Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. L., M. R., V. R.-D. (toliau – Nukentėjusiosios) atstovo advokato Raimondo Kivyliaus ir nuteistosios I. U. (toliau – Apeliantė) gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendžio (toliau – Skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

I. U. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir paskirta jai 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metų laikotarpiui, įpareigojant I. U. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. U., vairuodama kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t. y. ji, 2019 m. kovo 24 d., apie 18.00 val., Taikos prospekte, ties Kairių gatve, Klaipėdoje, vairuodama automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) elgdamasi neatsargiai, nesilaikė ir nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, važiuodama dviejų eismo juostų kelyje, kai jos važiavimo kryptimi buvo viena eismo juosta, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ignoruodama kelio ženklinimą – ištisinę horizontalaus kelio ženklinimo liniją (KET 3 priedo 1.1 p.), skiriančią priešingų krypčių eismo juostas, nevažiavo dešiniau nuo jos, pasirinkdama važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, t. y. vietovės reljefą – kelio vingyje, nesuvaldė vairuojamo automobilio, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė. Eismo įvykio metu žuvo automobilio keleivis S. R.. Šiais veiksmais I. U. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio mėn. 3 d. nutarimo Nr. 989 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 9 p. (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>), 117 p. (Jeigu važiuojamoji dalis horizontaliojo ženklinimo linijomis ir (arba) kelio ženklais suskirstyta į eismo juostas, transporto priemonės turi važiuoti šiomis juostomis. <...> Jeigu yra ištisinė horizontaliojo ženklinimo linija (vienguba ar dviguba), skirianti priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos.), 119 p. (Vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto), 127 p. (<...> Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas), reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nukentėjusiųjų A. L., M. R., V. R.-D. atstovo advokato Raimondo Kivyliaus ir nuteistosios I. U. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliaciniai skundai atmestini.

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

9. Iš nukentėjusiųjų apeliacinio skundo turinio matyti, kad jos nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, civilinio ieškinio išsprendimu ir bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš nuteistosios, prašo skirti pakartotinę ekspertizę bei iš naujo ištirti byloje esančius įrodymus ir tuo pagrindu daryti kitokias išvadas dėl I. U. padarytoje veikoje esančių kitų nusikalstamų veikų nustatymo. Iš I. U. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, neatleidžiant nuteistosios nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl Teismo psichiatrijos ekspertizės akto

10. Nukentėjusiųjų apeliaciniu skundu nesutinkama su atlikta teismo psichiatrijos ekspertize, kadangi jų teigimu nėra aišku dėl ko buvo atliekama teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir I. U. psichologinis vertinimas, kai pirmosios instancijos teismas paskyrė atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę. Teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginiais ir sprendžia, jog teismo psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta nepažeidžiant teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo psichiatrijos ekspertizės išvados teismo buvo atitinkamai įvertintos kartu su visais bylos įrodymais ir teismo ekspertizės išvada nebuvo paneigta.

11. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį ekspertizės aktą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagrindas eksperto išvada ar jos dalimi nesiremti kaip įrodymu gali būti ne vien tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstu abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai ir tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K– 118– 489/2019).

12. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog buvo atlikta kito pobūdžio psichiatrinė- teismo psichologinė ekspertizė, nei buvo skirta teismo nutartimi. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi paskyrė I. U. teismo psichiatrijos ekspertizę, kuria pavedė atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriui (toliau – VTPT) (3t., b. l. 139-140). Kolegijos vertinimu būtent šios rūšies ekspertizė ir buvo atliekama VTPT Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriuje. Pažymėtina, jog nors nurodant ekspertizės pobūdį, jo pavadinime rašoma -Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas-, tačiau paryškinta ir pabraukta ekspertizės rūšis būtent Teismo psichiatrijos, o tai leidžia spręsti, kad dėl šių specialių žinių reikalaujančių klausimų ir pasisakyta ekspertizės akte, t.y. atlikta teismo psichiatrijos, o ne priešingai, kaip teigiama nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, psichiatrinė- teismo psichologinė ekspertizė. Minėtus duomenis apie ekspertizės pobūdį ir jos tikslą patvirtina ne tik ekspertizės akto turinys, bet ir pateikiama teismo psichiatrijos ekspertizės išvada.

13. Atsakant į nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentą dėl I. U. atlikto psichologinio vertinimo pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakyme Nr.-499 „Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijoje nuostatų“ (toliau – Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės nuostatos) 5 punkte nurodyta, kad gavęs teismo nutartį, bylos medžiagą, kitus duomenis, kurių reikia ekspertizei daryti, VTPT direktorius ar jo įgaliotas asmuo paveda daryti ekspertizę konkrečiam ekspertui ar ekspertams (ekspertų komisijai), išskyrus atvejus, kai teismas, neatsižvelgdamas į VTPT direktoriaus 2014 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 12P-38 „Dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertinių padalinių darbo reglamento tvirtinimo“, motyvuotai paveda atlikti ekspertizę konkrečiam VTPT ekspertiniam padaliniui, ekspertų komisijai ar ekspertui. Be to, VTPT teismo psichiatrai ekspertai, darydami teismo psichiatrijos ekspertizę ir vertindami tiriamojo psichikos sveikatos būklę, siekdami nustatyti tiriamojo psichikos sutrikimą, gali savarankiškai pavesti teismo psichologui ekspertui atlikti tiriamajam psichologinius tyrimus ar specializuotus psichologinius testus. Teismo psichologo eksperto psichologinių tyrimų ir testų rezultatai turi būti užfiksuoti teismo psichiatrijos ekspertizės akte. Šį teismo psichiatrijos aktą turi pasirašyti ir teismo psichologas ekspertas, dalyvavęs ekspertizėje (Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės nuostatų 6 punktas). Pažymėtina, kad ekspertai turi teisę savarankiškai pasirinkti atliekamų tyrimų būdus (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

