- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-25
- Bylos Nr.
- e2-633-854/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00558-2025-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- T. L.
- Atsakovas
- S. W.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo T. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo T. L. ieškinį atsakovei S. W. (S. W.) dėl netesybų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei S. W., prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovės 24 619,71 Eur, sumokėtus už butą, esantį (duomenys neskelbtini), 24 619,71 Eur baudą pagal 2009 m. vasario 1 d. šalių sudarytą sutartį buto pirkimo pardavimo neprotestuotiną išankstinę sutartį, 25 372,37 Eur, sumokėtus kaip paskolos grąžinimą AB „Swedbank“ pagal S. W. vardu 2006 m. kovo 9 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 06-014792-FA dalį bei 26 000 Eur pagal šią sutartį sumokėtų palūkanų, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei S. W. šiuo turtu disponuoti, įkeisti, perleisti kitiems asmenims ar kitaip šį turtą suvaržyti.
Šalies argumentai
3. Ieškovo teigė, kad jo ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Be to, įrodinėjo, kad egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui.
4. Ieškovo vertinimu prašymo patenkinimas nepažeistų atsakovės teisių, užtikrintų bylos šalių interesų pusiausvyrą ir padėtų laikinai sureguliuoti ginčo situaciją.
5. Prašymas grįstas tuo, kad ieškiniu reikalaujama didelės sumos, sudarančios daugiau kaip pusę prašomo areštuoti buto vertės. Atsakovė nuolat gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV), duomenų apie jos gaunamas pajamas ieškovas neturi. Prašomas areštuoti butas yra vienintelis atsakovės vardu registruotas turtas Lietuvoje, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas ieškinio patenkinimo atveju, kitu atveju realus teismo sprendimo įvykdymas taptų labai apsunkintas arba neįmanomas, kadangi Lietuvos Respublika neturi tiesioginių dvišalių sutarčių su JAV dėl tarpusavio teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, įskaitant skolų išieškojimą. Atsakovė siekia butą parduoti, tai patvirtina buto pardavimo skelbimas. Toks sąmoningas vienintelio turimo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, perleidimas bylos nagrinėjimo metu, kai asmuo supranta, kad teismo sprendimas gali būti nepalankus, turėtų būti pripažintas kaip nesąžiningas elgesys, pažeidžiantis priešingos šalies interesus. Atsakovei butą pardavus, bylinėjimasis taptų beprasmis ir nukentėtų ieškovo teisės bei teisėti interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
7. Teismas nenustatė, kad ieškinys būtų akivaizdžiai netenkintinas ar kad ieškovas pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, todėl pripažino ieškinį preliminariai pagrįstu bei sprendė, jog egzistuoja pirmoji Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Tačiau teismas konstatavo, kad nėra antrosios privalomos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
8. Teismas pažymėjo, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo konkrečių nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Ieškovas atsakovės nesąžiningumą ir grėsmę būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui sieja su tuo, kad atsakovė ketina butą parduoti, tokiais veiksmais padarydama neįmanomu ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, tačiau teismas vertino, jog atsakovė, kaip daiktinės teisės į ginčo turtą (butą) turėtoja, turi teisę laisvai jai priklausančiu turtu disponuoti, naudotis ir valdyti jį savo nuožiūra, o pats ketinimas perleisti turtą (parduoti) savaime negali būti vertinamas kaip neteisėti atsakovės veiksmai ar jos nesąžiningumas. Teismas konstatavo, kad skelbimų portalo informacija apie ketinamą parduoti butą nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl to, kad ieškovas ieškiniu nereiškia materialiųjų reikalavimų, susijusių su ginčo butu.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Ieškovas T. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šių ieškovo prašyme nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžiančių argumentų: atsakovė jau seniai gyvena JAV, be prašomo areštuoti buto ji Lietuvoje neturi jokio kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, Lietuva neturi tiesioginių dvišalių sutarčių su JAV dėl teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo ir vykdymo, įskaitant skolų išieškojimą.
8.2. Atsakovė siekia butą parduoti, suvokdama, kad jai pareikštas objektyviai didelės sumos ieškinys ir vienintelė galimybė jai išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo yra kuo skubesnis buto pardavimas ir išvykimas į JAV. Ieškovo vertinimu, jo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai atitinka tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą standartą.
8.3. Teismas turi pareigą bylos nagrinėjimo metu imtis visų veiksmų, kurie užkirstų kelią būsimo teismo sprendimo neįvykdymui ar esminiam jo įvykdymo apsunkinimui, o nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad yra didelė tikimybė, jog ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė S. W. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo netenkinti ieškovo atskirojo skundo ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atsakovė pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, ieškovui nereiškiant materialiųjų reikalavimų, susijusių su prašomu areštuoti butu, atsakovė, kaip daiktinės teisės į butą turėtoja, turi teisę laisvai jai priklausančiu turtu disponuoti, naudotis ir valdyti jį savo nuožiūra, o pats ketinimas perleisti turtą (parduoti) savaime negali būti vertinamas kaip neteisėti atsakovės veiksmai ar jos nesąžiningumas.
