- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-1194-480/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-04540-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalė Burdulienė, Galina Blaževič, Albina Rimdeikatė
- Atsakovas
- T. K., K. P., R. P.
- Ieškovas
- PlusPlus Inkaso UAB
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Dalės Burdulienės, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-42-571/2015 pagal ieškovės PlusPlus Inkaso UAB ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos priteisimo bei atsakovo T. K. priešieškinį ieškovei PlusPlus Inkaso UAB, atsakovams K. P., R. P. dėl vartojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė PlusPlus Inkaso UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo T. K. 7285,51 Lt skolą, 1417,18 Lt sutartines palūkanas, 1967,09 Lt delspinigius, 5 procentus metines palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2007-11-27 atsakovas sudarė Vartojimo kredito sutartį su AB Sampo banku (dabar Danske Bank A/S Lietuvos filialas) ir gavo 9600,00 Lt kreditą. 2013-02-25 Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė PlusPlus Inkaso UAB perėmė iš Danske Bank A/S Lietuvos filialo reikalavimo teisę į atsakovą T. K.. Atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovei gautą kreditą bei sumokėti palūkanas ir delspinigius už naudojimąsi kreditu.
Atsakovas T. K. pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2007 m. lapkričio 27d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria T. K. buvo suteiktas 9600 Lt kreditas, negaliojančia dalyje, kurioje nustatyta, kad jis yra kredito gavėjas ir šios sutarties šalį - kredito gavėją nustatyti K. P. ir R. P.. Atsakovas nurodė, kad kreditą ėmė ne sau, o atsakovų K. P. ir R. P. prašymu. Gautus pinigus atidavė R. P.. Jis pasitikėjo P., dėl savo sveikatos problemų nesugebėjo adekvačiai įvertinti situacijos. Atsakovai žadėjo, kad mokės paskolą, kurį laiką ją mokėjo, vėliau mokėjimą nutraukė. Kadangi atsakovai jį apgavo, Marijampolės AVPK jų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, baudžiamoji byla perduota teismui.
Atsiliepimas
Atsakovai R. P. ir K. P. prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad jie T. K. pažinojo nuo 2007 m. Atsakovai paprašė, kad T. K. paimtų iš banko paskolą savo vardu ir jiems perduotų pinigus, nes bankas jiems pinigų jau neskolina. K. P. vežė T. K. su R. P. į Kauną, kur buvo sudaryta paskolos sutartis. Į banką ėjo R. P., bet T. K. pasirašė sutartį ir nurodė, jų namų adresą, kadangi jis norėjo, kad motina nesužinotų apie tai, kad T. K. paima paskolą. T. K. už paskolos paėmimą gavo 1000 Lt. Atsakovai įnešinėjo pinigus į T. K. sąskaitą paskolos dengimui. Susidarius sunkiai ekonominei padėčiai atsakovai negalėjo sugrąžinti paskolos, todėl K. P. pasirašė vekselį didesnei nei gauta paskola sumai. Apie T. K. ligą nežinojo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo T. K. 2110,00 Eur skolą, 569,70 Eur delspinigius, 410,44 Eur sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-11-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 92,70 Eur žyminį mokestį ieškovei PlusPlus Inkaso UAB bei 18,32 Eur pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad tarp šalių yra susiklostę paskolos teisiniai santykiai. 2007 m. lapkričio 27 d. AB Sampo bankas ir atsakovas T. K. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo vartojimo poreikių tenkinimui. Ieškovė 2013-02-25 reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu yra įgijusi reikalavimo teisę į T. K. skolą pagal minėtą sutartį. Iš atsakovo T. K. sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovui į sąskaitą buvo pervesti pinigai pagal sutartį. Atsakovas T. K. pinigų gavimo iš banko fakto neginčijo. Į banką T. K. buvo atvykęs 2007-11-21 ir 2007-11-27, jis pasirašė Vartojimo kredito sutartį. Banko darbuotojai prieš suteikdami paskolą T. K. tinkamai atliko savo darbą - patikrino jo kaip kliento patikimumą. Šios aplinkybės įrodo, kad bankas paskolą suteikė būtent T. K.. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad bankui, prieš suteikiant paskolą, buvo žinoma apie K. ir R. P. bei T. K. susitarimą. Aplinkybė, kad į banką kartu su T. K. ėjo R. P. ir juos vežė K. P. neįrodo fakto, kad bankas žinojo apie atsakovų susitarimą. T. K. prieš sudarydamas paskolos sutartį ir atiduodamas pinigus atsakovams, pats turėjo įvertinti savo riziką. K. P. yra parašęs atsakovui T. K. vekselį skolos sumai. Atsakovai K. P. ir R. P. įnešdavo pinigus į T. K. sąskaitą, tačiau įnašai padaryti nurodant, kad tai yra sąskaitos papildymas, o ne paskolos grąžinimas. Tai įrodo buvusį susitarimą tarp atsakovų T. K., K. P. ir R. P., o ne tarp banko. Pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį bankas pinigus pervedė, o T. K. juos gavo ir panaudojo savo nuožiūra, todėl tai nesudaro pagrindo pripažinti sandorį apsimestiniu. T. K. turi sveikatos problemų, tačiau jis nėra ir sandorio sudarymo metu nebuvo pripažintas neveiksniu, o tai, kad jo mąstymas yra sulėtėjęs, neduoda pagrindo abejoti jo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. T. K. yra darbingas, jis turėjo pakankamai laiko apgalvoti savo veiksmus, prieš pasirašant sutartį. T. K. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad K. P. ir R. P. žinojo apie jo ligą. Tai, kad galbūt šis sandoris sudarytas dėl tam tikrų paskatų, atlygio gavimo nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Šiuo pagrindu sandorį pripažinti sudarytu dėl apgaulės būtų nesąžininga kitos jo šalies - banko atžvilgiu, kadangi banko, kaip ginčo sandorio šalies sąžiningumo prezumpcija šioje byloje nebuvo paneigta. T. K. pagal sutartį buvo pervesti pinigai, jis tinkamai sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas T. K. apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 32-34) prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, yra nemotyvuotas ir neteisingas. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, visiškai neatsižvelgė į apelianto išdėstytas teisingas faktines aplinkybes, nevertino atsakovų K. P. ir R. P. duotų paaiškinimų, ko pasėkoje priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
2. Teismas neteisingai taikė CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostatą, nesiaiškino aplinkybių tikslu nustatyti tikrąsias sandorio šalis ir tikruosius šalių ketinimus. Byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių apelianto valią sudaryti su banku sutartį, tikslu jam pačiam gauti paskolą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų galima tik konstatuoti, jog sutartį su ieškove pasirašė pats apeliantas, tačiau jis nebuvo tikrasis paskolos gavėjas, t. y. paskolos šalis, o tik jos statytinis. Teismui buvo nuosekliai dėstytos visos faktinės aplinkybės, kurias patvirtino ir atsakovai, tačiau teismas tikrosios paskolos sutarties šalies nenustatinėjo. Tikrieji paskolos gavėjai yra K. P. ir R. P..
3. Teismas sprendime nurodė, kad iš pateiktų įrodymų matyti, jog K. P. yra parašęs atsakovui T. K. vekselį skolos sumai, tačiau šios aplinkybės neanalizavo, nors ji turi tiesioginį ryšį su kitomis faktinėmis aplinkybėmis.
4. Teismas netinkamai vertino apelianto pateiktus rašytinius įrodymus apie jo psichinės sveikatos būklę, o K. ir R. P. nežinojo apie jo ligą. Byloje pateiktas dokumentas, patvirtinantis apelianto 55 proc. darbingumą. Apeliantas su atsakovais yra pažįstamas nuo vaikystės, todėl jie puikiai žinojo apie jo sveikatos sutrikimus, dėl ko ir nusprendė juo pasinaudoti gaunant paskolą. Šios aplinkybės buvo nurodytos apelianto priešieškinyje, tačiau teismas jų nevertino.
