Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. T.-K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nutarties atsisakyti patvirtinti ieškovės J. T.-K. finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „SUPERTURAS“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 15 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „SUPERTURAS“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla (civilinės bylos Nr. eB2-688-1041/2024), nemokumo (bankroto) administratore paskirta UAB „Skolvalda“; nutartis įsiteisėjo 2024 m. kovo 26 d. Bankroto byloje Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 30 d. ir 2024 m. birželio 18 d. nutartimis patvirtinti atsakovės kreditorių finansiniai reikalavimai. 2024 m. liepos 17 d. nutartimi atsakovė pripažinta likviduojama dėl bankroto.

3. Dėl šios nutarties kreditorė UAB „Admiras“ pateikė atskirąjį skundą ir Kauno apygardos teismas 2024 m. liepos 12 d. nutartimi jį patenkino – panaikino 2024 m. liepos 4 d. nutartį ir klausimų dėl ginčytinų kreditorės J. T.-K. 22 480,73 Eur finansinio reikalavimo bei kreditorės B. T. finansinio reikalavimo patvirtinimo išskyrė iš atsakovės bankroto bylos į atskiras bylas.

4. Atskirajame skunde kreditorė UAB „Admiras“ buvo nurodžiusi, kad kreditorių J. T.-K. ir B. T. finansiniai reikalavimai yra abejotino pobūdžio, neaišku, koks yra jų turinys. Kreditorės UAB „Admiras“ žiniomis, atsakovės buhalterinius dokumentus tiria ekonominė policija. Kreditorės J. T.-K. ir B. T. savo finansinius reikalavimus turėtų pagrįsti ne tik pateikdamos apskaitos dokumentus, bet ir sandorių turinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15.2. Nemokumo administratorės nuomone, byloje pateikti banko sąskaitos išrašai, kasos pajamų orderiai, suderinimo aktai patvirtina, kad LUAB „SUPERTURAS“ skola apeliantei sudaro 22 480,73 Eur, todėl ieškovės finansinis reikalavimas turi būti patvirtintas.

16.3. Vien bendrovės balanse įrašyti skaičiai, kurie neturi jų turinį pagrindžiančių dokumentų, nėra pagrindas konstatuoti, kad tai yra konkreti skola. Kilus ginčui, būtent ieškovė turėjo pagrįsti savo finansinius reikalavimus, t. y. ne tik pateikti apskaitos dokumentus, tačiau ir sandorio turinį (jo vykdymą) pagrindžiančius įrodymus.

16.6. Vertinant visą situaciją, pateikta finansinio reikalavimo suma yra abejotina, finansinis reikalavimas grindžiamas pačios bendrovės sukurtais dokumentais, kurie neatspindi tikrojo operacijų turinio. Nei iš banko sąskaitų išrašo, nei iš kasos pajamų ar išlaidų orderių nėra galimybės suskaičiuoti prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo sumos – 22 480,73 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Šiuo atveju pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas – skundžiamos Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti apeliantės (ieškovės) J. T.-K. 22 480,73 Eur finansinį reikalavimą atsakovės LUAB „SUPERTURAS“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliantę ir atsakovę siejusių teisinių santykių kvalifikavimo

21. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

22. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 17 punktas; 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024 21 punktas).

23. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliantei pareiškus reikalavimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo LUAB „SUPERTURAS“ bankroto byloje, kildinamo iš paskolos teisinių santykių, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties (ar sutarčių) sudarymo faktą: ar apeliantė buvo perdavusi atsakovei atitinkamą pinigų sumą ir ar atsakovė įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti apeliantei.

24. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantė, būdama LUAB „SUPERTURAS“ vienintele akcininke ir vadove, iš savo asmeninių banko sąskaitų pervedinėjo įvairias pinigų sumas bendrovei, o iš LUAB „SUPERTURAS“ banko sąskaitų pervedinėjo įvairias sumas sau. Pateikusi bendrovės apyvartų žiniaraštį ir banko sąskaitų išrašus apeliantė teigė, kad skirtumas, gaunamas tarp jos bendrovei pervestų piniginių lėšų ir bendrovės jai pervestų lėšų, yra ta suma, kurią apeliantei bendrovė skolinga, nes pinigai bendrovei apeliantės buvo skolinami. Ginčas byloje kilo dėl ieškovės atliktų mokėjimo pavedimų paskirties ir galimybės juos vertinti kaip patvirtinančius paskolos teisinių santykių pagrindą, kadangi beveik visuose mokėjimo pavedimuose nurodyta paskirtis – „atskaitingam“ (arba panašiai) ir nė viename mokėjimo pavedime nenurodyta, kad pinigai pervedami kaip paskola ar jos dalis, skolinama ir pan. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šalių rašytinė paskolos sutartis ar sutartys sudarytos nebuvo.

25. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad apeliantė, kiekvieną kartą pervesdama atsakovei atitinkamas pinigų sumas, mokėjimo paskirtyje nurodydavo „atskaitingam“ (arba panašų atitikmenį). Nė viename mokėjimo nurodyme nebuvo nurodyta, kad pervedami pinigai yra skolinami atsakovei (tokių duomenų nėra ir byloje pateiktuose kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose). Be to, pati apeliantė 2024 m. rugpjūčio 7 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad kai kurie jos atlikti pavedimai, kurių mokėjimo paskirtis taip pat nurodyta „atskaitingam“, buvo skirti pervesti atsakovei iš klientų gautus pinigus, o atsakovės pervedami pinigai apeliantei buvo skirti tam, kad ji iš savo banko sąskaitos atsiskaitytų už klientų lėktuvų bilietus ir viešbučių rezervacijas. Taigi, iš apeliantės teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ir pati apeliantė pripažino, jog ne kiekvienas jos banko mokėjimas atsakovei buvo paskola, taip pat ne kiekvienas atsakovės banko mokėjimas apeliantei – paskolintų pinigų grąžinimas. Juo labiau kad iš byloje surinktų duomenų nėra pagrindo nustatyti, kada ir kokias paskolas, apeliantės teigimu, ji teikė atsakovei, kada ir kaip jas atsakovė apeliantei grąžindavo bei ar apskritai buvo įsipareigojusi tai padaryti (byloje nėra paskolos sutarties ir kitų konkrečios pinigų sumos, kaip paskolos, perdavimą atsakovei pagrindžiančių įrodymų).

26. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik apeliantės pateiktuose banko sąskaitų išrašuose nurodytus duomenis, tačiau ir atsakovės apyvartos žiniaraščius, atsakovės ir apeliantės sudarytus tarpusavio atsiskaitymo aktus, atsakovės sąskaitų planą ir kitus atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie buvo išreikalauti iš atsakovei buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios bendrovės UAB „ELV projektai“ ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei iš atsakovės apyvartos žiniaraščių, nei tarpusavio atsiskaitymo aktų turinio negalima nustatyti piniginių operacijų paskirties. Dar daugiau, iš apyvartos žiniaraščio matyti, kad visos jame užfiksuotos operacijos turi vienokius ar kitokius kodus, kurių reikšmė pagal iš atsakovei buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios bendrovės išreikalautus duomenis – sąskaitų planą (dokumento registracijos Nr. DOK-20336) yra nesusijusi su atsakovės apyvartos žiniaraštyje nurodytos operacijos turinio reikšme ir (ar) su apeliantės paskolos atsakovei suteikimu. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad kiti atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai, išreikalauti iš atsakovei buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios bendrovės ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos (dokumentų registracijos Nr. DOK-19104, 20336), taip pat nepatvirtina ieškovės pozicijos dėl atsakovei paskolintų, bet jos negrąžintų pinigų sumų. Aptarti įrodymai ir jų įvertinimas nelemia ir kitokio teisėjų kolegijos vertinimo.

27. Taigi, nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų, juos netinkamai interpretavo, tačiau teisėjų kolegija tokio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese, pažeidimo neįžvelgia, juolab kad apeliantė nenurodo, nei kurių konkrečių įrodymų pirmosios instancijos teismas neįvertino, nei kaip kitaip turėjo interpretuoti kai kuriuos apeliantės pateiktus įrodymus. Todėl aptarti apeliantės argumentai atmestini kaip deklaratyvūs.

