Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovai ieškiniu nurodo: l. Faktinės ieškinio aplinkybės. 1972 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės kolūkio „N.G" narių sprendimu kolūkio "N.g." ieškovei zootechnikei - selekcininkei M. B. (N.) (toliau - Ieškovė, o M. N. ir P. N. kartu - „ieškovai") buvo išskirtas 0,12 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje bei buvo nuspręsta prašyti Lietuvos TSR Vilniaus rajono žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto [toliau Vilniaus rajono vykdomasis komitetas] leidimo statyti gyvenamąjį namą šiame žemės sklype. 1972m. birželio 23 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 274, kuriuo buvo nuspręsta leisti kolūkio "N. G." zootechnikei - selekcininkei M. B. (N.) statyti plytinį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje (adresas (duomenys neskelbtini)Vilniaus r. sav., namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei patvirtinti 1972 m. gegužės 15 d. kolūkio "N. G." vadovybės sprendimą Nr. 8 dėl 0,12 ha dydžio žemės sklypo išskyrimo M. B. (N.). 1972 m. balandžio 28 d. M. B. (N.) ištekėjo už ieškovo P. N. (toliau - Ieškovas) ir kartu su vyru ant minėto žemės sklypo pastatė gyvenamąjį namą (statyba pradėta 1972 m. liepos 5 d.). 1976 metais M. ir P. N. perleido 1/2 dalį namo M. N. tėvui J. B. (jį kartu su sutuoktine J. B. 1976 m. atsivežė gyventi į pastatytą namą iš Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini)). 1976 m, kovo 31 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sudaryta valstybinė komisija pasirašė 1976 m. kovo 25 d. aktą valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui, kuriuo valstybinė komisija nutarė priimti pil. J. B. ir M. N. asmeninį gyvenamąjį namą eksploatacijon. Pažymi, kad šiame akte nurodyta, jog J. B. ir M. N. yra šio namo savininkai. 1976 m. balandžio l d. Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas išdavė pažymą Nr. 327, skirtą pateikti Techninės inventorizacijos biurui. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, jog namo savininkai yra J. B. ir M. N.. M. N. 1976 m. lapkričio 20 d. buvo atleista iš kolūkio „N. G." darbo. P. N. iš darbo kolūkyje buvo atleistas 1975 m. liepos 24 d. Daugiau nei ieškovai, nei ieškovų tėvas J. B. kolūkyje nedirbo. 1981 metais M. ir P. N. išsikėlė iš pastatyto namo ir išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) rajoną. 1985 metais M. ir P. N. iš Baltarusijos atsivežė vienišą tetą M. K. ir apgyvendino savo namo dalyje. Nuo 1990 metų M. ir P. N. savo lėšomis prižiūrėjo, nuolatos remontavo savo namo dalį, nes ten gyvenanti teta dėl senyvo amžiaus to daryti negalėjo. M. N. mama J. B. mirė 1999 m. gruodžio 10 d, tėvas J. B. - 2000 m. vasario 22 d., teta M. K. -2006 m. sausio mėn. pabaigoje. Aukščiau nurodytos aplinkybės yra nustatytos 2010 m. gegužės 4 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010) ir vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalimi papildomai neįrodinėtinos. 2006 m. gegužės mėnesį (jau mirus tetai) M. ir P. N. netikėtai sužinojo, kad jiems priklausanti namo dalis, kurioje gyveno teta M. K., yra registruota V. B. (M. N. brolio) vardu. Išaiškėjus šiam faktui, paaiškėjo ir kitos aplinkybės: namo dalis, kurią M. ir P. N. perleido savo tėvams J. ir J. B., priklauso V. B., kuriam J. Ir J. B. dar 1996 m. vasario 7 d. ją padovanojo 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartimi Nr. 367; nuosavybės teisė į M. ir P. N. priklausančią namo dalį, kurioje gyveno teta M. K., 1995 m. gruodžio 19 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini)seniūnijos (toliau - (duomenys neskelbtini) seniūnija) išduotos pažymos pagrindu (registruota M. K. vardu; M. K. 2004 m. vasario 13 d, šią 1/2 dalį gyvenamojo namo pardavė V. B. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 634. Esant tokiai situacijai ieškovai kreipėsi į teismą inter alia dėl M. K. vardu atliktos teisinės registracijos į M. ir P. N. 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. vasario 13 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 634 negaliojimo ir V. B. nuosavybės teisės registracijos į M. ir P. N. 