5. Teismas nesiaiškino ir nevertino aplinkybės dėl atsakovų R. P. ir K. P. nusikaltimo pagal BK 182 str. 2 d., už ką jie abu yra nuteisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-537/2014. Šioje baudžiamojoje byloje vienas iš epizodų, dėl ko nuteisti atsakovai, yra dėl T. K. apgaulės, sudarant su AB Sampo banku vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).
6. Teismas padarė procesinį pažeidimą netenkinęs prašymo sustabdyti civilinę bylą iki kol bus išnagrinėta minėta baudžiamoji byla. Baudžiamojoje byloje nustačius, kad paskolos sutartis sudaryta, panaudojus apgaulę, apelianto priešieškinys turėjo būti tenkintas.
Atsiliepimas
Ieškovė PlusPlus Inkaso UAB atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 46-49) nurodo, kad skundas yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių faktą, kad dėl sutarties sudarymo sąlygų, įgijimo ir vykdymo tarėsi tretieji asmenys - R. P. ir K. P.. Šių faktų neįrodžius sandorio negalima pripažinti negaliojančiu dėl subjekto ydingumo. Apeliantas pinigus iš banko gavo, o tai, kaip pinigus jis panaudojo neturėtų būti reikšminga pripažįstant sandorį apsimestiniu. Motyvai, dėl ko paskola buvo paimta, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, jie kitai sandorio šaliai paprastai nėra žinomi bei neturi reikšmės suteikiant paskolą.
2. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendime baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-537/2014 nurodė, jog T. K. iš viso yra paėmęs 14 kreditų K. P. ir R. P. naudai. Bendra paimtų kreditų suma yra 142 595 Lt, apeliantui buvo išrašyti 4 paprastieji vekseliai, kurių bendra suma 171 041,50 Lt. Tai rodo, jog paimdamas kreditą kitų asmenų naudai apeliantas taip gaudavo sau turtinės naudos.
Šalies argumentai
3. Apelianto nurodyti motyvai, kad jis kreditą ėmė savo vardu, kadangi bankas kredito nebūtų suteikęs P., tik patvirtina, kad apeliantas siekė piktnaudžiauti teise, siekdamas gauti kreditą, toks siekis neatitinka į teismą pasikreipusio asmens elgesio įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas standarto, kuris įgalintų teismą ginti tokio asmens pažeistas teises, nes apelianto teismui nurodyti argumentai gali būti įvertinti kaip piktnaudžiavimas subjektine teise.
4. Sandorio sudarymo metu nebuvo aptarta, kad imamas kreditas yra tikslinis, t. y. kad jis imamas trečiųjų asmenų - R. P. bei K. P. - naudai. Apeliantas yra faktinis sutarties vykdytojas, kuris derėjosi dėl sutarties sąlygų, gavo kreditą, juo disponavo ir už jį atsiskaitinėjo. Apeliantas, sudarydamas Vartojimo kredito sutartį, įsipareigojo kreditą grąžinti ir sutartyje neįtvirtino sąlygos, kad kreditą už jį įsipareigoja gražinti tretieji asmenys.
