Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria atmestas pašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-6748-1115/2023 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) Lietuvos automobilių kelių direkcijai, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, dėl uždraudimo atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

1 III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

11. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

12. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

13. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2023 m. gegužės 12 d. ortofoto nuotrauka su paaiškinimais ir fotonuotraukas.

14. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar egzistuoja sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta vėliau kilusį poreikį teikti naujus įrodymus, taigi juos priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Atsakovei šie rašytiniai įrodymai atskirojo skundo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo metu yra žinomi, nes jie buvo išsiųsti kartu su ieškovo atskiruoju skundu šalims susipažinti.

Dėl ieškovo ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

17. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reikalavimas negalės būti patenkintas dėl akivaizdaus jo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

18. Kaip matyti iš ieškovo pareikšto ieškinio turinio, jis suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovo manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Pažymėtina, kad ieškinio forma ir turinys atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Kadangi tokie ieškinio reikalavimai gali būti pareikšti teisme, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

19. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).

20. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1559-881/2020).

22. Iš byloje pareikšto ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ir jame išdėstytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju yra aktualios tiek konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, tiek ir prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai atsirasti.

23. Apeliantas nurodo, jog nė vienas teisės aktas nesuteikia atsakovei teisės niokoti (pašalinti) valstybei priklausantį ir visuomenės faktiškai naudojamą kelią (jo dalį) ir/ar savavališkai paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintą bei teisės aktų nustatyta tvarka išviešintą apelianto subjektinę teisę pilnavertiškai naudotis keliu. Nurodo, jog jau šiuo metu būtina išsaugoti status quo bei taikyti prevencines priemonės, užkertančias kelią žalai bei kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Nesiėmus tokių priemonių ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė suniokos kelią / pašalins ginčo kelio dalį, o to pasėkoje taps neįmanoma įgyvendinti galimai palankaus teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nors ieškovui Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimu ir yra nustatyta teisė be atsakovės E. S. sutikimo naudotis 8 metrų pločio vietinės reikšmės keliu įsiterpiančiu į atsakovės E. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip nurodo VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija savo rašte, pagal techninio projekto rengimo metu parengtą topografinę geodezinę nuotrauką ieškovo nurodytoje vietoje nėra užfiksuota nuovažos, o ieškovo nurodomas kelias nesuformuotas nei kaip atskiras inžinerinis statinys, nei kaip atskiras žemės sklypas. Kartu su ieškiniu atsakovės argumentus paneigiančių įrodymų ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija pažymėjo, kad iki ieškovo žemės sklypo galima patekti kitu vietinės reikšmės keliu, o į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bus suremontuota esama nuovaža (6,828 km).

25. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovui nuosavybės teise priklauso 1,0433 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto kadastro duomenų (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 9) ir ieškovo pateikto sklypo plano (ieškinio priedas Nr. 3) matyti, kad ieškovas jo nurodomu keliu tiesiogiai nepatenka į savo sklypą, o patenka į (duomenys neskelbtini) ir tuomet iki jo žemės sklypo veda kitas kelias (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 11, ieškinio priedas Nr. 3). Taigi, šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad nėra kito alternatyvaus ir nenutrūkstamo kelio iki jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir, kad ginčijamas kelias vienintelis būdas jam patekti į savo žemės sklypą bei, kad dėl Kelio Nr. 5259 kapitalinio remonto vykdymo jis galimai negalės naudotis savo žemės sklypu.

26. Pažymėtina, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2023 m. balandžio 23 d. rašte Nr. A33(1)-2897 (atsiliepimo priedas Nr. 3) atsakant į ieškovo atstovo kreipimąsi patvirtinama, kad žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), ir palei jo ribas nėra kelių ar gatvių, įtrauktų į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2020 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. T3-170 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių (toliau ̶ Sąrašas); pažymėta, kad 8 m pločio kelias, esantis Sklype, yra vidaus kelias, už kurio tiesimą ir priežiūrą atsako Sklypo savininkai. Vilniaus rajono savivaldybės administracija šiame rašte taip pat informavo, kad nenumato įtraukti minėto kelio į Sąrašą, nes jis neatitinka kriterijų, nustatytų tvarkoje, patvirtintoje Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2020 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. T3-61 „Dėl kelių ir gatvių įtraukimo į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą tvarkos aprašo patvirtinimo“.

27. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės argumentais, jog ji neturėjo pareigos atliekant kelio Nr. 5259 kapitalinį remontą įrengti nuvažiavimo į ieškovo nurodomą kelią taip pat dėl to, kad tiek kapitalinio remonto projekto rengimo metu, tiek iki šiol ties ieškovo nurodoma ginčo kelio vieta nėra teisės aktų tvarka (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 15 ir 17 dalys) įrengtos/įteisintos nuovažos nuo Kelio Nr. 5259 į Sklypą: nebuvo išduotos prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos, nepasirašyta prisijungimo sutartis, nebuvo parengtas/suderintas nuovažos projektas.

28. Nors apeliantas nurodo, jog Kelio (visa apimtimi), įskaitant kelio atkarpą, besijungiančią su (duomenys neskelbtini) gatve ((duomenys neskelbtini)) / keliu - Sudervė - Paąžuoliai – Maišiagala, egzistavimą vienareikšmiškai pripažino Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5330-1141/2021 ir mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis būtent šiuo sprendimu, o ne atsakovo raštuose nurodomais argumentais apie realios situacijos neatitinkančias topografines geodezines nuotraukas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas civilinėje byloje Nr. e2-5330-1141/2021 nenagrinėjo nuovažos į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 5259 įrengimo klausimo, teisinės galimybės toje vietoje įrengti nuovažą, todėl nuovažos įrengimas kelio kapitalinio remonto metu negali būti sprendžiamas pateikto teismo sprendimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimu yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

29. Taip pat apeliantas nurodo, jog atsakovė ketina (deklaruoja ketinantis) atlikti neteisėtus veiksmus, dėl kurių neišvengiamai bus padaryta ženkli žala. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su tokiais apelianto argumentais pažymi, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad iki ieškovo žemės sklypo galima patekti kitu vietinės reikšmės keliu (atsiliepimo priedas Nr. 9, 11), o į Sklypą bus suremontuota esama teisėta nuovaža (6,828 km) ties projekto Pk 68+28 (atsiliepimo priedas Nr. 1 (22 lapas), priedas Nr. 8, priedas Nr. 10), kuri pažymėta Kelio Nr. 5259 kadastro byloje - taško Nr. 1162 (atsiliepimo priedas Nr. 4, 10 lapas). Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl galimos žalos kilimo taip pat atmestini kaip visiški nepagrįsti.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės atliekami veiksmai, susiję su kapitaliniu kelio Nr. 5259 atkarpos remontu, yra teisėti. Be to, neturės įtakos nei ieškovo, nei kito asmens (E. S.) galimybėms naudotis jiems priklausančiais žemės sklypais, kadangi kelio Nr. 5259 kapitalinis remontas atliekamas tik kelio Nr. 5259 žemės sklypo ribose. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, kad dėl atliekamo kapitalinio remonto galimai jam ar kitiems asmenims kiltų finansiniai nuostoliai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

31. Taigi, nors apeliantas kaip jo teises pažeidžiančius veiksmus nurodo atliekamą valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 5259 kapitalinį remontą, kurio metu nebus įrengta ieškovo pageidaujama nuovaža (jungtis) į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti atliekamo kelio Nr. 5259 remonto projekto ir jo įgyvendinimo neteisėtumą ir dėl to galimai kilsiančios žalos, ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ar apribojimais, nes laikinosios apsaugos priemonės ir yra taikomos tam, kad būtų užtikrintas galimo teismo sprendimo pagal pareikštą ieškinį konkrečioje byloje užtikrinimas. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti žala ieškovo turtiniams interesams, jis gali pasinaudoti CPK 146 straipsnyje numatyta nuostolių atlyginimo užtikrinimo galimybe.

33. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrindė, kad egzistuoja antroji būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonės taikyti – grėsmė materialinio reikalavimo patenkinimui.

34. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, arba vertintini bylą nagrinėjant iš esmės, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

36. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutartį paliktą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.