Šiaulių apygardos teismo nutartis

2019-12-06 · Civilinė byla Nr. e2A-717-856/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-06
Bylos Nr.
e2A-717-856/2019
Teisminio proceso Nr.
2-36-3-00724-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Pareiškėjas
D. Š., M. Š.
Suinteresuotas asmuo
A. K., B. Š., K. Š., S. Š.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-717-856/2019 Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00724-2018-8 Procesinio sprendimo kategorijos 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.4.5.2. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-172-237/2019 pagal pareiškėjų D. Š. ir M. Š. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys A. K., B. Š., K. Š., S. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. A. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po savo tėvo J. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jo palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Pareiškėjas A. Š. mirė (duomenys neskelbtini), nebaigus nagrinėti bylos, jo turto paveldėtoja ir teisių perėmėja tapo sutuoktinė D. Š., kuri palaikė savo mirusio vyro pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

2. Pareiškime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. Š. tėvas J. Š., (duomenys neskelbtini)mirė motina A. Š.. Po J. Š. mirties A. Š. priėmė J. Š. palikimą, iš tėvo namų į savo namus parsivežė ir faktiškai pradėjo valdyti tėvo nuotraukas, statybinę medžiagą (šiferį), rūpinosi nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimu. Į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, kadangi į tėvo turėtą turtą – gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, valstybės vienkartinę išmoką, indėlį taupomojoje kasoje nepretendavo. A. Š. pretendavo tik į J. Š. grąžintiną žemę, kurios grąžinimo klausimas J. Š. mirties dieną dar nebuvo išspręstas. Kitą J. Š. turtą 1992-04-23 pareiškimu priėmė sutuoktinė A. Š., kuriai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į valstybės vienkartinę išmoką, indėlį taupomojoje kasoje. Pagal susitarimą J. Š. grąžintą žemę turėjo paveldėti A. Š., jis ir rūpinosi nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, ką patvirtina byloje pateikti dokumentai. Nuosavybės teisės į A. Š. senelio M. Š. turėtą žemę buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2000-06-27 sprendimu J. Š. vardu, perduodant neatlygintinai nuosavybėn jam tenkančią turto dalį - 6,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) A. Š., mirus jo motinai A. Š., nepretendavo į po motinos mirties likusį palikimą. Kadangi A. Š. per įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą į notarą dėl J. Š. palikimo priėmimo nesikreipė, notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Aplinkybė, kad po J. Š. mirties jo sutuoktinė A. Š. palikimą priėmė paduodama notarui pareiškimą ir jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nėra kliūtis juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui.

3. Pareiškėjas M. Š. paveldėjimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po savo tėvo J. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jo palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Pareiškėjas nurodė, kad po tėvo mirties jis priėmė jo palikimą: dalį fotonuotraukų, patalynės, kitų smulkių jo asmeninių daiktų, lovą. Šiuos jam priklausiusius daiktus po tėčio mirties iš jo namų parsivežė į savo namus (duomenys neskelbtini) rajone. Po tėvo mirties labai dažnai važiuodavo į tėviškę, kadangi buvo gyva mama ir jai buvo reikalinga pagalba tiek ūkyje, tiek tvarkant po tėčio mirties likusius jo daiktus, tiek prižiūrint kitą tėvo turėtą turtą - gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, tvarkant namų aplinką. Kad po tėvo mirties likusiu turtu rūpinosi kaip savu, žinojo ir sesuo A., kuri tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini) ir kartu su juo važiuodavo į tėviškę. Tėvas buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvo turėtą žemę, tėvo mirties dieną nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos, tačiau apie tai, jog ateityje nuosavybės teisės į seneliui priklausiusią žemę bus atkurtos, žinojo visi vaikai. Po tėčio mirties visi susitarė, kad atkūrus nuosavybės teises, žemę parduos ir pinigus pasidalins. D. Š. pareiškime neteisingai nurodoma, jog visi J. Š. likę vaikai nepretendavo į tėvui nuosavybės teise atkurtiną žemės sklypą. B. A. pasisiūlius rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo dokumentais, jis sutiko, nes dokumentų tvarkymui buvo reikalingas vienas atstovas, o jam pagal gyvenamąją vietą rūpintis visais dokumentais buvo žymiai patogiau. Tai, kad A. Š. vienas rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimo dokumentais, neįrodo, jog kiti paveldėtojai nepretendavo į atkurtiną ir paveldimą nekilnojamąjį turtą. Kadangi pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė su pareiškimu į notarų biurą, notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu D. Š. ir M. Š. pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo netenkino. Priteisė iš D. Š. 28 Eur žyminio mokesčio bei teismo turėtas 15,68 Eur pašto išlaidas į valstybės pajamas. Priteisė iš M. Š. teismo turėtas 15,68 Eur pašto išlaidas į valstybės pajamas.