28. Apeliantė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013, nurodo, kad esant šalių ginčui dėl paskolinių teisinių santykių pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai), o tai, kad paskola grąžinta – paskolos gavėjui, ir pažymi, jog byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad paskolos dalykas (22 480,73 Eur) buvo perduotas atsakovei, o įrodymų, kad jis grąžintas apeliantei, byloje nėra.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors apeliantės akcentuojama teismų praktikoje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė ir yra teisinga, tačiau nagrinėjamu atveju ji nėra pakankamai aktuali, kadangi ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra reikšminga, kuomet jau konstatavus paskolos teisinių santykių buvimą (vienos šalies įsipareigojimą paskolinti lėšas ir kitos šalies įsipareigojimą grąžinti paskolintas lėšas) sprendžiama, ar paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui ir ar vėliau buvo grąžintas paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Nagrinėjamos bylos atveju, kaip pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, nebuvo įrodyta, kad apeliantės atsakovei pervedamos lėšos buvo paskolos sutarties dalykas, o atsakovės apeliantei pervedamos lėšos – paskolos grąžinimas.

30. Šios bylos atveju, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, vien tik ieškovės lėšų pervedimo bendrovei faktas nėra pakankamas teigti, kad lėšos pervestos būtent paskolos sutarties pagrindu, nes apeliantės atliktų mokėjimo pavedimų paskirtyse nėra įvardyta, jog lėšos pervedamos kaip paskola, skolinimas ar pan. Atitinkamai atsakovės apeliantei atliktų mokėjimo pavedimų paskirtyse nėra nurodyta, kad jais grąžinama skola, paskola ir pan. Taigi nėra pagrindo spręsti apie atsakovės, kaip protingo ir apdairaus asmens, numanomą įsipareigojimą grąžinti apeliantės atsakovei pervestas lėšas vien dėl to, kad atsakovė pervestas lėšas priėmė. Rašytinės paskolos sutarties ar sutarčių, kaip jau minėta, nėra.

31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad banko mokėjimo pavedimas savaime nepatvirtina buvus paskolos teisinius santykius. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad pinigų pervedimas yra tik tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau pačios prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu (pvz., bendro verslo, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015; 2021 m. spalio 20 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 17 punktas).

32. Šiuo atveju byloje nepripažinta, kad apeliantę ir atsakovę siejo paskolos teisiniai santykiai, o kitokių teisinių santykių tarp ieškovės ir bendrovės ieškovė neįrodinėjo, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką ir netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigas.

33. Pasisakydama dėl atskirojo skundo argumento, kad skundžiama teismo nutartis sukuria precedentą, jog atsakovė be juridinio pagrindo praturtėjo 22 480,73 Eur apeliantės sąskaita, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 2 straipsnį tinkamas įstatymų taikymas, teismui nagrinėjant civilines bylas, yra vienas iš civilinio proceso tikslų. Šis tikslas yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismai tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 22 punktas; 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024 33 punktas). Tačiau kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-823/2024 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

34. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 25 punktas).

35. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pavyzdžiui, negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259/2021 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

36. Kadangi nagrinėjamoje byloje apeliantė nuo pat bylos dėl jos finansinio reikalavimo tvirtinimo nagrinėjimo pradžios nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, savo reikalavimo negrindė kitomis faktinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, kad atsakovė pinigus gavo be teisinio pagrindo), tai tokios aplinkybės nesudarė įrodinėjimo byloje dalyko ir pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga tokių aplinkybių tirti ir vertinti. Nagrinėjamu atveju apeliantė pasirinko savo teisių gynimo būdą – patvirtinti jos finansinį reikalavimą kaip bendrovės negrąžintą paskolą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo taikyti kito apeliantės neįrodinėto teisių gynimo būdo – be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Be to, apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Atskirajame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 ir 338 straipsniai).

37. Taigi apeliantė šioje byloje neįrodė, kad jos finansinis reikalavimas yra kilęs iš paskolos teisinių santykių, kadangi byloje nebuvo užfiksuota nei apeliantės valia paskolinti pinigines lėšas atsakovei, nei atsakovės įsipareigojimas grąžinti apeliantės pervestas jai pinigines lėšas, kaip paskolos dalyką, o kitokių teisinių santykių tarp ieškovės ir bendrovės, kaip jos finansinio reikalavimo tvirtinimo pagrindo, ieškovė neįrodinėjo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

38. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir tinkamai atkleidė bylos esmę. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl paskolos teisinių santykių nebuvimo (neįrodytumo), todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Atmetus apeliantės J. T.-K. atskirąjį skundą, apeliantė teisės į jos už atskirojo skundo parengimą patirtų 720,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo, todėl prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas.

40. Kitų prašymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.