Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-531-252/2017 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono Aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.4. Teismas nepagrįstai žalos atlyginimą priteisė valstybės, o ne ieškovo naudai. Departamentas ieškinyje save įvardijo kaip ieškovą, nurodė atsiskaitomąją sąskaitą, prašė priteisti žalą. Žalos priteisimas valstybei, kurios išieškojimą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija, nors šiuo atveju ieškovu yra departamentas, niekaip neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos įstatymo nuostatų (šio įstatymo 3 str. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl civilinės bylos sustabdymo

14. Apeliantas D. K. apeliaciniam teismui 2018-09-27 pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-5374-266/2018. Teigia, kad tarp bylų egzistuoja prejudicinis ryšys – jo prašyme nurodytoje byloje bus sprendžiamas ir nagrinėjamai bylai aktualus klausimas, t. y. kas vykdė medžių kirtimo darbus.

15. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti (CPK 179 str. 3 d.), kad apelianto nurodytoje byloje nagrinėjamas jo paties atsakovei UAB ,,Biomasė“ pareikštas ieškinys dėl žalos, patirtos pastarajai bendrovei netinkamai vykdant šalių sudarytą paslaugų sutartį, atlyginimo. Apeliantas civilinėje byloje Nr. e2-5374-266/2018 pareikštame ieškinyje teigia, kad su UAB ,,Biomasė“ susitarė, jog ši išvalys bei sutvarkys šalių sutartyje nurodytus žemės sklypus, tarp kurių patenka ir nagrinėjamoje byloje aptariamas ginčo žemės sklypas. Nurodo, kad UAB ,,Biomasė“ nesilaikė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – neinformavo apie atliekamus sklypo tvarkymo darbus, negavo leidimo medžiams kirsti. Dėl tokių priešingų sutarčiai veiksmų apeliantas esą buvo priverstas bylinėtis, todėl patyrė 5 000 Eur teisinių išlaidų (kalbama apie nagrinėjamoje byloje apelianto turėtas su atstovavimu susijusias išlaidas), kurias kartu su sutartyje numatyta 1 000 Eur bauda ir prašo priteisti iš UAB ,,Biomasė“.

16. Taigi, apelianto iniciatyva pradėtoje kitoje byloje apeliantas iš esmės įrodinėja tai, kad UAB ,,Biomasė“ peržengė jų pasirašytos sutarties ribas ir be jo žinios bei neturint tam skirtų leidimų ginčo žemės sklype vykdė darbus, kurių metu buvo iškirsti tiek saugomi, tiek nepriskirtini saugotiniems medžiai.

17. Teisėjų kolegija, vertindama prašymo sustabdyti nagrinėjamos apeliacine tvarka bylos procesą pagrįstumą, visų pirma įvertina abiejų bylų ryšį ir privalomojo bylos sustabdymo pagrindo buvimą, kurio ir grindžiamas minėtas prašymas. Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos taip susijusios, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. Teismų praktikoje aiškinama, kad negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi pagrindo sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).

18. Tokia nurodyta privalomojo bylos sustabdymo pagrindo aiškinimo praktika suponuoja išvadą, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintu pagrindu civilinė byla gali būti stabdoma ne bet kada, kai to pageidauja kuri nors bylos šalis, o tik nustačius tokį tarp bylų egzistuojantį tiesioginį ryšį, kuomet objektyviai pats teismas, siekiantis išspręsti byloje pareikštą reikalavimą ar, atitinkamai, išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus, pats negali nustatyti tam tikrų reikalingų faktų. kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti.

19. Apelianto įvardijamos kitos civilinės bylos baigtis, atsižvelgiant į joje pareikšto reikalavimo turinį, jo faktinį bei teisinį pagrindą, nustatinėtinas aplinkybes, susijusias išimtinai su sutarties šalių prievolinių teisinių santykių vykdymu, nagrinėjamai bylai, kurioje buvo sprendžiamas paties apelianto, kaip valstybės turto naudotojo, veiksmų teisėtumas ir galimybė jo atžvilgiu taikyti civilinės atsakomybės institutą, jokios reikšmės neturės. Visi reikšmingi faktai, siekiant patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė apelianto atsakomybės už žalą gamtai klausimą, gali būti nustatyti šioje byloje, t. y. nepriklausomai nuo apelianto prašyme stabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nurodytos kitos bylos baigties. Dėl nurodyto teisėjų kolegija prašymo netenkina.

20. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad prie prašymo pridėta apelianto ūk. D. K. ir UAB “Biomasė“ pasirašyta atlygintinių paslaugų sutartis dėl žemės sklypų, įskaitytinai 14,82 ha sklypo (duomenys neskelbtini), sutvarkymo neturi vieno itin svarbaus rekvizito – sutarties sudarymo / jos pasirašymo datos, o savo apeliaciniame skunde apeliantas neįvardijo tokių savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu argumentų, kad pagal sutartį su šia įmone buvo pavedęs jai valstybinės žemės sklypo sutvarkymo darbus, tačiau paslaugos teikėja pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir netinkamai vykdė sutartį. Apeliaciniame skunde yra nurodomi tik fiziniai asmenys, kurie, pasak apelianto, ir galėję iškirsti medžius (R. S., T. L.), ir kurių veiksmų nei departamentas, nei teismas netyrė. Prašyme sustabdyti nagrinėjamą bylą jau yra teigiama, kad savo iniciatyva atlikęs tyrimą apeliantas sužinojo, kad be jo žinios neteisėtus kirtimus minėtame sklype atliko UAB „Biomasė“, kuri užsiima biokuro gamyba, tik anksčiau kreiptis į teismą dėl UAB “Biomasė“ neteisėtų veiksmų negalėjęs, nes kas kaltas dėl gamtai padarytos žalos sužinojęs iš liudytojo T. L. apklausos paskutiniame šios bylos teismo posėdyje. Tokie prašymo teiginiai vertintini kaip apelianto siekis papildyti apeliacinį skundą naujais atsikirtimų į ieškinį motyvais bei argumentais, kurių neanalizavo nei pirmosios instancijos teismas, nei buvo nurodyta apeliaciniame skunde, o terminas skundui paduoti (papildyti) šiuo atveju jau yra pasibaigęs.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į galiojantį įstatyminį reglamentavimą. Įstatymų leidėjo valia, draudžiama grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.) ar kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.), draudžiama teikti įrodymus, kurie turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.), taip pat neleidžiama pildyti apeliacinio skundo naujais argumentais ar kitaip jį modifikuoti, kai pasibaigia terminas apeliaciniam skundui paduoti (CPK 307 str.).

22. Vadinasi, kitos civilinės bylos baigtis ir joje nustatyti (arba nenustatyti) faktai, susiję su sutartinių prievolių pagal apelianto ir UAB „Biomasė“ pasirašytą atlygintinių paslaugų sutartį (ne)tinkamu vykdymu, objektyviai negalėtų turėti jokios reikšmės prasidėjusiam nagrinėjamoje byloje apeliaciniam procesui ir dėl jau aptartų šios nutarties 21 punkte įstatymo imperatyviųjų draudimų. Lietuvos Respublikos CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris reiškia, kad apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, o bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias CPK III dalies XVI skyriuje įtvirtintas taisykles, patikrinant, ar teismas teisingai išsprendė bylą pagal jam pateiktus argumentus ir byloje buvusius įrodymus. Todėl dar ir dėl šios priežasties nagrinėjamos apeliacine tvarka bylos privalomo sustabdymo pagrindo dėl kito apelianto inicijuoto teisminio proceso su UAB „Biomasė“ teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl civilinės atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus ypatumų

23. Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; 54 straipsnyje nustatyta, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai ir skurdinti augaliją ir gyvūniją. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias nuostatas, pažymėjo, kad užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, laikydamasis pozicijos, kad viešasis interesas kiekvienoje byloje turi būti nustatomas konkrečiai situacijai (ad hoc), spręsdamas žalos, padarytos gamtai, atlyginimo klausimą, taip pat pažymėjo, kad aplinkos apsauga ir gamtai padarytos žalos atlyginimas neabejotinai yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-165/2010).

24. Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad kai žala padaroma aplinkai, Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau šiuo atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę susipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai. Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti šias bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Kaltė yra preziumuojama. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-24 nutartis byloje Nr. 3K-3-125/2014). Žalos dydis, kai žala padaroma aplinkai, nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas.

25. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas įrodė visas apelianto civilinės atsakomybės sąlygas už gamtai padarytą žalą, be leidimo iškirtus 41 vnt. saugotinų ir 176 vnt. saugotiniems nepriskirtų medžių jam išnuomotame valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje. Apeliantas savo nesutikimą su tokiomis teismo išvadomis apeliaciniame skunde grindžia netinkamu byloje esančių įrodymų ištyrimu bei jų įvertinimu, lėmusių neteisingą teismo išvadą, kad būtent jis atliko neteisėtus veiksmus (iškirto medžius). Taip pat tvirtina, kad žala gamtai nebuvo padaryta, nes tokiu būdu buvo siekiama išvalyti sklypą ir naudoti ji pagal paskirtį, t. y. vykdyti žemės ūkio darbus, o ir leidimas kirsti medžiams, kurie nepriskirti saugotiniems, nėra reikalingas. Tokių apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą teisėjų kolegija ir įvertina (CPK 320 str.).

Dėl neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimą sąlygų

26. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 246 str. 1 d.). Fizinio ar juridinio asmens neveikimo ar veikimo neteisėtumas, sprendžiant dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo, reiškia įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų aplinkosaugos reikalavimų nesilaikymą. Taigi sprendžiant, ar apeliantas šiuo atveju iš tiesų veikė neteisėtai, turi būti nustatoma, kokius veiksmus jis atliko ir ar jo elgesys (veiksmai, neveikimas) nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

27. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 1 straipsnyje (teisėjų kolegija remiasi nuo 2014-10-01 iki 2017-11-01 galiojusia šio įstatymo redakcija) nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos fizinių ir juridinių asmenų teisės želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje, 2 dalyje įtvirtina asmenų pareiga neleisti neteisėtų veiksmų ar neveikimo, jeigu dėl to želdynai ir želdiniai galėtų būti sunaikinti ar pažeisti ir blogėtų aplinkos gyvenimo sąlygos. Želdynų ir želdinių savininkų ir valdytojų teisės ir pareigos sukonkretintos įstatymo 15 straipsnyje, kurio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta valdytojų ir savininkų pareiga išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 punktą savininkai ir valdytojai turi teisę privačioje žemės valdoje esančius želdynus ir želdinius, kurie teisės aktais nėra priskirti saugotiniems, tvarkyti savo nuožiūra, nepažeidžiant kaimyninių žemės sklypų ir namų valdų savininkų, valdytojų ar naudotojų interesų.

28. Byloje nėra ginčo, kad apeliantui Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kupiškio skyriaus vedėjo 2014-06-04 įsakymu išduotame laikinai naudotis valstybiniame žemės sklype buvo iškirsti tiek saugomi, tiek nesaugomi medžiai. Kaip minėta, apeliantas laikosi pozicijos, kad byloje nėra įrodyta, jog neteisėtus veiksmus atliko būtent jis ar jam žinant, todėl, atitinkamai, jis negali būti laikomas atsakingu asmeniu už padarytą žalą.

29. Kaip matyti iš byloje esančių patikrinimo aktų, juose nėra nurodytas konkretus laikas bei asmenys, fiziškai iškirtę medžius. Prie nagrinėjamos bylos prijungtos Kupiškio rajono apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-4-783/2016 duomenimis, Aplinkos apsaugos departamento specialistai 2015-08-13 gavo pranešimą iš Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio specialistės, kad valstybiniame geologiniame draustinyje galimai neteistai kertami krūmai ir medžiai (prijungtos b. l. 21-22). Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio matyti, kad į įvykio vietą specialistai nuvyko tos pačios dienos rytą – 2015-08-13 9 val. 30 min. (prijungtos b. l. 19-20). Atvykus patikrinti, pašalinių asmenų ginčo sklype specialistai nerado. Tačiau 2016-06-02 vykusiame administracinio teisės pažeidimo bylos posėdyje liudytoju apklaustas Alizavos girininkijos girininko pavaduotojas nurodė, kad jis 2018-08-12 pastebėjo ginčo žemės sklype kertamus medžius, juos kirto T. L., kuris teigė vykdantis R. S. nurodymus (prijungtos b. l. 102). Analogiškas aplinkybes šis liudytojas nurodė ir 2017-09-11 vykusiame civilinės bylos teismo posėdyje (garso įrašo 2 val. 11 min.). Liudytoju apklaustas T. L. 2017-10-02 teismo posėdyje nurodė, kad medžius turėjo kirsti R. S. užsakymu, tačiau nuvykęs į vietą juos jau rado iškirstus (garso įrašas nuo 13 min.).