5. Teismas nurodė, jog pareiškėjai palikimo priėmimą grindė palikėjui J. Š. priklausiusių daiktų paėmimu: A. Š. - nuotraukų ir šiferio paėmimu, o M. Š. - fotonuotraukų, patalynės, kitų smulkių tėvo asmeninių daiktų paėmimu. Visi byloje dalyvavę suinteresuoti asmenys: A. K., B. Š., K. Š. ir S. Š., neneigė, kad A. Š. pasiėmė nuotraukas ir šiferį, o M. - smulkių daiktų, lovą, tačiau jie vieningai nurodė, kad po tėvo mirties jokių daiktų niekas nesidalino, nes namuose liko gyventi jų mama, kuri viskuo rūpinosi ir paveldėjo po tėvo J. Š. mirties likusį turtą. Suinteresuotų asmenų paaiškinimus patvirtina J. Š. paveldėjimo byloje esanti 1992 m. kovo 25 d. Ariogalos apylinkės viršaičio pažyma, kad po vyro mirties A. Š. gyvena tuose pačiuose pastatuose, valdo ir tvarko likusį ūkį. Be to, bylos duomenimis, 1992 m. balandžio 23 d. A. Š. išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kuriuo ji paveldėjo mirusio J. Š. turtą: piniginį indėlį ir investicinę sąskaitą. Suinteresuoti asmenys teismo posėdžio metu ne kartą pabrėžė, kad būtų buvę nepadoru, esant gyvai jų mamai, dalintis turtą, todėl po tėvo mirties ne tik niekas nieko nesidalino, bet nebuvo ir jokių kalbų apie turto dalybas, tuo labiau susitarimo dėl žemės pasidalinimo.

6. Teismas nurodė, jog nors liudytoja D. J. nurodė, kad jos tėvas A. Š. po J. Š. mirties ūkininkavo, sėjo javus, augino gyvulius, tačiau ji nenurodė, kokią būtent žemę A. Š. dirbo - ar tėvo J. Š., ar motinos A. Š., ar nuomotą, nes byloje yra pateikta 1998 m. lapkričio 27 d. Valstybinės žemės nuomos žemės ūkio veiklai sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat ir kiti suinteresuoti asmenys nurodė, kad po tėvo mirties atvažiuodavo į tėvų sodybą ir dirbdavo žemę, padėdavo ūkyje senyvai savo motinai. Tačiau ne kartą suinteresuoti asmenys teismo posėdžio metu patvirtino, kad jie visi būtent tik padėdavo savo mamai, nebuvo jokių kalbų apie daiktų ar žemės dalybas, nes viską tvarkė motina. Nei vienas iš suinteresuotų asmenų nematė ir negirdėjo, jog kažkas kažką būtų pasiėmęs po tėvo mirties, kad jų motina būtų dalinusi tėvo daiktus.

