Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Patria Domi“ atstovams advokatams Giedriui Valiūnui ir Laurynui Juškevičiui,

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovui Tomui Moleikaičiui,

viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Patria Domi“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė „Registrų centras“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. ieškovas pareikštu ieškiniu (CBP-22212) prašė: 1) panaikinti pastato – daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją atsakovo vardu; 2) pripažinti ieškovui pastato – daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teises; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pradiniu ieškiniu ieškovas atsakovu nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

2. Ieškovas nurodė, kad šalys 1999 m. liepos 23 d. sudarė statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, (toliau – Objektas) nuomos sutartį (toliau – Statinio nuomos sutartis). 1999 m. rugsėjo 29 d. ieškovas ir Vilniaus apskrities viršininko administracija (šiuo metu Nacionaline žemės tarnyba) sudarė Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 577 N01/99-21495 (toliau – Sklypo nuomos sutartis). Statinio nuomos sutartimi ieškovas įsipareigojo atlikti statinio darbus. 2006 m. lapkričio 28 d. šalys patikslino sudarytą sutartį, t. y. kad Objekto (rūsio) vietoje bus statomas daugiabutis namas (toliau – Pastatas) ir naujai pastatyto Pastato dalys bus registruojamos ieškovo vardu.

3. 2005 m. gruodžio 14 d. ieškovas gavo leidimą atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus Nr. LTV-016 (toliau – Statybos leidimas). Pagal tai turėjo būti atliekamas Pastato rūsio dalies su sienų sutvirtinimu atstatymas. Vykdydamas darbus, ieškovas apytikriai suinvestavo 926 753 Lt (268 406,22 Eur). Dėl investicijų kilo ginčas teisme, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3284-656/2012 nustatė prejudicinį faktą, kad faktinė ieškovo atliktų darbų vertė 2007 m. birželio 26 d. buvo 473 132,80 Eur (137 028,73 Eur); byloje buvo nustatyta, kad ieškovas investavo žymiai didesnes lėšas į Pastato atstatymą, vis dėlto teismas konstatavo, kad atsakovas buvo davęs sutikimą tik 473 132,80 Lt dydžio investicijoms atlikti.

4. Ieškovui pabaigus darbus, 2007 m. spalio 5 d. buvo išduota pažyma apie nebaigtą statyti statinį, joje nurodoma, kad statybos darbai buvo atlikti pagal Statybos leidimą; statinio statytojas yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba; statinio paskirtis, pavadinimas ir dydis: daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vėliau 2008 m. sausio 31 d. ieškovui išduota pažyma, kuri patvirtino, kad pagal Statybos leidimą atlikti Rūsio patalpų įrengimo darbai, rūsiai išvalyti, sustiprintos jų sienos. Vykdydamas savo įsipareigojimus, prisiimtus Statinio nuomos sutartimi, ieškovas 2005 m. spalio 5 d. sudarė Elektros įrenginių iškėlimo (pertvarkymo) paslaugų sutartį, nes tai buvo reikalinga siekiant Sklype vykdyti Pastato statybą, šiuo tikslu atlikti darbai ieškovui kainavo 176 348,18 Eur (119 315,05 Eur už magistralinių inžinerinių tinklų ir įrangos iškėlimą ir 57 033,13 Eur už elektros pastotės išvežimą). Atlikus visus darbus, ieškovas siekė įregistruoti Pastatą savo vardu: 2007 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas parengė Pastato kadastrinius matavimus ir įregistravo Pastato kadastrinius duomenis Nekilnojamojo turto registre. Iki 2019 m. vasario 12 d. nuosavybės teisės į Pastatą nebuvo registruotos, vis dėlto 2019 m. vasario 12 d. nuosavybės teises įregistravo atsakovas.

5. Ieškovas nesutinka su atsakovo atlikta teisine registracija į Pastatą, nes pagal statinio nuomos sutarties sąlygas Pastatas priklauso ieškovui, atitinkamai ieškovas prašo panaikinti atsakovo teisinę registraciją į Pastatą ir pripažinti, jog Pastatas nuosavybės teise priklauso ieškovui. Ieškovas nurodo, kad Statinio nuomos sutartyje buvo numatyta, kad atlikus sutartus Pastato atstatymo darbus, naujai atstatytas Pastatas bus registruojamas ieškovo vardu, taigi atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo įregistruoti Pastatą savo vardu. Vadovaujantis Nuomos sutarties patikslinimo 23 punktu, atstatytas Pastatas priklauso ieškovui ir gali būti registruotas tik ieškovo vardu, be to, ieškovas įvykdė Nuomos sutartyje numatytus Pastato atstatymo darbus pagal Nuomos sutarties patikslinimo 15 punktą, t. y. ieškovas gavo Statybos leidimą, investavo savo lėšas, darbus atliko sutartu laiku, pats atsakovas yra patvirtinęs, kad ieškovas įvykdė sutartus pastato atstatymo darbus. Ieškovas pabrėžė, kad nuosavybę į Pastatą jis įgijo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.47 straipsnio 4 punkto nustatyta tvarka, t. y. pagaminant naują daiktą. Pažymėjo, kad ieškovas atitiko visas nurodytas sąlygas: investavo savo lėšas į Pastato statybą, turėjo statybą leidžiantį dokumentą, teisėtai valdė žemės sklypą nuomos teise. Naujai sukurtą rezultatą ieškovas 2007 m. spalio 11 d. įregistravo kaip daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis. Vadovaujantis Nuomos sutarties patikslinimo 23 punktu, naujai pastatyto Pastato dalis turėjo būti įregistruota ieškovo vardu. Siekiant ateityje išvengti ginčų su VĮ „Registrų Centras“ ir kitais trečiaisiais asmenimis, ieškovas prašo teismo sprendimo pripažinti ieškovo nuosavybę į Pastatą.

6. Atsakovas pagal pradinį ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija teismui pateikė atsiliepimą (DOK-168577) ir teismo prašė atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą ir/ar dėl praleisto ieškinio senaties termino. Akcentavo, kad ieškovas ieškiniu prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuosavybės teisių į Statinį registraciją, nors pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis Statinys nuosavybės teise nuo 1998 m. gruodžio 1 d. Statinio priėmimo perdavimo akto Nr. 1268-01 sudarymo priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.

7. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas siekia negaliojančios ir paties ieškovo savalaikiai neįvykdytos sutarties nuostatų vykdymo ir nepagrįsto Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto nusavinimo. Ieškovas pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą ir piktybiškai ignoruoja kitose civilinėse bylose tarp šalių nustatytus, ieškovui nenaudingus prejudicinius faktus. Teigė, kad objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius, tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek dabar yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Pridūrė, jog pagal Statinio nuomos sutarties nuostatas ieškovas turėjo esmines pareigas, t. y. mokėti nuomos mokestį ir atlikti Rūsio atstatymo/rekonstrukcijos darbus. Ieškovas įsipareigojo per 2 metus nuo Statinio nuomos sutarties pasirašymo dienos atlikti rekonstrukcijos darbus, iki tol nusistatė nuomos mokestį – 2,06 Lt per mėnesį už 1 m² užstatyto ploto. Paaiškino, kad ieškovas nuo 2008 m. gruodžio mėnesio nevykdė ginčo sutartimi prisiimto įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, todėl atsakovas kreipėsi į teismą, kuriame už nuomą (iki 2010 m. gegužės 31 d.) priteisė iš ieškovo 2 694,19 Lt bei 6 proc. metinių palūkanų. Ieškovas 2012 m. sausio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu įpareigoti atsakovą privatizuoti tiesioginių derybų būdu negyvenamąsias patalpas, tačiau toks ieškovo reikalavimas nebuvo tenkintas. Ieškovui toliau nevykdant pareigos mokėti nuomos mokestį, atsakovas teikė ieškinį dėl skolos ir iškeldinimo bei teismas patenkino atsakovo reikalavimą – priteisė 2 555,75 Lt skolos, 255,58 Lt delspinigių, 5 proc. procesines palūkanas, nutraukė ginčo sutartį ir iškeldino ieškovą iš Objekto. Tarp šalių buvo nagrinėjama byla pagal ieškovo ieškinį dėl Objekto pagerinimo išlaidų atlyginimo, tačiau ir šis ieškovo reikalavimas buvo atmestas.

