Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiojo L. G. (toliau – ir apeliantas) atstovo advokato Elmaro Urbono (toliau – ir apelianto atstovas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria netenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. Č. ir nukentėjusiojo L. G. skundai dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2023 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje ROIK: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nutarimas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Institucijos 2023 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) R. Č. ir nukentėjusysis L. G. apskundė Kauno apylinkės teismui, tačiau skundai buvo atmesti, o nutarimas paliktas galioti. Nutartyje pažymėta, kad iš administracinio nusižengimo byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad R. Č., vairuodamas tamsios spalvos automobilį sustoja ant įvažos ir išlipa iš automobilio. Automobilis „Tesla“ rodo posūkį ir siekia pasukti į įvažą, kurios vienoje dalyje yra pastatytas tamsios spalvos automobilis, kurios vairuotojas automobilio nepatraukė ir nuėjo prie „Tesla“ vairuotojo. Vėliau atvažiavęs kitas automobilis taip pat nebuvo įleistas. Vieta, kurioje buvo pastatytas R. Č. automobilis neskirta sustoti ir stovėti transporto priemonėms. Teismas pažymėjo, kad ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei pagal šį straipsnį kilti pakanka, kad asmuo sustotų ir stovėtų vietose, kuriose tai draudžia daryti KET. Spręsdamas dėl R. Č. atsakomybės pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad jis būtų turėjęs tyčią pažeisti viešąją tvarką. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu byloje taip pat nėra duomenų, kad R. Č. turėjo tyčią L. G. neįleisti į teritoriją, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl savavališko tikros ar tariamos savo teisės vykdymo nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos R. Č. veiksmus būtų galima kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą (ANK 518 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

L. G. atstovo advokato Elmaro Urbono apeliacinis skundas atmetamas.

6. ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju L. G. apeliaciniu skundu kelia klausimą dėl R. Č. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 481 straipsnį ir ANK 518 straipsnį, tačiau nekelia klausimo dėl R. Č. patraukimo atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliacinio skundo nepadavė, kaltės dėl ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo apeliacine tvarka neginčijo. Įvertinęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas pasisako tik dėl R. Č. patraukimo atsakomybėn pagal ANK 481 straipsnį ir 518 straipsnį.

7. Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

8. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais.

9. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

10. Patikrinęs šios administracinio nusižengimo bylos duomenis, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas, nagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir nukentėjusiojo skundus dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, ANK nuostatų nepažeidė, skundžiamos nutarties išvados yra pagrįstos išsamiu ANK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to ir reikalauja įstatymas. Apylinkės teismas, laikydamasis ANK 569 straipsnio reikalavimų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, pateikė jų visumos analizę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Č. veiksmuose nėra ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių, teismo išvados pagrįstos ir atitinka teisinį reglamentavimą bei byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl L. G. ginčijamo fakto, R. Č. padarius nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą įrodytumo ir pagrįstumo, nesutikti su apylinkės teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o atmesdamas skundą subjektas gali tiesiog pritarti žemesnio subjekto priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06). Atsižvelgiant į tai, kad administracinio nusižengimo bylos aplinkybės buvo išsamiai išanalizuotos skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje, aukštesnės instancijos teismas, pritardamas žemesnės instancijos teismo skundžiamos nutarties argumentams, jų nebekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

11. ANK 481 straipsnis numato atsakomybę už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą. ANK 481 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kokia kaltės forma šis nusižengimas gali būti padarytas – tyčiniais veiksmais, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. Sprendžiant, ar buvo padarytas ANK 481 straipsnio 1 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas, svarbu atsižvelgti į konkrečių veiksmų pobūdį, pavojingumą, t. y. į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus, jų intensyvumą ir trukmę, kilusius padarinius ir vietos specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-1-1073/2019).

12. Administracinio nusižengimo byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad R. Č. pastatė transporto priemonę ant jam ir kitiems asmenims (L. G., K. G. ir A. Č.) bendrąja daline nuosavybės teise priklausančios įvažos. Apeliacine tvarka šis faktas nėra ginčijamas, be to jį akivaizdžiai patvirtina administracinio nusižengimo byloje esantys nuosavybės teisės dokumentai, teismo patvirtinta taikos sutartis, nustatanti bendros dalinės nuosavybės naudojimo tvarką ir vaizdo įrašai, kuriuose aiškiai užfiksuotas analizuojamas įvykis.