14. Nagrinėjamu atveju teismo posėdyje, po teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo, psichiatras ekspertas M. R. patvirtino, kad aptartų metodinių nurodymų pagrindu ekspertizės atlikimui ir buvo pasitelktas psichologas. Kaip minėta, teismo psichiatras turi teisę savarankiškai pavesti teismo psichologui ekspertui atlikti tiriamajam psichologinius tyrimus ar specializuotus psichologinius testus, todėl I. U. atveju tiriant jos psichikos būklę įvykio metu ir buvo atliekamas psichologinis įvertinimas, kadangi atliekant tiriamojo asmens (I. U.) būsenos tyrimą buvo reikalingi duomenys apie jos būseną tuo laikotarpiu, kai įvyko eismo įvykis metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai dėl atliktos ekspertizės pobūdžio ir jame taikomų metodų yra nepagrįsti, o apibendrinant ekspertizės darymo teisinį reglamentavimą ir bylos aplinkybės spręstina, kad pirmosios instancijos teismo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė buvo atliekama vadovaujantis teismo nutartimi ir teisės aktais reglamentuojančiais teismo psichiatrinės ekspertizės atlikimą, todėl daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.

15. Kolegija nesutinka ir su nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodomu teiginiu, jog ekspertai, atlikdami teismo psichiatrijos ekspertizę, patys savarankiškai rinko medžiagą, t. y. išsikvietė I. U. apklausai, kai jiems buvo pateikta visa rašytinė bylos medžiaga, nesuteikiant įgaliojimų ją papildyti, rinkti kitus duomenis ir iš jų daryti išvadas, tokiais savo veiksmais pažeidžiant BPK 86 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nuostatas. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minima Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad gavęs teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimą, asmuo įgyja teisę per vienus metus nuo teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo dienos kreiptis į teisingumo ministrą su prašymu įrašyti jį į teismo ekspertų sąrašą, aptariamu atveju šioje baudžiamojoje byloje nėra aktuali. Priešingai nei teigiama nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nustatyta, kad atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę, jos tiriamas objektas buvo būtent I. U. psichinė būsena įvykio metu, todėl ekspertai turėjo teisę ir pareigą tiriamąjį asmenį išsikviesti ir apklausti ekspertizės atlikimo metu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. V– 616 „Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo atlikimo tvarkos aprašo“ 30 punktas numato, jog tiriamojo asmens dalyvavimą ekspertizėje turi užtikrinti ekspertizę skyręs teismas. Taigi šiuo atveju laikyti, kad buvo pažeistas BPK 86 straipsnio 1 dalies 2 punktas nėra pagrindo, kadangi atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę buvo laikomasi minėtų teisės aktų, reglamentuojančių ekspertizės atlikimo procedūras. Pažymėtina, jog VTPT pateikė pranešimą pirmosios instancijos teismui informuoti, kad I. U. privalo atvykti į VTPT dėl teismo psichiatrinės ekspertizės atlikimo nurodytu laiku, todėl darytina išvada, kad I. U. atliekant jos psichinės būklės tyrimą dalyvavo būtent su teismo leidimu ir žinia. ( 3 t, b.l.142).

16. Apeliaciniame skunde keliami klausimai ir dėl teismo psichiatrinės ekspertizės akto turinio, nurodant jog ekspertizės akte yra trūkumų, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai ištyrė bylos įrodymus, apklausė ekspertus, dėl I. U. kaltės padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje padarė pagrįstas išvadas, todėl nukentėjusiųjų skunde dėstomi kiti teiginiai dėl teismo psichiatrinės ekspertizės akto trūkumų atmetami kaip nepagrįsti jokiais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis.

16.2. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, jog ekspertizės akte nenurodyta kokia medicininė dokumentacija buvo gauta atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę, nebuvo vertinti I. U. parodymai duoti teisme, dėl jos vartoto alkoholio ir psichinės būklės įvykio metu bei po jo. Priešingai nei teigiama skunde, iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ekspertizės atlikimui perdavė visą bylos medžiagą (3 t., b. l. 141), VTPT papildomai iš teismo prašė pateikti visą medicininę dokumentaciją iš Klaipėdos universitetinės ligoninės ir Respublikinės Klaipėdos ligoninės (3 t., b. l. 144). Iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto matyti, kad surašant išvadą buvo atsižvelgta į byloje esančius duomenis, t. y. I. U. apklausos protokolą (2019 m. balandžio 15 d.); liudytojos V. P.-J. apklausos protokolą (2019 m. kovo 28 d.); gydymo stacionare ligos istoriją; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadą (3t., b. l. 151-156). Nors skunduose teigiama, kad ekspertai neatliko I. U. būklės vertinimo dėl alkoholio vartojimo, t..y. šiuo aspektu nebuvo ištirtos visos aplinkybės, o teisme apklausti teismo ekspertai, taip pat jų detaliai neįvardino, tačiau kolegija kreipia dėmesį, jog ekspertas D. T. teismo posėdžio metu patvirtino, kad išvadai surašyti užteko medžiagos, kurią pateikė teismas, paaiškino, kad pirminiai parodymai yra patys svarbiausi, todėl jie išvadoje ir yra cituojami bei nurodė, kad garso įrašų neklausė dėl to, kad I. U. buvo kviečiama interviu, o rašant aktą buvo vertinamos visos aplinkybės ir dėl prisegto saugaus diržo, ir dėl vartelių atidarymo. (3 t., b. l. 194-196). Kitas ekspertas M. R. taip pat patvirtino, jog ekspertizės metu aptarinėjo, kokiais parodymais reikia daugiau vadovautis, į kuriuos daugiau atsižvelgti, be to nurodė, kad dažniausiai reikia remtis pirminiais parodymais, kurie yra objektyviausi, teigė, kad susipažino su visa bylos medžiaga, tačiau ji ne visa buvo reikalinga nustatant tiriamosios dabartinę psichikos būseną (3., b. l. 196). Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog įvertinus ekspertų paaiškinimus teismo posėdyje bei bylos įrodymus, nukentėjusiųjų skundų teiginiai dėl ne visų bylos duomenų įvertinimo ekspertizės išvadoje nėra pagrįsti, todėl laikyti, kad teismo psichiatrijos ekspertizė atlikta netinkamai, nėra pagrindo.

