- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-30
- Bylos Nr.
- 2-1405/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- R. K.
- Kategorijos
- 94.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6452-553/2009 pagal pareiškėjo tarptautinės privačios unitarinės įmonės Solibel AO „N.F. Solid“ prašymą atsakovui R. K. įmonei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas tarptautinė privati unitarinė įmonė Solibel AO „N.F. Solid“ 2009 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu prašymu (b. l. 1-5) prašė areštuoti 434 529,18 Lt dydžio atsakovo kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises. Nurodė, kad Tarptautinis arbitražo teismas prie BelTPP 2009 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 125 848,35 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta 434 529,18 Lt) skolą už prekes. Arbitražo teismo sprendimas įsiteisėjęs, bet jo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvoje procedūra nepradėta. Pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo į Vilniaus apygardos teismą, nes pagal CPK 29 straipsnį būtent minėtas teismas būtų kompetentingas nagrinėti ginčą iš esmės, jeigu bylos šalys nebūtų pasirinkusios arbitražo (LR komercinio arbitražo įstatymo 12 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi (b. l. 29-30) pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 28 aprobuota teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalga. Apžvalgoje sakoma, kad „kai užsienio valstybės teismas nagrinėja bylą, neteismingą Lietuvos teismams, ir ieškovas prašo užtikrinti ieškinį, areštuojant Lietuvoje esantį atsakovo turtą, Lietuvos teismas turi teisę spręsti ieškinio užtikrinimo klausimą bendrais pagrindais“. Teismo nuomone, tokia pati taisyklė taikytina ir tada, kai bylą nagrinėja ne užsienio valstybės teismas, o arbitražas, nes bylos nagrinėjimas Lietuvos teismams nepriklauso, o Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis bei 1 straipsnio 3 dalis suteikia teisę Lietuvos teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgiant į arbitražo vietą.
Šalies argumentai
Atsakovas R. K. įmonė atskiruoju skundu (b. l. 39-45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį, vadovaudamasis šiais motyvais. Pirma, ginčas dėl skolos priteisimo yra išnagrinėtas, t. y. baigėsi trečia civilinio proceso stadija; sprendimas įsiteisėjo (ketvirtos civilinio proceso stadijos nebus), bet sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra (penkta civilinio proceso stadija) nepradėta. Tokiu atveju prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rūšinio teismingumo taisyklės, įtvirtintos CPK 27 straipsnio 1 dalyje, netaikytinos – reikia vadovautis CPK 809 straipsniu, nes CPK VII dalies normos, Komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio 2 dalis, kaip specialiosios normos, turi prioritetą prieš CPK bendrąsias nuostatas. Kadangi tik Lietuvos apeliacinis teismas yra kompetentingas nagrinėti užsienio teismų (arbitražų) priimtų sprendimų pripažinimo, leidimo juos vykdyti Lietuvoje klausimus, vadinasi, tik Lietuvos apeliacinis teismas kaip pirmosios instancijos teismas turi teisę spręsti visus kitus klausimus, susijusius su užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimu bei leidimu juos vykdyti Lietuvoje, kurie kyla po to, kai ginčas jau baigtas nagrinėti materialiosios teisės aspektu. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsniu, kuriame numatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl priemonių užtikrinti ieškinį iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba jo metu. Dabar susidarė neapibrėžta situacija, kuri gali tęstis neribotą laiką: joks civilinis procesas dėl arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje nevyksta, bet atsakovo nuosavybės teisės suvaržytos. Byloje taip pat nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio (prašymo dėl sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje) padavimo instituto taikymo sąlygų bei pagrindų (CPK 148 str. 2 d.). Todėl, apelianto nuomone, Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užbaigtoje nagrinėti byloje, pažeidė išimtinio teismingumo taisykles, kas sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Vilniaus apygardos teismas negalėjo nežinoti imperatyvių normų, todėl apeliantas įtaria jį šališkumu. Antra, Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo neįgalioto asmens prašymą. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjo vardu pasirašė advokatas V. Bernatonis, bet, kaip matyti iš 2009 m. rugpjūčio 21 d. atstovavimo sutarties, jis įgaliotas atlikti atitinkamus procesinius veiksmus, susijusius su arbitražo teismo sprendimo pripažinimu ir leidimu jį vykdyti Lietuvoje.