7. Teismas nurodė, kad tiek pagal priimant palikimą pagal 1964 m. CK (587 straipsnį), tiek pagal 2000 m. CK (5.51 straipsnį), būtina nustatyti, ar per įstatymo nustatytą terminą buvo atlikti aktyvūs veiksmai, patvirtinantys, jog asmuo siekė valdyti paveldėtą turtą kaip šio turto savininkas. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį, A. Š. ir M. Š., įgyvendindami savo teises į palikimą, palikimo priėmimo veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. per šešis mėnesius nuo J. Š. mirties. Bylos duomenimis, A. Š. ir M. Š. tėvas J. Š. mirė (duomenys neskelbtini), o daiktus jie pasiėmė 1994 metais mirus jų motinai A. Š., t. y. praėjus beveik trims metams po palikimo atsiradimo dienos, gerokai praleidę įstatyme numatytą šešių mėnesių terminą. Teismas pažymėjo, kad praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus, įpėdinis praranda paveldėjimo teisę.

8. Teismas nurodė, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad A. Š. per įstatyme nustatytą terminą būtų išreiškęs valią vienas paveldėti turtą, ar kad tarp jo ir suinteresuotų asmenų būtų buvęs toks susitarimas. Tai, kad A. Š. vienas rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, negali būti vertinama kaip jo vieno rūpinimasis paveldėtu turtu. Kaip nurodė pareiškėjas M. Š., broliui A. pasisiūlius rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo dokumentais, jis sutiko, nes dokumentų tvarkymui buvo reikalingas vienas atstovas, o jam pagal gyvenamąją vietą rūpintis visais dokumentais buvo žymiai patogiau. Tačiau tai buvo susitarimas tik dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymo. Be to, iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad žemės dokumentus A. Š. tvarkė 1999 metais, t. y. pasibaigus palikimo priėmimo terminui.

9. Teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų apie A. Š. ir M. Š. aktyvius veiksmus, kurie būtų atlikti per įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti po jų tėvo mirties, todėl, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, D. Š. ir M. Š. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas nurodė, kad A. Š. buvo sumokėjęs 10 Eur žyminio mokesčio, nuo likusios žyminio mokesčio dalies 2018 m. birželio 21 d. teismo nutartimi atleistas, todėl D. Š. perėmus procesines teises, iš jos priteisė 28 Eur likusią nesumokėto žyminio mokesčio dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

11. Pareiškėja D. Š. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo dalį, kuria teismas nutarė pareiškėjos, A. Š. įstatyminės įpėdinės, D. Š. pareiškimą atmesti bei priteisti išlaidas valstybei, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti, paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Š. priėmė tėvo J. Š. palikimą pradėdamas faktiškai paveldimą turtą valdyti. Priteisti iš suinteresuotų asmenų pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą, pažeidė šalių lygybės ir rungimosi pricipus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.

11.2. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių suinteresuotų asmenų subjektyvius paaiškinimus, jog tėvui priklausiusius daiktus - nuotraukas, statybinę medžiagą (šiferį) - A. Š. pasiėmė tik po motinos mirties. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tokius suinteresuotų asmenų paaiškinimus pagrindžia J. Š. paveldėjimo byloje esanti 1992 m. kovo 25 d. Ariogalos apylinkės viršaičio pažyma. Ariogalos apylinkės viršaičio pažyma patvirtina tik aplinkybę, kurios šalys ir neginčijo, kad po sutuoktinio mirties namuose liko gyventi A. Š., tačiau jokiu būdu nepatvirtina suinteresuotų asmenų paaiškinimo apie suinteresuotų asmenų tėvui priklausiusių daiktų pasidalinimą ir/ar jų paėmimo momentą. Be to, A. Š. po tėvo mirties į gyvenamąjį namą ir pinigines lėšas nepretendavo, ką nurodė ir pareiškime, ir jokių aplinkybių, susijusių su motinai atitekusiu į palikimo sudėtį įeinančiu turtu, neįrodinėjo.

