Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loretos Bujokaitė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės „Compensa Vienna Insurance Group“, akcinė draudimo bendrovė, ieškinį atsakovei J. K. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. R. F. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

24. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 15 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinio reikalavimas dėl žalos priteisimo regreso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Byloje nustatytos tokios esminės su kilusia žala susijusios faktinės aplinkybės:

i) atsakovė J. K. su ieškove ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“ 2021 m. lapkričio 5 d. sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 300 1751787, pagal kurią laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 7 d. buvo apdrausta atsakovei priklausančios transporto priemonės VW Phaeton, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu;

ii) 2022 m. birželio 27 d. 19.00 val. Portugalijoje, Faro rajone, Portimau apylinkėje, (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis (susidūrimas su pabėgimu), kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Peugeot 206, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 m. gamybos, taip pat motociklas Honda JF83, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o iš eismo įvykio pasišalino transporto priemonė Volkswagen, juodos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo policijos Faro apygardos vadovybės Portimau kelių policijos nuovados pranešime nurodyta, kad į eismo įvykio vietą atvykusi viešojo saugumo policija patikrino, ar įvyko eismo įvykis – susidūrimas su automobiliu pasišalinant iš eismo įvykio vietos; nurodyta, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė iš eismo įvykio vietos pasišalino, todėl jai padaryta žala nežinoma, tuo tarpu transporto priemonei Peugeot 206 (2*KFX*), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadinimai padaryti dešinėje transporto priemonės pusėje, o motociklui apgadinta kairė pusė;

iii) byloje pateikta ekspertizės ataskaita 1023529-001IAG_0, pagal kurią transporto priemonės Peugeot 206 (2*KFX*), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), remonto išlaidos sudaro 1 723,04 Eur;

iv) Užsienio valstybės žalos administratorius InterEurope Portugal 2022 m. lapkričio 29 d. pateikė ieškovei pranešimą apie nukentėjusiam asmeniui sumokėtą draudimo išmoką, pareikalavo apmokėti galutinę sąskaitą faktūrą 1 811,45 Eur sumai, susidedančią iš: automobilio remonto darbai – 1 500,00 Eur, juristų išlaidos – 35,00 Eur, ekspertų išlaidos – 27,45 Eur, transporto priemonių inžinieriaus mokestis 49,00 Eur ir 200,00 Eur dydžio administravimo mokestis;

v) ieškovė Portugalijos žalos administratoriui InterEurope Portugal 2022 m. gruodžio 6 d. sumokėjo 1 811,45 Eur padarytai eismo įvykio metu žalai atlyginti. Regreso tvarka reikalavimą reiškia atsakovei.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, laikė, jog atsakovei priklausanti transporto priemonė dalyvavo byloje aptariamame eismo įvykyje, jos valdytojas yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio, kad eismo įvykio metu atsakovei priklausančią transporto priemonę vairavęs asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos, o transporto priemonę vairavęs asmuo negalėjo nepajusti ar suvokti, kad jo vairuojama transporto priemonė apgadino kitas transporto priemones, taip padarydama žalą, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teismas atsakovės civilinę atsakomybę pripažino nustatęs civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus veiksmus - bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, nes atsakovė nerūpestingai įgyvendino savo, kaip transporto priemonės savininkės, nuosavybės teisę (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); 2) kaltę, pasireiškusią nepakankamu atidumu ir rūpestingumu, kadangi atsakovė savo veiksmais sudarė galimybes valdyti jai priklausantį didesnio pavojaus šaltinį ir įvykus eismo įvykiui buvo padaryta žala (CK 6.248 straipsnis); 3) žalą pagal byloje pateiktus paskaičiavimus; 4) priežastinį ryšį, kadangi atsakovė, netinkamai įgyvendindama nuosavybės teisę į transporto priemonę, sukūrė tokią situaciją, kad tretieji asmenys galėjo eksploatuoti transporto priemonę ir taip sukelti žalą kitiems eismo dalyviams. Nustatęs visas sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei kilti, teismas sprendė, jog atsakovė turi atlyginti žalą regreso teise (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis, CK 6.270 straipsnis). Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde kelia netinkamą įrodymų vertinimo klausimą sprendžiant dėl transporto priemonės dalyvavimo eismo įvykyje bei padarytų apgadinimų, neigia pirmosios instancijos teismo konstatuotą jos civilinę atsakomybę, įrodinėdama, kad nėra vienos iš sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo) civilinei atsakomybei kilti.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės apeliacinio skundo argumentus, pastebi, jog kritikuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu apeliantė iš esmės nedetalizavo argumentų, susijusių su išsakoma kritika pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas labai detaliai ir išsamiai aptarė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus dėl įvykusio eismo įvykio, surinktus įrodymus dėl padarytos žalos transporto priemonėms, taip pat vertino ir apeliantės nurodomą išduotą įgaliojimą trečiajam asmeniui atsakovės civilinės atsakomybės aspektu, o tai, kad įrodymai vertinti nesant specialisto išvadų, savaime nesudaro pagrindo laikyti, jog įrodymų vertinimas atliktas netinkamai. Pažymėtina, kad išvadas pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje esančius įrodymus ir juos palygindamas su atsakovės paaiškinimais, taigi, vertintina, kad tiek eismo įvykio, tiek jo metu padarytos žalos aplinkybės bei civilinės atsakomybės sąlygos nustatytos remiantis atlikta išsamia ir visapusiška byloje esančių įrodymų analize.

28. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas; 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 39 punktas). Pažymėtina, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022).

29. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė, nepritardama teismo spendimo argumentams, iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas bei jų pagrindu padarytos kitos išvados. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti.

30. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantė nesutinka su eismo įvykiu, nurodo, kad ji nei teigia, nei neigia, kad jai priklausanti transporto priemonė dalyvavo eismo įvykyje. Taigi, apeliantė bando įtikinti apeliacinės instancijos teismą, jog jai nėra žinomos eismo įvykio aplinkybės. Viena vertus, galima būtų sutikti, jog detalios eismo įvykio aplinkybės nėra žinomos, tačiau, kita vertus, apeliantė dar teismo posėdyje nurodė, kad gavusi pranešimą dėl eismo įvykio susisiekė su buvusio sutuoktinio draugu, o pastarasis apie eismo įvykį paaiškino, jog „ten nieko baisaus“. Taigi, apeliaciniame procese atsakovė pasirinko neutralią poziciją, siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovei priklausiusios transporto priemonės dalyvavimo eismo įvykyje faktinės aplinkybės, kai tuo tarpu iš pačios apeliantės paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad apie patį eismo įvykį jai buvo žinoma, o atsakovės nurodomas buvusio sutuoktinio draugas nepaneigė eismo įvykio fakto, tik subjektyvia nuomone įvertino eismo įvykio pobūdį. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas, tuo atveju, jeigu atsakovės transporto priemonė nebūtų dalyvavusi eismo įvykyje, tokiais argumentais ir būtų remiamasi, kai tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu atsakovės pozicija kito. Tuo tarpu byloje surinktų įrodymų pagrindu teisingai padaryta išvada, jog atsakovei priklausanti transporto priemonė dalyvavo eismo įvykyje, objektyviais duomenimis nepaneigta, o apeliantė nepagrindė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl transporto priemonės dalyvavimo eismo įvykyje (CPK 178 straipsnis).

31. Apeliantė neigia pirmosios instancijos teismo argumentus dėl atsakovės automobilio dalyvavimo eismo įvykyje remdamasi ir tuo, kad transporto priemonių tarpusavio sąveikos akivaizdžiai neatitinka jų sugadinimai. Tačiau ir šis apeliantės argumentas nepaneigia jai priklausančios transporto priemonės dalyvavimo eismo įvykyje. Byloje pateikti žalos reguliavimo metu surinkti dokumentai, policijos pareigūnų eismo įvykyje užfiksuotos aplinkybės, fotonuotraukos, liudytojų parodymai, taip pat fiksuoti ir sugretinti eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apgadinimai, apgadinimai, pažymėti transporto priemonių pažeidimo vietos pateiktos fotolentelėje. Tuo tarpu atsakovė negalėjo paaiškinti nei apgadinimų pobūdžio, nei kaip jie padaryti, juolab kad apeliantė neįrodinėjo, jog ir prieš išvažiuojant transporto priemonei į Ispaniją apgadinimai buvo. Dėl transporto priemonių tarpusavio galimos sąveikos, atmesdamas atsakovės argumentus dėl to, jog transporto priemonių apgadinimai neatitinka, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime, aptardamas apgadinimų atitikimą. Tuo tarpu apeliantė remiasi tik subjektyvaus pobūdžio pasvarstymais, kurie nepaneigia pirmosios instancijos teismo vertinimo. Ir apeliaciniame skunde remiamasi argumentu, jog automobilio Peugeot 206 apgadinimai seni ir paveikti korozijos, tačiau ir šis argumentas buvo įvertintas skundžiamame sprendime. Pritartina pirmosios instancijos teismui, jog pasišalinimas iš įvykio vietos objektyviai apsunkino galimybes įvertinti eismo įvykio metu patirtų apgadinimų susidarymo mechanizmą. Tačiau, kita vertus, byloje nepaneigta aplinkybė, jog mokėtina draudimo išmoka buvo sumažinta įvertinus transporto priemonės nusidėvėjimą ir savaime nepaneigia nei paties eismo įvykio fakto, nei padarytos žalos. Vertintina ir tai, kad byloje pateikti įrodymai tiek apie eismo įvykį, tiek ir transporto priemonių apgadinimus, neprieštarauja vieni kitiems ir patvirtina tas pačias faktines aplinkybes.

