Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1648-805/2015 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui A. H. dėl leidimo nukreipti skolos išieškojimą į skolininko (atsakovo) turtą, trečiasis asmuo antstolis Marius Lekečinskas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinio reikalavimą ieškovas grindė tuo, kad atsakovas faktiškai yra paveldėjęs po savo tėvo mirties likusį turtą, tačiau nėra susitvarkęs paveldėjimo dokumentų (kreipęsis į notaro biurą ir gavęs paveldėjimo teisės liudijimą) ir neįregistravęs paveldėto turto savo vardu, dėl ko antstolis vykdymo procese neturi galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovui priklausantį, tačiau jo vardu neįregistruotą, turtą. Atsakovas tokiais savo veiksmais (neveikimu) akivaizdžiai vengia skolos išieškojimo iš paveldėto turto, dėl ko yra pažeidžiamos ieškovo teisės ir interesai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo priimti ieškinį pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė leisti nukreipti skolos ir vykdymo išlaidų išieškojimą į atsakovui nuosavybės teise priklausantį, tačiau mirusiosios B. H. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą: butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas, galimai siekdamas išvengti prievolės, vengia viešame registre įregistruoti savo vardu ir taip yra pažeidžiamos išieškotojo teises. Ieškovas nurodė, kad išieškojimo vykdymo metu antstolis nustatė, kad atsakovas registruoto turto savo vardu neturi, jokių pajamų negauna, tačiau atsakovas paveldėjo po savo tėvo mirties turtą priimdamas palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti (toks juridinis faktas nustatytas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4047-775/2012).

Iš prie ieškovo ieškinio pridėtų dokumentų ir Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad antstolio kontoroje vykdomojoje byloje Nr. 0022/04/06604 yra vykdomas išieškojimas pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. vasario 27 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-4473/2004 iš skolininko (atsakovo) kreditoriui (apeliantui). CPK 690 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas hipotekos įstaigoje, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog prieš pradedant realizuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą, vykdomojoje byloje iš atitinkamos registro įstaigos turi būti gauti rašytiniai duomenys apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui uždėtus apribojimus. Todėl apeliantas teisingai nurodo, kad būtent CPK 690 straipsnis, reglamentuojantis teismo sprendimų vykdymą, įpareigoja antstolį nustatyti skolininkui priklausančio nekilnojamo turto faktą pagal viešojo registro duomenis (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1649-345/2013).

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 1.138 straipsnyje civilinių teisių gynimo būdai įgyvendinami civilinio proceso normų reglamentuota tvarka. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų yra ieškinys. Teisė kreiptis į teismą realizuojama CPK bei kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias teismas, gavęs ieškinį, privalo aiškintis ex officio. Teismų praktikoje pažymėta, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 662, 664, 665 straipsnių normomis, reglamentuojančiomis išieškojimo iš skolininko pajamų ir turto eilės tvarką ir eilę, sprendė, kad ieškovas savo reikalavimą kildina iš vykdymo proceso veiksmų, todėl jo ieškinį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tačiau šiuo pagrindu būtina ieškinį (pareiškimą) atsisakyti priimti, kai jis pagal CPK 1, 22 straipsnius nepriskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

CPK 22 straipsnio 1 dalis numato, kad teismams nagrinėti priskiriami ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Ši norma įtvirtina visuotinį ginčų dėl teisės, kylančių iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, priskirtinumą teismui, o tai reiškia, kad visi šie ginčai dėl teisės, o tokį ieškinį ir pareiškė apeliantas, priklauso teismo kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu dėl gausios teisminės praktikos, nagrinėjant teisme analogiško pobūdžio ieškinius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-210-123/2012, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-739-647/2015; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1649-345/2013; Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1948-892/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, kas sudaro pagrindą jo atskirąjį skundą patenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.