Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-231-1020/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-22
Bylos Nr.: 1A-231-1020/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-0-00399-2021-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Jūratė Jakubonienė, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: G. U.
Advokatai: Dimitrijus Fomkinas

Kategorijos

1.2.19.4.1Piktnaudžiavimas (BK 228 str. 1 d.)
2.1.7.1Įrodymų leistinumas (BPK 20 str. 1, 4 d. ir kt. str.)
2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-1020/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00399-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1;2.1.7.1;2.1.7.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Nerijaus Meilučio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Arūnui Stankevičiui,nuteistojo G. U. (G. U.) gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį – 170 MGL, t. y. 8 500 Eur (aštuonių tūkstančių penkių šimtų eurų) bauda, kurią įpareigotas sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, G. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 4 (ketverius) metus atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. U. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis būdamas statutiniu valstybės tarnautoju ir:

1.1. pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 17 straipsnio 1 punktą 2005 m. liepos 12 d. davęs priesaiką – negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, sąžiningai vykdyti įstatymus ir savo viršininkų įsakymus; griežtai laikytis teisėtumo; gerbti žmogaus teises ir laisves; dorai atlikti savo pareigas ir susilaikyti nuo poelgių, kurie galėtų pakenkti geram Kalėjimų departamento pareigūno vardui;

1.2. pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalį privalėdamas veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis;

1.3. pagal Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, etikos kodekso 6.1. punkte numatytus reikalavimus privalėdamas sąžiningai atlikti tarnybines (darbo) pareigas ir funkcijas ir pagal 8.1. punkte numatytus reikalavimus privalėdamas saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nežemintų darbuotojo vardo, bausmių vykdymo sistemos darbuotojo statuto ir bausmių vykdymo sistemos įstaigos(-ų) autoriteto;

1.4. pagal Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį atlikdamas tarnybines pareigas turėdamas pareigą vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais ir pagal to paties įstatymo 8 straipsnio, nustatančio pataisos pareigūnų veiklos uždavinius, 3 punkto reikalavimus, privalėdamas atlikti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose prevenciją, šias veikas ir teisės pažeidimus atskleisti ir tirti;

1.5. pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2021 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-430 patvirtintas Trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 5.1. punktą, turėdamas pareigą užtikrinti tinkamą paskirtos laisvės atėmimo bausmės režimo vykdymą, tiksliai ir nuosekliai laikytis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir kitų laisvės atėmimo vietų veiklą reglamentuojančių įstatymų bei poįstatyminių aktų, bei užtikrinti jų vykdymą, laiku pagal savo kompetenciją vadovauti budinčiosios pamainos pareigūnams ir atsakyti už tikslų suimtųjų (nuteistųjų) dienotvarkės vykdymą; pagal 5.9. punktą turėdamas pareigą instruktuoti pareigūnų budinčiąją pamainą, vadovauti jai, nuolat kontroliuoti jos veiksmus bei duoti konkrečius nurodymus priežiūros užduotims vykdyti; pagal 5.14. punktą turėdamas pareigą pildyti Tarnybinių pranešimų apie suimtųjų (nuteistųjų) padarytus bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus registracijos žurnalą, pagal kompetenciją įforminti ir perduoti saugojimui paimtus pinigus ir kitus daiktus; pagal 5.15. punktą turėdamas pareigą radus pas suimtąjį (nuteistąjį) ar pas asmenį, atvykusį į įstaigą galimai psichiką veikiančias medžiagas, alkoholinius gėrimus bei kitus daiktus, kurių suimtiesiems (nuteistiesiems) neleidžiama turėti, nedelsiant pranešti Kriminalinės žvalgybos funkcijas atliekančiam pareigūnui; pagal 5.18 punktą turėdamas pareigą kiekvieną darbo dieną baigiant budėjimą elektroniniu ryšiu informuoti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – KD prie TM) budėtoją apie įstaigoje iš suimtųjų (nuteistųjų) paimtus jiems neleidžiamus turėti daiktus, esant būtinumui, teikti informaciją KD prie TM ir teritorinių policijos komisariatų budėtojams; pagal 5.28. punktą turėdamas pareigą užtikrinti tinkamą Saugumo valdymo skyriaus dokumentų, bylų, susijusių su vykdomomis funkcijomis, tvarkymą, kaupimą, saugojimą;

1.6. pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2021 m. balandžio 27 d. patvirtintas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus Apsaugos ir priežiūros postų plano Nr. LD-531 1.1. punktą turėdamas pareigą vadovauti budinčiajai pamainai, nuolat kontroliuoti kriminogeninę būklę įstaigoje, apie ypatingus būklės pasikeitimus nedelsiant pranešti įstaigos direktoriui, direktoriaus pavaduotojui, kuriam priskirta administruoti apsaugos ir priežiūros sritį, bei Saugumo valdymo skyriaus viršininkui, laiku imtis priemonių trūkumams pašalinti; pagal 1.3. punktą turėdamas pareigą instruktuoti budinčiosios pamainos pataisos pareigūnus ir darbuotojus, kontroliuoti, kad tarnybos metu budinčiosios pamainos pataisos pareigūnai laikytųsi įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse, darbo reglamente ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų; pagal 1.15. punktą turėdamas pareigą pildyti Tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus registracijos žurnalą, paimtus pinigus ir vertingus daiktus; pagal 1.16. punktą turėdamas pareigą radęs pas suimtąjį (nuteistąjį) ar pas asmenį atvykusį į įstaigą galimai psichiką veikiančias medžiagas, alkoholinius gėrimus bei kitus nuteistiesiems nenumatytus turėti daiktus, dėl kurių gali būti taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, nedelsiant pranešti Kriminalinės žvalgybos funkcijas atliekančiam pataisos pareigūnui (dėl baudžiamosios atsakomybės) bei Saugumo valdymo skyriaus viršininkui; pagal 1.23. punktą turėdamas pareigą teisėtvarkos pažeidimo atveju (radus galimai psichiką veikiančias medžiagas ir pan.) organizuoti įvykio vietos apsaugą, kad asmenys nesunaikintų galimų įrodymų, apie įvykį nedelsiant pranešti Kriminalinės žvalgybos funkcijas atliekančiam pareigūnui; pagal 1.26. punktą turėdamas pareigą užtikrinti tinkamą dokumentų, bylų, susijusių su vykdomomis funkcijomis, tvarkymą, kaupimą ir saugojimą,

1.7. pažeisdamas šių teisės aktų reikalavimus, iki 2021 m. rugpjūčio 8 d. eidamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, atlikdamas įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo funkcijas, 2021 m. rugpjūčio 8 d. apie 20.00 val., Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus patalpose, esančiose Šv. Florijono g. 9, Pravieniškių k., Kaišiadorių r., gavęs tarnybinę informaciją iš tarnybą vykdančio poste Nr. 11 jaunesniojo specialisto D. Š. apie tai, kad įstaigos patalpose nuteistasis J. Š. perdavė nuteistajam H. N. paketėlį bei kad iš H. N. paimtas šis popierinis paketėlis yra su galimai psichiką veikiančia medžiaga, atėjęs į kontrolinį praleidimo postą Nr. 2 ir apžiūrėjęs paimtą paketėlį su galimai narkotinėmis medžiagomis, priklausančiomis Sintetinių kanabinoidų darinių grupei (popierinę servetėlę, impregnuotą psichiką veikiančia medžiaga), suvokdamas, kad tai yra draudžiamos nuteistiesiems turėti ar laikyti medžiagos ir įtardamas, kad tai yra narkotinės medžiagos, tyčia nevykdė savo pareigų ir nurodė poste Nr. 11 dirbusiems pareigūnams D. Š., R. M. dėl minėto įvykio nerašyti jokių tarnybinių dokumentų, apie minėtą įvykį pats nesurašė tarnybinio pranešimo apie suimtųjų (nuteistųjų) padarytus bausmės atlikimo režimo pažeidimus, neužpildė įvykio registracijos žurnalo ir apie tai neinformavo kriminalinės žvalgybos funkcijas atliekančio pareigūno bei Saugumo valdymo skyriaus viršininko, o paimtą iš nuteistojo H. N. paketėlį nunešė ir sunaikino jį išmesdamas į tualeto kanalizaciją.