8. Pažymėjo, kad jokia Statinio nuomos sutarties nuostata neįpareigojo perduoti ieškovui Objekto nuosavybės teises, kol nebuvo atliktas Objekto atstatymas. Ieškovas šios pareigos taip ir neįvykdė, o ginčo sutartis teismo buvo nutraukta dėl esminio jos pažeidimo. Šiuo atveju ieškovas siekia nutrauktos sutarties vykdymo, kas iš esmės prieštarauja sutarčių vykdymo institutui, net ir galiojant ginčo sutarčiai ieškovas neįgytų jokių nuosavybės teisių į Statinį, kadangi per visą ginčo sutarties galiojimo laikotarpį ieškovas taip ir neįvykdė pareigos Statinį atstatyti (net nebuvo gavęs tam statybos leidimo). Objektas tiek Statinio nuomos sutarties pasirašymo metu, tiek dabar priklausė ir priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. 2019 m. vasario 12 d. jokių nuosavybės teisių registravimo veiksmų atsakovas neatliko, kadangi Objektas atsakovui priklauso nuo 1998 m. gruodžio 1 d. Objekto priėmimo-perdavimo akto Nr. 1268-01 sudarymo.

9. Akcentavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendime Nr. A2-7543-545/2015 neginčijamai konstatavo, kad sutarties galutinis tikslas-rekonstruoti (atstatyti) statinį (Sutarties 14-15 punktai) nepasiektas; turėjo būti nustatyta tvarka suderintas statinio rekonstrukcijos projektas, išduotas techninių sąlygų sąvadas, bei statybos leidimas, tačiau šių dokumentų atsakovas neturi; byloje teismas nustatė, kad atsakovas statybos leidimo negavo, nors nuo ginčo sutarties sudarymo praėjo 16 metų; irodymų, kad reikalingi dokumentai statybai buvo neišduoti dėl savivaldybės kaltės, teismui nepateikti; bylos duomenimis nustatyta, jokie darbai ginčo objekte nevyksta nuo 2007 metų, pastatas neprižiūrimas, apleistas, apaugęs krūmais ir piktžolėmis; teismas nurodė, kad atsakovo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies numatytus sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu nustatymo kriterijus, nes Savivaldybė negavo iš sutarties, ko pagrįstai tikėjosi, sudarydamas ginčo sutartį - pilnai atstatyto ir funkcionuojančio pastato miesto centre. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. įsiteisėjusia nutartimi byloje Nr. 2A-552-614/2016 paliko jį nepakeistu. Apygardos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija ir nurodė, kad ieškovas padarė esminį ginčo sutarties pažeidimą ir ginčo sutartis nutraukta pagrįstai, nes ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų atstatyti Statinį bei laiku mokėti nuomos mokestį, todėl ginčo sutartis buvo nutraukta nesant atsakovo kaltės. Taigi, įsiteisėjęs teismo sprendimas nekvestionuojamas ir turi būti privalomai vykdomas. Ieškovas, siekdamas nutrauktos ginčo sutarties vykdymo (tiksliau 23 punkto vykdymo), kartu siekia paneigti ir jam privalomus bei byloje Nr. A2-7543-545/2015 nustatytus prejudicinius faktus, o tai nėra suderinama nei su civilinio proceso tikslais, nei apskritai su bendraisiais teisės principais. Papildomai pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartyje Nr. 3K-3-481/2013 taip pat konstatavo, jog ieškovas „nėra įvykdęs savo įsipareigojimo pagal sutartį atstatyti pastatą”, tačiau atsakovas sąmoningai nutyli šiuos faktus. Ieškovas piktnaudžiauja teise ir siekia „nusavinti“ Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamąjį turtą, klaidindamas teismą ir nuslėpdamas bylai reikšmingus prejudicinius faktus.

10. Atsiliepime pabrėžiama, kad tiek iš ginčo sutarties 23 punkto lingvistinės formuluotės, tiek iš sisteminio visų ginčo sutarties nuostatų analizės matyti, kad ginčo sutarties 23 punktas galėjo būti vykdomas tik esant sąlygų visetui, t. y. užbaigus Statinio atstatymą (rekonstrukciją) ir po to pasirašius papildomą susitarimą, kuriame buvo nustatytos kiekvienai iš šalių tenkančios Statinio dalys. Tačiau nei viena iš šių sąlygų išpildyta nebuvo. Nors ieškovas nurodo, kad ieškovas pradėjo organizuoti Pastato statybos darbus, gavo leidimą atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus, tačiau tai nėra statybos leidimas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme, leidžiantis rekonstruoti Statinį (tiek pagal dabar galiojančią įstatymo redakciją, tiek pagal įstatymo redakcijas, galiojusias nuo pat ginčo sutarties pasirašymo momento statinio rekonstrukcijai yra būtinas statybos leidimas). Statiniui yra registruotas 3 proc. baigtumas, kas tik dar kartą patvirtina, jog Statinys nebuvo atstatytas (rekonstruotas), dėl ko atsakovas niekada taip ir neįgijo pareigos pasirašyti papildomą susitarimą su ieškovu dėl Statinio dalių nuosavybės teisių paskirstymo. Pabrėžiama, kad ieškovas naujo daikto nesukūrė, nes neturėjo statybos leidimo. Neturint privalomo statybos leidimo jokios statybos negali būti laikomos kaip teisėtos.

11. Paaiškino, kad Statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra ieškovui nuomotos rūsio patalpos pagal Statinio nuomos sutartį) nuosavybės teisės Vilniaus miesto savivaldybės vardu pirmą kartą registruotos 1998 m. gruodžio 23 d. 2007 m. buvo įregistruoti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 62,38 kv. m, Vilniuje, kadastrinių matavimų duomenys, tačiau NTR išraše toliau buvo likę seni pastato duomenys: (duomenys neskelbtini), 62,38 kv. m, nebaigtos statyti negyvenamosios patalpos-rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tuometinis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto departamentas kreipėsi į NTR tvarkytoją VĮ „Registrų centras“ su prašymu ištaisyti neteisingą įrašą (2019 m. sausio 18 d. raštas Nr. A51-6056/19). VĮ „Registrų centras“ 2019 m. vasario 12 d. neteisingą įrašą NTR ištaisė. Tad 2019 m. vasario 12 d. buvo tik patikslinti Statinio duomenys, o ne įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į jį.

12. Atsiliepime pasisakoma dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Ieškovas nuo pat 2007 m. manė, kad iki 2019 m. jokios nuosavybės teisės į Objektą registruotos nebuvo. Jokių veiksmų, kad būtų įgyvendintas ginčo sutarties 23 punktas ieškovas nesiėmė, nors nurodė, kad įgijo teisę į ginčo sutarties 23 punkto įgyvendinimą 2005-2007 m. leidimų, pažymų pagrindu. Ieškovas neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir ženkliai praleistas ieškinio senaties terminas yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

13. Ieškovas dublike (DOK-200841) prašė tenkinti ieškinį visa apimtimi. Kartu su dubliku ieškovas pateikė prašymą pakeisti pradinį atsakovą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos į Vilniaus miesto savivaldybę. Tuo pačiu ieškovas prašė pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos procesinį statusą į trečiojo asmens ir papildomai trečiuoju asmeniu įtraukti VĮ „Registrų centras“. Teismas 2021 m. lapkričio 19 d. rezoliucija priėmė ieškovo ieškinio patikslinimą ir tenkino prašymą pakeisti netinkamą atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tinkamu atsakovu – Vilniaus miesto savivaldybe. Į bylą trečiuoju asmeniu įtrauktas VĮ „Registrų centras“.

14. Ieškovas dublike papildomai paaiškino, kad ieškovas neturi jokių reikalavimų dėl Objekto (rūsio), ieškovas reiškia reikalavimą dėl Pastato (daugiabučio namo). Objektas (rūsys) yra tik Pastato dalis (patalpa pastate) ir jis priklauso atsakovui. Dėl to ginčo nėra. Pridūrė, kad ankstesniais teismo sprendimais nebuvo nustatyti jokie prejudiciniai faktai, reikšmingi ir taikytini šioje byloje. Atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų faktų ir aplinkybių dėl naujo daikto sukūrimo bei neprašo vykdyti Statinio nuomos sutarties. Taip pat nurodė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, kaip teigė atsakovas. Ieškovo manymu, atsakovas yra nesąžiningas ieškovo ir jo kreditorių atžvilgiu, atsakovas neturėjo ir neturi teisinio pagrindo projektuoti ir statyti Pastato, todėl negali būti laikomas Pastato savininku.

15. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neteisingai tapatina du atskirus nekilnojamojo turto vienetus. Statinio nuomos sutarties tikslas buvo rekonstruoti Objektą (rūsį) atliekant tvarkomuosius paveldosaugos darbus ir sukurti Pastatą (daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis) bei rengti statybos darbų projektą ir atlikti statybos darbus. Sudarius Statinio nuomos sutartį, ieškovas parengė tvarkybos darbų projektus ir gavo leidimus (2005 m. gruodžio 14 d. Nr. LTV-016; 2006 m. birželio 1 d. Nr. 15; 2006 m. rugsėjo 20 d. Nr. 27). Ieškovas gavo tvarkybos leidimus dviem skirtingiems nekilnojamojo turto objektams – Objektui (rūsiui) ir Pastatui (daugiabučiam gyvenamajam namui su komercinėmis patalpomis). Ieškovas atliko darbus pagal tvarkybos leidimus ir tuo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija išdavė dvi pažymas, dviem atskiriems nebaigtiems statyti statiniams. Objektui (rūsiui) ir Pastatui ieškovas parengė vieną kadastrinių matavimų bylą. Vietoje Objekto (rūsio), nekilnojamojo turto registre atsirado 2 atskiri nekilnojamojo turto objektai, turi atskirus unikalius numerius, registruotus skirtinguose registruose.

16. Anot ieškovo, statinio nuomos sutarties tikslą ieškovas įvykdė: suformavo atskirą nuo Objekto (rūsio) nekilnojamąjį daiktą – Pastatą, ir įregistravo nekilnojamojo turto registre. 2019 m. keitėsi nekilnojamojo turto registro duomenys, atsakovas pateiktame prašyme VĮ „Registrų centras“ nurodė, kad nuosavybės teisės į Pastatą nėra registruotos, o atsakovo nuosavybės teisės į Objektą (rūsį) įregistruotos, Pastato plotas sutampa su Objekto plotu. Todėl atsakovas paprašė išregistruoti Objekto nuosavybės teises ir atstatyti nuosavybės teises į Pastatą. Vietoje Pastato ir Objekto (rūsio), 2019 m. viduryje, atsirado tik Pastatas, o nuosavybės teisių grafoje atsirado ir Pastato savininkas – atsakovas. Tokiu būdu, vietoje nuosavybės teisių į 7 000 Eur vertą Objektą (rūsį), neinvestuodamas jokių piniginių lėšų, neatlikęs jokių darbų, iš niekur, atsakovas įgijo nuosavybės teisę į 400 000 Eur vertės Pastatą (daugiabutį namą). Atsakovas pasisavino jam nepriklausantį daiktinės teisės objektą, ieškovo lėšomis pastatytą (pradėtą statyti) Pastatą.

17. Ieškovas pridūrė, kad vykstant susirašinėjimui dėl tiesioginių derybų, ginčams dėl Sklypo paskirties keitimo, dėl Sklypo nuomos sutarties keitimo, taip pat įvykus nekilnojamojo turto nuosmukiui rinkoje, ieškovas tapo nebepajėgus mokėti atsakovui nuomos mokesčio ir 2012 m. liepos 17 d. ieškovui iškelta bankroto byla. Taip pat atsakovas nepaaiškino, kaip konkrečiai praleido bendrąjį ieškinio senaties terminą, kada yra jo pradžia ir pabaiga. Ieškovas per šį laiką naudojosi alternatyviais savo teisių gynybos būdais iki pat 2020 metų pabaigos. Objektyviai ieškovas negalėjo anksčiau nei 2019 m. vasario 12 d. sužinoti apie jo teises pažeidžiantį įrašą, todėl ieškovas negali būti laikomas praleidęs bendrąjį ieškinio senaties terminą.

18. Po ieškinio dalyko patikslinimo atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pateikė atsiliepimą (DOK-226705), prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, o netenkinus pirmojo prašymo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Iš esmės atsakovas pakartojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime (DOK-168577) nurodytas faktines aplinkybes ir nesutikimo su ieškiniu motyvus, todėl teismas iš naujo jų nenurodo.

19. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą (DOK-227522), kuriame prašė dėl VĮ „Registrų centras“ atžvilgiu reiškiamo pirmojo ieškinio reikalavimo bylą nutraukti, o šio prašymo netenkinus, reikalavimą dėl teisinės registracijos panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Dėl likusių ieškovo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

20. Nurodė šias faktines aplinkybes. Nekilnojamojo turto registre 1998 m. gruodžio 1 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 1268-01 pagrindu 1998 m. gruodžio 23 d. į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisės. Vilniaus miesto valdyba 1999 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą Nr. 1205V „Dėl statinio (duomenys neskelbtini) paskirties pakeitimo“, kuriuo nusprendė „pakeisti nugriauto statinio (duomenys neskelbtini) (atskirų rūsio sienų elementų) paskirtį iš gyvenamosios į negyvenamąją“. Nekilnojamojo turto registre Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio paskirtis buvo pakeista Sprendimu, įregistravimo pagrindas 1999 m. liepos 14 d. buvo papildytas dar vienu dokumentu – Sprendimu. Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovo 1999 m. liepos 23 d. sudarytos Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties Nr. 1452 pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas apie sudarytą statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojui buvo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės 2007 m. spalio 5 d. prašymas UAB „KM Centras“ 2007 m. rugsėjo 16 d. parengtos statinio kadastro duomenų bylos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. spalio 5 d. Pažymos apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) Nr. (101)-11.10-1170 (toliau – Pažyma-1) pagrindu pakeisti Statinio kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Pažymoje buvo nurodyta, kad statytojos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nebaigtas rekonstruoti (atstatomas) daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis yra rekonstruojamas (atstatomas) be esminių nukrypimų nuo projekto. Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus bei nenustatęs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų aplinkybių, 2007 m. spalio 10 d. pakeitė Statinio – daugiabučio pastato kadastro duomenis, t. y. pateiktų dokumentų pagrindu įrašė pastato pagrindinę naudojimo paskirtį – gyvenamoji (trijų ir daugiau butų - daugiabučiai pastatai), pavadinimą – Daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, bendrą plotą – 62,38 kv. m bei kitus duomenis, o Nekilnojamojo turto registre Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių į šį pastatą įregistravimo 2007 m. spalio 11 d. pagrindą papildė dar vienu dokumentu – minėta pažyma-1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įgaliotas asmuo ieškovas Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojui pateikė 2008 m. sausio 24 d. prašymą UAB „KM Centras“ 2007 m. gruodžio 6 d. parengtos patalpos kadastro duomenų bylos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. sausio 31 d. Pažymos apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) Nr. (101)11.10-137 (toliau – Pažyma-2) pagrindu į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti 62,38 kv. m ploto negyvenamosios patalpos (rūsio patalpos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Rūsio patalpa), esančios Daugiabučiame pastate, kadastro duomenis bei į šias patalpas įregistruoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises. Pažymoje-2 buvo nurodyta, kad statytojos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nebaigtos kapitališkai remontuoti Rūsio patalpos yra statomos, rekonstruojamos, kapitališkai remontuojamos be esminių nukrypimų nuo projekto. Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojas į Nekilnojamojo turto kadastrą 2008 m. vasario 1 d. įrašė Rūsio patalpos kadastro duomenis, o Nekilnojamojo turto registre į Rūsio patalpas 2008 m. vasario 5 d. įregistravo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises bei iš Daugiabučio pastato registro įrašo Nr. 10/263443 perkėlė duomenis apie sudarytą Nuomos sutartį į Rūsio patalpos registro įrašą Nr. 44/945784. Taip pat Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas šį prašymą, Daugiabučio pastato registro įraše Nr. 10/263443 2008 m. vasario 5 d. išregistravo juridinį faktą apie sudarytą Nuomos sutartį bei į Daugiabutį pastatą įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises, nes kai statinys yra padalytas į patalpas ar butus, kurie įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, Nekilnojamojo turto registre registruojamos daiktinės teisės tik į butus ir patalpas, o ne į statinį.

21. Paaiškino, kad buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymas Nekilnojamojo turto registre Rūsio patalpos registro įraše Nr. 44/945784 išregistruoti juridinį faktą apie sudarytą Nuomos sutartį. Šis prašymas tenkintas. Taip pat buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 18 d. prašymas Nr. A51-6056/19(2.14.1.17E-TR2) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje“, kuriuo buvo prašoma „atstatyti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro negyvenamąsias patalpas – rūsio patalpas, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje“. Šis prašymas tenkintas - Nekilnojamojo turto registre 2019 m. vasario 12 d. išregistravo Rūsio patalpos kadastro duomenis ir į šias patalpas įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises bei tą pačią dieną perkėlė (įregistravo) į Daugiabutį pastatą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises, šių teisių įregistravimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre nurodęs Perdavimo aktą, Sprendimą, Pažymą-1, Pažymą-2.

22. Pažymėjo, kad susipažinus su teismo dokumentais ir Registrų centro archyvinėje Daugiabučio statinio archyvinėje dokumentų byloje saugomais dokumentais, pastebėta, kad į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti Daugiabučio statinio centro taško koordinačių duomenys neatitinka UAB „KM Centras“ 2007 m. gruodžio 6 d. parengtoje statinio kadastro duomenų byloje nurodytų duomenų, todėl 2021 m. lapkričio 29 d. ištaisė klaidą – Daugiabučio statinio registro įraše Nr. 10/263443 įrašė šio statinio centro taško koordinates, atitinkančias UAB „KM Centras“ parengtoje statinio kadastro duomenų byloje nurodytus duomenis.

23. Akcentavo, kad iš esmės ieškovo reikalavimas VĮ „Registrų centro“ atžvilgiu, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kaip reikalavimas asmeniui, kuris nėra atsakovas, negali būti patenkintas. Taip pat pridūrė, kad ieškovo atstovas advokatas 2019 m. gegužės 7 d. susiformavo Objekto (rūsio) patalpos registro išrašą, taip pat 2019 m. gegužės 7 d. susiformavo Pastato (daugiabučio) registro išrašą. Taigi ieškovo atstovui vėliausiai 2019 m. gegužės 7 d. tapo žinoma apie Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2019 m. vasario 12 d. priimtą sprendimą, įforminti registro įrašu, į Pastatą įregistruoti atsakovo teises. Pažymėjo, kad ieškovas pats ar per savo atstovą, nesutikdamas su Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2019 m. vasario 12 d. priimtu sprendimu, turėjo teisę šį sprendimą skųsti Centriniam registratoriui, tačiau to nepadarė, t. y. nesilaikė įstatymų nustatytos privalomos bylos išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos bei praleido skundo padavimo terminus, todėl VĮ „Registrų centras“ atžvilgiu byla turėtų būti nutraukiama. Be kita ko, atkreipė dėmesį, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, išdavusi pažymas, patvirtino, kad būtent atsakovas yra Pastato, ir jame tam tikru metu suformuoto vienintelio Objekto (rūsio) patalpos savininkas. Pabrėžė, kad į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašyti Pastato kadastro ir registro duomenys, taip pat istoriniai Objekto (rūsio) patalpos kadastro ir registro duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Ieškovas neginčijo nei vieno dokumento, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre į Pastatą buvo įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės.

24. Triplike (DOK-226704) atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, o šio reikalavimo netenkinus, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Atsakovas dar kartą pabrėžė, kad ieškovas siekia nusavinti atsakovo turtą, prisidengdamas tuo, jog yra turto statytojas. Ieškovas toliau klaidina teismą, pateikia iškraipytus faktus apie sutartinių santykiu vykdymą ir faktiškai siekia, kad jam būtų pripažintos nuosavybės teisės. Atsakovas sutiko, kad ginčo sutartimi ieškovui išnuomojo 61 kv. m. rūsį, tačiau ieškovas nei rekonstravo (atstatė) statinį, kaip šalys susitarė, nei sukūrė papildomą nekilnojamojo turto objektą – Pastatą. Rūsys nebuvo rekonstruotas, kadangi ieškovas atliko tik paveldosaugos darbus tvarkybos leidimų pagrindu, o ne pačius statybos darbus, kurių metu rūsys turėjo būti rekonstruotas, padidinant jo plotą. Anot atsakovo, ieškovo teiginių absurdiškumą patvirtina ir paties ieškovo teikti įrodymai. Akcentavo, kad fiziškai joks daugiabutis gyvenamasis namas, nebuvo pastatytas ir neegzistuoja ir ieškovas, prisidengdamas savo paties užsakytais kadastriniais matavimais, siekia dirbtinai atskirti nekilnojamojo turto vienetus.

25. Paaiškino, kad kadastrinių matavimų pagrindu šalia rūsio, adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre pradėjo figuruoti „daugiabutis gyvenamasis namas“, t. y. registre užregistruotas statinys, kuris tik buvo planuojamas projektuoti ir statyti (tiksliau – pagal ginčo sutartį po rūsio rekonstrukcijos turėjo būti padidintas rūsio plotas, iš esmės ant jo pastatant „pastatą“ pagal sutarties 23 p.). Pagal minėtą kadastrinių matavimų bylą „daugiabutis gyvenamasis namas“ buvo pažymėtas indeksu 1A3t, jo tūris 0 kub. m., o plotas 0 kv. m. Iš esmės byloje užfiksuota, kad „daugiabutis gyvenamasis namas“ turi tik pamatus (rūsį), jo baigtumas 3 proc. Tuo tarpu ginčo sutarties objektu buvęs ir turėjęs būti atstatytas rūsys buvo pažymėtas indeksu R, jo tūris 485 kub. m., plotas 62,38 kv. m., baigtumas 9 proc. Toliau byloje nurodoma, kad viso pastato (jis byloje suprantamas kaip ieškovo minimas „daugiabutis gyvenamasis namas“) plotas yra 62,38 kv. m., o tūris 485 kub. m., t. y. minimas „pastatas“, apimantis ir Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį rūsį, yra tokio pat dydžio ir tūrio kaip ir rūsys. Tai yra logiška, kadangi „daugiabutis gyvenamasis namas“ nebuvo nei suprojektuotas, nei pastatytas ir iš esmės sutapo su rūsiu kaip atskiru nekilnojamojo turto vienetu. Netgi byloje pateiktoje „daugiabučio gyvenamojo namo“ patalpų vidaus ploto eksplikacijoje yra aiškiai nurodoma, kad „daugiabučio gyvenamojo namo“ patalpas sudaro tik rūsio patalpos R1, R2, R3, t. y. šis menamas pastatas sutampa su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio rūsiu. Negana to, „daugiabutis gyvenamasis namas“ yra įkainotas (nustatyta jo atkuriamoji vertė) pagal Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio rūsio kubatūrą, padauginus ją iš tam tikro vertės nustatymo koeficiento. Ieškovas siekia dirbtinai atskirti „daugiabutį gyvenamąjį namą“ nuo rūsio kaip, neva, atskirą nekilnojamojo turto vienetą, nors visi aukščiau nurodyti duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog „daugiabutis gyvenamasis namas“ sutampa su rūsio patalpomis.

26. Atsakovas pridūrė, kad Objektas (rūsys) ir Pastatas faktiškai yra tas pats objektas, neįmanoma situacija, kai lygiai tos pačios patalpos vienu atveju būtų traktuojamos kaip atsakovo, o kitu atveju, paprasčiausiai jas pervadinus kadastrinių matavimų metu, staiga turtas taptų nebe atsakovo nuosavybe. Ieškovo nurodoma 400 000 Eur vertė buvo skaičiuojama tik pagal statinio-rūsio kubatūrą, nes Pastato kubatūra, kaip ir plotas, yra 0.

27. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Laurynas Juškevičius prašė ieškinį tenkinti, bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašė. Papildomai paaiškino, kad ieškovas buvo įsipareigojęs atstatyti rūsį ir suformuoti naują statinį – daugiabutį su komercinėmis patalpomis, į jį įgyti nuosavybę, o Savivaldybei palikti rūsį. Visi reikalingi leidimai buvo gauti, atlikti visi darbai, tik ne visi darbai įregistruoti, nes prasidėjo nekilnojamojo turto krizė, Nacionalinė žemės tarnyba atsisakė keisti nuomos sutarties sąlygas, Savivaldybė atsisakė registruoti nuosavybę, ieškovui 2012 m. paskelbtas bankrotas. Ieškovas inicijuotais teisminiais ginčais bandė ginti savo investuotas virš 1 mln. eurų lėšas, tačiau byla dėl atliktų pagerinimų pralaimėta todėl, kad sudėtinga įvertinti atliktų darbų vertę. Po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ieškovui neliko nieko kito, kaip ginti pažeistas nuosavybės teises. Ieškovas tik 2019 m. sužinojo, kad nuosavybės teisės buvo perregistruotos, todėl 10 metų ieškinio senatis nėra praleista. Savivaldybė pasinaudojo teisine situacija ir sugebėjo iš vieno objekto transformuoti į du objektus, tačiau Savivaldybė apskritai turi ribotus teisinius pagrindus įgyti nuosavybės teisę į patalpas, nes yra viešojo administravimo subjektas. Pažymėjo, kad ieškovas sutinka, kad VĮ „Registrų centras“ tik atliko registravimo funkciją, nėra pagrindo skųsti jo veiksmų, nes jis neteisėtų veiksmų neatliko, todėl išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka ieškovas neturėjo naudotis. Ieškovo reikalavimas panaikinti įrašą yra išvestinis reikalavimas iš pirmojo reikalavimo, ieškovas ginčija Savivaldybės daiktines teises į ieškovo naujai sukurtą daiktą - patalpas. Pabrėžė, kad neginčija Savivaldybės nuosavybės teisės į rūsio patalpas. Akcentavo, kad egzistuoja du atskiri nuosavybės teisės objektai, faktiškai būnant vietoje matosi ne tik rūsys, bet yra ir sienos. Pridūrė, kad Savivaldybė byloje patvirtino, kad neinvestavo savo lėšų, taigi nepagrindė savo nuosavybės teisės. Anot ieškovo, sprendžiant ginčą turi būti atsižvelgiama ir į viešą interesą, nes nukentėjo ne tik ieškovas, bet ir jo kreditoriai.

28. Teismo posėdžio metu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas Tomas Moleikaitis palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus nesutikimo su ieškiniu argumentus, prašė ieškinį atmesti ne tik kaip visiškai nepagrįstą, bet ir dėl praleisto ieškinio senaties termino. Papildomai paaiškino, kad Savivaldybė rūsį valdo jau daugiau kaip 20 metų, nuo 1998 metų, o daugiabutis de facto neegzistuoja, šią aplinkybę patvirtina kadastrinių matavimų byla, iš kurios duomenų matyti, kad egzistuoja viena patalpa, t. y. rūsys (62,68 kv. m.), kurio baigtumas – 9 proc.; kadastrinių matavimų byloje matosi namo tūris – 0 kub. m., baigtumas – 3 proc.; taigi namas ir rūsys sutampa. Ieškovas turėjo padidinti patalpas, tačiau to iki galo neatliko ir tas faktas konstatuotas teismų sprendimais. Ieškovas po nuomos sutarties nutraukimo jokių papildomų veiksmų neatliko. Ieškovas pirmuoju reikalavimu neginčija Savivaldybės 1998 metais atsiradusio nuosavybės atsiradimo pagrindo, todėl byla turi būti nutraukta. Be to, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes apie savo tariamai pažeistas teises sužinojo seniau, darbai buvo atlikti 2006-2007 metais, jau tada ieškovas žinojo, kad neįvykdė nuomos sutarties sąlygų, tuo metu ir galėjo ginti savo pažeistas teises, tačiau ieškovas naudojosi alternatyviais teisių gynimo būdais, kurie nesustabdė senaties eigos. Ieškovas neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, todėl ieškinys atmestinas.

29. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ atstovė Viktorija Kasperavičienė palaikė atsiliepime išdėstytą nesutikimo su ieškiniu poziciją. Papildomai paaiškino, kad VĮ „Registrų centras“ neteisėti veiksmai nekvestionuojami, Savivaldybės nuosavybės teisė buvo įregistruota keturiais pagrindais, tačiau šioje byloje nei vienas pagrindas nėra ginčijamas. Pabrėžė, kad nuosavybės teisės gali būti registruojamos arba į patalpas, arba į statinį, tačiau ne į abu, todėl 2019 metais po Savivaldybės kreipimosi buvo atliktas išregistravimo ir įregistravimo veiksmas, nes Savivaldybės valia buvo įregistruoti pastatą. Pažymėjo, kad unikalus numeris nesikeitė.

Ieškinys atmestinas.

30. 1999 m. liepos 23 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir ieškovas sudarė Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1452, kurios pagrindu atsakovas, vykdydamas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 214V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir pamatų nuomos“ ir 1999 m. liepos 1 d. Nr. 1205V „Dėl statinio (duomenys neskelbtini) paskirties pakeitimo“, perdavė ieškovui nuomos teise 61 m² užstatyto ploto negyvenamąjį statinį, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, naudoti visuomenei ir komercinei veiklai ir sutarties 1 punkte nustatė nuomos mokestį (2,06 Lt per mėnesį už 1 kvadratinį metrą užstatyto ploto). Statinio nuomos sutarties 14-15 punktuose numatyta, kad statiniui reikalinga rekonstrukcija (atstatymas) ir ieškovas įsipareigojo per 2 metus nuo sutarties pasirašymo dienos atlikti statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus.

31. 1999 m. rugsėjo 20 d. sudaryta Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. 575 M01/99-21495, kurios pagrindu ieškovas išsinuomojo 1 605 m² žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius.

32. 2002 m. kovo 28 d. šalys pasirašė susitarimą, kuriuo buvo pakeistas Statinio nuomos sutarties 15 punktas, numatant, kad nuomininkas paruošiamuosius rekonstrukcijos darbus turi užbaigti iki 2002 m. birželio 1 d., o neužbaigus šių darbų nurodytu terminu šalys susitaria Statinio nuomos sutartį nutraukti.

33. 2005 m. gruodžio 14 d. Kultūros paveldo departamentas ieškovui išdavė leidimą Nr. LTU-16, atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Byloje pateiktas 2006 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės aktas Nr. 2006-04, kuris parengtas ieškovo užsakymu.

34. 2006 m. lapkričio 29 d. sutartimi dėl Negyvenamųjų pastatų ir patalpų 1999 m. liepos 23 d. nuomos sutarties Nr. 1452 pakeitimo bei papildymo, šalys pakeitė 22 punktą bei 15 punktą: „Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Nuomininkas turi atlikti per 2 (dvejus) metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos. Statinio projektavimo ir pasiruošimo rekonstrukcijai (atstatymui) darbus Nuomininkas turi užbaigti per šešis mėnesius nuo žemės nuomos sutarties pakeitimo dienos“. Taip pat papildė 23 punktą: „Užbaigus Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Savivaldybė ir Nuomininkas pasirašo papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo Savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo Nuomininko vardu“.

35. 2007 m. spalio 5 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas pažyma apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį Nr. (101)-1110-1170 konstatavo, kad atstatomas daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius.

36. 2007 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija komisijos posėdžio protokolu Nr. 200-48 nutarė pritarti ieškovo padarytoms investicijoms – 288 624 Lt, o likusiai sumai nepritarti.

37. 2008 m. sausio 31 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas pažymoje Nr. (101) 11.10-127 nurodė, kad yra nebaigtas kapitališkai remontuoti pastatas, rūsio patalpos (esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius).

38. 2008 m. vasario 5 d. VĮ „Registrų centras“ pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre nustatyta, kad nuosavybės teise negyvenamąją patalpą – Rūsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilnius, turi Vilniaus miesto savivaldybė, o su ieškovu įregistruotas juridinis faktas – nuomos sutartis (terminas nuo 1999 m. liepos 23 d. iki 2098 m. liepos 23 d.).

39. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamento turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2008 m. birželio 25 d. Nr. A51-14604-(5.1-TR2) pranešimu dėl objekto (duomenys neskelbtini) privatizavimo informavo ieškovą, kad ieškovas atliko dalies statinio atstatymo darbus. Buvo atstatoma (nebaigtos) 62,38 m² negyvenamos rūsio patalpos ir norint privatizuoti nebaigtas atstatyti 62,38 m² rūsio patalpas, reikalinga išnuomotą objektą išskaidyti į dvi dalis. Pranešime paaiškino, kad klausimą dėl minėto išskaidymo teikė svarstyti Vilniaus savivaldybės Privatizavimo komisijai, tačiau komisija išskaidymui nepritarė ir rūsio patalpos nebuvo įrašytos į privatizavimo programą.

40. Ieškovas 2012 m. sausio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę privatizuoti tiesioginių derybų būdu negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2013 šio ieškovo reikalavimo netenkino.

41. 2019 m. sausio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamentas VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui išsiuntė raštą Nr. A51-6056/19 dėl pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriuo prašė atstatyti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro negyvenamąsias patalpas – rūsio patalpas.

42. Remiantis byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais (2019 m. gegužės 7 d. ir 2021 m. rugpjūčio 12 d.), pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, 1998 m. gruodžio 1 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 1268-01 pagrindu. Išraše nurodyta, jog pastato būklė – nebaigtas statyti; rekonstravimo pradžios metai – 2006 m., o pabaigos – 2007 m.

43. Byloje pateikta UAB „KM Centras“ Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla, žemės sklypo kadastrinis Nr. 0101/0041:82, bylos Nr. 13/21668, Registro Nr. 10/263443, adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius.

44. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų „Liteko“ duomenų nustatyta, kad ieškovas nuo 2008 m. gruodžio mėnesio nevykdė Nuomos sutartimi prisiimto įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, todėl Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, kuris 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6373-155/2010 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1235-516/2012 Vilniaus miesto savivaldybei už negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomą (iki 2010 m. gegužės 31 d.) buvo priteista iš ieškovo 2 694,19 Lt (2 449,27 Lt nuomos mokesčio ir 244,92 Lt delspinigių). Ieškovui ir toliau nemokant nuomos mokesčio ir nevykdant įsipareigojimo atstatyti statinį, ieškovas pateikė ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo, papildomai prašant nutraukti ginčo sutartį ir iškeldinti ieškovą iš statinio. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012 ieškinį tenkino ir priteisė iš ieškovo 2 555,75 Lt skolos ir 255,58 Lt delspinigių, nutraukė ginčo sutartį ir patenkino reikalavimą iškeldinti ieškovą iš Statinio. Atnaujinus procesą šioje byloje pagal Danske Bank A/S prašymą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. A2-7543-545/2015 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012 pakeitė, kadangi per 3 metų laikotarpį nuo pradinio ieškinio pareiškimo iki proceso atnaujinimo metu pareikšto patikslinto ieškinio liko nepatenkintas tik vienas iš pradiniu ieškiniu pareikštų reikalavimų, t. y. nutraukti ginčo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi Nr. 2A-552-614/2016 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

45. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų „Liteko“ duomenų taip pat nustatyta tarp šalių buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo ieškinį dėl Statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo. Galutiniu ir įsiteisėjusiu 2020 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1066-236/2020 ieškovo reikalavimas buvo atmestas.

Dėl pastato teisinės registracijos atsakovo vardu panaikinimo

46. Pirmąjį ieškinio reikalavimą ieškovas iš esmės grindė tuo, kad iki 2019 m. vasario 12 d. nuosavybės teisės į Pastatą registruotos nebuvo, tačiau minėta data atsakovas įregistravo savo nuosavybės teises į Pastatą, t. y. neteisėtai atliko turto įregistravimą. Ieškovas argumentavo, kad iš esmės atsakovas, pažeisdamas Statinio nuomos sutarties sąlygas, pasisavino ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, sutapatino du atskirus nekilnojamojo turto vienetus, t. y. Objektą (rūsį) ir Pastatą (daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis), kurie turi atskirus unikalius numerius. Teismas su šiais ieškovo argumentais neturi pagrindo sutikti.

47. Byloje nustatyta, kad Pastatas – Daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Įregistravimo pagrindas (įrašas galioja nuo 2019 m. vasario 12 d.): 1) 1998 m. gruodžio 1 d. perdavimo priėmimo aktas Nr. 1268-01, 2) 1999 m. liepos 1 d. Savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 1205V, 3) 2007 m. spalio 5 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažyma Nr. (101)-11.10-1170 (pastatas padidintas rekonstruojant, pakeista paskirtis) 4) 2008 m. sausio 31 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažyma Nr. (101)-11.10-137. Pažymėtina, pastato būklė – nebaigtas statyti (3 proc. baigtumas), statybos pradžios metai - 1940 m., rekonstravimo pradžios metai - 2006 m., rekonstravimo pabaigos metai - 2007 m.

48. Nuosavybės teisių įregistravimo atsakovo vardu neteisėtumą ieškovas įrodinėjo Statinio nuomos sutarties ir šios papildymo sąlygų pažeidimu, nesilaikymu. Statinio nuomos sutartyje nurodyta, kad nuomojamam statiniui būtina rekonstrukcija (14 punktas), sutarties 2006 m. lapkričio 29 d. papildymu šalys susitarė, kad rekonstrukcijos darbai turi būti atlikti per 2 metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos (Statinio nuomos sutarties papildymo 15 punktas). Ieškovas akcentavo, kad užbaigus rekonstrukcijos darbus, atsakovas ir ieškovas turėjo pasirašyti susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo atsakovo vardu ir naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo ieškovo vardu (Statinio nuomos sutarties 23 punktas). Tačiau byloje nėra ginčo, kad nuomos sutartis buvo nutraukta. Pagal bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012 išnagrinėjo ginčą dėl skolos, nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo, ieškovas – Vilniaus miesto savivaldybė, atsakovas – UAB „Patria Domi“. 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu už akių teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y. nutraukė 1999-07-23 Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1452, kuria UAB „Patria Domi“ buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei iškeldino atsakovą UAB „Patria Domi“ iš ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su visu atsakovui priklausančiu turtu. Atnaujinus procesą šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu byloje Nr. A2-7543-545/2015 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012 pakeitė, patikslintą ieškinį tenkino pilnai - nutraukė 1999-07-23 Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1452. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi byloje Nr. 2A-552-614/2016 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendime konstatavo, kad UAB „Patria Domi“ negavo statybos leidimo, pažeidė ginčo sutarties 15 punktą, nes per protingą terminą nesikreipė dėl techninių sąlygų sąvado bei statybos leidimo išdavimo rekonstruoti pastatą, pastato nerekonstravo, neatliko inventorizacijos bei teisinės registracijos, jokie darbai ginčo objekte nevyksta nuo 2007 metų, pastatas yra neprižiūrimas, apleistas, apaugęs krūmais ir piktžolėmis, esama situacija negali tęstis neapibrėžtą laiką iki ginčo sutarties galiojimo laiko - 2098-07-23 (Sutarties 3 p.), nes neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės bei Vilniaus miesto bendruomenės lūkesčių bei šalių 1999-07-23 sudarytos Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties Nr. 1452 tikslų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu nustatymo kriterijus – Vilniaus miesto savivaldybė negavo iš sutarties, ko pagrįstai tikėjosi, sudarydama ginčo sutartį - pilnai atstatyto ir funkcionuojančio pastato miesto centre. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2016 m. kovo 10 d. nutartyje konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybė 1999-07-23 negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį, sudarytą su UAB „Patria Domi“ nutraukė nepažeisdama nei įstatymo, nei sutarties nuostatų, kadangi nustatytu terminu nebuvo įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai – pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esminis sutarties tikslas - rekonstruoti (atstatyti) statinį (Sutarties 14-15 p. p.) nebuvo pasiektas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, kad pagrindinis sutarties tikslas, nurodytas Sutarties 14-20 p. – statinio rekonstrukcija, kuriai panaudotos lėšos turėjo būti nustatyta tvarka įskaitytos į nuomos mokestį, o vėliau - atstačius/rekonstravus pastatą, jo inventorizacijos ir teisinės registracijos atlikimas bei dalies pastato įregistravimas ieškovo, dalies – UAB „Patria Domi“ vardu (privatizuota) nebuvo pasiektas.

49. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju ieškovas nepagrįstai ignoruoja minėtose bylose teismų nustatytus prejudicinius faktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius, kai įsiteisėja. Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010). CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šia norma nustatyta bendroji nuostata, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią; tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo procesinis sprendimas šalims turi įstatymo galią. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo padarinys – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Šio pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti.

50. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo pozicija, kad anksčiau paminėtose bylose nebuvo nustatyti jokie prejudiciniai faktai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsta ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Minėti teismo sprendimai yra įsiteisėję, šalims turi įstatymo galią ir nekvestionuojami. Ieškovo argumentai, kad jis įvykdė nuomos sutarties sąlygas ieškovo nuosavybei į daugiabutį pastatą įregistruoti paneigti įsiteisėjusiais teismo sprendimais ir iš naujo šioje byloje nevertinami. Ieškovo teiginys, kad jis neprašo vykdyti nuomos sutarties vertintinas kritiškai, nes antruoju ieškinio reikalavimu prašydamas pripažinti jam nuosavybės teises į daugiabutį pastatą ieškovas iš esmės siekia nutrauktos nuomos sutarties 23 punkto tolimesnio vykdymo. Minėtame sutarties punkte šalys numatė, kad užbaigus Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Savivaldybė ir nuomininkas pasirašo papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo Savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo nuomininko vardu. Taigi, laikytina, kad ginčo sutarties 23 punktas galėjo būti vykdomas tik esant dviejų sąlygų visetui. Byloje nėra duomenų, kad šios abi sąlygos buvo išpildytos. Pirma, teismai aukščiau paminėtais įsiteisėjusiais sprendimais, kurie turi prejudicinę galią šioje byloje, konstatavo, kad ieškovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ir esminis sutarties tikslas - rekonstruoti (atstatyti) statinį (Sutarties 14-15 p. p.) nebuvo pasiektas. Antra, byloje nepateiktas susitarimas, kuriame būtų nustatytas kiekvienai iš šalių tenkančios Statinio dalys. Pažymėtina, kad byloje net nekilo ginčo dėl fakto, kad toks susitarimas apskritai nebuvo sudarytas. Taigi, sutiktina su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju ieškovas iš esmės siekia nutrauktos Statinio nuomos sutarties vykdymo, t. y. 23 punkto realizavimo. Pažymėtina, kad sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas.

51. Ieškovas byloje akcentavo aplinkybę, kad nuomos sutarties objektas buvo rūsys, o ne daugiabutis pastatas, kurį ieškovas sukūrė nuomos sutarties pagrindu. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai tapatina du atskirus nekilnojamojo turto vienetus, turinčius atskirus unikalius numerius. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su šia ieškovo pozicija. Byloje nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, esantys statiniai turi tik vieną bei tą patį unikalų numerį – (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktas 1998 m. rugpjūčio 18 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu įregistruota nuosavybės teisė į pastatą (apgriuvusį negyvenamą pastatą, 0 kv. m. ploto), įregistravimo pagrindas – 1998 m. gruodžio 1 d. priėmimo-pardavimo aktas Nr. 1268-01, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad unikalus numeris skaičiais sutampa su unikaliu numeriu – (duomenys neskelbtini), tik skiriasi skaičių atskyrimas brūkšneliais bei pasviruoju brūkšniu, tai nesuteikia pagrindo teigti, kad tai yra kitas pastatas.2007 m. rugpjūčio 27 d. užfiksavus kadastrinius duomenis (kadastrinius matavimus atliko UAB „KM Centras“) bei 2007 m. spalio 5 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažymos pagrindu užfiksavus pastato padidinimą ir paskirties pakeitimą, pastatas užregistruotas kaip daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis. Byloje nustatyta, kad VĮ „Registrų centre“ buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 18 d. prašymas Nr. A51-6056/19(2.14.1.17E-TR2) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje“, kuriuo buvo prašoma „atstatyti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro negyvenamąsias patalpas – rūsio patalpas, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje“. Šis prašymas tenkintas - Nekilnojamojo turto registre 2019 m. vasario 12 d. išregistravo rūsio patalpos kadastro duomenis ir į šias patalpas įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises bei tą pačią dieną perkėlė (įregistravo) į daugiabutį pastatą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises, šių teisių įregistravimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre nurodęs perdavimo aktą, sprendimą, 2007 m. spalio 5 d. ir 2008 m. sausio 31 d. pažymas. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė patvirtino, kad nuosavybės teisės gali būti registruojamos arba į patalpas, arba į statinį, tačiau ne į abu, todėl 2019 metais po Savivaldybės kreipimosi buvo atliktas išregistravimo ir įregistravimo veiksmas, nes Savivaldybės valia buvo įregistruoti pastatą, atstovė pažymėjo, kad unikalus numeris nesikeitė. Taipogi, akcentuotina ir tai, kad pagal kadastrinių matavimų bylą daugiabutis gyvenamasis namas buvo pažymėtas indeksu 1A3t, jo tūris 0 kub. m., o plotas 0 kv. m. Iš esmės byloje užfiksuota, kad daugiabutis gyvenamasis namas turi tik pamatus (rūsį), jo baigtumas 3 proc. Tuo tarpu ginčo sutarties objektu buvęs ir turėjęs būti atstatytas rūsys buvo pažymėtas indeksu R, jo tūris 485 kub. m., plotas 62,38 kv. m., baigtumas 9 proc. Byloje nurodoma, kad viso pastato plotas yra 62,38 kv. m., o tūris 485 kub. m., t. y. minimas pastatas, apimantis ir Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį rūsį, yra tokio pat dydžio ir tūrio kaip ir rūsys. Kadangi, kaip byloje nustatyta, daugiabutis gyvenamasis namas de facto nebuvo pastatytas, jis iš esmės sutapo su rūsiu, kaip atskiru nekilnojamojo turto vienetu. Taigi, nurodytų aplinkybių pagrindu ieškovo argumentas, kad atsakovas nepagrįstai tapatina du atskirus nekilnojamojo turto vienetus, turinčius atskirus unikalius numerius, laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu.

52. Sutiktina su trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ argumentu, kad šioje byloje ieškovas reiškia reikalavimą panaikinti pastato – daugiabučio namo su komercinėmis patalpomis – teisinę registraciją atsakovo vardu, tačiau ieškovas neginčija nei vieno dokumento, kurių pagrindu nekilnojamojo turto registre į daugiabutį pastatą buvo įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės. Ieškovas teigia, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atlikti ginčo įrašą, tačiau šis ieškovo teiginys byloje nebuvo įrodytas. Kaip byloje nustatyta ir jau minėta, atsakovas 2019 m. sausio mėnesį kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, registracijos. VĮ „Registrų centras“ prašymą tenkino ir Nekilnojamojo turto registre 2019 m. vasario 12 d. išregistravo rūsio patalpos kadastro duomenis ir į šias patalpas įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises bei tą pačią dieną perkėlė (įregistravo) į daugiabutį pastatą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises, šių teisių įregistravimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre nurodęs perdavimo aktą, sprendimą, 2007 m. spalio 5 d. ir 2008 m. sausio 31 d. pažymas. Kaip byloje nustatyta, ieškovas (jo atstovas) vėliausiai 2019 m. gegužės 7 d. sužinojo apie Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2019 m. vasario 12 d. priimtą sprendimą patikslinti duomenis, įformintą registro įrašu, tačiau šis sprendimas Centriniam registratoriui apskųstas nebuvo, todėl laikytinas galiojančiu ir teisėtu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas jam įstatymu pavestas funkcijas, viešojo administravimo veiksmais nekuria, nekeičia ir nepanaikina tarp civilinių teisinių santykių susiklosčiusių teisinių santykių turinio, o tik registruoja tarp atitinkamų subjektų susiklosčiusių civilinių teisinių santykių juridinius faktus. Taigi, darytina išvada, kad kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti. Kaip minėta, ieškovas byloje neginčijo ir nenuginčijo nei vieno dokumento, kurių pagrindu nekilnojamojo turto registre į ginčo daugiabutį pastatą buvo įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės. Ieškovas byloje nenuginčijo aplinkybės, kad 2019 m. vasario 12 d. buvo tik patikslinti statinio duomenys, o ne įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės į pastatą.

