- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-31
- Bylos Nr.
- 2-230/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Donatas Šernas, Dalia Vasarienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Resota“
- Ieškovas
- Interseroh Scrap
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo Interseroh Scrap and Metals Trading Gmbh prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ atžvilgiu taikymo iki ieškinio užsienio arbitraže pareiškimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Interseroh Scrap and Metals Trading GmbH kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo UAB „Resota“ atžvilgiu taikymo iki ieškinio pareiškimo užsienio arbitraže dienos. Prašyme nurodė, jog ieškovas metalo laužo pirkimo pardavimo sutarčių pagrindu atsakovui atliko avansinius mokėjimus, sumokėjo 80 proc. siekiamo įsigyti metalo laužo kainos. Bendra avansinių mokėjimų suma 940 000 EUR. Atsakovas sutartyse numatyto metalo laužo nepristatė ir atsisakė grąžinti avansinius mokėjimus. Šalys metalo pirkimo sutartyse nustatė, jog jų ginčai nagrinėjami arbitraže, esančiame Hamburge, Vokietijoje. Ieškovas ketina savo pažeistas teises ginti užsienio arbitraže, tačiau proceso pradėjimui būtina surinkti ir išversti į vokiečių kalbą visus rašytinius įrodymus, kas reikalauja daug laiko, todėl prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu iki ieškinio užsienio arbitraže pareiškimo dienos. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, kadangi atsakovo skola yra labai didelė 1 025 598,37 EUR (3 538 314,37 Lt). Atsakovas, vengdamas prievolės įvykdymo, savo turtą, tame tarpe ir metalo laužą, gali perleisti tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi tenkino ieškovo Interseroh Scrap and Metals Trading GmbH prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio užsienio arbitraže pareiškimo dienos ir areštavo atsakovui UAB „Resota“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šį turtą parduoti, mainyti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, ir tik nesant šio turto ar esant jo nepakankamai – areštavo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis 1 025 598,37 EUR (3 538 314,37 Lt) sumai. Teismas taip pat nustatė ieškovui 30 dienų terminą nuo nutarties priėmimo dienos ieškiniui užsienio arbitraže pareikšti ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Teismas, įvertinęs šalių sudarytas plieno laužo pirkimo pardavimo sutartis, šalių susitarimą dėl ginčų sprendimo užsienio arbitraže, sutiko su ieškovo nurodomomis aplinkybėmis dėl negalėjimo iš karto pateikti ieškinį arbitražui, esančiam Vokietijoje. Įvertinęs ieškovo atsakovui reiškiamo reikalavimo dydį bei viešai prieinamus atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus teismas sprendė, kad reikalavimo suma 1 025 598,37 EUR (3 538 314,37 Lt) tiek objektyviai, tiek subjektyviuoju aspektu yra pakankamai ženkli, jog sudarytų prielaidas išvadai apie sprendimo įvykdymo sudėtingumą, susiformuoti. Atsakovo nuosavybes teise valdomo turto bei trumpalaikių įsipareigojimų santykis leido teismui spręsti apie jo komplikuotą turtinę padėtį ir tai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo rizika neproporcingai padidėtų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Resota“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – dėl teismingumo taisyklių pažeidimo palikti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėtą arbą jį atmesti, o jeigu teismas manytų kitaip – netaikyti piniginių lėšų arešto. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas piktnaudžiauja teise ir yra nesąžiningas. Pats ieškovas yra pažeidęs tarp šalių sudarytas pirkimo pardavimo sutartis, nepristatė laivų, atsisakė prekės, padarė apeliantui dėl to nuostolių, todėl apeliantas nėra laikytinas pažeidusiu savo prievoles, o tai reiškia, kad ieškovas, realizuodamas procesinę teisę dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, piktnaudžiauja teise, todėl ieškovo prašymo nėra pagrindo tenkinti ir teismas tariamą ieškovo teisę gali atsisakyti ginti, t. y. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali atmesti (CK 6.64 str. 3 p., 137str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, preliminariai neįvertino ieškovo keliamų reikalavimų pagrįstumo, nenustatė, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
2. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išnagrinėtas pažeidus teismingumo taisykles (CPK 329 str. 1 d.). Apelianto buveinė ir turtas yra Klaipėdoje, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra teismingas Klaipėdos apygardos teismui, o ne Vilniaus apygardos teismui (CPK 147 str. 3 d.).