1.8. Šiais veiksmais G. U. tyčia nevykdė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, apibrėžiančių ir nustatančių jo kompetenciją ir tarnybinę padėtį, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudojo priešingai tarnybos interesams, taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nesant kyšininkavimo požymių, sudarė sąlygas nuteistiesiems J. Š. ir H. N. išvengti teisinės atsakomybės už galimai padarytą teisės pažeidimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, t. y. jų laikymu ir platinimu pataisos įstaigose, išvengti valstybės prievartos taikymo, užkirto kelią vienam iš sunkiausių teisės pažeidimų išsiaiškinti ir teisingumui įvykdyti, sunaikino daiktinius įrodymus bei sau pavaldiems pareigūnams davė neteisėtus nurodymus. Taip jis, atlikdamas vadovaujančio asmens pareigas, demonstravo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų ir tarnybinius klausimus spręsti nuolankumo teisės pažeidėjams pagrindu, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką, sumenkino KD prie TM pareigūnų vardą ir sumažino pasitikėjimą šiais pareigūnais visuomenės bei kitų pareigūnų akivaizdoje, sumenkino ir Pravieniškių pataisos namų, kaip valstybinės įstaigos, privalančios kontroliuoti joje laisvės atėmimo bausmes atliekančius nuteistuosius, paskirtį, autoritetą bei prestižą, dėl visų šių, ypač mažinančių visuomenės pasitikėjimą pataisos įstaigomis ir menkinančiais jų autoritetą veiksmų, didelės neturtinės žalos patyrė juridinis asmuo – valstybės vardu veikiantis Kalėjimų departamentas ir jam pavaldūs Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis G. U. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 3 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

2.1. Nuteistasis sutinka ir neginčija aplinkybių, kad jis nusikalstamos veikos aprašyme nurodytu laiku dirbo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigose ir vykdė įstaigos direktoriaus budinčio padėjėjo funkcijas bei kad iš nuteistojo H. N. pareigūnas D. Š. paėmė popierinį raštelį, kuriame buvo kažkoks įrašas. Tačiau, nuteistojo teigimu, pareigūno paimtas raštelis nesukėlė jam jokių įtarimų ir, jo įsitikinimu, jame jokių narkotikų nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu piktnaudžiavus tarnybine padėtimi neveikimu.

2.2. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog popieriniame raštelyje galimai buvo narkotinės medžiagos, priklausančios Sintetinių kanabinoidų darinių grupei, paremtos tik prielaidomis, nes tokios išvados nepatvirtina jokios faktinės bylos aplinkybės. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šių teismo išvadų nepatvirtina ir liudytojos I. Ž. parodymai, kuri nors ir numanė, kad popieriaus lape gali būti narkotinės medžiagos, tačiau surastą paketą išnešė už posto ribos, ten jį išvyniojo be jokių apsauginių pirštinių, įdėjo į kelnių kišenę ir į savo darbo vietą jį gražino tik po to, kai jai tai buvo nurodyta padaryti. Be kita ko, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kur liudytoja padėjo išorinį paketą ir pleistrą, į kuriuos buvo suvyniotas popieriaus lapas su džiovinimo žymėmis. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis teigia, kad šiuo atveju jis negalėjo užtikrinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus apsaugos ir priežiūros postų plano 1.22 punkto vykdymą, t. y. organizuoti įvykio vietos apsaugą, nes liudytoja I. Ž. savavališkai jai perduotą paketėlį išsinešė už posto ribų, išvyniojo, apčiupinėjo, įsidėjo į kelnių kišenę ir tik po to, nors ir nenorėdama, bet paliko jį savo darbo vietoje. Taigi, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis atėjęs į kontrolinį praleidimo postą Nr. 2, surado jau išardytą paketą, kuriame buvo kažkoks raštelis. Kadangi jame nebuvo jokios įtartinos informacijos, jį apžiūrėjęs, nutarė dėl tokio menkniekio nereaguoti ir neįforminęs jokių dokumentų, raštelį išmetė. Be to, baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareigūnai nebuvo mokomi kaip identifikuoti ir nustatyti, jog popierius yra supurkštas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Taip pat tyrimo metu net nebuvo bandyta nustatyti, ar surastame popieriaus lape tikrai buvo draudžiamų medžiagų.

2.3. Nuteistasis taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje labai svarbūs yra liudytojo L. N., t. y. nuteistojo tiesioginio vadovo, parodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį jų tinkamai neįvertino. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas liudytojas teigė, jog praktikoje nėra galimybės paaiškinti, kaip atpažinti, ar raštelis išmirkytas psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, jų įstaigoje nebuvo atlikta jokių ikiteisminių tyrimų dėl narkotikų platinimo tokiu būdu. Be kita ko, liudytojas pirmosios instancijos teisme nurodė ir tai, kad pagal jų įstaigos vidaus taisykles, nuteistieji turi teisę turėti raštelius, tačiau draudžiama įvairius raštelius perduoti kitiems nuteistiesiems. Tokių pažeidimų yra užfiksuojama labai daug, pagal esamą situaciją į tokius pažeidimus iš esmės reaguojama labai paprastai, t. y. jeigu perduotuose rašteliuose nėra jokios reikšmingos informacijos, pareigūnai juos sunaikina. Nuteistasis pažymi, kad tiriamu atveju būtent tokius veiksmus jis ir atliko.

2.4. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė liudytojų I. Ž., R. M., T. S. parodymais bei garso įraše užfiksuotu jo paties ir liudytojo D. Š. pokalbiu. Nuteistasis vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatomis teigia, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o neteisėtu būdu gauti duomenys negali būti pripažinti tinkamais ir leistinais įrodymais baudžiamajame procese. Nuteistasis teigia, kad liudytojai H. N. ir J. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti pažeidžiant BPK 80 straipsnio ir 82 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes jiems nebuvo išaiškinta galimybė atsisakyti duoti parodymus apie galimai savo pačių padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 ar 3 dalyse. Todėl minėtų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo būti pripažinti tinkamais ir leistinais įrodymais. Pirmosios instancijos teisme liudytojas H. N. nurodė, kad nieko neprisimena, o liudytojas J. Š. nurodė, kad H. N. perdavė raštelį, kuriame buvo parašytas kito nuteistojo telefono numeris. Pasak nuteistojo, būtent tik šie įrodymai, kaip gauti teisėtu būdu, galėjo būti vertinami priimant procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Be kita ko, nuteistasis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008 bei Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. liepos 12 d. sprendimu byloje Schenk prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 10862/84, suformuota teismų praktika dėl asmens susižinojimo slaptumo teisės ribojimo bei įrodymų leistinumo, teigia, kad visi duomenys atliekant slaptus tyrimo veiksmus gali būti gauti tik BPK nustatyta tvarka, t. y. gavus prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sankciją, o duomenys, gauti nesilaikant šios tvarkos, negali būti pripažįstami leistinais įrodymais baudžiamajame procese. Taigi, nuteistasis, remdamasis išdėstytais argumentais, teigia, kad liudytojo D. Š. padarytas ir į bylą pateiktas pokalbio garso įrašas negalėjo būti pripažintas tinkamu įrodymu, nes jis neatitinka BPK įrodymams keliamų reikalavimų.