30. Teismas, nagrinėdamas bylą, tiria ir vertina visus byloje esančius įrodymus (jų visumą) ir nei viena iš CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytų įrodinėjimo priemonių neturi didesnės įrodomosios galios. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tai, jog šioje bei administracinio teisės pažeidimo byloje apklausti liudytojai tiesiogiai neįvardijo, kad medžius kirto apelianto prašymu, jo iniciatyva arba jam žinant apie tokius kirtimus, tai nepaneigia fakto, kad apeliantui apie tai buvo ir turėjo būti žinoma, juolab kad išvadą apie jo žinojimą leidžia padaryti kiti bylos įrodymai.

31. Apelianto skundo teiginius apie tai, kad jam iš viso nebuvo žinoma apie atliekamus / galimus atlikti medžių kirtimo darbus, kuriuos atliko minėti fiziniai asmenys T. L., R. S., paneigia, visų pirma, paties apelianto ieškovei rašytų elektroninių laiškų, pateiktų į administracinio teisės pažeidimo bylą, turinys. Apeliantas 2018-08-15 ieškovei išsiųstame elektroniniame laiške nurodė, kad buvo pradėtas sklypo valymas nuo krūmų, siekiant tinkamai prižiūrėti ir tvarkyti sklypą. Šiuo metu darbai yra sustabdyti (prijungtos b. l. 209). Aplinkybe, kad apeliantas ėmėsi aktyvių veiksmų, susijusių su sklype esančių krūmų / medžių šalinimu, leidžia įsitikinti ir jo paties prie prašymo sustabdyti šią bylą pateikta su UAB ,,Biomasė“ sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis, kuria paslaugų teikėja įsipareigojo pagal kliento (t. y. apelianto) nurodymus ir reikalavimus, vadovaudamasi iš kliento gauta ir kitais būdais surinkta, susisteminta ir apibendrinta informacija, teisėtais būdais išvalyti ir sutvarkyti penkis žemės sklypus, įskaitytinai ir ginčo žemės sklypą. Ir nors prašyme stabdyti bylą apeliantas nurodo, kad, jo manymu, būtent minėta įmonė atliko ieškinyje nurodytus neteisėtus veiksmus, šie argumentai, kaip pateikti pavėluotai, nevertintini. Dar daugiau, minėta bendrovė nedalyvavo šios bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, apeliantas jos buvimo šiame santykyje neatskleidė ir neprašė teismo įtraukti dalyvauti trečiojo asmens procesinėje pozicijoje, taigi dėl jos teisių ar pareigų pasisakyti nėra galima.

32. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kad minėti darbai, be leidimo iškertant saugomus ir nesaugomus medžius valstybiniame žemės sklype, kurio naudojimo teisė tuo metu priklausė apeliantui administracinio akto pagrindu, buvo atliki be apelianto žinios, taigi ir jo, kaip valstybinio žemės sklypo naudotojo, atsakomybė už jų neteisėtą iškritimą ir pareigos užtikrinti žemės sklype esančių želdinių vientisumą, jų apsaugą neįvykdymą, apeliaciniu skundu nėra paneigta. Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensuoti patirtą žalą, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra pažeista bendra rūpestingumo pareiga, civilinėje teisėje vadovaujamasi protingumo, rūpestingumo, atidumo kriterijais, pagal kuriuos vertinamas žalą galimai padariusio asmens elgesys. Nepriklausomai nuo to, ar apeliantas sutarė tik dėl krūmų kirtimo ir kam tokie darbai buvo pavesti atlikti, jis, būdamas atidus, rūpestingas ir apdairus sklypo naudotojas, galėjo ir turėjo rūpintis bei kontroliuoti, kad nebūtų atliekami priešingi teisei veiksmai. Tokia pareiga jam kyla tiesiogiai iš įstatymo (CK 246 str. 1 d.). Byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad apeliantas yra aukštąjį teisinį išsilavinimą įgijęs asmuo, kuris pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pažymą apie asmens valstybinę socialinį draudimą daugiau nei vienerius metus dirbo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos (ieškovo teigimu, vadovavo šiai tarnybai), todėl jam ne tik galėjo, bet neabejotinai turėjo būti žinomas teisinis valstybei priklausančių žemės sklypų naudojimo reguliavimas, taigi ir jo paties, kaip šio sklypo naudotojo, pareiga užtikrinti jame esančių želdinių išsaugojimą, o taip pat apie galimą atsakomybę už savavališką medžių iškirtimą.