11.3. Teismas, spręsdamas, kad A. Š. per įstatyme nustatytą terminą po tėvo mirties neatliko jokių aktyvių veiksmų, nepagrįstai patikimais įrodymais pripažino suinteresuotų asmenų subjektyvius ir nenuoseklius paaiškinimus, kurių nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys, o pareiškėjos nuoseklius paaiškinimus, kuriuos patvirtino ir jos naudai liudijusi liudytoja D. J. bei kiti bylos duomenys, atmetė. Pareiškime išdėstyta pozicija, kad po tėvo mirties A. Š. pasiėmė kelis nedidelės vertės tėvo daiktus (nuotraukas, šiferį), o taip pat perėmė tėvo teisę į nuosavybės atkūrimą, kuri tėvo mirties dieną egzistavo, viso proceso metu buvo nuosekli ir nekito. Tuo tarpu suinteresuotų asmenų paaiškinimai ir elgesys proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nors suinteresuoti asmenys teigė, kad tik po motinos mirties dalinosi daiktus, tačiau taip pat pripažino aplinkybę, jog jie nematė ir negirdėjo, kad kažkas kažką būtų pasiėmęs po tėvo mirties, kas yra visiškai tikėtina, nes nei iki, nei po tėvo mirties nei vienas iš suinteresuotų asmenų kartu su tėvais negyveno.

11.4. M. Š. tiek procesiniame dokumente, tiek ir pasirašydamas taikos sutartį, bei 2018-11-09 duodamas paaiškinimus teisme pripažino, kad A. Š. po tėvo mirties priėmė palikimą, kad paėmė nuotraukas ir šiferį, dirbo žemę, vėliau pradėjo ją nuomoti, t. y. pripažino palikimo priėmimo faktą. Taikos sutartį pasirašė tiek M. Š., tiek ir suinteresuoti asmenys – B. Š., S. Š.. Nors taikos sutartis ir nebuvo teismo patvirtinta, nes sutartį parengus ją atsisakė pasirašyti K. Š. ir A. K., tačiau ji turėjo būti įvertinta kaip rašytinis įrodymas tuo aspektu, jog suinteresuoti asmenys, pasirašydami taikos sutartį, pripažino, kad A. Š. priėmė palikimą po savo tėvo mirties.

11.5. Aplinkybė, jog A. Š. po tėvo mirties pasiėmė be kitų įpėdinių sutikimo daiktus ir jais kaip savininkas naudojosi, valdė ir disponavo, perėmė turtinę teisę ir ją įgyvendino, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, sudaro teisinį pagrindą išvadai, jog palikimą A. Š. po tėvo mirties priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Š. nepriėmė savo tėvo palikimo, o tik pasisiūlė rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo dokumentais, o suinteresuoti asmenys su tuo sutiko, nes dokumentų tvarkymui buvo reikalingas vienas atstovas, o pagal gyvenamąją vietą A. Š. rūpintis visais dokumentais buvo žymiai paprasčiau, yra ydinga, prieštarauja ne tik byloje esantiems įrodymams, byloje nustatytoms aplinkybėms, bet ir elementariai logikai. Teismas neįvertino aplinkybės, jog tuo pačiu metu, t. y. Apskrities viršininko 2001-10-12 sprendimas, nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos ir A. Š. bei suinteresuotų asmenų motinai A. Š., o šios nuosavybės atkūrimu rūpinosi jos įpėdinis K. Š., ką patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Todėl visiškai nelogiški suinteresuotų asmenų teiginiai, kad A. Š. buvo tik pavesta tvarkyti dokumentus, susijusius su nuosavybės grąžinimu jų tėvui. Be to, liudytoja D. J. patvirtino, jog suinteresuoti asmenys lankydavosi pas A. Š. namuose, tačiau nei vienas nuosavybės atkūrimo baigtimi nesidomėjo. Kad tarp A. Š. ir motinos buvo susitarimas dėl J. Š. palikimo pasidalinimo ir tai buvo žinoma K. Š., patvirtina aplinkybė, jog K. Š., būdamas A. Š. įpėdiniu, rūpinosi nuosavybės teisių grąžinimu A. Š., o A. Š. būdamas J. Š. įpėdiniu, rūpinosi tėvui priklausiusių nuosavybės teisių grąžinimu. Kad apie tokį susitarimą, jog A. Š. atiteks tėvui grąžinta žemė, buvo žinoma ne tik K. Š., bet ir kitiems suinteresuotiems asmenims, patvirtina suinteresuoto asmens B. Š. duoti paaiškinimai, kuris parodė, kad buvo toks žodinis susitarimas, jog pats K. sakė, jog į tėvo žemę nepretenduos, kad K. tėvo žemės atsisakė. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja D. J..

