- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-12
- Bylos Nr.
- e2A-367-883/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04957-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- N. P.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės, Egidijaus Mockevičiaus, Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. K. ir atsakovės N. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei N. P. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad 1/2 dalis gyvenamojo namo su visais priklausiniais (duomenys neskelbtini), teisiškai įregistruoto atsakovės N. P. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra ieškovo ir atsakovės dalinė nuosavybė, pripažįstant ieškovui ir atsakovei teisę kiekvienam į 1/2 gyvenamojo namo ir jo visų priklausinių dalį.
2. Ieškinyje nurodė, kad nuo 2010 metų šalys vedė bendrą ūkį, tarp jų susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai. (duomenys neskelbtini) šalims gimė duktė S. K.. Šiuo laikotarpiu ieškovas su atsakove, kaip šeima, iš bendrų lėšų (duomenys neskelbtini) turto pardavimo iš varžytinių metu už 78000 Lt įsigijo sodybą (žemės sklypas, gyvenamasis namas, viralinė, tvartas, daržinė, malkinė, pirtis, kiemo statiniai) (duomenys neskelbtini); atsiskaitymas už sodybą buvo atliktas iš atsakovės atsiskaitomosios sąskaitos, perkamas turtas įformintas kaip atsakovės nuosavybė. Šalių susitarimu sodyba buvo performuota, nugriaunant nereikalingus ir senus pastatus, pastatytas naujas ūkinis pastatas, gyvenamasis namas rekonstruotas, jį padidinant ir renovuojant. Visi sodyboje atlikti darbai ir namo pilnam įrengimui supirkti daiktai, baldai, buitinė technika, namų apyvokos reikmenys, buvo šalių perkami iš bendrų lėšų, kartu dirbant vienoje darbovietėje bei kartu planuojant biudžetą, pirkinius, visą bendrą ūkį. (duomenys neskelbtini)šalims gimė sūnus L. K.. Namo ir sodybos pakeitimai nebuvo registruoti, nauji statiniai yra nepriduoti. Nuo 2018 metų šalių santykiams pablogėjus, atsakovė planuoja sodybą parduoti, nurodė, kad ieškovas privalo iš gyvenamojo namo išsikelti. Ieškovas prašo pripažinti, kad su atsakove veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu, prašo bendrai sukurtą turtą pripažinti jo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis.
3. Atsakovė N. P. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad šalys nei raštu nei žodžiu nesitarė dėl jungtinės veiklos, ieškovas prie nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimo neprisidėjo, taip pat neprisidėjo prie sodybos renovavimo. Atsakovė minėtą gyvenamąją namų valdą (duomenys neskelbtini) pirko iš savo asmeninių lėšų, turtas įregistruotas atsakovės vardu kaip jos asmeninė nuosavybė; turėjo pakankamai pajamų (lėšų) minėtos gyvenamosios namų valdos įsigijimui, taip pat gyvenamosios namų valdos renovavimui. Atsakovė pažymi, kad jos ir ieškovo gyvenimas atsakovei priklausančioje namų valdoje negali būti vertinamas kaip jungtinės veiklos sutarties sudarymas, nes tokio susitarimo dėl turto įgijimo, turto renovavimo iš abiejų šalių lėšų nebuvo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas 2020 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nustatė, kad atsakovės N. P. vardu registruotų nekilnojamųjų daiktų: pastato-gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, pirties, kitų inžinerinių statinių-stoginės, esančių (duomenys neskelbtini), 1/6 (viena šeštoji) dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui R. K.; priteisė iš ieškovo R. K. atsakovei N. P. 659,00 Eur išlaidų advokatui.
5. Teismas konstatavo, kad šalys nebuvo sudariusios santuokos, todėl tai reiškia, kad bendro gyvenimo laikotarpiu šalių įgytas turtas automatiškai netampa bendru, priešingu atveju santuokos sudarymas neturėtų teisinės prasmės (nuosavybės klausimais). Nurodė, kad asmenų gyvenimas kartu nesudarius santuokos sprendžiant nuosavybės formos klausimus teismų praktikoje gali būti laikomas jungtinės veiklos sutartimi. Sugyventinių jungtinės veiklo satveju reikia nustatyti, ar dėl konkretaus turto įsigijimo buvo susitarimas jį įgyti jungtinės veiklos forma, o tokiam susitarimui esant reikia nustatyti, koks ir kokios apimties kiekvieno asmens įnašas buvo atliktas įgyjant turtą, arba, kad šalys susitarė laikyti, jog jų bet kokios formos įnašų dalys yra lygios. Kadangi jungtinė veikla nėra santuoka, gyvenimas kartu, vaikų auginimas, rūpinimasis namų tvarka ir pan. savaime negali būti laikoma įnašu konkrečiam turtui įgyti.
