- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-07
- Bylos Nr.
- 2A-1649-345/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01341-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- M. N., P. N.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. N. ir P. N. ieškinį atsakovui A. B. dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko turtą, tretysis asmuo antstolis V. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai M. N. ir P. N. 2012-05-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinę, prašė vykdant išieškojimą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-06-01 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-112-494/2008, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-06-01 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-112-494/2008, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-08-02 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-275-341/2011 Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-08-02 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-275-341/2011, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-08-02 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-2251-341/2011 iš atsakovo A. B. ieškovų Marijos ir P. N. naudai leisti nukreipti 23 999,67 Lt išieškojimą į atsakovui A. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą – ½ dalį žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), įgytą paveldėjimu. Nurodė, kad yra pateikę antstolio V. M. kontorai vykdyti vykdomuosius raštus dėl skolų išieškojimo iš atsakovo ieškovams, bendra išieškotinų sumų vertė pagal vykdomuosius raštus sudaro 23 999,67 Lt. Antstolis V. M., vadovaudamasis Vilniaus rajono 4 –ojo notarų biuro notarės 2010-04-20 išduotu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu 2011-01-20 areštavo atsakovui priklausantį turtą – jo iš tėvo V. B. paveldėtą ½ dalį 0,2600 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Turto arešto akte antstolis nurodė pastabą, kad pagal paveldėjimo teisės liudijimą areštuotas turtas priklauso V. B. (mirusio 2012-03-29) sūnui A. B., tačiau paveldėjimo teisės liudijimas neįregistruotas VĮ Registrų centre. 2012-02-20 ieškovų atstovas kreipėsi į antstolį su prašymu pradėti areštuoto turto priverstinį pardavimą iš varžytinių, tačiau atsakydamas į prašymą antstolis 2012-03-14 patvarkymu paaiškino, kad jis privalo griežtai laikyti vykdymo procesą reguliuojančių teisės aktų, o būtent pagal CPK 690 str. nustatyti, kam priklauso turtas, jo vertę, ar jis nėra įkeistas ar areštuotas, kokie jam taikytini apribojimai bei iš registro įstaigos gauti rašytinius įrodymus apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui, tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad VĮ Registrų centras duomenimis nuosavybės teisės į ½ žemės sklypo yra įregistruota skolininko tėvo vardu, jis negali nukreipti išieškojimą, kol paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo įregistruotas nekilnojamo turto registre ir nebus pakeisti duomenys apie turto savininką viešame registre. Nurodė, kad atsakovas neturi kito kilnojamo ar nekilnojamo turto, piniginių lėšų, kurių pakaktų 23 999,67 Lt sumai visiškai išieškoti, jis sąmoningai ir piktybiškai vengia įregistruoti nuosavybės teises į paveldėtą turtą taip tikėdamasis išvengti savo prievolių kreditoriui. Remiantis CK 5.50 str. nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu, todėl atsakovas yra ½ dalies 0,2600 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , savininkas, nepriklausomai nuo to, kad nėra atlikta turto teisinė registracija.
Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas A. B. nėra tinkamas atsakovas byloje, ieškovų reiškiamas reikalavimas „leisti nukreipti išieškojimą“ pagal prigimtį yra kilęs iš vykdymo proceso teisinių santykių (CPK 643 str.). Teigė, kad atsakovas neturi teisės leisti ar neleisti nukreipti išieškojimą į vieną ar kitą turtą ar turtinę teisę, todėl net ir atsakovui leidus nukreipti išieškojimą į jo turtą, pagal tokį leidimą antstolis negalėtų atlikti vykdymo veiksmų. Teigė, kad ieškovas apskritai neįrodė, kad pagal pareikštą reikalavimą tarp šalių yra kilęs ginčas, tai yra, kad jis būtų kreipęsis į atsakovą su tokio turinio prašymu, o pastarasis atsisakė jį vykdyti. Nurodė, kad civilinis procesas grindžiamas dvišališkumo principu, šalys dažniausiai yra materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės, procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialinių teisių turėjimo, tik esant tinkamiems materialinio santykio, iš kurio yra kilęs ginčas subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, tai yra išspręsti iškilusį ginčą, tuo tarpu netinkama šalimi yra laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio santykio dalyvis ir kuriam nepriklauso reikalavimo teisė arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Taip pat nurodė, kad ieškovų reikalavimas yra neproporcingas tikslui, kurio siekiama, nes ieškovai prašo nukreipti išieškojimą į turtą, kurio ½ dalies vertė yra 43 700 Lt, ieškovų reikalavimui patenkinti visiškai pakanka 1/3 dalies naudojamo žemės sklypo. Atsakovas neginčijo, jog jis yra paveldėto ½ žemės sklypo savininkas, nes įstatymo nustatyta tvarka priėmė palikimą po tėvo mirties, tai, kad atsakovas neįregistravo daiktinių teisių į turtą, neigiamas teisines pasekmes sukelia tik jam pačiam, tuo tarpu tokiais savo veiksmais atsakovas ieškovams ir kitiems tretiesiems asmenims žalos nedaro, įstatymo nepažeidžia, nes įstatymas nenustato termino, per kurį nuosavybės teisės į nekilnojamą turtą turi būti įregistruotos. Atsakovas teigė, kad dėl nurodytų argumentų jam yra neaiškus ieškovų reikalavimas leisti nukreipti išieškojimą į turtą, nes jis neatitinka proceso tikslų, neaišku, kokių veiksmų turi imtis atsakovas, norėdamas ieškovo pateiktus reikalavimus patenkinti (b.l. 79-82).