2.5. Nuteistojo nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, nes nebuvo surinkta jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Be kita ko, taip pat nėra įrodymų, kad liudytoja I. Ž. po to, kai buvo išėjusi iš įstaigos teritorijos, grįžusi į įstaigos patalpas, atnešė ir paliko būtent tą popierinį lapelį, kurį jai perdavė pareigūnas D. Š..

2.6. Skunde nuteistasis aptardamas BK 228 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius bei dėl šios normos taikymo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, Nr. 2K-7-335/2013, Nr. 2K-P-1/2014), taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog iš nuteistojo H. N. buvo paimtas raštelis, kurį nuteistasis apžiūrėjo ir nenustatęs jokių reikšmingų pažeidimų jį išmetė. Nustatyta ir tai, kad toks pareigūno elgesys ir tokia praktika Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo toleruojama ir niekas dėl tokių pareigūno veiksmų ikiteisminio tyrimo nepradėdavo. Todėl nuteistasis teigia, kad šiuo konkrečiu atveju jokia didelė žala valstybei nebuvo padaryta. Nuteistasis neginčija, kad pažeidė vidaus tvarkos taisykles, bet jo atlikti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes pagal nuosekliai suformuotą teismų praktiką pripažįstama, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti tų pačių tikslų. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013 ir kt.).

3. Teismo posėdyje nuteistojo G. U. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. U. apeliacinis skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo prašymus pagrindžiančius teiginius, konstatuoja, kad skundo argumentai yra nepagrįsti, Kauno apygardos teismo išvados tiek dėl nusikalstamos veikos nustatymo aplinkybių, tiek dėl jų teisinio vertinimo yra pagrįstos ir teisingos, procesinių pažeidimų nenustatyta, veika kvalifikuota tinkamai pritaikant BK.

Dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo

5. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. U. kaltę dėl jo veiksmų ir tyčios sunaikinant iš nuteistųjų paimtą popierinį paketėlį su galimai impregnuota psichiką veikiančia medžiaga bei nuteistojo suvokimo, kad paimtas daiktas nėra, kaip nurodė pats nuteistasis, „kažkoks raštelis“, o yra objektas su galimai psichiką veikiančia medžiaga, taip pat, kad sunaikindamas šį daiktą sudarė sąlygas nuteistiesiems išvengti teisinės atsakomybės už galimai padarytą teisės pažeidimą, iš esmės grindė šiais įrodymais: liudytojų D. Š., R. M., I. Ž. bei L. N., V. G., T. S. parodymais, vaizdo įrašų apžiūros protokolais, pokalbio tarp liudytojo D. Š. ir nuteistojo garso įrašu ir jo apžiūros protokolu, dokumentų pateikimo protokolu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu visi minėti įrodymai atitiko BPK 20 straipsnio reikalavimus ir teismas jais pagrįstai rėmėsi (dėl atskirų nuteistojo skundo argumentų, susijusių su įrodymų teisėtumu, teisėjų kolegija pasisakys atskirai, šio sprendimo 10 – 13 pastraipose).

6. Kauno apygardos teismas, nuosprendyje įvertinęs minėtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad G. U. suvokė, jog iš nuteistojo paimtame paketėlyje nebuvo tik paprastas raštelis, kad tai buvo popierius (servetėlė) su galimai impregnuotomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, o nuteistasis, nepaisydamas visų šių aplinkybių ir teisės aktų reikalavimų, sąmoningai šį daiktą sunaikino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti nuteistojo G. U. versiją apie tai, kad iš nuteistojo paimtą paketėlį jis sunaikino, nes matė, kad tai paprastas raštelis, kaip nepasitvirtinusią ir byloje surinktais įrodymais paneigtą gynybinę poziciją.