33. Tokiu atveju aplinkybė, kad pats apeliantas asmeniškai medžių nekirto, kad tai padarė kiti asmenys, jo pareigos atlyginti gamtai padarytą žalą neeliminuoja. Kaip buvo minėta, iš byloje esančių įrodymų spręstina, kad jis pats ėmėsi iniciatyvos tam tikriems darbams, pavadintais sklypo valymu, atlikti, tiek nagrinėjant jo administracinės atsakomybės klausimą, tiek šią bylą įrodinėjo, kad žemės sklypo savininkė valstybė sklypu nesirūpino ir jo neprižiūrėjo.

34. Teisėjų kolegija taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, negali sutikti su tokia apelianto pozicija, kad medžiai, kurie nėra saugomi, gali būti kertami ir be leidimo, todėl teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Specialiame želdynų ir želdinių apsaugą bei tvarkymą reglamentuojančiame įstatyme numatyta, kad asmuo gali savo nuožiūra tvarkyti želdinius, kurie nėra priskirti saugotiniems, tik esant šių sąlygų visetui: želdiniai yra privačioje žemės valdoje; nepažeidžiami kaimyninių žemės sklypų ir namų valdų savininkų, valdytojų ar naudotojų interesai. Šiuo atveju, kaip minėta, nėra pirmosios sąlygos želdinių tvarkymui be leidimų – jų buvimo privačioje žemės valdoje, nes medžiai buvo iškirsti valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Todėl ši teisės norma, nustatanti išlygą iš bendrųjų reikalavimų ir leidžianti savininkams laisvai nuspręsti dėl jiems priklausančių žemės valdų naudojimo sąlygų bei tvarkymo, ginčo atveju nėra aktuali. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek saugomiems, tiek nepriskirtiems prie saugomų medžiams kirsti leidimas, kai šie medžiai yra viešosios nuosavybės objekte, yra reikalingas, o kiti, nei pats žemės sklypo savininkas, subjektai negali savavališkai nuspręsti, kuriuos medžius galima iškirsti. Tokį vertinimą pagrindžia vien jau tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu yra patvirtinta Želdinių atkuriamosios vertės įkainių metodika, kurioje tiek saugomi, tiek nesaugomi medžiai priskirti atitinkamai grupei ir, priklausomai nuo būklės, apskaičiuojamas jų atkuriamosios vertės įkainis. Ginčo, kad atitinkami leidimai ir sutikimas medžių (tiek saugomų, tiek ir nesaugomų) iškirtimui nebuvo gauti, nekilo. Įvertinusi tokias nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto veiksmų neteisėtumas yra įrodytas.

35. Taip pat, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad įrodyta ir žala gamtai. Pagal bendrąją taisyklę žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi žalos padarymo metu) nuostatas pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme; 3) žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai. Gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Pirminė būklė nustatoma pagal turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę (Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str.).

36. Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-165/2010).

37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantui patikėtame 14,82 ha ploto žemės sklype, prie kelio, 30-40 a. plote, be leidimo nukirsta 217 medžių, kurių skersmenys kelme nuo 9 iki 45,5 cm. Teisėjų kolegijos vertinimu, palyginti nedideliame (30-40 a.) plote iškirstas itin didelis skaičius medžių neabejotinai turėjo įtakos kraštovaizdžiui ir jo vientisumui, juolab kad sklypas, kuriame įvykdyti šie kirtimai, yra Buožių valstybiniame geologiniame draustinyje. Apelianto subjektyvus vertinimas, kad iškirsti tik menkaverčiai želdiniai ar jo įvardijama būtinybė tvarkyti sklypą nesudaro pagrindo išvadai, kad žala nepadaryta. Net ir tuo atveju, jei dalis želdinių, kaip teigia apeliantas, buvo beverčiai, tai nešalino pareigos prieš juos nukertant pasirūpinti atitinkamais leidimais. Būtent leidimą išduodanti instituciją, o ne jam nepriklausančio žemės sklypo laikinas naudotojas, yra kompetentinga nuspręsti, ar iškirtus tam tikrą dalį želdynų nebus padaryta žala. Pažymėtina dar ir tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šiuo atveju toks leidimas objektyviai galėjo būti gautas. Atkurti buvusią būklę iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo (medžių iškirtimo), šiuo konkrečiu atveju galima atkurti tik atkuriamosios vertės metodu apskaičiuojant padarytus gamtai ir jos kraštovaizdžiui nuostolius bei įpareigojant apeliantą juos atlyginti.