5. Vien faktas, kad asmuo serga psichine liga, nesudaro pagrindo abejoti asmens veiksnumu ir galimybe atsakyti už savo veiksmus. Apeliantui yra nustatytas psichomotorinis vystymosi atsilikimas, sulėtėjęs psichinių funkcijų vystymasis. Iš to seka, kad apeliantas turi sveikatos problemų, tačiau jis nėra ir sandorio sudarymo metu nebuvo pripažintas neveiksniu, o tai, kad jo mąstymas yra sulėtėjęs, nesuteikia pagrindo abejoti jo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
6. Ši civilinė byla galėjo būti nagrinėjama nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos išnagrinėjimo rezultato, prejudicinis bylų ryšys nėra tiesioginis ir neatsiejamas. Atsakovas nenurodė, kokie su byla susiję raktai galėtų būti nustatyti minėtoje baudžiamojoje byloje. K. P. ir R. P. nėra Vartojimo kredito sutarties šalys, tarp jų ir banko neatsirado sutartinių teisinių santykių, kurie turėtų reikšmės apelianto prievolės įvykdymui ar užtikrinimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nes ginčas neliečia viešojo intereso klausimų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
Nagrinėjamoje byloje ieškovei pareiškus ieškinį, kuriuo ji prašo priteisti iš atsakovo T. K. ieškovės naudai 7285,51 litus skolos, 1417,18 litų sutartinių palūkanų bei 1967,09 litus delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas, atsakovas T. K. pareiškė priešieškinį, kuriuo šis prašo pripažinti 2007 m. lapkričio 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria T. K. buvo suteiktas 9600 litų kreditas, negaliojančia dalyje, kurioje nustatyta, kad jis yra kredito gavėjas ir šios sutarties šalį - kredito gavėją nustatyti K. P. ir R. P..
Apeliantas (atsakovas) skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkintas jo priešieškinio reikalavimas ginčijamą 2007 m. lapkričio 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti apsimestiniu sandoriu bei patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti skolą, susidariusią šio sandorio pagrindu.
CK 1.87 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu taip pat laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), turi nustatyti tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, iš kurių būtų galima spręsti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. J. K., L. S., bylos Nr. 3K-3-542/2012; kt.).
Nustatytų faktinių aplinkybių visumos pagrindu, taikydamas įrodymų vertinimo ir sutarčių aiškinimo taisykles (CPK 185 str., CK 6.193 str.), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2007 m. lapkričio 27 d. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Danske Bank A/S Lietuvos filialo (buvusio AB Sampo banko), iš kurios ieškovė PlusPlus Inkaso UAB 2013 m. vasario 25 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 25/02/2013 perėmė reikalavimo teises bei tapo T. K. naujuoju kreditoriumi, ir atsakovo T. K., nėra apsimestinis sandoris, tai yra sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (CK 1.87 str.). Nesutikdamas su tokiu faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, apeliaciniame skunde atsakovas (apeliantas) teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkami vertino byloje esančius įrodymus, klaidingai aiškino šalių valią bei jų paaiškinimus, neatsižvelgė į prašymą sustabdyti civilinę bylą iki bus išnagrinėta baudžiamojo byla. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo išvadų vertinimu atsakovo apeliaciniame skunde nesutinka. Spręsdamas dėl atsakovo įvardijamo sandorio apsimestinio pobūdžio, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė sąlygas, būtinas CK 1.87 str. taikymui, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo ieškinio ir priešieškinio faktinį pagrindą sudariusias aplinkybes (CPK 185 str.), pateikė aiškų padarytų išvadų pagrindimą. Formuluodamas apeliacinio skundo pagrindą, atsakovas (apeliantas) atrinko tik jam naudingus faktus, ignoruodamas ieškovės bei kitų atsakovų – K. P. ir R. P. bylos svarstymui teiktus įrodymus ir jų paaiškinimus.
Atmetant apelianto argumentą dėl CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos netinkamo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, jog spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties ar konkrečios jos sąlygos galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties ar pan., teismas vadovaujasi CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. V. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai ir kad reikia aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Sutarties šalių tikrąją valią sutarties sudarymo metu galima nustatyti vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatant jos sąlygas.