7. Teisėjų kolegija dar kartą įvertino liudytojų D. Š., R. M., I. Ž., T. S. bei L. N. parodymus, garso ir vaizdo įrašų protokolų turinį bei kitus rašytinius bylos duomenis. Byloje teisingai remiantis vaizdo įrašais bei liudytojų D. Š., R. M., T. S. bei I. Ž. parodymais nustatyta, jog D. Š. 2021 m. rugpjūčio 8 d. apie 20 val. prasilenkiant nuteistiesiems J. Š. ir H. N., J. Š. perdavus H. N. paketą, jį perėmė ir kilus triukšmui perdavė kolegei I. Ž.. D. Š. informavus G. U. apie minėtą įvykį, jis nurodė nesikišti kur nereikia, be to, ne kartą po įvykių jam skambino, prašė susitikti. Pastarajam sutikus G. U. pokalbio metu pasakė, jog paketėlyje buvo narkotinė ar psichotropinė medžiaga („narkota“ (t. 1, b. l. 127–133)). Liudytojas D. Š. teigė, kad J. Š. po aprašomų įvykių ir pokalbio su G. U. akis į akį, buvo atėjęs į postą ir pasakė, kad tai buvo „kaifas“ (narkotinė ar psichotropinė medžiaga). Tokias įvykių aplinkybes patvirtino ir liudytojas T. S., įvykio metu dirbęs įkalinimo įstaigoje jaunesniuoju specialistu, kuris parodė, kad nors paketėlio nematė, tačiau matė, kaip J. Š. garsiai reiškė nepasitenkinimą dėl paimto paketėlio, kad atėjus G. U. šis iškart nuėjo pasikalbėti su J. Š., po ko jam būnant poste su D. Š. nuteistasis J. Š. atėjo atsiprašyti už savo elgesį ir pasakė, kad paketėlyje buvo „kaifas“, o jam liko tik keli mėnesiai bausmės. Tai jam leido suprasti, kad paketėlyje galėjo būti psichiką veikiančios medžiagos (t. 1, b. l. 146–147, t. 4, b. l. 73). Tokias įvykių aplinkybes patvirtina ir liudytoja R. M.. Teisme ji paaiškino, kad jai dirbant pamainoje su D. Š. ir T. S., vedant nuteistąjį H. N. pamačiusi, kaip šis kitam nuteistajam J. Š. perdavė kažkokį paketą, paprašius atiduoti jo neatidavė, todėl buvo iškviestas kolega D. Š., kuris perėmė paketą, apie įvykį informavo budinčią dalį, taip pat ir G. U., kuris buvo pamainos budintis. Paketėlis buvo stipriai supakuotas, apsuktas lipnia juosta. Taip pat liudytoja parodė, kad G. U. buvo vienas nuėjęs į J. Š. kamerą, po to atėjęs pasakė, kad pats viską sutvarkys, davė visiems nurodymą nerašyti tarnybinio pranešimo. Po to J. Š. pareigūnams ir jai pasakė apie dėl to kilsiančias teisines pasekmes ir galimą ilgesnę laisvės atėmimo bausmę („dabar tai man bus, nes dėl „kaifo“ galiu prasitęsti sau „sroką“). Iš tokių žodžių ji supratusi, kad perduotame paketėlyje buvo psichiką veikiančios medžiagos (t. 4, b. l. 49–52). Liudytoja I. Ž., kuri perėmė paketėlį iš D. Š., parodė, kad paėmusi paketėlį jį išvyniojo, kadangi nuteistasis rodė didelę agresiją, kilo įtarimas, kad paketėlyje yra kažkas svarbaus. Liudytoja pažymėjo, kad tai buvo popierius su sudrėkinimo ir išdžiovinimo požymiais. Ant jo nebuvo nė vienos raidės ar įrašo. Ji paaiškino, kad paketėlį parodė pareigūnams V. G. ir R. K.. Gavusi G. U. nurodymą ji paketėlį paliko kontroliniame praėjimo punkte. Šiame punkte dirbo V. G., kuris apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje patvirtino, kad paketėlį poste paliko I. Ž. pasakiusi, kad čia „narkota“, po kurio laiko šį paketėlį pastarasis perdavė budinčiam G. U., informuodamas, kad jį atnešė I. Ž.. V. G. pažymėjo, kad nors jam neužsifiksavo, kas būtent buvo tame paketėlyje, iš G. U. reakcijos supratęs, jog jis žinojo apie ką eina kalba (t. 1, b. l. 155–15, t. 4, b. l. 71–72). Liudytojų nurodytas paketėlio perėmimo aplinkybes atitinka vaizdo įrašai, užfiksuoti vaizdo įrašų protokoluose, t. y.: I. Ž. vaizdo registratoriumi užfiksuota, kaip pareigūnas D. Š. perduoda jai paketėlį, perimtą iš nuteistųjų ir pasako „ [...] nes labai jau piktas, čia ne tabakas“, kaip I. Ž. išvynioja paketėlį, kuriame yra baltas popieriaus lapelis (t. 1, b. l. 102–104). Taip pat vaizdo įrašas, fiksuojamas stacionarios vaizdo stebėjimo kameros, esančios Antrajame kontrolės praėjimo punkte, iš kurio matyti, kaip nuteistieji J. Š. ir H. N. prasilenkdami pasisveikina paspausdami rankas, pareigūnas D. Š. sustabdo nuteistąjį H. N. ir iš jo rankos kažką išima, pareigūnė I. Ž. perduoda baltos spalvos paketėlį V. G., kaip šis jį įdeda į baltą pirštinę, I. Ž. išeina, po kurio laiko į patalpą ateina G. U., kuriam paduodamas paketėlis, šis jį apžiūri ir atiduoda V. G., kaip G. U. užeina pas nuteistąjį į kamerą, kaip po to nuteistasis J. Š. priėjęs prie pareigūnų jiems kažką sako (t.1, b. l. 71–79).

8. Tai, kad nuteistasis G. U. suprato, jog paketėlio turinyje galimai buvo psichiką veikiančios medžiagos, patvirtina jo paties elgesys po aptariamų įvykių ir jo paties pasisakymai, užfiksuoti byloje esančiame jo ir liudytojo D. Š. garso įraše. G. U. skambino D. Š., prašė su juo susitikti pasikalbėti, susitikęs jam teigė, kokios versijos laikytis, minėjo, kad ir su kitais pakalbės ir suderins versijas. Iš byloje esančio garso įrašo, kuriame užfiksuotas D. Š. ir G. U. pokalbis, nustatyta, kad pats G. U. aiškiai suprato, kad paketėlyje galimai buvo draudžiama psichiką veikianti medžiaga, garso įrašo protokole užfiksuota, kaip jis pats kelis kartus aiškiai pakartoja, kad ten buvo „narkota“ (t. 1, b. l. 17–133). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad nuteistasis J. Š., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, ne vieną kartą buvo baustas už psichotropinių medžiagų vartojimą (t. 4, b. l. 118–121).

9. Taigi, nors visi šie duomenys tiesiogiai nepatvirtina, kad paketėlyje buvo būtent tam tikros rūšies psichiką veikiančios medžiagos, tačiau jie neabejotinai patvirtina, kad dėl paketėlio turinio neteisėtumo buvo kilęs pagrįstas įtarimas, tą suvokė tiek pareigūnai, perėmę paketėlį, tiek pats J. Š., perdavęs paketėlį, tiek ir pats G. U. jį sunaikindamas. Jis, būdamas ilgametis Lietuvos kalėjimų sistemos darbuotojas, puikiai suprato, kokios pasekmės gali laukti nuteistųjų, kurie tokiu turiniu disponavo, bei žinojo tiek teisės aktų reikalavimus, tiek suvokė apskritai, kaip turėtų būti elgiamasi, siekiant nustatyti perduoto paketo turinį ir paneigti ar patvirtinti abejones dėl galimo pažeidimo ir jo pavojingumo masto.

10. Nuteistojo skunde teigiama, kad liudytojo D. Š. pateiktas jo ir nuteistojo G. U. pokalbio garso įrašas negalėjo būti pripažintas tinkamu įrodymu, nes neatitinka BPK įrodymams keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka ir konstatuoja, kad minėto pokalbio garso įrašas pagrįstai pripažintas įrodymu bei atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl apie nuteistojo veiksmus ir sąmoningą siekį sunaikinti byloje aptariamą paketėlį su galimai psichiką veikiančia medžiaga buvo galima spręsti ir pagal aptartame pokalbio įraše užfiksuotas aplinkybes.

10.1. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šio pokalbio garso įrašas atskleidžia bylos aplinkybes, susijusias su G. U. piktnaudžiavimu tarnyba, kad liudytojas pokalbį įrašė savo iniciatyva, siekdamas apsisaugoti nuo neteisėto paties G. U. poveikio, apginti savo teises ir pateikti G. U. padarytos nusikalstamos veikos įrodymus, todėl įrašas atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus.

10.2. Teisėjų kolegija, vertindama apeliaciniame skunde išsakytus argumentus dėl tokių teismo išvadų pagrįstumo, atsižvelgė į nagrinėjamo klausimo kontekste svarbią teismų praktiką ir skirtingiems asmenims keliamus skirtingus galimo elgesio standartus renkant ir fiksuojant duomenis apie galimus neteisėtus veiksmus. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimų matyti, kad skirtingų procesinių taisyklių taikymas, vertinant atitinkamai valstybės institucijų ar privataus asmens surinktų duomenų, pateikiamų kaip įrodymų baudžiamojoje byloje, leistinumą, paprastai savaime (t. y. kai dėl atitinkamo įrodymo laikomasi visų teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimų) nėra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu (pvz., 2002 m. sausio 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Turquin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 43467/98; 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shannon prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 67537/01). Be kita ko, šio straipsnio nuostatos savaime nepažeidžiamos dėl to, kad įrodymu pripažįstamas ir baudžiamajame procese nuteisiant asmenį panaudojamas (kito) privataus asmens iniciatyva ir priemonėmis, jam siekiant teisinio proceso tvarka ginti savo teises ir teisėtus interesus, slapta padarytas garso įrašas (pvz., pirmiau minėtas sprendimas byloje Turquin prieš Prancūziją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-511/2021).

