Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-554-653/2017 pagal ieškovių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ernst & Young Baltic“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti ieškovių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinių skundų ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant juose nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis, 330 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti apeliančių skundų argumentus pirmiausia tikslinga paminėti bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Taigi iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė Žemės ūkio ministerija ir atsakovė UAB ,,Ernst & Young Baltic“ 2011 m. sausio 12 d. sudarė Sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo laiku ir kokybiškai teikti ieškovei projekto ,,Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų žemės ūkio subjektams teikiamų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“ administravimo, e. paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo ir techninės priežiūros paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti 255 879,26 Eur (883 500 Lt) už tinkamai ir laiku suteiktas minėtas paslaugas (Sutarties 1, 10.3 p.). Atsakovė, be kita ko, taip pat įsipareigojo Sutartyje ir jos prieduose nustatytomis sąlygomis, nustatytu laiku pradėti, tinkamai atlikti, užbaigti ir perduoti ieškovei šioje Sutartyje nurodytas paslaugas (2.1. p.); užtikrinti, kad paslaugas teiks kvalifikuoti ekspertai, atitinkantys jiems pirkimo dokumentuose keliamus kvalifikacinius reikalavimus (2.4. p.). Be kita ko, šalys taip pat sutarė, kad paslaugos bus teikiamos pagal ieškovės pateiktą techninę užduotį bei paslaugų teikimo aprašymą, o paslaugos bus laikomos suteiktomis atsakovei pasiekus techninėje specifikacijoje numatytus rezultatus (5 p.). Sutarties priedo Nr. 1, kuriame aptarta sutarties vykdymo techninė specifikacija, 2.4 punkte nurodyta, kad atsakovės ekspertai turės atlikti ekspertinį pirkėjo e. paslaugų IS sukūrimo ir įdiegimo paslaugų, techninės įrangos pirkimo ir duomenų centro įrengimo paslaugų techninių pasiūlymų vertinimą. Ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra, kuriai Žemės ūkio ministerija pavedė įgyvendinti minėtą pirkimą, 2012 m. rugsėjo 14 d. paskelbė atvirą konkursą ,,Projekto ,,Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų žemės ūkio subjektams teikiamų paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę“ informacinės sistemos sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimas“. Ieškovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai kilo abejonių dėl tiekėjų UAB ,,Asseco Lietuva“ ir UAB ,,Sintagma“ pasiūlyme nurodytos kainos. UAB ,,Asseco Lietuva“ 2012 m. gruodžio 19 d. raštu atsakė į Agentūros 2012 m. gruodžio 12 d. pranešimą, kuriame buvo prašoma pagrįsti pasiūlytą neįprastai mažą kainą, o 2013 m. sausio 7 d. raštu pateikė papildomą informaciją, susijusią su specialistų skaičiumi, jiems teksiančiomis darbo valandomis ir kt. Ieškovė, gavusi minėtą informaciją, kreipėsi į atsakovę dėl pateiktos kainos įvertinimo. Atsakovė 2013 m. sausio 15 d. pateikė ataskaitą dėl UAB ,,Asseco Lietuva“ pateikto techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo ekspertinio vertinimo, kurioje nurodė, kad tiekėjo numatomas e. paslaugų sukūrimo projekto informacinės sistemos kūrimui ir įdiegimui skirti 23 600 val. yra nepagrįstai mažos ir dėl to galutinė kaina taip pat yra nepagrįstai maža. Ieškovės pirkimo komisija, įvertinusi atsakovės pateiktą ataskaitą, 2013 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą atmesti UAB ,,Asseco Lietuva“ pasiūlymą. Teikėja su šiuo sprendimu nesutiko ir kreipėsi į teismą su ieškiniu. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir, be kita ko, panaikino skundžiamą Agentūros sprendimą bei skyrė jai 28 962 Eur (100 000 Lt) baudą. Teismas, be kita ko, sprendė, kad tiek atsakyme į pretenziją, tiek sprendime nurodyti argumentai yra hipotetinio pobūdžio, suformuluoti abstrakčiai, nepagrįsti jokiais skaičiavimais ir negali būti laikomi pakankamais spręsti dėl pasiūlytos kainos ekonominio nepagrįstumo, lemiančio UAB ,,Asseco Lietuva“ nesugebėjimą laiku ir tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-3559-603/2011). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Nacionalinės mokėjimo agentūros ir UAB ,,INNTEC“ apeliacinius skundus, sprendė, kad juose nurodytos aplinkybes nesuteikia teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šios instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad UAB ,,Ernst & Young Baltic“ išvadoje nėra nurodyta, koks valandų skaičius yra proporcingas ir reikalingas darbų apimčiai, kokia standartinė metodika vadovaujasi ekspertizę atlikęs specialistas etc. (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-2092/2013). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad teikėjas UAB ,,Asseco Lietuva“ ir jos partneris minėtame pirkime UAB ,,Sintagma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros 74 794,15 Eur (258 249,24 Lt) nuostolių, kuriuos jos patyrė dėl nepagrįstai atmesto pasiūlymo, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įrodytos visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, tačiau taip pat nusprendė, kad ieškovės neįrodė, jog visa prašoma priteisti suma laikytina nuostoliais, todėl priteisė dalį jų – ieškovei UAB ,,Asseco Lietuva“ – 52 114,59 Eur (179 941,25 Lt), ieškovei UAB ,,Sintagma“ – 5 083,56 Eur (17 552,50 Lt) (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1478-160/2014). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atskleidė bylos esmę, tačiau aiškindamas tiesioginių ir netiesioginių nuostolių atlyginimą, padarė iš dalies klaidingą išvadą dėl atlygintinos žalos dydžio, todėl priimtą sprendimą pakeitė sumažindamas ieškovei UAB ,,Asseco Lietuva“ priteistinos žalos dydį iki 12 483,76 Eur (43 103,92 Lt), UAB ,,Sintagma“ iki 1 387,09 Eur (4 789,33 Lt) (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-1578/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovių kasacinius skundus, 2015 m. birželio 19 d. nutartimi nusprendė juos tenkinti iš dalies ir pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį – priteisti ieškovei UAB ,,Asseco Lietuva“ iš atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros 45 752 Eur (157 972,51 Lt) nuostolių atlyginimą, ieškovei UAB ,,Sintagma“ – 5 083,55 Eur (17 552,48 Lt) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-413-378/2015). Taigi paminėtais teismų procesiniais sprendimais iš šios bylos ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros iš viso buvo priteista 84 304,71 Eur (28 962 Eur bauda + 50 835,55 Eur nuostolių atlyginimas + 4 507,16 Eur procesinės palūkanos), kuriuos buvo prašoma priteisti iš atsakovės kaip nuostolių atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 29 d. pirmą kartą išnagrinėjęs šį šalių ginčą, nusprendė ieškinį patenkinti visiškai. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad Sutarties priedo Nr. 1 2.4. punktu atsakovė prisiėmė ir pareigą įvertinti techninio pasiūlymo kainos pagrįstumą. Įvertinęs, tiek ginčo ataskaitos atlikimo aplinkybes, tiek jos turinį sprendė, kad ataskaitoje pateikiamas būtent kainos vertinimas. Teismas taip pat sprendė, kad ginčo ataskaita laikytina rangos objektu, todėl jai taikytinas CK 6.663 straipsnio 1 dalyje nustatytas kokybės reikalavimas. Įvertinęs ankstesniuose teismų sprendimuose konstatuotas aplinkybes, sprendė, kad pateikta ataskaita neatitinka minėtų įstatyme jai įtvirtintų reikalavimų bei konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovės civilinei deliktinei atsakomybei kilti (civilinė byla Nr. e2-2006-262/2015). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, su paminėtomis teismo išvadomis nesutiko ir 2016 m. spalio 18 d. nutartimi panaikino minėtą teismo sprendimą ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas rangos teisinių santykių egzistavimą, netinkamai identifikavo ir kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius. Teismas, įvertinęs Sutarties nuostatas, faktinį šalių elgesį, sprendė, kad, priešingai nei nustatė teismas, tarp šalių egzistavo ne rangos, o atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (civilinė byla Nr. e2A-609-330/2016). Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra patikslino ieškinį, o bendraieškove į bylą įtraukta ir Žemės ūkio ministerija. Patikslintu reikalavimu ieškovės prašė priteisti joms solidariai iš atsakovės 84 304,71 Eur nuostolių atlyginimą. Ieškovės laikėsi pozicijos, kad atsakovė, kuri parengė nekokybišką vertinimo ataskaitą, pažeidė ne tik Sutarties 2.1., 2.4. punktus, bet ir bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs tiek šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, tiek ankstesniuose byloje dalyvaujančių asmenų civiliniuose ginčuose teismų priimtus procesinius sprendimus, sprendė, kad ieškovės neįrodė sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. jos neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, be to, pažymėjo ir tai, kad nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė Žemės ūkio ministerija iš viso būtų patyrusi žalą. Ieškovės su paminėtais teismo argumentais nesutinka ir savo apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė CK nuostatas, reglamentuojančias civilinės sutartinės atsakomybės sąlygas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija toliau pasisako dėl paminėtų ieškovių apeliacinių skundų argumentų pagrįstumo juos vertindama, be kita ko, ir pirmiau nustatytų šios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Dėl sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti (ne)buvimo

Kaip žinoma, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad, kaip buvo minėta šioje nutartyje anksčiau, ieškovės laikosi pozicijos, kad atsakovė netinkamai įvykdė ginčo Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. parengusi ir pateikusi nepagrįstą ir nekokybišką viešojo konkurso teikėjų UAB ,,Asseco Lietuva“ ir UAB ,,Sintagma“ pateikto techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo ekspertinio vertinimo ataskaitą pažeidė Sutarties 1 punktą, Priedo Nr. 1 2.4. punktą, o taip pat ir bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčo Sutarties Priedo Nr. 1 2.4. punktą konstatavo, kad atsakovė įsipareigojo atlikti techninio pasiūlymo, o ne pasiūlymo kainos įvertinimą, todėl sprendė, kad pateikta užduotis nepatenka į Sutarties 1 punkte nurodytą jos objekto sritį ir nėra pagrindo atsakovės veiksmus laikyti priešingus sutarčiai. Teismas taip pat pažymėjo, kad šios papildomos užduoties atlikimui nebuvo nustatyti jokie reikalavimai, o ataskaitoje aiškiai nurodyta, kad atsakovė neprisiima atsakomybės už tolimesnį jos panaudojimą bei sprendimų priėmimą, todėl taip pat atmetė kaip nepagrįstus teiginius, kad atsakovė pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kliento interesais (CK 6.718 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriais panaikintas Nacionalinės mokėjimo agentūros viešojo pirkimo komisijos sprendimas atmesti jungtinės veiklos partnerių pasiūlymą, nurodyta, kad minėtas sprendimas galėjo būti pripažintas neteisėtu vien dėl to, kad Agentūra, konstatuodama, jog UAB ,,Asseco Lietuva“ pasiūlyta valandinė eksperto darbo kaina yra per maža, reikalaudama nurodyti atskirų ekspertų darbo valandų skaičių, iš dalies vertino ne kainos pagrįstumą, o grįžo į ankstesnę pasiūlymo vertinimo stadiją – iš naujo nustatinėjo jo kvalifikacijos tinkamumą. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad neįrodyti ne tik atsakovės neteisėti veiksmai, bet ir priežastinis ryšys (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6. 247 straipsnis).Apeliantės, nesutikdamos su paminėtais teismo argumentais teigia, kad teismas netinkamai aiškino Sutarties nuostatas ir ignoravo faktą, kad 1 punkte, be kita ko, numatyta atsakovės pareiga tinkamai ir laiku atlikti projekto administravimą, kuris apima ir pasiūlytos kainos vertinimą. Mano, kad tai, jog atsakovė, kuri yra savo srities profesionalė, sutiko atlikti jai pavestą užduotį ir už tai neprašydama jokio papildomo užmokesčio, nereikšdama abejonių dėl tokios paslaugos atlikimo pagrindo, bei ją atlikdama patvirtino, kad ji patenka į šalių santykius reguliuojančios Sutarties objektą. Teigia, kad spręsdamas dėl priežastinio ryšio egzistavimo teismas ignoravo svarbią aplinkybę, jog būtent ataskaitos rezultatas turėjo esminės reikšmės vėliau panaikinto sprendimo priėmimui ir yra neatsiejamai susijęs su patirtais nuostoliais. Prieš pradėdama nagrinėti paminėtus apeliančių skundų argumentus teisėjų kolegija visų pirma dar kartą