11.6. Mirus motinai A. Š., A. Š. 1994-12-21 jam priklausančios motinos palikimo dalies atsisakė brolio K. naudai, paduodamas tokį pareiškimą notarui, kadangi laikėsi žodinio susitarimo pretenduoti tik į tėvo J. Š. žemę. Teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai, kad po J. Š. mirties A. Š. palikimo atsisakė. Po tėvo mirties A. Š. palikimą priėmė faktiniu valdymu, ir tarp palikimą priėmusių įpėdinių – A. Š. ir jo motinos A. Š. – ginčo dėl palikimo pasidalinimo nebuvo; motina pretendavo į J. Š. turtą, į kurį jai ir buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, o A. Š. pretendavo į tėvui grąžintiną žemę, todėl perėmė neturtinę teisę - teisę į grąžintiną žemę, ir šią teisę realizavo. Kad apie motinos A. Š. ir A. Š. susitarimą buvo žinoma K. Š., ir tokiam susitarimui K. Š. neprieštaravo, patvirtina ir tai, kad K. Š. nesikreipė dėl paveldėjimo teisės liudijimo į J. Š. grąžintą žemę išdavimo nei tada, kai nuosavybės teisės buvo atkurtos (2000 m.), nei vėliau, o tuo tarpu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į A. Š. 2001 m. grąžintą žemę kreipėsi ir paveldėjimo teisės liudijimas K. Š. į motinai grąžintą žemę 2002 m. vasario 4 d. buvo išduotas. Kad A. Š. elgėsi kaip J. Š. įpėdinis, o ne kaip suinteresuotų asmenų atstovas, suponuoja išvadą ir tai, kad iki pat savo mirties A. Š. valdė ir disponavo tėvui grąžinta žeme bei nuosavybės grąžinimo dokumentais, kad žemė nebuvo parduota, kad A. Š. niekas iš suinteresuotų asmenų jokių pretenzijų nereiškė net ir tuomet, kada žemę A. Š. pradėjo nuomoti.

11.7. Teismas, nepripažindamas bylai reikšmingu aplinkybių, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (1964 m. CK 587 str.) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006, 2012 m. gegužės 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2012, pateiktais išaiškinimais. Teismas, nustatęs aplinkybes, kad A. Š. paėmė tėvo nuotraukas, šiferį, rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, padarė aiškią fakto klaidą konstatuodamas, kad šiuos veiksmus A. Š. atliko pasibaigus palikimo priėmimo terminui. Bylos įrodymai patvirtina, kad iki savo mirties tėvas J. Š. sirgo, liudytoja D. J. liudijo, kad senelis porą metų gulėjo ant patalo, į ką suinteresuotas asmuo A. K. replikavo, kad 10 metų. Tuo tarpu byloje yra duomenys – Lietuvos valstybinio archyvo 1992-02-27 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos valstybės istorijos archyvo 1998-12-28 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kurie patvirtina, kad žemės nuosavybės atkūrimo procesu buvo rūpinamasi ženkliai anksčiau, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas. Nuosavybės teisių atkūrimas yra ilgai trunkantis procesas, todėl oficialių rašytinių įrodymų apie aktyvius A. Š. veiksmus nebuvimas po J. Š. mirties, nepaneigia palikimo priėmimo faktiniu valdymu fakto, atkreipiant dėmesį į tai, kad su nuosavybę atkuriančia įstaiga vyko glaudus bendradarbiavimas, kuris žemės atkūrimo byloje nėra fiksuojamas. Be to, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad toks įpėdinio elgesys, kai nuosavybės teisės į žemę dar neatkurtos, tačiau įpėdinis kelerius metus bent dalimi sklypo nuolat naudojasi ir elgiasi kaip neatsisakęs nuo paveldėjimo įpėdinis, vertintinas kaip palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2007). Nagrinėjamos bylos kontekste šis išaiškinimas yra svarbus tuo aspektu, kad dar iki nuosavybės teisių į žemę atkūrimo A. Š. grąžintina žeme naudojosi, ją dirbo, ką pripažino suinteresuoti asmenys, ką paliudijo ir byloje liudijusi liudytoja D. J.. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikta grąžintinos žemės nuomos sutartis.

