Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Romualdas Gylys, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Stankovskajai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo B. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2024 m. spalio 14 d. 12:50 val.

1. Pareiškėjas 2024 m. birželio 3 d. kreipėsi į teismą pareiškimu registracijos Nr. CBP-8769, jį patikslindamas pareiškimu dėl trūkumų šalinimo Nr. DOK-88712, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo B. B. senelis A. L. (taip pat žinomas kaip A. (A./A./A.) L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

1.3. Neturėdamas kitos galimybės įrodyti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXVI skyriuje nustatyta tvarka pateikė teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjo senelis A. L. (anksčiau žinomas kaip A. (A./A./A.) L.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatymo.

1.4. Juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjo senelis A. L. (anksčiau žinomas kaip A. (A./A./A.) L.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatymas lemtų tai, kad pareiškėjas įgytų Pilietybės įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

4.2.1. Egzistuoja pagrindai ir sąlygos juridiniam faktui nustatyti:

1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę – pareiškėjo subjektinei teisei Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, 7 straipsnio 3 ir 4 punktai, 9 straipsnio 1 dalis); pareiškėjas neturi ir objektyviai negali gauti dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių juridinę reikšmę turinčius faktus, todėl ir neturi kitų galimybių ne teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis) tiesiogiai patvirtinti fakto, kad pareiškėjo senelis A. L. (taip pat žinomas kaip A. (A./A./A.) L.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.;

2) nors Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, tačiau su tokiu suinteresuoto asmens teiginiu nėra pagrindo sutikti, nes:

a) Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. Migracijos departamentas) konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka;

b) iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (priedas Nr. 1). Migracijos departamentas priėmė sprendimą, konstatuodamas, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad asmuo (pareiškėjas) yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonis (priedas Nr. 3).

Taigi konstatuotina, jog pareiškėjas su prašymu kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, inicijavo administracinę procedūrą, kuri buvo baigta pareiškėjui gavus neigiamą sprendimą dėl nepakankamų duomenų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę buvimo, todėl vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas įgijo teisę kad šie duomenys būtų nustatomi teismo civiline tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šioje civilinėje byloje sprendžiamas ne pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas, o tik su tuo susijęs juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimas. Be to, teismų praktikoje pasisakyta, kad sprendimus dėl pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos priimti institucijos pozicija, jog pareiškėjo turimų dokumentų nepakanka juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, patvirtina, kad yra tinkamas pagrindas pareiškėjui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, jei šių dokumentų pareiškėjas neturi (žiūrėti pavyzdžiui Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020 16 punktą; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1611-567/2020, 26-29 punktus; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-431-340/2023 22 punktą). Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens Migracijos departamento argumentai dėl privalomos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymo laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

4.2.2. Pareiškėjas B. B. yra J. T. L. sūnus, A. L. anūkas, J. L. proanūkis:

1) aplinkybę, kad pareiškėjas B. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra A. (dar žinomo vardu kaip A., angl. A., liet. A. arba A., hebrajiškai A.) L. (L.) vaikaitis patvirtina Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento 2022 m. liepos 14 d. išduotas gimimo liudijimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo motina, gim. (duomenys neskelbtini), yra J. T. L. (e. t. 1, b. l. 45-46), kurios tėvas yra A. L., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimęs Lietuvoje (e. t. 1, b. l. 50-51). Šį faktą pripažino ir suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas (e. t. 1, b. l. 30);

2) nors ginčo objektu byloje tapo pareiškėjo senelio tėvo (pareiškėjo prosenelio) J. (taip pat žinomo vardu kaip J. J./J./Y.) L. (L.) giminystės ryšys su pareiškėjo seneliu A. L. bei pareiškėjo prosenelio J. L. (dar žinomo kaip J. L.) turėta/neturėta Lietuvos pilietybė. Tačiau iš pareiškime nuosekliai išdėstytų aplinkybių ir byloje pateiktų duomenų teismas daro išvadą, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo prie 2022 m. kovo 29 d. pažymos Nr. R4-1025 dėl duomenų apie A. L. pateikimo (e. t. 1, b. l. 34-35) pridėtame 1921 m. klausimo lape „asmenų, atvykstančių iš užrubežio Lietuvon“ pareiškėjo senelis A. L. nurodomas A. vardu, bei nurodant, kad 1921 metais jam buvę (duomenys neskelbtini) metų (šis amžius artimai atitinka pareiškėjo senelio oficialiai nurodytus gimimo metus –(duomenys neskelbtini) m.), buvo J. (J.) (dar žinomo J. vardu) L. sūnus. Šią išvada pagrindžia ir tai, jog J. (J.) L. nurodytas kilmės miestas (duomenys neskelbtini) sutampa su 1927 m. birželio 18 d. natūralizacijos liudijime (e. t. 1, b. l. 64-65 ) nurodyta pareiškėjo senelio gimimo vieta (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjo senelis ir pareiškėjo senelio tėvas abu 1921 metais grįžo į Lietuvą ir abu buvo laikomi turintys Lietuvos pilietybę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo prie 2022 m. kovo 29 d. pažymos Nr. R4-1024 dėl duomenų apie J. L. pateikimo pridėtame Lietuvos Respublikos piliečiams išduotų užsienio pasų 1926 m. alfabeto ištraukos kopijos sąraše (e. t. 1, b. l. 36), žiūrėti devintą sąraše asmenį) nurodoma, kad Lietuvos Respublikos pasas buvo išduotas J. L., gimusiam (duomenys neskelbtini) metais (1921 metais jam buvo (duomenys neskelbtini) metai, kas sutampa su 1921 m. klausimo lape „asmenų, atvykstančių iš užrubežio Lietuvon“ nurodytu amžiumi), gimimo vieta nurodoma (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) valsčius tuo metu įėjo į (duomenys neskelbtini) apskrities sudėtį). Taigi šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo prosenelio 1921 m. pildytame klausimo lape pateikta informacija buvo teisinga ir jos pagrindu buvo išduotas leidimas pareiškėjų proseneliui ir jo šeimai (tarp jų ir pareiškėjo seneliui) grįžti į Lietuvą, iš kurios pareiškėjo senelis 1922 m. vėliau išvyko į Pietų Afriką;