13. Administracinio nusižengimo byloje esančiuose vaizdo įrašuose, kuriuose užfiksuotas 2022 m. vasario 15 d. įvykis, matyti, kad R. Č. vairuojamas automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasuka į vaizdo kamera fiksuojamą kiemą ir sustoja ant įvažiavimo į kiemą. Tuomet matoma, kad iš vaizdo įrašo kairės pusės atvažiuoja automobilis „Tesla“, kuris nori pasukti į kiemą, tačiau dėl R. Č. pastatyto automobilio negali to padaryti. Toliau matoma kaip R. Č. išlipa iš transporto priemonės, prieina prie automobilio „Tesla“ vairuotojo, toliau neleisdamas pastarajam įvažiuoti į kiemą, pasinaudojant tam skirta įvaža. Liudytojo S. N. padarytame vaizdo įraše taip pat girdimas R. Č. ir S. N. pokalbis, pastarajam sėdint automobilyje. Vaizdo įraše girdima, kad abu asmenys konfliktuoja, kalba pakeltu tonu, S. N. reikalauja R. Č. pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, o R. Č. nesutinka S. N. įleisti į kiemą, nurodydamas, kad kiemas ir įvaža priklauso jam. Tarp asmenų akivaizdžiai kilo konfliktas, S. N. automobilis blokavo eismą, kadangi įvykio vietoje yra tik po vieną eismo juostą, o jis stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje prie įvažos į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Pats S. N. pripažįsta, kad įvykio diena (2022 m. vasario 15 d.) jis turėjo konfliktą su R. Č., jie apsižodžiavo. Nors liudytojas nurodo, kad dėl R. Č. elgesio jautėsi nesaugiai, tačiau jis ir pats panaudojo garsinį signalą, reikalaudamas, kad R. Č. pasitrauktų nuo įvažos. Šių aplinkybių kontekste, aukštesnės instancijos teismas pritaria, kad analizuojamu atveju įvyko konfliktas tarp dviejų asmenų, tačiau duomenų, kad R. Č. būtų kėlęs ar skatinęs konfliktą siekdamas pažeisti viešąją tvarką, byloje nėra. Priešingai, R. Č. iš esmės siekė apginti jo įsitikinimu pažeidžiamą jo nuosavybės teisę ir kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, jis neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką.

14. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad R. Č. būtų vartojęs necenzūrinius žodžius ar gestus, šios aplinkybės nėra girdimos ar matomos vaizdo įrašuose, o vien konflikto metu pakeltas balso tonas neatitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymių. Aukštesnės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad R. Č. įžeidžiamai kibo prie žmonių. Analizuojamu atveju R. Č. konfliktavo su kitu asmeniu, siekdamas jo neįleisti į jam dalinės nuosavybės teise priklausančią teritoriją. Taigi, R. Č. veiksmuose nėra nei vieno nedidelės viešosios tvarkos objektyviojo požymio, o aukščiau yra aptarta, kad jis neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad dėl 2022 m. vasario 15 d. įvykio jau buvo sprendžiamas klausimas dėl R. Č. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, tačiau institucija 2022 m. birželio 16 d. nutarimu nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną. Įvertinęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiuo institucijos sprendimu.

15. Apeliaciniame skunde L. G. atstovas advokatas Elmaras Urbonas teisingai pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad R. Č. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, savaime nešalina galimybės jį taip pat patraukti ir administracinėn atsakomybėn pagal ANK 518 straipsnį. Vis dėl to, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn turi būti analizuojama ar jo veiksmuose yra visi būtini administracinio nusižengimo požymiai.

16. ANK 518 straipsnis numato administracinę atsakomybę už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, kai nepadaryta esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.

17. Atsižvelgiant į ANK 518 straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. jis suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Įstatymai draudžia piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnis). Administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Traukiant asmenį atsakomybėn dėl savavaldžiavimo pagal ANK 518 straipsnį, reikia nustatyti šio administracinio nusižengimo požymius – asmens tyčinius veiksmus, kuriais pažeidžiama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-303/2021).

18. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo.

19. Analizuojamu atveju matyti, kad R. Č. pastatė automobilį jam dalinės nuosavybės teise priklausančioje įvažoje, kurios naudojimo tvarka yra nustatyta Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartimi patvirtinus šalių (R. Č., jo sutuoktinės A. Č., bei L. G. ir jo sutuoktinės K. G.) taikos sutartį, siekdamas, kad įvaža nesinaudotų tretieji asmenys. Šiame kontekste pažymėtina, kad nepaisant to, kad bendrosios dalinės nuosavybės atveju savininko teisės yra ribojamos ne trečiųjų asmenų, o bendrasavininkių, tai savaime nereiškia, kad turėdamas bent vieno iš bendrasavininkių sutikimą patekti į teritoriją, trečiasis asmuo privalo gauti ir kitų bendrasavininkių sutikimą. Duodamas sutikimą patekti į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią teritoriją bendrasavininkis įgyvendina savo teises valdant jam dalinės nuosavybės teise priklausantį daiktą.