11.8. Aplinkybė, kad liudytoja D. J., duodama paaiškinimus, jog jos tėvas po J. Š. mirties ūkininkavo, sėjo javus, augino gyvulius, tačiau nenurodė, kokią būtent žemę dirbo, t. y. nenurodė, ar tėvo J. Š., ar motinos A. Š., ar nuomojamą, nesudarė teismui pagrindo spręsti, kad tai žemė prie A. Š. paveldėtų statinių. Be to, Valstybinės žemės nuomos žemės ūkio veiklai 1998 m. lapkričio 27 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir buvo sudaryta dėl M. Š. grąžintinos žemės, ir liudytoja liudijo tik apie aplinkybes, susijusias su grąžintina/grąžinta J. Š. žeme. Kilus abejonių dėl liudytojos D. J. duotų parodymų, teismas, siekdamas byloje nustatyti objektyvią tiesą, galėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą ir papildomai apklausti liudytoją D. J., o ne grįsti savo išvadas prielaidomis apie bylos aplinkybes.

11.9. Aplinkybė, kad po J. Š. mirties sutuoktinė A. Š. palikimą priėmė paduodama pareiškimą notarui, ar kad jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į dalį J. Š. turto, nepaneigia kito įpėdinio teisės priimti palikimą faktiniu valdymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo. Jeigu vienas įpėdinis kreipiasi į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, o kitas pradeda turtą valdyti, tai reiškia, kad palikimas yra priimtas kelių įpėdinių skirtingais būdais. A. Š. pasirinkto palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas nepanaikino A. Š. teisės priimti palikimą kitu būdu.

11.10. Palikimą priėmęs įpėdinis įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo palikėjas. Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės normas darytina išvada, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo žyminio mokesčio dalį, nuo kurios A. Š. buvo atleistas, priteisti iš pareiškėjos.

Atsiliepimas

12. Suinteresuotas asmuo K. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

12.1. A. Š. teiginys, kad po tėvo J. Š. mirties jis pasiėmė tėvo nuotraukas, beasbestį šiferį, kurio tuo metu net ir nebuvo, rūpinosi nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimu, negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad tėvo palikimą jis priėmė faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą. Turtas pradėtas dalintis ir pasidalintas jau po motinos A. Š. mirties (duomenys neskelbtini). Tuo metu buvo pasidalintos ir visos smulkmenos, tame tarpe ir nuotraukos. Po tėvo J. Š. mirties atsiradusio palikimo priėmimo klausimas yra išspręstas ir jokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatinėti nėra pagrindo. Visą J. Š. palikimą priėmė tik motina A. Š..

12.2. A. Š. veiksmai vertintini tik kaip pagalba motinai A. Š. tvarkantis turtinius, palikimo klausimus po jos sutuoktinio J. Š. mirties, o ne kaip savarankiškas tėvo palikimo priėmimas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti. Nuosavybės teisės į senelio M. Š. žemę tėvo J. Š. vardu buvo atkurtos žymiai vėliau, o įpėdinių susitarimu palikimą po tėvo mirties per įstatymo nustatytą terminą priėmė motina A. Š..

Atsiliepimas

13. Suinteresuotas asmuo S. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad po jų tėvo J. Š. mirties niekas jokio turto nesidalino, nes buvo gyva motina A. Š., kuri ir rūpinosi visu likusiu turtu. Bendru visų vaikų sutarimu palikimą priėmė motina A. Š., kuriai ir buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Brolis A. Š. rūpinosi nuosavybės teisių į senelio turėtą žemę atkūrimu visų vaikų sutarimu, o ne todėl, kad galėtų vienas pats paveldėti senelio žemę.