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu ieškovų M. N. ir P. N. ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad atsakovui A. B. nuosavybės teise priklauso ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (CK 4.47 str.2 d.). Pažymėjo, kad įstatymo nuostatos nenumato nekilnojamo turto savininkui pareigos išviešinti nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą faktą viešame registre ir sutiko su ieškovų argumentais, kad Civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios teismo sprendimų vykdymą, o būtent CPK 690 str., įpareigoja antstolį nustatyti skolininkui priklausančio nekilnojamo turto faktą pagal viešojo registro duomenis. Teismas laikė, kad atsakovui yra žinoma, kad jo atžvilgiu yra vykdomi skolų išieškojimai ieškovų naudai pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus. Įrodymų, kad turi kito turto nei paveldėtas, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, siekiant efektyviai jį įvykdyti ar galimybę taikyti CPK 663 str. nuostatas, atsakovas nepateikė. Teismas taip pat laikė, kad atsakovas piktnaudžiauja turima teise ir elgiasi nesąžiningai neįregistruodamas nuosavybės teisių į paveldėtą turtą tokiais savo veiksmais pažeisdamas ieškovų teises, nes sukuria apsunkinimus išsiieškoti ieškovams priteistą skolą. Teismas pažymėjo, kad nors šioje byloje susiklosčiusi procesinė padėtis nėra klasikinė ginčo situacija, iš esmės tinkamą ieškovo procesinių teisių gynimą atitiktų kreipimasis į teismą su pareiškimu vykdymo procese (CPK 593 str.), kur atsakovas bei antstolis būtų suinteresuotais asmenis, vien minėtas procesinis aspektas neriboja teismo teisės ginti ieškovo teises, jei nustatomas ieškovų teisių pažeidimas atsakovo veiksmais ir pasirinktu būdu bus apgintos pažeistos ieškovų teisės. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog pateiktas reikalavimas yra neproporcingas, nes skolininkui priklausančio turto, į kurį prašoma nukreipti išieškojimą, vertė viršija išieškotinos sumos dydį, konstatuodamas, jog vykdymo teisės normos neriboja antstolio teisės vykdyti išieškojimą iš brangesnio turto nei išieškotina suma, likusios lėšos grąžinamos skolininkui bendra tvarka.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad yra netinkamas atsakovas byloje. Sprendime motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad tai yra vykdymo proceso santykiai prieštarauja sprendimo rezoliucinei daliai, rodo sprendimo nenuoseklumą, nukrypta nuo vieningos teismų praktikos. Neįregistruodamas atsakovui priklausančių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą, ieškovų interesų nepažeidė. Įstatymas nereikalauja iš antstolio išieškoti iš turto į kurį nuosavybės teisės yra įregistruotos, o reikalauja rašytinių duomenų apie priklausymo skolininkui. Priklausymas turi būti suprantamas kaip nuosavybės teisė, o nuosavybės teise su teisių įregistravimu nesietina.. Teismo padarytos išvados dėl atsakovo piktnaudžiavimo remiantis iš konteksto paimtais teiginiais, kur nurodyta visa eilė subjektyvių ir objektyvių priežasčių dėl kurių atsakovas galėtų neįregistruoti savo teisių viešame registre, tačiau šios priežastys nėra svarbios, kadangi atsakovas yra netinkamas. Teismas taip pat rėmėsi teismų nutartimis, kurių nustatytos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėtinų aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai M. N. ir P. N. prašo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai turi teisę patys pasirinkti, kokiu būdu ketina ginti savo pažeistą teisę. Antstolis nėra įgaliotas taikyti paveldėjimo teisę reglamentuojančių teisės normų ir taip nuspręsti turto priklausymo skolininkui. Antstolis, nustatydamas turto savininką, pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymu. Atsakovui nusprendus neviešinti Nekilnojamojo turto registre kaip paveldėto turto savininkui paveldėto nekilnojamojo turto, ieškovai kreipėsi į teismą pripažinti jiems teisę nukreipti išieškojimą į paveldėtą turtą. Atsakovas piktnaudžiauja turima teise ir elgiasi nesąžiningai neįregistruodamas nuosavybės teisių į paveldėtą turtą, tokiais savo veiksmais akivaizdžiai pažeidžia ieškovų teises, kadangi sukuria apsunkinimus išieškoti ieškovams priteistą skolą. Teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausios teismo bei Klaipėdos apygardos teismo praktika analogiškose bylose.