Teisėjų kolegija pripažįsta teisėta ir pagrįstą pirmosios instancijos teismą išvadą, kad pagal byloje surinktus ir ištirtus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, Bankas paskolą suteikė būtent T. K., o ne R. P. ar K. P.. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių faktą, kad dėl sutarties sudarymo sąlygų, įgijimo ar vykdymo tarėsi R. P., ar K. P.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų seka, kad vartojimo kredito sutartį pasirašė T. K. (t. 1, b. l.5-8). Rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad į banką T. K. buvo atvykęs du kartus, tai yra 2007-11-21 ir 2007-11-27, kuomet buvo pasirašyta sutartis. Priešingai nei teigia apeliantas, kad byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo valią sudaryti su Banku sutartį, tikslu gauti jam pačiam paskolą, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Bankas, prieš suteikdamas paskolą T. K., patikrino atsakovo T. K. kaip kliento patikimumą, o būtent jo darbą, gaunamas pajams, apie tai, kad nėra areštuotas jo turtas (t. 1, b. l. 98-104). Faktinės bylos aplinkybės, kad į banką kartu su T. K. ėjo R. P., kad abu kartus į Kauną juos vežė K. P., nepaneigia sutarties sudarymo būtent su apeliantu (atsakovu) fakto, nes ir kitų asmenų (ne sandorio šalies) dalyvavimas rengiant sutartį, tariantis dėl sąlygų, netgi perduodant lėšas ir pan. įstatymais nėra draudžiamas. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad Bankui, prieš suteikiant paskolą, buvo žinoma apie K. ir R. P. bei T. K. susitarimą. Pats apeliantas nurodo, ką patvirtina atsakovų R. P. ir K. P. paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, bet ne Banko išvada, kad kreditą jis ėmė savo vardu, kadangi Bankas kredito P. nebūtų suteikęs, o, kaip matyti iš sutarties turinio, joje nebuvo aptarta, kad imamas kreditas yra tikslinis, t. y. kad jis yra imamas atsakovų - R. P. ir K. P. naudai. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad K. P. ir R. P., pagal jų ir T. K. susitarimą kurį laiką įnešdavo pinigus į T. K. sąskaitą (t. 1, b. l. 12-21, 75-79), tačiau įnašai padaryti nurodant, kad sąskaitos papildymas, o ne paskolos grąžinimas, o tai, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, tik dar kartą įrodo buvusį susitarimą tarp T. K. ir K. P. bei R. P., o ne tarp Banko ir K. bei R. P.. Pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį, Bankas pinigus pervedė, o T. K. gavo, tuo tarpu kaip T. K. panaudojo gautus pinigus yra jo reikalas ir nesudaro pagrindo pripažinti sandorį apsimestiniu. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Taigi, sutartys sudaromos laisva sutarties šalių valia, todėl kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat turi teisę pasinaudojus atitinkamų veiklos sričių specialistų pagalba sutartį išsiaiškinti. Kaip pagrįstai konstravo pirmosios instancijos teismas, sudaryti sandorį apeliantas vyko du kartus savaitės laiko intervale, tai yra turėjo laiko apgalvoti savo veiksmus prieš pasirašant sutartį, o, be to, jis pats nurodė, kad nenori, jog apie sutarties sudarymą žinotų jo motina, kas leidžia spręsti, jog jis įvertino sandorio sudarymą, ir byloje nenustatyta, kad sandorio sudarymas neatitiko apelianto valios. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai vertino, priešingai nei teigia apeliantas, ir su paties apelianto asmenybe susijusias aplinkybes: tai, kad T. K. turi sveikatos problemų, jam nustatytas psichomotorinis vystymosi atsilikimas, sulėtėjęs psichinių funkcijų vystymasis, paskutinė diagnozė 1997 m., o po to tik 2013 m., tačiau jis nėra ir sandorio sudarymo metu nebuvo pripažintas neveiksniu, o tai, kad jo mąstymas yra sulėtėjęs dar neduoda pagrindo abejoti jo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, o papildomai vertintina ir tai, kad nurodoma sveikatos būklė nesutrukdė jam vėliau išvykdyti į užsienį ir dirbti pagal darbo sutartį užsienyje – Vokietijoje (t. 2., b. l. 7-10). Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo atskirai aptartos aplinkybės dėl atsakovo K. P. išrašyto T. K. vekselio, nereiškia, kad šie rašytiniai įrodymai nebuvo vertinami, atsižvelgiant į įrodymų visumą (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai konstravo, jog tai, kad galbūt ginčo sandoris atsakovo sudarytas dėl tam tikrų paskatų, K. P. ir R. P. įtikinėjimų, o gal ir atlygio gavimo, kadangi K. P. ir R. P. aiškino, kad T. K. gavo už sutarties sudarymą atlygį, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kadangi šie motyvai kitai sandorio šaliai paprastai nėra žinomi arba tiesiog neturi reikšmės.
