Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Patria Domi“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1374-909/2022 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Patria Domi“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Registrų centras“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: panaikinti pastato – daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją atsakovės vardu; pripažinti ieškovei pastato – daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teises; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pradiniu ieškiniu ieškovė atsakove nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys 1999 m. liepos 23 d. sudarė statinio, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – Objektas) nuomos sutartį (toliau – Statinio nuomos sutartis, Nuomos sutartis). 1999 m. rugsėjo 29 d. ieškovė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija (šiuo metu Nacionaline žemės tarnyba) sudarė Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį (toliau – Sklypo nuomos sutartis). Statinio nuomos sutartimi ieškovė įsipareigojo atlikti statinio darbus. 2006 m. lapkričio 28 d. šalys patikslino sutartį, t. y. kad Objekto (rūsio) vietoje bus statomas daugiabutis namas (toliau – Pastatas, daugiabutis pastatas) ir naujai pastatyto Pastato dalys bus registruojamos ieškovės vardu.

3. 2005 m. gruodžio 14 d. ieškovė gavo leidimą atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus Nr. LTV-016 (toliau – Statybos leidimas). Pagal tai turėjo būti atliekamas Pastato rūsio dalies su sienų sutvirtinimu atstatymas. Vykdydama darbus, ieškovė apytikriai suinvestavo 926 753 Lt (268 406,22 Eur). Dėl investicijų kilo ginčas teisme, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3284-656/2012 nustatė prejudicinį faktą, kad faktinė ieškovės atliktų darbų vertė 2007 m. birželio 26 d. buvo 473 132,80 Eur (137 028,73 Eur); byloje buvo nustatyta, kad ieškovė investavo žymiai didesnes lėšas į Pastato atstatymą, tačiau teismas konstatavo, kad atsakovė buvo davusi sutikimą tik 473 132,80 Lt dydžio investicijoms atlikti.

4. Ieškovei pabaigus darbus, 2007 m. spalio 5 d. buvo išduota pažyma apie nebaigtą statyti statinį, joje nurodoma, kad statybos darbai buvo atlikti pagal Statybos leidimą; statinio statytojas yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba; statinio paskirtis, pavadinimas ir dydis: daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini). Vėliau 2008 m. sausio 31 d. ieškovei išduota pažyma, kuri patvirtino, kad pagal Statybos leidimą atlikti Rūsio patalpų įrengimo darbai, rūsiai išvalyti, sustiprintos jų sienos. Vykdydama savo įsipareigojimus, prisiimtus Statinio nuomos sutartimi, ieškovė 2005 m. spalio 5 d. sudarė Elektros įrenginių iškėlimo (pertvarkymo) paslaugų sutartį, nes tai buvo reikalinga siekiant Sklype vykdyti Pastato statybą, šiuo tikslu atlikti darbai ieškovei kainavo 176 348,18 Eur. Atlikus visus darbus, ieškovė siekė įregistruoti Pastatą savo vardu, tačiau 2019 m. vasario 12 d. nuosavybės teises įregistravo atsakovė.

5. Ieškovė nesutiko su atsakovės atlikta teisine registracija į Pastatą, nes pagal statinio nuomos sutarties sąlygas Pastatas priklauso ieškovei, atitinkamai ieškovė prašė panaikinti atsakovės teisinę registraciją į Pastatą ir pripažinti, jog Pastatas nuosavybės teise priklauso ieškovei. Ieškovė nurodė, kad Statinio nuomos sutartyje buvo numatyta, kad atlikus sutartus Pastato atstatymo darbus, naujai atstatytas Pastatas bus registruojamas ieškovės vardu, taigi atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo įregistruoti Pastatą savo vardu.

6. Atsakovė pagal pradinį ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija teismui pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad ieškovė ieškiniu prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuosavybės teisių į Statinį registraciją, nors pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis Statinys nuosavybės teise nuo 1998 m. gruodžio 1 d. Statinio priėmimo perdavimo akto Nr. 1268-01 sudarymo priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.

7. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė siekia negaliojančios ir pačios ieškovės savalaikiai neįvykdytos sutarties nuostatų vykdymo ir nepagrįsto Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto nusavinimo. Ieškovė pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą ir piktybiškai ignoruoja kitose civilinėse bylose tarp šalių nustatytus, ieškovei nenaudingus prejudicinius faktus. Teigė, kad objektas, esantis (duomenys neskelbtini), tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek dabar yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Pagal Statinio nuomos sutarties nuostatas ieškovė turėjo esmines pareigas, t. y. mokėti nuomos mokestį ir atlikti Rūsio atstatymo/rekonstrukcijos darbus. Ieškovė įsipareigojo per 2 metus nuo Statinio nuomos sutarties pasirašymo dienos atlikti rekonstrukcijos darbus, iki tol nusistatė nuomos mokestį. Paaiškino, kad ieškovė nuo 2008 m. gruodžio mėnesio nevykdė ginčo sutartimi prisiimto įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, todėl atsakovė kreipėsi į teismą, kuriame už nuomą (iki 2010 m. gegužės 31 d.) priteisė iš ieškovės 2 694,19 Lt bei 6 proc. metinių palūkanų. Ieškovė 2012 m. sausio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu įpareigoti atsakovę privatizuoti tiesioginių derybų būdu negyvenamąsias patalpas, tačiau toks ieškovės reikalavimas nebuvo tenkintas. Ieškovei toliau nevykdant pareigos mokėti nuomos mokestį, atsakovė teikė ieškinį dėl skolos ir iškeldinimo bei teismas patenkino atsakovės reikalavimą. Pažymėjo, kad jokia Statinio nuomos sutarties nuostata neįpareigojo perduoti ieškovei Objekto nuosavybės teises, kol nebuvo atliktas Objekto atstatymas. Ieškovė šios pareigos taip ir neįvykdė, o ginčo sutartis teismo buvo nutraukta dėl esminio jos pažeidimo. Šiuo atveju ieškovė siekia nutrauktos sutarties vykdymo, kas prieštarauja sutarčių vykdymo institutui, net ir galiojant ginčo sutarčiai ieškovė neįgytų jokių nuosavybės teisių į Statinį, kadangi per visą ginčo sutarties galiojimo laikotarpį ieškovė taip ir neįvykdė pareigos Statinį atstatyti. Objektas tiek Statinio nuomos sutarties pasirašymo metu, tiek dabar priklausė ir priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