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentus bei motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenys tvirtina, kad antstolio V. M. kontoroje yra vykdomas išieškojimas iš skolininko A. B. išieškotojų M. N. ir P. N. naudai pagal šiuos vykdomuosius dokumentus: Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-06-01 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-112-494/2008 dėl 6772 Lt skolos išieškojimo M. N. naudai, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-06-01 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-112-494/2008 dėl 6772 Lt skolos išieškojimo P. N. naudai, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-08-02 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-275-341/2011 dėl 62312,26 Lt skolos išieškojimo M. N. ir P. N. naudai, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-08-02 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-275-341/2011 dėl 2759 Lt skolos išieškojimo P. N. naudai, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-08-02 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-2251-341/2011 dėl 1384,41 Lt skolos išieškojimo M. N. ir P. N. naudai, bendra išieškotinų skolų sumas sudaro 23 999,67 Lt (b.l. 73). 2010-04-20 atsakovui A. B. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį jis po tėvo V. B. mirties paveldėjo ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 6). Iš byloje esančio 2011-06-22 žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0487-2486, Nekilnojamo turto registro išrašo matyti, kad nuosavybės teisės į po ½ dalį minėto žemės sklypo yra įregistruotos V. B. ir V. B. vardu (b.l. 7), antstolis V. M. areštavo ½ dalį minėto sklypo. Ieškovų atstovas 2012-02-17 kreipėsi į antstolį V. M. realizuoti skolininkui priklausančią nekilnojamo turto dalį (b.l. 10). 2012-03-14 patvarkymu antstolis pasiūlė išieškotojams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog skolininkas A. B. paveldėjo ½ dalį žemės sklypo pagal notarės V. P. 2010-04-20 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą bei priverstinai įregistruoti viešame registre paveldėjimo teisės liudijimą (b.l. 29).
Apeliantas (atsakovas) savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia ta aplinkybe, kad jis byloje yra netinkamas atsakovas, kadangi ieškovų reiškiamas reikalavimas leisti nukreipti išieškojimą, kuris sukels tiesiogines materialines pasekmes atsakovui. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.). Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių gynimo galima tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 5 str. 3 d.). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CPK normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami; tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinės firmos „Indra“ savininkas V. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006). Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009 ir kt.). Taigi įstatymų normos neriboja asmenų teisės ginti galimai pažeistų materialiųjų subjektinių teisių įstatymuose numatytais būdais (CK 1.138 str.). Iš ieškovų ieškinio faktinių aplinkybių ir reikalavimo matyti, kad ieškovai pasirinko vieną CK 1.138 straipsnyje numatytų savo pažeistų teisių gynybų būdų, prašydami nukreipti išieškojimą į paveldėtą turtą nuosavybės teise priklausantį atsakovui, kurį atsakovas paveldėjo po savo tėvo mirties. Kaip minėta, iš 2011-06-22 žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0487-2486, Nekilnojamo turto registro išrašo matyti, kad nuosavybės teisės į po ½ dalį minėto žemės sklypo yra įregistruotos V. B. ir V. B. vardu (b.l. 7), antstolis V. M. areštavo ½ dalį minėto sklypo. Ieškovų atstovas 2012-02-17 kreipėsi į antstolį V. M. realizuoti skolininkui priklausančią nekilnojamo turto dalį (b.l. 10), tačiau antstolis nurodė, jog nukreipti išieškojimo į minėtą turtą negali, kol paveldėjimo teisės liudijimas nebus įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir atitinkamai pakeisti duomenys apie turto savininką viešajame registre. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismui nesant CPK numatyto pagrindo atsisakyti priimti ieškovų ieškinį, pagrįstai apeliantą laikė atsakovu byloje ir priėmė ieškovų ieškinį nagrinėti teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgęs į tai, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis žemės sklypo, kurio jis nėra įregistravęs viešame registre, ir į tai, kad antstoliui vadovaujantis CPK 690 straipsnio nuostatomis nustatant turto savininką reikalinga vadovautis viešojo registro duomenimis ir nesant įgaliotam taikyti paveldėjimo teisę reglamentuojančių teisės normų, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovų reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas (CK 3 str. 7 d., CK 1.138 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors antstolis 2012-03-13 patvarkymu ieškovams pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog atsakovas paveldėjo ½ dalį žemės sklypo pagal notarės V. P. 2010-04-20 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą bei priverstinai įregistruoti viešame registre paveldėjimo teisės liudijimą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovai pasirinko netinkamą kreipimosi į teismą būdą. Kaip minėta, įstatymai ieškovams suteikia teisę pasirinkti jiems tinkamiausią savo pažeistos teisės gynimo būdą, ką ieškovai iš esmės pagrįstai ir padarė.
