Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės,

asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, A. J. ir jo gynėjui advokatui Egidijui Vosyliui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. ir jo gynėjo advokato Andriaus Krištapavičiaus bei nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo

A. J. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos V. J. atsakomybei be užstato, nustatant 2 metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5–6 ir 9 punktais, A. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje per 12 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; įpareigojimas įmokėti į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 30 MGL (1 500 Eur) sumą per 6 mėnesių laikotarpį.

G. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. kovo 19 d. 02.05 val. iki 2020 m. kovo 19 d. 12.22 val. (1 para), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir laikytina, kad likusi nesumokėtos baudos dalis yra 73 MGL (3 650 Eur).

Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 2 metus 6 mėnesius uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones), šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo, t. y. 2020 m. kovo 19 d.

Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – išieškotina valstybės naudai konfiskuotino automobilio „Mercedes Benz GL 420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), piniginė vertė su PVM, atitinkanti 11 040 Eur sumą.

G. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, vietoj intensyvios priežiūros bausmės atlikimo laikotarpiu paskiriant įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje; neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pradėti dirbti arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje bei nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, lankymusi gydymo įstaigose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, G. K. paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, t. y. prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir jam paskirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, vietoj intensyvios priežiūros bausmės atlikimo laikotarpiu paskiriant įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje, neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pradėti dirbti arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje bei nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, lankymusi gydymo įstaigose, taip pat 53 MGL (2 650 Eur) dydžio bauda bei baudžiamojo poveikio priemonės – 2 metus 6 mėnesius uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones), šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo, t. y. 2020 m. kovo 19 d. ir išieškotina valstybės naudai konfiskuotino automobilio „Mercedes Benz GL 420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), piniginė vertė su PVM, atitinkanti 11 040 Eur sumą.

Priimtas Vilniaus teritorinės ligonių kasos atsisakymas nuo civilinio ieškinio ir baudžiamoji byla dalyje dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nagrinėjimo nutraukta.

Nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai iš G. K. bei A. J. priteista 1 000 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo V. K. naudai. Likę nukentėjusiojo V. K. ieškinio reikalavimai netenkinti.

Nukentėjusiojo V. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintas ir lygiomis dalimis iš G. K. bei A. J. priteistas 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nukentėjusiojo V. K. naudai.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarimu A. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – naikintina.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2021 m. rugsėjo 21 d. nutarimu G. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – naikintina.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. 1 kompiuterinė laikmena su garso ir vaizdo įrašais, taip pat nuotraukos, saugomos baudžiamosios bylos medžiagoje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinos baudžiamosios bylos medžiagoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad jis mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2021 m. birželio 1 d., apie 09.10 val., veikdamas bendrininkų grupe su G. K., garažų masyvo, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje, konflikto su V. K. metu, tyčia, kartu su G. K., mušdamas V. K. kumščiais suduodamas ne mažiau kaip vienuolika smūgių V. K. į galvą ir dešine koja spirdamas vieną kartą V. K. į galvą, mažiausiai trimis trauminiais poveikiais V. K. padarė poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, muštinę žaizdelę viršutinėje lūpoje ir danties krašto nuskėlimą.

2.1 būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę, o būtent: jis 2020 m. kovo 19 d., apie 01.55 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo UAB „A.“ priklausantį 11 040 Eur vertės automobilį „Mercedes Benz GL 420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad G. K. iškvėptame ore yra 1,91 promilė etilo alkoholio koncentracija);

2.2 mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2021 m. birželio 1 d., apie 09.10 val., veikdamas bendrininkų grupe su A. J., garažų masyvo, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje, konflikto su V. K. metu, tyčia, kartu su A. J., mušdamas V. K., kumščiais suduodamas ne mažiau kaip aštuonis smūgius V. K. į galvą, mažiausiai trimis trauminiais poveikiais V. K. padarė poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, muštinę žaizdelę viršutinėje lūpoje ir danties krašto nuskėlimą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. ir jo gynėjas advokatas Andrius Krištapavičius prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. K. būtų išteisintas, nes jo veiksmai neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

3.1 Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, klaidingai taikė materialinės teisės normas.

3.1.1 Apeliaciniame skunde dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nurodoma, kad ši veika padaroma alternatyviais veiksmais: arba sukeliant žmogui fizinį skausmą, arba nežymiai jį sužalojant, arba trumpam jį susargdinant. Nagrinėjamu atveju G. K. kaltinamuoju aktu buvo kaltinamas nežymiai sužalojęs žmogų, todėl jis negalėjo būti teisiamas ir už fizinio skausmo sukėlimą, kadangi jis nebuvo kaltinimas tuo, o byloje nėra įrodymų, kad jis savo veiksmais būtų nežymiai sužalojęs kitą žmogų.

3.1.2 Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino G. K. veiksmų panaudojimą prieš nukentėjusįjį V. K.. Šie jo veiksmai skirstomi į du atskirus epizodus: 1) kai G. K. pribėga prie nukentėjusiojo automobilio ir mėgina iš pastarojo asmens atimti automobilio raktelius, 2) kai nukentėjusysis tyčiniais veiksmais padaro eismo įvykį, po kurio mėgina bėgti, o G. K. jį vejasi, turėdamas tikslą sulaikyti eismo įvykio kaltininką. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas suabsoliutino G. K. veiksmus, bet nevertino nukentėjusiojo veiksmų, turėjusių įtaką paskesniems G. K. veiksmams.