16.3. Dėl apeliacinio skundo argumento, dėl I. U. vartoto alkoholio ir jo poveikio įvykio aplinkybėms įvykio metu, ekspertas D. V. patvirtino, kad I. U. išgertas alkoholio kiekis buvo labai mažas, per valandą sveiko žmogaus organizme 0,15 promilių redukuojasi kraujyje, 3 val. ir kraujyje nieko neliko, todėl išgerta taurė vyno dienos metu įvykio aplinkybėms įtakos neturėjo (3 t., b. l. 82-83). I. U. pripažino ir neneigė, kad įvykio dieną pas mirusįjį atvažiavo apie 14– 15 val., per tą laiką išgėrė vieną taurę balto vyno, o eismo įvykis įvyko apie 18 val., todėl aptarti duomenys ir eksperto parodymai nepagrindžia skunde dėstomo fakto, jog eismo įvykio metu I. U. buvo neblaivi. Baudžiamojoje byloje nėra akivaizdžių įrodymų, jog I. U. įvykio metu būtų buvusi neblaivi, o surinkti įrodymai patvirtina priešingai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog liudytoja V. P.-J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji geba įvertinti vežamų klientų apsvaigimo būseną jei būna girti, nes jaučia kvapą, o kai ji pakėlė I. U., jokio kvapo nebuvo. Kai žmogus neblaivus, iš karto įsijungia atsargumo būsena ir mato iš išraiškos, kad keleivis būna pavartojęs alkoholio, tą išduoda eisena. Kai moteris ėjo, tik iš pradžių pamanė, kad ji neblaivi, bet kai nukrito, priėjusi suprato, kad moteris blaivi, bet kažkas su ja negerai. Taigi ši liudytoja, fiziškai kontaktuodama su nuteistąją, t. y. padėdama jai atsikelti ir nueiti iki automobilio, vertindama situaciją vietoje ir kaip taksi vairuotoja su tokiais atvejais ne kartą susidūrusi, nejuto nuo nuteistosios alkoholio kvapo. Liudytojas V. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog nuvykus pas I. U. į namus, ji pripažino, kad eismo įvykio dieną vartojo alkoholį, t. y. išgėrė vieną taurę vyno, tačiau patikrinus moters blaivumą, nustatyta, kad yra blaivi (2 t., 9-12). Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus bei eksperto paaiškinus sprendžia, kad baudžiamojoje byloje esančių įrodymų turinys nepatvirtina fakto, kad I. U. eismo įvykio padarymo metu būtų buvusi neblaivi, o nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai laikytini prielaidomis, kuriomis negalima grįsti asmens kaltės, nes jos nėra patvirtintos kitais bylos duomenimis.

16.4. Apeliacinio skundo argumentas, dėl teismo psichiatrinės ekspertizės ribų peržengimo grindžiamas tik tuo, kad I. U., žinodama visą baudžiamosios bylos medžiagą, būdama su ja susipažinusi, nurodydama faktines įvykio aplinkybes galėjo jas dėstyti ne iš to ką atsimena, tačiau tai ką žino iš bylos medžiagos, tačiau kolegijos vertinimu ir šis skundo argumentas nėra pagrįstas. Kaip jau minėta ekspertai turi teisę savarankiškai pasirinkti atliekamų tyrimų būdus, o nagrinėjamoje situacijoje teismo ekspertas psichologas M. R. patvirtino, kad svarbiausias uždavinys ekspertams buvo įsivertinti tuometinę I. U. būseną, įvertinant kartu ir ar asmuo gali būti šiuo metu apklausiamas, kokia jo emocinė ir psichinė būsena. Jei psichiatrinė apklausa padeda įvertinti žmogaus būseną, visą jo būseną reikia įsivertinti tyrimo metu. Ekspertas patvirtino, kad įvertino tyrimo metu I. U. būseną, kuri iš principo leido ją apklausti, nes ji nebuvo tokia, kad apklausą reiktų atidėti ir palaukti (3 t., b. l. 196). Taigi šiuo atveju laikyti, kad buvo pažeistos teismo psichiatrinės ekspertizės ribos nėra pagrindo, o teismo ekspertai neperžengdami savo kompetencijos ribų ir vadovaudamiesi ilgalaike patirtimi, pasirinko tokius tyrimo metodus, kurie jiems leistų tinkamai ir išsamiai atsakyti į teismo nutartyje nurodytus klausimus.Nors nukentėjusiųjų skunde nurodoma, jog iš ekspertizės akto turinio ir pirmosios instancijos teisme pateiktų paaiškinimų negalima suprasti kuo pasireiškė “laikinas psichikos sutrikimas”, kiek jis truko, kada prasidėjo ir baigėsi, kokie požymiai yra/buvo nustatyti, be to, nurodant, kad I. U. išsivystė “ūminė reakcija į stresą” su sąmonės susiaurėjimu, prieblandine būsena, nepatvirtino jos konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Tačiau pažymėtina, kad nustatytas laikinas psichikos sutrikimas – ūminė reakcija į stresą (F43.0), ekspertų nustatytas atsižvelgus į jiems pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą ir juose esančius duomenis. Pirmiausia ekspertai įvertino pačios I. U. duotus parodymus apie patį įvykį, atsižvelgė į liudytojos V. P.-J. parodymus, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje diagnozuotus jos sužalojimus ir jų pobūdį, Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje nustatytus sužalojimus ir juos įvertinę kartu su bylos duomenimis, padarė išvadą dėl I. U. psichinės būsenos įvykio metu. Pažymėtina, jog teismo ekspertai įvertinę jų visumą, nustatė, kad dėl didelio stresoriaus kilusio pavojaus gyvybei autoįvykio metu ir patirtų sužalojimų pobūdžio I. U. išsivystė ūminė reakcija į stresą dėl ko esant sąmonės sutrikimui po eismo įvykio nuo 2019-03-24 18.30 val. iki 219-03-25 05.16 val. iki pranešimo apie įvykį policijai ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Akivaizdu, kad nors ir teismo ekspertai neatsakė kiek tiksliai laiko galėjo trūkti tokia prieblandinė nuteistosios būsena, tačiau nurodė konkrečius požymius susijusius su baudžiamosios bylos medžiaga, kuriais remiantis ir buvo I. U. nustatyta diagnozė.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kurie leistų abejoti teismo psichiatrinės ekspertizės akto patikimumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi I. U. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, kaip vienu iš įrodymų šaltinių esančiu baudžiamojoje byloje, aptariamas ekspertizės aktas, kurio trūkumai ginčijami nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, iš esmės patvirtina reikšmingas bylos aplinkybes apie tuo metu buvusią I. U. psichikos būseną ir paaiškina jos atliktus veiksmus po eismo įvykio bei aplinkybes, kodėl ji šių veiksmų iš dalies net neprisiminė. Kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde tik deklaratyviai ginčijami teismo psichiatrinės ekspertizės atlikti tyrimo metodai ir padarytų išvadų pagrįstumas dėl I. U. būsenos po eismo įvykio iki pranešimo apie įvykį policijai, tų pačių įrodymų turinį aiškinant sau naudinga linkme, todėl nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais dėl ekspertizės akto pažeidimų ir trūkumų. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo psichiatrinės ekspertizės aktu, ir nors ekspertai negalėjo atsakyti detaliai į klausimą, kiek tiksliai laiko galėjo trukti I. U. sąmonės prieblandinė būsena, tačiau aplinkybė, jog teismo psichiatrinės ekspertizės aktas buvo vertinamas kartu su visais bylos duomenimis, o toks vertinimas buvo ne nukentėjusiųjų naudai, nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nes nustatyta, kad jog pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos ne vien tik remiantis ekspertizės akto išvadomis, bet ir visų įrodymų bylos įrodymų visumos įvertinimu.