Apeliantas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad jis yra turto savininkas, o neįregistravęs savo teisių viešame registre, įstatymo ir ieškovų teisių nepažeidė. Taip pat pažymėjo, jog sprendimo motyvai dėl to, kad atsakovas nuosavybės teisių neįregistravo, nes yra išvykęs, jo sąskaitos areštuotos ir minėtam veiksmui atlikti neturi lėšų, yra paimti iš konteksto, kadangi atsakovas nurodė eilę subjektyvių ir objektyvių priežasčių dėl kurių atsakovas galėtų neįregistruoti minėtų teisių viešame registre. Teisėjų kolegija su tokia apelianto argumentacija nesutinka. Savininko teisių turinį sudaro jo teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Šias teises asmuo įgyja tapdamas savininku. Kaip matyti, teisės norma sukuria daikto savininkui ne tik teises, bet ir pareigas valdant savo nuosavybės teisės objektą nepažeisti ir kitų asmenų teisių ir interesų. Nagrinėjamu atveju atsakovas neneigė aplinkybės, jog jam yra žinoma, kad jo atžvilgiu yra vykdomi skolų išieškojimai ieškovų naudai, to atsakovas neneigė ir apeliaciniame skunde. Duomenų apie tai, kad atsakovas turėtų kito turto į kurį galima būtų nukreipti išieškojimo veiksmus atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.). Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad atsakovas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, dažnai jo nebūna, o nuosavybės teisių neįregistruoja, kadangi atsakovo lėšos yra areštuotos ir jis neturi lėšų jas įregistruoti (b.l. 74, 99), dėl ko apelianto apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad atsakovas nurodė eilę subjektyvių ir objektyvių priežasčių dėl kurių atsakovas galėtų neįregistruoti minėtų teisių viešame registre, yra atmestini ir nepagrįsti. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad minėti atsakovo argumentai yra neįtikinamu įvertinus ir tą aplinkybę, kad atsakovas už advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme atsakovas apmokėjo 2904 Lt (b.l. 92) ir toks atsakovo elgesys leidžia daryti išvadą, jog atsakovas neįregistruodamas savo nuosavybės teisių į paveldėtą turtą piktnaudžiauja turima teise ir elgiasi nesąžiningai, sukuria apsunkinimus išieškoti ieškovams priteistą skolą.
Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų kasatorius nurodo tą aplinkybę, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai rėmėsi sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007 ir Klaipėdos apygardos teismo 2012-03-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-210-123/2012 pateiktais išaiškinimais. Pripažįstant teismo sukurtus precedentus teisės šaltiniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) f(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. SB „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Baltik vairas“ v. ribotos atsakomybės bendrovė (OOO) „ARVES velo“, bylos Nr. 3K-3-345/2011). Kaip matyti, kasacinio teismo praktikoje išieškotojų teisės yra ginamos panaikinant nesąžiningus skolininkų sandorius atsisakyti turto paveldėjimo ir leidžiant nukreipti išieškojimą į tretiesiems asmenims priklausantį turtą, kurį atsakovai atsisakė paveldėti siekiant išvengti išieškojimo veiksmų. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, jog išieškojimas turi būti vykdomas iš atsakovams nuosavybės teise priklausančio turto bendra tvarka net ir tuo atveju, jeigu atsakovai neatliks šio turto teisinės registracijos savo vardu. Nagrinėjamojoje byloje konstatuota, jog apeliantas vengia išviešinti Nekilnojamojo turto registre kaip paveldėto nekilnojamojo turto savininkas, todėl ieškovai kreipėsi į teismą prašydami nukreipti išieškojimą į paveldėtą turtą. Taigi pirmosios instancijos sprendime nurodytos aukštesnių instancijų teismo sprendimų teisės aiškinimas toks pats, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi kasacinio teismo ir apygardos teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir taip pat nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Kadangi atsakovas įrodymų, patvirtinančių apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar naikinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.