Atsiliepimas
Pareiškėjas tarptautinė privati unitarinė įmonė Solibel AO „N.F. Solid“ atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 50-55) skundo nepripažįsta ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjo nuomone, skundžiama nutartis užtikrina ne būsimos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dėl arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti vykdymą, bet paties arbitražo teismo sprendimo dėl skolos priteisimo įvykdymą. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad arbitražo teismo sprendimas šalims neprivalomas, kol Lietuvoje jis įstatymų nustatyta tvarka nepripažintas. Pareiškėjas prašė Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas apsaugoti savo turtinius interesus. Pirmosios instancijos teismą pareiškėjas pasirinko ne pagal materialinio reikalavimo dydį, o pagal sprendimu priteistą sumą ir kreipėsi su prašymu CPK 27 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas nepaiso arbitražo sprendimo privalomos galios ir jo gera valia nevykdo, pareiškėjas priverstas inicijuoti arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje procedūrą. Galimybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones tiek užsienio valstybės, tarptautinio teismo ir/ar arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvoje procese, tiek tokių sprendimų faktinio vykdymo procese numatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-249/2004). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje, kuri priimta civilinėje byloje Nr. 2-251/2006, konstatavo, kad „[...] pagal CPK taisykles Lietuvos teismas jam teismingoje byloje turi teisę taikyti ieškinio užtikrinimo priemones“. Tad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutui taikomos įprastinės civilinio proceso taisyklės, neatsižvelgiant į tai, kad pats ginčas vyksta pagal arbitražo proceso taisykles. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepažeidė išimtinio teismingumo taisyklių, nes CPK 31 straipsnyje nenumatyta jokių išimčių dėl prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK 809 straipsnio 1 dalis negali būti interpretuojama plečiamai, t. y. kaip apimanti prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismingumą, nes Lietuvos apeliacinis teismas paprastai nagrinėja bylas apeliacine tvarka.
Pasak pareiškėjo, teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo principus, nes iki bylos dėl sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti pabaigos Lietuvos apeliaciniame teisme apeliantas galėtų perleisti, paslėpti, išeikvoti savo turtą, apsunkinti jį, pripažinto ir leisto vykdyti arbitražo teismo sprendimo įvykdymą padarydamas de facto neįmanomą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad atsakovas be pagrindo abejoja Vilniaus apygardos teismo teisėjos, nagrinėjusios prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, objektyvumu. Jei minėta teisėja iš tikrųjų buvo šališka, apeliantas galėjo pasinaudoti teise ją nušalinti, bet to nepadarė.
Pareiškėjas nesutinka, kad jo atstovas advokatas V. Bernatonis neturėjo teisės pasirašyti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 2009 m. rugpjūčio 21 d. atstovavimo sutartis yra bendro pobūdžio, o pagal CPK 59 straipsnio 2 dalį atstovavimo sutartyje nereikia atskirai aptarti įgaliojimo pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimo į jį motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė normas, reglamentuojančias išimtinį bylos teismingumą. Skundžiama nutartis atitinka absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą, todėl naikintina.
Pagrindinis apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilęs klausimas susijęs su tuo, kokiam užsienio arbitražo sprendimo vykdymo vietos atitinkamoje valstybėje pirmosios instancijos teismui yra teismingas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas, arbitražo sprendimas įsiteisėjo. Atsakymą į šį klausimą pateikia Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 2-249/2004) suformuluota taisyklė. Nurodytoje byloje kalbama apie tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra savarankiška pažeistų ir/ar ginčijamų civilinių teisių gynimo būdų forma. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių - procesinis reikalavimas, o prašymas dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje - materialinis reikalavimas, nors ir turintis daug procesinio reikalavimo bruožų (pvz., sprendžiant klausimą dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo negalima tikrinti sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo materialiosios teisės aspektu, sprendimų pripažinimo sąlygos orientuotos į procesinius dalykus). Bylos teismingumas visada yra nustatomas atsižvelgiant į materialinį reikalavimą, kuris buvo ar gali būti pareikštas, o procesinių reikalavimų, kaip šalutinių, papildomų reikalavimų, teismingumas atskirai nereguliuojamas - jį lemia (potencialaus) pagrindinio reikalavimo teismingumas.
Prašymus dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvoje pirmąja instancija nagrinėja tik Lietuvos apeliacinis teismas (LR teismų įstatymo 21 str. 2 p., Komercinio arbitražo įstatymo 39 str. 2 d. ir CPK 809 str. 1 d.). Vadinasi, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būdamas šalutinis (papildomas) procesinis reikalavimas lyginant jį su prašymu dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje, gali būti paduotas taip pat tik Lietuvos apeliaciniam teismui, nepriklausomai nuo to, ar pati užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje procedūra buvo pradėta, ar ne. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo teismingumo negalima nustatyti pagal priteistą sumą, vadovaujantis CPK 25-27 straipsniais, kaip kad padarė pareiškėjas.