3.1.2.1 Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vienas iš objektyvesnių kaltinamųjų kaltės įrodymų byloje – vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos 2021 m. birželio 1 d. įvykio aplinkybės. Tačiau apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kaltinamieji sukėlė tiek fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojo nukentėjusįjį. Pažymima, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atlikti nežymūs sužalojimai gali apimti ir fizinį skausmą, t. y. nors fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sužalojimas yra dvi atskirai įrodinėtinos teisinės pasekmės, tačiau nežymus sveikatos sutrikdymas gali sukelti ir fizinį skausmą, tačiau jei konkrečiais asmens veiksmais kitam asmeniui nebuvo padaryti nežymūs sužalojimai, tuomet fizinio skausmo sukėlimo faktas turi būti įrodinėjamas atskirai ir kitomis teisinėmis priemonėmis. Nagrinėjant minėtą vaizdo įrašą matoma, kaip G. K. išlipa iš savo automobilio ir pribėgęs prie nukentėjusiojo automobilio atlieka tam tikrus rankų judesius per atidarytą nukentėjusiojo automobilio langą. Šiuo atveju būtina objektyviai nustatyti: ar G. K. rankų judesiais atliko smūgius į nukentėjusiojo kūną; net ir nustačius, kad G. K. smūgiavo, o ne atliko kitus veiksmus, turi būti nustatyta, ar jo tariamais smūgiais buvo padarytas nežymus sužalojimas. Nors vaizdo įrašas teismo posėdžio metu nebuvo analizuojamas itin detaliai, tačiau pirmosios instancijos teismas tvirtina, kad jis šį įrašą nagrinėjo in camera sąlygomis pasibaigus teisminiam bylos nagrinėjimui ir padarė išvadą, kad G. K. atliko smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį. Tačiau G. K. teigimu, jis ne smūgiavo, o ketino ištraukti raktus ir taip sustabdyti nukentėjusįjį nuo tolimesnio vairavimo, kadangi G. K. ir A. J. vytis nukentėjusįjį pradėjo po to, kai nukentėjusysis sukėlė jiems įtarimą dėl pavojingo manevravimo automobiliu. Apeliantų vertinimu, net ir pripažinus, kad G. K. tikrai smūgiavo nukentėjusiajam, jo veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes G. K. galimai smūgiavo nukentėjusiajam į kairės pusės veido sritį, o sužalojimai Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. birželio 3 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam konstatuoti jo dešinėje veido pusėje. Taigi G. K. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis nebuvo kaltinamas fizinio skausmo sukėlimu, o nežymus sužalojimas specialisto išvada buvo konstatuotas priešingoje nukentėjusiojo veido pusėje, nei G. K. galimai smūgiavo.

3.1.2.2 Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veika padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunku sveikatos sutrikdymą <...>. Nagrinėjamu atveju G. K. ir A. J. veikė išimtinai siekdami sulaikyti iš sukelto eismo įvykio vietos bėgantį nukentėjusįjį. Be to, G. K. pradėjo smūgio veiksmą tik tada, kai būtent nukentėjusysis pirmasis pradėjo smūgiuoti G. K. ir pataikė šiam į veidą. Po tokio nukentėjusiojo smūgio abu kaltinamieji suintensyvino nukentėjusiojo sutramdymą. Apeliantai pažymi, jog iš karto po sulaikymo agresyvumą rodė kitas kaltinamasis A. J., kuris stipriu kojos smūgiu trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį, taip pat atliko kitus smūgius net po to, kai nukentėjusysis jau buvo neutralizuotas. Dėl šių akivaizdžių įrodymų kaltinamasis A. J. pripažino savo kaltę, taip pat pripažino, kad būtent jo suduoti smūgiai įtakojo asmens nežymų sužalojimą. Galiausiai dėl to A. J. pasinaudojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutu, nes aiškiai suvokė, kad jo kaltė pagal BK 140 straipsnį gali būti įrodyta, kadangi jis sužalojimus darė net ir po asmens sulaikymo. Tuo tarpu G. K. savo veiksmus suvokė kaip mėginimą sulaikyti asmenį, kuris padarė teisei priešingą veiką. Aplinkybė, kad nukentėjusysis V. K. išvengė baudžiamosios ar administracinės atsakomybės už sukeltą eismo įvykį ir svetimo turto sugadinimą, nepaneigia, kad tokia jo veika buvo atlikta visuotinai pavojingu būdu ir ne tik sugadinus svetima turtą, bet ir sukėlus pavojų gyvybei ar sveikatai prie automobilio stovėjusiems asmenims, kurie vėliau toki asmenį ketino sulaikyti. Taigi G. K. veiksmų atžvilgiu turi būti taikomos BK 29 straipsnio nuostatos.