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo. 2010 m. gegužės 4 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010 teismas pripažino negaliojančia 2004 m. vasario 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. 634, panaikino atitinkamus įrašus ir grąžino gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj. sav., bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovams. Tuo tarpu 1973 m. ieškovams pastačius savo gyvenamąjį namą, ieškovai savo reikmėms (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj. sav. savo lėšomis pradėjo statyti ūkinius pagalbinius pastatus: Pastatą - Tvartą (2J1/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos baigimo metai- 1974; Pastatą - Lauko virtuvę (3Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos baigimo metai- 1974; Rūsį (rl), unikalus nr„ statybos baigimo metai - 1974; Pastatą - Sandėlį, 4Jl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos baigimo metai- 1981; Pastatą - Garažą, 5G/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos baigimo metai - 1981; Rūsį, r3, unikalus Nr., statybos baigimo metai - 1981 (toliau - „pagalbiniai ūkiniai pastatai"). (Išrašas iš Nekilnojamojo turto registro). Pabrėžia, jog 1-3 punktuose išvardinti pastatai buvo pastatyti ieškovams dar prieš 1976 metais M. ir P. N. atliktą 1/2 dalį namo M. N. tėvui J. B. perleidimą. Tačiau minėtieji ieškovams nuosavybės teise priklausantys pagalbiniai ūkiniai pastatai niekada nebuvo perleisti nei J. B., nei kitiems tretiesiems asmenims ar kitaip atsisakyta į juos nuosavybės teisės. Nepaisant to, 1996 m. vasario 7 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis Nr. 367 , kuria minėtuosius pastatus J. B. pagal 1996 m. vasario l d, įgaliojimą įgaliotas asmuo - I. Z., perleido V. B.. Tuo tarpu tokia dovanojimo sutartis dėl pagalbinių ūkinių pastatų sudaryta būti negalėjo, nes minėtieji pastatai niekada nepriklausė J. B.. Negana to, I. Z. pagal 1996 m. vasario l d. įgaliojimą niekada nebuvo suteikta teisė dovanoti minėtuosius ūkinius pastatus V. B.. Atitinkamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno išduotu 1996 m. vasario 22 d. pažymėjimu Nr. 414 neteisėtai nurodyta, jog J. B. priklauso ūkiniai pastatai, 2Ji/p, 3Ji/p, r, 4Ji/p, r3, (duomenys neskelbtini)V. B. savo gyvenamąją vietą deklaravęs nuo 1974 m. rugpjūčio 17 d, (duomenys neskelbtini), kur gyvena iki šiol neabejotinai turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovų nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus ir tai, kad šie pastatai negalėjo jam būti perleisti J. B. dovanojimo sutartimi. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis Nr. 367, kurios pagrindu V. B. įgijo nuosavybės teisę į ieškovams priklausančius pagalbinius ūkinius pastatus, 1996 m. vasario 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno pažymėjimas Nr. 414, nurodantis, jog pagalbiniai ūkiniai pastatai nuosavybės teise priklauso J. B. bei atitinkama teisinė registracija yra neteisėti, todėl naikintini. II. Dėl atsakovo šioje byloje. Nors ieškinyje minimos faktinės aplinkybės yra apie ir ginčijama V. B. nuosavybės teisė į pagalbinius ūkinius pastatus, atsakovu šioje byloje trauktinas V. B. sūnus A. B., V. B. palikimo paveldėtojas. Nagrinėjant aukščiau minėtą civilinę bylą Nr. 2A-269-492/2010 tarp ieškovų M. ir P, N ir atsakovo V. B. apeliacinėje instancijoje V. B. mirė ir byla buvo sustabdyta iki paaiškės atsakovo procesinių teisių perėmėjas. Juo tapo būtent A. B. ir bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas. Tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. pranešimas. Tuo tarpu ieškinyje dėl objektyvių priežasčių pateikiamos aplinkybės apie jau mirusio V. B. veiksmus, nes ne A. B., o V. B. atliktų veiksmų pagrindu ginčijama nuosavybės teisė ir registracija į pagalbinius ūkinius pastatus. Atitinkamai pateikiant aplinkybes ieškinyje su nuoroda į atsakovą turima omenyje V. B.. Tačiau tikrasis atsakovas šioje byloje yra ir ieškinys reiškiamas V. B. teisių perėmėjui A. B.. III. Dėl sužinojimo apie skundžiamus faktus datos ir ieškinio senaties termino. Ieškovams apie faktą, kad jų pastatyti pagalbiniai ūkiniai pastatai, kurių jie patys niekam neperleido, yra perleisti 1996 m. įregistruoti nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje, bei, kad jie nuosavybės teisėmis priklauso V. B. tapo žinoma tik 2006 metų pavasarį, paaiškėjus, jog jiems priklausanti namo dalis, kurioje gyveno teta M. K., yra registruota V. B. vardu. Kartu buvo sužinota apie V. B. vardu registruotą nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio l dalis). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, įstatymo numatytas bendrasis 10 metų senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio l dalis) pareikšti ieškinį dėl sandorio negaliojimo šio ieškinio padavimo dieną nėra praleistas. Pažymi, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu byloje, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl 1/2 namo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj. sav. dalies tarp tų pačių ieškovų ir V. B., nustatyta, jog ieškovai apie M. K. pretenzijas į jiems priklausiusią 1/2 namo dalį turėjo sužinoti iš 2001 metais parašyto laiško (Sprendimo 8 l., 2 pastraipa). Nors ši teismo nustatyta aplinkybė taikytina tik 1/2 namo daliai, ir negalima daryti jokių išvadų apie ieškovų turėjimą sužinoti apie jų nuosavybės teisės į pagalbinius ūkinius pastatus pažeidimą 2001 metais, bet kuriuo atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas. IV. Teisiniai ieškinio argumentai. 1. Dėl M. ir P. N. nuosavybės teisės į pagalbinius ūkinius pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono savivaldybė. Pirma, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą fakto nustatymo reikalinga nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą (tai gali būti nuosavybės teisės suteikimo aktai, pirkimo - pardavimo, dovanojimo, mainų ar kitos sutartys, paveldėjimo teisės aktai, teismo sprendimai ir t.t.). Tik įrodžius nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, galima nustatyti nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktą. Civiliniu teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai yra įstatyme numatyti juridiniai faktai ar kitokios aplinkybės, kurios pagal įstatymų prasmę sukuria teises ir pareigas. Iš kokių pagrindų gali būti kildinama nuosavybės teisė konkrečiu momentu, spręstina pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą nuosavybės teisė gali būti įgyjama įvairiais pagrindais, inter alia įstatymas nustato nuosavybės teisės įgijimą pagaminant naują daiktą (Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktas). Ieškovai M. ir P. N. nuosavybės teisę į ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą įgijo būtent šiuo pagrindu, t.y. pagamindami naują daiktą. 1972 - 1973 m. M. N. kartu su P. N. savo darbu ir lėšomis pasistatė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. sav. Nors tuo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas konkrečiai neišskyrė tokio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo kaip naujo daikto pagaminimams, tačiau sprendžiant iš to meto civilinių teisinių santykių reguliavimo sistemos bei atskirų nuosavybės teisę reglamentuojančių teisės normų neabejotina, jog teisinėje praktikoje egzistavo ir vienareikšmiai buvo pripažįstamas minėtas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Juolab, kad 1964 m. Civilinio kodekso 155 straipsnyje yra reglamentuotas daikto pagaminimas iš svetimos medžiagos. Remiantis šia nuostata asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu daikto pagaminimo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Vadovaujantis įstatymo analogija civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai santykiai. Taigi ginčo teisiniams santykiams pagal įstatymo analogiją taikant 1964 m. Civilinio kodekso 155 straipsnio nuostatą darytina išvada, jog asmeniui pagaminus naują daiktą savo darbu, iš savo medžiagų, jis tampa daikto savininku nepriklausomai nuo jokių papildomų reikalavimų. Antra, pažymi, jog nuosavybės teisė į naujai pastatytą daiktą atsiranda, jeigu statyba vykdoma laikantis tuo metu statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. M. ir P. N. pagalbinius ūkinius pastatus 1974 - 1981 metais pasistatė laikydamiesi statybos metu galiojusių teisės aktų, todėl gyvenamojo namo statyba yra teisėta ir gali būti nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. 