- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-13
- Bylos Nr.
- 1A-228-316/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50683-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas, Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- Z. S.
- Civilinis ieškovas
- V. Z.
- Advokatai
- Lionė Musteikienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo
Z. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, kurią įpareigota išklausyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1 dalimi, Z. S. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 (dešimties) MGL (500 Eur (penkių šimtų eurų)) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią įpareigotas įmokėti per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Z. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš Z. S. 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. Z.. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Z. S. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 24 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini) esančiame pastate, konflikto metu su nukentėjusiuoju V. Z., tyčia sudavė V. Z. vieną smūgį alkūne į veidą, nuo ko nukentėjusysis V. Z. griuvo, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam V. Z. kraujosruvą kairiame paakyje ir sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis Z. S. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su šiuo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu, nes jis nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, smūgio V. Z. nesudavė ir jokių sužalojimų jam nepadarė. Apelianto nuomone, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas vienašališkai. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimai, dėl to padarytos nepagrįstos, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, lėmusios netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
2.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad ir nukentėjusiojo, ir liudytojų parodymuose yra nesutapimų, prieštaravimų kitiems byloje esantiems įrodymams. Nukentėjusysis V. Z., liudytojai V. Z., I. M. parodė, kad V. Z. buvo prakirsta veido oda kairės pusės paakyje iš kur bėgo kraujas. Šios aplinkybės ne tik, kad nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai, bet ir paneigia 2020 m. gruodžio 30 d. asmens apžiūros protokolas (b.1.87), kuriame nurodyta, kad V. Z. kairės akies srityje matyti melsvai gelsvos spalvos kraujosrūva ir daugiau vizualiai matomų sužalojimų nėra. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojai V. Z., I. M., A. Z. yra artimi nukentėjusiojo šeimos nariai.
2.3. Nurodo, kad nukentėjusysis V. Z., duodamas parodymus teigė, kad jis (Z. S.) jam sudavė smūgį alkūne į kairę akį, tačiau vėliau apklausiamas teisme 2021 m. vasario 4 d. jis jau nurodė, kad negali pasakyti kuo jam buvo suduota, o tik galvoja, kad alkūne, kadangi smūgis buvo stiprus (b.1.45-46). V. Z. nurodė, kad nuo smūgio jis pargriuvo, bet griūdamas nesusižalojo. Apelianto nuomone, teismas neatkreipė dėmesio į įvykio vietos protokolą ir nevertino, kad patalpa, kurioje jie buvo yra maža, užstatyta baldais, įrankiais, dėžėmis ir nuo smūgio grūdamas V. Z. tiesiog negalėjo išvengti sužalojimų.
2.4. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į jo (Z. S.) duotus parodymus. Nurodo, kad neturėjo jokio motyvo panaudoti V. Z. atžvilgiu fizinį smurtą, sutiko Darbo ginčų komisijoje sudaryti su V. Z. taikos sutartį ir išmokėti V. Z. 350 Eur. Apelianto nuomone, nukentėjusys planavo gauti 550 Eur, kadangi gavo tik dalį sumos, todėl tai buvo priežastis jį (Z. S.) apšmeižti ir nepagrįstai apkaltinti tariamu smurtu bei tariamai 200 Eur nesumokėjimu ir tokiu būdu nepagrįstai gauti iš jo pinigų. Pažymi, kad jis niekada nėra naudojęs smurto, yra ramus, nekonfliktiškas žmogus, jo atžvilgiu niekada nebuvo taikytos jokios poveikio priemonės.
2.5. Skunde pažymi, kad byloje nėra surinkta objektyvių, neginčytinų įrodymų, patvirtinančių V. Z. padarytą sužalojimą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis V. Z. 2020 m. gruodžio 24 d. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, kad jam buvo suduotas smūgis į veidą ir jis nori, kad įvykis būtų užfiksuotas bei prašė, kad su juo susisiektų pareigūnai. BPC siūlomos medicinos pagalbos atsisakė. Tą pačią dieną policijos pareigūnams susisiekus su V. Z. pirmą kartą, jis bendrauti su pareigūnais atsisakė, antrą kartą – pareiškė, kad nenori, kad pas jį atvyktų pareigūnai ir pažadėjo gruodžio 28 d. atvykti į policiją pats. Gruodžio 27 d. pareigūnams su juo susisiekus, patvirtino, kad 28 d. atvyks pats. Gruodžio 28 d. sutartu laiku V. Z. neatvykus į policiją, į pareigūnų telefoninius skambučius jis neatsiliepdavo. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b. l. 133-135). Atkreipia dėmesį, kad į policiją V. Z. atvyko tik gruodžio 30 d., t. y. šeštą dieną po įvykio. Pas teismo medicinos ekspertus apžiūrai nukentėjusysis vykti atsisakė. Pas gydytojus po sumušimo jis taip pat nesikreipė. Policijos pareigūno, kuris neturi specialių žinių ir nėra kompetentingas nustatyti asmens kūno sužalojimus, atlikta asmens apžiūra, nurodant V. Z. padarytus sužalojimus, negali būti pripažinta pilnaverčiu ir patikimu įrodymu šioje byloje, patvirtinančiu paties sužalojimo buvimo faktą, jo padarymo laiką bei mechanizmą. Dėl šių aplinkybių bei jų vertinimo teismas nuosprendyje nepasisakė.