20. Analizuojamu atveju matyti, kad R. Č. sustojo ant įvažos taip, kad negalėtų pravažiuoti trečiojo asmens automobilis „Tesla“. Sustojęs R. Č. išlipo iš automobilio, pradėjo konfliktuoti su automobilio „Tesla“ vairuotoju S. N.. Vėliau į įvykio vietą atvyko ir pats L. G., policijos pareigūnai. Analizuojamu atveju vis dėl to reikėtų pažymėti, kad R. Č. nežinojo, ar už jo bandantis įvažiuoti automobilis iš tiesų turi kurio nors iš bendrasavininkių sutikimą naudotis įvaža, jis galėjo tik spėti, kad vairuotojas yra L. G. priklausančios parduotuvės IĮ „(duomenys neskelbtini)“ klientas. Nors iš visos administracinio nusižengimo bylos galima suprasti, kad S. N. atvyko į parduotuvę, tačiau analizuojant vien konflikto metu užfiksuotus duomenis, nesant L. G. paaiškinimų, šią aplinkybę galima tik numanyti. Pažymėtina, kad L. G. atvykus į įvykio vietą, konfliktas tarp R. Č. ir S. N. vis dar tęsėsi, o R. Č. automobilis toliau stovėjo ant įvažos, tačiau negalima neginčytinai teigti, kad jis turėjo tyčią neįleisti ir bendrasavininkio L. G.. Nors L. G. teigia, kad tai ir buvo vienas iš R. Č. tikslų, tačiau iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad tarp bendrasavininkių yra susiklostę konfliktiniai santykiai, todėl priešiškų pusių pasisakymai dėl vienas kito veiksmų turi būti vertinami itin atidžiai, kiek jie atitinka kitą bylos medžiagą, o asmens kaltė tokiu atveju gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią numatyta administracinė nuobauda. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad savavaldžiavimo faktas negali būti pagrįstas vien asmens, laikančio save nukentėjusiu, pareikštomis pretenzijomis (reikalavimais), nes tokio administracinio nusižengimo sudėtis turi būti nustatoma, įvertinus visus byloje surinktus duomenis, kas šiuo atveju ir buvo teisingai padaryta skundžiama apylinkės teismo nutartimi. Atkreiptinas dėmesys, kad priimant sprendimą patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali būti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-38-976/2020, 2AT-57-976/2020, 2AT-68-303/2022, 2AT-29-594/2024, e2AT-54-1214/2024). Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-10-693/2018, 2AT-9-976/2020, 2AT-20-719/2024, 2AT-48-697/2024). Todėl analizuojant būtent 2022 m. vasario 15 d. įvykį, vertinant administracinio nusižengimo byloje esančią su analizuojamu įvykiu susijusią medžiagą, negalima vienareikšmiškai teigti, kad R. Č. 2022 m. vasario 15 d. savavaldžiavo, pažeisdamas bendrasavininkio L. G. daikto valdymo teisę, kurią jis įgyvendina taip pat ir leisdamas bendrąja daline nuosavybe naudotis ir tretiesiems asmenims.

21. Administracinio nusižengimo byloje yra ne vienas su 2022 m. vasario 15 d. įvykiu nesusijęs vaizdo įrašas, kuriuos, siekdamas įrodyti, kad R. Č. ne pirmą kartą neleidžia L. G. parduotuvės klientams pasinaudoti bendrąja daline nuosavybe priklausančia įvaža, pateikė L. G.. Vaizdo įrašuose iš tiesų matoma, kad tamsios spalvos automobilis užstato įvažą, neįleidžia kitų transporto priemonių, taip pat matoma, kad atvažiavęs, kaip galima manyti R. Č. galimai konfliktuoja su jau automobilius prie parduotuvės pasistačiusiais asmenimis ar netgi su asmenimis, kurie perka prekes L. G. parduotuvėje. Vis dėl to, dar kartą pažymėtina, kad administracinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas būtent dėl 2022 m. vasario 15 d. įvykusio įvykio, o ne dėl visų kitų užfiksuotų situacijų. Administracinių nusižengimų registro duomenimis R. Č. nėra baustas už ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą, byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl galimo savavaldžiavimo atvejų R. Č. atžvilgių būtų kviečiama policija.

22. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su Institucijos 2023 m. sausio 3 d. nutarimu, kuriais konstatuota, kad R. Č. veiksmuose nėra ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymių, todėl naikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pagrindo nėra.

23. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje yra padaryta nemažai gramatinių klaidų, neteisingai nurodyti asmenų vardai ir pavardės, o tai rodo, kad sprendimas administracinio nusižengimo byloje buvo priimtas skubotai, neįsigilinus į situaciją. Aukštesnės instancijos teismas sutinka, kad skundžiamoje nutartyje įvairiose jos dalyse buvo neteisingai nurodomi asmenų vardai ar pavardės, vis dėl to, šie rašymo apsirikimai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neįsigilinęs į faktinę situaciją ir bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, pateikė jų teisinį vertinimą. Taigi, nors pirmosios instancijos teismo nutartyje ir yra rašymo apsirikimo klaidų, tačiau skundžiamos nutarties turinys yra teisingas ir teisiškai pagrįstas.

24. Apibendrindamas visa tai, kas aptarta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis), todėl priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutartį nepakeistą ir L. G. atstovo advokato Elmaro Urbono apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.