sprendimo 8.–8.5. pastraipose minėtų sandorių pagrindu įgytos lėšos buvo panaudotos perkant minėtą ekskavatorių, bet objektyviai negali atmesti, kad 13 310 Eur vertės pirkimas buvo įvykdytas iš jais įgytų lėšų.

19. Teisėjų kolegija, turėdama omenyje tai, kas minėta, pažymi, kad baudžiamojoje byloje visos abejonės, jei tokios kilo, turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai (lot. in dubio pro reo), todėl, vadovaujantis iš esmės tik buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimais, ir kaltinimui nepaneigus byloje esančių duomenų apie įvykdytą ekskavatoriaus pirkimą, nebuvo galima preziumuoti, kad 13 310 Eur suma buvo pasisavinta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad, veikdamas kaip UAB „K“ direktorius, T. O. inkriminuojamu laiku tyčia pasisavino ne 106 800 Eur, o 93 490 Eur vertės UAB „K“ turtą. Toks pasisavinto turto vertės sumažėjimas T. O. veikos kvalifikavimui įtakos neturi, nes, vadovaujantis BK 190 straipsniu, turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (aptariamos veikos padarymo metu ši suma buvo lygi 9 500 Eur (250 x 38 Eur)). Taigi sumažinta T. O. pasisavinto turto vertė akivaizdžiai viršija 250 MGL sumą, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į visa tai kas minėta šioje teismo sprendimo dalyje, nagrinėjamoje byloje kaip įrodytos pripažintinos tokios BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybės:

T. O. laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. būdamas UAB „K“ direktoriumi, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jo žinioje buvusias ir turėtas UAB „K“ pinigines lėšas, iš fizinių ir juridinių asmenų laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. gavęs iš viso 106 800 Eur, šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, pinigų į UAB „K“ kasą neįnešė ir jų neįtraukė į atitinkamų laikotarpių avansines apyskaitas bei šio svetimo UAB „K“ priklausančio didelės vertės turto dalį, lygią 93 490 Eur, pasisavino, o būtent:

2016 m. birželio 16 d. ikiteisminio metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, T. O., pasirašęs UAB „K“ 2016 m. birželio 16 d. pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį UAB „I“ sumokėjo UAB „K“ direktoriui T. O. 3 000 Eur dydžio avansą už medžiagas, gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų lėšų neįnešė į UAB „K“ kasą;

2016 m. lapkričio 10 d. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, T. O., pagal tarp jo, kaip UAB „K“ direktoriaus, ir L. Š. 2016 m. lapkričio 10 d. pasirašytą Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, už 4 300 Eur pardavęs L. Š. lengvąjį automobilį BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą;

UAB „K“ už 24 000 Eur (19 834,71 Eur + 4 165,29 Eur PVM) įmonei UAB „I“ pardavus 0,0739 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), (pagal 2017 m. balandžio 4 d. pasirašytą notarinę sutartį ir 2017 m. balandžio 28 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą) jis, T. O. 2017 m. balandžio 28 d. pasirašė UAB „K“ pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį UAB „I“ direktorė A. R. sumokėjo jam 12 000 Eur. Be to, vadovaudamasi minėta žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, UAB „I“ 2017 m. lapkričio 23 d. banko pavedimu (dokumento Nr. 11231304) pervedė 12 000 Eur į V. J., kuriai T. O. buvo asmeniškai skolingas, sąskaitą banke. Už žemės sklypo dalį gautų 24 000 Eur T. O. UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, užskaitymų neatliko;

2017 m. nuo vasario 1 iki 10 d., ikiteisminio metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš UAB „H“ vadovo A. Ž. per 5-is kartus gavęs 61 500 Eur avansinių mokėjimų už darbus ir pasirašęs 5-is UAB „H“ kasos išlaidų orderius: 2017 m. vasario 1 d. KIO Nr. 15 – 10 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 3 d. KIO Nr. 16 – 14 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 6 d. KIO Nr. 17 – 10 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 8 d. KIO Nr. 18 – 14 000 Eur sumai; 2017 m. vasario 10 d. KIO Nr. 19 – 13 500 Eur sumai, T. O. gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą;

2017 m. balandžio 27 d. ikiteisminio metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, T. O., pasirašęs UAB „J“ kasos išlaidų orderį, pagal kurį UAB „J“ darbuotojas jam kaip UAB „K“ direktoriui sumokėjo 14 000 Eur kaip dalinį mokėjimą už žemę (pagal notarinę sutartį ir 2017 m. balandžio 26 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), ir gavęs minėtas lėšas, jų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą;

Tokiu būdu T. O. iš minėtų fizinių ir juridinių asmenų gavęs iš viso 106 800 Eur, šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, pinigų į bendrovės kasą neįnešė, bendrovės reikmėms panaudojo tik dalį – 13 310 Eur – šių pinigų, taip pasisavindamas jo žinioje buvusį svetimą UAB „K“ priklausantį didelės – 93 490 Eur – vertės turtą, vadovaujamai bendrovei padarydamas 93 490 Eur dydžio turtinę žalą.

Dėl neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo siekiant išvengti mokesčių, kurių suma viršija 750 MGL (BK 220 straipsnio 2 dalis)

Žemesnės instancijos teismas

20. T. O. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 220 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 750 MGL, pateikė neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą, o būtent: jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. sausio 13 d. būdamas UAB „K“ direktoriumi ir siekdamas išvengti 24 754 Eur pelno mokesčio, 42 741 Eur PVM bei 16 065 Eur mokėtino GPM nuo A klasės nesusijusių su darbo santykiais pajamų, į UAB „K“ deklaracijas, veikdamas per bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusias L. B. ir A. S., objektyviai neturėjusias galimybės suvokti ir nesuvokusias apie atliekamų veiksmų neteisėtumą, įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą bei pateikė juos VMI, taip valstybės biudžetui padarydamas 83 560 Eur dydžio turtinę žalą (detaliau žr. šio teismo sprendimo 1.–1.4. pastraipas).

21. Nuteistojo gynėjas teigia, kad jo ginamasis neturėjo tyčios ir siekio vengti mokesčių: 1) T. O. neturėjo specialaus buhalterinio išsilavinimo ir nesuvokė visų su mokesčių (ypač su atvirkštinio PVM) deklaravimu susijusių prievolių; 2) bendrovės apskaitai tvarkyti T. O. samdė buhalteres, todėl dalis neteisingai pateiktų duomenų sietini su jų netinkamų pareigų atlikimu. Taip pat apeliantas teigia, kad byloje nepagrįstai kaip UAB „K“ naudai išvengti buvo priskaičiuoti PVM, GPM ir pelno mokesčiai. Be to, apelianto teigimu, T. O. atžvilgiu buvo nepagrįstai pritaikyta BK 220 straipsnio 2 dalies redakcija, įsigaliojusi 2017 m. lapkričio 29 d., nes jo veikos baigtinumas nepagrįstai siejamas su 2018 m. sausio 13 d. pateikta PVM deklaracija. Taigi gynėjas skirtingais argumentais, kurie detaliai aptarti šio sprendimo 5.3.–5.3.4. pastraipose, ginčija T. O. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija) pagrįstumą ir teisėtumą.

Dėl T. O. tyčios pateikiant neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną ar turtą bei buhalterių atsakomybės už šių duomenų pateikimą

22. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-308-697/2016). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad pagal BK 220 straipsnį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti tiek juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-719/2022). Be to, kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad įmonės vadovas atsako už buhalterio ar kito apskaitą vedančio darbuotojo surašytos deklaracijos pateikimą, jeigu žino, kad joje nurodyti duomenys yra neteisingi, bet vis tiek ją pasirašo ir pateikia. Vadovas atsako ir tada, jei pats asmeniškai nepasirašo ir nesiunčia dokumentų, bet pateikia minėtiems darbuotojams melagingus duomenis, t. y. veikia per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, Nr. 2K-202-303/2020 ir kt.).???

23. Vadovaudamasis minėta kasacinio teismo praktika ir įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog T. O. yra atsakomybės pagal BK 220 straipsnį subjektu, nes jis veikė suvokdamas, kad UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkančioms buhalterėms teikia tikrovės neatitinkančius duomenis, kurių pagrindu jos atitinkamai parengs tikrovės neatitinkančias bendrovės mokesčių deklaracijas. Bylos duomenys neleidžia abejoti, kad tiek pagal savo patirtį, tiek pagal faktinę situaciją, T. O. suvokė, kad dėl jo veiksmų kompetentingoms institucijoms bus pateikti neteisingi duomenys apie jo valdomos bendrovės pajamas, pelną ir turtą, ir tokiais veiksmais siekė išvengti mokesčių.