8. Ieškovė dublike prašė tenkinti ieškinį visa apimtimi. Kartu su dubliku ieškovė pateikė prašymą pakeisti pradinę atsakovę iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos į Vilniaus miesto savivaldybę. Tuo pačiu ieškovė prašė pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos procesinį statusą į trečiojo asmens ir papildomai trečiuoju asmeniu įtraukti VĮ „Registrų centras“. Teismas 2021 m. lapkričio 19 d. rezoliucija priėmė ieškovės ieškinio patikslinimą ir tenkino prašymą pakeisti netinkamą atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tinkama atsakove – Vilniaus miesto savivaldybe. Į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas VĮ „Registrų centras“.

9. Po ieškinio dalyko patikslinimo atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – Savivaldybė), atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, o netenkinus pirmojo prašymo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Iš esmės atsakovė pakartojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes ir nesutikimo su ieškiniu motyvus.

10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė dėl VĮ „Registrų centras“ atžvilgiu reiškiamo pirmojo ieškinio reikalavimo bylą nutraukti, o šio prašymo netenkinus, reikalavimą dėl teisinės registracijos panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Dėl likusių ieškovės reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

11. Triplike atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, o šio reikalavimo netenkinus, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

13. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad nuomos sutartis buvo nutraukta. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012 išnagrinėjo ginčą dėl skolos, nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo, ieškovė – Vilniaus miesto savivaldybė, atsakovė – UAB „Patria Domi“. 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu už akių teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y. nutraukė 1999 m. liepos 23 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1452, kuria UAB „Patria Domi“ buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), bei iškeldino atsakovę UAB „Patria Domi“ iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), su visu atsakovei priklausančiu turtu. Atnaujinus procesą šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu byloje Nr. A2-7543-545/2015 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012 pakeitė, patikslintą ieškinį tenkino pilnai - nutraukė 1999 m. liepos 23 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1452. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi byloje Nr. 2A-552-614/2016 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendime konstatavo, kad UAB „Patria Domi“ negavo statybos leidimo, pažeidė ginčo sutarties 15 punktą, nes per protingą terminą nesikreipė dėl techninių sąlygų sąvado bei statybos leidimo išdavimo rekonstruoti pastatą, pastato nerekonstravo, neatliko inventorizacijos bei teisinės registracijos. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu nustatymo kriterijus – Savivaldybė negavo iš sutarties, ko pagrįstai tikėjosi, sudarydama ginčo sutartį - pilnai atstatyto ir funkcionuojančio pastato miesto centre. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2016 m. kovo 10 d. nutartyje konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. liepos 23 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį, sudarytą su UAB „Patria Domi“ nutraukė nepažeisdama nei įstatymo, nei sutarties nuostatų, kadangi nustatytu terminu nebuvo įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai.

14. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad šiuo atveju ieškovė nepagrįstai ignoruoja minėtose bylose teismų nustatytus prejudicinius faktus. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju ieškovės pozicija, kad anksčiau paminėtose bylose nebuvo nustatyti jokie prejudiciniai faktai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsta ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas nurodė, jog minėti teismo sprendimai yra įsiteisėję, šalims turi įstatymo galią ir nekvestionuojami. Ieškovės argumentai, kad ji įvykdė nuomos sutarties sąlygas ieškovo nuosavybei į daugiabutį pastatą įregistruoti paneigti įsiteisėjusiais teismo sprendimais, todėl teismas iš naujo šioje byloje jų nevertino. Ieškovės teiginį, kad ji neprašo vykdyti nuomos sutarties teismas vertino kritiškai, nes antruoju ieškinio reikalavimu prašydama pripažinti jai nuosavybės teises į daugiabutį pastatą ieškovė iš esmės siekia nutrauktos nuomos sutarties 23 punkto tolimesnio vykdymo. Teismas pažymėjo, kad teismai aukščiau paminėtais įsiteisėjusiais sprendimais, kurie turi prejudicinę galią šioje byloje, konstatavo, kad ieškovė neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ir esminis sutarties tikslas - rekonstruoti (atstatyti) statinį (Sutarties 14-15 p.) nebuvo pasiektas. Taip pat byloje nepateiktas susitarimas, kuriame būtų nustatytas kiekvienai iš šalių tenkančios Statinio dalys. Taigi, teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovė iš esmės siekia nutrauktos Statinio nuomos sutarties vykdymo, t. y. 23 punkto realizavimo.