Dėl priteistinos žalos dydžio ir subjekto, kuriam ji priteistina

38. Apeliantas neginčija apskaičiuotos žalos dydžio teisingumo, tačiau tvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavo CK 6.251 straipsnio 2 dalyje numatytas pagrindas (apelianto sunki turtinė padėtis) priteistinai nuostolių atlyginimo kompensacijai sumažinti. Teisėjų kolegija ir su tokiais apelianto skundo argumentais nesutinka bei dėl žemiau nurodytų priežasčių juos atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

39. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nagrinėjant civilines bylas dėl deliktinės civilinės atsakomybės, žalos faktą ir dydį turi įrodyti nukentėjęs asmuo, o aplinkybes, dėl kurių žalos atlyginimas turėtų būti sumažintas, – žalą padaręs asmuo. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje teismui suteikta teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma gali būti taikoma ne tik sutartinės, bet ir deliktinės civilinės atsakomybės atveju. Pagal kasacinio teismo praktiką nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-12 nutartis byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010-03-15 nutartis byloje Nr. 3K-3-118/2010).

40. Apeliantas tvirtina, kad šiuo metu niekur nedirba, jo iš ūkinės veikos gaunamos pajamos yra mažos, augina dvi mažametes dukras, šeimą išlaiko žmona, kurios pajamos taip pat mažos, be to, moka paskolas bankui. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien byloje nustatytos aplinkybės, jog apeliantui kartu su sutuoktine nuosavybės teise priklauso keli žemės sklypai, kurie nėra įkeisti, šešios transporto priemonės, iš kurių dvi įsigytos po civilinės bylos iškėlimo, neteikia pagrindo jo turtinę padėtį vertinti kaip itin sunkią, o ieškovo prašytą priteisti žalos atlyginimo sumą neproporcingai didelė našta apeliantui ir jo šeimai. Apeliantas, kaip leidžia įsitikinti bylos medžiaga, savo reikmėms naudojasi ne vienu valstybei ar kitiems asmenims priklausančiu žemės sklypu (moka žemės nuomos mokesčius), vykdo individualią žemės ūkio veiklą, yra įsteigęs ūkininko ūkį, be to, turi įgijęs išsilavinimą, leidžiantį jam gauti ir kitų pajamų. Antra vertus, skundžiamame teismo sprendime jau atsižvelgta į jo turtinę padėtį ir priteistos žalos atlyginimo mokėjimas išdėstytas dvejiems metams, kas visiškai atitinka abiejų šalių interesų derinimo taisyklę.

41. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalą priteisė ne jos, kaip valstybinės institucijos, o valstybės naudai. Kaip pagrįstai pažymima teismo sprendime, teismų praktika šiuo klausimu nuosekli bei išplėtota. Padarius žalą aplinkai, žala yra padaroma visai visuomenei, todėl materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turi ne valstybės institucija, o valstybė. Tai reiškia, jog ieškinį pareiškusi institucija yra ieškovu procesine prasme, o ieškovu materialiąja prasme Lietuvos valstybė, kuriai ir turi būti priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-165/2010, 2014-04-24 nutartis byloje Nr. 3K-3-61/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-27 nutartis byloje Nr. 2A-364/2013).

42. Pagrindo kitokiai išvadai nesudaro ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 3 dalies 1 punktą programos lėšas (įplaukas) sudaro lėšos, nustatyta tvarka išieškotos už aplinkai ir valstybiniams gamtos ištekliams padarytą žalą, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus ar kitus aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus. To paties įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad programos lėšos kaupiamos atskiroje Valstybės iždo sąskaitoje. Programos finansavimo pajamos ir išlaidos, vadovaujantis specialiųjų programų finansavimo principais, planuojamos valstybės biudžete. Programos priemones tvirtina ir programai įgyvendinti skirtas lėšas naudoja Aplinkos ministerija. Taigi, priešingai nei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovas, iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad priteistinos lėšos yra surenkamos ir kaupiamos specialioje valstybės iždo sąskaitoje. Analogiškai, t. y. žalos atlyginimą priteisiant valstybės naudai, toks klausimas jau buvo spręstas teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-27 nutartis byloje Nr. 2A-659-943/2016, 2017-07-04 nutartis byloje Nr. e2A-491-178/2017). Tuo tarpu konkreti banko sąskaitą, kurioje kaupiamos ir renkamos tokio pobūdžio lėšos, jos nenurodžius ieškovės procesiniuose dokumentuose, gali būti nustatyta vykdymo procesu metu.

43. Bylos šalys iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.