10.3. Pažymėtina, kad pagal nacionalinių teismų praktiką, privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu; privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, Nr. 2K-168-511/2019, Nr. 2K-232-976/2019, Nr. 2K-63-511/2021). Tačiau spręsdamas, ar privataus asmens pateikti įrašai laikytini įrodymais, teismas turi ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinti tokių duomenų patikimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, Nr. 2K-63-511/2021, Nr. 2K-119-303/2021).

10.4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu atveju vertindamas iš privataus asmens gautus jo surinktus duomenis teismas turi atsižvelgti ir į duomenų rinkimo aplinkybes. Skirtingai galėtų būti vertinamos situacijos, kai asmuo fiksuoja tiesiogiai su juo susijusius įvykius (pvz., įrašinėja savo asmeninius pokalbius, filmuoja savo privataus kiemo perimetrą) ir kai renka duomenis neturėdamas pateisinamo pagrindo (pvz., savo noru sekdamas kitus asmenis ir pan.). Be kita ko, nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs ar toks besijaučiantis asmuo turi teisę nepažeisdamas įstatymų ir pats imtis iniciatyvos nustatant nusikalstamos veikos faktą, aplinkybes, teikti įrodymus (BPK 28 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2021).

10.5. Tokia praktika vadovaujasi ir ją plėtoja taip pat ir Lietuvos apeliacinis teismas. Antai, vienoje iš bylų teismas nurodė, kad tais atvejais, kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis, tik patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinęs jo patikimumu. Jokiu įstatymu nedraudžiama privačiam asmeniui įrašyti savo privačius pokalbius. Priešingai, privačių asmenų teisė rinkti ir teikti į baudžiamąjį procesą duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (pvz., BPK 91, 98 straipsniai), turi svarbią reikšmę ginant atitinkamų asmenų teises ir prisidedant prie veiksmingesnio nusikalstamų veikų išaiškinimo bei teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose. Tai ypač aktualu atsižvelgiant į korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų specifiką (jų latentiškumą, padarymo aplinkybes, kaltininko bendravimo su nukentėjusiuoju ar liudytoju pobūdį ir kt.). Sutiktina, kad teisė į privatumą yra konstitucinė piliečio teisė, tačiau privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą reakciją. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-164-579/2023).

10.6. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad D. Š. 2021 m. rugpjūčio 17 d. savanoriškai pateikė savo paties padarytą jo ir G. U. pokalbio garso įrašą ir tai, laikantis BPK reikalavimų, buvo užfiksuota savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole (t. 1, b. l. 125–126). Pareigūnai garso įrašą vadovaudamiesi BPK reikalavimais apžiūrėjo ir šiuos veiksmus užfiksavo garso įrašo apžiūros protokole, pateikdami liudytojo ir G. U. pokalbio stenogramą (t. 1, b. l. 127–134), surašė tarnybinį pranešimą (t. 1, b. l. 135). Pateiktas garso įrašas buvo tiriamas teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 40, 85–89). Liudytojas D. Š. teisiamojo posėdžio metu detaliai paaiškino, kaip byloje atsirado jo ir nuteistojo G. U. pokalbio garso įrašas ir kodėl jis jį fiksavo. Liudytojas teigė, kad byloje tiriamo įvykio metu jis, kaip ir visi kiti toje pamainoje dirbę kalinimo įstaigos prižiūrėtojai, buvo pavaldus G. U., kuris užglaistė įvykį. Netrukus po byloje tiriamo įvykio G. U. ėmė jam intensyviai skambinti telefonu, prašė susitikti („pasipylė skambučiai su prašymais susitikti ir pasikalbėti. Tai vyko labai dažnai, aš praktiškai visus jo skambučius ignoravau, sakydavau kad neišeina.“). Dar iki garso įraše užfiksuoto pokalbio G. U. buvo prie jo priėjęs, sakė, kad išsisuks, kad yra nekvailas. Garso įrašas buvo padarytas D. Š. krikšto mamos laidotuvių dieną. Kai tą dieną jam paskambino G. U. ir paprašė susitikti, jis su žmona buvo šarvojimo salėje. G. U. teigė, kad yra šalia tos vietos ir siūlė susitikti. Pasakius žmonai, kad G. U. jam vėl skambinėja, ši patarė pasidaryti pokalbio garso įrašą. Garso įrašą darėsi siekdamas apsisaugoti („kadangi vyko tokie dalykai, aš apsidrausdamas įjungiau telefoną<...>; aš norėdamas apsaugoti save nusprendžiau fiksuoti“) (t. 4, b. l. 86–88). Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad D. Š. su G. U. susitiko pastarojo iniciatyva, po intensyvaus prašymo pasikalbėti, kas D. Š. atrodė įtartina ir neįprasta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė aiškius argumentus, kodėl liudytojo pateiktą garso įrašą pripažįsta įrodymu ir juo remiasi. Teismas teisingai įvertino, kad nėra duomenų apie tai, jog įrašą daręs D. Š. būtų vykdęs teisėsaugos institucijų užduotį ar veikęs su jų žinia, ar provokavęs nuteistąjį. Pokalbio iniciatorius buvo pats G. U., D. Š. įrašą darė siekdamas apsisaugoti nuo neteisėto paties G. U. poveikio, apginti savo teises ir pateikti padarytos nusikalstamos veikos įrodymus. Toks liudytojo elgesys nagrinėjamoje situacijoje buvo visiškai suprantamas, galimas ir pateisinamas, nes liudytojas, kaip pats paaiškino teisme, nuteistojo inicijuoto susitikimo esmę suprato kaip prašymą nutylėti tyrimui svarbias aplinkybes.

11. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistojo kaltė negalėjo būti grindžiama ir liudytojų H. N. ir J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jie negalėjo būti pripažinti tinkamais ir leistinais įrodymais, nes jie ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti pažeidžiant BPK 80 straipsnio ir 82 straipsnio 3 dalies nuostatas. Aptariamų argumentų kontekste pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas G. U. kaltės šių liudytojų parodymais apskritai negrindė. Nuosprendyje nėra teiginių, kad G. U. kaltę dėl piktnaudžiavimo tarnyba patvirtina ir šių liudytojų parodymai. Iš šių liudytojų parodymų teisme matyti, kad liudytojas H. N. apskritai neigė pažįstąs J. Š. ar kad jie dalijosi daiktais, tvirtino, kad įvykio metu J. Š. jam nieko neperdavė (t. 4, b. l. 70–71). Tuo tarpu liudytojas J. Š. teigė perdavęs H. N. lapelį su užrašytu telefonu numeriu (t. 4, b. l. 102–104), nors šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino kaip neatitinkančias tikrovės ir paneigė byloje esančiais vaizdo įrašais bei liudytojos I. Ž. parodymais apie tai, kad paketėlyje buvo tik popierėlis be jokių įrašų. Apibendrinus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šių liudytojų parodymai, viena vertus, yra nepatikimi, kita vertus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, G. U. kaltė teismo nuosprendyje nebuvo grindžiama.

12. Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir liudytojo L. N. parodymus. Nuteistojo teigimu, šis liudytojas parodė, jog praktikoje nėra galimybės paaiškinti, kaip atpažinti, ar raštelis išmirkytas psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, kad jų įstaigoje nebuvo atlikta jokių ikiteisminių tyrimų dėl narkotikų platinimo tokiu būdu, nuteistieji turi teisę turėti raštelius, juos tik draudžiama perduoti kitiems nuteistiesiems, į panašius pažeidimus reaguojama paprastai tokius raštelius sunaikinant. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėto liudytojo parodymus, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, o nuteistasis šio liudytojo parodymus nepagrįstai interpretuoja sau palankia linkme.

12.1. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas L. N., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad jis yra atsakingas už Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje Trečiajame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų priežiūrą ir pataisos įstaigos pareigūnų organizuojamą darbą. Apie bylos įvykius sužinojo maždaug po savaitės laiko iš kitų pareigūnų, įvykis ataskaitose užfiksuotas nebuvo, paprašius G. U. pasiaiškinti, jis nurodė, esą tai buvęs paprastas raštelis, kurį jis sunaikino. Po to L. N. peržiūrėjo vaizdo įrašus, iš kurių matėsi, kaip D. Š. atima iš nuteistojo paketėlį, kaip pareigūnė I. Ž. paketėlį ardo, apžiūrinėja bei kaip ji jį nuneša į budėtojų dalį (t 1, b. l. 149–153). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas papildomai nurodė, kad dėl visų šių nustatytų pažeidimų jis surašė tarnybinį pranešimą, buvo pradėtas tikrinimas. Taip pat paaiškino, kad įkalinimo įstaigoje padaugėjo į popierių įmirkytų psichotropinių medžiagų, visi pareigūnai ne vieną kartą apie tai buvo informuoti, kad yra tokie dalykai, nors tuos raštelius atpažinti itin sudėtinga. Pažymėjo, kad kažkokių nurodymų, kaip atpažinti tokius raštelius, nėra, galbūt tik spalva kitokia (geltonesnis popierius). Paimdami tokias medžiagas pareigūnai tik daro prielaidą, kad galėtų būti popierius, supurkštas narkotine medžiaga, nes tai populiaru. Be to, liudytojas teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, kad dėl pakankamai populiarios tokios praktikos ir narkotinių medžiagų paplitimo įstaigoje netgi buvo naudojami vienkartiniai testai, kuriais iškart būdavo galima patikrinti paketėlius, tačiau tokių testų buvo labai mažai, todėl jie naudoti tik ypatingais atvejais (t. 4, b. l. 55–56).

12.2. Teisėjų kolegijos vertinimu tokie liudytojo L. N. parodymai patvirtina, kad įkalinimo įstaigoje pareigūnai pas nuteistuosius randa daiktus, įmirkytus ar supurkštus psichiką veikiančiomis medžiagomis, ir tokie atvejai pareigūnams buvo žinomi. Ir nors, kaip skunde teigia nuteistasis, liudytojas L. N. iš tiesų parodė, kad oficialių mokymų įstaigoje dėl narkotinių medžiagų aptikimo nebuvo, tačiau šie parodymai tik patvirtina, jog pareigūnai buvo informuoti ir žinojo apie psichiką veikiančių medžiagų platinimą per įmirkytus popierėlius. Be to, priešingai nuteistojo skundo teiginiui, liudytojas L. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nors negali nurodyti, kiek įstaigoje buvo atlikta ikiteisminių tyrimų dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis tokiu būdu, visgi liudytojas nurodė, kad tokių atvejų buvo ne vienas (t. 4, b. l. 58). Nuteistasis nepagrįstai teigia ir tai, kad šis liudytojas patvirtino, jog tokių atvejų neįmanoma atpažinti, kad tokiais atvejais įprasta tiesiog sunaikinti raštelius. Liudytojas iš tiesų pažymėjo, kad tokius atvejus nustatyti sunku, tačiau iš jo parodymų seka, kad tokius atvejus buvo bandoma nustatyti testais. Iš tokių liudytojo parodymų niekaip negalima daryti išvados, kad įtartinais ar panašiais atvejais buvo įprasta ir pateisinama įtartinus daiktus tiesiog naikinti. Be to, liudytojas patvirtino, kad tokiais ir panašiais atvejais turi būti rašomas tarnybinis pranešimas. Atsižvelgiant į tai, šio liudytojo parodymai tik patvirtina, kad vertinant įkalinimo įstaigoje psichiką veikiančių medžiagų plitimo tendencijas ir naujus jų disponavimo būdus, pareigūnai buvo įspėti apie galimus draudžiamų medžiagų perdavimus išoriškai sunkiai atpažįstamu būdu (popierių įmirkius psichiką veikiančia medžiaga), todėl tokių daiktų sulaikymo atveju jų tyrimą turi atlikti ekspertai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad G. U., kaip pakankamai ilgai įkalinimo įstaigoje dirbantis ir kitiems vadovaujantis pareigūnas, sąmoningai sunaikindamas aptariamą ir kitų pareigūnų aiškiai apibūdintą daiktą, veikė priešingai jo tarnybos interesams ir įstaigoje buvusiai tvarkai.

13. Nuteistojo manymu, jo kaltę paneigia ir aplinkybė, kad jis negalėjo organizuoti įvykio vietos apsaugos dėl pareigūnės I. Ž. neteisėtų veiksmų, kai ji savavališkai jai perduotą paketėlį išsinešė už posto ribų, išvyniojo, apčiupinėjo, įsidėjo į kelnių kišenę ir tik po to paliko jį kontroliniame praleidimo poste Nr. 2, kur G. U. paketėlį surado jau išardytą. Pasak nuteistojo, tai lėmė, kad paketėlyje nebuvo jokios įtartinos informacijos, todėl apžiūrėjęs, nutarė dėl tokio menkniekio nereaguoti ir, neįforminęs jokių dokumentų, raštelį išmetė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo teiginiais, sprendžia, kad I. Ž. veiksmai G. U. kaltės piktnaudžiavus tarnybine padėtimi nepaneigia.

13.1. Liudytoja I. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai paketėlį perdavė pareigūnas D. Š., nes nuteistasis, iš kurio buvo paimtas paketėlis, buvo labai agresyvus. Ji paketėlį išvyniojo su vaizdo registratoriumi, tą ji padarė, nes įtarė, kad galėjo būti narkotinės medžiagos, kadangi tai yra paplitęs reiškinys. Liudytoja taip pat paaiškino, kad paketėlis buvo supurkštas popierius, jos manymu, požymiai rodė, kad tai galimai buvo narkotinė medžiaga. Ji paketėlį paliko budinčioje dalyje, kadangi baiginėjosi darbo valandos, tą vakarą ji buvo pavaldi G. U.. Ji teigė, kad pagal tvarką įvykis turėjo būti įformintas tarnybiniu pranešimu, o tai daro pamainos budintis. Paketėlį ji buvo parodžiusi pareigūnams N. G. ir R. K. (t. 4, b. l. 89–93). Liudytojai N. G. ir R. K. patvirtino, kad I. Ž. atnešė paketėlį, jį rodė ir paliko ant stalo (t. 4, b. l. 54, 71). Liudytojas V. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis paketėlį, kurį atnešė specialistė, perdavė budinčiam, t. y. G. U.. Patvirtindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškino, kad nematė, kas buvo paketėlyje, jį perdavus G. U. šis jį išsinešė, o grįžęs pasakė, kad tai tik raštelis. Kur vėliau dingo šis paketėlis, jis nežino (t. 4, b. l. 71–72).