15. Kadangi, kaip byloje nustatyta, daugiabutis gyvenamasis namas de facto nebuvo pastatytas, jis iš esmės sutapo su rūsiu, kaip atskiru nekilnojamojo turto vienetu. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės argumentą, kad atsakovė nepagrįstai tapatina du atskirus nekilnojamojo turto vienetus (daugiabutį namą (Pastatą) ir rūsį), turinčius atskirus unikalius numerius, laikė nepagrįstu ir neįrodytu.

16. Teismas taip pat sutiko su trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ argumentu, kad šioje byloje ieškovė reiškia reikalavimą panaikinti pastato – daugiabučio namo su komercinėmis patalpomis – teisinę registraciją atsakovės vardu, tačiau ieškovė neginčijo nei vieno dokumento, kurių pagrindu nekilnojamojo turto registre į daugiabutį pastatą buvo įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės. Nors ieškovė teigė, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atlikti ginčo įrašą, tačiau šis ieškovės teiginys byloje nebuvo įrodytas. Teismas nurodė, jog ieškovė byloje neginčijo ir nenuginčijo nei vieno dokumento, kurių pagrindu nekilnojamojo turto registre į ginčo daugiabutį pastatą buvo įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės. Ieškovė nenuginčijo aplinkybės, kad 2019 m. vasario 12 d. buvo tik patikslinti statinio duomenys, o ne įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į pastatą.

17. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ji sukūrė naują daiktą. Teismas nurodė, jog šioje byloje pagal pateiktus įrodymus ieškovė neįrodė, kad teisėtai sukūrė naują daiktą, kad daugiabutis namas buvo pastatytas de facto. Teismas sprendė, kad ieškovės kadastrinių matavimų byloje nurodyti parametrai yra identiški su esamu Objektu, naujo statinio (Pastato) su atskiru nekilnojamojo turto numeriu nebuvo sukurta. Pastatas, kadastrinių matavimų byloje nurodytas kaip „daugiabutis gyvenamasis namas“ nebuvo pastatytas, kadangi Pastato matmenys identiški Objektui (rūsiui), vertę apskaičiavus pagal Objekto (rūsio) parametrus. Teismas nurodė, jog tai dar kartą patvirtina, kad ieškovės argumentai, kad Pastatas ir Objektas (rūsys) yra skirtingi objektai, su skirtingomis vertėmis, kadastriniais numeriais ir pan., yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti.

18. Teismas laikė, kad institucijos ieškovei išdavė tvarkomųjų paveldosaugos darbų leidimą, kuris nėra leidimu Objekto rekonstrukcijos darbams. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovės leidimų gavimo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatyme buvo numatyta, kad statinio rekonstrukcijai buvo reikalingas statybos leidimas, kurį išduodavo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (direktorius) (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 2 punktas, suvestinė redakcija nuo 2005-03-17 (2005-03-17 įstatymas Nr. X-136)). Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad šiuo atveju, ieškovei leido atlikti tam tikrus darbus, kurie užtikrintų paveldosaugos teritorijoje esančio Objekto autentiškumą, t. y. leidimuose numatyti darbai apėmė fasadinės sienos restauravimą, stiprinimą ir kt. (2006 m. birželio 7 d. ir 2006 m. rugsėjo 20 d. leidimų Nr. 15, 27 skiltys „leidžiama atlikti šiuos tvarkomuosius paveldosaugos darbus“ bei „Papildomi paveldosaugos reikalavimai atliekant tvarkomuosius paveldosaugos darbus“). Todėl teismas vertino, jog pagal esamas sąvokas, apibrėžimus bei išduotus leidimus, tvarkomieji paveldosaugos darbai neapima Objekto rekonstrukcijos, kadangi tam būtų reikalingas statybos leidimas, kurį išduota atsakovė – Savivaldybė. Papildomai teismas nurodė, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog ieškovė būtų įgyvendinusi išduotus paveldosaugos tvarkybos leidimus. Taigi, teismas laikė, kad ieškovė neįrodė, jog sukūrė naują daiktą, todėl ieškovės reikalavimą dėl ginčo pastato nuosavybės teisės pripažinimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas, visapusiškai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, pagal vidinį savo įsitikinimą konstatavo, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, neįrodytas ir netenkintinas, todėl atmetė visa apimtimi.

