Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

nuteistajam A. T.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. T. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 219 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

A. T. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. sausio 5 d. iki vasario 28 d., būdamas individualios įmonės „X“, į. k. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), savininku, kuris pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10, 11 ir 14 straipsnių nuostatas yra atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, apskaitos dokumentų surašymą laiku bei teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, žinodamas, kad įmonė nuo 2006-09-20 nėra įregistruota PVM mokėtojų registre, pažeidė 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 79 straipsnio nuostatas, įpareigojančias apmokestinamą asmenį PVM sąskaita faktūra įforminti įvykusį prekių tiekimą, 71 straipsnio 6 dalies nuostatas, įpareigojančias, kad bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, už kurį PVM neturėjo būti skaičiuojamas, taip išskirtą PVM sumą privalo sumokėti į biudžetą, 71 straipsnio 2 dalies nuostatas, reikalaujančias PVM skaičiuoti ir mokėti į biudžetą pradėti nuo to mėnesio, kurį bendra atlygio už vykdomą ekonominę veiklą suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt ir 92 straipsnio 3 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad asmenys neįsiregistravę PVM mokėtojais apskaičiuotą už konkretų mėnesį mokėtiną PVM sumą sumokėti į biudžetą privalo iki kito mėnesio 25 dienos bei kartu pateikti centrinio mokesčio administratoriaus nustatytos formos PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą, 2008-08-10 rangos sutarties tarp IĮ „X“ ir UAB „XX“ pagrindu pagal pateiktą PVM sąskaitą - faktūrą MS Nr. 024 - 143 764,71 Lt sumai, bei pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą MS Nr. 025 - 136 986,65 Lt sumai, gavęs 280 751,36 Lt pardavimo pajamų, kurių tarpe 44 825,85 Lt sudarė pardavimo PVM, savo individualios įmonės „X“ neįregistravo Alytaus apskrities VMI PVM mokėtoju, iki 2009 m. vasario 25 d., nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos už 2009 m. sausio mėnesį ir, nesumokėjęs privalomo sumokėti 44 825,85 Lt pardavimo PVM, apgaulės būdu išvengė didelės vertės PVM mokesčio valstybei sumokėjimo prievolės.

Be to, A. T., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d., būdamas individualios įmonės „X“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini) savininku ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10, 11, 14 ir 21 straipsnių nuostatas būdamas atsakingu už buhalterinių įrašų teisingumą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, reikalaujančią privaloma į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų pagrįsti apskaitos dokumentais, surašytais ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruoti būtų ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys įregistruoti turi būti apskaitos registruose, 2008-08-10 sudarytos rangos sutarties tarp UAB ,,XX“ ir IĮ „X“ dėl statybos remonto darbų atlikimo, pagrindu IĮ „X“ po darbų atlikimo pagal 2009-01-05 išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą MS Nr. 024 iš UAB „XX“ kasos pajamų orderiu Nr. MIN 027 gautų 143 764,71 Lt bei pagal 2009-01-12 kasos pajamų orderį Nr. MIN 028 gautų 136 986,65 Lt, gautiems 280 751,36 Lt nesurašė šių gautų pinigų panaudojimą pateisinančių apskaitos dokumentų, nesutvarkė pardavimų, gautų pinigų ir jų panaudojimo apskaitos suvestinių registrų bei be apskaitos panaudojo gautus 280 751,36 Lt, tokiu būdu, ūkinių įvykių bei operacijų nefiksuodamas, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti asmens - IĮ ,,X“ - veiklos, jo turto ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, A. T., nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki 2010 m. birželio 7 d., būdamas UAB „Y“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2009-04-02 sudarytą rangos sutartį Nr. 2009.04.02 tarp UAB „Y“ ir fizinio asmens L. Z. dėl darbų už 216 000 Lt sumai atlikimo, 2009 m. gegužės 4 d. surašytos PVM sąskaitos - faktūros AGR Nr. 01 pagrindu nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki 2009 m. birželio 1 d., tiksliau nenustatytu laiku, už atliktus darbus iš L. Z. gavęs 216 000 Lt, bendrovės veikloje jų nepanaudojęs, bendrovei jų negrąžinęs ir nepateikęs dokumentų, pateisinančių šių pinigų panaudojimo pagrįstumą, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą - UAB „Y“ priklausančius 216 000 Lt.

A. T. buvo kaltinamas ir tuo, kad, būdamas UAB „Y“, į. k. (duomenys neskelbtini) , reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2009 m. liepos 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui nustatyta tvarka pateikęs UAB „Y“ patvirtintą valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinę ataskaitą už 2009 m. II ketvirtį, joje deklaravęs apskaičiuotų įmokų iki ataskaitinio ketvirčio pradžios sumą - 5 587,87 Lt ir apskaičiuotų įmokų per ataskaitinį ketvirtį sumą – 12 917,33 Lt, iš viso 18 505,20 Lt, nesumokėjo šių valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų net ir po to, kai 2009-07-16 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius jam priminė apie pareigą sumokėti.

Taip pat A. T. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. kovo mėn. pabaigoje - 2009 m. balandžio 2 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, UAB „Y“ nedirbdamas ir neturėdamas teisės bendrovės vardu sudaryti sutartis, UAB „Y“ direktore tuo metu esant J. S., paruošęs rangos sutartį Nr. 2009.04.02 tarp UAB „Y“ ir L. Z. dėl elektros, silpnųjų srovių, priešgaisrinių srovių darbų atlikimo (duomenys neskelbtini) 216 000 Lt su PVM vertės bei toje sutartyje įrašęs rangovu UAB „Y“, atstovaujamą direktoriaus A. T., užsakovu fizinį asmenį L. Z., šiame netikrame dokumente pasirašęs grafoje „rangovas“ UAB „Y“ direktorius A. T.“ bei patvirtinęs parašą UAB „Y“ antspaudu, neturėdamas teisės disponuoti bendrovės antspaudu, pagamino netikrą dokumentą ir, pateikęs šią sutartį pasirašyti L. Z., šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo – vieną egzempliorių pateikdamas L. Z., o kitą egzempliorių įtraukdamas į UAB „Y“ apskaitą,

Taip pat A. T. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. balandžio 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nedirbdamas UAB „Y“ ir neturėdamas teisės bendrovės vardu sudarinėti sutartis, neturėdamas teisės disponuoti UAB „Y“ antspaudu, UAB „Y“ direktore būnant J. S., UAB „X“ direktoriui R. Č. (duomenys neskelbtini) UAB „X“ pateikus paruoštą subrangos sutartį Nr. 2009-04-14, pasirašęs šioje sutartyje grafoje „užsakovas UAB „Y“ direktorius A. T.“ ir patvirtinęs sutartį UAB „Y“ antspaudu, suklastojo tikrą dokumentą.

Nuteistasis neginčija padaręs Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau neigia nusikaltęs pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį. Tai, jog IĮ „X" turėjo būti įregistruota kaip PVM mokesčių mokėtoja, sužinojo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Įmonės ūkinės veiklos metu ši aplinkybė jam nebuvo žinoma. Pažymi, kad nurodytu klausimu turėjo domėtis tuo metu įmonėje dirbusi buhaltere T. J., kuri teisme buvo apklausta kaip liudytoja. Neigia piktybiškai vengęs mokėti priklausančius PVM mokesčius, be to, tuo metu jam apmokėti pateiktose sąskaitose PVM mokestis nebuvo nurodytas. Tai, kad jis galėjo nežinoti, jog IĮ „X" privalėjo registruoti kaip PVM mokesčio mokėtoją, patvirtino ir liudytoja D. J., dirbanti Alytaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Pažymi, kad nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu jis neturėjo tyčios nemokėti priklausančių mokesčių, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Apeliantas taip pat kategoriškai neigia padaręs Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nurodo, jog teismas nepatikėjo jo paaiškinimais, kad jis iš buvusio verslo partnerio L. Z. negavo 216 000 Lt. Jis L. Z. prašymu tik išrašė kasos pajamų orderį, tačiau jokių pinigų negavo. Tikina esą L. Z. jį tiesiog apgavo. Kasos pajamų orderį išrašė, kadangi pastarasis jam aiškino norįs gauti banko paskolą, o, neatsiskaičius su verslo partneriais, tokia paskola nebūtų suteikta. Kadangi su L. Z. bendravo ilgą laiką, juo pilnai pasitikėjo ir negalvojo, kad šis gali apgauti.