pažymi, jog ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-2006-262/2015, ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros ieškinį patenkino visiškai ir priteisė jai iš atsakovės nuostolių atlyginimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apeliantės atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, teismo sprendimą panaikino, bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis teismas, motyvuodamas šį savo procesinį sprendimą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovės atlikta vertinimo ataskaita yra savarankiškas intelektinės veiklos rezultatas ir, kad jai taikytinas CK 6.663 straipsnio 1 dalyje nustatytas kokybės reikalavimas. Šis teismas taip pat pažymėjo, kad ataskaita buvo pateikta ne pagal individualų susitarimą, o būtent ginčo Sutarties pagrindu, o tarp šalių egzistuoja atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės suteiktos paslaugos turi būti vertinamos rūpestingumo (atidumo) kriterijų kontekste. Taigi minėtu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu apeliacinis teismas ne tik nurodė aplinkybes, kurios turėjo būti ištirtos bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir kvalifikavo šalis siejusius santykius kaip kylančius iš sutarties. Atsižvelgiant į tai, ieškovės, kaip minėta, privalėjo įrodyti CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų egzistavimą. kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovė, nesant bent vienai minėtuose įstatymo normose įtvirtintai sąlygai, nėra ir pagrindo jos civilinei sutartinei atsakomybei kilti. Antra, teisėjų kolegija, įvertinusi šalių tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, tiek juos pagrindžiančius įrodymus sprendžia, kad, priešingai nei sprendė teismas, ir, kaip teisingai savo skunduose nurodė ieškovės, Sutarties nuostatos bei šalių elgesys jas vykdant suponuoja išvadą, jog pavesta užduotis patenka į ginčo Sutarties reguliavimo sritį. Kaip teisingai nurodė ieškovės, paslaugų pirkimo techninėje specifikacijoje, kuri, kaip minėta, yra neatskiriama Sutarties dalis, nurodyta, kad, be kita ko, atsakovė įsipareigojo, vadovaudamasi viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais, parengti paslaugų IS sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo dokumentų projektą, techninės įrangos, reikalingos paslaugų veikimui užtikrinti, pirkimo dokumentų projektą; teikti pagalbą pirkėjui komunikuojant ir susirašinėjant su viešojo pirkimo teikėjai; atlikti teikėjų pasiūlymų įvertinimą etc. (2.1.-2.4. p.); sutartas užmokestis už paminėtas bei kitas atsakovės suteiktas paslaugas – 255 879,29 Eur (883 500 Lt) 10.3. p.). Teisėjų kolegija sutinka su motyvu, kad iš paminėtų nuostatų negalima vienareikšmiškai spręsti, jog atsakovė kartu prisiėmė ir pareigą teikti rekomendacijas dėl pasiūlymų kainų vertinimo. Tačiau, kaip yra žinoma, ir kaip ne kartą yra nurodyta kasacinio teismo praktikoje, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, atsižvelgiama į visą sutarties kontekstą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-219/2017, 29 p.; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013; etc.). Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino šalių elgesio Sutarties vykdymo metu, nevertino šalių elgesio sutarties kontekste. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos atsakovė sutiko atlikti ir atliko jai pavestą ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros užduotį, byloje nėra duomenų, kad ji būtų kreipusis į ieškovę dėl to, kad pateikta užduotis jai būtų neaiški, išeitų už Sutarties ribų ar reikalavusi Sutarties pakeitimo / papildymo, jos kainos padidinimo ir pan. Priešingai, atsakovės jai pavestą užduotį atliko, pateikė ataskaitą, kurią ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra priėmė. Taigi paminėti šalių konkliudentiniai veiksmai suponuoja išvadą, kad, priešingai nei sprendė teismas, jos abi laikė, kad minima užduotis patenka į ginčo Sutarties reguliavimo sritį (CPK 178, 185 straipsniai). Trečia, kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti apibrėžtos tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga. Sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka CK 6.717 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, neteikti paslaugų, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos ir etikos taisyklėms, standartams, sutarties sąlygoms ir t. t. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 37 p.). Nors kaip teisingai atsiliepime į skundus nurodė atsakovė, nei ginčo Sutartyje, nei jos priede nebuvo nurodyti konkretūs reikalavimai ataskaitai, tačiau tiek faktas, kad atsakovė sutiko atlikti teikėjo kainos vertinimą, klausimo dėl atskaitai keliamų reikalavimų, atlikimo tvarkos ar Sutarties pakeitimo / papildymo, nekėlė, o pati ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra atliktą ataskaitą priėmė, – teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad jai buvo suprantami pavestai užduočiai keliami tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai reikalavimai. Teisėjų kolegija, remdamasi šia aplinkybe, konstatuoja, kad paminėta ataskaita negalėjo būti teikiama, nes pateikta užduotis buvo nesuderinama su VPĮ įtvirtintomis viešojo pirkimo procedūromis. Tokią išvadą patvirtina šioje nutartyje anksčiau jau paminėtos išvados kituose teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose sprendžiant Nacionalinės mokėjimo agentūros ir konkurso teikėjo UAB ,,Asseco Lietuva“ ginčus. Juose jau konstatuota, kad skaičiavimai ir ataskaita yra hipotetinio pobūdžio, suformuluoti abstrakčiai, nepagrįsti jokiais skaičiavimais ir negali būti laikomi pakankamais spręsti dėl pasiūlytos kainos ekonominio nepagrįstumo, kad išvadoje nėra nurodyta, koks valandų skaičius yra proporcingas ir reikalingas darbų apimčiai, kokia standartinė metodika vadovaujasi ekspertizę atlikę specialistai, o taip pat tai, kad iš dalies buvo vertinamas ne kainos pagrįstumas, o grįžta į ankstesnę pasiūlymų vertinimo stadiją – iš naujo nustatinėjamas teikėjų kvalifikacijos tinkamumas (VPĮ 40, 93 straipsniai). Nors, kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovė, minėti teismų sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes juos priimant atsakovė nebuvo įtrauktą į bylą, o jos pateiktame rašytiniame įrodyme – dr. Arūno Gudaičio 2015 m. balandžio 1 d. išvadoje nurodyti priešingi argumentai, – tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tai, jog tokiu būdu buvo nepagrįstai grįžta į tiekėjų kvalifikacijos vertinimo stadiją, o šios aplinkybės neginčija ir pati atsakovė, kuri, kaip minėta, buvo atlygintinai pasitelkta kaip savo srities profesionalė, – turėjo ir galėjo suprasti tokios užduoties ydingumą, todėl elgdamasi atidžiai, profesionaliai ir rūpestingai, privalėjo informuoti ieškovę apie šią aplinkybę ir tokios atskaitos neteikti arba joje bent nurodyti minėtą faktą. Įvertinusi tai, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei konstatavo teismas, atsakovė tokiais veiksmais pažeidė savo kaip paslaugos teikėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. atliko neteisėtus veiksmus (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Ketvirta, kaip ne kartą minėta šioje nutartyje, civilinė atsakomybei kilti būtinas visų CK numatytų sąlygų viseto egzistavimas. Nors šioje nutartyje anksčiau konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog yra neįrodyta viena iš sąlygų – priešingi Sutarčiai atsakovės veiksmai, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovės neįrodė, jog žalos atsiradimą sąlygojo būtent minėti neteisėti atsakovės veiksmais. Kaip minėta anksčiau, ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra, siekdama, jog būtų tinkamai organizuojamas ir vykdomas jai Žemės ūkio ministerijos pavestas viešasis pirkimas ir pati neturėdama pakankamai žinių bei kvalifikuotų specialistų sudarė sutartį su atsakove dėl minėto viešojo pirkimo administravimo, techninės užduoties parengimo, techninės priežiūros. Viešųjų pirkimų tvarką bei jų subjektų teises reguliuojančiame Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta, kad viešąjį pirkimą atlieka perkančioji organizacija, t. y. valstybės ar savivaldybės valdymo institucija / viešasis ar privatusis juridinis asmuo, jei visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti (2 straipsnio 32 dalis, 4 straipsnio 1, 2 dalys), kuri užtikrina, jog atliekant procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (3 