Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų A. K. ir A. K. įmonės „Grūdoteka“ prašymą dėl turto arešto panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2T-68/2014 pagal Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės Interseroh Scrap and Metals Trading GmbH prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą dėl skolos, palūkanų ir arbitražo išlaidų atlyginimo priteisimo iš uždarosios akcinės bendrovės „Resota“, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Danske lizingas“, antstolis Aleksandras Selezniovas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Tarp pareiškėjo Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės Interseroh Scrap and Metals Trading GmbH ir suinteresuoto asmens UAB „Resota“ kilo ginčas dėl sutartinių įsipareigojimų (prievolių, kylančių iš metalo pirkimo pardavimo sutarčių) vykdymo. Šalys buvo sutarusios perduoti tarpusavio ginčus spręsti arbitražui. Prieš pareikšdamas ieškinį arbitraže, pareiškėjas (arbitražo procese – ieškovas) bendrovė Interseroh Scrap and Metals Trading GmbH kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suinteresuoto asmens (arbitražo procese - atsakovas) UAB „Resota“ turto atžvilgiu. Arbitražo tribunolui priėmus sprendimą, pareiškėjas su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, skirtų užtikrinti priimto arbitražo teismo sprendimo įvykdymą, kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą.

II. Anksčiau priimtų teismų sprendimų esmė

III. Byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų argumentų esmė

UAB „Danske lizingas“ vienašališkai nutraukus lizingo sutartis, UAB „Resota“ neįgijo jokių nuosavybės teisių į visą nuomotą nekilnojamąjį turtą ar į jo dalį. Todėl pasibaigus lizingo sutartims Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pasibaigė ir UAB „Resota“, kaip nuomoto turto valdytojo, naudotojo ir disponuotojo juo, teisė, kuri, galiojant sutartims, buvo antstolio Aleksandro Selezniovo areštuota surašant turto arešto aktą. Egzistuojančiu UAB „Resota“ turtinių teisių areštu pažeidžiamos UAB „Danske Lizingas“, A. K. ir bendrovės „Grūdoteka“ teisės ir teisėti interesai. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo leista areštuoti tik atsakovui UAB „Resota“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas bendrai 1 025 598, 37 EUR (3 538 314, 37 Lt) sumai. Turto arešto aktu buvo areštuotos UAB „Resota“ priklausančios turtinės teisės į nekilnojamąjį turtą, tačiau teismo nutartyje atsakovo turtinių teisių areštas nebuvo paminėtas. Todėl antstolis Aleksandras Selezniovas galimai viršijo Vilniaus apygardos teismo nustatytas UAB „Resota“ turto arešto ribas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Lietuvos apeliacinio teismo argumentai

Suinteresuotų asmenų A. K. ir įmonės „Grūdoteka“ prašymas tenkinamas, UAB „Danske lizingas“ prašymus atsisakoma priimti.

Dėl turtinių teisių arešto

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ši teisės norma, be kita ko, reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas ir įsiteisėjusių užsienio valstybės teismo ir arbitražo sprendimų pripažinimo bei leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje procese. Laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.

Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmenų didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu, CPK 149 straipsnio 3 dalis numato, kad tais atvejais, kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Įsiteisėjus užsienio valstybės arbitražo sprendimui, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra savarankiška pažeistų ir (ar) ginčijamų civilinių teisių gynimo būdų forma. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių - procesinis reikalavimas, o prašymas dėl užsienio valstybės arbitražo (teismo) sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje - materialinis reikalavimas, nors ir turintis daug procesinio reikalavimo bruožų (pvz., sprendžiant klausimą dėl užsienio valstybės arbitražo (teismo) sprendimo pripažinimo paprastai netikrinamas sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas materialiosios teisės aspektu, sprendimų pripažinimo sąlygos iš esmės orientuotos į proceso teisės klausimus). Bylos teismingumas visada yra nustatomas atsižvelgiant į materialinį reikalavimą, kuris buvo ar gali būti pareikštas, o procesinių reikalavimų, kaip šalutinių, papildomų reikalavimų, teismingumas atskirai nereguliuojamas - jį lemia (potencialaus) pagrindinio reikalavimo teismingumas. Prašymus dėl užsienio valstybės arbitražo (teismo) sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvoje nagrinėja tik Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 21 straipsnio 2 punktas, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnis ir CPK 809 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būdamas šalutinis (papildomas) procesinis reikalavimas lyginant jį su prašymu dėl užsienio arbitražo (teismo) sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje, gali būti paduotas taip pat tik Lietuvos apeliaciniam teismui, nepriklausomai nuo to, ar pati užsienio arbitražo (teismo) sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje procedūra buvo pradėta, ar ne (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1405/2009). Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones Lietuvos apeliacinio teismo išimtinei kompetencijai priskirtinas tik tais atvejais, kai prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra betarpiškai susijusios su užsienio valstybės teismo (arbitražo) sprendimo vykdymo užtikrinimu Lietuvos Respublikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-521/2009).

Šios bylos nagrinėjimo dalyku tapusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas - užtikrinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo įvykdymą. Vilniaus apygardos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones iki ieškovui pareiškiant ieškinį užsienio valstybės arbitraže. Tuo tarpu po arbitražo sprendimo priėmimo datos su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusius klausimus kompetentingas spręsti yra Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija iš esmės nagrinėti bylas dėl užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje (CPK 809 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-88/2013 ir kt.). Taigi kadangi laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą iškėlė byloje dėl užsienio valstybės arbitražo spendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti nedalyvavę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai tariamai pažeidžiami, Lietuvos apeliacinis teismas yra kompetentingas spręsti ir byloje kilusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusius klausimus.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad CPK 152 straipsnio 6 dalis numato, jog teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstoliai vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Vadovaujantis CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo nutartys yra vykdytinos pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles. CPK 586 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra CPK XLI skyriaus nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama (CPK 586 straipsnio 2 dalis). CPK 587 straipsnio 4 punktas numato, jog teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdomieji dokumentai. Vadovaujantis CPK 675 straipsnio 3 dalimi, vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis CPK 677 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro areštuojamo turto aprašą. Šiuo atveju turto arešto akto antstolis nesurašo. Taigi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – taikymo yra turto arešto aktas, t. y. dokumentas, kuriuo įforminamas valstybės institucijos sprendimas priverstinai tam tikram laikui apriboti nuosavybės teises į turtą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Antstolis, vykdantis tokią teismo nutartį, neturi įgalinimų areštuoti turtą bei surašyti turto arešto aktą. Antstolis šiuo atveju tik suranda ir aprašo areštuotą turtą. Turto arešto pagrindas yra ne antstolio sudarytas dokumentas, bet teismo procesinis sprendimas. Jeigu teismas areštuoja viešajame registre įregistruotą turtą ir taikomas vien draudimas disponuoti šiuo turtu, teismo nutarties dėl turto arešto įvykdymui pakanka įregistruoti areštą turto arešto aktų registre (CPK 675 straipsnio 3 dalis), t.y. tokiu atveju kreditorius apskritai neturi kreiptis į antstolį dėl areštuojamo turto aprašo sudarymo. Tuo tarpu tais atvejais, kai areštuojamas viešajame registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas ar nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma atsakovo turto sudėtis, suinteresuotas asmuo dėl turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį (CPK 147 straipsnio 6 dalis). Jeigu per 14 dienų nuo nutarties priėmimo dienos areštuoto turto duomenys nepatikslinami, laikinosios apsaugos priemonės pagal įstatymą nustoja galioti. Jeigu duomenys patikslinami tik dėl dalies turto, šiam turtui arešto aktas lieka galioti. Visam kitam turtui laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti, o Turto arešto aktų registras turi atitinkamą laikiną įrašą išregistruoti. Tai reiškia, kad net ir suradęs bei aprašęs tam tikrą turtą per 14 dienų ir pateikęs turto aprašą registrui, antstolis neturi teisės to paties turto arešto akto pagrindu aprašyti naują turtą ar pildyti aprašą pasibaigus 14 dienų terminui. Kadangi įrašas Turto arešto aktų registre yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo, panaikinimo pasekmė, laikinai įregistruotas turto arešto aktas turi būti išregistruotas iš Turto arešto aktų registro kitą darbo dieną suėjus 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo, išskyrus atvejus, kai antstolis, nepraleidęs šio 14 dienų termino, pateikia registrui turto aprašą ar kitą dokumentą, kuriuo patikslinami areštuoto turto duomenys (Lietuvos Respublikos Turto arešto aktų registro įstatymo 10 straipsnio 5 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 314 patvirtintų Turto arešto aktų registro nuostatų 36 punktas). Tai iš esmės reiškia, kad antstoliui per 14 dienų neatlikus minėtų veiksmų, įsiteisėjusi ir nepanaikinta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebetenka teisinės reikšmės, nes laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigia pagal įstatymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1885/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės galiojimo pabaiga nesiejama su teismo nutarties panaikinimu ar pakeitimu, bet pasibaigia įstatymo pagrindu esant jame nurodytai aplinkybei. Nurodomoje CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatyta išlyga reiškia, kad teismui priėmus nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl turto arešto, bet asmeniui, kurio prašymu jos taikytos, nesikreipus į antstolį ir nepatikslinus areštuoto turto duomenų – jos galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos, o vėliau jos negalioja. Praėjus šiam terminui antstolis neturi pagrindo pagal teismo nutartį tikrinti ir tikslinti areštuotino turto duomenų, nes turtas įstatymo pagrindu vertinamas kaip neareštuotas. Nėra teisinio pagrindo neareštuoto turto įtraukti į areštuoto turto aprašą, o įtraukimas į tokį vertinamas kaip neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-488/2013). Tokiais atvejais lieka galioti tik laikinosios apsaugos priemonės turto ar turtinių teisių atžvilgiu, kurie įtraukti į areštuoto turto aprašą per 14 dienų.