Dėl nuosavybės teisių į pastatą ieškovui pripažinimo

53. Ieškovas antruoju ieškinio reikalavimu prašo pripažinti ieškovui Pastato – daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybes teises. Iš esmės ieškovas teigė savo lėšomis sukūręs ir įregistravęs naują pastatą, kurį atsakovas buvo įsipareigojęs perleisti ieškovui. Tuo tarpu, atsakovas su šiuo ieškovo reikalavimu nesutiko, nurodydamas, kad ieškovas rūsio nerekonstravo, naujo pastato pagal nuomos sutarties 23 punktą nepastatė, rekonstrukcijai reikalingo leidimo negavo, statinys nuo 1998 metų priklauso atsakovui ir atsakovas nėra išreiškęs valios perduoti jį ar jo dalį ieškovo nuosavybėn.

54. Teismas nesutinka su ieškovo pozicija, kad jis sukūrė naują daiktą. CK 4.47 straipsnio 4 punktas numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Taigi, vienas iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagrindų yra naujo daikto sukūrimas statybos procese, t. y. pastatant naują statinį. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai). Pagal ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį statinio rekonstravimas tai statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.), t. y. yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę. Tačiau įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso padarinyje, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės norminių aktų reikalavimų, t. y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas. Statybų teisėtumas būtinas tiek statant naują daiktą, tiek rekonstrukcijos procese. Šioje byloje pagal pateiktus įrodymus ieškovas neįrodė, kad teisėtai sukūrė naują daiktą, kad daugiabutis namas buvo pastatytas de facto. Priešingai, kaip jau minėta, įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad ieškovas negavo statybos leidimo, pažeidė ginčo sutarties 15 punktą, nes per protingą terminą nesikreipė dėl techninių sąlygų sąvado bei statybos leidimo išdavimo rekonstruoti pastatą, pastato nerekonstravo, neatliko inventorizacijos bei teisinės registracijos, jokie darbai ginčo objekte nevyksta nuo 2007 metų. Taipogi, nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad ginčo pastatas yra nebaigta statyba (3 proc.). Pažymėtina ir tai, kad kadastrinių matavimų byloje daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis pažymėtas indeksu 1A3t, tūris 0 kub. m., plotas 0 kv. m., baigtumas 3 proc. (Kadastrinių matavimų bylos 6 psl., 1A forma, skiltis „Pagrindinis pastatas“). Statinio nuomos sutarties objektu buvo ir turėjo būti atstatytas Objektas (rūsys) pažymėtas indeksu „R“, tūris 485 kub. m., plotas 62,38 kv. m., baigtumas 9 proc. (Kadastrinių matavimų bylos 6 psl., 1A forma, skiltis „Rūsys (pusrūsis)“). Toliau byloje matoma, kad Pastato (daugiabučio gyvenamojo namo) plotą sudaro 62,38 kv. m., tūrį 485 kub. m., akivaizdžiai apima ir Objektui priklausantį rūsį, kuris yra tokio pat dydžio, tūrio, kaip ir Objektas (rūsys) (Kadastrinių matavimų bylos 6-8 psl.). Pastato parametrai sutapo su Objekto (rūsio) parametrais – ieškovo nurodomas daugiabutis pastatas sutampa su atsakovui priklausančiu rūsiu. Kadastrinių matavimų byloje Pastatas buvo įkainotas pagal atsakovui priklausančio Objekto (rūsio) kubatūrą, tokiu būdu gauta ieškovo nurodyta 412 418,90 Eur vidutinė vertė, pažymėta Nekilnojamojo turto registro duomenyse. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą kad ieškovo kadastrinių matavimų byloje nurodyti parametrai yra identiški su esamu Objektu, naujo statinio (Pastato) su atskiru nekilnojamojo turto numeriu nebuvo sukurta. Pastatas, kadastrinių matavimų byloje nurodytas kaip „daugiabutis gyvenamasis namas“ nebuvo pastatytas, kadangi Pastato matmenys identiški Objektui (rūsiui), vertę apskaičiavus pagal Objekto (rūsio) parametrus. Tai dar kartą patvirtina, kad ieškovo argumentai, kad Pastatas ir Objektas (rūsys) yra skirtingi objektai, su skirtingomis vertėmis, kadastriniais numeriais ir pan., atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti.

55. Pastato sukūrimo faktą ieškovas įrodinėjo ir kita dokumentacija: 2005 m. gruodžio 14 d. Kultūros paveldo departamento išduotu leidimu Nr. LTU-16, atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus; 2006 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės aktu Nr. 2006-04, kurį paruošė ieškovo užsakymu. Tačiau minėti dokumentai (leidimai) nelaikytini statybos leidimu Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme. Pridurtina, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 36 punktu, tvarkomaisiais paveldosaugos darbais laikytini tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą. To pačio straipsnio 37 punkte nurodyta, jog tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje. Laikytina, kad institucijos ieškovui išdavė tvarkomųjų paveldosaugos darbų leidimą, kuris nėra leidimu Objekto rekonstrukcijos darbams. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo leidimų gavimo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatyme buvo numatyta, kad statinio rekonstrukcijai buvo reikalingas statybos leidimas, kurį išduodavo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (direktorius) (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 2 punktas, suvestinė redakcija nuo 2005-03-17 (2005-03-17 įstatymas Nr. X-136)). Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju, ieškovui leido atlikti tam tikrus darbus, kurie užtikrintų paveldosaugos teritorijoje esančio Objekto autentiškumą, t. y. leidimuose numatyti darbai apėmė fasadinės sienos restauravimą, stiprinimą ir kt. (2006 m. birželio 7 d. ir 2006 m. rugsėjo 20 d. leidimų Nr. 15, 27 skiltys „leidžiama atlikti šiuos tvarkomuosius paveldosaugos darbus“ bei „Papildomi paveldosaugos reikalavimai atliekant tvarkomuosius paveldosaugos darbus“). Todėl akivaizdu, kad pagal esamas sąvokas, apibrėžimus bei išduotus leidimus, tvarkomieji paveldosaugos darbai neapima Objekto rekonstrukcijos, kadangi tam būtų reikalingas statybos leidimas, kurį išduota atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė. Kaip minėta sprendimo 54 punkte, Objekto (rūsio) baigtumą sudarė 9 proc., todėl tai paneigia ieškovo teiginius dėl Objekto ar Pastato atstatymo (naujo daikto sukūrimo), juolab ieškovui neturint rekonstrukcijai reikalingo leidimo. Papildomai nurodytina, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog ieškovas būtų įgyvendinęs išduotus paveldosaugos tvarkybos leidimus. Tokie faktai neatsispindi kadastrinių matavimų byloje ar kituose dokumentuose. Apibendrinant, laikytina, kad ieškovas neįrodė savo argumento, kad sukūrė naują daiktą, kas suponuoja, kad ieškovo reikalavimas dėl ginčo pastato nuosavybės teisės pripažinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

56. Teismas, visapusiškai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, pagal vidinį savo įsitikinimą konstatuoja, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, neįrodytas ir netenkintinas, todėl atmetamas visa apimtimi (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

57. Atsakovas byloje prašė taikyti ieškinio senatį, teigė, kad ieškovas praleido 10 metų ieškinio senaties terminą ir termino atnaujinti neprašo, todėl, anot atsakovo, ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu. Teismas su šia atsakovo pozicija nesutinka.

58. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014).???

59. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas – dešimt metų. Atsakovas teigia, kad ieškovas apie savo pažeistas teises sužinojo 2007 m., ieškovas nesiėmė jokių veiksmų, nors ieškinyje pats akcentavo, kad įgijo teisę į Statinio nuomos sutarties 23 punkto įgyvendinimą 2005 – 2007 m. leidimų bei pažymų pagrindu. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, kadangi iš esmės ieškovas siekė nuginčyti nuo 2019 m. vasario 12 d. galiojantį nekilnojamojo turto registro įrašą dėl atsakovo nuosavybės teisių į daugiabutį pastatą, todėl ieškovas objektyviai negali būti laikomas praleidęs ieškinio senaties terminą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį atmestinas kaip nepagrįstas.

60. Kiti tiek ieškinyje, tiek atsiliepime bei paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose byloje dalyvaujančių asmenų nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau, teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas ir trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, todėl, ieškinį atmetus, jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

62. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistas 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje iš ieškovo nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.