2.6. Pažymi, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).
3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
4. Nuteistojo Z. S. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad Z. S. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Z. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, tinkamai išanalizavo visas įvykio aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva V. Z. jis smūgių nesudavė ir V. Z. jį šmeižia.
7. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Šiuo atveju nuteistajam Z. S. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.
8. Argumentai, kuriais nuteistasis neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo vadovaujamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog V. Z. smūgio jis nesudavė ir nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad jis būtų padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, be to V. Z. jį šmeižia. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl Z. S. kaltės dėl jam inkriminuoto fizinio skausmo sukėlimo t. y. dėl to, kad Z. S. tyčia sudavė V. Z. vieną smūgį alkūne į veidą, nuo ko nukentėjusysis V. Z. griuvo bei padarė V. Z. kraujosruvą kairiame paakyje.
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis Z. S. sudavė smūgį nukentėjusiajam tuo sukeldamas fizinį skausmą patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymai bei kiti byloje ištirti įrodymai.
9.1. V. Z. parodė, kad Z. S. padavė jam pasirašyti, kad pinigai sumokėti, pasirašius, jam pasakė, kad laisvas, o pinigų nedavė. Jis griebė nuo stalo tuos pasirašytus dokumentus, ėjo per duris ir tuo metu Z. S. sugriebė jį ir trenkė iš alkūnės smūgį prie kairės akies (6 t., b. l. 6-8). Liudytoja V. Z. parodė, kad vyrui po 10 min. grįžus į mašiną buvo prakirsta prie akies. Nuvažiavo pas dukrą, dukra nupaveikslavo. Kai vyras atėjo į mašiną, buvo nubėgęs kraujas. Ji paskambino dukrai ir pasakė, kad pinigų negavo ir dar primušė. Po viso įvykio jam skaudėjo galvą, buvo užtinusi akis daugiau kaip savaitę (2 t., b. l. 8-9 ). Liudytoja I. M. parodė, kad paskambino mama ir pasakė, kad tėtis nuėjo pas Z. S.. Po kokių 10 minučių paskambino mama ir pasakė, kad Z. S. tėtį apgavo ir sumušė. Įvykis buvo gruodžio 24 d., Kūčių rytą. Atvykęs tėtis sakė, kad jaučiasi blogai, atrodė nekaip, buvo prakirstas veidas. Kai pamatė tėtį, kairėje pusėje prie skruosto buvo prakirsta, nubėgęs kraujas (2 t., b. l. 9). Liudytojas A. Z. parodė, kad parodė, kad tėtis jam sakė, kad Z. S. turi su juo atsiskaityti. Gruodžio 23 d. matė tėtį ir jis buvo sveikas, nes vežė apsipirkti. Gruodžio 24 d. paskambino ir sakė, kad Z. S. jį sumušė. Jis skambino apie 13 val. Pats buvo po Naujų metų nuvykęs pas tėtį ir matė, kad buvo mėlyna kairė akis (2 t., b. l. 10).