3) pareiškėjo senelio tėvo J. (taip pat žinomo vardu J. J./J./Y.) L. vardo rašymo atskiruose dokumentuose skirtumai tikėtinai nulemti arba rašymo klaidų, arba rašymo (perrašymo) ypatybių kai pavardės anuomet būdavo tiesiog pakeičiamos ar pritaikomos suprantamam ir labiau priimtinam kasdieniam naudojimui kitatautėje (kitakalbėje) gyvenamojoje aplinkoje. Dėl to vardo ir pavardės rašymo skirtumai atskiruose dokumentuose negali būti laikomi lemiamais nustatant giminystės ryšį, nes turi būti vertinama ir kitų byloje esančių įrodymų visumą. Be to teismo įsitikinamu, vardas J (angl.) yra tapatus vardui Y. (slaviškai) arba J. (jidiš), turint omeny, jog 2022 m. liepos 29 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadoje Nr. S1-250(1.7) nurodyta, kad nepalankiomis aplinkybėmis žydų tautybės asmenys keitė vardus į priimtinesnius šalies visuomenėje, kartu išlaikydami tam tikrą panašumą į prigimtinį vardą (žr. e. t. 1, b. l. 93-96).

4.2.3. Pareiškėjo B. B. senelis A. L. turėjo Lietuvos pilietybę ir nebuvo jos praradęs. A. L. išvyko iš Lietuvos 1922 m.:

1) faktą, kad pareiškėjo senelis A. L. (dar žinomas kaip A. L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę patvirtina šie byloje esantys įrodymai: ištrauka iš 1927 m. liepos 22 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio, kurioje pateikiama informacija apie A. L. (anksčiau žinomą kaip A. L.), gimusį Lietuvoje (pilietybė – Lietuvos), natūralizaciją Pietų Afrikoje 1927 m. birželio 18 d. (e. t. 1, b. l. 54-59); 1927 m. birželio 18 d. natūralizacijos liudijimas (e. t. 1, b. l. 64-65)). Minėtos aplinkybės, taip pat patvirtina, kad A. L. (anksčiau A. L.) gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. Dokumente taip pat nurodoma, kad A. L. tėvų vardai – J. L. ir T. M.. Natūralizacijos liudijimu taip pat patvirtinama, kad pareiškėjo senelio ir jo tėvų pilietybė – Lietuvos; Didžiosios Britanijos Nacionaliniame archyve saugomoje 1922 m. sausio 5 d. „Gloucester Castle“ laivo keleivių sąrašo kopijoje įrašytas pareiškėjo senelis A. L., (duomenys neskelbtini) metų (atitinka dokumentuose įrašytus gimimo metus – (duomenys neskelbtini)), Lietuvos pilietis, vykęs į Pietų Afriką (e. t. 1, b. l. 38-39). Ta pati Didžiosios Britanijos Nacionaliniame archyve saugoma 1922 m. sausio 5 d. „Gloucester Castle“ laivo keleivių sąrašo kopija patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo senelis A. L. 1922 metais (t. y. iki 1990 m. kovo 11 d.) išvyko iš Lietuvos (Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktas); (duomenys neskelbtini) paraiškoje laidojimui nurodoma, kad A. L. gimė (duomenys neskelbtini), gimimo vieta Lietuva, mirė sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 71-72); Klausimo lapas (e. t. 1, b. l. 35) patvirtina, kad A. L. (anksčiau A. L.) 1921 m. kartu su tėvu J. (taip pat žinomo vardu kaip J.) L. atvyko į Lietuvą, o Lietuvos atstovybės Rusijoje įgaliotiniams tremtiniams grąžinti instrukcija (e. t. 1, b. l. 107-108), Valstybinės lietuvių kalbos komisijos paaiškinimas (e. t. 1, b. l. 109) patvirtina, kad Klausimo lapą (e. t. 1, b. l. 35) pildyti ir jo pagrindu įleisti į Lietuvą galėjo būti tik asmenys, kurių Lietuvos pilietybė tikrai įrodyta (instrukcijos I punktas);