6. Spręsdamas dėl ginčo turto įsigijimo, teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, įvertinęs atsakovės pateiktas pajamų bei PVM deklaracijas, sprendė, kad yra tikėtina, jog atsakovė galėjo pati viena sutaupyti 77616 Lt sumą ginčo turto pirkimui per penkerių metų laikotarpį.Teismas pažymėjo, kad šalys kartu gyventi pradėjo tik apie 2010 metus, iki ginčo turto įsigijimo šalių santykiai buvo palyginti visai neseniai prasidėję, ieškovas negalėjo įvardinti, kokia dalis už ginčo turtą sumokėtos sumos buvo sutaupyta ir įnešta jo paties. Sprendė, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog ginčo turtą iš varžytynių pirko tik atsakovė.
7. Konstatavęs, kad visas ginčo nekilnojamas turtas buvo nupirktas atsakovės asmeninės nuosavybės teisėmis, teismas nurodė, kad tai, jog atsakovė ginčo turtą pirko vien tik savo lėšomis, dar automatiškai nereiškia, kad ginčo turtas priklauso vien tik jai. Vertino, kad byloje surinkta ir pateikta daugybė įrodymų apie tai, jog nekilnojamasis turtas, kurį nupirko atsakovė,ir nekilnojamasis turtas, dėl kurio vyksta ginčas, iš esmės yra skirtingi daiktai. Iš byloje pateiktų nuotraukų, turto vertinimo varžytynėms akto matyti, kad iš varžytynių buvo nupirktas vieno aukšto, visai kitokios formos, šildymo būdo gyvenamasis namas, ūkinis pastatas yra akivaizdžiai senoviškos statybos. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad gyvenamasis namas buvo iš esmės perstatytas, pagerintas, o ūkinis pastatas pastatytas naujas vietoje senojo, kuris buvo nugriautas; iš ieškovo pateiktų nuotraukų tai matosi akivaizdžiai; matosi, kad namas buvo tiek perstatytas, jog praktiškai atrodo kaip pastatytas naujai, name atsirado antras aukštas, įrengta moderni šildymo, komunalinės sistemos, tuo tarpu ūkinis pastatas yra akivaizdžiai visiškai naujas, tam savaime suprantama reikėjo didelių lėšų.
8. Teismas, atsižvelgęs į ieškovo pateiktas preliminarias lokalines sąmatas, sprendė, kad galima orientuotis dėl atliktų darbų kiekiųm tačiau sprendė, kad sąmatose nurodyta darbų vertė (175 000 iki 216 000 Eur) yra didesnė, nei buvo išleista faktiškai, nes į sąmatas įskaičiuotas PVM, nors statybą atliekant ūkio būdu, su darbininkų, nesančių PVM mokėtojais, pagalba, PVM būtų neaktualus. Teismas sprendė, kad žinant visuotinai prieinamas nekilnojamojo turto statybos, pardavimo kainas tikėtina, jog ginčo turto pagerinimo darbai galėjo kainuoti sumą, esančią 100000-150000 Eur ribose.
9. Teismas nurodė, kad iš kadastrinės bylos matyti, jog namas buvo rekonstruojamas 2015-2018 metais. Atsakovė deklaravo tokias pajamas: (duomenys neskelbtini) su darbo santykiais susijusių pajamų. Taigi, namo rekonstrukcijos laikotarpiu atsakovės mėnesio pajamos sudarė apie 2000 Lt arba 500-600 Eur. Tuo remdamasis teismas sprendė, kad esant tokioms pajamoms sunkiai tikėtina, jog atsakovė galėjo viena iš tokių lėšų vykdyti brangias statybas. Pagal verslo liudijimą atsakovė vėl pradėjo dirbti tik nuo 2016 m., pajamos, atskaičius išlaidas, 2016 m. sudarė (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovė deklaravo (duomenys neskelbtini) su darbo santykiais susijusių pajamų, jos pajamos per mėnesį (duomenys neskelbtini). Tuo remdamasis teismas sprendė, kad esant tokioms pajamoms sunkiai tikėtina, jog atsakovė galėjo viena iš tokių lėšų vykdyti brangias ūkinės paskirties pastatų statybas, namo vidaus įrengimą, sklypo tvarkymą.
10. Teismas vertino atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ji turėjo susitaupiusi pinigų iš anksčiau, bei nurodė, kad tokia aplinkybė yra tikėtina, tačiau bent jau iš 2016-2018 m. atsakovės veiklos matyti, kad atsakovės deklaruotos pajamos iš verslo liudijimo veiklos nėra tapačios grynam pelnui, nes didelė dalis gautų pajamų skirtos sąnaudoms. Teismas nurodė, kad atsakovė paaiškino, jog iki 2011 metų ji dirbo žymiai daugiau dienų, pardavinėjo kitokios rūšies produkciją, kurios antkainiai buvo žymiai didesni nei nuo 2016 m., todėl pelnas buvo žymiai didesnis, tačiau byloje nėra pateikta tai patvirtinančių įrodymų, nėra pateikti pajamų ir išlaidų žurnalai, kad būtų galima įsitikinti atsakovės teiginiais. Nurodė, kad iš atsakovės pajamų deklaracijų matyti, jog jos pajamos pagal verslo liudijimą 2010 m. (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) su darbo santykiais susijusių pajamų. Vertino, kad atsakovės šios deklaruotos pajamos pagal verslo liudijimą yra tik įplaukos ir neatspindi, kokias atsakovė patyrė išlaidas tuo pačiu laikotarpiu. Nurodė, kad iš PVM deklaracijų matyti, jog 2008 m. atsakovės apmokestintų sandorių vertė sudarė (duomenys neskelbtini), tačiau vėlgi tai yra tik sandorių vertė, iš kurios neaišku, kokios apimties tais pačiais laikotarpiais buvo atsakovės verslo veiklos išlaidos ir koks buvo realus grynas veiklos pelnas; iš visų nurodytų duomenų taip pat neatsispindi tai, kiek kokių mokesčių buvo sumokėta nuo pajamų iš verslo bei darbo užmokesčio.
11. Sprendė, kad labai tikėtina, jog atsakovė namo rekonstrukcijai, ūkinės paskirties naujų pastatų statybai naudojo savo gaunamas tuo metu pajamas, taip pat galėjo turėti jų sutaupiusi iš anksčiau. Rėmėsi tuo, kad nors atsakovė deklaravo, jog ji lėšų turėjo pakankamai, ji (duomenys neskelbtini) sudarė 35000 Lt paskolos sutartį - ši sutartis sudaryta likus penkiems mėnesiams iki ginčo turto įsigijimo, paskolos suma sudarė beveik pusę ginčo turto įsigijimo kainos, todėl ši aplinkybė, teismo nuomone, labai nesiderina su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis apie tai, kad ji buvo sutaupiusi didelę sumą pinigų, iš kurios viena pati pirko ginčo turtą bei jį rekonstravo, statė naujus statinius, tvarkė sklypą. Nurodė, jog nors ir nedaug, tačiau yra duomenų apie tai, kad ieškovas turėjo išlaidų konkretiems pirkiniams, susijusiems su ginčo turto statyba, o tai duoda pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas prisidėjo sukuriant ginčo turtą, nors ir negalima vertinti, kad prisidėjo tiek pat, kiek ir atsakovė.
12. Teismas rėmėsi tuo, kad iš ieškovo paaiškinimų posėdžio metu matyti, jog ieškovas labai daug žino apie namo renovacijos ir perstatymo klausimus, labai smulkiai papasakojo, kokia buvo nustatyta namo būklė, kas buvo pakeista, perdaryta, perstatyta, kokios įrengtos šildymo, vandentiekio, komunalinės sistemos, kaip buvo gerinamas žemės sklypas, taigi ieškovas visame šitame procese dalyvavo. Turėjo būti perkama ir nemažai įvairių statybinių medžiagų, kurias reikėjo susirasti, kai kurias, tikėtina, patiems ir atsigabenti. Nurodė, kad ir pati atsakovė paaiškino, jog ieškovas kelis kartus važiavo kartu pirkti statybinių medžiagų. Vertino, kad sprendžiant namo vidaus įrengimo klausimus akivaizdžiai dalyvavo ir ieškovas, o techninių sprendinių derinimas su ieškovu, teismo nuomone, laikytinas pakankamai rimtu indėliu į namo renovaciją. Nurodė, kad garažo (ūkinių pastatų) statybos klausimu tiesiogiai rūpinosi vien tik ieškovas, ir, kaip galima suprasti iš liudytojo paaiškinimų, ieškovas, vienas ar kartu su atsakove, rūpinosi ir medžiagų pirkimu. Toks ieškovo dalyvavimas statybos procese, teismo nuomone, neabejotinai laikytinas pakankamai rimtu indėliu į ginčo turto sukūrimą.
13. Nurodė, kad apibendrinant darytina išvada, jog ieškovas prisidėjo prie ginčo turto rekonstravimo ir statybų išlaidomis statybinėms medžiagoms, taip pat tuo, kad sukūrė galimybę atsakovei savo įmonėje ilgą laiką gauti didelį arba pakankamai nemažą darbo užmokestį, tuo pačiu sudarė galimybę įstatymo nustatyta tvarka gauti vaikų auginimo išmokas, kurių atsakovė šiaip nebūtų gavusi, taip pat prisidėjo prie ginčo turto rekonstravimo ir statybos darbų savo rūpinimusi šiais klausimais.
14. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į galimą ginčo turto vertę,teismas ieškovui ginčo turte priteisė 1/6 pastatų, išskyrus šulinį, nes apie šulinį byloje nebuvo kalbama, taip pat žemės sklypą, kuris laikytinas įgytu atsakovės iš varžytynių.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovas R. K. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti – pripažinti, kad 1/2 dalis gyvenamojo namo su visais priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) teisiškai įregistruoto atsakovės N. P. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra ieškovo ir atsakovės dalinė nuosavybė, pripažįstant ieškovui ir atsakovei teisę kiekvienam į 1/2 gyvenamojo namo ir jo visų priklausinių dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtas CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, nukrypo nuo Lietuvos Kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, bei iš esmės neproporcingai, pažeidžiant teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, nustatė ieškovo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje; visas ginčo turtas tiek įgytas, tiek įsigijus iš naujo sukurtas šalims gyvenant esant faktiniams šeimos santykiams, iš bendros veiklos gautų pajamų, ieškovo darbu, žiniomis, ir t.t, todėl turėtų būti pripažintinas įgytas lygiomis dalimis.
Žemesnės instancijos teismas
15.2. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tik nurodė faktines aplinkybes, susijusias su šalių piniginėmis lėšomis, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino šių piniginių lėšų gavimo pagrindų, o tai sąlygojo nepagrįstą bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo dalių nustatymą.
15.3. Teismo išvadą, kad tikėtina, jog atsakovė viena galėjo sutaupyti 77 616 Lt sumą ginčo turto pirkimui, paneigia įrodymai apie atsakovės pajamas iš individualios veiklos bei galimybę turėti santaupų 2012 m. spalio mėn. Atsakovė įrodinėja tik pajamas gautas iš individualios veiklos pagal verslo liudijimą, tačiau visiškai nekalba apie išlaidas; atsakovė, prieš įsigyjant šalims iš varžytinių ginčo nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini) sudarė vartojimo kredito sutartis, kuria suteiktas kredito limitas 35 000 litų sumai, patvirtina, kad atsakovės nurodomos pajamos iš individualios veiklos pagal verslo liudijimą iki 2012 metų yra formalios, bei paneigia atsakovės teiginius apie turėtas santaupas 2012 metais.
15.4. Teismas iš esmės nevertino, kad atsakovės pajamos turto pagerinimo laikotarpiu sudarė tik iš UAB „(duomenys neskelbtini) “ gautos pajamos, bei valstybinio socialinio draudimo išmokos, kuomet atsakovė buvo vaikų priežiūros atostogose. Šios aplinkybės šio ginčo kontekste patvirtina tarp šalių susiklosčiusius faktinius šeimos santykius, kurių metu ir buvo sukurta bendroji nuosavybė.
15.5. Teismas nevertino, kad pajamos iš įmonės yra abiejų šalių, ir tai yra bendros veiklos rezultatas, turėjęs įtakos bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimui. Be to, sukurtas ne tik ginčo turtas, tačiau ir baldai, buitinė technika, kiti namų apyvokos daiktai.
15.6. Teismas nevertino, kad bendroji dalinė nuosavybė sukuriama ne tik piniginėmis lėšomis, tačiau ir darbu, dalykinėmis žiniomis ir įgūdžiais; nevertino, kad iš esmės visais statybos darbais rūpinosi, organizavo, užtikrino statybinių medžiagų tiekimą ieškovas. Šalys neformalizavo tarpusavio santykių kuriant bendrąją dalinę nuosavybę; nesant duomenų apie apmokėjimą už statybos darbus, yra pagrindas teigti, kad ginčo bendroji dalinė nuosavybė, vadovaujantis CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, šalims priklauso lygiomis dalimis.
15.7. Teismas iš esmės pripažino, kad ieškovas prisidėjo prie ginčo turto sukūrimo, tačiau nepagrindus konkrečiais faktais ieškovui priteisė tik 1/6 pastatų, išskyrus šulinį, taip pat žemės sklypą, nors pateikta turto pardavimo iš varžytinių byla, ieškovo nuotraukos akivaizdžiai patvirtina, kad ne tik pakeltas žemės sklypo lygis, tačiau suformuoti vidiniai kiemo takais, įvažiavimai.
Šalies argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovė N. P. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria teismas ieškovo R. K. ieškinį tenkino iš dalies, panaikinti ir šią ieškovo R. K. ieškinio dalį taip pat atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
16.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovui priklauso 1/6 dalis ginčo nekilnojamojo turto. Byloje surinkti duomenys visiškai įrodo, kad atsakovė su ieškovu nebuvo susitarę ir nesiekė rekonstruoti ginčo nekilnojamojo turto taip siekiant jį įgyti kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą.
16.2. Nustatydamas, kad ieškovui priklauso 1/6 dalis ginčo nekilnojamojo turto, teismas pirmiausia pažeidė CK 6.969 – 6.972 straipsnių nuostatas bei aiškiai nukrypo ir nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika dėl jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos sudarymo būtinumo šios individualios bylos aplinkybių kontekste. Ginčo turto rekonstrukcijai buvo naudojamas ieškovei asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantis nekilnojamasis turtas, kas, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015)reiškia, kad jeigu ir būtų buvęs toks tariamas susitarimas tarp ieškovo bei atsakovės dėl sutarties ir jos tikslo pasiekimo, jis privalėjo būti sudarytas notarine forma, o tokios formos nesilaikymas sandorį darytų negaliojančiu (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).Ieškovas nepateikė jokio rašytinio susitarimo (CK 1.73 straipsnio 1 dalis) su atsakove dėl jos asmeninės nuosavybės teisėmis įsigyto nekilnojamojo turto rekonstrukcijos (pagerinimo).
16.3. Statytoja yra atsakovė, po ginčo turto rekonstrukcijos visas ginčo nekilnojamasis turtas vėlgi Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atsakovės asmeninė nuosavybė. Ieškovas visiškai neįrodė jokio savo indėlio į ginčo nekilnojamojo turto sukūrimą; nepateikė rašytinių įrodymų apie savo pajamų pobūdį, jų reguliarumą ir stabilumą. Teismo išvada, kad ieškovas esą prisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto rekonstravimo ir statybų išlaidomis statybinėms medžiagoms, nėra paremta aplamai jokiu konkrečiu byloje esančiu įrodymu apie tokiam prisidėjimui reikalingas konkrečias ieškovo pajamas. Teismo išvada apie tariamas ieškovo pajamas yra nepagrįsta, neparemta jokiu konkrečiu byloje esančiu įrodymu, o susiejimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dabartiniu metu gaunamų pajamų su ieškovo tariamomis pajamomis bylai aktualiu laikotarpiu (nuo tada, kai atsakovė nuosavybės teisėmis įsigijo iš varžytynių ginčo nekilnojamąjį turtą, iki 2018 m. pabaigos) yra akivaizdi loginė klaida, dėl ko teismo išvados irgi yra aiškiai klaidingos.
16.4. Teismas nepagrįstai aplinkybę, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) sudarė 35000 Lt paskolos sutartį, vertino kaip keliančią abejonių dėl jos sukauptų santaupų. Tuo metu bankai labai lengvai dalino paskolas, todėl atsakovė ir nusprendė ją paimti, bet ne todėl, kad nebuvo sukaupusi santaupų. Pirmiau išvardinti įrodymai neabejotinai įrodo, kad atsakovės veiklos pobūdis bei tikrai didelės jos iš verslo gautos pajamos bei jos taupumas, tikrai leido atsakovei sukaupti žymias santaupas.
16.5. Teismas neįvertino, kad atsakovė sudarė sutartis su paslaugų tiekėjais ir vykdė mokėjimus paslaugų tiekėjams. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo sprendimais itin padidinus atsakovės darbo užmokestį, ji įgijo galimybę gauti didesnes išmokas vaiko auginimui ir dalį įmonės pelno, nes atsakovės gaunamas 4500 Lt atlyginimas buvo adekvatus jos užimamoms pareigoms ir funkcijų apimčiai. Teismas visiškai nepagrįstai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės darbo sutartį įvertino kaip ieškovo ir atsakovės susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Ieškovo, kaip gyvenančio ginčo turte su atsakove bei jų dviem nepilnamečiais vaikais, veikla yra natūrali pagalba atsakovei, kaip ginčo turto savininkei, niekaip nesusijusi su bendrosios dalinės nuosavybės kūrimu, dėl to teismo sprendimo dalis, kad 1/6 dalis ginčo nekilnojamojo turto priklauso ieškovui, yra aiškiai nepagrįsta bei neabejotinai klaidinga.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į ieškovo R. K. apeliacinį skundą atsakovė N. P. prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jis su atsakove tarėsi ir susitarė dėl gyvenamojo namo bei kitų statinių (priklausinių) įsigijimo iš varžytynių bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.
17.2. Teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad pats ieškovas nurodė, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos pradžioje pajamų nelabai buvo, tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad iki ginčo turto pirkimo atsakovė vykdė gana rimtą verslo veiklą su nemaža apyvarta. Teismas taip pat teisingai pastebėjo tarp šalių kilusiame ginče ieškovo užimtos pozicijos prieštaringumą – ieškovas teigė, kad, viena vertus, pinigines lėšas ginčo turtui įgyti sutaupė su atsakove kartu, kita vertus, kategoriškai teigė, kad tuo metu jo įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sukurta (įgyta) už jo asmeninius pinigus, o tokia aplinkybė vertintina, kaip paneigianti šalių bendro ūkio vedimo ir bendro taupymo idėją iki ginčo turto įsigijimo.
17.3. Ieškovo versija, kad jis esą prisidėjo prie gyvenamojo namo ir jo priklausinių (kitų statinių) rekonstravimo ir statybų išlaidomis statybinėms medžiagoms, nėra paremta aplamai jokiu konkrečiu byloje esančiu įrodymu apie tokiam prisidėjimui reikalingas konkrečias ieškovo pajamas, jo finansines galimybes prisidėti.
17.4. Ieškovas nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamomis, turtu, pelnu, neteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ rodiklių, neteikė ir savo, kaip fizinio asmens, gautų pajamų ginčui aktualiu laikotarpiu.
18. Atsiliepimu į atsakovės N. P. apeliacinį skundą ieškovas R. K. prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Atsakovė formaliais pagrindais bando paneigti tarp šalių susiklosčiusius faktinius šeimos santykius santykius.Rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvimas, atsižvelgiant į minėtus tarpusavio susiklosčiusius šeimos santykius, neeliminuoja faktinės jungtinės veiklos egzistavimo, kurio pagrindu sukurta bendroji dalinė nuosavybė.
18.2. Deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) Statybos užbaigimą/statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių)/patalpos (-ų) paskirties pakeitimą (toliau –Deklaracijos) bei nekilnojamojo turto įregistravimas viešajame registre faktinių bylos aplinkybių kontekste vertintini, kaip formalūs, neturintys įtakos materialiniams teisiniams santykiams. Šalys iki kilus tarpusavio konfliktui ir gyvenant kartu, neatliko jokių statybos užbaigimo procedūrų. Esant faktiniams šeimos santykiams, šalys nesureikšmino įgyto turto formalizavimo ir gyveno įprastą šeimos gyvenimą, ir tik prasidėjus tarpusavio konfliktui ir ieškovui pateikus ieškinį, atsakovė atliko nurodytus veiksmus, tačiau nurodytų formalių (procedūrinių) veiksmų atlikimas neeliminuoja faktinių šeimos santykių, kurių metu jungtinės veiklos pagrindu sukurta (įgyta) bendroji dalinė nuosavybė.
18.3. Pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).Ieškovo indėlis į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą turtėtų būti vertinamas ne tik piniginėmis lėšomis, tačiau ir darbu, žiniomis, įgūdžiais, dalykiniais ryšiais.
Motyvuojamoji dalis
18.4. Atsakovės teiginiai apie turėtas santaupas iš individualios veiklos visų bylos aplinkybių kontekste yra deklaratyvios, pagrįstos formaliais teiginiais, prieštaraujančios faktinėms bylos aplinkybėms.
18.5. Atsakovės teiginiai, kad ieškovas negaudavo jokių pajamų, paneigiami pačios atsakovės pasirašytais UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus teisės aktais. Atsakovės nurodomas pelningumas iš prekybos mėsos gaminiais pagal verslo liudijimą yra formalizuotas.Pažymėtina ir tai, jog įsigyjant nurodytą ginčo turtą, tiek ieškovo pajamos iš darbinės veiklos, tiek atsakovės pajamos iš darbinės veiklos UAB „(duomenys neskelbtini)“ (vykdomo verslo) siekė virš 4 000 litų. Šios faktinės aplinkybės tik dar kartą pavirtina, minėtos kasacinio teismo praktikos kontekste, kad gautos pajamos iš bendros ūkinės – komercinės veiklos panaudotos bendrosios dalinės nuosavybės įsigijimui (pradžioje), o po to ir jos pagerinimui (sukūrimui).
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo R. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovės N. P. apeliacinis skundas atmetamas.
19. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus). CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia.
21. Apeliantas R. K. kartu su apeliaciniu skundu pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės įsakymus ir vienintelio akcininko sprendimus, notaro patvirtintus liudytojų parodymus, duotus po skundžiamo sprendimo priėmimo. Naujų įrodymų pateikimą argumentavo tuo, kad pateikti įrodymai patvirtina ieškovo darbines pajamas dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“, jie yra gerai žinomi atsakovei, neužvilkins bylos nagrinėjimo, o suteiks galimybę visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą; liudytojų nebuvo galimybės apklausti pirmosios instancijos teisme dėl sveikatos būklės ir užimtumo darbe.
22. Duomenų, jog šie duomenys negalėjo būti pateikti į bylą anksčiau pirmosios instancijos teismui, apeliantas nepateikė, taip pat nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti, ieškovas buvo atstovaujamas advokato, kuriam neabejotinai turėjo būti žinomos procesinės galimybės savalaikiai teikti įrodymus. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog ieškovas iš esmės turėjo objektyvią galimybę prašomus prijungti įrodymus pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl prašymas dėl įrodymų prijungimo netenkintinas (CPK 314 straipsnis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
23. Byloje nustatyta, kad šalys nuo 2010 metų nesusituokę gyveno kartu, (duomenys neskelbtini) šalims gimė duktė S. K., (duomenys neskelbtini) šalims gimė sūnus L. K.. Atsakovės N. P. vardu (duomenys neskelbtini) iš varžytynių už 77616 Lt buvo nupirktas žemės sklypas su pastatais, adresu (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas 2015-2018 metais buvo rekonstruotas; 2017-2018 metais pastatytas naujas ūkinis pastatas; garažas, pirtis, stoginė, šulinys statyti 2015-2018 m.
24. Šalių ginčas kilo dėl jų bendro gyvenimo metu susiklosčiusių tarpusavio turtinių santykių, įsigyjant nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, taip pat pagerinant atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą.
25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad ieškovui R. K. bendrosios dalinės nuosavybės priklauso 1/6 dalis atsakovės N. P. vardu registruoto nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, pirties, stoginės, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovas su priimtu sprendimu nesutinka, teigdamas, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas dalyje dėl turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe, nes ginčo bendroji dalinė nuosavybė (gyvenamasis namas su visais priklausiniais), vadovaujantis CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, šalims priklauso lygiomis dalimis. Atsakovė su priimtu sprendimu nesutinka, nurodydama, jog nėra jokio pagrindo spręsti, kad ieškovas su atsakove buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą rekonstruoti ginčo turtą ieškovui atitinkama dalimi tampant ginčo turto bendraturčiu, ir, kad tokio susitarimo dalyviai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti.
Dėl turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise
26. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 str. 5 d.); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Tai reiškia, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
27. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas, ar ieškovo ir atsakovės veiksmai, gyvenant kartu, sukūrė susitarimą bendromis lėšomis ir bendrais veiksmais įsigyti nekilnojamąjį turtą ir pagerinti atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, atliekant gyvenamojo namo rekonstrukciją ir perstatant pagalbinius statinius.
28. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Pagal gausią ir nuoseklią teismų praktiką sugyventiniai bendrąją dalinę nuosavybę sukuria (pastato, pagamina ir pan.), pagerina (rekonstruoja, suremontuoja ir pan.), nuperka ar kitu būdu įgyja vieno iš jungtinės veiklos dalyvių vardu, gyvendami kartu ir siekdami tokio tikslo.
29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), reikia nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
30. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas su jame esančiu gyvenamuoju namu ir statiniais buvo įsigytas šalių bendro gyvenimo laikotarpiu atsakovės N. P. vardu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad labiau tikėtina, jog nekilnojamasis turtas – žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir statiniais buvo įgytas iš asmeninių atsakovės lėšų. (duomenys neskelbtini) varžytynėse žemės sklypas su gyvenamuoju namu, lauko virtuve, tvartu, daržine, dviem malkinėmis, pirtimi ir kiemo statiniais (stogine, šuliniu, tualetu, tvoromis) buvo parduodamas kaip vienas objektas. Turtą nupirko ir už jį sumokėjo atsakovė N. P., turtas įregistruotas atsakovės vardu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę. Apeliantas R. K. nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad turto įsigijimui buvo panaudotos ir jo lėšos. Be to, ieškovas nuo pat ginčo turto įgijimo žinojo, kad ginčo turto savininkė yra atsakovė ir ta situacija jį tenkino.
31. Pastebėtina ir tai, jog ieškovas nagrinėjamoje byloje ieškiniu prašo pripažinti, kad jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo su visais priklausiniais; tai yra ieškovas neprašo žemės sklypo pripažinti bendra daline šalių nuosavybe (žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys; LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 3 d.), ir tai tik patvirtina išvadą, kad šalių susitarimo įgyti nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turto įgijimo metu nebuvo.
Dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę
32. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad į bylą nepateiktas joks rašytinis susitarimas (CK 1.73 straipsnio 1 dalis) dėl jos asmeninės nuosavybės teisėmis įsigyto nekilnojamojo turto rekonstrukcijos (pagerinimo); iš Deklaracijų apie statinio statybos užbaigimą matyti, kad statytoja yra atsakovė; po ginčo turto rekonstrukcijos visas ginčo nekilnojamasis turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atsakovės asmeninė nuosavybė; ieškovas visiškai neįrodė jokio savo indėlio į ginčo nekilnojamojo turto sukūrimą.
33. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą). Šalių bendrą gyvenimą ir bendrą ūkio tvarkymą patvirtina ir ta aplinkybė, kad šalys kartu rūpinosi savo nepilnamečiais vaikais, atsakovė į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo kreipėsi 2019 m. birželio mėnesį, prašydama priteisti išlaikymą nuo 2019 m. kovo mėnesio (civilinė byla Nr. eL2-8750-841/2019).
34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).
35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo šalys kartu gyvendami minėtame name gyveno kaip šeima, jų tikslas buvo rekonstruoti gyvenamąjį namą ir sutvarkyti sodybą, tai jiems pavyko padaryti bendromis pastangomis (lėšomis ir darbu). Šią išvadą patvirtina pirmosios instancijos teismo nurodyti rašytiniai įrodymai, šalių ir liudytojų paaiškinimai. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, nustatęs, kad šalys gyveno drauge kaip sugyventiniai, įvertino ne vien bendrą šalių gyvenimą, bet ir ieškovės ir atsakovo indėlį, jų asmenines finansines lėšas gerinant gyvenimo sąlygas ir rekonstruojant nekilnojamąjį turtą, taip pat bendrą ūkio tvarkymą bendru jų pačių darbu, todėl, kolegijos vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė, jog gyvendamas su atsakove, veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir šalys buvo susitarusios bendromis lėšomis ir bendrais veiksmais pagerinti atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, jį rekonstruojant ir pasatant/perstatant pagalbinius pastatus. Remdamasis šių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos rekonstruojant gyvenamąjį namą ir priklausinius.
36. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės dėl atsakovės gautų pajamų, šalims gyvenant kartu. Taip pat nepaneigtas ieškovo indėlis, sukuriant bendrąją nuosavybę darbu, rūpinimusi rekonstrukcijos darbais ir statybomis. O šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip jungtinė veikla (partnerystė) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
37. Atkreiptinas dėmesys, kad nei viena šalis neteikė įrodymų apie statybinių medžiagų namo bei ūkinių pastatų renovavimui ir apdailai įgijimo, todėl yra pagrindas išvadai, kad medžiagos ir darbai buvo vykdomi bendru sutarimu iš bendrų lėšų, ir rinkti įrodymus, kieno lėšomis buvo atliekamas turto pagerinimas, tuo metu šalims nebuvo aktualu. Be to, ieškovė iš karto po rekonstrukcijos ir statybos darbų pabaigos, neatliko jokių statybos užbaigimo procedūrų, gyvenamojo namo rekonstrukcija ir statiniai įteisinti tik prasidėjus procesui.
38. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai apie menkas ieškovo galimybes sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, jog šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei prieštarauja šioje nutartyje nurodytai kasacinio teismo praktikai.
39. Pažymėtina, kad šalies pareiga įrodyti jungtinę veiklą kuriant bendrą turtą negali būti formuluojama per griežtai, reikalaujant pateikti tam tikrus įrodymus dėl šalies dalyvavimo turto pagerinime. Kadangi pagal bylos duomenis negalima nustatyti, kokią konkrečią dalį į bendro turto sukūrimą investavo tiek ieškovė, tiek atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju taikytina CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta partnerių lygių dalių įnašų prezumpcija. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo dalis kuriant bendrąją dalinę nuosavybę sudaro ½ dalį.
40. Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Byloje yra duomenys, pagal kuriuos galima spręsti apie turto vertę iki statinių rekonstrukcijos. Byloje nustatyta, kad 2012 metais atsakovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir priklausinių vidutinė rinkos vertė buvo 34 641 Lt (10 032 Eur), o atkuriamoji vertė - 47 432 (13737 Eur)(duomenys neskelbtini).
41. Atlikus kadastrinius matavimus VĮ Registrų centro duomenimis po rekonstrukcijos šio nekilnojamojo turto vertė išaugo: atkuriamoji vertė tapo 116 350 Eur, o vidutinė rinkos vertė 16 076 Eur (duomenys neskelbtini).
42. Šie duomenys duoda pagrindą išvadai, kad po nekilnojamojo turto rekontrukcijos, gyvenamojo namo ir priklausinių atkuriamoji vertė (suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti, pastatyti (įrengti) ar įsigyti.) nuo 47 432 Eur padidėjo iki 116 350 Eur, tai yra turto pagerinimo vertės pokytis yra 68 918 Eur. Kaip jau minėta 39 nutarties punkte, šalių dalis kuriant nekilnojamojo turto vertės padidėjimą pripažinus lygiomis, ieškovo dalis gyvenamojo namo ir kitų ūkio statinių vertės padidėjime yra 34 459 Eur. Todėl ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės dalis (34 459 Eur) ginčo turte (116 350 Eur) sudaro 3/10 dalis, o ne 1/6, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas.
Dėl procesinės bylos baigties
43. Šios bylos aplinkybės ir pirmiau išdėstyti teisiniai argumentai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą iš dalies pakeisti, padidinant pirmosios instancijos teismo nustatytą ieškovo R. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalį (1/6) atsakovės N. P. vardu registruotame ginčo nekilnojamajame turte iki 3/10.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti pakeistas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Bylos duomenimis, ieškovo bylinėjimosi išlaidos pirmos instancijos teisme sudarė 577 Eur žyminio mokesčio, atsakovės bylinėjimosi išlaidos sudarė 968 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Ieškinį tenkinus 60 procentų, ieškovui iš atsakovės priteistina 346,20 Eur žyminio mokesčio, atsakovei iš ieškovo priteistina 387,20 Eur atstovavimo išlaidų. Atlikus tarpusavio įskaitymą atsakovei iš ieškovo priteistina 41 Eur advokato bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
45. Ieškovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje sudaro 539 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Atsakovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 115,40 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, taip pat 605 Eur už apeliacinio skundo paruošimą ir 605 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Ieškovo R. K. apeliacinis skundas tenkintas 60 procentų, atsakovės apeliacinis skundas atmestas, todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 323,40 Eur, o iš ieškovo atsakovei priteistina 242 Eur atstovavimo išlaidų. Atlikus tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovės ieškovui priteistina 81,40 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti, nustatant, kad atsakovės N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu registruotų nekilnojamųjų daiktų: (duomenys neskelbtini) 3/10 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui R. K., a. k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš ieškovo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 41,00 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 81,40 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą 40 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.