2002 m. balandžio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje „Dėl kai kurių Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo normų taikymo" Nr. A3-66 nurodyta, jog „statybos teisėtumo faktas gali būti patvirtintas šiais dokumentais: patvirtintu individualiu ar tipiniu projektu; vietinio vykdomojo komiteto leidimu, kolūkio narių visuotinio susirinkimo nutarimu ar valstybinio ūkio administracijos įsakymu, vietinio vykdomojo komiteto sprendimu skirti žemės sklypą statybai; žemės sklypo planais; sutartimi dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotai naudotis; valstybinės komisijos aktu dėl pastato priėmimo naudoti; vietinių vykdomųjų komitetų potvarkiais dėl valstybinės komisijos aktų priimti pastatus naudoti patvirtinimo; dokumentais, patvirtinančiais privalomojo pastatų valstybinio draudimo įmokų mokėjimą ir kitais panašiais dokumentais". Ieškovai į bylą teikia Nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajono savivaldybė, kadastro ir registrų dokumentų bylą Nr. 41/16709 (pradėta 1976 m. balandžio 24 d.), kurioje yra pateikta Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo biuro ūkinių pagalbinių pastatų schema, kas patvirtina ginčo objektų esančių pagalbinių ūkinių pastatų statybos teisėtumą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filialo 1999 m. birželio l d. valdos, (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj., identifikavimo lapą, kuriame įvardyti pagalbiniai ūkiniai pastatai. Pagalbinių ūkinių pastatų teisėto pastatymo savo darbu ir lėšomis faktas leidžia spręsti apie ieškovų nuosavybės teisės įgijimą į šį nekilnojamąjį turtą. Taigi M. ir P. N. nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus įgijo pagamindami naują daiktą, t.y. jį pastatydami. Šie pagalbiniai ūkiniai pastatai ieškovų niekada nebuvo perleisti nei J. B., nei kitiems tretiesiems asmenims ar kitaip atsisakyta į juos nuosavybės teisės. Trečia, nors byloje nėra tiesioginių rašytinių dokumentų, kurie patvirtintų pagalbinių ūkinių pastatų nuosavybės teise priklausymo faktą ieškovams, tačiau akivaizdu, jog ūkiniai pagalbiniai pastatai -Pastatas - Tvartas (2Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatas - Lauko virtuvė (3Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Rūsys (rl), unikalus nr., buvo baigti statyti 1974 metais, kai visas gyvenamasis namas priklausė ieškovams (kiti pastatai - Pastatas - Sandėlis, 4Jl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatas - Garažas, 5G/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Rūsys, r3 baigti statyti 1981 metais). T.y. šie pagalbiniai ūkiniai pastatai vienareikšmiškai priklausė ieškovams. Tuo tarpu priešingai negu ieškovams perleidžiant 1/2 gyvenamojo namo dalies 1976 metais J. B., jokių sandorių dėl pagalbinių ūkinių pastatų perleidimo sudaryta nebuvo. Aplinkybes, jog ieškovai patys savo lėšomis statė pagalbinius ūkinius pastatus ir jie priklausė ieškovams nuosavybės teise gali patvirtinti konkretūs asmenys: Esant aukščiau nurodytiems įrodymams, konstatuotina, jog pagalbiniai ūkiniai pastatai nuosavybės teise priklausė ieškovams, niekada nebuvo perleisti kitiems asmenims ar kitaip atsisakyta nuosavybės teisės į juos. Juo labiau, jog 2010 m. gegužės 4 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010 teismas nustatė, kad ieškovai niekada nebuvo perleidę ar netekę nuosavybės teisės į 1/2 šalia pagalbinių ūkinių pastatų esančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. sav., dalį. 2. Dėl 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutarties Nr. 367 negaliojimo ir teisėtų savininkų teisių gynimo. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.78 straipsnio l dalimi, sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka" v. J. Č. Ir kt., bylos Nr. 3K.