24. Pirmiausia, nuteistojo gynėjas, teigdamas, kad T. O. neturi specialių žinių mokesčių deklaravimo srityje, nutyli apie ginamojo turimą vadovavimo įmonėms patirtį. Vien iš bylos duomenų apie ankstesnius nuteistojo teistumus matyti, jog T. O. ne kartą teistas už nusikalstamas veikas, kurias padarė eidamas skirtingų įmonių vadovo pareigas. Antai, dauguma jo teistumų yra susiję su sukčiavimais, be kita ko ir PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, ir kitomis turtinėmis nusikalstamomis veikomis; praeityje T. O. teistas ir už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą (t. 7, b. l. 192–197; detaliau apie nuteistojo teistumus žr. t. 7, b. l. 169–200; t. 8, b. l. 1–190). Pažymėtina ir tai, kad apklaustas teisiamajame posėdyje T. O. nurodė, jog savo kaltę dėl buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo įžvelgia tame kontekste, kad jis nepateikė reikiamų dokumentų. Nuteistasis taip pat sutiko su tuo, kad būtent įmonės vadovas atsako už įmonės apskaitos vedimo politiką ir ją organizuoja bei pripažino, kad anksčiau yra teistas už analogiškas nusikalstamas veikas bei, jog jam yra žinomos vadovo funkcijos, susijusios su apskaitos tvarkymu (t. 10, b. l. 144). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien jau aptarti duomenys sudaro pagrindą manyti, jog ne kas kitas, o būtent T. O., suvokdamas savo, kaip bendrovės vadovo, pareigas, neatliko būtinųjų veiksmų siekiant, kad į minėtas deklaracijas būtų įrašyti tikrovę atitinkantys duomenys. T. O. turima vadovaujamo darbo patirtis, teistumų už finansinio pobūdžio veikas praeityje faktas ir prisipažinimas, kad jis nepateikė visų būtinų dokumentų, iliustruoja nuteistojo supratimą, jog buhalterėms pateikdamas ne visus dokumentus, jis iškreips duomenis apie UAB „K“ pelną, pajamas ir turtą bei taip išvengs šios bendrovės į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, kad gynyba, siekdama sumenkinti nuteistojo atsakomybės mastą, iš esmės visą atsakomybę už neteisingų duomenų apie UAB „K“ pajamas, pelną ir turtą įrašymą į atitinkamas mokesčių deklaracijas siekia perkelti šios bendrovės buhalterinę apskaitą inkriminuojamu laiku tvarkiusioms buhalterėms. Nuteistojo gynėjo teigimu, būtent buhalterės turėjo tinkamai atlikti bendrovėje egzistavusią sudėtingą avansų apskaitą ir tinkamai deklaruoti atvirkštinį PVM. Tačiau teisiamajame posėdyje apklaustų UAB „K“ buhalterių parodymai atskleidžia ne šių specialisčių, o būtent T. O., kaip bendrovės vadovo, netinkamai vykdytų pareigų nulemtą mokesčių deklaracijų su neteisingais duomenimis pateikimą kompetentingoms institucijoms.

25.1. UAB „K“ buhaltere nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 15 d. dirbusi liudytoja L. B. apklausta teisiamajame posėdyje nurodė, kad bendrovės kasininku buvo T. O. ir būtent jis išrašinėjo kasos orderius. Anot liudytojos, bendrovės kasą kontroliavo T. O. – jie prieigos prie kasos neturėjo. Liudytojos teigimu, bendrovės buhalterinę apskaitą jie vykdė pagal jiems pateiktus dokumentus, jiems būdavo atsiunčiami banko išrašai PDF formatu, iš kurių nesimatydavo, kas darydavo pavedimus. UAB „K“ nebuvo vidinio teisės akto, kuriuo turėjo būti nustatyta kasos vedimo tvarka. Kai buhalteriją perėmė kita buhalterė A., jos abi tikrindamos nustatė, kad trūksta įvairių dokumentų, o daug piniginių sumų yra įformintos kaip avansai – vien pas atskaitingą asmenį T. O. buvo likę 53 000 Eur avansų. Anot liudytojos, jos atitinkamus dokumentus suvesdavo į programą, o, atspausdinus avanso apyskaitą, vadovas turėjo patvirtinti jos duomenų teisingumą. Dėl pakankamai didelės pas atskaitingą asmenį esančios piniginės sumos būdavo rašomi paklausimai, jos T. O. nurodydavo ko trūksta, tačiau į jų pastabas buvo reaguojama nebent tik iš dalies, o dažniausiai niekaip. Liudytoja nurodė negalinti tiksliai atsakyti, ar UAB „K“ buvo atvirkštinis PVM, tačiau turėjo būti. Toks PVM yra parodomas, kad jis egzistuoja, tačiau jis yra nemokamas ir neatskaitomas, deklaracijai jis iškart priskaitomas ir iškart atskaitomas – PVM yra registruojamas specialioje eilutėje, bet jis nėra atskaitomas, jis tiesiog pradingsta ir iš valstybės nėra susigrąžinamas. Sutartį dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo UAB „K“ jie nutraukė dėl nuolatos vėluojamų pateikti dokumentų ir susidariusių skolų už jų teikiamas paslaugas (t. 10, b. l. 98–100).

25.2. Panašias aplinkybes nurodė ir po L. B. UAB „K“ apskaitą tvarkiusi liudytoja A. S. Pastaroji pažymėjo, kad jos funkcijos buvo gavus atitinkamus buhalterinės apskaitos dokumentus, juos suvesti į apskaitos programą. Šiuos dokumentus (statybines sąskaitas, pinigų priėmimo kvitus, orderius ir pan.) pateikdavo direktorius ir pagal juos jos viską tvarkydavo. Ji tvarkydavo tik buhalteriją, prieigos prie bendrovės banko sąskaitos neturėjo – gaudavo tik bankinius išrašus, o grynųjų pinigų apskritai nematė. VMI buvo informavusi juos apie tai, kad bendrovės mokesčių deklaracijose yra netikslumų, ji pati šias deklaracijas taisė. Siekdama jas ištaisyti ji ieškojo reikiamų dokumentų tiek pas T. O., tiek pas UAB „K“ paslaugų tiekėjus ir gavėjus. Jau iki jai perimant UAB „K“ buhalteriją, joje buvo trūkumų (t. 1, b. l. 75–78; t. 10, b. l. 65–67).

25.3. Teisme buvo apklausta ir UAB „K“ buhalteriją nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d., t. y. prieš minėtas liudytojas, tvarkiusi liudytoja R. B.. Ši liudytoja nurodė, kad pradėjusi teikti minėtas paslaugas, ji turėjo sutvarkyti visus jau iki tol įmonėje buvusius netvarkingus buhalterinius dokumentus. Buhalterinės apskaitos dokumentai jai būdavo atvežami į biurą arba pateikiami el. paštu, o apskaita buvo vykdoma būtent pagal juos. R. B. nurodė, kad kartais dokumentų reikėjo ieškoti, nes pagal banko sąskaitas matydavosi, kad daromi pavedimai, bet ji tokių dokumentų neturėdavo. Prieigos prie bendrovės banko sąskaitos jie neturėjo. Bendrovės kasos nebuvo, viską turėjo atskaitingas asmuo T. O. – jis pasiimdavo pinigus ir juos laikydavo pas save. Avansines apyskaitas ji vedė pagal pateiktus banko išrašus. Bendrovėje visąlaik buvo avansinis likutis, iš kurio buvo matyti, kad T. O. yra skolingas ir šis likutis kaupėsi. R. B. teigimu, ji deklaracijas, be kita ko, ir PVM deklaracijas, teikė pagal jai pateiktus dokumentus. Jos darbo laikotarpiu atvirkštinių PVM bendrovėje nebuvo. Anot liudytojos, atvirkštinis PVM yra tada, kai niekas nieko nesumoka – jei ji gauna sąskaitą su atvirkštiniu PVM, tai ji tiekėjui PVM nemoka ir šio PVM iš biudžeto susigrąžinti negalima. R. B. nurodė, kad bendrovė jos darbo laiku avansų gavo; jei avansas nejudinamas 12 mėnesių, jis apmokestinamas PVM. Anot liudytojos, šiuo aspektu labai didelę atsakomybę turi bendrovės direktorius, nes buhalteris darbą vykdo tik pagal jam pateiktus dokumentus. Jos darbo laikotarpiu buvo problemų su pas vadovą esančiomis piniginėmis lėšomis, kadangi atėjus laikui nebūdavo pateikiamos ataskaitos ir nebūdavo aišku kur buvo panaudoti pinigai. Jei lėšos nebuvo objektyviai pateisinamos, jie jas dėdavo į avansus ir perkeldavo į kitą periodą. Avansinio likučio kaupimasis buvo viena iš priežasčių, dėl kurios buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutartis su UAB „K“ buvo nutraukta (t. 10, b. l. 96–98).