3. Apelianto turtinė padėtis yra gera, todėl nėra jokios grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui.
4. Apelianto piniginių lėšų areštas pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus, varžo apelianto teises daugiau negu reikia siekiamam tikslui pasiekti. Areštavus apelianto pinigines lėšas gali būti paralyžiuota įmonės veikla, t. y. įsipareigojimų vykdymas bankams ir kitiems užsakovams, dėl ko gali būti sukelti negrįžtami procesai ir įmonė gali būti privesta prie bankroto. Audito išvada įrodo, kad piniginių lėšų areštu apeliantui būtų padaryti neproporcingi suvaržymai, sukelti itin sunkūs padariniai, todėl piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Interseroh Scrap and Metals Trading GmbH prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Ieškovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui (nuo 2012-06-30 įsigaliojusi CPK 147 str. 3 d. redakcija).
2. Ginčas tarp šalių turi būti nagrinėjamas Hamburge (Vokietijoje) esančiame arbitraže, todėl ieškovas nesiekė išdėstyti visų ginčo su apeliantu aplinkybių ir pilnai pagrįsti savo ieškinio Lietuvos teismuose. CPK 144 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad ieškovas tik tikėtinai pagrįstų savo ieškinio reikalavimą. Ginčas dėl šalių tarpusavio pareigų, kylančių iš metalo laužo pirkimo sutarčių, vykdymo yra viena esminių aplinkybių nagrinėjamoje byloje, kuri turės būti nustatyta Hamburge (Vokietijoje) esančiame arbitraže ir neturi (negali) būti iki galo ištirta Lietuvos teismų. Ieškovas pateikė įrodymus, kad apeliantas tikėtinai pažeidė savo įsipareigojimus kylančius iš minėtų sutarčių.
3. Apelianto pateiktas 2012 m. birželio 30 d. balansas neturi įrodomosios vertės, nes yra pateiktas suinteresuoto asmens ir jame nurodytų skaičių teisingumas negali būti objektyviai patikrintas, todėl minėtas balansas nepatvirtina geros apelianto turtinės padėties. Be to, apelianto turimas metalo laužas yra pakankamai likvidi prekė, turinti nemažą paklausą. Apeliantas labai skubėjo parduoti/perleisti metalo laužą, siekdamas išvengti savo įsipareigojimo perduoti šį metalo laužą ieškovui. Tuo tarpu apelianto turimas nekilnojamasis turtas, atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją, visiškai nėra likvidūs, nėra objektyviai įvertintas ir negali būti laikomas pakankama priemone užtikrinti ieškovo teisių įgyvendinimą. Apelianto patektas Sutartinės hipotekos lakštas ir jame pateikta informacija turėtų būti vertinami kritiškai, nes apeliantui įkeičiamų daiktų įkainojimas (3 000 000 LTL) yra nustatytas šalių susitarimu. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija šiuo metu bylinėjasi su apeliantu dėl 900 000 Lt skolos priteisimo. Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo naikinti apelianto piniginių lėšų areštą, nes apeliantas nepateikė įrodymų, jog jo turtimo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto užtektų padengti būsimo ieškinio vertę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio užsienio arbitraže pareikšimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Remiantis CPK 147 straipsnio 3 dalimi (nuo 2012 m. birželio 30 d. įsigaliojusi redakcija), prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui. Esant tokiam imperatyviam įstatyminiam reglamentavimui apelianto argumentas, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išspręstas pažeidus teismingumo taisykles, yra nepagrįstas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.). Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui ar arbitražui padavimo dienos (CPK 147 str. 3 d.). Atvejai, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikslingas dar net neiškėlus bylos, reglamentuojami specialiosiomis normomis, numatančiomis išimtį iš bendrųjų taisyklių. Šių nuostatų tikslas – išvengti atsakovo veiksmų, kuriais jis, iki bus pareikštas ieškinys, kurio negalima pareikšti jau paduodant teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apsunkintų galimo teismo sprendimo vykdymą arba padarytų jį negalimu. Kadangi galimybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo teismui ar arbitražui dienos yra išimtinė, įstatymų leidėjas ją sieja ir su griežtu terminu – CPK 147 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, nustato pareiškėjui ne ilgesnį nei 14 dienų arba 30 dienų, jeigu ieškinys turi būti reiškiamas užsienio teismui ar arbitražui, terminą ieškiniui pareikšti, per kurį ieškinio nepareiškus, laikinosios apsaugos priemonės privalo būti panaikinamos. Pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos, privalo pagrįsti ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas), bet ir priežastis, pateisinančias ieškinio pareiškimo atidėjimą. Be to, pareiškėjas privalo motyvuotai pagrįsti, kodėl laikinosios apsaugos priemonės konkrečiu atveju privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus teismo proceso, t. y. pareiškėjas taip pat privalo įrodyti egzistuojant specialiąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygas.