Analizuodama ir vertindama apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padaryto procesinio pažeidimo netenkinus prašymo sustabdyti civilinę bylą iki kol bus išnagrinėta K. P. ir R. P. baudžiamoji byla, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi teisę sustabdyti civilinę bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (CPK 163 str. 3 d.). Negalimumas išnagrinėti civilinės šios civilinės bylos, kol neišnagrinėta nurodoma baudžiamoji byla, reiškia, kad teismas neturi tam tikrų faktų, kurios būtina nustatyti kitoje byloje, ir pats negali jų nustatyti. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir kt. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju K. P. ir R. P. nėra Vartojimo kredituoto sutarties šalys, byloje nenustatyta, jog tarp jų ir Banko atsirado sutartinai teisinai santykiai, kaip nenustatyta ir sąlygų ginčo sandorį pripažinti apsimestiniu. Vertinant bendrame aplinkybių kontekste, net tuo atveju, jei būtų konstatuota esant sąlygas ginčo sandorio pripažinimui apsimestiniu dėl subjekto, vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, reglamentuojančia negalimumą apsimestinio sandorio sudarymo faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu, teismui nustačius, kad Banko kaip ginčo sandorių šalies sąžiningumo prezumpcija šioje byloje nebuvo paneigta, apeliantas savo pareikštų reikalavimų patenkinimo negalėtų pasiekti dar ir esant šiam pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. E. T., A. V., R. B., A. B., D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2014), todėl vertintina, kad ir minėtos baudžiamosios bylos išnagrinėjimo rezultato prejudicinė galia nagrinėjamai bylai nėra teisiškai reikšminga, o įvertinus tai, kad nors Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis, kuriuo R. P. ir K. P. pripažinti kaltais, padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl T. K. apgaulės) nėra įsiteisėjęs, nes baudžiamoji byla Nr. 1A-33-327/2015 (LITEKO duomenys) apeliacine tvarka neišnagrinėta, tačiau joje duotus R. P. paaiškinimus, kad T. K. jai ir sutuoktiniui yra paėmęs gal trylika paskolų įvairiomis sumomis už pažadėtą atlygį (už didesnes paskolas – po 1000 Lt, už mažesnes – po 500 Lt ), iš esmės patvirtina apeliantui išrašyti keturi paprastieji vekseliai, kurių bendra suma 171 041,50 Lt (t. 1, b. l. 145-148) bei Marijampolės 6-jam notarui biurui išdavus vykdomuosius įrašus ir jų pagrindu antstoliui vykdant išieškojimus iš skolininko K. P. T. K. naudai, o apeliantui nepareiškus civilinio ieškinio baudžiamojo byloje, leidžia daryti išvadą, kad netgi ir pripažinus R. P. ir K. P. kaltais dėl T. K. apgaulės, nagrinėjamu atveju šio teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nuosekliai aiškinosi bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo sandorio pripažinimo apsimestiniu bei prievolės pagal jį vykdymu, tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką, suformuotą šios kategorijos bylose, teisėjų kolegija, nesant teismo įvertintus įrodymus paneigiančių argumentų, šių įrodymų neatkartoja ir dėl jų plačiau nepasisako, kadangi teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ , bylos Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Remiantis išdėstytais argumentas, apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. spendimą palikti nepakeistą.