26. Taigi aptarti UAB „K“ buhalterinę apskaitą skirtingais laikotarpiais tvarkiusių liudytojų parodymai ne tik, kad nepatvirtina jų darbo trūkumų, tačiau aiškiai rodo visiškai atsainų anksčiau jau ne kartą už panašaus pobūdžio nusikaltimus teisto T. O. požiūrį į buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimus. Skirtingose buhalterines paslaugas teikiančiose įmonėse dirbusių buhalterių parodymai vieni kitus atitinka, papildo ir leidžia daryti išvadą, kad būtent T. O. buvo bendrovės kasininku ir kontroliavo jos kasą, kad buhalterės apskaitą tvarkė tik pagal joms pateiktus dokumentus, kad joms nuolat trūkdavo dokumentų ir siekdamos atlikti savo pareigas, jos turėjo jų ieškoti, kad, esant reikalui, jos pačios ėmėsi veiksmų siekdamos ištaisyti mokestinėse deklaracijose nustatytus trūkumus, kad pas T. O. nuolat buvo avansinių likučių, kuriuos dalis buhalterių turėjo perkelti į kitą laikotarpį, kad buhalterinių paslaugų teikimo sutartys buvo nutrauktos šias paslaugas UAB „K“ teikusių įmonių iniciatyva dėl laiku neteikiamų dokumentų, avansinio likučio kaupimosi ir kitų priežasčių. Šių aplinkybių visuma, turint omenyje, kad T. O., kaip UAB „K“ vadovas, dalyvavo sudarant sandorius šios bendrovės vardu, jai atstovavo, veikė kaip jos kasininkas, teikė pirminius apskaitos dokumentus buhalterėms ir atliko veiksmus, susijusius su bendrovės veiklos organizavimu, suponuoja, kad būtent nuteistasis buvo atsakingas už tai, kad valstybės institucijoms būtų pateiktos deklaracijos ir jose būtų įrašyti duomenys, teisingai atspindintys jo vadovaujamos bendrovės finansinę būklę. Kitaip tariant, būtent T. O. privalėjo užtikrinti pateikiamose deklaracijose nurodomų bendrovės finansinių duomenų teisingumą.??? Visgi, žinodamas tokią savo pareigą, net ir po buhalterių prašymų, jis joms nepateikė visų dokumentų ir kitų duomenų, kurie buvo būtini siekiant į šias deklaracijas įrašyti teisingą informaciją. Tokių duomenų ir išvadų kontekste netenka prasmės ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde deklaracijų pildymo ir jų teikimo klausimais prašomos atlikti papildomos buhalterių apklausos – esminiais klausimais minėtos liudytojos buvo apklaustos pirmosios instancijos teisme ir davė išsamius bei tarpusavyje sutampančius parodymus.

27. Minėtų išvadų nekeičia ir gynybos teiginiai, kad T. O. negalėjo suvokti prievolės deklaruoti atvirkštinį PVM pobūdžio, o jį deklaravus, net būtų turėjęs galimybę sumažinti UAB „K“ mokėtiną PVM, t. y. toks veiksmas bendrovei būtų ekonomiškai naudingas. Pirmiausia, vadovaujantis byloje apklaustų buhalterių parodymais, deklaruojant atvirkštinį PVM negalima susigrąžinti ar susimažinti PVM. Taigi iš atvirkštinio PVM deklaravimo UAB „K“ nebūtų gavęs jokios naudos. Antra, liudytojos R. B. teigimu, bendrovėje esant avansiniam likučiui, būtent bendrovės vadovas turi veikti itin atsakingai ir aktyviai, nes buhalteris turi galimybę veikti tik pagal jam pateiktus dokumentus. Be to, iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad buhalterės informavo T. O. apie turimus avansinius likučius, jų nepateisinus juos perkeldavo į kitą laikotarpį ir bandė pataisyti UAB „K“ teikiamas deklaracijas, tačiau to negalėjo padaryti, nes nuteistasis joms nepateikė visų būtinų dokumentų ir nevykdė kitų su tuo susijusių pareigų. Taip pat pažymėtina, jog nei viena buhalterė UAB „K“ neišdirbo vienerių metų, t. y. tokio laiko tarpo, nuo kurio tampa aktualus ir atvirkštinio PVM išskyrimo iš avansų klausimas. Taigi bandymas perkelti atsakomybę buhalterėms nagrinėjamoje situacijoje yra nepagrįstas, nes pastarosios deklaravimo veiksmus atliko pagal nuteistojo joms pateiktus neteisingus duomenis, be to, ne kartą išsakydamos savo pastabas dėl teikiamų duomenų trūkumų ir trukdžių tinkamai buhalterinei apskaitai.

28. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie T. O. tiesiogine tyčia įvykdytą neteisingų duomenų į UAB „K“ mokesčių deklaracijas įrašymą siekiant išvengti mokesčių, yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl T. O. tyčiniais veiksmais išvengtų mokesčių dydžio bei veikos teisinio kvalifikavimo

29. Kaip jau minėta, T. O. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota tai, kad jis į UAB „K“ mokestines deklaracijas įrašydamas neteisingus duomenis bendrovės naudai išvengė 24 754 Eur pelno mokesčio, 42 741 Eur PVM bei 16 065 Eur mokėtino GPM nuo A klasės nesusijusių su darbo santykiais pajamų (viso 83 560 Eur dydžio mokesčių). Apelianto teigimu, jo ginamajam dėl skirtingų priežasčių negalėjo būti inkriminuotas nei vieno iš minėtų mokesčių išvengimas.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados apskaičiuojant T. O. veiksmais UAB „K“ išvengtus PVM ir pelno mokesčio dydžius yra teisėtos ir pagrįstos. Anot T. O. gynėjo, specialistai apskaičiuodami išvengto PVM ir pelno mokestį neįvertino UAB „K“ vykdyto ekskavatoriaus bei statybinių medžiagų pirkimo PVM ir šiais sandoriais bendrovės patirtų faktinių sąnaudų. Gynėjo teigimu, įvertinus šiuos faktorius, UAB „K“ nebūtų skaičiuojamas nei pelno mokestis, nei PVM. Su tokiais gynybos teiginiais teisėjų kolegija negali sutikti.

31. Jau aptardama kaltinimo T. O. dėl turto pasisavinimo pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad UAB „K“ dokumentiniam tyrimui nepateikė nei ekskavatoriaus, nei statybinių medžiagų įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Visgi šiame teismo sprendime buvo konstatuota, kad UAB „K“ aktualiu bylai laiku galėjo už 13 310 Eur (11 000 Eur + 2 310 Eur PVM) įsigyti ekskavatorių. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti ar gynybos keliamos versijos (be kita ko, jei pasitvirtintų versija, kad UAB „K“ įsigijo ekskavatorių) galėtų turėti įtakos išvengtų PVM ir pelno mokesčių dydžio apskaičiavimui, posėdyje papildomai apklausė specialistą E. G.

32. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. G. šiuo klausimu nurodė, kad net ir padarius prielaidą, kad toks ekskavatorius buvo įsigytas už 13 310 Eur sumą, jo išvada dėl deklaruotinų mokesčių dydžių niekaip nesikeistų (žr. 2022 m. birželio 27 d. teismo posėdžio protokolą ir garso įrašą). Iš tokių specialisto paaiškinimų, juos įvertinant ir kitų byloje surinktų duomenų kontekste, akivaizdu, kad gynybos versija dėl nepagrįstai priskaičiuotų PVM ir pelno mokesčio, yra deklaratyvi, todėl atmestina. Šiuo atveju, vadovaujantis specialisto paaiškinimu, esminę reikšmę turi tai, kad UAB „K“ vykdytas ekskavatoriaus bei statybinių medžiagų pirkimas nėra pagrįstas būtinus rekvizitus turinčiais dokumentais ir nebuvo apskaitytas bendrovės apskaitoje (įtrauktas į jos sąnaudas), todėl šiomis aplinkybėmis negali būti vadovaujamasi mažinant išvengtų PVM ir pelno mokesčių dydžius. Tokių išvadų nekeičia, net ir teisėjų kolegijos konstatuota aplinkybė, jog UAB „K“ iš UAB „N“ galėjo įsigyti ekskavatorių „CASE (duomenys neskelbtini)“. Vadovaujantis specialisto paaiškinimais, UAB „K“ teisę į PVM atskaitą šio sandorio pagrindu būtų įgijęs tik tuo atveju, jei pati UAB „N“ būtų deklaravusi šios transporto priemonės pardavimo PVM. Visgi, iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu į UAB „N“ dėl atitinkamų duomenų pateikimo kreiptasi du kartus, tačiau jokie duomenys, susiję su ekskavatoriaus pardavimu UAB „K“ ar juo labiau su UAB „N“ sumokėtu ekskavatoriaus pardavimo PVM, nebuvo pateikti (t. 4, b. l. 17–43). Taigi, net ir konstatuodama, jog UAB „K“ iš UAB „N“ įsigijo ekskavatorių, teisėjų kolegija neturi pagrindo mažinti išvengto PVM ir pelno mokesčio dydžių. Teisėjų kolegija neįžvelgia ir esminio proceso pažeidimo tuo aspektu, kad gynyba neturėjo teisės skųsti AVMI patikrinimo akto, kuriuo apskaičiuotas išvengtų mokesčių dydis, išvadų. Gynyba pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę ginčyti su mokesčių apskaičiavimu ir jo dydžiu susijusias aplinkybes, dalyvavo šiais klausimais apklausiant VMI ir FNTT specialistus bei pateikė detalų apeliacinį skundą dėl su tuo susijusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, visais minėtais būdais įgyvendindama savo teisę ginčyti šias faktines bylos aplinkybes.