14. Pareiškėjas M. Š. ir suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimuose išdėstė analogiškus argumentus, kaip ir suinteresuoto asmens S. Š. atsiliepime.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Pareiškėjos (apeliantės) apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

16. Byloje pirmosios instancijos teismo neginčijamai nustatyta, jog 220/440 dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 4,4 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 285/570 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 5,7 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 150/300 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 3 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė J. Š.. Iš Kauno apskrities viršininko 2000 m. birželio 27 d. sprendimo nustatyta, jog buvo nutarta atkurti J. Š. nuosavybės teises į 6,55 ha žemės ir grąžinti ją natūra. 1999 m. lapkričio 5 d. Žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo akte, 1999 m. spalio 4 d. J. Š. prašyme Raseinių rajono žemėtvarkos skyriui dėl žemės grąžinimo, 1999 m. lapkričio 5 d. už mirusį J. Š. pasirašė A. Š.. Iš 1991 m. rugsėjo 20 d. prašymo nustatyta, kad J. Š. buvo pateikęs prašymą dėl M. Š. žemės grąžinimo. Iš Raseinių rajono 1 – ojo notarų biuro pranešimo dėl paveldėjimo bylų nustatyta, kad dėl J. Š. turto paveldėjimo kreipėsi A. Š., jai mirus, dėl jos turto paveldėjimo kreipėsi K. Š..

17. A. Š. mirė (duomenys neskelbtini), J. Š. mirė (duomenys neskelbtini) Iš 1992 m. balandžio 23 d. pareiškimo nustatyta, kad mirus J. Š., dėl jo turto paveldėjimo į notarų biurą kreipėsi žmona A. Š., kiti įpėdiniai palikimo atsisakė. K. Š. atsisakė savo tėvui J. Š. priklausančios palikimo dalies mirusiojo žmonos A. Š. naudai.

18. Iš J. Š. paveldėjimo byloje esančios 1992 m. kovo 25 d. Ariogalos apylinkės viršaičio pažymos nustatyta, kad po vyro mirties A. Š. gyveno tuose pačiuose pastatuose, valdė ir tvarkė likusį ūkį. 1992 m. balandžio 23 d. A. Š. buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kuriuo ji paveldėjo mirusio J. Š. turtą: piniginį indėlį ir investicinę sąskaitą. Iš A. Š. paveldėjimo bylos nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)mirus motinai A. Š., dėl jos turto paveldėjimo į notarą kreipėsi K. Š., kiti įpėdiniai atsisakė paveldėjimo. Iš sutikimo nustatyta, kad A. Š. atsisakė jam priklausančio palikimo mirus motinai A. Š. brolio K. Š. naudai.

19. 1995 m. sausio 18 d. K. Š. buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į paveldimą turtą po A. Š. mirties – investicinę sąskaitą. Atkūrus nuosavybės teises A. Š. į buvusio savininko M. K. žemę, 2002 m. vasario 4 d. K. Š. buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į paveldimą turtą po A. Š. mirties, t. y. į tris žemės sklypus ir valstybės vienkartinių išmokų įmoką.

Dėl ginčo esmės

20. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014).

21. Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 8 dalimi, civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Palikimo priėmimo fakto nustatymą reglamentuoja CPK 442 straipsnio 1 punktas, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas. Kartu teismas pažymi, kad, vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 38 straipsnio 1 dalimi, šiuo metu galiojančio CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsirado po kodekso įsigaliojimo. Kadangi J. Š. mirė (duomenys neskelbtini), paveldėjimo santykiams taikytinas 1964 m. redakcijos CK, kurio 568–569 straipsniuose, 573 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 587 straipsnio 2–3 dalyse buvo numatyta galimybė A. Š., kaip pirmosios eilės įpėdiniui, palikimą priimti faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti per 6 mėnesius nuo palikėjo mirties.

22. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

23. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016). Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien apeliantės nurodomos aplinkybės, jog po tėvo J. Š. mirties A. Š. vienas rūpinosi žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimu bei pasiėmė tėvui priklausiusius daiktus – nuotraukas, statybinę medžiagą (šiferį), savaime nėra pakankamos, kad būtų nustatytas palikimo priėmimo pradėjus faktiškai jį valdyti faktas. Tokiu atveju turi būti nustatyti įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku. Nuotraukų, statybinių medžiagų paėmimas nelaikytinas palikimo priėmimu, nes šių daiktų turėjimas, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nelėmė tolimesnių A. Š. veiksmų, kurie patvirtintų palikimo priėmimą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad žemės sklypas, kurio nuosavybės teisių atkūrimu rūpinosi A. Š., jo buvo naudojamas tuo laikotarpiu, per kurį turėjo būti įgyvendinama teisė į palikimą.

25. Nagrinėjamu atveju A. Š. ir M. Š. tėvas J. Š. mirė (duomenys neskelbtini) ir, įvertinus bylos medžiagą bei bylos dalyvių paaiškinimus teismo posėdžio metu, labiausiai tikėtina, ką teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad aukščiau nurodytus daiktus jie pasiėmė 1994 metais mirus jų motinai A. Š., t. y. po motinos mirties, praėjus beveik trims metams po palikimo atsiradimo dienos (po tėvo mirties), gerokai praleidę įstatyme numatytą šešių mėnesių terminą. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad A. Š. per įstatyme nustatytą terminą būtų išreiškęs valią vienas paveldėti turtą, ar kad tarp jo ir suinteresuotų asmenų būtų buvęs toks susitarimas. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad A. Š. vienas rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, negali būti vertinama kaip jo vieno rūpinimasis paveldėtu turtu. Labiausiai tikėtina, ką nurodė ir pareiškėjas M. Š., jog broliui A. pasisiūlius rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo dokumentais, jis sutiko, nes dokumentų tvarkymui buvo reikalingas vienas atstovas, o jam pagal gyvenamąją vietą rūpintis visais dokumentais buvo žymiai patogiau - tai buvo susitarimas tik dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymo. Be to, į ką pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, žemės dokumentus A. Š. tvarkė 1999 metais, t. y. jau pasibaigus palikimo priėmimo terminui.

26. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad A. Š. per šešių mėnesių laikotarpį nuo palikimo atsiradimo dienos (nuo palikėjo mirties momento) būtų faktiškai atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus ir priėmęs palikimą pradedant faktiškai jį valdyti.

27. Remiantis E. Ž. Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (peticija Nr. 16034/90); mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (peticija Nr. 20772/92); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, nes byloje esančius įrodymus įvertino atsižvelgdamas į jų visumą, faktines aplinkybes konstatavo esant pakankamai jas patvirtinančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje neįrodyta, jog A. Š. priėmė palikimą po tėvo mirties pradėjęs faktiškai valdyti turtą, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29. CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas ir kt.), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas yra galimas bet kurioje proceso stadijoje. Kadangi procesinis teisių perėmėjas pratęsia savo pirmtako pradėtą procesą, tai jam privalomi visi prieš įstojant į procesą pirmtako atlikti procesiniai veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, jį saisto ir priešingos šalies prieš tai atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis).

30. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo 28 Eur žyminio mokesčio dalies, nuo kurios mokėjimo A. Š. buvo atleistas, priteisti iš pareiškėjos D. Š.. Tai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis tikslinamas iš pareiškėjos D. Š. priteistų bylinėjimosi išlaidų dalyje.

31. Iš esmės atmetus apeliacinį skundą (jis tenkintas tik žyminio mokesčio dalyje), pareiškėjai D. Š. jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš suinteresuotų asmenų nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą patikslinti, jo rezoliucinės dalies 2 pastraipą išdėstant taip:

Priteisti iš pareiškėjos D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teismo turėtas 15,68 Eur (penkiolika eurų 68 ct) pašto išlaidas į valstybės pajamas, įmokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė