Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2021 m. gruodžio 7 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl ieškinio senaties termino

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Ž. S. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2021 m. gruodžio 7 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovę arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į kalinimo įstaigą dienos, į teismą su skundu kreipėsi tik 2023 m. balandžio 26 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios.

Dėl gyvenamojo ploto

Ginčo laikotarpiu iki 2020 m. sausio 21 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkte.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu – nuo 2020 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. gruodžio 7 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų Trečiojo sektoriaus 15-ojo būrio kambaryje, kurio plotas – 71,20 kv. m., jame įrengta dvidešimt dvi miegamosios vietos. Pareiškėjas skunde nenurodė, su kiek tiksliai asmenų buvo kalinamas, o tik trumpai ir abstrakčiai paminėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvo laisvo ploto trūkumas. Taigi, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis ir jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo teiginių pagrįstumą. Kadangi byloje nėra duomenų, kiek tiksliai asmenų gyveno kartu su pareiškėju kiekvieną ginčo laikotarpio dieną, tačiau nei pareiškėjas, nei atsakovas neteigė, kad gyvenamosiose patalpose gyveno daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų, pareiškėjui tekusį plotą teismas apskaičiuoja padalindamas bendrą patalpos plotą iš joje esančių miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, net ir laikant, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjo gyvenamieji kambariai buvo maksimaliai užpildyti, jam teko nuo 3,1 kv. m iki 3,33 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos.

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas. Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl pertvarų įrengimo dušų patalpose

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V- 908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 16 ir 18 punktai reglamentuoja oro temperatūrą dušinėse, taip pat privalomą karšto vandens į jas tiekimą. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodomi dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir/ar kietasis inventorius, tačiau reikalavimo, jog privalomai dušuose turi būti pertvaros, tarp jų nėra. Detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja.

Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušuose įrengti pertvaras, tačiau vėliausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti bausmę vykdančios įstaigos nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir pripažįstama, kad nuteistajam, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, jo privatumas yra pažeidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA- 1005-789/2021; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-845-261/2021). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Szafrański prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17249/12).

Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų trečiajame sektoriuje prausėsi dušuose, kuriuose nebuvo pertvarų. Tai patvirtino pats atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą. Todėl, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, t. y. pažeistas Konvencijos 8 straipsnis ir pareiškėjas iš tiesų galėjo patirti perteklinius nepatogumus, neigiamus emocinius išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Pastebėtina ir tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė atskirų persirengimo kabinų dušuose įrengimo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kreipėsi į atsakovą, prašydamas sudaryti galimybę persirengti atskirai nuo kitų asmenų, o atsakovas to neužtikrino. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl neįrengtų persirengimo kabinų dušo patalpose. Tokia pozicija dėl persirengimo kabinų neįrengimo atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-372-821/2023; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-451-525/2022; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1381-552/2021).

Dėl teisės atlikti religines apeigas

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu detaliau reglamentavo Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (galiojo iki 2022 m. gruodžio 31 d.; toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 113–115 punktai. Numatyta, kad pataisos įstaigos administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (113 punktas). Pataisos įstaigos administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje. Pataisos įstaigoje vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas (114 punktas). Vykstant religinėms apeigoms nuteistieji su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu (115 punktas). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (galiojo iki 2020 m. gruodžio 21 d.), tiek Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (galioja nuo 2020 m. gruodžio 22 d.) nėra numatyta, kad pataisos įstaigoje privalomai turi būti įrengta koplyčia. Todėl koplyčios neįrengimas negali būti vertinamas neteisėtu atsakovo veiksmu.

Akcentuotina ir tai, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Byloje nesant duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas būtų siekęs atlikti religines apeigas ir dėl to į atsakovą kreipėsi raštu, pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga atitinkamų veiksmų imtis, pvz. siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į religinėms apeigoms atlikti skirtą vietą. Nesant, pareiškėjo raštu pareikštų prašymų leisti išpažinti religiją, o pataisos įstaigos administracijos netinkamo reagavimo (pvz. atsisakymo tenkinti prašymus), argumentai dėl teisės į religines apeigas pažeidimo laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Dėl kenkėjų naikinimo ir kontrolės

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių 1-asis kalėjimas aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas neteigė, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi ir jų sukeltų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl higienos normų gyvenamosiose patalpose

Higienos normos HN 134:2015 nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su Higienos normų HN 134:2015 pažeidimu, nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar kalinimo įstaiga, žinodama apie tam tikrus gyvenamųjų ar bendro naudojimo patalpų neatitikimus Higienos normų HN 134:2015 reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius argumentus. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Higienos normų HN 134:2015 reikalavimų neatitinkančių gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo atveju pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės ar techniškai netvarkingų patalpų, nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, nepakankama ventiliacija, patalpos techniškai netvarkingos, atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1598-662/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir panašiai) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės.

Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais. Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo aplinkybes dėl priešgaisrinės saugos neužtikrinimo, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis. Šioje dalyje pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog kalinimo sąlygos buvo nesaugios, tačiau nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog pataisos namuose buvo kilęs gaisras, dėl ko jam atsirado kokios nors neigiamos pasekmės. Vien deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio teiginiai, jog buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės gaisrinės saugos srityje, nenurodant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pripažįstami kaip pakankami įrodymai, patvirtinantys kalinimo įstaigos neteisėtus veiksmus (neveikimą). Teismas pažymi, kad pareiškėjas, turėdamas informacijos apie tai, jog Pravieniškių 1-asis kalėjimas nevykdo priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, turėjo teisę teikti skundus valstybinės priešgaisrinės priežiūros subjektams. Nagrinėjant bylą, duomenų apie pareiškėjo skundus, teiktus valstybinę priešgaisrinę priežiūrą vykdantiems subjektams, nenustatyta. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Dėl emocinės būklės

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo asmens privatumas naudojantis dušu, laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2023 m. balandžio 26 d. buvo pažeidžiamas, toks pažeidimas nebuvo momentinis ar vienkartinis, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas patyrė perteklinius neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą.

Kita vertus, atsakovo į bylą pateikta Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. gegužės 5 d. pažyma „Dėl nuteistojo Ž. S.“ patvirtina, kad pareiškėjas dėl dvasinių išgyvenimų, užgauliojimų, baimės jausmo, kuriuos galėjo sukelti privatumo duše neužtikrinimas, negalėjimas pasimelsti koplyčioje, į psichologus nesikreipė. Todėl teismas vertina, kad, atsakovui neužtikrinus tinkamo privatumo duše, pareiškėjo neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo ir pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, neturtinės žalos atlyginimui yra adekvati 200 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Analogišką praktiką panašaus pobūdžio bylose, formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-351-575/2023; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-352-624/2023, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. TA-29-463/2023).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Ž. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 200 Eur dydžio neturtinę žalą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teismo dienos (2023 m. gegužės 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.