13.2. Liudytoja I. Ž. teisme patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad būtent G. U. telefonu jai davė nurodymus palikti paketėlį antrajame kontroliniame praleidimo punkte, po to, kai ji atsisakė grąžinti paketėlį atgal į postą, nes po įkalinimo įstaigą tokie dalykai negali būti nešiojami, o įvykio neįformino įvykio vietoje dėl ten vykusio konflikto su nuteistaisiais, be to, tokie dalykai daromi antrajame kontroliniame praleidimo punkte. Paketėlį nurodė ardžiusi poste, tame pačiame aukšte, kur jis buvo paimtas, išardžiusi ir pamačiusi servetėlę, atgal suvyniojo į popierių ir pristatė į antrąjį kontrolinio praleidimo punktą. Liudytoja teisme paaiškino, kad paketėlį išardė, nes to reikėjo sprendimui dėl tolesnių veiksmų. Jos teigimu, pareigūnai turi teisę patikrinti, kas yra perduotame pakete. Apie tai, ar paketėlį buvo įsidėjusi į kišenę, ji nepamena, teigia arba nešusi rankoje, arba buvo kažkur įsidėjusi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja detaliai nupasakojo, kaip atrodė paketėlis, pažymėjo, kad išvyniojus viršutinį baltą lapą, pamatė dar vieną baltos spalvos paketėlį, apvyniotą pleistru, išvyniojus pleistrą liko baltos spalvos popierinė servetėlė su joje matomais buvusios drėgmės požymiais. Iš teorinių ir praktinių žinių (anksčiau yra tekę tokius matyti) supratusi, kad tai gali būti narkotinėmis ar psichiką veikiančiomis medžiagomis supurkštas popierius (t. 1, b. l. 136–139). Šiuos parodymus patvirtina ir byloje pateikti vaizdo įrašo apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 71–101, 102–113).

13.3. Liudytojas L. N. parodė, kad I. Ž., atplėšdama paketėlį, pažeidė vidaus tvarkos taisykles. Nepaisant to teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojos I. Ž. veiksmai, nors ir galimai neatitiko vidaus tvarkos taisyklių, kurios įtvirtina, kaip pareigūnas turi elgtis su perimtu iš nuteistojo daiktu, nesudarė objektyvių kliūčių atlikti kitus tyrimo veiksmus, siekiant išsiaiškinti tikrąjį paketėlio turinį ir įvertinti įvykio pavojingumą bei nustatyti atsakingus asmenis. Nors I. Ž. ir atidarė paketėlį, tačiau supratusi, kad jis galimai supurkštas psichiką veikiančia medžiaga, nusprendė, jog apie jį būtina informuoti atitinkamus pareigūnus, būtina surašyti tarnybinį pranešimą ir atlikti išsamesnį tyrimą, kuris patvirtintų ar paneigtų jos įtarimus. Nors nuteistasis teigia, kad jam buvo sutrukdyta tokiais veiksmais organizuoti įvykio vietos apsaugą, tačiau pažymėtina, kad pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2021 m. balandžio 27 d. patvirtintas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus Apsaugos ir priežiūros postų plano Nr. LD-531 1.23 punktą tokia apsauga organizuojama, kad asmenys nesunaikintų galimų įrodymų. Tad visiškai nelogiški ir prieštaringi nuteistojo teiginiai, kad, viena vertus, jis siekęs apsaugoti įrodymų paėmimo vietą, kita vertus, pats sunaikino vienintelį tiesioginį įrodymą – iš nuteistųjų perimtą paketėlį ir nesilaikydamas tvarkos ne tik nesurašė jokio tarnybinio pranešimo apie tai, bet ir apskritai jį sunaikino. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad G. U. apskritai turėjo ketinimą atlikti dėl to tyrimą, priešingai, byloje surinkti duomenys ir jau aptartas pokalbio su liudytoju D. Š. garso įrašas liudija, kad G. U. siekė nuslėpti tiek galimo disponavimo psichotropine medžiaga faktą, tiek ir vėlesnį šių aplinkybių tyrimą. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, I. Ž. veiksmai nesudarė jokių esminių kliūčių tolesnio tyrimo atlikimui, t. y. tarnybinio pranešimo surašymui ir paketėlio perdavimui kriminalinės žvalgybos funkcijas atliekantiems pareigūnams, priešingai, būtent G. U. veiksmais buvo esmingai sutrukdyta išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir užkirstas kelias tolimesniems tyrimo veiksmams.

14. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstos byloje ištirtais įrodymais, kurių visuma įvertinta teisingai, nuteistojo gynybinė versija paneigta liudytojų parodymais ir kitais teisėtai gautais bylos įrodymais, todėl skundo argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo atmestini.

Dėl nuteistojo veiksmais padarytos ir BK 228 straipsnio sudėtyje numatytos didelės žalos požymio

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija didelės žalos valstybei požymį, teigdamas, kad jo veiksmai tokios žalos nepadarė, todėl turėtų būti vertinami tik kaip drausminis pažeidimas. Žalos nebuvo padaryta dėl to, kad paimtas paketėlis buvo tik paprastas raštelis, nesukėlęs jokių įtarimų, o toks jo elgesys buvo tik vidaus tvarkos pažeidimas, kuris vadovaujantis ultima ratio principu neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Su tokiais nuteistojo argumentais teisėjų kolegija sutikti negali.

16. BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad nors valstybės tarnautojas formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas‏‏‎ (‏‏‎Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-628/2022). Apygardos teismas padarė išvadą, kad dėl G. U. veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė juridinis asmuo – valstybės vardu veikiantis Kalėjimų departamentas ir jam pavaldūs Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija.

17. Apygardos teismas sprendimą dėl didelės neturtinės žalos požymio motyvavo tuo, kad savo veiksmais G. U. sudarė sąlygas nuteistiesiems J. Š. ir H. N. išvengti teisinės atsakomybės už galimai padarytą teisės pažeidimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis pataisos įstaigose ir valstybės prievartos taikymu, užkirto kelią išsiaiškinti vienam iš sunkiausių teisės pažeidimų ir teisingumui įvykdyti, sunaikino daiktinį įrodymą bei sau pavaldiems pareigūnams davė neteisėtus nurodymus, demonstruodamas nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų ir tarnybinius klausimus spręsti nuolankumo teisės pažeidėjams pagrindu. Teismas akcentavo, kad tokiu elgesiu buvo diskredituotas ne tik valstybės tarnautojo vardas, šiurkščiai pažeista duota priesaika, bet ir sumenkintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (šiuo metu – Lietuvos kalėjimų tarnybos) pareigūno vardas, sumažintas pasitikėjimas visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, sumenkintas ir Pravieniškių pataisos namų (šiuo metu – Pravieniškių kalėjimo), kaip valstybinės įstaigos, privalančios kontroliuoti joje laisvės atėmimo bausmes atliekančius nuteistuosius, autoritetas bei prestižas.