Teigia, jog teisme L. Z. davė melagingus parodymus. Apklausiamas teismo jis negalėjo tiksliai nurodyti, kurioje vietoje ir kaip atsiskaitė su apeliantu. Vieną kartą teigė atsiskaitęs Druskininkuose, kitą kartą - grynaisiais Alytuje. Liudytojas R. Č. teismo posėdžio parodė, jog L. Z. jam paaiškino su apeliantu atsiskaitęs bankiniu pavedimu.

Nuteistasis kategoriškai neigia pasisavinęs UAB „Y" priklausančias pinigines lėšas, kadangi tuo metu buvo vienintelis šios bendrovės akcininkas, direktorius ir savininkas. Jis pats dėl nesąžiningų L. Z. veiksmų patyrė dvigubą 216 000 Lt nuostolį. Buvo priverstas R. Č. naudai išrašyti asmeninį vekselį, kadangi privalėjo su pastaruoju atsiskaityti už atliktus darbus.

Tolesniais apeliacinio skundo argumentais yra ginčijama teismo paskirta bausmė. Nurodoma, jog teismas nesvarstė ir neaptarė galimybės taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, nors jis ir gynėjas prašė teismo apsvarstyti šią galimybę.

Teigia, kad tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą, tiek ir šiuo metu su žmona gyvena atskirai (tai patvirtins pažyma iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro centro). Alytaus rajono apylinkės teismui priėmus 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas laisvės atėmimu 1 metams ir 5 mėnesiams, atidedant nuosprendžio vykdymą, jo žmona išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją, palikdama jam išlaikyti ir prižiūrėti mažametį sūnų. Nors šiuo metu santuoka ir nėra nutraukta, tačiau žmona su juo jokių santykių nepalaiko. Tad tuo atveju, jeigu jam tektų realiai atlikti teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, neturėtų kam palikti savo mažametį sūnų, dėl ko tektų jį atiduoti valstybės priežiūrai. Abu jo tėvai yra mirę, kitų artimų giminaičių, kurie galėtų prižiūrėti ir išlaikyti jo mažametį sūnų, nėra.

Pažymi šiuo metu esąs susitaręs dėl darbo UAB „X", todėl mano, kad tiek visuomenei, tiek jo mažamečiui sūnui būtų teisingiau ir naudingiau, jei jam būtų pritaikytas atsakomybę švelninantis įstatymas. Mano, kad teismas, paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtinto teisingumo principo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo beveik 5 metai, per šį laikotarpį jis nepadarė daugiau jokių nusikaltimų ir administracinės teisės pažeidimų. Teismas neįvertino to, kad dėl tų pačių nusikalstamų veikų jo byla buvo išskirta į dvi dalis, kurių viena pirmiausia išnagrinėta Alytaus rajono apylinkės teisme, o kita - skundžiamą nuosprendį priėmusiame teisme. Teigia, jog tuo atveju, jeigu jo byla nebūtų buvusi išskirta, tuomet, priimant skundžiamą nuosprendį, nebūtų konstatuota, jog jis anksčiau teistas, dėl ko teismas galimai nebūtų paskyręs realios laisvės atėmimo bausmės.