-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta", bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. ir kt. v. UAB „Medicinos bankas" ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008). Pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnio l dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką; įstatyme šių interesų apsaugai suteikiamas prioritetas civilinių teisinių santykių stabilumo ir privačių interesų atžvilgiu - imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (Civilinio kodekso 1.78 straipsnio l dalis) ir toks sandoris jokiu teisiniu padariniu, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje S. T. ir kt. v. AB Rytų skirstomieji tinklai ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Reklamos laikraštis" v. UAB „Vilniaus skelbimai" ir kt., bylos Nr. 3K-3-6/2008). Ieškovai, reikšdami šį ieškinio reikalavimą remiasi Civilinio kodekso l .78 straipsnio 5 dalies nuostata, jog reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (šią nuostatą patvirtina suformuota teismų praktika: inter alia Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-231/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-288/2009). 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis Nr. 367 yra niekinė ir negaliojanti, nes: pagalbinius ūkinius pastatus dovanojo į juos nuosavybės teisės neturintis asmuo; sandoris, kuriuo V. B. buvo perleisti pagalbiniai ūkiniai pastatai, sudarytas įgaliotinio neturint tam įgaliojimu. 2.1. Dėl pagalbinių ūkinių pastatų dovanojimo negaliojimo neturint dovanotojui nuosavybės teisės. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.465 straipsnio l dalimi, dovanojimo sutartimi viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Pagal Civilinio kodekso 6.470 straipsnio 3 dalį dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas arba nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį. Civilinio kodekso 4.48 straipsnio l dalis nustato, jog perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, o šio straipsnio 2 dalis, jog perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Kaip jau anksčiau nurodyta, J. B. neturėjo ir negalėjo turėti nuosavybės teisės į ieškovams nuosavybės teise priklausančius pagalbinius ūkinius pastatus. Atitinkamai J. B. negalėjo jų perleisti V. B. 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartimi Nr. 367, o V. B. negalėjo į juos įgyti nuosavybės teisės. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis konstatuotina, jog dovanotojas J. B. neturėjo teisės dovanoti ir perleisti pagalbinių ūkinių pastatų V. B., todėl 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis Nr. 367 prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra pripažintina negaliojančia. Kartu pabrėžia, jog V. B. savo gyvenamąją vietą deklaravęs nuo 1974 m. rugpjūčio 17 d. (duomenys neskelbtini), kur gyveno iki pat mirties, neabejotinai turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovų nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus, laikytinas nesąžiningu pagalbinių ūkinių pastatų įgijėju. 2.2. Dėl sandorio, sudaryto įgaliotiniui neturint įgaliojimų, negaliojimo. Negana to, 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis Nr. 367 laikytina niekine ir negaliojančia ir tuo pagrindu, jog buvo sudaryta J. B. įgaliotinės I. Z., šiai neturint įgaliojimų padovanoti pagalbinius ūkinius pastatus. 1996 m. vasario l d. J. B. įgaliojime I. Z. aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta įgaliotinės teisių apimtis: „Gauti visus reikiamus dokumentus iš VĮ R1PPB Vilniaus filialo, pažymas mano namo dovanojimui, padovanoti jį sūnui V. B., sudaryti dovanojimo sutartį". Remiantis Civilinio kodekso 2.133 straipsnio l dalimi vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas tik tuo atveju, jeigu tai padaryta neviršijant suteiktų teisių. Atitinkamai konstatuotina, jog I. Z. neturint įgaliojimo padovanoti V. B. pagalbinius ūkinius pastatus (o toks įgaliojimas, kita vertus, apskritai negalėjo būti išduotas, nes pagalbiniai ūkiniai pastatai niekada nepriklausė įgaliotojui J. B.), 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis Nr. 367, kuria dovanojami pagalbiniai ūkiniai pastatai laikytina niekine ir nesukelia jokių teisinių pasekmių bei nesukuria nuosavybės teisės V. B.. Atsižvelgiant į tai, kad dovanojimo sutartis, kurios pagrindu V. B. buvo įregistruota nuosavybės teisė į pagalbinius ūkinius pastatus, yra negaliojanti. Taip pat įvertinus tai, kad nėra ir nebuvo jokio kito teisinio pagrindo, kuriuo remiantis V. B. būtų galėjęs įgyti nuosavybės teisę į M. ir P. N. priklausančius pagalbinius ūkinius pastatus, V. B./jo teisių perėmėjo nuosavybės teisės į ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą registracija yra neteisėta ir todėl negaliojanti. 