3.1.2.3 Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog teismo posėdžio metu pats nukentėjusysis V. K. patvirtino, kad jeigu ne vienas lemtingas smūgis su koja į veido sritį, kurį atliko A. J., tuomet nukentėjusysis apskritai nebūtų rašęs pareiškimo policijai. Taigi, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turėjo tinkamai įvertinti ir nukentėjusiojo santykį su jo atžvilgiu atlikta veika, kaip jis per savo psichinį modelį suvokė patirtą kūno sužalojimą.

3.2 Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, klaidingai taikė procesinės teisės normas.

3.2.1 Apeliantų vertinimu, nebuvo jokio teisinio pagrindo atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, kadangi laidavimo terminas šiame ikiteisminiame tyrime, kuomet G. K. galimai padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, jau buvo pasibaigęs.

3.2.1.1 Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prokuroro 2022 m. sausio 5 d. nutarimu atnaujintas nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini). Atnaujinimo motyvas – ikiteisminio tyrimo teisėjos sprendimu – 2020 m. kovo 27 d. nutartimi – buvo patvirtintas prokuroro 2020 m. kovo 25 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 6 punktu, kai įtariamasis perduodamas asmeniui, kuris vertas teismo pasitikėjimo, pagal laidavimą BK 40 straipsnyje numatytais atvejais, nustatant 2 metų laidavimo terminą. Tačiau apeliantai pažymi, kad iš 2020 m. kovo 27 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos priimtos nutarties turinio matyti, jog buvo patvirtinta, kad jeigu G. K. per 1 metus nuo teismo sprendimo patvirtinti šį nutarimą padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius buvo pradėtas 2021 m. birželio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei 1 metams po ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. kovo 27 d. nutarties priėmimo dienos. Kitaip tariant, laidavimo terminas, kuris G. K. galėtų sukelti papildomas teisines pasekmes, buvo pasibaigęs iki faktinių aplinkybių atsiradimo, pagal kurias jam buvo inkriminuotas BK 140 straipsnis.

3.2.1.2 Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. nutarties motyvų matyti, kad G. K. buvo nustatytas ne 1 metų, o 2 metų laidavimo terminas, o minėtos nutarties rezoliucinėje dalyje nustatytas 1 metų terminas laikytinas akivaizdžiu rašymo apsirikimu. Šiuo atveju manytina, jog teismo rengiamo procesinio dokumento motyvuojamoji dalis yra labiau sofistikuota, joje argumentai dėstomi profesionalia teisine kalba, ji neprivalo būti suprantama eiliniam piliečiui, o rezoliucinėje dalyje teismas išaiškina asmeniui, kurio atžvilgiu yra priima nutartis, apie nutarties esmę, apie tam tikras pasekmes ir jų apimtį. Pažymėtina ir tai, kad pats G. K. savo laidavimo terminą suvokė kaip 1 metų terminą.

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. K. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį dalyse dėl A. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei neturtinės žalos atlyginimo. Prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Taip pat prašo tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį pilna apimtimi ir papildomai solidariai iš A. J. ir G. K. priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo V. K. naudai.

4.1 Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis dalyse dėl civilinio ieškinio bei A. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra nepagrįstas ir keistinas.

4.1.1 Apeliaciniame skunde dėl civilinio ieškinio nurodoma, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis buvo pateikęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė solidariai priteisti iš G. K. ir A. J. 1184,65 Eur turtinės žalos bei 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pilnai tenkino civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau neturtinę žalą sumažino iki 1 000 Eur, kuriuos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam sumokėjo A. J.. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, išimtinai atsižvelgė į jam (nukentėjusiajam) padaryto kūno sužalojimo mastą (jog padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas). Tačiau apeliantas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, kadangi ne tik kūno sužalojimo mastas apsprendžia priteistinos neturtinės žalos dydį, bet ir kaltininkų neteisėti veiksmai, jų intensyvumas, trukmė, pavojingumas. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad jis įvykio metu partyrė didelius skausmus, pergyvenimus, pažeminimą – nuo smūgių skaudėjo veidą, sprandą, dantį, visą kūną. Po įvykio jautė baimę – bijojo į išeiti miestą. Iš karto po nusikaltimo jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur jam buvo nustatyta: viršutinio žandikaulio danties kraštinis lūžis, viršutinės lūpos sumušimas, kaktos sumušimas, kaktos dešinės pusės patinimas. 2021 m. birželio 9 d. taip pat lankėsi pas gydytojus, buvo stebima hematoma dešinės pusės paakyje, prakirsta dešinės pusės viršutinė lūpa, sumuštos dantenos. 2021 m. rugpjūčio 10 d. lankėsi VšĮ „V.“, konsultavosi dėl apatinės lūpos ir apatinio žandikaulio priekinių dantų jutimo sutrikimų, kurie paūmėjo po patirto galvos sumušimo. Buvo nustatytas trišakio nervo sutrikimas, rekomenduota neurologo konsultacija, rekomenduota vartoti „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“. Iki nusikalstamos veikos jis sirgo širdies liga, širdies ritmo sutrikimu, kuris nebuvo tinkamai atstatytas, todėl jis įvykio metu patyrė didelę baimę – dėl smūgių krušos galėjo vėl pasikartoti širdies ritmo sutrikimas ir tai galėjo baigtis tragiškai. Visus tai patvirtinančius įrodymus jis yra pateikęs į bylą. Be to, jis priverstas periodiškai lankytis pas specialistus dėl sužaloto danties tolesnio taisymo bei gydimo, nes tai yra probleminė vieta, ateityje turės papildomų išlaidų dėl sužaloto danties gydimo (po nuosprendžio priėmimo nukentėjusysis jau buvo pas gydytoją, patyrė papildomų išlaidų), todėl dėl naujai atsiradusių išlaidų priteisimo jis kreipsis civilinio proceso tvarka. Apelianto vertinimu, jo patirta neturtinė žala, kuri vertinama 10 000 Eur dydžio suma, yra pagrįsta ir priteistina iš kaltininkų.