Pabrėžia savo veiksmais niekam jokios žalos nepadaręs, civiliniai ieškiniai nepareikšti, jis pats dėl netinkamai vykdytos ūkinės veiklos prarado tiek asmeninį, tiek motinos po mirties paliktą turtą. Nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe, apelianto įsitikinimu, turėtų būti pripažinta tai, kad jis savo noru atlygino kitiems asmenims padarytą žalą, pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi (neprisipažįsta tik dėl veiksmų, kurių jis nepadarė ir nesiekė padaryti. Tikina, jog teismas, paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, pažeidė teisingumo principą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis A. T. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo A. T. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis neginčija savo kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau mano esą nepagrįstai nuteistas dėl Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalies

Apeliantas savo kaltę dėl šio nusikaltimo iš esmės neigia nežinojimu apie būtinumą registruoti individualią įmonę PVM mokesčių mokėtoju. Tvirtina, jog tokia pareiga jam paaiškėjo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, o įmonės ūkinės veiklos metu to nežinojo. Teismas tokį nuteistojo argumentą vertina kaip naivų ir neįtikinamą. Iš byloje esančios specialisto išvados „Dėl individualios įmonės „X“ ūkinės finansinės veiklos“ matyti, kad IĮ „X“ buvo įsteigta ir įregistruota dar 2005-03-30, jos savininkas – A. T.. Nuo 2005-09-15 įmonė buvo įregistruota PVM mokėtoja, jai suteiktas PVM mokėtojo kodas. Alytaus apskrities VMI Alytaus skyriaus 2006-09-20 sprendimu Nr. S3(A)-332 (t. 1, b. l. 22) IĮ „X“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva, kadangi nustatyti faktai, patvirtinantys veikos nevykdymą bei prekių įsigijimo nebuvimą (t. 1, b. l. 110-114). Vadinasi, tokie duomenys akivaizdžiai paneigia A. T. teiginius dėl nežinojimo esant pareigą registruotis PVM mokesčių mokėtoju. Jis, būdamas IĮ „X“ savininku, jau buvo įmonę įregistravęs kaip PVM mokesčių mokėtoją, t. y. žinojo esant tokią pareigą ir ją vykdė. Įmonei nevykdžius veiklos (pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 71 straipsnio 2 dalį PVM turi būti pradėtas skaičiuoti ir mokėti į biudžetą nuo to mėnesio, kurį bendra atlygio už vykdomą ekonominę veiklą suma per metus - paskutinius 12 mėnesių - viršijo 100 000 Lt), buvo priimtas sprendimas dėl jos išregistravimo iš PVM mokėtojų registro. Pakitus situacijai ir įmonei vėl pradėjus vystyti įstatyme numatytos apimties veiklą, atitinkamai vėl atsiranda pareiga dėl PVM mokesčių mokėtojo registracijos, ko šiuo atveju A. T. sąmoningai nevykdė ir pagal rangos sutartį tarp IĮ „X“ ir UAB „XX“ pateiktų dviejų PVM sąskaitų – faktūrų pagrindu iš viso gavęs 280 751,36 Lt pardavimo pajamų, nesumokėjo privalomo sumokėti 44 825,85 Lt pardavimo PVM bei taip apgaulės būdu išvengė prievolės sumokėti valstybei didelės vertės PVM mokestį.

Siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, apeliantas teigia neva ne jis, o buhalterė T. J. privalėjo išsiaiškinti anksčiau nurodytą klausimą. Byloje nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu, t. y. nuo 2009-01-01 iki 2009-02-28, IĮ „X“ darbo sutartimi nebuvo įforminta buhalterio pareigybė, buhalterinė apskaita įmonėje nebuvo tvarkoma. Už IĮ „X“ vykdomą veiklą bei jos organizavimą nurodytu laikotarpiu buvo atsakingas įmonės savininkas A. T. (t. 1, b. l. 110-114). Tad, priešingai nei tvirtina nuteistasis, būtent jis, o ne tariama buhalterė (apelianto nurodyta T. J. nuo 2009-02-23 įsidarbino ne IĮ „X“, o kitoje A. T. vadovaujamoje bendrovėje UAB „Y“), kurios pareigybė įmonėje net nebuvo įforminta, privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 14 straipsnių, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79, 71 straipsnio 6 dalies, 71 straipsnio 2 dalie bei 92 straipsnio 3 dalies nuostatas bei sumokėti valstybei privalomą pardavimo PVM (44 825,85 Lt).