9.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-29613-1101/2025 yra patenkinęs T. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutaręs atlikti įrašą viešajame registre dėl to paties S. W. priklausančio buto nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje būtų perteklinis, juolab kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-29613-1101/2025 pradėta nagrinėti vėliau nei ši byla.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
4. Ieškovas pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį butą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
5. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
6. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus ieškovių reiškiami reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, todėl pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumą – laikė įrodyta. Šios sąlygos egzistavimas apeliacine tvarka neginčijamas.
7. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino atsakovės (ne)sąžiningumą ir grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas tokius atskirojo skundo argumentus laiko iš dalies pagrįstais dėl toliau nurodomų motyvų.
8. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
9. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali duomenys apie atsakovo ketinimus paslėpti, perleisti bet kokia forma, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1462-516/2018; 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-988-790/2018). Įvertinant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui nebūtina turėti neginčijamų įrodymų, kad atsakovas iš tiesų siekia ar sieks perleisti savo turtą ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pakanka, kad teismui yra pateikiami konkretūs duomenys, jog sprendimo neįvykdymo grėsmė egzistuoja arba ji gali kilti dėl nesąžiningo atsakovo elgesio (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-485-464/2024).
10. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik individualiai įvertinus konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir nėra ginčijama aplinkybė, kad atsakovės faktinė gyvenamoji vieta ir jos turtinių interesų pagrindinė vieta yra JAV. Bylos duomenimis, atsakovė Lietuvos Respublikoje negauna pajamų ir neturi kito turto, tik prašomą areštuoti butą. Ši aplinkybė, vertinant ją kompleksiškai su ieškovo į bylą pateiktais įrodymais, kad atsakovė apie parduodamą butą yra paskelbusi viešame skelbimų portale, sudaro pagrindą spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės turto, esančio Lietuvoje, atžvilgiu, gali kilti grėsmė galimai ieškovui palankaus sprendimo realiam įvykdymui arba šis procesas gali būti neproporcingai apsunkintas, nes reikalautų papildomų juridinių procedūrų kitoje valstybėje. Susiklosčiusi faktinė situacija, nors savaime ir nepatvirtina atsakovės neabejotino nesąžiningumo, tačiau kelia pagrįstų abejonių dėl sklandaus ir patikimo šalių bendradarbiavimo ateityje, siekiant įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, dėl to sudaro pagrindą konstatuoti esant tam realią grėsmę.
12. Nustatęs, kad egzistuoja abu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir išsprendžia klausimą iš esmės – tenkina ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
13. Kadangi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantė įrodė sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti visumą, toliau spręstina dėl konkrečios rūšies priemonių taikymo tikslingumo.
14. Parenkant bei taikant konkrečius suvaržymus, turi būti atsižvelgiama į proporcingumo, ekonomiškumo, taip pat į teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl visais atvejais laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių pernelyg didelio pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1231-516/2021).
15. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-68/2014).
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – buto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – šiuo atveju nėra tikslinga, neatitiktų įstatyme įtvirtintų tokio pobūdžio priemonių taikymo tikslų, ekonomiškumo ir proporcingumo principų, pažeistų atsakovės teises daugiau, negu reikia norimam tikslui pasiekti. Tuo tarpu kitos laikinosios apsaugos priemonės – įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – pritaikymas šiuo atveju atitinka proporcingumo principą ir nevaržo atsakovės teisių daugiau, negu to reikia teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovui, įvykdymui užtikrinti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė (įrašas viešame registre) teismų praktikoje pripažįstama kaip nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji taikoma, ji nevaržo teisės turimą turtą valdyti ir juo naudotis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017). Tuo tarpu turto areštas būtų labiau atsakovės teises varžanti laikinoji apsaugos priemonė, kurios taikymo būtinybės, juolab nesant byloje ginčo dėl daiktinės teisės į butą, nėra. Šiuo konkrečiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas – išsaugoti atsakovės turtą Lietuvoje, tam, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, į jį galima būtų nukreipti išieškojimą, ir šis tikslas gali būti pasiektas mažiau atsakovės teises varžančiomis priemonėmis.
17. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad kito teismo nagrinėjamoje kitoje byloje, kurioje ginčas kilęs tarp tų pačių šalių, teismas yra pritaikęs analogiškas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinės reikšmės sprendžiant poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje konkrečioje byloje klausimą. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos konkrečioje byloje pareikštam konkrečiam reikalavimui užtikrinti. Šiuo atveju bylos, nors jose ginčai kilę tarp tų pačių šalių, nagrinėjamos atskirai, jų eiga ir baigtis gali skirtis bei nepriklauso nuo to, kuri pradėta anksčiau, taigi kitoje byloje pritaikytos (net ir analogiškos) laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina šioje byloje galimo ieškovui palankaus sprendimo realaus įvykdymo.
18. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir išspręsti klausimą iš esmės – iš dalies tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atliekant viešajame registre įrašą dėl atsakovei priklausančio buto nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 147 straipsniu, 302 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir šį klausimą išspręsti iš esmės.
Tenkinti ieškovo T. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš dalies.
Iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2258-779/2025 (proceso Nr. 2-55-3-00558-2025-2) pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl atsakovei S. W., gimusiai (duomenys neskelbtini), priklausančio buto adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Nutarties kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui ir šalims.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir vykdoma skubiai.