Dėl BK 281 straipsnio 6 ir 8 dalies ir BK 144 straipsnio

18. Pirmosios instancijos teismas netenkino nukentėjusiųjų prašymo pakeisti I. U. pareikštą kaltinimą pagal BK 281 straipsnio 5 dalį į nukentėjusiųjų nurodytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 straipsnio 6 ir 8 dalyje bei 144 straipsnyje motyvuodamas tuo, kad I. U. įvykio vietoje negalėjo adekvačiai suprasti įvykio aplinkybes ir priimti valinius sprendimus. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nesutinkama su šia skundžiamo nuosprendžio išvada ir nurodoma, jog I. U. būdama neblaivi, vairuodama kelių transporto priemonę ir sukėlusi eismo įvykį dėl kurio žuvo žmogus, turėjo pareigą rūpintis nukentėjusiuoju asmeniu ir jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nukentėjusiųjų prašymo pakeisti I. U. pareikštą kaltinimą pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, kadangi jos padarytoje veikoje nėra BK 281 straipsnio 6 ir 8 dalies ir 144 straipsnio veikų požymių.

19. Pažymėtina, kad pagal BK 281 straipsnio 6 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse įtvirtintas kvalifikuojamasis požymis, apibūdinantis transporto priemonę vairuojančio asmens būklę, – jo apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Kaltininko apsvaigimas yra faktinė bylos aplinkybė, tiesiogiai susijusi su baudžiamojo įstatymo taikymu. Pagal BK 281 straipsnio 8 dalį kaltininkas laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio, kai alkoholio kiekio koncentracija jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau.

20. Kaip jau minėta, nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde I. U. neblaivumas grindžiamas pačios I. U. parodymais, nukentėjusiosios V. R.-D. bei liudytojų V. P.-J., V. K. parodymais. Tačiau pažymėtina, jog cituojami minėti parodymai tik toje dalyje, kurioje gali patvirtinti nukentėjusiųjų keliamą versiją dėl I. U. neblaivumo eismo įvykio metu, tačiau kolegija sprendžia, kad būtent minėtų įrodymų visuma patvirtina priešingai, jog eismo įvykio metu I. U. nebuvo apsvaigusi nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl I. U. kaltės padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje yra pagrįstos ir teisingos, aukštesnės instancijos teismas su minėtomis išvadomis sutinka ir kaip jau aptarta šios nutarties 16.3 punkte, sprendžia, kad eismo įvykio metu I. U. buvo blaivi. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nukentėjusiosios, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės dėl to, ar eismo įvykio metu I. U. buvo blaivi, išnagrinėtos neišsamiai, o skundžiamas nuosprendis priimtas nepagrįstai ir neteisėtai.

21. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 144 straipsnį gali atsirasti tokiais atvejais: 1) kai kaltininkas, sukėlęs pavojų, nepagelbėja nukentėjusiajam, kurio gyvybei gresia pavojus, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą; 2) kai kaltininkas, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kurio gyvybei gresia pavojus, jam nepagelbėja, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą. Taigi, nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje subjektui būdingi specialūs požymiai: tai gali būti arba asmuo pats sukėlęs pavojų nukentėjusiajam, arba asmuo kitais pagrindais turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju. Bylos aplinkybėms neatitinkant bent vieno iš šių požymių, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad nuteistoji, sukėlusį pavojų ir turėdama pareigą rūpintis nukentėjusiuoju asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Iš specialisto išvados matyti, kad S. R. mirė nuo galvos sutraiškymo su kaukolės skliausto amputacija ir galvos smegenų iškritimu 2019 mėn. naktį iš 24 d. į 25 d. tuoj po eismo įvykio metu patirtos kaukolės skliauto amputacijos. Žuvusiajam nustatyti krūtinės, kairės plaštakos, dešinės rankos ir galvos sužalojimai, iš kurių galvos sužalojimas su kaukolės skliauto amputacija buvo mirtinas (1 t., b. l. 79-87). Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl nuteistosios būsenos eismo įvykio metu ir po jo, t. y. kad būdama ūminės reakcijos į stresą būsenoje dėl sąmonės sutrikimo, ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Taigi byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog nuteistoji, veikdama tiesiogine tyčia ir būdama sąmoninga suprato savo veiksmus, jog eismo įvykio vietoje palieka sužalotą asmenį pavojingoje būklėje jam nesuteikdama pagalbos, nes nustatyta, kad asmuo mirė įvykio vietoje iš karto po įvykio, todėl jam suteikti pagalbos nebebuvo jokios galimybės. Tai patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas D. V., kuris paaiškino, jog trauma buvo mirtina ir ar būtų stengtasi teikti pagalbą, ar ne, patyrus tokį sužalojimą dar niekas neišgyveno (3 t., b. l. 83). Dėl aptartų motyvų apeliacinio skundo argumentai dėl žuvusiajam nesuteiktos pagalbos atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

23. Nukentėjusiosios apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl turtinės žalos dydžio. Nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. R., negautų pajamų dydį nustatė pagal žuvusiajam priskaičiuotą darbo užmokestį ir konstatavo, jog mirusiojo S. R. priskaičiuotas darbo užmokestis per mėnesį buvo 308 Eur, todėl M. R. išlaikymo suma sudaro ½ šių pajamų, t. y. 154,31 Eur, o nustatęs, kad M. R. gaunama našlaičių pensija nuo 2020 m. viršijo minėtą sumą, todėl nėra negautų pajamų skirtumo, turtinės žalos nepriteisė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos įrodymus šiuo aspektu sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas turtinės žalos dėl negautų pajamų nukentėjusiajai M. R., teisingai vertino bylos įrodymus dėl turtinės žalos atlyginimo dėl negautų pajamų.

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Jeigu nukentėjusiajam yra atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, visiško nuostolių atlyginimo principas yra pažeidžiamas, tuo pačiu pažeidžiami ir žalą padariusio asmens interesai, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją.

25. Nustatyta, jog 2019 m. kovo 24 d., dėl nuteistosios kaltės eismo įvykio metu žuvo automobilio keleivis S. R.. Iš draudimo bendrovės AB Lietuvos draudimas eksperto išvados Nr. 2179396 matyti, kad M. R. kompensuojamos netektos pajamos 30,87 Eur, nes S. R. vidutinės mėnesinės pajamos iki eismo įvykio 308,62 Eur, todėl vienam išlaikytiniui tenkanti jo pajamų dalis yra 154,31 Eur (308,62/2), įvertinus Sodros mokamą našlaičių pensijos dydį – 144,74 Eur, kas mėnesį kompensuotina po 9,57 Eur (154,31 – 144,74) už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2019 m. birželio 30 d.: 9,57 Eur/31 d. x 7 d. + 9,57 Eur x 3 mėn., t. y. viso 30,87 Eur (3 t., b. l. 1– 2).

26. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiosios M. R. ieškinį dėl 198 900 Eur turtinės žalos (negautų pajamų) priteisimo, pažymėjo, kad A. L. ir V. R.-D. nurodytos aplinkybės dėl to, kad S. R. vaiko išlaikymui kas mėnesį skirdavo bendroje sumoje po 800 Eur nėra logiškos ir pagrįstos, nes jokių tai patvirtinančių įrodymų (mokėjimo pavedimų, prekių įsigijimo kvitų) byloje pateikta nėra. Be to, nustatyta, jog S. R. turėjo didelę asmeninę skolą – 63 000 Eur, savo asmeninio turto įgijęs nebuvo (gyveno sesers bute, naudojosi bendrovei priklausančiu automobiliu), todėl nukentėjusiųjų A. L. ir V. R.-D. nurodyta suma, kurią vaiko išlaikymui galimai teikdavo S. R. neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nukentėjusiosios teigė, jog UAB “(duomenys neskelbtini)” akcininkams buvo išmokami 50 000 Eur dydžio dividendai, tame tarpe ir S. R., tačiau priešingai nei nurodė V. R.-D. UAB “(duomenys neskelbtini)” 100 proc. akcininkė buvo pati nukentėjusioji, todėl S. R. nebūdamas akcininku negalėjo įgyti teisės į dividendus, o kad dividendai būtų padovanoti žuvusiojo šeimai, duomenų byloje taip pat nėra. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog AB “Lietuvos draudimas”, skaičiuodamas vaiko išlaikymą būtent nuo 308 Eur sumos, pagrįstai nustatė realiai teiktino išlaikymo sumą 154,31 Eur (308,62/2).

27. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui moka tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pateikti argumentai dėl turtinės žalos atlyginimo (negautų pajamų) nukentėjusiosios M. R. atžvilgiu yra nepagrįsti.

28. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, į kuriuos pilnai pirmosios instancijos teismas atsakė skundžiamame nuosprendyje, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl turtinės žalos (negautų pajamų) nepriteisimo M. R.. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde pateikiami teiginiai taip pat nėra grindžiami jokiais objektyviais duomenimis, kurie patvirtintų, jog žuvusysis S. R. kas mėnesį nukentėjusiajai M. R. skirdavo 850 Eur išlaikymo. Kitaip tariant byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų galėjęs skirti tokio dydžio išlaikymo sumą, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje pateiktus išrašus apie gautas pajamas (3 t., b. l. 182). Kaip jau minėta, nukentėjusiosios, būdamos civilinėmis ieškovėmis privalo įrodyti patirtą žalą ir jos dydį dėl M. R. atžvilgiu negautų pajamų žuvus jos tėvui ir kartu pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, jog AB “Lietuvos draudimas” turtinę žalą (dėl negautų pajamų) nukentėjusiajai M. R. apskaičiavo tinkamai, vadovaudamasis pateiktais duomenimis apie S. R. gautas mėnesines pajamas. Nustatyta, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, AB “Lietuvos draudimas” laikėsi TPVCAPDĮ, todėl teigti, kad netinkamai buvo apskaičiuota nukentėjusios patirta turtinė žala, pagrindo nėra.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptarta sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas dėl turtinės žalos (negautų pajamų) nepriteisimo nukentėjusiajai M. R., nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti kitokią išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas, todėl nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai M. R. yra nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

30. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl papildomai priteistinos neturtinės žalos dydžių nukentėjusiosioms M. R. ir V. R.-D. ir teigia, jog apylinkės teismas konstatuodamas, kad dėl įvykio mažametis vaikas, nukentėjusioji M. R. patyrė tik 30 000 Eur dydžio neturtinę žalą, nustatė neteisingą piniginę satisfakciją dėl mažamečiui vaikui padarytos žalos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog šiuo atveju asmuo mirė dėl kaltininko padarytų KET pažeidimų esant neblaiviam, be to, asmuo pasišalino iš jo paliekant kartu autoįvykyje buvusį asmenį be pagalbos, todėl neturtinės žalos dydis turėtu būti ženkliai didesnis, į šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, bendrą pragyvenimo lygį, vidutines gyventojų pajamas. Kolegija sprendžia, kad priešingai nei teigiama nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino visas svarbias aplinkybes dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir papildomos sumos priteisimo, tinkamai taikė aktualią teismų praktiką priteisdamas M. R. 13 350 Eur ir V. R.-D. 5000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

31. Pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, jog sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

32. Iš AB „Lietuvos draudimas“ eksperto išvados Nr. 2179396 ir pranešimo apie žalos atlyginimą matyti, jog atlyginama neturtinė žala dukrai M. R. (max 30 MMA) 16 650 Eur ir seseriai V. D. 5000 Eur, sprendimas dėl žalos atlyginimo priimtas vadovaujantis TPVCAPDĮ, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, CK ir kitais teisės aktais (3 t., b. l. 1-2).

33. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į nukentėjusiosios M. R. amžių (įvykio metu žuvusiojo dukrai buvo tik penkeri metai), kuriame neteko vieno artimiausių žmonių liekamuosius reiškinius, taip pat vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose byloje dėl asmens žūties eismo įvykio metu (dėl asmens žūties eismo įvykių metu jo artimiesiems priteistinų pinigų sumų neturtinei žalai atlyginti didžiai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30 000 Eur), įvertinęs tai, kad jokio dydžio neturtinės žalos suma neatstatys nukentėjusiosios M. R. padėties iki įvykio, padarė išvadą, jog dėl tėčio netekties nukentėjusioji M. R. patyrė 30 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Tai nustatęs teismas be draudimo įmonės nukentėjusiajai jau išmokėtos 16 000 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti, papildomai nukentėjusiajai priteisė 13 350 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Dėl nukentėjusiosios V. R.-D. patirtos neturtinės žalos pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog tarp nukentėjusiosios ir žuvusiojo iki įvykio buvo artimas, pastovus, nuoširdus ryšys, todėl akivaizdu, kad dėl brolio, kuris buvo vienintelis artimas giminaitis, netekties V. R.-D. patyrė didelius emocinius išgyvenimus, dvasinį skausmą, nežinomybę ir nerimą dėl verslo ateities, kuris buvo trumpalaikis, nes po įvykio verslu rūpinasi A. L. (3 t., b. l. 186). Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusioji V. R.-D. patyrė mažesnę neturtinę žalą nei nukentėjusioji M. R., netekus tėčio, ir teismo vertinimu V. R.-D. neturtinės žalos išraiška pinigine suma atitiko 10 000 Eur, todėl papildomai priteisė 5000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

34. Teisėjų kolegija įvertinusi nukentėjusiųjų apeliacinį skundą ir byloje pateiktus įrodymus sprendžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai nustatė papildomai priteistinos neturtinės žalos dydžius nukentėjusiosioms M. R. ir V. R.-D.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atsižvelgė į tai, kad eismo įvykio metu žuvus M. R. tėvui, staigi jo žūtis turėjo didelę įtaką nukentėjusiosios ankstyvajai raidai, sutrikdė visavertę emocinę ir socialinę raidą ir tai, jog ši netektis turės liekamųjų reiškinių. Iš teismų praktikos matyti, jog priteista pinigų suma, neprieštarauja formuojamai teismų praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose dėl KET pažeidimų, eismo įvykio metu žuvusio asmens artimiesiems priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4344,30 Eur iki 20000 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-243-648/2015, 2K-346-511/2016), nuo 5792 Eur iki 25 000 Eur (žuvusiojo tėvams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29/2009, Nr. 2K-377/2009, Nr. 2K-4/2011, Nr. 2K-7-49-788/2016, Nr. 2K-346-511/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu priteistas tokio dydžio neturtinės žalos dydis nukentėjusiosioms M. R. ir V. R.-D., atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes yra teisingas, protingas ir nelaikytinas per mažu, priteista neturtinės žalos suma laikytina pakankama satisfakcija nukentėjusiosioms už jų patirtus neigiamus išgyvenimus ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose.

35. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog A. L. atžvilgiu reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo atmesti kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.284 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismui nurodomos aplinkybės dėl to, kad įvykio metu S. R. buvo neblaivus ir su kita moterimi, leido daryti išvadą, jog S. R. ir A. L. kartu negyveno ir nevedė bendro šeimos ūkio, ką pripažino ir pati nukentėjusioji, t.y. ji nepatenka CK 6.284 straipsnio 1 dalyje numatytų asmenų sąrašą, todėl civilinis ieškinys dalyje dėl A. L. negautų pajamų ir neturtinės žalos atmestas. Aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

36. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji V. R.-D. nurodė, kad A. L. ir S. R. kartu negyveno nuo 2018 m. gegužės mėnesio, jų santykiai buvo įtemti dėl to, jog S. R. piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, juos siejo darbiniai reikalai ir bendravimas ir laiko leidimas su dukra. S. R. buvo užmezgęs naujus santykius su I. U. (1 t., b. l. 31-33). Teisme nukentėjusioji papildomai nurodė, jog kaip jie nusprendė skirtis, S. R. po to susipažino su drauge. Brolio charakteris buvo sunkokas, A. L. išėjo, nes jis pradėjo gerti. A. L. tikėjosi kad S. R. mes gerti ir jie susitaikys, apie 6-7 mėn. iki įvykio negyveno kartu, su dukra buvo laikinai išsikėlusi gyventi atskirai, bet tai buvo laikinas išsiskyrimas, nes juos siejo dukra ir profesinė veikla (1 t., b. l. 131-133). Teisme A. L. nurodė, jog S. R. draugę susirado vasario mėn., 5 savaitės iki įvykio. I. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su S. R. susipažino ir artimiau bendrauti pradėjo maždaug prieš mėnesį iki įvykio, žinojo apie jo priklausomybę alkoholiui, siūlė jam gydytis. (2 t., b. l. 55-59). Teisme I. U. papildomai nurodė, jog su S. R. buvo pora, jis sakė, kad gyvena vienas apie 8 mėnesius.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus nukentėjusiųjų ir nuteistosios parodymus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepripažindamas A. L. asmeniu, kuris pagal CK 6.284 turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai vertino bylos įrodymus. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nuo 2018 m. gegužės mėn. iki eismo įvykio A. L. ir žuvusįjį siejo tik darbiniai reikalai ir abiejų dukra. Nors ir teigiama, kad jų santykiai buvo komplikuoti tik laikinai, o skyrybos buvo abiejų iniciatyva dėl S. R. priklausomybės alkoholiui, tačiau vertinant tai, kad asmuo ilgą laiką vartojo alkoholinius gėrimus ir po skyrybų su A. L. bei susirado kitą draugę parodo, jog jis nebuvo suinteresuotas taisyti santykius ir grįžti pas buvusią sugyventinę. Minėtą aplinkybę patvirtina ir tai, jog nukentėjusiosios žinojo, kad žuvusysis turi naują gyvenimo draugę, su kuria iki įvyko jis draugavo apie mėnesį laiko, todėl aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad laikyti A. L. asmeniu patenkančiu į CK 6.284 straipsnyje pateiktą sąrašą nėra pagrindo.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

38. Apeliantė teigia, kad yra pagrindai atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, V. B. atitinka BK 40 straipsnio reikalavimus ir gali būti laiduotoja bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė BK 40 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

39. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę, gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018). Tiek pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-329/2013, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018).

40. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad I. U. padarė neatsargų nusikaltimą. Nuteistoji vairuodama padidinto pavojaus šaltinį – lengvąjį automobilį, turėjo pareigą įsitikinti eismo saugumu ir pagal savo asmenines savybes (amžių, vairavimo ir gyvenimišką patirtį) turėjo ir galėjo tai padaryti, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nusikaltimą nuteistoji padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nuteistoji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir išreiškė nuoširdžią atgailą, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta; nuteistoji dirba; neteista; nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo tris galiojančias administracines nuobaudas: už greičio viršijimą, kelio ženklo nesilaikymą, už automobilio stovėjimo nesumokėjimą. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog I. U. atitinka BK 40 straipsnyje numatytas sąlygas sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotojos R. V. nepripažino būti tinkama laiduotoja, kuri verta teismo pasitikėjimo.

41. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Nors I. U. skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė visas BK 40 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau su tokiu skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

42. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio pirmos instancijos teismas nustatė tik formaliąsias BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas ir iš esmės analizavo tik laiduotojos R. V. tinkamumą būti laiduotoja bei pripažino, kad ji negali būti laikoma teismo pasitikėjimo vertu asmeniu. Tačiau pirmos instancijos teismas visiškai neanalizavo ir neaptarė BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų laidavimo taikymo sąlygų I. U. atžvilgiu. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ji pirmą kartą padarė neatsargią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiems padarytą žalą iš dalies atlygino draudimo bendrovė, kuri neskundė nuosprendžio ir sutiko su priteistu žalos dydžiu, todėl turtinė ir neturtinė žala nukentėjusioms bus pilnai atlyginta. Tai, kad nukentėjusioji siekė bylos nagrinėjimo metu ir savomis lėšomis iš dalies atlyginti žalą, rodo, jog ji į teismo depozitinę sąskaitą pervedė 4000 Eur, kurie skundžiamu nuosprendžiu grąžinti nuteistajai. Tačiau pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas, spręsdamas dėl laidavimo taikymo turi įvertinti ir tai, ar yra pagrindas manyti, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo laikysi įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Aptariamos situacijos atveju iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus nustatyta, kad po nuteistosios sukelto eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, ji net du kartus bausta už administracinius nusižengimus, numatytus ANK 416 straipsnio 2 dalyje, t.y. už KET nustatyto greičio viršijimą. Pažymėtina, jog minėti pažeidimai padaryti Klaipėdos miesto teritorijoje (2019-08-16, t.y. parėjus 5 mėnesiams po eismo įvykio, kai dėl jos kaltės žuvo žmogus ir 2020-05-22), kas rodo nuteistosios abejingumą Kelių eismo taisyklių nuostatų laikymuisi. Kreiptinas dėmesys, kad iki įvykio 2018-05-11 I. U. taip pat buvo bausta pagal ANK 416 straipsnio 4 d. 60 Eur bauda už greičio viršijimą, t.y. ir nusikalstamos veikos padarymo metu ji turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už KET pažeidimus. Akivaizdu, kad apie šiuos pažeidimus nuteistajai nuosprendžio priėmimo metu buvo žinoma, nes jai buvo surašyti protokolai su administraciniais nurodymais, duomenų, kad jie būtų panaikinti nėra, t.y. per nurodyme nustatytą terminą baudos buvo sumokėtos. Kolegija pažymi, kad visi I. U. padaryti administraciniai nusižengimai yra susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, o nusikalstama veika taip pat padaryta pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kuomet ji elgdamasi neatsargiai, nesilaikė ir nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ignoravo kelio ženklinimą bei pasirinko važiavimo greitį neatsižvelgdama į važiavimo sąlygas, dėl ko įvyko eismo įvykis ir žuvo žmogus.