Byloje esančiame Turto arešto aktų registro išraše nurodoma, jog turto arešto aktu Nr. 2012002441 inter alia buvo areštuotos UAB „Resota“ turtinės teisės į nekilnojamuosius daiktus – nebaigtus statyti gyvenamuosius namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (b. l. 13), taip pat nurodoma, jog aptariamos UAB „Resota“ turtinės teisės areštuotos vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-5254-464/2012.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties akivaizdu, jog teismas, išsprendęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, jokių UAB „Resota“ turtinių teisių neareštavo apskritai. Iš byloje esančio Turto areštų akto registro išplėstinio išrašo matyti, jog areštas UAB „Resota“ turtinėms teisėms į nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Turto arešto aktų registre pirmą kartą buvo įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 9 d. antstolio padėjėjo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sudaryto turto aprašo Nr. 0010/12/02434 pagrindu.

Taigi, atsižvelgiant į jau minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, antstolio padėjėjui atlikti tokio pobūdžio turto arešto akto pakeitimus ir 2012 m. rugpjūčio 6 d. įtraukti aptariamas turtines teises į Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarties pagrindu sudarytą areštuojamo turto aprašą nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes, pirma, UAB „Resota“ turtinės teisės nebuvo areštuotos aptariama Vilniaus apygardos teismo nutartimi, antra, pats turto aprašas Nr. 0010/12/02434 buvo sudarytas jau pasibaigus įstatyme numatytam 14 dienų terminui, kuriam suėjus pasibaigia ir pačių laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas (CPK 147 straipsnio 6 dalis). Nustojus galioti laikinosioms apsaugos priemonėms, nebeliko pagrindo ir įrašo Turto arešto aktų registre egzistavimui.

Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant į faktą, jog antstolio padėjėjas į areštuojamo turto aprašą įtraukė turtą, kurio atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės teismo nebuvo taikytos, be to, tai padarė praleidęs proceso įstatyme numatytą 14 dienų terminą, konstatuotina, kad egzistuoja pagrindas įrašo dėl turtinių teisių arešto panaikinimui dėl kiekvienos iš minėtų priežasčių. Turto arešto aktų registras privalėjo atsisakyti registruoti areštuoto turto aprašą, nustatęs, jog antstolis (antstolio padėjėjas) aprašė turtą, kuris teismo nutartimi nebuvo areštuotas, taip pat kad areštuoto turto aprašas sudarytas ir pateiktas registruoti pasibaigus 14 d. terminui nuo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo (Turto arešto aktų registro įstatymo 10 straipsnio 5 punktas, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl lizingo sutarties nutraukimo įtakos lizingo gavėjo turtinėms teisėms į lizinguotą turtą

CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal lizingo sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jam reikalingu daiktu, specialiai tam įsigytu lizingo davėjo ir lizingo davėjui mokant už tai periodines įmokas. Iš lizingo sutarties reguliavimo CK 6.567 straipsnio 1 dalyje matyti, kad daikto nuosavybės teisės perėjimas iš lizingo davėjo lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžiusiam sutartį, nėra būtinas lizingo sutarties požymis. Šalys gali susitarti, kad daikto nuosavybės teisė pereis lizingo gavėjui šiam sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, tačiau gali susitarti ir kitaip, pavyzdžiui, kad lizingo gavėjas, tinkamai įvykdęs lizingo sutartį, įgis teisę nusipirkti iš lizingo davėjo daiktą už likutinę vertę arba kad daikto nuosavybės teisė liks lizingo davėjui ir kt.

Lizingo sutarties esminio pažeidimo teisiniai padariniai įtvirtinti CK 6.574 straipsnyje. Šioje normoje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: 1) lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; 2) jis gali nutraukti lizingo sutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad lizingo sutarčių atribojimas pagal tai, ar šalys susitarė dėl nuosavybės teisės perėjimo lizingo gavėjui, svarbus sprendžiant dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių, tačiau analizuojant CK 6.574 straipsnio normos turinį, darytina išvada, kad visais lizingo sutarties nutraukimo atvejais, nepriklausomai nuo sutarties rūšies ir jos nutraukimo pagrindo, lizingo dalykas turi būti grąžinamas lizingo davėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ v. UAB „Šklėriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-462/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog UAB „Danske lizingas“ nutraukus su UAB „Resota“ sudarytas lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pastarosios bendrovės turėtos turtinės teisės į lizinguotą nekilnojamąjį turtą pasibaigė. Byloje nėra duomenų, kad lizingo sutarčių, kurių pagrindu UAB „Resota“ buvo įgijusi turtines teises, nutraukimo teisėtumas yra ginčijamas. Dėl šių priežasčių išnyko ir antstolio padėjėjo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sudaryto areštuojamo turto aprašo pagrindu turtinėms teisėms taikyto turto arešto objektas (pačios turtinės teisės). Ši aplinkybė taip pat yra pagrindas atitinkamo įrašo viešame registre panaikinimui.