2) nors Migracijos departamentui sukėlė abejones Lietuvos centrinio valstybės archyvo prie 2022 m. kovo 29 d. pažymos Nr. R4-1025 dėl duomenų apie A. L. pateikimo pridėto 1921 m. Klausimo lape „asmenų, atvykstančių iš užrubežio Lietuvon“ pateikti duomenys. Teismas pažymi, kad nurodyto Klausimo lapo įrodomąją galią ir jame pateiktų duomenų patikimumą patvirtina minėta Lietuvos atstovybės Rusijoje įgaliotiniams tremtiniams grąžinti instrukcija (toliau – instrukcija), kurios I punktu remiantis išduodami leidimai vykti (grįžti) į Lietuvą tik tiems tremtiniams, kurių Lietuvos Respublikos pilietybė buvo įrodyta. Kadangi klausimo lape tremtinių pateiktus duomenys apie tai, iš kur jie yra kilę, kur gyveno Lietuvoje, duomenys apie gimines bei pažįstamus Lietuvoje pagal instrukciją Lietuvos atstovybė Rusijoje turėdavo persiųsti į Lietuvą ištirti ir „išgauti“ iš Vidaus reikalų ministerijos atitinkamą „liudymą“ (instrukcijos VIII p.). Šie duomenys anuomet turėjo būti patikrinti oficialių Lietuvos valstybės institucijų ir šio dokumento pagrindu buvo sprendžiama dėl asmens teisės grįžti į Lietuvą. Atitinkamai 1921 m. Klausimo lapo duomenys dera su kitais bylos duomenimis ir patvirtina, o ne paneigia A. L. turėtą Lietuvos pilietybę;

3) tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas);

4) duomenų apie tai, kad pareiškėjo senelis ar prosenelis būtų netekę (praradę) Lietuvos Respublikos pilietybę, byloje nėra. Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės; nebuvo nustatyta ir kitų Lietuvos pilietybės netekimo atvejų. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad tuometinis pilietybės suteikimo/netekimo teisinis reglamentavimas įtvirtino dvigubos pilietybės neleistinumo principą, tačiau pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo pagal įstatymą (lot. ex lege), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba. Tiek kasacinės instancijos teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuodami teismų praktiką bylose dėl pilietybės atkūrimo, pažymėjo, kad valstybės institucijų, turėjusių nurodytą reglamentavimą taikyti nuostata buvo tokia, jog įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo, Lietuvos pilietis jos netekdavo tik oficialios procedūros būdu, gavęs valstybės institucijos, Vidaus reikalų ministerijos, sutikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 67 punktas).

Aukščiau nurodyti duomenys teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo senelis A. L., kaip Lietuvos piliečio J. L. vaikas, kuris gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, pripažintinas turėjusiu Lietuvos pilietybę pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą.

4.3. Kiti suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime pateikti argumentai, esant su byloje nustatytais duomenimis, neturi didesnės reikšmės. Teismas negali daryti išvados, kad teismui pateikti įrodymai yra atsitiktiniai (CPK 185 straipsnis), nes įrašai, kad pareiškėjo senelio A. L. ir jo Lietuvos Respublikos pilietybę, išvykimą iš Lietuvos yra gausūs, visuose aptartuose dokumentuose yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad faktas, jog pareiškėjo B. B. senelis A. L. (taip pat žinomas kaip A. (A./A./A.) L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko (1922 metais) iš Lietuvos, todėl teismas pripažįsta šį juridinę reikšmę turintį faktą įrodytu ir todėl jis nustatytinas.

5. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas tam, kad pareiškėjas įgytų teisę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (CPK 448 straipsnio 1 dalis, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, 7 straipsnio 3 ir 4 punktai, 9 straipsnio 1 dalis).

6. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos Lietuvos valstybei nepriteistinos, nes byloje nebuvo patirtos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis). Bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nėra atlygintinos (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

III. Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 270, 275, 279 straipsniais, 448 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo B. B. (gim. (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikos Respublikos piliečio, asmens identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) senelis A. L. (taip pat žinomas kaip A. (A./A./A.) L., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tam, kad pareiškėjas B. B. (gim. (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikos Respublikos pilietis, asmens identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) įgytų teisę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.