Kolegija daro išvadą, kad A. T. veiksmai šioje dalyje teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, taip pat 222 straipsnio 1 dalį. Nedeklaruodamas gautų pajamų, A. T. apgaulės būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės, mokėtinos į valstybės biudžetą, bei apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Beje, apklausiamas teisme A. T. savo kaltę dėl sukčiavimo (parodymuose veiką įvardina kaip pasisavinimą) pripažino iš dalies, paaiškindamas, jog „dėl 44 825,85 Lt tai šioje dalyje iš dalies kaltę pripažįstu, nes nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ˂ ... ˃ dabar aš suprantu, kad tuos pinigus kaip ir pasisavinau, o tada aš net nepagalvojau, kad valstybei žalą darau“ (t. 4, b. l. 107-109). Atsižvelgdama į tai, kad skunde A. T. daugiau nepateikia jokių konkrečių savo nesutikimo su teismo išvadomis argumentų (išskyrus, anksčiau aptartuosius), kolegija plačiau nepasisakys dėl nuteistojo veiksmų, kuriais jis sukčiavo, išvengdamas turtinės prievolės.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalies

Nuteistasis A. T. kategoriškai neigia pasisavinęs didelės vertės svetimą turtą (UAB „Y“ priklausančius 216 000 Lt). Skunde išdėstytų argumentų turinys rodo, kad apeliantas savo neprisipažinimą grindžia iš esmės analogiškais teiginiais, išsakytais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. tvirtina L. Z. prašymu tik pasirašęs dokumentus, tačiau jokių pinigų negavo, pats buvo apgautas, pasitikėjo draugu, todėl negalvojo, kad šis galėtų taip pasielgti.

Teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais A. T. parodymais, kadangi byloje surinkti ir teismo tiesiogiai ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina kitokias aplinkybes. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2009-04-02 tarp UAB „Y“ ir L. Z. buvo pasirašyta rangos sutartis Nr. 2009.04.02, kuria rangovas UAB „Y“ įsipareigojo atlikti visus elektros, silpnųjų srovių bei priešgaisrinių srovių darbus, o užsakovas L. Z. už faktiškai atliktus darbus attitinkamai įsipareigojo sumokėti 216 000 Lt (t. 2, b. l. 26-27). 2009-05-04 išrašyta PVM sąskaita – faktūra, serija AGR Nr. 01, o 2009-06-01 - kasos pajamų orderis, serija AGR Nr. 004, kuriame nurodyta, jog direktorius A. T. iš L. Z. gavo 216 000 Lt pagal rangos sutartį Nr. 2009.04.02 (t. 2, b. l. 29-30). Apklausiamas L. Z. kategoriškai patvirtino, jog dokumentų turinys atitinka tikrovei. Atlikus darbus, jis sumokėjo nurodytą sumą A. T.. Pastarasis jo prašė pinigus sumokėti grynaisiais, nors jis pats (L. Z.) planavo, kaip įprastai, atlikti mokėjimo pavedimą. Liudytojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, juos patvirtina faktinė bylos medžiaga, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo jais netikėti. Tuo tarpu apelianto teiginiai vertinami priešingai, kadangi pastarasis jų nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais. A. T. įtikinėja neva L. Z. meluoja, o jis sako teisybę, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina būtent L. Z., o ne apelianto duotus parodymus. Teismas įrodymus vertino, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų, o ta aplinkybė, kad nuteistajam yra nepalankios teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nereiškia, kad tokios išvados yra nepagrįstos ar prieštaraujančios įstatymui.

Skunde apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo neva liudytojas L. Z. teisme negalėjo tiksliai nurodyti, kur jis atsiskaitė su A. T.: vieną kartą teigė atsiskaitęs Druskininkuose, kitą kartą – grynaisiais Alytuje. Iš L. Z. parodymų matyti, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, jog pinigus A. T. sumokėjo Druskininkuose, prie objekto. Pinigai buvo sumokėti grynaisiais, kadangi taip pageidavo A. T.. Alytuje vykusio susitikimo su A. T. metu, pastarasis jam perdavė perrašytą kasos pajamų orderį (ne pinigus), nes pirmasis buvo neteisingai užpildytas, neįrašant jame numerio (t. 3, b. l. 56-57, 70-71, 151-152; t. 4, b. l. 37-40).