32. Nepritartina apeliantės argumentui, jog teismas, vertindamas iš byloje pateiktų foto nuotraukų eismo įvykio metu susidariusius apgadinimus, peržengė savo kompetencijos ribas. Byloje pateiktos foto nuotraukos yra vienas iš įrodymų, kurį teismas vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagal aukščiau aptartas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, teismas šalia kitų byloje pateiktų įrodymų galėjo vertinti byloje pateiktas fotonuotraukas, o vizualiai matomiems apgadinimams šalia kitų įrodymų visumos įvertinti bei jų pagrindu išvadoms padaryti nereikalingos specialios žinios. Kita vertus, atsakovė yra atstovaujama profesionalaus atstovo, todėl taip pat galėjo iškelti klausimą teisme dėl specialaus tyrimo sugadinimų susidarymui įvertinti skyrimo. Dar daugiau, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, abejonių kelia ir galimas ekspertizės paskyrimas dėl eismo įvykio vietos, apeliantei priklausančios transporto priemonės pasišalinimo iš eismo įvykio vietos bei to, jog nėra žinoma įvykyje dalyvavusių transporto priemonių dabartinė būklė ir buvimo vieta. Taigi, ir šie argumentai nesudaro pagrindo pritarti apeliantės keliamai versijai, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė galimai nedalyvavo eismo įvykyje ar abejoti transporto priemonių apgadinimų neatitikimu.

33. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintas draudiko sumokėtų išmokėtų išmokų grąžinimas, šio straipsnio 1 dalyje numatant, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis, be kita ko, pasišalino iš įvykio vietos (4 punktas).

34. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 23 punktas). Šią nustatytiną aplinkybę nurodė ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime.

35. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas; sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015). Pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 27 punktas).

36. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis (sprendimo 31-32 punktai) patvirtina, kad išvadą dėl to, jog transporto priemonę vairavęs asmuo turėjo (o ir galėjo suvokti) sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalino, teismas padarė įvertinęs byloje esančius duomenis apie eismo įvykio aplinkybes, apgadinimų pobūdį (fotonuotraukose užfiksuotus transporto priemonių apgadinimus) bei policijos pareigūno užrašytus apklausto eismo įvykį mačiusio liudytojo parodymus. Teismas detaliai išanalizavo ir įvertino transporto priemonės apgadinimus, turimus įrodymus apie eismo įvykio aplinkybes - eismo įvykį (atsitrenkta į transporto priemonę), neabejotinai dviejų paviršių kontakto sukeltą garsą (apgadinimų pobūdį, iš kurio matyti, jog kontaktas buvo per visą transporto priemonių ilgį), nurodydamas, jog garsas buvo toks, į kurį atkreipė dėmesį ir aplinkiniai. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog tokiomis kaip nustatytos aplinkybėmis pakankamai apdairus ir rūpestingas, protingas žmogus turėjo ir galėjo suvokti įvykus eismo įvykį. Todėl ir šiuo aspektu apeliantės iškeltos abejonės, jog byloje nenustatyta, kad transporto priemonę vairavęs trečiasis asmuo galėjo suvokti sukėlęs eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos, atmestinos kaip nepagrįstos.

37. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata tiesiogiai atsakomybės subjektu numato ir transporto priemonės savininką, kai buvo aplinkybės, kurios buvo pagrindas atsirasti atsakomybei pagal CK 6.270 straipsnį.

38. CK 6.270 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.270 straipsnio 1 dalis netaikoma tais atvejais, kai sąveikauja keli didesnio pavojaus šaltiniai ir atsiranda žala, nes tokiu atveju teisė į žalos atlyginimą įgyjama tik tuo atveju, jei nustatomos bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, nutarties 13–14 punktai).

39. Bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos yra: i) neteisėta veika (CK 6.246 straipsnis); ii) atsiradusi žala (CK 6.249 straipsnis); iii) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos (CK 6.247 straipsnis); iv) kaltė (CK 6.248 straipsnis). Apeliantė įrodinėja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti jos neteisėti veiksmai kaip viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl civilinė atsakomybė šiuo atveju konstatuota nepagrįstai. Kadangi apeliantė kelia klausimą tik dėl šios sąlygos (ne)buvimo, dėl kitų sąlygų argumentai nėra pateikiami, apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti

40. Neteisėtais veiksmais civilinėje teisėje laikomas įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog neteisėtais deliktinės atsakomybės aspektu gali būti pripažinti veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia imperatyviųjų normų ir yra formaliai teisėti, tačiau pažeidžia bendrąją rūpestingumo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018, nutarties 59 punktas).

41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir sąžiningai pažeidimu, nerūpestingai įgyvendinta savo kaip transporto priemonės savininkės nuosavybės teise. Nors apeliantė neigia tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, tačiau su apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.

42. Byloje ginčo nėra, kad transporto priemonė nuosavybės teise eismo įvykio metu priklausė atsakovei. Kaip nustatyta byloje ir ginčo dėl to nėra, atsakovė jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę perdavė valdyti trečiajam asmeniui, atsakovė nurodė kad šio asmens nėra mačiusi, jo nepažįsta, su trečiuoju asmeniu jos nesieja jokie ryšiai. Taip pat nustatyta ir ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra, jog transporto priemonė buvo naudojama užsienio valstybėje, atsakovė nurodė, jog transporto priemonę perdavė į Ispaniją (pagal eismo įvykio aplinkybes eismo įvykis padarytas Portugalijoje), apeliantė įgaliojimą valdyti jai priklausančią transporto priemonę trečiajam asmeniui J. R. F. P. davė žinodama, kad transporto priemonė bus eksploatuojama ir Portugalijoje, taip pat kitose valstybėse. Taigi, kaip matyti iš bylos aplinkybių, transporto priemonė perduota ir leidimas suteiktas transporto priemonę naudoti apskritai atsakovei nepažįstamam asmeniui, perduota naudotis užsienio valstybėje, nurodoma, kad dviejų mėnesių laikotarpiui, o šia perduota transporto priemone ir buvo padaryta žala, pasišalinant iš eismo įvykio vietos. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismui, jog byloje aptartos faktinės aplinkybės niekaip nėra suderinamos su atsakovės rūpestingais veiksmais.

43. Nors pagal CK 437 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė įtvirtinta kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ar kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendroji rūpestingumo pareiga iš savininko reikalauja elgtis taip, kad su savininkui priklausančiu daiktu (šiuo atveju transporto priemone) nebūtų padaroma žala kitų asmenų turtui net ir tuo atveju, jeigu savininkas daiktu (šiuo atveju transporto priemone) fiziškai nesinaudoja.

44. Taigi vertintina, kad atsakovė, leisdama jai priklausančia nuosavybės teise transporto priemone naudotis trečiajam asmeniui ir dar užsienio valstybėse, nerūpestingai įgyvendino savo kaip transporto priemonės savininkės nuosavybės teisę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių atsakovės nerūpestingų veiksmų negali pateisinti atsakovės nurodomas išduotas įgaliojimas. Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesant objektyvių duomenų dėl eismo įvykio metu transporto priemonę vairavusio asmens (nesant įrodymų, kad transporto priemonę eismo įvykio metu vairavo trečiasis asmuo byloje J. R. F. P.), atsakovei laikantis byloje pozicijos (šis teiginys nurodomas ir apeliacinės instancijos teisme), kad jai priklausanti transporto priemonė nedalyvavo eismo įvykyje, ieškovė turi teisę tiesiogiai iš atsakovės, kaip daikto savininkės, reikalauti sumokėti tretiesiems asmenims išmokėtas sumas. Taigi šiuo aspektu pritartina teismui, jog byloje įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis).

45. Apeliantė teiginiui, jog išmokėta draudimo išmoka viršija ginčo transporto priemonės vertę, pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad eismo įvykio metu apgadintam automobiliui padaryta kitokio dydžio žala nei kad nurodyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Taigi ir šis apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

46. Atsižvelgiant į išdėstytų argumentų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą, išsamiu bei visapusišku įrodymų vertinimu, pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

48. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

49. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstomos. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė, kuri yra įgijusi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl jos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti atsakovės apeliacinio skundo.

Palikti Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 15 d. sprendimą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.