33. Taigi apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog AVMI patikrinimo aktu ir 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvada (t. 1, b. l. 15–20; t. 6, b. l. 11–13) nustatyti bei skundžiamu nuosprendžiu kaip UAB „K“ išvengti inkriminuoti PVM ir pelno mokesčių dydžiai, yra objektyviai pagrįsti ir nepaneigti (pažymėtina, jog atsižvelgiant į inkriminuotos veikos padarymo laiką iš specialisto išvados 53-iame lape esančios UAB „K“ nedeklaruoto PVM sumos lentelėje nurodytos bendros nedeklaruotos PVM mokesčio sumos atimtinas 2016 m. gegužės mėn. nedeklaruotas PVM: 46 386 – 3 645 = 42 741 Eur; t. 6, b. l. 11).

34. Visiškai kitaip teisėjų kolegija vertina gynybos poziciją dėl prievolės sumokėti 16 065 Eur dydžio GPM UAB „K“ naudai išvengimo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šio mokesčio išvengimas ir tuo padaryta žala valstybei skundžiamu nuosprendžiu T. O. inkriminuota neteisėtai ir nepagrįstai. Pirmiausia, nuteistojo gynėjas teisingai pastebėjo, kad AVMI patikrinimo akte ir 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje išvengtas GPM buvo apskaičiuotas iš esmės tik nuo šioje byloje pripažintos kaip T. O. pasisavintos sumos (t. 1, b. l. 14–15, t. 6, b. l. 13–16). Kitaip tariant, šiuo atveju GPM buvo apmokestinti ne UAB „K“ T. O. teisėtai išmokėti pinigai (pajamos), nuo kurių gali būti priskaičiuojamas šis mokestis, bet neteisėtu būdu T. O. įgytos piniginės lėšos. Tokių aplinkybių kontekste sutiktina ir su nuteistojo gynėjo argumentu, kad apskaičiuojant šį mokestį nuo neteisėtu būdu įgytos sumos, tam tikra prasme pinigų pasisavinimas būtų legalizuotas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad T. O. pateikdamas neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną ar turtą šios bendrovės naudai išvengė 16 065 Eur mokėtino GPM nuo A klasės nesusijusių su darbo santykiais pajamų. Kitoks teisės aiškinimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalimas ir prieštarautų teismų praktikai, kurioje pareiga sumokėti GPM nekyla tais atvejais, kai asmuo gauna pajamas iš įvairių turtinių nusikalstamų veikų. Tokiose situacijoje teisiniai santykiai atkuriami ir teisinė tvarka sugražinama į buvusią padėtį taikant turto konfiskavimą ir tokiu būdu eliminuojant asmens gautą naudą iš jo padarytos nusikalstamos veikos.

35. Atsižvelgiant į visa tai, kas minėta šioje teismo sprendimo dalyje, iš skundžiamu nuosprendžiu įrodytomis pripažintų neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimo nusikaltimo padarymo aplinkybių šalintinos visos su GPM išvengimu susijusios aplinkybės, konstatuojant, jog T. O. veiksmais išvengta mokesčių suma ir šiais veiksmais padaryta turtinė žala valstybei yra lygi 67 495 Eur (24 754 Eur pelno mokestis + 42 741 PVM). Toks išvengtų mokesčių dydžio sumažėjimas T. O. veikos kvalifikavimui pagal BK 220 straipsnio 2 dalį įtakos neturi, nes vien išvengtų pelno mokesčio ir PVM dydis šiuo atveju viršija 750 MGL dydžio sumą (aptariamos veikos padarymo metu ši suma buvo lygi 37 500 Eur (750 x 50 Eur)). Visgi siekiant minėtą veiką kvalifikuoti pagal galiojančią BK 220 straipsnio 2 dalį, būtina įvertinti ir gynybos teiginių apie kitokį šios veikos baigtinumo momentą pagrįstumą.

36. Gynybos įsitikinimu, net jei teismas laikytų, kad T. O. padarė BK 220 straipsnyje numatytą veiką, jos baigtinumas turėtų būti siejamas su 2017 m. spalio 16 d., o ne 2018 m. sausio 13 d. UAB „K“ pateikta PVM deklaracija. Apeliantas pažymi, kad ši deklaracija buvo pateikta praėjus nedaug laiko nuo BK 220 straipsnio redakcijos pasikeitimo, kai panašios veikos, išvengiant daugiau nei 750 MGL dydžio mokesčių, buvo priskirtos sunkiems nusikaltimams. Apelianto teigimu, iš UAB „K“ 2018 m. sausio 13 d. pateiktos PVM deklaracijos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., matyti, kad joje įrašyti neva neteisingi duomenys, susiję su tarp UAB „M“ bei UAB „K“ sudarytu sandoriu dėl darbų atlikimo bei ekskavatoriaus darbų pirkimu iš J. Ž.. Apeliantas pažymi, kad duomenys į minėtą PVM deklaraciją buvo įtraukti vadovaujantis bendrovės subrangovo UAB „M“ pateikta PVM sąskaita-faktūra. Tai, kad vėliau minėti darbai nebuvo perparduoti, niekaip nepatvirtina T. O. tyčios neteisingai deklaruoti ir tokiu būdu išvengti mokesčių, o bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tolimesnis sandoris perparduodant šias paslaugas A. R. neįvyko dėl netinkamos bendrovės subrangovų atliktų darbų atlikimo kokybės.

37. Teisėjų kolegija sprendžia, jog gynyba šioje situacijoje nepagrįstai nuvertina 2018 m. pradžioje UAB „K“ subrangovo UAB „M“ pateiktos PVM deklaracijos teisinę reikšmę. Teisiamajame posėdyje apklausta AVMI specialistė S. M. paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje egzistavo sandoris tarp trijų subjektų. Anot S. M., darbų užsakovas A. R. sudarė sutartį dėl namo statybos su UAB ,,K“, kurio subrangovais buvo UAB ,,D“, UAB ,,M“ ir UAB ,,E“. Atsižvelgiant į tai, UAB ,,K“ neišrašė PVM sąskaitų A. R., nors bendrovei buvo priskaičiuota prievolė sumokėti PVM. Pasak specialistės, UAB ,,K“ sudarė sutartį už 49 000 Eur ir galėjo išrašyti vieną bendrą sąskaitą bei priskaičiuoti PVM nuo visų, taip pat ir subrangovo, atliktų darbų, nes A. R. sudarė sutartį būtent su UAB ,,K“. Būtent todėl UAB ,,K“ turėjo išrašyti sąskaitą A. R. su PVM. Specialistės teigimu, prievolei deklaruoti PVM, atsiskaitymas įtakos neturi, turi būti išrašytos sąskaitos-faktūros. Sutartis buvo sudaryta tarp A. R. ir UAB ,,K“, todėl PVM sumą AVMI skaičiavo būtent nuo tos sumos. Atsiskaitymo būdas, t. y. aplinkybės, jog A. R. atsiskaitė tiesiogiai apeidama UAB ,,K“, neturi įtakos išvadai, kad ši bendrovė turėjo deklaruoti PVM (t. 10, b. l. 119–121).

38. Vadovaudamasi minėtais specialistės paaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad siekdamas švelnesnės T. O. atsakomybės jo gynėjas nepagrįstai iškreipia tarp UAB „K“, jos subrangovų ir užsakovės A. R. susiklosčiusių teisinių santykių esmę. Pagrindinės namo statybos sutarties šalys buvo užsakovė A. R. ir rangovė UAB „K“. Šiuo atveju, būtent UAB „K“ minėtiems darbams pasitelkė subrangovus – tarp jų ir UAB „M“, už kurių atliekamų darbų kokybę užsakovui pirmiausia tiesiogiai atsako būtent subrangovus pasamdęs rangovas (tai akivaizdu iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.650 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių santykius tarp generalinio rangovo ir subrangovų bei nustatančių generalinio rangovo atsakomybę užsakovui už subrangovo prievolių neįvykdymą). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „K“ 2018 m. sausio 13 d. pateikta PVM deklaracija, kuri suformuota pagal bendrovės subrangovo UAB „M“ pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą už atliktus darbus A. R. naudai, yra aktuali, nes UAB „K“ turėjo deklaruoti PVM ir nuo minėto subrangovo atliktų darbų bendrovės užsakovui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama PVM sąskaita-faktūra nulemia T. O. veikos pabaigos skaičiavimą nuo 2018 m. sausio 13 d. datos bei jos kvalifikavimą pagal galiojančią BK 220 straipsnio 2 dalį (be kita ko, pažymėtina, jog bendrovė minėtoje deklaracijoje nedeklaravo ir dar vieno sandorio – ekskavatoriaus darbų pirkimo iš J. Ž.).

39. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad T. O. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, nors teismas ir padarė klaidą konstatuodamas didesnį nei realiai buvo išvengtas mokesčių dydį bei tuo pačiu didesnę nei realiai buvo padaryta turtinę žalą valstybės biudžetui. Todėl nagrinėjamoje byloje kaip įrodytos pripažintinos tokios BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybės:

T. O. siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 750 MGL dydį, pateikė neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą, o būtent:

T. O. laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 13 d. būdamas UAB „K“ ((duomenys neskelbtini)) direktoriumi, veikdamas šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 ir 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies, 62 straipsnio 2 dalies, 69 straipsnio 1 dalies ir 96 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi, vykdydamas UAB „K“ ūkinę komercinę veiklą, siekdamas išvengti UAB „K“ mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), veikdamas per laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 15 d. buhalterinę apskaitą tvarkiusią L. B., laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. buhalterinę apskaitą tvarkiusią bei 2018 m. sausio 13 d. buhalterinę paslaugą suteikusią A. S., objektyviai neturėjusias galimybės suvokti ir nesuvokusias apie atliekamų veiksmų neteisėtumą, T. O. UAB „K“ PVM deklaracijose nedeklaravo 42 741 Eur mokėtino PVM bei elektroninio deklaravimo sistemos būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pateikė UAB „K“ PVM deklaracijas (forma – FR0600):

2016 m. rugpjūčio 23 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. birželio mėn. į 11-ą laukelį „PVM apmokestinami sandoriai“ įrašė 830 Eur, nors turėjo įrašyti 1 278 Eur, bei į 29-ą laukelį „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ įrašė 174 Eur, nors turėjo įrašyti 268 Eur;

2016 m. rugpjūčio 24 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. liepos mėn. į 11-ą laukelį įrašė 9 151 Eur, nors turėjo įrašyti 9 551 Eur, bei į 29-ą laukelį įrašė 1 922 Eur, nors turėjo įrašyti 2 006 Eur;

2017 m. gegužės 19 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. rugsėjo mėn. į 11-ą laukelį įrašė 32 468 Eur, nors turėjo įrašyti 35 567 Eur, bei į 29-tą laukelį įrašė 6 818 Eur, nors turėjo įrašyti 7 469 Eur;

2016 m. lapkričio 22 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. spalio mėn. į 35-ą laukelį „Atskaitomas PVM“ įrašė 2 957 Eur, nors turėjo įrašyti 1 752 Eur;

2017 m. gegužės 19 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. gruodžio mėn. į 35-ą laukelį įrašė 41 985 Eur, nors turėjo įrašyti 7 208 Eur;

2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. vasario mėn. į 11-ą laukelį įrašė 62 752 Eur, nors turėjo įrašyti 66 648 Eur, į 29-ą laukelį įrašė 13 178 Eur, nors turėjo įrašyti 13 996 Eur bei į 35-ą laukelį įrašė 2 226 Eur, nors turėjo įrašyti 1 729 Eur;

2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. kovo mėn. į 35-ą laukelį įrašė 752 Eur, nors turėjo įrašyti 631 Eur;

2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. gegužės mėn. į 33-ą laukelį „Pardavimo PVM (96 str. nustatytais atvejais)“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 536 Eur bei į 35-ą laukelį įrašė 756 Eur, nors turėjo įrašyti 220 Eur;

2017 m. spalio 16 d. PVM deklaraciją už 2017 m. liepos mėn. į 33-ą laukelį įrašė 562 Eur, nors turėjo įrašyti 7 Eur.

2018 m. sausio 13 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., 33-ame laukelyje „Pardavimo PVM (96 str. nustatytais atvejais)“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 2 092 Eur bei 35-ame laukelyje „Atstatomas PVM“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 755 Eur.

Be to, T. O. pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas kadangi, vykdydamas UAB „K“ ūkinę finansinę veiklą, pardavęs prekių ir paslaugų bei padidindamas leidžiamus atskaitymus, siekdamas išvengti UAB „K“ mokėtino 24 754 Eur pelno mokesčio, veikdamas per buhalterę A. S., nežinojusią apie nusikalstamą veiką, 2016 metų UAB „K“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (duomenys neskelbtini) įrašė tik jam žinomus neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir turtą bei 2017 m. birželio 14 d. deklaraciją elektroninio deklaravimo sistemos būdu pateikė VMI, t. y. 2017 m. birželio 14 d. pateiktoje metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2016 metus, 18-ame laukelyje įrašė 347 724 Eur, nors turėjo įrašyti 368 176,81 Eur, į 19-ą laukelį įrašė 122 306 Eur, nors turėjo įrašyti 287 330,41 Eur bei į 55-ą laukelį įrašė 18 622 Eur, nors turėjo įrašyti 43 376 Eur, taip nedeklaravo 24 754 Eur pelno mokesčio bei jo nesumokėjo į valstybės biudžetą.

Tokiu būdu T. O., siekdamas išvengti 24 754 Eur pelno mokesčio ir 42 741 Eur PVM, į UAB „K“ deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą bei pateikė juos VMI, taip valstybės biudžetui padarydamas 67 495 Eur dydžio turtinę žalą.

Dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis)

40. Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu T. O. taip pat nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent: kad būdamas UAB „K“ direktoriumi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. veikdamas per UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusias buhalteres ir pastarosioms nepateikdamas visų reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų – nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d. R. B., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 15 d. L. B. bei nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. A. S., o laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. visiškai neorganizuodamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nulėmė tai, jog iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo net 18 skirtingų UAB „K“ buhalterinės apskaitos pažeidimų, kurie visumoje nulėmė minėtų nusikalstamų padarinių kilimą (detaliau žr. šio teismo sprendimo 2.1.–2.18. pastraipas).

41. Apeliaciniu skundu pripažįstama, jog T. O. padarė minėtą nusikaltimą ir prašoma už jį nuteistajam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią minimalią bausmę. Visgi, nepaisant tokio prašymo, gynyba apeliaciniu skundu ginčija tam tikrus konkrečius šio nusikaltimo turinį sudarančius pažeidimus, nurodydama, kad vieni iš jų neturėjo įtakos UAB „K“ finansinių rodiklių nustatymui, kiti buvo padaryti veikiant ne apgaulingai, o aplaidžiai, o dalis iš jų buvo mažareikšmiai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl konkrečių ginčijamų pažeidimų ir jų reikšmės konstatuojant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius.

41.1. Apeliantas teigia, kad UAB „K“ finansinių rodiklių nustatymui jokios įtakos neturėjo T. O. veiksmai bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaitant iš A. R. gautų pinigų ir vėlesnio jų išmokėjimo (detaliau žr. šio teismo sprendimo 2.2.–2.4. pastraipas). Šiame kontekste, pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, jog gynyba iš esmės pripažįsta, kad T. O. padarė aptariamą pažeidimą (žr. apeliacinio skundo 31 l.; t. 11, b. l. 95). Antra, siekdamas sumenkinti šio pažeidimo pavojingumą, apeliantas akcentuoja 30 000 Eur, kurie vėliau A. R. buvo grąžinti, neapskaitymą buhalterijoje, ir nutyli tai, jog UAB „K“ apskaitoje nebuvo apskaitytas ir kitų lėšų iš to paties asmens, tik jau kaip UAB „I“ direktorės, gavimas (žr. šio teismo sprendimo 2.3.–2.4 pastraipas). Trečia, vien tai, jog komunikavimas tarp UAB „K“ užsakovės A. R. dėl jai atliekamų darbų vėliau vyko tiesiogiai tarp užsakovės ir UAB „K“ subrangovų, nešalina bendrovės, kaip generalinio subrangovo, atsakomybės už atitinkamų duomenų neapskaitymą bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Ketvirta, 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje kaip viena iš priežasčių, kodėl nagrinėjamoje byloje iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ finansinių rodiklių jau pirmajame punkte įvardijamas būtent minėtų bendrovės ūkinių operacijų neįforminimas apskaitos dokumentuose (t. 6, b. l. 1–2, specialisto išvados 43–44 l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas pažeidimas T. O. inkriminuotų pažeidimų visumoje leidžia tvirtai spręsti apie jo vykdytą apgaulingą UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymą.