A. T. iš L. Z. gautų pinigų neįnešė į UAB „Y“ kasą, tokie dokumentai neužfiksuoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose. Apklausiama įmonės buhalterė R. J. parodė, kad jai nebuvo pateikti nei dokumentai (PVM sąskaita – faktūra, kasos pajamų orderis), nei pinigai. Vadinasi, A. T., neįnešdamas gautų pinigų į bendrovės kasą, juos pasisavino. Įvertinus pinigų sumą, viršijančią 250 MGL dydį, pagrįstai konstatuota, jog A. T. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą.

A. T. parodymai, kuriais pastarasis tvirtina pinigų negavęs, vertinami kaip deklarayvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Taip pat pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 2 d. sprendimu už akių patenkino UAB „Y“ ieškinį ir priteisė iš atsakovo A. T. 216 000 Lt skolą bei 5 proc. metinių palūkanų nuo ieškinio priėmimo dienos iki prievolės visiško įvykdymo (t. 4, b. l. 60). Iš sprendimo turinio matyti, kad atsakovas A. T. pilnai sutiko su ieškovės UAB „Y“ pateiktu ieškiniu ir jame nurodyta skola, prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Tokios aplinkybės, šalia kitų nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų, tik dar kartą patvirtina, jog A. T. gavo iš L. Z. 216 000 Lt sumą ir šiuos jam patikėtus pinigus pasisavino, tokiais savo veiksmais padarydamas Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl nuteistajam A. T. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. T. bausmes už padarytus nusikaltimus, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nurodytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje, ir skyrė nuteistajam žymiai mažesnes bausmes už įstatymo sankcijose numatytus bausmės vidurkius. Visgi nuteistasis su tokiomis jam paskirtomis bausmėmis nesutinka ir prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Jo įsitikinimu, teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti Lietuvos Respublikos 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Nurodo, jog nors jis ir nėra oficialiai išsiskyręs su savo žmona, tačiau ji išvyko gyventi į Didžiają Britaniją, jokių santykių nepalaiko. Vienas augina mažametį sūnų, kurio niekas negalėtų prižiūrėti, jei jam tektų atlikti laisvės atėmimo bausmę (apelianto tėvai mirę, kitų artimų giminaičių nėra). Taip pat nurodo ketinantis įsidarbinti (teismui pateikė tokį ketinimą patvirtinantį dokumentą), per beveik 5 metų laikotarpį nepadarė jokių kitų nusikaltimų ar administracinės teisės pažeidimų, civiliniai ieškiniai nepareikšti, pats parado tiek asmeniniį, tiek po motinos mirties paliktą turtą.

Taigi apelianto prašoma švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti skiriama tik esant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

Apelianto nurodytu Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto atveju teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, o kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme nustatytos paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Esant visoms šioms sąlygoms, teismas gali paskirti ir švelnesnę bausmės rūšį, negu nurodyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje A. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta tik dėl Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (ir tai tik viena), o kitų dviejų nusikalstamų veikų atveju atsakomybę lengvinančios aplinkybės nekonstatuotos. Iš to seka, kad minėto baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymas negalimas jau vien dėl to, kad nėra pirminės būtinos sąlygos, t. y. nenustatytos dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (žalos atlyginimo klausimas nesvarstytinas, kadangi šioje byloje civilinis ieškinys nepareikštas). Tad konstatavus vienos iš būtinų sąlygų nebuvimą, vertinimas, yra ar nėra byloje Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta būtina taikymo sąlyga, nebetenka prasmės.