straipsnio 1 dalis). Minėtame įstatyme taip pat nurodyta, kad perkančioji organizacija pirkimui organizuoti ir atlikti privalo sudaryti Viešojo pirkimo komisiją, kurią sudarant turi būti atsižvelgiama į skiriamų narių ekonomines, teisines žinias, VPĮ bei kitų pirkimus reglamentuojančių teisės aktų išmanymą. Komisiją sudaranti organizacija turi teisę kviesti ekspertus – dalyko žinovus konsultuoti klausimu, kuriam reikia specialių žinių, ar jį įvertinti (16 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jei pateiktame pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina yra neįprastai maža, perkančioji organizacija privalo pareikalauti, kad dalyvis pagrįstų siūlomą kainą, o jeigu to nepadaro ar padaro netinkamai – jį atmesti. Taigi iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad bet kuriuo atveju sprendimus, susijusius su viešaisiais pirkimais, priima būtent perkančioji organizacija, kuri gali, bet neprivalo remtis pasitelktų specialistų pateiktais pasiūlymais, išvadomis. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad, kaip teisingai sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, būtent ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros sudaryta Viešojo pirkimo komisija, kuriai, kaip minėta, keliami specialieji reikalavimai, nesuteikdama privalomojo pobūdžio specialistų ataskaitoms, rekomendacijoms privalėjo pati atlikti pateiktos kainos įvertinimą ir priimti sprendimą savarankiškai, o ne be išlygų remiantis vien tik minima ginčo ataskaita. Taigi, kaip minėta, pati Agentūros viešojo pirkimo komisija privalėjo atlikti savo kaip specialiosios komisijos pareigas – sprendimą priimti tik įvertinusi pateiktą ataskaitą, tuo prisiimdama dėl to teksiančią galimą riziką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigiama skunde, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, teismas teisingai konstatavo, jog neįrodyta viena iš būtinųjų sąlygų atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei kilti – priežastinis ryšys. Todėl, nepaisant teisėjų kolegijos šioje nutartyje padarytų išvadų dėl atsakovės veiksmų įvertinimo, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti patenkint šį ieškovių ieškininį reikalavimą (CPK 12, 178 straipsniai, CK 6.6.247 straipsnis). Apibendrinusi tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad, atmesdamas ieškovių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros ieškininį reikalavimą, šis teismas priėmė iš esmės teisėtą, pagrįstą sprendimą, o pastarųjų skundo motyvai nesuteikia pagrindo jį panaikinti (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 328 straipsnis). Todėl skundai atmetami, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų tiek ieškovių apeliaciniuose skunduose, tiek atsakovės UAB ,,Ernst & Youngt Baltic“ atsiliepime į juos išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą, apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovių apeliacinius skundus jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė UAB ,,Ernst & Youngt Baltic“ prašo priteisti iš ieškovių 3 029,84 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą ruošiant atsiliepimą į apeliacinius skundus ir pateikia rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas tokio dydžio išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovės prašomų atlyginti išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nurodytą dydį, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į šių Rekomendacijų 2 punkto nuostatas, nenustatyta, atsižvelgdama į šioje byloje spręsto ginčo sudėtingumo laipsnį, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, sprendžia, kad, priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 900 Eur ir priteistinos atsakovei iš ieškovių lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvienos po 450 Eur (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ernst & Young Baltic“ (j. a. k. 110878442) iš ieškovės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188675190) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ernst & Young Baltic“ (j. a. k. 110878442) iš ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 288739270) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.