Atskirojo skundo argumentas, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė preliminariai neįvertinęs ieškovo reikalavimų pagrįstumo yra nepagrįstas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje plačiau dėl preliminaraus ieškovo reikalavimų pagrįstumo įvertinimo nepasisakė, nereiškia, kad jis tokio vertinimo neatliko, o nenustatęs akivaizdaus reikalavimų nepagrįstumo, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau minėtą teismų praktiką, formuojamą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, bei į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus, preliminariai įvertinusi ieškovo pareikštus reikalavimus, daro prielaidą, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Tokiu atveju egzistuotų teismo ar arbitražo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminarus reikalavimų įvertinimas nėra būsimų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti atmestas iš esmės išnagrinėjus bylą arba ieškovas bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas – dėl nutarties, kuria atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo. Apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl ieškovo nesąžiningumo vykdant sutartinius įsipareigojimus yra svarbios sprendžiant ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumą nagrinėjant bylą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus teisinio pagrindo teigti, jog apelianto išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą netaikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantas teigia, kad jo turtinė padėtis yra gera, todėl nėra grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu atveju vertinant ar atsakovo turtinė padėtis yra gera ir jam pareikšto reikalavimo suma nėra didelė, teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte yra ar nėra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 07 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje Nr. 2-428/2008). Ieškinio sumos ir atsakovo turtinės padėties santykio vertinimas, kaip vieno iš kriterijų sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė.
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2012 m. birželio 30 d. balansą. Iš šiame balanse nurodytų duomenų matyti, kad apeliantas iš viso turi 20 444 327 vertės turto. Apelianto ilgalaikio turto vertė – 15 867 553 Lt, iš jo net 12 870 982 Lt sudaro po vienerių metų gautinos sumos. Taigi šios vertės turtu apeliantas šiuo metu nedisponuoja, jo realios atgavimo galimybės nėra žinomos. Apeliantui priklausančio nekilnojamojo turto vertė nėra labai didelė: žemė – 268 806 Lt; pastatai ir statiniai – 91 313 Lt. Didžiąją dalį apelianto trumpalaikio turto sudaro atsargos – 3 693 620 Lt, tačiau byloje nėra duomenų koks konkretus materialusis turtas sudaro minėtas atsargas. Apelianto mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 13 197 132 Lt, iš jų net 8 675 270 Lt sudaro per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto balanso duomenis, daro išvadą, kad yra nepaneigtas objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nedidelė ieškinio suma negali būti kriterijus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantas neįrodė, kad prašoma priteisti iš jo suma (3 538 314,37 Lt) apeliantui nėra didelė ir kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas, nes galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nebus apsunkintas (CPK 178 str.).
Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Kai yra taikomas turto areštas, teismas privalo išspręsti turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimus (CPK 145 str. 4 d.). Kai teismui nėra žinoma kiek ir kokio turto turi atsakovas, surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavedama antstoliui (CPK 148 str. 4 d.). Priimant skundžiamą nutartį teismui nebuvo žinoma kiek ir kokio turto turi apeliantas, todėl jis pagrįstai reikalavimo sumos ribose areštavo apelianto nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – apelianto pinigines lėšas ar turtines teises priklausančias apeliantui ir esančias pas apeliantą ar trečiuosius asmenis, neviršijant reikalavimo sunos. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Pažymėtina, kad areštavus apelianto pinigines lėšas, pirmosios instancijos teismas leido apeliantui mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei privalomas įmokas valstybės ir SODROS biudžetams.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Jeigu, apelianto manymu, pritaikyti ribojimai gali sukelti jam didelius nuostolius, jis įstatymo nustatyta tvarka, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK146 str. 1 d., 3 d.). Įsiteisėjus teismo ar arbitražo sprendimui, kuriuo ieškovo reikalavimai būtų atmesti, apeliantas taip pat galėtų reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos apeliantas patyrė dėl ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 str. 2 d.).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias nagrinėjamam klausimui aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį nepakeistą.