Kita galimybė švelnesnės, negu įstatyme numatytos, bausmės skyrimui, kaip minėta, yra įtvirtina Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Vadinasi, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje yra bendrosios to paties straipsnio 1 dalyje reglamentuotos teisės normos, nustatančios, kad bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų – įgyvendinant Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, tikslus, iš kurių vienas – teisingumo principo įgyvendinimas, išimtis. Teismų praktikoje, sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-77/2007, 2K-482/2007 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstumą ir teisėtumą, neturi pagrindo daryti išvadą, jog A. T. paskirtos bausmės (tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinė subendrinta) yra per griežtos ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apelianto teiginiai apie tai, kad jis vienas augina sūnų (gim. duomenys neskelbtini), jo žmona prieš metus išvyko į Jungtinę Karalystę (t. 5, b. l. 56), palikdama sūnų tik jo vieno išlaikymui ir priežiūrai, nėra pakankami pripažinti juos išimtine aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliantas teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jam, tenkant vykdyti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, sūnaus motina negalėtų pasirūpinti tolesniu vaiko auginimu. Jos išvykimas į užsienio valstybę (iš pateiktos pažymos neaišku, kokiu tikslu – darbo ar gyvenimo) nereiškia, kad ji atsisako teisių į savo vaiką, ar, pasikeitus gyvenimiškai situacijai ir tėvui neturint galimybės juo pasirūpinti, ji negalėtų ar nenorėtų tą daryti pati. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.156 straipsniu, tėvo ir motinos teisės bei pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tad, nepaisant to, kad I. T. šiuo metu yra ne Lietuvoje, o jos sūnus pastaruoju metu gyvena su tėvu, ji tebeturi visas pareigas savo sūnui. Dėl jos nėra priimtas teismo sprendimas laikinai ar neterminuotai apriboti motinos valdžią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.179 straipsnis, 3.180 straipsnis).

Apeliantas nepagrįstai nurodo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino kitiems asmenims padarytą žalą. Šiuo atveju pažymėtina, kad A. T. kategoriškai neigia savo kaltę pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, ir 183 straipsnio 3 dalį, todėl akivaizdu, kad nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tokia aplinkybė galėtų būti konstatuota nebent Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atveju, tačiau iš A. T. parodymų dėl šio nusikaltimo matyti, kad jis nors ir pripažino netvarkęs įmonės buhalterinės veiklos, tačiau bandė švelninti savo atsakomybę, teigdamas, jog tuo metu buvo toks jo supratimas, kaltino savo jaunystę, tai, kad tai buvo jo pirma įmonė, neigė apskaitą tvarkęs apgaulingai. Atsižvelgdamas į tokius nuteistojo parodymus, teismas pagrįstai nurodė pastarąjį savo kaltę pripažįstant iš dalies, kas savo ruožtu nesudaro pagrindo minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui.

Nesuprantama, ką apeliantas turi galvoje prašydamas pripažinti kitą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo noru atlygino kitiems asmenims padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje civiliniai ieškiniai nepareikšti. Pats A. T. neigia pasisavinęs jam patikėtą didelės vertės svetimą, UAB „Y“ turtą (216 000 Lt), taip pat nepripažįsta apgaulės būdu išvengęs prievolės sumokėti didelės vertės (44 825,85 Lt) PVM mokestį valstybei.

Pirmosios instancijos teismas už A. T. padarytus sunkius nusikaltimus, už kuriuos įstatymas numato ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, paskyrė bausmes, kurių dydis yra ženkliai mažesnis už sankcijose numatytų bausmių vidurkį (už apysunkį nusikaltimą paskirta taip pat žymiai mažesnė bausmė, nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis). Teismas, skirdamas tokias bausmes, jau įvertino apelianto minimą aplinkybę, kad jis po nusikaltimų padarymo daugiau nebenusikalto, atsižvelgė į jo šeiminę padėtį, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje padaryti nusikaltimai įvykdyti iki priimant Alytaus rajono 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį. Visos apeliaciniame skunde minimos aplinkybės jau buvo įvertintos, jų pagrindu A. T. paskirta švelnesnė bausmė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Kolegijos manymu, šios teismo paskirtos bausmės yra tinkamos ir ne per griežtos, todėl nėra teisinio pagrindo jas švelninti. Tokios išvados nepaneigia teismui apelianto pateikta pažyma dėl būsimo darbo pasibaigus teismo procesui (t. 5, b. l. 57).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.