Atsiliepime į skundą pareiškėjas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-251/2006. Minėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes jas apygardos teismas taikė tuo metu, kai užsienio valstybės teismas dar tebenagrinėjo bylos šalių ginčą iš esmės. Tokią praktiką aprobavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime Nr. 28. Tačiau nagrinėjamoje byloje faktinė situacija kitokia: bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas, arbitražo sprendimas įsiteisėjo, taigi Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis negali būti taikomas.
Vilniaus apygardos teismas, išsprendęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo po to, kai trečioji civilinio proceso stadija baigėsi, pažeidė bylos išimtinio teismingumo taisykles, įtvirtintas Teismų įstatymo 21 straipsnio 2 punkte, Komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje, CPK 809 straipsnio 1 dalyje, peržengė savo kompetencijos ribas. Tokiu atveju skundžiama nutartis naikintina dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 2 d. 6 p., 338 str.), o pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui atsisakytina priimti, išaiškinant pareiškėjui teisę tokį prašymą teikti Lietuvos apeliaciniam teismui, kompetentingam spręsti užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje klausimus (CPK 3 str. 6 d., 137 str. 2 d. 2 p.).
Vien tik iš Vilniaus apygardos teismo teisėjos, nagrinėjusios prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, padarytos procesinės klaidos nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad teisėja buvo palankiai nusiteikusi pareiškėjo atžvilgiu ar priešiška apeliantui.
Oponuodama pareiškėjui dėl ekonomiškumo, proporcingumo principų pažeidimo panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas bet kuriuo metu turi teisę kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą kaip pirmosios instancijos teismą su analogišku prašymu.
Pareiškėjo ir jo atstovo advokato V. Bernatonio 2009 m. rugpjūčio 21 d. atstovavimo sutartyje (b. l. 28) sakoma, kad klientas paveda advokatui atstovauti jam „su teise pareikšti ieškinį, priešieškinį, pakeisti ar papildyti juos, atsisakyti ieškinio ar jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdyti, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, teikti atsikirtimus, atsiliepimus, skundus bei atlikti kitus procesinius veiksmus, susijusius su atstovavimu visuose civiliniuose ginčuose ir visose civilinėse bylose, susijusiose su Tarptautinio arbitražo teismo prie BelTPP sprendimo byloje su R. K. įmone [...] pripažinimu ir vykdymu“. Interpretuojant sutarties nuostatą „pareikšti ieškinį, priešieškinį, pakeisti ar papildyti juos, atsisakyti ieškinio ar jį pripažinti [...] civilinėse bylose, susijusiose su Tarptautinio arbitražo teismo prie BelTPP sprendimo byloje su R. K. įmone [...] pripažinimu ir vykdymu“) pažodžiui, akivaizdu, kad šių veiksmų atstovas negalėtų atlikti net teoriškai, nes nurodyti veiksmai atliekami įprastinėje ginčo teisenoje, o ne inicijuojant užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje procedūrą. Kadangi gramatinis sutarties aiškinimo metodas veda į aklavietę, daro sutartį absurdišką, reikia ieškoti kitokio aiškinimo metodo, kurį taikant išeitų racionalus rezultatas (CK 6.193 str. 1 d.). Taikant atstovavimo sutarties šalių ketinimų metodą ir turint omenyje sutarties pasirašymo laiką (bylinėjimasis dėl skolos priteisimo baigtas, galima nebent arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti procedūra), sutarties nuostata „atlikti kitus procesinius veiksmus, susijusius su atstovavimu visuose civiliniuose ginčuose“ išplečiama iki išvados, kad advokatui konkrečioje byloje (su R. K. įmone) buvo išduotas generalinis įgaliojimas. Vadinasi, pareiškėjo atstovas turėjo teisę kliento vardu pasirašyti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apelianto turtui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - pareiškėjo tarptautinės privačios unitarinės įmonės Solibel AO „N.F. Solid“ prašymą atsakovui R. K. įmonei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsisakyti priimti kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui.
Šios nutarties nuorašus išsiųsti bylos šalių atstovams ir turto arešto aktų registro tvarkytojui.