9.2. Iš to kas išdėstyta, matyti, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs. Liudytojai neprieštaringai patvirtino, kad nukentėjusysis atvyko pas nuteistąjį sveikas, o po pokalbio su juo išėjo jau patyręs atitinkamas traumas. Nors apeliaciniame skunde keliama versija, jog liudytojai yra artimi nukentėjusiojo šeimos nariai, todėl galėjo duoti nukentėjusiajam naudingus parodymus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsižvelgiant į tai, kad liudytojų V. Z., I. M., A. Z. ir nukentėjusiojo V. Z. parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa, jie yra nuoseklūs, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Dar daugiau liudytojų V. Z. ir I. M. duotus parodymus patvirtina ir prie bylos pridėtos I. M. telefonu 2020 m. gruodžio 24 d. 11.19 val. darytos nuotraukos, kurios darytos tuoj po įvykio. Telefono „Galerijoje“ yra trys fotonuotraukos su sužaloto V. Z. vaizdu – kruvinu kairiuoju skruostu. Be to, telefono pokalbio išklotinės taip pat patvirtina liudytojų parodymus, kad kalbėjosi prieš važiuojant nukentėjusiajam pas savo buvusį darbdavį Z. S., taip pat ir tai, jog Z. po įvykio nuvyko pas dukterį užfiksuoti padarytų pažeidimų (1 t., b. l. 99-112).
9.3. BPK normos nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais. Teismai turi vertinti kaltinamojo argumentus dėl prieš jį liudijančių asmenų galimo suinteresuotumo duoti neobjektyvius parodymus, ir, esant pagrindui, skirti daugiau dėmesio jų patikimumui. Tačiau vien tai, kad kaltinamasis ir prieš liudijantis asmuo yra teisinio ginčo dalyviai, nesutaria dėl kokių nors reikalų ar net konfliktuoja, nėra besąlygiška priežastis pripažinti tokius liudijimus neleistinu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-788/202). Atkreiptinas dėmesys, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai parodymus teismui davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų duoti parodymai analogiški parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sugretinusi visumą duomenų tarpusavyje, taip pat ir su nuteistojo daliniais parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad visi aptarti duomenys atitinka pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir abejoti nukentėjusiojo ir liudytojų duotų parodymų patikimumu ir teisingumu – nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotinai patvirtina, kad būtent Z. S. kilusio konflikto metu sudavė vieną smūgį alkūne nukentėjusiajam V. Z. į veidą nuo ko V. Z. griuvo bei padarė V. Z. nustatytus kūno sužalojimus – kraujosruvą kairiame paakyje ir sukėlė fizinį skausmą.
9.4. Be to atmestinas ir skundo argumentas, kad policijos pareigūno atlikta asmens apžiūra, nurodant V. Z. padarytus sužalojimus, negali būti pripažinta pilnaverčiu ir patikimu įrodymu, patvirtinančiu paties sužalojimo buvimo faktą, jo padarymo laiką bei mechanizmą. Kaip jau buvo minėta, aukščiau išdėstytų vienas kitam neprieštaringų liudytojų parodymų bei užfiksuotų nuotraukų visuma patvirtina, kad Z. S. buvo sužeistas kai V. Z. sudavė vieną smūgį alkūne į veidą. Tai, kad Z. S. kelia savo versiją bandydamas paneigti byloje nustatytas ir ištirtas aplinkybes vertinama kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
9.5. Nors Z. S. ir nurodė, kad nukentėjusysis V. Z. jį šmeižia, tačiau tokia versija, atmestina. Aukštesnės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismui, jog tai, kad nukentėjusysis nešmeižia Z. S. rodo, nukentėjusiojo parodymai, kad pas Z. S. V. Z. vyko tik pasiimti jam Darbo ginčų komisijos nurodytą išmokėti darbo užmokestį. Dar daugiau, V. Z. dar dvejojo pranešti policijai apie sumušimą ir tai padarė tik įtakojamas artimųjų. Pats nukentėjusysis parodė, kad tą pačią dieną pareiškimo nerašė, galvojo, kad žmogus susiprotės ir grąžins pinigus. Pažymėjo, jog nebūtų rašęs pareiškimo, jei būtų atidavęs skolą (2 t., b. l. 6-8).
10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas pripažįstant Z. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Z. S. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika, atsižvelgiant į padarinius, teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
11. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 322 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundą tenkinti.
12. Nuteistajam Z. S. paskirta laisvės apribojimo bausmė už nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus (BK 54 straipsnis), nacionalinę teismų praktiką, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir, teisėjų kolegijos nuomone, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
13. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašoma priteisti valstybei iš Z. S. 117 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjos advokatės Lionės Musteikienės nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 41).
13.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
13.2. EŽTT (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.
13.3. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendį apskundė nuteistasis Z. S.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis Z. S. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėja advokatė Lionė Musteikienė. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo Z. S. apeliacinį skundą atmeta. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, dirbantis, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Z. S. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 117 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo Z. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendžio.
Iš nuteistojo Z. S. valstybės naudai išieškoti 117 (šimtą septyniolika) Eur už suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.