2.3. Dėl restitucijos taikymo bei savininkų teisių gynimo pripažinus 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartį Nr. 367 negaliojančia. Niekinis sandoris negalioja nuo sudarymo momento - ab initio (CK 1.95 straipsnio l dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009. Teisės doktrinoje ir teismu praktikoje pripažįstama, kad restitucija yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagristai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio l dalis). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio Šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip šalys yra sugrąžinamos į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Pažymi jog restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į daiktinės teisės nuostatas. Restitucija tampa galima tik tada, kai tai leidžia daiktinė teisė. Kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, tai restitucijos klausimas apskritai negali kilti ir tokiais atvejais savininko teisės ginamos daiktiniais teisiniais, o ne prievoliniais teisiniais pažeistos teisės gynimo būdais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2007 yra pažymėjęs, jog „sprendžiant sandorio šalių ginčą dėl jų sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, vadovaujamasi prievolių teisės nustatytomis taisyklėmis ir sąlygomis (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145 - 6.152 straipsniai). Daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomos tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui pagal kitą sandorį (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis )." Pagal Civilinio kodekso 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Net jeigu daikto įgijėjas ir yra sąžiningas, vadovaujantis Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 3 dalimi, jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams. Kaip nurodyta faktinėse bylos aplinkybėse, ieškovų su V. B. prievoliniai teisiniai santykiai nesieja, todėl iš V. B., kaip trečiojo asmens, kuriam pagal neatlygintiną sandorį -dovanojimo sutartį buvo perleistas daiktas, ginčo objektu esantys pagalbiniai ūkiniai pastatai išreikalautini ne taikant restituciją, bet būtent pagal Civilinio kodekso 6.470, 4.95, 4.96 straipsniuose nustatytas taisykles. Remiantis ieškinyje aukščiau išdėstytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei ginčo situacijoje taikytinomis teisės normomis konstatuotina, jog V. B. laikytinas nesąžiningu pagalbinių ūkinių pastatų įgijėju, be to šie pastatai bet kuriuo atveju V. B. yra įgyti neatlygintinai, todėl nėra teisinių kliūčių iš jo/jo teisių perėmėjo išreikalauti šiuos nekilnojamuosius daiktus ieškovų naudai. 3. Dėl 1996 m. vasario 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini)seniūno pažymėjimo Nr. 414 negaliojimo. 1996 m. vasario 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno pažymėjimas Nr. 414, nurodantis, jog ieškovams priklausantys pagalbiniai ūkiniai pastatai nuosavybės teise priklauso J. B. yra neteisėtas, todėl naikintinas. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina nuosavybės neliečiamumo principą, kuris yra vienas iš esminių žmogaus teisių apsaugos principų. Nagrinėjamu atveju šis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas buvo akivaizdžiai pažeistas, kadangi 1996 m. vasario 22 d. ieškovams priklausanti nuosavybė - pagalbiniai ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini)seniūno pažymėjimo Nr. 414 pagrindu nuosavybės teise priskiriami V. B.. Minėta, jog civilinių teisių ir pareigų atsiradimo bei praradimo pagrindai yra įstatyme numatyti juridiniai faktai ar kitokios aplinkybės, kurios pagal įstatymų prasmę sukuria teises ir pareigas. Pažymi, kad nei ano meto, nei šio meto galiojantys teisės aktai bei teisės teorija neįtvirtina ir nenurodo jokio nuosavybės teisės praradimo pagrindo, kuris būtų taikytinas nagrinėjamu atveju ir kuriuo remiantis ieškovų nuosavybė galėjo būti įregistruota nuosavybės teise J. B., o šiam neva perleidus jam nepriklausančius pagalbinius ūkinius pastatus - V. B. vardu. Tai reiškia, kad V. B. be jokio pagrindo