Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo

L. K. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jai skirta bausmė bauda 90 MGL (4500 Eur).

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. K. skirta galutinė bausmė bauda 60 MGL (3000 Eur).

Baudą L. K. įpareigota sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į bausmę L. K. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. vasario 15 d. 12.17 val. iki 2025 m. vasario 16 d. 9.40 val. ir laikyta, jog L. K. yra atlikusi dalį bausmės – sumokėjusi 6 MGL dydžio (300,00Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, L. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, šios baudžiamojo poveikio priemonės pradžią skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo – nuo 2025 m. vasario 16 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, L. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto – automobilio Audi A6 Avant, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliu, konfiskavimas.

Nuosprendžiu išspręsti ir kardomosios priemonės bei daiktinių įrodymų klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Nuteistoji L. K. apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, nustatytų faktinių aplinkybių bei veikos juridinės kvalifikacijos neginčija. Apeliantė prašo paskirti švelnesnę bausmės rūšį – viešuosius darbus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

Dėl bausmės skyrimo

6. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas apeliantui bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad L. K. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. K., taip pat atsižvelgė į tai, kad ji prisipažino ir gailisi padarius nusikalstamą veiką, tai pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantės atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Bausmės skyrimui neabejotinai aktualu ir nuteistosios asmenybės vertinimas, ką nagrinėjamu atveju itin atidžiai išanalizavo apylinkės teismas konstatuodamas, kad L. K. anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, nedirba, registruota Užimtumo tarnyboje. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad L. K. skundžiamu nuosprendžiu skirtina pati švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta baudos bausmė. Aplinkybė, kad nuteistoji nuosekliai ir sąžiningai davė parodymus bei pripažino savo kaltę, buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo pritaikant BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinant paskirtą baudos bausmę vienu trečdaliu, be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės duodamų parodymų nuoširdumą įvertino kaip jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Be to, aukštesnysis teismas pažymi, kad BK 281¹ straipsnio sankcijoje viešųjų darbų bausmė nėra numatyta (numatytos baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės), todėl tenkinti L. K. apeliacinio skundo nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

8. Kaip minėta, teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nuteistosios L. K. gynėjas advokatas prašė nuteistosios atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę. Toks gynėjo advokato prašymas yra atmetamas kaip nepagrįstas.

9. Vienas iš fundamentalių bausmės skyrimo principų, kylančių iš konstitucinio teisingumo principo ir įtvirtintų BK, yra bausmės teisingumo principas. Tai yra BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta viena iš bausmės paskirčių, BK 54 straipsnyje numatytas reikalavimas. BK paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Kitaip tariant, bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

10. BK 54 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

11. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistosios padarytą nusikalstamą veiką ar jos asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad jai, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, galėtų būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pirmiau aptarta nuteistosios padaryta nusikalstama veika bei jos asmenybė buvo įvertintos skiriant nuteistajai bausmę baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, jos nelaikytinos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, priešingai – nuteistosios įvykdyta nusikalstama veika yra itin pavojinga ne tik pačiai nuteistajai, tačiau ir aplinkiniams, kadangi nuteistoji, kurios girtumas daugiau kaip dvigubai viršijo ribą, už kurią įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę, automobilį vairavo mieste, dienos metu, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad L. K.paskirta bausmė yra teisinga.

12. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

13. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

15. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 26 d. nuosprendį apskundė nuteistoji L. K. Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji pati gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjant apeliacinį skundą nuteistąją L. K. gynė gynėjas advokatas Vidmantas Skaburskas. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. balandžio 23 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 4 ir 6 punktais, prašoma iš L. K. valstybės naudai priteisti 66,67 Eur už nuteistajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

16. Svarbu pažymėti, jog nagrinėjamu atveju pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo pateikta teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, šis klausimas teismo posėdžio metu svarstytas nebuvo, proceso dalyviai dėl to nepasisakė. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma paliekama nenagrinėta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-648/2021; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-318-870/2020, Nr. 1A-271-478/2023 ir kt.).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už L. K. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme palikti nenagrinėtą.