41.2. Apeliantas teigia, kad T. O. negalėjo būti inkriminuoti ir su bendrovėje gautų avansų apskaitymu susiję pažeidimai, nes jų apskaitymą turėjo atlikti bendrovės buhalterės. Tokių argumentų kontekste pažymėtina, jog kasacinis teismas, pasisakydamas dėl BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, yra nurodęs, kad buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas (nagrinėjamos bylos kontekste – UAB „K“ buhalterės) nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Įmonės vadovas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, esant tarpinio vykdymo situacijai (nusikaltimo padarymui, panaudojant nekaltus asmenis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280-689/2020). Turėdama omenyje tokią kasacinio teismo praktiką ir jau anksčiau šiame teismo sprendime minėtus duomenis (žr. šio teismo sprendimo 25.–25.3. pastraipas), bylojančius apie tai, kad T. O., kaip bendrovės vadovas, neteikė buhalterėms visų būtinųjų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, jog jis iš esmės nereagavo į jų pastabas dėl besikaupiančio avansinio likučio ir pan., teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent nuteistojo veiksmai nulėmė su avansų apskaitymu susijusius tyčinius apskaitos pažeidimus, už kuriuos jis privalo atsakyti. Tokį kolegijos vidinį įsitikinimą formuoja ir aplinkybė, kad vadovaudamas UAB „K“ T. O. ne visada užtikrindavo, kad bendrovės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma – laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. bendrovė nesamdė buhalterės ir jos buhalterija apskritai nebuvo tvarkoma.

41.3. Teisėjų kolegija panašiai vertina ir gynybos teiginius, kad kaip neatsargūs ir (ar) mažareikšmiai turėtų būti vertinami T. O. padaryti pažeidimai neišrašant pardavimo sąskaitų darbams, kurie buvo priimti pagal UAB „K“ subrangovų UAB „V“ ir UAB „C“ sąskaitas, bei UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neužregistruojant topo nuotraukos paslaugos pardavimo UAB „F“ (žr. šio teismo sprendimo 2.5.–2.7. pastraipas). Turint omenyje, kad be minėtų trijų pažeidimų T. O. padarė dar penkiolika kitokio pobūdžio pažeidimų (tarp jų ir pavojingus pažeidimus, susijusius su sandorių, kurių pagrindu įgytus pinigus T. O. pasisavino, neapskaitymu bendrovės buhalterinėje apskaitoje, jais gautų grynųjų pinigų neįnešimu į kasą ir pan.; žr. 2.13.–2.17. pastraipas), dėl kurių iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ finansinių rodiklių, minėti pažeidimai turi būti vertinami kaip sudarantys T. O. inkriminuoto apgaulingo apskaitos tvarkymo nusikaltimo esmę. Be to, kaip jau minėta, net jei šie pažeidimai būtų įvertinti kaip neatsargūs ar mažareikšmiai, kitų sistemingai darytų buhalterinės apskaitos pažeidimų visuma neabejotinai lemtų šios veikos kvalifikavimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tokią teismo išvadą, kitų jau minėtų argumentų kontekste, formuoja ir faktai, kad pats T. O. teisiamajame posėdyje nurodė žinantis, jog įmonės vadovas atsako už įmonės apskaitos vedimo politiką ir ją organizuoja bei pripažino, kad anksčiau yra teistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą bei, jog jam yra žinomos vadovo funkcijos, susijusios su apskaitos tvarkymu (t. 10, b. l. 144).

42. Teisėjų kolegija atmeta ir gynybos versiją, jog kiekvienas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę sudarantis buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas turėtų būti vertinamas atskirai, t. y. jog byloje būtina nustatyti, ar dėl kiekvieno konkretaus pažeidimo negalima nustatyti UAB „K“ finansinių rodiklių. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje šiuo klausimu yra nurodęs, kad „sprendžiant dėl padarinių kilimo, turi būti vertinami ne tik atskiri buhalterinės apskaitos pažeidimai, kaip motyvuojama skunde, bet būtent visa kaltinime nurodyta buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimų visuma. Byloje surinktais įrodymais nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų visuma (jų tarpusavio ryšys) nulemia situaciją, kai tampa nebeaišku, kurie įmonės buhalterinės apskaitos duomenys yra teisingi, ir dėl to tampa neįmanoma nustatyti UAB „V“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-628/2021). Taigi akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje gynyba siekdama nepagrįstai geresnės nuteistojo teisinės padėties prašo vertinti pažeidimus atsietai vienus nuo kitų, neatsižvelgdama į šiuo klausimu kasacinio teismo formuojamą praktiką. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl kiekvieno minėto pažeidimo apklausti bendrovės buhalteres ir specialistus, kurie, be kita ko, šiais klausimais jau davė detalius parodymus pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant nuteistajam ir jo gynėjui.

43. Turėdama omenyje visa tai, kas minėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi T. O. padaryti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai yra įrodyti, nėra mažareikšmiai ir visumoje nulėmė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamus padarinius, todėl pirmosios instancijos teismo išvados pripažįstant T. O. kaltu dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, pasitvirtino kaip pagrįstos ir teisėtos bei šio nusikaltimo esmę sudarančių faktinių aplinkybių keisti nėra pagrindo.

Dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnio 1 dalis)

44. Nagrinėjamoje byloje T. O. nuteistas ir už tai, jog tuo pačiu laikotarpiu ne tik apgaulingai, bet ir aplaidžiai tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą, kas taipogi nulėmė negalimumą iš dalies nustatyti bendrovės finansinius rodiklius. T. O. inkriminuoto aplaidaus apskaitos tvarkymo nusikaltimo esmę sudaro pažeidimai susiję su buhalterinės apskaitos dokumentų, konkretaus laikotarpio kasos knygų, pinigų priėmimo ir (arba) kvitų blankų apskaitos knygų bei apskaitos registrų neišsaugojimu, kasos pajamų orderių numerių kasos knygoje nenurodymu ir kitais pažeidimais (detaliau žr. šio teismo sprendimo 3.1.–3.12. pastraipas).

45. Apeliaciniu skundu, panašiai kaip ir dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, nuteistojo gynėjas prašo už minėto nusikaltimo padarymą T. O. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią minimalią bausmę, taip pat nurodydamas, kad jo ginamasis nepadarė tiek pažeidimų, kiek jų konstatuota nuosprendžiu bei teigdamas, jog dalį atsakomybės turi prisiimti ir bendrovės buhalterės.

45.1. Teisėjų kolegija, panašiai kaip ir ankstesnėje sprendimo dalyje „Dėl T. O. tyčios pateikiant neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną ar turtą bei buhalterių atsakomybės už šių duomenų pateikimą“, kaip deklaratyvius atmeta gynėjo teiginius apie bendrovės buhalterių atsakomybę už dalį BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę sudarančių pažeidimų. Anot nuteistojo, T. O. priimant bendrovės buhalterinius dokumentus iš buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų, nebuvo pildyti jokie dokumentų priėmimo-perdavimo aktai, kurių buvimas šalintų nuteistojo atsakomybę dėl buhalterinių dokumentų neišsaugojimo. Minėtų gynybos argumentų kontekste pažymėtina kasacinio teismo praktika bylose, kuriose taipogi buvo sprendžiamas klausimas kas turėtų atsakyti už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą – bendrovės direktorius ar šios bendrovės buhalteriją tvarkęs asmuo.

45.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69-895/2018, Nr. 2K-109-942/2019, Nr. ?2K-243-689/2019 ir kt.). Visai neseniai kasacinis teismas pasisakė ir dėl argumentų keliant bendrovės buhalterės atsakomybę už dokumentų neišsaugojimą pagrįstumo: „apeliacinės instancijos teismas pagrįstai I. P. ir V. N., kaip įmonių vadovus, buvusius atsakingus už įmonių buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pripažino tinkamu atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalies subjektu. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai keliamas klausimas dėl įmonės buhalterės atsakomybės, susijusios su dokumentų saugojimu. Nagrinėjamoje byloje įmonėse, kurioms vadovavo kasatoriai, buhalterei teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pavesta saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-495/2021). Kitoje kasacinio teismo nutartyje buvo pasisakyta kokios aplinkybės turi būti vertinamos sprendžiant ar būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą: „viena vertus, įsakymo dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos įmonėje nebuvimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, patvirtinančių aplaidų apskaitos tvarkymą, dėl kurio negalima nustatyti šios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kita vertus, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį lemiamą reikšmę turi ne tai, ar buvo toks įsakymas, ar ne, o tai, kaip faktiškai buvo užtikrinamas tinkamas buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimas. Juk net ir esant tokio pobūdžio įsakymui, apskaitos dokumentai gali būti saugomi netinkamai, negarantuojant jų išsaugojimo. Pažymėtina ir tai, kad tam tikrų bendrovės apskaitos dokumentų nepateikimas atitinkamoms institucijoms irgi dar savaime nereiškia įmonės vadovo kaltės dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo taip pat ir šių dokumentų nesaugojimo nustatytą laiką. Šiuo atveju, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodyta, kad tokie dokumentai buvo nepateikti būtent dėl to, jog įmonės vadovas netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406-895/2015).