43. Teisėjų kolegijai vertinant V. B. tinkamumą būti laiduotoja nustatyta, jog pateiktame prašyme perduoti nuteistąją jos atsakomybei V. B. nurodo, jog I. U. yra artima draugė, jas sieja abipusiu pasitikėjimu bei draugyste grįstas ryšys. Jos abi kalbėjosi apie nusikalstamos veikos padarymą, nuteistoji pripažino pažeidusi įstatymo reikalavimus ir, kad pasielgė neatsargiai. ( 4 t, b.l.98-99). Apklausiant V. B. aukštesnės instancijos teisme, ji patvirtino sutikimą būti laiduotoja ir nurodė, jog su I. U. susipažino prieš keturis metus ligoninėje, jau po eismo įvykio, pradėjo draugauti, dažnai kartu eina pasivaikščioti, kartu švenčia šventes, susiskambina. Kolegija kreipia dėmesį į tai, kad sutikdama būti laiduotoja ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje duodama paaiškinimus bei atsakydama į proceso dalyvių klausimus, V. B. iš esmės visiškai neatskleidė savo požiūrio į I. U. padarytą nusikalstamą veiką ir jos pavojingumą, ji apie įvykį nurodė žinanti tik tiek, jog žuvo žmogus ir teigė, jog apie patį eismo įvykį nieko nežino, nežino ką draugė veikė ir prieš įvykį. V. B. tik abstrakčiai nurodė, kad ji gali turėti įtaką nuteistosios atžvilgiu, tačiau nepaaiškino, kaip ir kokia teigiamą įtaką gali daryti nuteistajai, nors teigė, kad nuteistoji klauso jos patarimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik formalus V. B. teiginys, jog ji gali turėti įtakos nuteistosios atžvilgiu, nėra pakankamas tam, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog ji darys įtaką nuteistajai I. U., nulemsiančią įstatymų nuostatas atitinkantį jos elgesį ateityje. Iš V. B. parodymų nustatyta, kad jas su nuteistąja sieja vienintelis bendras hobis- bendras šunų vedžiojimas, jos susipažino ligoninėje jau po įvykio, o tai kad ji nėra I. U. tokia artima, kad galėtų daryti įtaką patvirtina ir toks faktas, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje I. B. negalėjo atsakyti koks tikslus I. U. amžius, teigė jog jai apie 50 metų. Pažymėtina, kad nors sutikime būti laiduotoja I. B. nurodė, kad kartu su nuteistąją švenčia šventes, tačiau nežinojo kada jos gimtadienis ir nenurodė ir jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jų artimą draugystės ryšį, kurio metu ji galėtų daryti įtaką I. U. kaip laiduotoja.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, I. U. charakterizuojančius duomenis, laiduotoja siekiančios būti V. B. tinkamumą būti laiduotoja ir jos galimumą daryti teigiamą įtaką nuteistajai, bylą nagrinėjančio teismo teisę, bet ne privalomą pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės pagal laidavimą bei BK 40 straipsnyje numatytas laidavimo taikymo sąlygas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti I. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ją perduodant laiduotojos V. B. atsakomybei sąlygų nėra. I. U. apeliacinis skundas dėl nuosprendžio pakeitimo dalyje ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant pagal laidavimo be užstato V. B. ir baudžiamosios bylos nutraukimo yra nepagrįstas, todėl netenkinamas, nes nenustatytos BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos.

Dėl proceso išlaidų

45. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistosios apeliaciniu skundu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą bylinėjimosi išlaidas priteisti iš civilinio atsakovo. Pažymėtina, jog CPK 93 straipsnio 1 dalis yra aktuali sprendžiant bylas civilinio proceso tvarka, o TPVCAPDĮ 20 straipsnio 1 dalis numato pareiga atlyginti autoavarijos metu padarytą žalą. Tačiau aptariamu atveju yra aktuali BPK 106 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistosios priteisė atstovavimo išlaidas.

46. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl proceso išlaidų priteisimo įvertino bylos sudėtingumą, atstovo darbo ir laiko sąnaudas atstovaujant nukentėjusiųjų interesus (advokatas T. K. atstovavo M. R., A. L., V. R.-D. interesus) teisme, suteiktų paslaugų apimtį, įvykusių posėdžių skaičių ir trukmę, atstovo aktyvumą teikiant prašymus ir teikiant duomenis dėl veiklos kvalifikavimo pakeitimo, teismo medicinos ekspertams klausimų teikimą raštu. Teismas, pripažinęs I. U. kalta sprendė, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 4235 Eur suma yra per didelė, todėl proporcingai sumažino A. L. dalyje ir iš I. U. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. L. priteisė 2823,34 Eur M. R. ir V. R.-D. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog civilinių ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidų dydis po 1411,67 Eur vertinant kiekvienos iš jų dalį (4235 Eur/3) yra per didelis ir neproporcingas, todėl buvo priteistas nepagrįstai. Kolegijos vertinimu nėra jokio pagrindo dar papildomai mažinti priteistas civilinės ieškovės turėtas atstovavimo išlaidas, o toks skundo reikalavimas nepagrįstas.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas ir aptartas aplinkybes sprendžia, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiųjų A. L., M. R., V. R.-D. atstovo advokato Raimondo Kivyliaus ir nuteistosios I. U. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.