20. Teismo vertino, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, nes iš esmės ieškovė siekė nuginčyti nuo 2019 m. vasario 12 d. galiojantį nekilnojamojo turto registro įrašą dėl atsakovės nuosavybės teisių į daugiabutį pastatą, todėl ieškovė objektyviai negali būti laikoma praleidusi ieškinio senaties terminą. Taigi, teismas atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) BUAB „Patria Domi“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliantės teigimu, rūsys ir daugiabutis pastatas yra du atskiri nekilnojamojo turto vienetai (objektai). Ieškovei atlikus darbus, būtent ji išskyrė du atskirus nekilnojamojo turto vienetus siekiant tęsti Nuomos sutarties vykdymą ir įregistruoti nuosavybės teises į daugiabutį pastatą. Nurodo, jog remiantis Nuomos sutarties objekto registro išrašu, nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos statinio liekanos, kai statinio tipas yra pastatas. Šiame išraše nebuvo nurodytas nei rūsys, nei daugiabutis pastatas. Savivaldybė turėjo teises į statinio liekanas, kurios buvo išnuomotos ieškovei. Ieškovei atlikus darbus pagal projektą, gautus tvarkybos leidimus ir gavus pažymas apie darbų užbaigimą 2007 m., ieškovė parengė kadastrinių matavimų bylas ir tokiu būdu vietoje statinio liekanų, nekilnojamojo turto registre atsirado du atskiri nekilnojamojo turto vienetai (daugiabutis pastatas ir rūsys). Tai, kad Savivaldybė nevykdė savo įsipareigojimų pagal Nuomos Sutartį perregistruoti naujo daikto ieškovės vardu, nekeičia fakto, kad atsirado naujas nekilnojamojo turto objektas – daugiabutis pastatas.

21.2. Ieškovė nurodo, jog nesiekia pasibaigusios Nuomos Sutarties vykdymo, nes teisių pripažinimas yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas. Net ir Sutarčiai pasibaigus vienu ar kitu pagrindu, ieškovė nepraranda teisės reikšti reikalavimą dėl (nuosavybės) teisės pripažinimo. Ieškovės teigimu, teismas nevertino jos pateiktų argumentų ir teisinio reikalavimo, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015.

21.3. Nurodo, jog ieškovė neneigė kitose bylose priimtų teismų sprendimų aplinkybių, tačiau kitose teismo akcentuotose bylose buvo nagrinėjami su nuosavybės teisės pripažinimu nesusiję klausimai. Ankstesnės bylose buvo nagrinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su Nuomos Sutartimi, jos vykdymo ir jos pagrindu kylančiais teisiniais padariniais, tačiau šiai bylai reikšmingų prejudicinių faktų teismų sprendimai ankstesnėse bylose nesukūrė ir nenustatė.

21.4. Teismui nustačius, kad ieškovė nesukūrė daugiabučio pastato, susidarė situacija, kad daugiabutis pastatas tiesiog atsirado iš niekur, o vietoje rūsio Savivaldybė įregistravo be jokio teisinio pagrindo nuosavybės teises į daugiabutį pastatą. Nurodo, jog Savivaldybė buvo nesąžininga ieškovės ir jos kreditorių atžvilgiu: ji neturėjo teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teises į minėtą pastatą. Savivaldybė ignoruodama ieškovės atliktas investicijas, buvusius sutartinius įsipareigojimus, pasinaudodama vykstančiais ginčais (ankstesnėmis bylomis), panaikino rūsio teisinę registraciją ir vietoje jo įregistravo savo nuosavybės teises į minėtą pastatą. Tokiu neteisėtu būdu Savivaldybė sutapatino du skirtingus nekilnojamojo turto objektus, kurių vienas priklauso ieškovei.

21.5. Apeliantės teigimu, byloje Savivaldybė nepaaiškino, kaip ir kokiu būdu, neinvestavusi jokių piniginių lėšų, vietoje patalpos (apleisto rūsio), ji sugebėjo užregistruoti nuosavybės teises į visiškai kitokį nekilnojamojo turto vienetą – daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis. Pažymėjo, jog nuosavybės teisių į daugiabučius gyvenamuosius namus su komercinėmis patalpomis įgijimas nėra viešoji funkcija ir tai nėra savivaldybės infrastruktūra, skirta viešiesiems poreikiams tenkinti. Atsakovė taip pat nepaaiškino ir nepateikė jokių duomenų, kaip kitokiais įstatymų nustatytais būdais ji galėjo įgyti nuosavybės teises į daugiabutį pastatą.

21.6. Apeliantė nurodo, jog skundžiamu sprendimu nebuvo išsiaiškinta svarbi aplinkybė, kokiu teisiniu pagrindu Registrų centras tenkino Savivaldybės ieškinį ir atstatė vietoje rūsio Savivaldybės nuosavybės teisę į minėtą pastatą ir rūsio duomenys buvo patikslinti į daugiabutį pastatą. Nei Savivaldybė, nei VĮ Registrų centras nenurodė šio konkretaus teisinio pagrindo.

22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Atsakovė nurodo, jog apeliaciniame skunde, prašant panaikinti teismo priimtą sprendimą, iš esmės yra dėstomi ne skundžiamo teismo sprendimo tariamą neteisėtumą pagrindžiantys argumentai, tačiau atkartojama ieškovės procesiniuose dokumentuose teismui dėstyta pozicija.

22.2. Atsakovė pažymėjo, jog apeliantė nepaneigia teismo padarytos išvados, jog de facto daugiabutis pastatas ir rūsys vis tiek yra vienas ir tas pats nekilnojamojo turto vienetas.

22.3. Atsakovės teigimu, apeliantė sąmoningai klaidina teismą nurodydama tikrovės neatitinkančius teiginius, tokius kaip „Savivaldybė nevykdė savo įsipareigojimų pagal Nuomos Sutartį perregistruoti naujo daikto ieškovės vardu“. Atsakovė pažymi, jog Nuomos sutartimi ji nebuvo įsipareigojusi nieko perregistruoti ieškovės vardu, Nuomos sutarties 23 punkte buvo numatyta, jog užbaigus Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Savivaldybė ir nuomininkas pasirašo papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo Savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo nuomininko vardu, tačiau nagrinėjamu atveju statinio rekonstrukcijos darbų ieškovė neatliko, todėl pagrindo papildomam susitarimui dėl pastato dalių įregistravimo pasirašyti apskritai neatsirado.