18. Teisėjų kolegija, pritardama aiškioms ir motyvuotoms teismo išvadoms dėl didelės neturtinės žalos požymio, papildomai pažymi, kad nuteistojo versija, jog paimtas paketėlis buvo tik paprastas raštelis, paneigta aukščiau išanalizuotais bylos įrodymais. Šiame sprendime jau minėta, kad iš nuteistųjų perimtas paketėlis ir jame buvusi servetėlė nebuvo joks raštelis, kad nuo pat jo sulaikymo kilo pagrįstas įtarimas, jog tai buvo daiktas, supurkštas psichiką veikiančia medžiaga, todėl bet kuris atsakingai ir sąžiningai pareigas atliekantis pareigūnas privalėjo imtis visų priemonių nustatyti tikrąsias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad dalis tuometinio Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus (šiuo metu – Pravieniškių 1-ojo kalėjimo) pareigūnų taip ir elgėsi, o jiems tuo metu vadovavęs nuteistasis G. U. veikė priešingai, sąmoningai siekė sunaikinti iš nuteistųjų paimtą daiktą su galimai psichiką veikiančia medžiaga, todėl toks jo elgesys negali būti vertinamas vien tik kaip vidinės tvarkos drausminis pažeidimas.

19. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, jis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, Nr. 2K-316/2013, Nr. 2K-100/2014,‏ ‏‏Nr. 2K-23-1073/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad šio požymio konstatavimas turi būti motyvuotas, taigi pagrįstas konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o ne pernelyg bendro pobūdžio, formaliais teiginiais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-104-696/2018, Nr. 2K-16-489/2021, Nr. 2K-251-594/2022 ir kt.).‏‏‎ ‏‏‎

20. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje vertinant, ar buvo didelės neturtinės žalos požymis, ypatingą reikšmę turi kaltininko einamų pareigų pobūdis ir pačios institucijos specifika, veiklos išskirtinumas. G. U. buvo ne eilinis valstybės tarnautojas, jis buvo statutinis pareigūnas, veikos padarymo metu ėjęs vadovaujančias pareigas ypatingoje valstybės institucijoje – vienoje iš kalinimo įstaigų, kurios pagrindiniai veiklos tikslai yra atgrasyti nuo nusikalstamo veikimo modelio, izoliuoti pavojingus asmenis nuo visuomenės, užtikrinant jos saugumą, ir resocializuoti nuteistuosius, t. y. parengti juos integracijai į visuomenę, kad būdami laisvėje jie elgtųsi nepažeisdami įstatymų ir gerbdami teisę. Įkalinimo įstaigose nustatyta griežta vidaus tvarka ir jos laikymasis tiesiogiai užtikrina, kaip bus pasiekti minėti visai visuomenei reikšmingi tikslai. Bet koks sąlygų piktnaudžiauti nustatyta tvarka bei prielaidų galimiems teisės pažeidimams sukūrimas, jų toleravimas, galimo nusikalstamo elgesio dangstymas veikia priešingai ir daro žalą ne tik pačių nuteistųjų gyvenimo kokybei ir sveikatai, bet ir visai visuomenei, nes tokiu elgesiu kuriamas nebaudžiamumo jausmas, neskatinama nuteistųjų motyvacija ateityje gyventi gerbiant teisę, moralę ir visuomenėje veikiančias bendro gyvenimo taisykles.

21. Įkalinimo įstaigų pareigūnams keliami itin aukšti sąžiningumo, profesinio etiškumo ir pan. reikalavimai, nes nuo pareigūnų požiūrio į esamą tvarką, jos prasmingumą tiesiogiai priklauso ir pačių įkalintų asmenų siekis keisti gyvenimo būdą, kuris būtų orientuotas į pozityvius pokyčius. Pareigūno veiklos tikslas yra užtikrinti tinkamą paskirtos laisvės atėmimo bausmės režimo vykdymą. Įkalinimo įstaigose griežtai draudžiama turėti bet kokias psichiką veikiančias medžiagas. Byloje nustatyta, kad pastaruoju metu įkalinimo įstaigose plinta nauji tokių medžiagų maskavimo ir perdavimo būdai, kurių nustatymas yra sudėtingas, todėl akivaizdu, kad pareigūnų elgesys kovojant su tokiu reiškiniu, principingas ir atsakingas požiūris į neteisėtus veiksmus yra būtinas siekiant išvengti neteisėto psichiką veikiančių medžiagų plitimo tarp nuteistųjų. Pareigūnų neatsakingumas ir pažeidžiamumas tokioje srityje kelia grėsmę visai visuomenei, kuri tikisi, kad būdami kalinimo įstaigoje nuteistieji ne tik negalės daryti naujų nusikaltimų, bet ir pakeis savo elgesį bei išėję į laisvę nedarys naujų ir dar pavojingesnių nusikaltimų. Visos šios aplinkybės rodo didelį byloje nustatytų G. U. veiksmų pavojingumą. Jo veiksmais ne tik pakenkta institucijos, veikiančios valstybės vardu, reputacijai, mažinamas pasitikėjimas ja, bet ir didinamas neteisingumo, visuomenės nesaugumo jausmas, kadangi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys priešingai resocializacijos tikslams verčiami manyti, kad nusikalstamas elgesys gali būti toleruojamas, o atsakomybės dėl to galima išvengti.

22. Šiuo atveju negalima laikyti, kad G. U. veiksmai vertintini tik kaip drausminis pažeidimas tinkamai neįforminus įvykio. Byloje nustatyta, kad jis: 1) sunaikino daiktinį įrodymą; 2) nesurašė dėl to tarnybinio pranešimo; 3) davė nurodymus to nedaryti jam pavaldiems pareigūnams; 4) neinformavo apie įvykį kriminalinės žvalgybos funkcijas atliekančio pareigūno. Taigi pagal nustatytas aplinkybes didelės neturtinės žalos požymis konstatuotas vertinant G. U. veiksmų visumą, o ne vieną tinkamo neįforminimo veiksmą. Dėl jo atliktų sąmoningų veiksmų buvo užkirsta galimybė išsiaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes, nustatyti tikslų iš nuteistųjų paimto paketėlio turinį ir galimai patraukti asmenis atsakomybėn. Didelės neturtinės žalos požymį sumenkinant įstaigos autoritetą ir pasitikėjimą ja pagrindžia ir tai, kad G. U. ne tik pats asmeniškai sunaikino iš nuteistųjų perimtą paketą, bet ir davė nurodymus sau pavaldiems pareigūnams nesiimti jokių teisėtų veiksmų, kurie padėtų išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Taigi pasinaudodamas savo valdžia, galios autoritetu siekė paveikti kitus pareigūnus, tokiu būdu kaip vadovas padarė ir reikšmingą organizacinę žalą. Visa tai neabejotinai patvirtina, kad įkalinimo įstaigos pareigūno elgesys siekė tokį pavojingumo laipsnį, kuris peržengia drausminės atsakomybės ribas, todėl tokioje situacijoje teismas neįžvelgia jokio pagrindo taikyti ultima ratio principą ir taip sudaryti prielaidas itin pavojingų ir nusikalstamų veiksmų pateisinimui.

23. Atsižvelgdama į visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje didelės neturtinės žalos požymis yra įvertintas tinkamai ir pagrįstas konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Todėl nuteistojo pavojingi veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

24. Nuteistasis nepasisakė dėl jam paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su apygardos teismo išvadomis ir neįžvelgdama jokio pagrindo peržiūrėti teismo nuosprendžio šiais klausimais, plačiau dėl to nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. U. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jūratė JakubonienėNerijus MeilutisErnestas Rimšelis