45.3. Minėtos kasacinio teismo praktikos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog bylos duomenimis UAB „K“ nebuvo nustatyta buhalterinių dokumentų saugojimo tvarka, nėra ir jokių duomenų apie tai, kad kažkuriai iš buhalterių buvo pavesta atlikti šią funkciją. Priešingai, kaip jau minėta, aktualiu laikotarpiu UAB „K“ buhalteriją tvarkiusios liudytojos R. B., L. B. ir A. S. nurodė, jog įmonėje nebuvo kasos vedimo tvarkos, jog jos nuolat ieškojo jų funkcijoms atlikti reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų, apie problemas nurodydavo bendrovės direktoriui ir pan. T. O. teisiamajame posėdyje pripažino, kad galėjo būti, jog neišsaugojo buhalterinės apskaitos registrų, jog galėjo nepateikti buhalterijai visų būtinų dokumentų (dalies jų neišrašė, dalis jų pasimetė ir pan.), kad stengėsi organizuoti apskaitą bendrovėje, tačiau jam tai nelabai pavyko (t. 10, b. l. 144). Taigi iš bylos duomenų akivaizdu, kad T. O. netinkamai organizavo vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą (vienu metu bendrovė 4 mėnesius neturėjo už buhalterijos tvarkymą atsakingo asmens), nenumatė bendrovės buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos ir neatliko būtinų faktinių veiksmų šiems dokumentams išsaugoti (pirmoji bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi R. B. nurodė, kad jai pradėjus tvarkyti apskaitą ji jau buvo netvarkinga, po jos buhalterinę apskaitą tvarkiusi L. B. nurodė, kad perduodama buhalterinius dokumentus kitai buhalterei raštu parašė pastabą, jog kai kurių buhalterinių dokumentų trūksta ir pan.). Taigi, siekdamas palankesnės T. O. teisinės padėties gynėjas nutyli aktualius duomenis, kurie byloja, jog nuteistasis netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko kaltinime nurodyti dokumentai, atitinkamos knygos, apskaitos registrai ir nebuvo išsaugoti. Šiuo atveju, tariamų dokumentų priėmimo-perdavimo aktų surašymas niekaip nebūtų ištaisęs bendrovėje egzistavusios buhalterinės padėties.

45.4. Kaip nepagrįsti vertintini gynybos teiginiai, jog T. O. negalėjo išsaugoti UAB „K“ pinigų priėmimo ir/arba išmokėjimo kvitų blankų apskaitos knygos, nes ji apskritai nebuvo vedama, ir kad tokią knygą turėjo vesti buhalterės. Teisėjų kolegija jau minėjo, kad, vadovaujantis buhalterių parodymais, jos neturėjo prieigos prie bendrovės kasos, niekada nematė grynųjų pinigų, o bendrovės kasininku buvo T. O. Taigi vienintelis asmuo, kuris galėjo ir privalėjo vesti pinigų priėmimo (išmokėjimo) kvitų blankų apskaitos knygą buvo nuteistasis, o buhalterės to atlikti negalėjo dėl nuteistojo vykdytos kasos vedimo politikos. Aptariamos gynybos versijos rodo, kad nuteistasis visomis priemonėmis nepagrįstai siekia atsakomybę už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą perkelti buhalterėms, nors pastarosios atskirais atvejais neturėjo jokios įtakos šiems procesams. Be to, aplinkybė, kad minėtos knygos bendrovėje nebuvo, laikytina dar sunkesniu pažeidimu negu tam tikrų duomenų į ją nesuvedimas.

46. Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta gynybos teiginius dėl T. O. minimalios atsakomybės už aplaidų UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymą – būtent jo veiksmai nulėmė, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma tokiu būdu. Nekartodama argumentų apie tai, kad sprendžiant dėl BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių buvimo asmens veikoje turi būti vertinama buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų visuma, ir vadovaudamasi tuo, kad šio teismo sprendimo 3.1.–3.12. pastraipoje nurodyti pažeidimai 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje yra įvardinti kaip dalis priežasčių, dėl kurių iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ finansinių rodiklių (t. 6, b. l. 2–8; specialisto išvados 44–50 l.), teisėjų kolegija sprendžia, kad T. O. pripažinimas kaltu dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, yra pagrįstas ir teisėtas bei šio nusikaltimo esmę sudarančių faktinių aplinkybių keisti nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam T. O. paskirtos bausmės

47. Pirmosios instancijos teismas už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą T. O. paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, už BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Už BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą T. O. paskirtas bausmes teismas subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu, o bausmių apėmimo būdu ir su bausme paskirta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį bei T. O. paskyrė galutinę subendrintą 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šią bausmę teismas visiško bausmių sudėjimo būdu subendrino su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 9 d. baudžiamuoju įsakymu T. O. paskirta 300 MGL dydžio bauda, bei galutinę bausmę T. O. nustatė 4 metų laisvės atėmimą ir 300 MGL dydžio baudą. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad T. O. tyčia pasisavino ne 106 800 Eur, o 93 490 Eur vertės UAB „K“ turtą ir kad jis UAB „K“ naudai išvengė ne 83 560 Eur, o 67 495 Eur dydžio mokesčių, jam inkriminuotų nusikaltimų mastas sumažėjo. Dėl šių priežasčių bei turėdama omenyje nuteistojo gynėjo prašymus už BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą T. O. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę bei nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisėjų kolegija peržiūri teismo nuosprendį ir dėl paskirtos bausmės.

48. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

49. T. O. veikdamas tiesiogine tyčia padarė du sunkius ir vieną apysunkį nusikaltimus, o veikdamas neatsargiai ir vieną nesunkų nusikaltimą. Visi nusikaltimai baigti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei T. O. atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliaciniu skundu gynėjas prašo BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų atveju konstatuoti, kad T. O. atsakomybę lengvina jo prisipažinimas padarius šias veikas ir nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistasis T. O. teisme savo kaltę dėl minėtų nusikaltimų padarymo nepagrįstai menkino, dalį kaltės perkeldamas bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusioms buhalterėms; tokia pati nuteistojo pozicija atsispindi ir iš jo vardu gynėjo surašyto apeliacinio skundo. Taigi neįžvelgiama pagrindo T. O. atžvilgiu konstatuoti minėtos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. T. O. yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, yra specialaus vidurinio išsilavinimo, dirbantis.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog T. O. asmenybės ir jo daromų veikų pavojingumas, nepaisant jo atžvilgiu taikomų poveikio priemonių, nemažėja – priešingai jo veikimas darosi vis pavojingesnis. T. O. praeityje teistas ne kartą: už didelės vertės turto įgijimą apgaule (sukčiavimus), didelės vertės turto pasisavinimą, dokumentų klastojimą (neretai toje pačioje byloje jis buvo teisiamas už keleto atskirų tos pačios rūšies nusikaltimų padarymą), apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, neteisėtą juridinio asmens veiklą, neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą ir pan. (detaliau žr. t. 7, b. l. 132–142, 161–200; t. 8, b. l. 1–190).

51. Iš duomenų apie ankstesnius T. O. teistumus matyti, kad jis minėtas nusikalstamas veikas darė pakankamai sistemingai. Raseinių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 31 d. baudžiamuoju įsakymu T. O. buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir BK 183 straipsnio 1 dalį už veikas, kurios buvo įvykdytos 2004 m. pabaigoje – 2005 m. pradžioje, bei nubaustas 70 MGL dydžio bauda. Vėliau Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu T. O. buvo pripažintas kaltu padaręs dar didesnį skaičių nusikalstamų veikų – t. y. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos), BK 182 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir BK 215 straipsnio 1 dalį (4 nusikalstamos veikos) už veikas, kurios padarytos 2005 m. pabaigoje, bei už tai buvo nubaustas 2 metų laisvės apribojimo ir 25 MGL dydžio baudos bausmėmis. Visgi net ir prižiūrimas probacijos pareigūnų (į probuojamųjų asmenų registrą jis buvo įrašytas 2009 m. liepos 29 d., o išbrauktas 2011 m. rugpjūčio 1 d.) T. O. ir toliau darė naujus tyčinius nusikaltimus – Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už 2010 m. liepos mėn. įvykdytą apgaulingos apskaitos tvarkymą ir nubaustas 15 MGL dydžio bauda, o Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 182 straipsnio 2 dalį (4 nusikalstamos veikos) ir BK 203 straipsnio 2 dalį už 2011 m. pradžioje ir vasarą padarytas veikas, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, buvo nubaustas 250 MGL dydžio bauda. Taigi nei nuteistojo priežiūra, nei jam paskirtos baudos jo elgesiui teigiamos įtakos neturėjo. Dar vėliau Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu, T. O. buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį bei jam buvo paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, visgi šios bausmės vykdymas jam buvo atidėtas 2 metams (į probuojamų asmenų registrą T. O. buvo įtrauktas 2016 m. balandžio 26 d.). Tačiau ir realios laisvės atėmimo bausmės grėsmė nepakeitė T. O. elgesio, nes nagrinėjamoje byloje inkriminuotus nusikaltimus pastarasis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu ir suvokdamas dėl tokio veikimo galinčius kilti neigiamus padarinius (nagrinėjamoje byloje inkriminuotos veikos padarytos nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 13 d., o iš probuojamųjų asmenų registro nuteistasis buvo išregistruotas tik 2018 m. balandžio 16 d.). Taigi nuteistasis nuolat darė nusikalstamas veikas, kuriomis iš esmės siekė neteisėtai praturtėti, ir jam už tai ilgą laiką buvo skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės – baudos, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas, atidedant bausmės vykdymą, tačiau visos jos buvo neefektyvios. Vien per laikotarpį nuo 2004 m. iki 2018 m. sausio 13 d. T. O. padarė viso 24 nusikalstamas veikas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienintelė bausmė, kuri nagrinėjamoje situacijoje leis užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslus, yra laisvės atėmimas. Vis sunkėjančių T. O. daromų veikų kontekste BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas (turint omenyje ir tai, kad šios nuostatos nuteistojo atžvilgiu jau anksčiau taikytos kitoje byloje), yra negalimas, nes teisėjų kolegija neįžvelgia jokių išimtinių aplinkybių peržengti sankcijoje numatytas bausmės ribas.