22.4. Apeliantės pozicija, neva ji „sukūrė“ daugiabutį pastatą, prieštarauja elementariai logikai – viena vertus apeliantė neginčija ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad apeliantė rekonstrukcijos darbų (kaip jie yra apibrėžti Statybos įstatyme) neatliko, kita vertus, apeliantė vis tiek bando įrodyti, neva jos atliktų darbų rezultatu tariamai buvo sukurtas naujas nekilnojamojo turto objektas, nors byloje esantys įrodymai ir kitose tarp apeliantės ir Savivaldybės išnagrinėtose civilinėse bylose nustatyti prejudiciniai faktai tokią jos poziciją paneigia. Pažymėjo, jog apeliantė netinkamai sau nenaudingus prejudicinius faktus sąmoningai ignoruoja, nurodydama, neva prejudiciniu faktu galima laikyti tik tą faktą kurio ieškovė neginčijo – tokia apeliantės interpretacija neatitinka nei teisinio reglamentavimo, nei teismų praktikos išaiškinimų dėl prejudicinių faktų sąvokos ir jų teisinės reikšmės.

22.5. Nors apeliantė teigia, jog teismas, padarydamas išvadą dėl jos siekio toliau vykdyti pasibaigusią nuomos sutartį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015, tačiau atsakovė pažymi, jog nurodomoje nutartyje buvo analizuotos iš esmės kitos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog naujas daiktas – daugiabutis pastatas – nebuvo ieškovės sukurtas, taigi pagrindo remtis minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, kai esminės bylų aplinkybės yra skirtingos, nebuvo.

22.6. Atsakovė pažymi, jog tarp šalių jau buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo, kurioje galutiniu ir įsiteisėjusiu 2020 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1066-236/2020 ieškovės reikalavimas buvo atmestas. Taigi, nagrinėjamu atveju ne Savivaldybė, o būtent apeliantė elgiasi nesąžiningai, kai neįrodžiusi statinio pagerinimo išlaidų, dėl ko jos ieškinys buvo atmestas, apeliantė netgi neslepia bandanti apeiti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir susigrąžinti investicijas kitu būdu – reikalaudama pripažinti jos nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektą, kuris nuosavybės teise jau daugiau nei 20 metų teisėtai ir nepertraukiamai priklauso Savivaldybei, t. y. yra viešoji nuosavybė.

22.7. Nustačius, kad daugiabutis pastatas ir rūsys yra de facto tas pats nekilnojamojo turto vienetas, Savivaldybė neįgijo daugiau teisių nei turėjo iki tol – nuosavybės teise valdė ir valdo tą patį nekilnojamojo turto objektą. Pažymėjo, jog teisės aktai nedraudžia Savivaldybei kaip juridiniam asmeniui (turto savininkui) pasitelkti trečiuosius asmenis tam tikriems su tuo turtu susijusiems veiksmams atlikti, kas būtent ir buvo nagrinėjamu atveju padaryta, kai Nuomos sutartimi Savivaldybė susitarė su nuomininku dėl šio pareigos atlikti nuomojamo objekto rekonstrukciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

24. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

26. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

27. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1999 m. liepos 23 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir ieškovė sudarė Nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovė, vykdydama Vilniaus miesto valdybos 1999 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 214V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir pamatų nuomos“ ir 1999 m. liepos 1 d. Nr. 1205V „Dėl statinio (duomenys neskelbtini) paskirties pakeitimo“, perdavė ieškovei nuomos teise 61 m² užstatyto ploto negyvenamąjį statinį, esantį (duomenys neskelbtini), naudoti visuomenei ir komercinei veiklai ir sutarties 1 punkte nustatė nuomos mokestį. Statinio nuomos sutarties 14-15 punktuose numatyta, kad statiniui reikalinga rekonstrukcija (atstatymas) ir ieškovas įsipareigojo per 2 metus nuo sutarties pasirašymo dienos atlikti statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus.

29. 2002 m. kovo 28 d. šalys pasirašė susitarimą, kuriuo buvo pakeistas Statinio nuomos sutarties 15 punktas, numatant, kad nuomininkas paruošiamuosius rekonstrukcijos darbus turi užbaigti iki 2002 m. birželio 1 d., o neužbaigus šių darbų nurodytu terminu šalys susitaria Statinio nuomos sutartį nutraukti. 2006 m. lapkričio 29 d. sutartimi dėl Negyvenamųjų pastatų ir patalpų 1999 m. liepos 23 d. nuomos sutarties Nr. 1452 pakeitimo bei papildymo, šalys pakeitė 22 punktą bei 15 punktą: „Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Nuomininkas turi atlikti per 2 metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos. Statinio projektavimo ir pasiruošimo rekonstrukcijai (atstatymui) darbus Nuomininkas turi užbaigti per šešis mėnesius nuo žemės nuomos sutarties pakeitimo dienos“. Taip pat papildė 23 punktą: „Užbaigus Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Savivaldybė ir Nuomininkas pasirašo papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo Savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo Nuomininko vardu“.

30. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamento turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2008 m. birželio 25 d. pranešimu dėl objekto (duomenys neskelbtini) privatizavimo informavo ieškovę, kad ieškovė atliko dalies statinio atstatymo darbus. Buvo atstatoma (nebaigtos) 62,38 m² negyvenamos rūsio patalpos ir norint privatizuoti nebaigtas atstatyti 62,38 m² rūsio patalpas, reikalinga išnuomotą objektą išskaidyti į dvi dalis. Pranešime paaiškino, kad klausimą dėl minėto išskaidymo teikė svarstyti Vilniaus savivaldybės Privatizavimo komisijai, tačiau komisija išskaidymui nepritarė ir rūsio patalpos nebuvo įrašytos į privatizavimo programą.

31. Ieškovė 2012 m. sausio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę privatizuoti tiesioginių derybų būdu negyvenamąsias patalpas, esančias Š(duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2013 šio ieškovo reikalavimo netenkino.

32. 2019 m. sausio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamentas VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui išsiuntė raštą dėl pastato (duomenys neskelbtini), kuriuo prašė atstatyti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į Pastatą ir išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro negyvenamąsias patalpas – rūsio patalpas. Remiantis byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais Pastatas nuosavybės teise priklauso Savivaldybei, 1998 m. gruodžio 1 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 1268-01 pagrindu. Išraše nurodyta, jog pastato būklė – nebaigtas statyti; rekonstravimo pradžios metai – 2006 m., o pabaigos – 2007 m.

33. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų „Liteko“ duomenų nustatyta, kad ieškovė nuo 2008 m. gruodžio mėnesio nevykdė Nuomos sutartimi prisiimto įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, todėl Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, kuris 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6373-155/2010 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1235-516/2012 Vilniaus miesto savivaldybei už negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomą (iki 2010 m. gegužės 31 d.) buvo priteista iš ieškovės 2 694,19 Lt. Taip pat Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012 priteisė iš ieškovės 2 555,75 Lt skolos ir 255,58 Lt delspinigių, nutraukė ginčo sutartį ir patenkino reikalavimą iškeldinti ieškovę iš Statinio. Taip pat tarp šalių buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl Statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo. Galutiniu ir įsiteisėjusiu 2020 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1066-236/2020 ieškovės reikalavimas buvo atmestas.

Dėl daugiabučio pastato ir rūsio kaip nekilnojamojo turto objekto vertinimo

34. Apeliantės teigimu, rūsys ir daugiabutis pastatas yra du atskiri nekilnojamojo turto vienetai (objektai). Ieškovei atlikus darbus, būtent ji išskyrė du atskirus nekilnojamojo turto vienetus siekiant tęsti Nuomos sutarties vykdymą ir įregistruoti nuosavybės teises į daugiabutį pastatą.

35. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal kadastrinių matavimų bylą daugiabutis gyvenamasis namas buvo pažymėtas indeksu 1A3t, jo tūris 0 kub. m., o plotas 0 kv. m. Byloje užfiksuota, kad daugiabutis gyvenamasis namas turi tik pamatus (rūsį), jo baigtumas 3 proc. Tuo tarpu ginčo sutarties objektu buvęs ir turėjęs būti atstatytas rūsys buvo pažymėtas indeksu R, jo tūris 485 kub. m., plotas 62,38 kv. m., baigtumas 9 proc. Byloje nurodoma, kad viso pastato plotas yra 62,38 kv. m., o tūris 485 kub. m., t. y. minimas pastatas, apimantis ir Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį rūsį, yra tokio pat dydžio ir tūrio kaip ir rūsys. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, tai, jog daugiabutis pastatas ir rūsys yra tas pats nekilnojamojo turto vienetas, patvirtina kadastrinių matavimų byla, iš kurios duomenų matyti, kad daugiabutis pastatas susideda iš vienos patalpos, t. y. rūsio. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog daugiabutis pastatas de facto ir yra rūsys.

36. Pažymėtina ir tai, jog priešingai nei teigia apeliantė, byloje nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), esantys statiniai turi tik vieną bei tą patį unikalų numerį – (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktas 1998 m. rugpjūčio 18 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu įregistruota nuosavybės teisė į pastatą (apgriuvusį negyvenamą pastatą, 0 kv. m. ploto), įregistravimo pagrindas – 1998 m. gruodžio 1 d. priėmimo-pardavimo aktas Nr. 1268-01, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad unikalus numeris skaičiais sutampa su unikaliu numeriu – (duomenys neskelbtini), tik skiriasi skaičių atskyrimas brūkšneliais bei pasviruoju brūkšniu, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo laikyti šiuos unikalius numerius skirtingais bei teigti, kad tai yra kitas pastatas.

37. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad adresu (duomenys neskelbtini), esantis nekilnojamojo turto objektas faktiškai yra vienas ir tas pats nekilnojamojo turto objektas.

Dėl pastato teisinės registracijos atsakovės vardu panaikinimo ir nuosavybės teisių į pastatą ieškovei pripažinimo

38. Apeliantės teigimu, tai, kad Savivaldybė nevykdė savo įsipareigojimų pagal Nuomos sutartį perregistruoti naujo daikto ieškovės vardu, nekeičia fakto, kad atsirado naujas nekilnojamojo turto objektas – daugiabutis pastatas.