Dėl UAB „Danske lizingas“ reikalavimų

Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Danske lizingas“ atsiliepime formuluojami reikalavimai – įpareigoti Turto arešto aktų bei Nekilnojamojo turto registrus panaikinti įrašus dėl turtinių teisių arešto bei įregistruoti juridinius faktus, susijusius su A. K. ir įmonės „Grūdoteka“ teisėmis į nekilnojamąjį turtą – nėra susiję su šioje byloje nagrinėjamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Dėl šios aplinkybės teismas atsisako priimti šiuos prašymus kaip neteismingus Lietuvos apeliaciniam teismui. Atkreipiamas suinteresuoto asmens UAB „Danske lizingas“ dėmesys, jog jo reiškiami reikalavimai dėl registrų įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus yra materialiojo teisinio pobūdžio klausimai, nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Turto arešto aktų registro atsisakymas įregistruoti turto arešto aktą (jo pakeitimus) ar jį išregistruoti gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnio 3 dalis). Panašios nuostatos dėl registratoriaus sprendimų apskundimo įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro 30 straipsnyje. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje nenagrinėjo reikalavimų dėl lizingo sutarčių galiojimo, nutraukimo teisėtumo, naujojo lizingo gavėjo teisių į lizinguojamą turtą ir kt., todėl neturi įgaliojimų, spręsdamas tik procesinį laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, nagrinėti materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimų, nesusijusių su šioje byloje nagrinėtu prašymu dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti. Tarp suinteresuotų asmenų kilus ginčui dėl tam tikro turto ar turtinių teisių, toks ginčas turėtų būti sprendžiamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Taip pat pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto registro įrašai padaryti dėl egzistuojančių sąsajų tarp registrų (Turto arešto aktų registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 38 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 314 patvirtintų Turto arešto aktų registro nuostatų 48.3, 49 ir 52 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 71.10, 72 punktai). Todėl šios nutarties pagrindu išregistravus suinteresuotų asmenų turtinių teisių į nekilnojamuosius daiktus – gyvenamuosius namus (adresas: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); adresas: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – areštą, atitinkami apribojimai nekilnojamajam turtui turėtų būti panaikinti ir Nekilnojamojo turto registre.

Dėl kitų teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių

Teisėjų kolegija pažymi, kad vėlesniais Vilniaus apygardos teismo procesiniais sprendimais, kaip jau minėta šioje nutartyje, laikinosios apsaugos priemonės keičiamos ar modifikuojamos nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog, nors Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-88/2013 papildomai ir areštavo UAB „Resota“ turtą (įskaitant turtines teises) bendrai 713 391, 66 Lt sumai, tačiau bendrovė Interseroh Scrap and Metals Trading GmbH per įstatyme nustatytą 14 dienų terminą į antstolį nesikreipė, todėl Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigė.

Taip pat pažymėtina, kad areštas UAB „Resota“ turtinėms teisėms į tą patį nekilnojamąjį turtą įregistruotas ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8311-122/2013 pagrindu, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas neturi įgaliojimų šioje byloje spręsti minėtos Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarties pagrindu įregistruoto turto arešto panaikinimo klausimą (CPK 149 straipsnio 3 dalis).

Nustačius aplinkybes, jog Vilniaus apygardos teismo nutartimi turtinės teisės areštuotos nebuvo, o antstolio padėjėjas šias teises į areštuojamo turto aprašą įtraukė jau pasibaigus 14 dienų terminui, taip pat, jog lizingo sutarties nutraukimas yra pagrindas buvusio lizingo gavėjo turtinių teisių išnykimui, suinteresuotų asmenų prašymas tenkinamas iš dalies.

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų formuluojami argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusių klausimų teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 149 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 10 straipsnio 1 ir 5 punktais, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Suinteresuotų asmenų A. K. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) ir A. K. įmonės „Grūdoteka“ (juridinio asmens kodas: 140758566, adresas: Minijos pr./Baltijos pr.123-49, LT-93224, Klaipėda) prašymą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos Turto arešto aktų registro įrašą dėl turtinių teisių į nekilnojamuosius daiktus (gyvenamuosius namus, adresas: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausiusių uždarajai akcinei bendrovei „Resota“ (juridinio asmens kodas: 241932490, adresas: Lypkių g. 20, LT-94103, Klaipėda), arešto, atlikto remiantis antstolio padėjėjo Vytauto Barvydaičio (adresas: Danės g. 5, Klaipėda) 2012 m. rugpjūčio 6 d. sudarytu turto aprašu vykdomojoje byloje Nr. 0010/12/02434.

Nutartį išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims ir Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.