52. Už T. O. inkriminuojamo sunkaus BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą įstatyme yra numatyta alternatyvų neturinti laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų. Net ir šiuo teismo sprendimu sumažinus nuteistajam inkriminuoto pasisavinto turto vertę, ji net kelis kartus viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo švelninti sankcijoje numatyto vidurkio nesiekiančią laisvės atėmimo bausmę, kuri yra būtina siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, be kita ko, atimant galimybę T. O. daryti naujas nusikalstamas veikas. Vadovaudamasis iš esmės panašiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo švelninti ir T. O. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis skiriant bausmę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nepagrįstai sumenkina T. O. veiksmų pavojingumą, nes nuteistojo veiksmų nulemti buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo sistemingi ir pavojingi. Skirtinos bausmės kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog įvertino ir T. O. turimus darbinius santykius bei tai, jog jis augina du mažamečius vaikus. Visgi šie nuteistojo asmenybės aspektai, nesudaro pagrindo manyti, jog ateityje nuteistasis nenusikals – visos šios aplinkybės egzistavo ir anksčiau, tačiau T. O. ir toliau elgėsi nusikalstamai.

Dėl civilinio ieškinio

53. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo T. O. civiliniam ieškovui Kauno AVMI buvo priteisti 83 560 Eur turtinei žalai atlyginti. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad „byloje nustatyta, kad T. O., būdamas UAB „K“ vadovu, padarė žalą valstybės biudžetui nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio (vadovo) nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis (vadovas) atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. UAB „K“ 2019 m. birželio 28 d. išregistruota (1 t., b. l. 66), vadinasi juridinis asmuo baigė savo egzistavimą. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, kurių pagrindu valstybės biudžetas negavo pajamų, nustačius, kad būtent kaltinamojo veiksmai lėmė šių nesumokėtų mokesčių susidarymą, tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos valstybės biudžetui yra tiesioginis priežastinis ryšys, nesant juridinio asmens, kaip mokesčio mokėtojo, žalą biudžetui privalo atlyginti juridinio asmens vadovas, todėl civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir iš kaltinamojo civilinio ieškovo naudai priteistina 83 560 Eur turtinės žalos“ (nuosprendžio 56 l.; t. 11, b. l. 57).

54. Apeliaciniame skunde neginčijama ir tiesiogiai nepasisakoma dėl faktinio ir teisinio pagrindo iš T. O. priteisti valstybei padarytą žalą dėl UAB „K“ naudai išvengtų mokesčių. Gynyba apsiriboja tik argumentais apie tai, kad PVM, GPM ir pelno mokesčiai, kurių išvengimas pagal kaltinimą sudaro valstybei padarytą žalą, buvo priskaičiuoti nepagrįstai.

55. Turėdama omenyje tokius skundo argumentus, teisėjų kolegija, neperžengdama skundo nagrinėjimo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis) pastebi, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai pagrindė visas UAB „K“ direktoriaus ir akcininko T. O. (taigi ir šio juridinio asmens dalyvio) civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas (žr. kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-489/2016) – neteisėtus T. O. veiksmus, jo tyčinę kaltę, jo padarytą žalą ir teisinį priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir padarytos žalos valstybei, taip pat pabrėžė juridinio asmens išregistravimo iš juridinio registrų (t. y. bendrovės veiklos pabaigos) faktą bei tuo vadovaudamasis nuteistąjį pripažino atsakingu už UAB „K“ naudai įvykdytą mokesčių išvengimą ir už valstybei padarytą turtinę žalą. Taigi tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas priteisti Kauno AVMI ieškiniu reikalaujamą žalą iš T. O. yra motyvuotas ir byloje neginčijamas.

56. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kaltinimo T. O. padarius BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstumą, minėjo, kad kaip išvengti inkriminuoti PVM ir pelno mokesčių dydžiai yra pagrįsti objektyviais bylos duomenimis ir nuteistojo gynėjo skunde nurodytais argumentais nepaneigti. Visgi, konstatuota, jog T. O. savo veiksmais ir juo labiau UAB „K“ naudai neišvengė 16 065 Eur dydžio GPM (tokio sprendimo priėmimo motyvai jau minėti ir nekartotini). Taigi teisėjų kolegija mažina iš T. O. Kauno AVMI naudai priteistos turtinės žalos dydį nuo 83 560 Eur iki 67 495 Eur, iš pirmosios instancijos teismo priteistos žalos atimdama nepagrįstai inkriminuotą kaip išvengtą GPM sumą.

Dėl turto konfiskavimo

57. BK 72 straipsnyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

58. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, jog T. O. pasisavino 106 800 Eur dydžio UAB „K“ priklausiusias pinigines lėšas. Jas teismas pripažino turtine nauda, kurią T. O. gavo neteisėtai iš nusikalstamos veikos ir pripažino konfiskuotinomis. Visgi šiuo teismo sprendimu konstatuota, kad T. O. pasisavino tik 93 490 Eur dydžio lėšas ir būtent ši suma laikytina konfiskuotinu turtu (jo įgyta neteisėta turtine nauda). Pirmosios instancijos teismas konfiskuotinos pinigų sumos dydį nustatė atimant iš nuteistojo pagal Kauno AVMI civilinį ieškinį priteistiną atlygintinos turtinės žalos sumą („įvertinus šias aplinkybes, konfiskuotina suma mažintina civilinio ieškinio suma“ (t. 11, b. l. 58; nuosprendžio 57 l.)). Teisėjų kolegija, įvertindama apeliacinio skundo turinį ir jo nulemtas baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, taiko tokį patį konfiskuotinos sumos nustatymo būdą, bei konstatuoja, kad iš nuteistojo T. O. konfiskuotina suma yra lygi 25 995 Eur (93 490 – 67 495 = 25 995 Eur). Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas jokiu būdu nepasunkina nuteistojo teisinės padėties, nes skundžiamo nuosprendžio pagrindu T. O. nustatyti turtiniai praradimai, prie 23 240 Eur dydžio konfiskuotinos sumos pridėjus pagal civilinį ieškinį priteistiną 83 560 Eur dydžio turtinę žalą, sudaro 106 800 Eur sumą, o šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatyta bendra nuteistojo turtinių praradimų suma sudaro tik 93 490 Eur sumą. Be to, akivaizdu, kad iš nuteistojo konfiskuotino turto vertė sumažėjo nuo 106 800 Eur iki 93 490 Eur, ir tik padarytos mažesnės turtinės žalos valstybei išskaičiavimas iš šios sumos lėmė galutinę konfiskuotino turto vertę. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš T. O., kaip iš nusikalstamos veikos rezultatą, konfiskuojant 25 995 Eur dydžio sumą niekaip nepasunkina nuteistojo teisinės padėties.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei BPK 328 straipsnio 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas faktines aplinkybes apie tai, kad T. O. pasisavino UAB „K“ priklausiusias 106 800 Eur dydžio pinigines lėšas, pakeisti, ir pripažinti įrodyta, kad T. O. pasisavino 93 490 Eur dydžio UAB „K“ priklausiusias pinigines lėšas.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas faktines aplinkybes apie tai, kad T. O., pateikdamas neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą Valstybinei mokesčių inspekcijai valstybės biudžetui padarė 83 560 Eur dydžio turtinę žalą, pakeisti, ir pripažinti įrodyta, kad tokiais veiksmais T. O. valstybės biudžetui padarė 67 495 Eur dydžio turtinę žalą.

Nuosprendžio dalį dėl iš T. O. pagal civilinio ieškovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį valstybės naudai priteistos turtinės žalos atlyginimo pakeisti, ir iš T. O. pagal civilinio ieškovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį valstybės naudai priteisti 67 495 Eur.

Nuosprendžio dalį dėl iš T. O. konfiskuoto turto pakeisti, nustatant, kad iš T. O., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, konfiskuotini 25 995 Eur.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Nerijus MeilutisJustas NamavičiusErnestas Rimšelis