39. CK 4.47 straipsnio 4 punktas numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Taigi, vienas iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagrindų yra naujo daikto sukūrimas statybos procese, t. y. pastatant naują statinį. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai). Pagal ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį statinio rekonstravimas tai statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.), t. y. yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę. Tačiau įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso padarinyje, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės norminių aktų reikalavimų, t. y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas. Statybų teisėtumas būtinas tiek statant naują daiktą, tiek rekonstrukcijos procese.

40. Taip pat Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (tiek ankstesnėse, tiek dabartinėje jo redakcijoje) buvo numatyta, kad statinio rekonstrukcijai reikalingas statybos leidimas, kurį išduoda Vilniaus miesto savivaldybės administracija (direktorius), taigi sutiktina su atsakovės argumentais, jog tvarkomaisiais paveldosaugos darbais rekonstrukcija negalėjo būti atlikta ir atitinkamai naujas daiktas negalėjo būti sukurtas, o jeigu ir būtų, tokiais statybos darbais sukurtas daiktas negalėtų būti pripažintas ieškovės nuosavybe, kadangi įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso padarinyje, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės norminių aktų reikalavimų, t. y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas.

41. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiame 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. A2-7543-545/2015 jau yra konstatavęs, kad UAB „Patria Domi“ negavo statybos leidimo, pažeidė ginčo sutarties 15 punktą, nes per protingą terminą nesikreipė dėl techninių sąlygų sąvado bei statybos leidimo išdavimo rekonstruoti pastatą, pastato nerekonstravo, neatliko inventorizacijos bei teisinės registracijos. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi byloje Nr. 2A-552-614/2016, kuria minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, papildomai konstatavo, jog Savivaldybė nutraukė 1999 m. liepos 23 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1452 dėl esminio sutarties pažeidimo pagrįstai ir teisėtai, nes esminis sutarties tikslas – rekonstruoti (atstatyti) statinį nebuvo pasiektas. Taigi Nuomos sutartis, pagal kurią apeliantė buvo įsipareigojusi atlikti rekonstrukciją, buvo nutraukta dėl apeliantės kaltės.

42. Viena vertus, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad apeliantė rekonstrukcijos darbų neatliko, kita vertus, apeliantė nurodo, jog jos atliktų darbų rezultatu buvo sukurtas naujas nekilnojamojo turto objektas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai ir kitose išnagrinėtose civilinėse bylose nustatyti prejudiciniai faktai tokią apeliantės poziciją paneigia.

43. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

44. Apeliantės teigimu, kitose pirmosios instancijos teismo akcentuotose bylose buvo nagrinėjami su nuosavybės teisės pripažinimu nesusiję klausimai. Nurodo, jog ankstesnės bylose buvo nagrinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su Nuomos sutartimi, jos vykdymo ir jos pagrindu kylančiais teisiniais padariniais, tačiau šiai bylai reikšmingų prejudicinių faktų teismų sprendimai ankstesnėse bylose nesukūrė ir nenustatė. Teisėjų kolegija nesutikdama su tokiais apeliantės argumentais pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje, kurioje buvo konstatuotos ir šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės dėl rekonstrukcijos darbų neatlikimo, dalyvavo tos pačios šalys, teismo konstatuotos aplinkybės buvo įrodinėjimo dalyku ir jos konstatuotos įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kitose bylose nustatytais prejudiciniais faktais. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog anksčiau paminėtose bylose nebuvo nustatyti jokie prejudiciniai faktai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

45. Taip pat nors apeliantė nurodo, jog ji nesiekia pasibaigusios Nuomos sutarties vykdymo, nes teisių pripažinimas yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad apeliantė savo teisių gynybos būdą įvardijo kaip dėl teisės pripažinimo, savaime nesudaro pagrindo jį tokiu pripažinti ir teismui, kai šiuo atveju pagal ieškinio dalyko ir pagrindo esmę apeliantės siekis buvo susijęs su Nuomos sutarties vykdymu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovės argumentus, jog ji neprašo vykdyti nuomos sutarties, kritiškai, nes antruoju ieškinio reikalavimu prašydama pripažinti jam nuosavybės teises į daugiabutį pastatą ieškovė iš esmės siekia nutrauktos Nuomos sutarties 23 punkto tolimesnio vykdymo.

46. Taip pat apeliantės teigimu pirmosios instancijos teismas, padarydamas minėtą išvadą dėl ieškovės siekio toliau vykdyti pasibaigusią nuomos sutartį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nurodomoje nutartyje buvo analizuotos iš esmės kitos faktinės aplinkybės – buvo sudarytas kitos rūšies nei šioje byloje sandoris (jungtinės veiklos sutartis), ginčo objektas buvo specifinis (elektrinė), bei jungtinės veiklos sutarties pagrindu buvo pagamintas naujas daiktas, dėl ko kasacinis teismas konstatavo, jog visos teisinės prielaidos nuosavybės teisei į jungtinės veiklos rezultatą kasatorei atsirado nuo elektrinės pripažinimo tinkama naudoti ir atsakovei įvykdžius pareigą gauti leidimą gaminti elektros energiją. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, jog naujas daiktas – daugiabutis pastatas – nebuvo ieškovės sukurtas, taigi, priešingai nei teigia apeliantė, remtis minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, kai esminės bylų aplinkybės yra skirtingos, pirmosios instancijos teismas jokio pagrindo neturėjo.