4.1.2 Apeliaciniame skunde dėl A. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nurodoma, kad jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nepagrįstai, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu nustatytos visos BK 40 straipsnio 1-2 dalyse nurodytos sąlygos. Visgi, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali spręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį (kaltininką) nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Nagrinėjamu atveju A. J. prisipažinimas nelaikytinas nuoširdžiu, atvirkščiai, jis tik iš dalies prisipažino padaręs jam ir jo bendrininkui G. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apelianto vertinimu, tik prispirtas įrodymų, jis prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau visiškai nepripažino aplinkybių, kad jis veikė kartu su G. K.. Priešingai, savo „nuoširdžiu prisipažinimu” jis bandė klaidinti teismą, jog G. K. būtų išteisintas. Apeliantas pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu A. J. elgėsi labai įžūliai, įžeidinėjo nukentėjusįjį, dėl ko teismas buvo priverstas daryti jam pastabas. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. J. buvo nenuoširdus, jog nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikaltimų, iš jo elgesio proceso metu matyti, jog padarytą veiką jis vertina kaip eilinį įvykį, kaip „įprastą būdą išsiaiškinti tarpusavio santykius”. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad A. J. geruoju atlygins priteistą turtinę žalą, nes dėl jo automobilio sudaužymo jis viso proceso metu kaltino jį (nukentėjusįjį).

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. K., jo gynėjas advokatas Andrius Krištapavičius, asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, A. J. ir jo gynėjas advokatas Egidijus Vosylius prašė nuteistojo G. K. ir jo gynėjo advokato Andriaus Krištapavičiaus apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo V. K. atstovas advokatas Dimitrijus Fomkinas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo V. K. atstovas advokatas Dimitrijus Fomkinas prašė nukentėjusiojo V. K. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis G. K., jo gynėjas advokatas Andrius Krištapavičius, asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, A. J. ir jo gynėjas advokatas Egidijus Vosylius prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. K. ir jo gynėjo advokato Andriaus Krištapavičiaus apeliacinis skundas atmestinas. Nukentėjusiojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas.

Dėl įrodymų vertinimo ir G. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, jog G. K. savo veiksmais nežymiai sužalojo nukentėjusįjį, o pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino G. K. veiksmus prieš nukentėjusįjį V. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo G. K. kaltės konstatavimui dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, duomenų pakanka.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

10. Iš nukentėjusiojo V. K. parodymų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat iš byloje pateikto vaizdo įrašo nustatyta, kad nukentėjusiajam automobiliu įvažiavus į garažų masyvų teritoriją bei prie nukentėjusiojo automobilio prieinant G. K., nukentėjusiojo vairuojamo automobilio vairuotojo langas buvo praviras. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaizdo įrašas, nukentėjusiojo parodymai teisme neabejotinai patvirtina, kad G. K. ne mažiau kaip tris kartus pro atvirą langą smūgiavo nukentėjusiajam į galvos sritį. Iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, jog G. K. užsimojo ir staigiais judesiais smūgiavo, smūgiai kryptingai nukreipti į nukentėjusiojo pusę, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad G. K. smūgių nesudavė, o tik ketino ar mėgino atimti nukentėjusiojo automobilio raktelius. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, jog po to, kai A. J. sugriebė nukentėjusįjį V. K. ir prirėmė prie baltos spalvos automobilio, prie jų pribėgo G. K., G. K. ir A. J. galynėjantis su V. K., G. K. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 2 smūgius kumščiu į galvos sritį (vaizdo įrašo 15.00 min.–15.02 min.), kartu su A. J. pargriovė V. K. ant žemės, o nukentėjusiajam būnant ant žemės, G. K. vėl sudavė jam ne mažiau kaip 3 smūgius į galvos sritį (vaizdo įrašo 15.03 min.–15.06 min.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. birželio 3 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimas kaktos dešinėje, muštinė žaizdelė viršutinėje lūpoje ir danties krašto nuskėlimas (šie sužalojimai tiek visumoje, tiek atskirai kiekvienas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu). Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad G. K. smūgiavo nukentėjusiajam tiek tuo metu, kai šis sėdėjo automobilyje, tiek ir nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, vaizdo įrašas patvirtina, kad smūgiai buvo pakankamai stiprūs, suduodami nukentėjusiajam būtent į galvos sritį, todėl nėra pagrindo sutikti su G. K. apeliacinio skundo argumentu, jog nežymus sužalojimas specialisto išvadoje buvo konstatuotas priešingoje nukentėjusiojo veido pusėje, nei galimai smūgiavo G. K.. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes nežymiai nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta bendrais G. K. ir A. J., kurie veikė kaip bendravykdytojai, veiksmais. G. K. suvokė, jog bendrais veiksmais su A. J. naudoja smurtą prieš nukentėjusįjį ir tai kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, numatė, kad dėl to nukentėjusysis gali būti sužalotas, todėl nėra svarbu, kurio iš bendrininkų veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nes už kilusias bendras nusikalstamas pasekmes atsakingi visi bendrininkai, taip pat ir G. K. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-693/2019).

11. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl G. K. apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti kaip pats nukentėjusysis per savo psichinį modelį suvokė patirtą kūno sužalojimą (nes teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. K. patvirtino, kad, jeigu ne vienas lemtingas smūgis su koja į veido sritį, kurį atliko A. J., tuomet nukentėjusysis apskritai nebūtų rašęs pareiškimo policijai), pažymi, kad 2021 m. birželio 1 d. pareiškimu V. K. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini), kuriame aiškiai nurodė, kad tą pačią dieną, apie 9.15 val., (duomenys neskelbtini), garažų masyvo teritorijoje, buvo sumuštas dviejų jam nepažįstamų jaunuolių, dėl ko patyrė fizinę žalą (b. t. 2, b. l. 44). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme, nukentėjusysis nurodė tiek G. K., tiek A. J. jo atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad V. K. nukentėjo ar manė, jog nukentėjo tik nuo A. J. veiksmų. Be to, priežastys, paskatinusios nukentėjusįjį kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo šiuo atveju neturi reikšmės vertinant, ar G. K. veikoje yra jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Dėl BK 29 straipsnio taikymo

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. K. veiksmų atžvilgiu turi būti taikomos BK 29 straipsnio nuostatos, nes G. K. ir A. J. veikė išimtinai siekdami sulaikyti iš sukelto eismo įvykio vietos bėgantį nukentėjusįjį, G. K. savo veiksmus suvokė kaip mėginimą sulaikyti asmenį, kuris padarė teisei priešingą veiką. Aplinkybė, kad nukentėjusysis V. K. išvengė baudžiamosios ar administracinės atsakomybės už sukeltą eismo įvykį ir svetimo turto sugadinimą, nepaneigia, kad tokia jo veika buvo atlikta visuotinai pavojingu būdu ir ne tik sugadinus svetima turtą, bet ir sukėlus pavojų gyvybei ar sveikatai prie automobilio stovėjusiems asmenims, kurie vėliau toki asmenį ketino sulaikyti.

13. BK 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Taigi, pagal šį straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK nurodytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad: 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-546-511/2015, 2K-248-648/2020). Be to, turi būti nustatyta, jog kitaip nusikalstamą veiką padariusio asmens nebuvo galima sulaikyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

14. Iš byloje esančio vaizdo įrašo, taip pat nukentėjusiojo parodymų teisme nustatyta, kad G. K. ir A. J. pasivijo nukentėjusiojo vairuojamą automobilį, abu, išlipę iš automobilio, ėjo link stovinčio nukentėjusiojo automobilio, G. K. pro atidarytą nukentėjusiojo automobilio langą kelis kartus smūgiavo automobilyje sėdinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį, todėl visiškai pagrįsta ir pilnai tikėtina nukentėjusiojo versija, kad eismo įvykį jis sukėlė būtent dėl tokio, jį pasivijusio, jam visiškai nepažįstamų asmenų elgesio. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis pradėjo šalintis iš įvykio vietos ne dėl eismo įvykio, o siekdamas apsaugoti save nuo agresyviai nusiteikusių G. K. bei A. J.. Tačiau net, jei ir tikėti G. K. versija, kad jis mėgino sulaikyti, jo įsitikinimu, ne bet kokią teisei priešingą, o būtent nusikalstamą veiką padariusį nukentėjusįjį, pakankamai intensyvūs G. K. ir A. J. atliekami smurtiniai veiksmai, smūgiuojant nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, o taip pat ir G. K. suduoti smūgiai net ir tuomet, kai nukentėjusysis jau buvo pargriautas, akivaizdžiai parodo, jog G. K. veiksmai negali būti vertinami kaip sulaikymo priemonė, atitinkanti BK 29 straipsnio nuostatas.

Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atnaujinimo

15. Apeliantų vertinimu, nebuvo teisinio pagrindo atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, kadangi laidavimo terminas šiame ikiteisminiame tyrime, kuomet G. K. galimai padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, jau buvo pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl teisme iškeltos G. K. pozicijos, kad jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ne dvejų, o vienerių metų terminui bei ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) atnaujinimo nepagrįstumo bei motyvuotai šią gynybos poziciją atmetė. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu visiškai sutinka.

16. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartimi ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės O. A. K. 2020 m. kovo 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) įtariamojo G. K. atžvilgiu ir atleisti G. K., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 2 (dvejiems) metams, be užstato, perduodant G. K. laiduotojo E. K. atsakomybei (b. t. 1, b. l. 61–63). Kaip pagrįstai pažymėjo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. nutarties motyvacinėje dalyje, tiek ir rezoliucinės dalies pirmame punkte yra aiškiai nurodyta, jog yra nustatomas dvejų metų laidavimo terminas. Todėl, nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. nutarties rezoliucinės dalies penktajame punkte yra nurodyta, kad: „Išaiškinti G. K., kad jeigu jis per vienerius metus nuo teismo sprendimo patvirtinti šį nutarimą dienos padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas, o, jeigu jie per vienerius metus nuo teismo sprendimo patvirtinti šį nutarimą dienos padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas“ (b. t. 1, b. l. 62), teisėjų kolegijos vertinimu, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. nutarties turinio, visiškai akivaizdu, kad šis nutartyje nurodytas vienerių metų terminas yra aiškus rašymo apsirikimas.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra besąlygiškas ir priklauso nuo asmens, kuriam jis taikytas, savo neteisėtų veiksmų suvokimo, išvadų padarymo ir tolesnio elgesio koregavimo. BK 40 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad tais atvejais, kai asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Naują, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką G. K. padarė 2021 m. birželio 1 d., tai yra, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartimi nustatyto laidavimo laikotarpiu, todėl visiškai pagrįstai buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir nagrinėjamoje byloje spręstas G. K. atsakomybės tiek už BK 140 straipsnio 1 dalyje, tiek ir už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą klausimas.

Dėl nukentėjusiojo V. K. apeliacinio skundo argumentų

Dėl A. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį sąlygų

18. Nukentėjusiojo V. K. apeliaciniame skunde nesutinkama su A. J. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes, nukentėjusiojo teigimu, A. J. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nelaikytinas nuoširdžiu, atvirkščiai, jis tik iš dalies prisipažino padaręs jam ir jo bendrininkui G. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką, tik prispirtas įrodymų, A. J. prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau visiškai nepripažino aplinkybių, kad jis veikė kartu su G. K., be to teisminio nagrinėjimo metu A. J. elgėsi labai įžūliai, įžeidinėjo nukentėjusįjį, dėl ko teismas buvo priverstas daryti jam pastabas. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. J. buvo nenuoširdus, jog nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikaltimų, iš jo elgesio proceso metu matyti, jog padarytą veiką jis vertina kaip eilinį įvykį, kaip „įprastą būdą išsiaiškinti tarpusavio santykius”, taip pat nėra pagrindo manyti, kad A. J. geruoju atlygins priteistą turtinę žalą, nes dėl jo automobilio sudaužymo jis viso proceso metu kaltino nukentėjusįjį.

19. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Be to, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančias sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-142-303/2021, 28 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė laidavimo sąlygas pagal BK 40 straipsnį ir atleido A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

21. Kaltinamasis A. J. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą ir nors anksčiau jis buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs (b. t. 1, b. l. 122-124), todėl A. J. laikomas neteistu.

22. Aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą antrąją atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-307-689/2019, Nr. 2K-81-895/2020, Nr. 2K-7-44-719/2021).

23. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. rugsėjo 20 d. A. J. nurodė, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuria yra įtariamas, visiškai neprisipažįsta, paaiškino, kad galimai atimant iš nukentėjusiojo automobilio raktus, tarp nukentėjusiojo ir A. J. arba nukentėjusiojo, A. J. ir G. K. galėjo įvykti netyčinis kontaktas, o po to, kai nukentėjusysis įvažiavo į A. J. automobilį, A. J. ir G. K. ištraukė besipriešinantį nukentėjusįjį iš automobilio, po to, laukdami policijos, jį laikė ir tramdė. A. J. nurodė, kad specialiai nukentėjusiajam nesudavė, nukentėjusysis galėjo susižaloti besipriešindamas, tyčinių veiksmų sužaloti nukentėjusįjį neatliko, tačiau neatmeta teorinės tikimybės, kad į kažkurią V. K. vietą jiems besigrumiant galėjo netyčia pataikyti (b. t. 1, b. l. 106 – 107). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. lapkričio 30 d. A. J. nurodė, jog faktines įtarime nurodytas aplinkybes pripažįsta, dėl padarytų veiksmų gailisi, įvykio metu buvo šoko būsenoje, labai sutrikęs, matydamas provokuojantį ir įžeidžiantį nukentėjusiojo elgesį (nukentėjusysis įvykio metu išsakė grąsinimus tiek A. J., tiek jo šeimos atžvilgiu), aplinkybę, kad nukentėjusysis sugadino naują A. J. automobilį, galimai sureagavo per impulsyviai ir smūgiavo nukentėjusiajam. A. J. pažymėjo, kad dėl savo veiksmų gailisi, juos vertina neigiamai, subjektyviai neturėjo tyčinio ketinimo sužaloti nukentėjusiojo sveikatą (b. t. 2, b. l. 115 – 116). Apklausiamas teisiamajame posėdyje A. J. nurodė, kad prisipažįsta padaręs nusikaltimą, kuriuo yra kaltinamas, paaiškino, kad įvykus konfliktui dėl chuliganiško nukentėjusiojo vairavimo, sukilo emocijos, todėl nukentėjusiojo sulaikymo metu, A. J. sudavė smūgius nukentėjusiajam (tikslaus skaičiaus nepamena), taip pat spyrė jam, supranta, kad pasielgė nevyriškai, dėl to atsiprašo. Kreipdamasis į teismą paskutiniu žodžiu A. J. nurodė, kad nuoširdžiai gailisi. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, A. J. teigė, kad dėl savo veiksmų gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje įtvirtinta, jog veikos kaltininkas gali pripažinti savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad asmens prisipažinimas apima tik veikos faktines aplinkybes, ne jų teisinį kvalifikavimą. A. J. kaltės pripažinimas yra užfiksuotas ikiteisminio tyrimo metu vykusios 2021 m. lapkričio 30 d. A. J. apklausos protokole, taip pat savo kaltę jis pripažino ir apgailestavimą dėl įvykio išreiškė bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Kaltės pripažinimas reiškia, jog jis sutinka su kaltinime nurodytais faktais ir jų neginčija. Tai, kad A. J. kitaip interpretuoja paties kontakto su nukentėjusiuoju detales, gali būti paaiškinama skirtingu subjektyviu savo veiksmų suvokimu ir interpretavimu, tačiau tai nepaneigia teismo proceso metu pareikšto kaltės pripažinimo fakto reikšmės. Kaltės pripažinimą ir apgailestavimą dėl padarytos veikos, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina A. J. viešas nukentėjusiojo atsiprašymas teisminio nagrinėjimo metu, paaiškinimas, jog A. J. norėjo susitikti su nukentėjusiuoju, jo atsiprašyti, atlyginti žalą, tačiau nukentėjusysis susitikti nenorėjo.

25. Byloje nustatyta, kad A. J. civiliniam ieškovui VĮ Vilniaus teritorinei ligonių kasai sumokėjo 19,06 Eur (b. t. 4, b. l. 38, 44), taip pat atlygino nukentėjusiajam V. K. 1184,65 Eur žalą (b. t. 4, b. l. 38). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad A. J. iš dalies atlygino padarytą žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus A. J. charakterizuojančius duomenis (dirbantis, vedęs, auginantis (duomenys neskelbtini) vaiką), jo padarytos veikos pobūdį ir šios veikos padarymo aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, apie tai, jog kaltinamasis ateityje nesilaikys įstatymų ar darys naujas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su teisiamųjų posėdžių protokolais, neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad teisminio nagrinėjimo metu A. J. elgėsi labai įžūliai, įžeidinėjo nukentėjusįjį, o padarytą veiką vertina kaip eilinį įvykį, kaip „įprastą būdą išsiaiškinti tarpusavio santykius”. A. J. praeityje nėra teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, jam skirtos administracinės nuobaudos taip pat nėra susijusios su smurtinio pobūdžio pažeidimais. Kaip jau buvo minėta, jis dėl savo veiksmų gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo. A. J. dirba UAB „L.“ (duomenys neskelbtini), jau yra atlyginęs dalį nukentėjusiajam padarytos žalos, taip pat atlygino visą civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos prašytą priteisti turinę žalą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad jis teismo nukentėjusiajam priteistą žalą atlygins visiškai. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos sprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog A. J. visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis).

27. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, o ne pareiga. Net ir nustačius visas sąlygas, numatytas baudžiamojo įstatymo (BK 40 straipsnyje), teismas turi vertinti, ar konkrečiam asmeniui, atsižvelgus į tikslą nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją, sprendimas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės atitiks teisingumo ir proporcingumo principus. Šiuo atveju, atsižvelgus į teigiamai A. J. apibūdinančias aplinkybes, galima daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jau vien tik baudžiamasis procesas, priteistas žalos atlyginimas turėjo A. J. pakankamą auklėjamąjį poveikį, leido jam kritiškai vertinti savo veiksmus ir paskatins jį ateityje laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikaltimų.

Dėl nukentėjusiajam V. K. priteistos neturtinės žalos dydžio

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo V. K. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir solidariai iš G. K. ir A. J. priteisė nukentėjusiajam 1 000 Eur turtinės žalos atlyginimo, likusių nukentėjusiojo V. K. ieškinio reikalavimų netenkino. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio pagrįstumo, įvertino, jog kaltinamasis A. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu atlygino nukentėjusiajam V. K. 1184,65 Eur žalą, kurią sudarė 1 000 Eur neturtinės žalos ir 184,65 Eur turtinės žalos atlyginimas. Teismas, remdamasis nuosprendyje nurodyta teismų praktika, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo V. K. patirtų sužalojimų sunkumą ir pobūdį, konstatavo, jog 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir racionalus, todėl papildomai nukentėjusiajam V. K. neturinė žala nebepriteistina. V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo įvertintu neturtinės žalos dydžiu ir prašo iš G. K. ir A. J. solidariai priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo, konstatuoja, kad teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, išsamiai išanalizavęs visas įstatyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, įvertino jų visumą.

30. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai, be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

31. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju žala yra padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, todėl neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą. CK nuostatos neįtvirtina atlygintinos neturtinės žalos minimalaus ar maksimalaus dydžio, tačiau žalos atlyginimo dydžiui įvertinti minėtos CK nuostatos pateikia nebaigtinį kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, sąrašą.

32. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad sveikatos sutrikdymo bylose neturtinės žalos kompensacijos dydžio nustatymo specifika yra ta, jog teismas turi atsižvelgti ne tik į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, bet ir į sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes, pvz., sveikatos sužalojimo laipsnis, patirtos traumos pobūdis, atsiradusios dėl sveikatos sutrikdymo turtinės ir neturtinės pasekmės (lėšos, būtinos sveikatai pagerinti, fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai ir pan.), pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo sferose (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt.) bei kitos aplinkybės, kurios daro tiesioginę įtaką asmens fizinių ir dvasinių išgyvenimų stiprumui ir kartu lemia piniginio kompensacinio ekvivalento nustatymą.

33. Teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Tačiau kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 4 straipsnis). toks vertinimas lemia, jog dėl sveikatos sužalojimo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo bylose suvienodinti teismų praktikos priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio prasme iš esmės neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-611/2021).

34. Nagrinėjamoje byloje teismas, nustatydamas nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. K. atlygintinos neturtinės žalos dydį (1 000 Eur, kuriuos A. J. nukentėjusiajam sumokėjo bylą nagrinėjant teisme), įvertino, kad A. J. ir G. K. tyčiniais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš V. K., tuo padarydami nukentėjusiajam sužalojimus (poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, muštinę žaizdelė viršutinėje lūpoje ir danties krašto nuskėlimą), tiek visumoje, tiek atskirai kvalifikuojamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

35. Teismų praktikoje neturtinės žalos dydis nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021). Virš 1 000 Eur už nežymų sveikatos sutrikdymą priteisiama tik išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai visam gyvenimui ar ilgesniam laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Neabejotina, kad nukentėjusysis įvykio metu, tiek ir po įvykio patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus ir stresą. Nukentėjusysis po įvykio buvo pristatytas į medicinos įstaigą, kur jam buvo nustatytas viršutinio žandikaulio danties kraštinis lūžis, viršutinės lūpos, kaktos sumušimas (b. t. 2, b. l. 41). Tačiau sveikatos sutrikdymas ir jo padarymo būdas nesukėlė ilgalaikių sveikatos sutrikdymų, kuriuos gydantis nukentėjusysis susidurtų su papildomais suvaržymais ar nepatogumais. Byloje nėra duomenų, kad apeliaciniame skunde nurodytas praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po įvykio nukentėjusiajam nustatytas trišakio nervo sutrikimas priežastiniu ryšiu būtu susijęs su byloje nagrinėtu 2021 m. birželio 1 d. patirtu sužalojimu (b. t. 3, b. l. 193). Apygardos teismas neabejoja ir nukentėjusiojo išgąsčiu bei nerimu dėl patirtų sužalojimų, tačiau, nustatant priteistiną neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti į teismų praktikoje priteisiamas sumas bei į kitas faktines aplinkybes, civilinės atsakomybės kriterijus. Sutiktina, kad prieš nukentėjusįjį pavartotas fizinis smurtas vienareikšmiškai neigiamai atsiliepė nukentėjusiojo sveikatai, emocinei būsenai, saugumo jausmui, kita vertus, byloje nenustatyta tokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų padidinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį. Tokia išskirtine aplinkybe, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytina ir vieno danties tvarkymo procedūra. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog nukentėjusiajam nustatytas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis nėra per mažas, atitinka formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose bei neprieštarauja teisingumo principui.

36. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nenustatyta.

Dėl nukentėjusiojo V. K. atstovavimo išlaidų

37. Nukentėjusiojo V. K. atstovas apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą dėl 500 Eur dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme ir tą patvirtinančius dokumentus (b. t. 4, b. l. 148–150). Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šio straipsnio nuostatos taikytinos ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, Nr. 2K-303/2014, Nr. 2K-153-696/2015, Nr. 2K-143-696/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. K. bei nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus, abu apeliaciniai skundai yra atmestini.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos, tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis buvo atstovaujamas to paties advokato, todėl rengiantis bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, šiam nereikėjo iš esmės iš naujo susipažinti su bylos medžiaga ir jos analizuoti. Byla Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta per vieną posėdį, trukusį apie valandą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, baudžiamosios bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, tikėtinai skirtą darbo laiką, aplinkybę, jog nukentėjusiojo apeliacinis skundas yra atmestas, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti tenkinamas iš dalies, V. K. priteisiant 300 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. K. ir jo gynėjo advokato Andriaus Krištapavičiaus bei nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiajam V. K. priteisti lygiomis dalimis iš G. K. ir A. J. 300 (tris šimtus) Eur turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo apeliacinėje instancijoje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.