47. Pažymėtina, jog Nuomos sutarties 23 punkte buvo numatyta, jog užbaigus Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Savivaldybė ir nuomininkas pasirašo papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo Savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo nuomininko vardu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė įrodinėjo atlikusi darbus vykdant Nuomos sutartį bei sukūrus naują daiktą, reikalavo pripažinti jos nuosavybės teisę į Daugiabutį pastatą, bei įvertinus tai, jog ieškinyje rėmėsi Nuomos sutarties 23 punktu kaip pagrindu pripažinti jai nuosavybės teisę į Pastatą, tiesėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė iš esmės siekė Nuomos sutarties 23 punkto realizavimo, t. y. Nuomos sutarties, kuri yra nutraukta, įvykdymo.

48. Nors apeliantė nurodė, jog atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų pagal Nuomos sutartį perregistruoti naujo daikto ieškovės vardu, tačiau kaip jau buvo minėta, Nuomos sutarties 23 punkte buvo numatyta, jog užbaigus Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Savivaldybė ir nuomininkas pasirašo papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo Savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo nuomininko vardu, tačiau kaip byloje nustatyta, šiuo atveju statinio rekonstrukcijos darbų ieškovė neatliko, todėl pagrindo papildomam susitarimui dėl pastato dalių įregistravimo pasirašyti neatsirado. Atsižvelgiant į tai, minėti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

49. Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybės, kokiu teisiniu pagrindu VĮ „Registrų centras“ tenkino Savivaldybės ieškinį ir atstatė vietoje rūsio Savivaldybės nuosavybės teisę į minėtą pastatą ir rūsio duomenys buvo patikslinti į daugiabutį pastatą. Nei Savivaldybė, nei VĮ Registrų centras nenurodė šio konkretaus teisinio pagrindo.

50. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog VĮ „Registrų centras“ ne „tenkino Savivaldybės ieškinį“ (kaip nurodo apeliantė), o gavo Savivaldybės prašymą dėl registro duomenų ištaisymo, t. y. dar 2007 m. buvo įregistruoti Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto Daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 62,38 kv. m, Vilniuje, kadastrinių matavimų duomenys, tačiau registre buvo likę ir seni duomenys: (duomenys neskelbtini), 62,38 kv. m, nebaigtos statyti negyvenamosios patalpos-rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taigi Savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto departamentas kreipėsi į registro tvarkytoją su prašymų ištaisyti neteisingą įrašą, o 2019 m. vasario 12 d. VĮ „Registrų centras“ šį prašymą patenkino, patikslindamas statinio duomenis. Be to, apeliantė byloje nenuginčijo aplinkybės, kad 2019 m. vasario 12 d. buvo tik patikslinti statinio duomenys, o ne įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į pastatą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino minėtų aplinkybių yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

51. Taip pat apeliantės teigimu, Savivaldybė nepaaiškino, kaip ir kokiu būdu, neinvestavusi jokių piniginių lėšų, vietoje patalpos (apleisto rūsio), ji sugebėjo užregistruoti nuosavybės teises į visiškai kitokį nekilnojamojo turto vienetą – daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisės gali būti registruojamos arba į patalpas, arba į statinį, tačiau ne į abu, todėl nustačius, kad Pastatas ir rūsys yra de facto tas pats nekilnojamojo turto vienetas, Savivaldybė neįgijo daugiau teisių nei turėjo – nuosavybės teise valdė ir valdo tą patį nekilnojamojo turto objektą.

52. Nors apeliantė nurodo, jog nuosavybės teisių į daugiabučius gyvenamuosius namus su komercinėmis patalpomis įgijimas nėra viešoji funkcija ir tai nėra Savivaldybės infrastruktūra, skirta viešiesiems poreikiams tenkinti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose Savivaldybė dalyvauja ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip viešasis juridinis asmuo (CK 2.34 straipsnio 2 dalis ir 2.35 straipsnio 1 dalis), Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), o Savivaldybės kaip nekilnojamojo turto savininko teisės ir pareigos bei jų įgyvendinimas priimant sprendimus dėl nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo neturi nieko bendro su viešojo administravimo funkcijomis.

53. Taip pat apeliantės teigimu, atsakovė nepaaiškino ir nepateikė jokių duomenų, kaip kitokiais įstatymų nustatytais būdais ji galėjo įgyti nuosavybės teises į daugiabutį pastatą. Pažymėtina, jog apeliantė byloje neginčijo Savivaldybės nuosavybės teisės įregistravimo pagrindo – 1998 m. gruodžio 1 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 1268-01, neginčijo ir nei vieno kito dokumento, kurių pagrindu nekilnojamojo turto registre į Pastatą buvo įregistruotos Savivaldybės nuosavybės teisės. Atsižvelgiant į tai, minėti apeliantės argumentai šiuo atveju neturi teisinės reikšmės.

54. Kadangi apeliantė byloje neįrodė, jog sukūrė naują daiktą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimus dėl pastato teisinės registracijos atsakovės vardu panaikinimo ir dėl ginčo pastato nuosavybės teisės pripažinimo, atmetė kaip nepagrįstus.

55. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

56. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, aktualią kasacinio teismo praktiką bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

58. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Tačiau atsakovė nepateikė prašymo su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

59. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

60. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

61. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės BUAB „Patria Domi“ apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.