įgijo nuosavybes teisę į svetimą daiktą. Ginčijamas (duomenys neskelbtini) seniūno pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad pagalbinių ūkinių pastatų savininkas yra J. B., prieštarauja aukščiau nurodytam faktui, jog ieškovai nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus įgijo pastatydami šiuos pastatus ir vienareikšmiškai laikytinas negaliojančiu, pripažinus negaliojančia 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartį Nr. 367. Ieškovai byloje papildomai pateikė paaiškinimus į atsakovo A. B. per atstovą bylos procese išreikštus argumentus dėl ieškinio pagrįstumo /t. 2, b.l. 49-52/ , kuriuose nurodė, kad pagal Civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, taip pat teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Vadovaujantis šia procesine teise Ieškovai teikia teismui rašytinius paaiškinimus dėl byloje esminę reikšmę turinčios aplinkybės - nuosavybės teisės į ginčo objektu esančius pagalbinius ūkinius pastatus. Paaiškinimu ieškovai nurodo: 1. Remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintu Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatų (toliau - „Nuostatai") 1 dalimi piliečiai, kuriems įstatymu yra leista, galėjo kaimo gyvenvietėse statytis vieno buto individualinį gyvenamąjį namą. Remiantis Nuostatų 2 dalimi be gyvenamojo namo gyventojas jam suteiktame sklype galėjo statytis ūkinį pastatą, garažą, lauko virtuvę, rūsį daržovėms ir iki 20 kv.m. ploto šiltnamį. Aiškinant šias teisės normas, pažymi, jog nurodytu laikotarpiu teisės aktuose buvo griežtai (imperatyviai) sureguliuota kokie asmenys, kokiu pagrindu ir kokius statinius galėjo statyti kaimo gyvenvietėse. Gyvenamieji namai ir ūkiniai pagalbiniai pastatai galėjo būti statomi tik gyventojui individualinei statybai suteiktame sklype. Pagal Nuostatų 7 punktą sklypus kolūkiuose suteikdavo visuotinio kolūkio narių susirinkimo (įgaliotinių susirinkimo) nutarimu, patvirtintu apylinkės tarybos vykdomojo komiteto. Kad 1972 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės kolūkio „N.g." narių sprendimu Nr. 8 būtent M. N. buvo išskirtas 0,12 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje; 1972 m. birželio 23 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 274, kuriuo buvo patvirtintas minėtas kolūkio vadovybės sprendimas ir nuspręsta leisti M. N. statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje (ši aplinkybė nustatyta 2010 m. gegužės 4 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010 ir vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalimi papildomai neįrodinėtina). Tuo tarpu J. B. niekada nebuvo suteiktas sklypas individualinei statybai, todėl jis apskritai neturėjo teisės statyti gyvenamojo namo ir (ar) ūkinių pagalbinių pastatų, išvardintų Nuostatų 2 dalyje. 2. Remiantis Nuostatų 22 dalimi visi pastatyti individualiniai gyvenamieji namai turėjo būti valstybinės komisijos priimti naudoti. Atkreipia dėmesį, jog Nuostatuose atskirai nėra išskiriamas ūkinių pagalbinių pastatų priėmimas naudoti. Pažymi, kad valstybinė komisija, pastatyto namo priėmimo naudoti aktą, reikalaudavo sunaudotų svarbiausiųjų statybinių medžiagų įsigijimo pateisinamųjų dokumentų, kurių nepateikus, namas nebūdavo priimamas naudoti (Nuostatų 24 punktas). Kad 1976 m. kovo 31 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sudaryta valstybinė komisija pasirašė 1976 m. kovo 25 d. aktą valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui eksploatacijon (ši aplinkybė nustatyta 2010 m. gegužės 4 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010 ir vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalimi papildomai neįrodinėtina). Šiame kontekste atkreipia dėmesį, kad 1976 m. kovo 31 d., t.y. tą dieną, kai valstybinė komisija pasirašė pastatyto gyvenamojo namo priėmimo naudoti aktą, M. N. suteiktame sklype jau buvo baigta dviejų ūkinių pagalbinių pastatų (tvarto ir lauko virtuvės) statyba. Vadinasi, tvartas ir lauko virtuvė neabejotinai buvo (turėjo būti) numatyti gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (kuri nėra išlikusi), o valstybinei komisijai buvo (turėjo būti) pateikti svarbiausiųjų statybinių medžiagų, panaudotų šių ūkinių pagalbinių pastatų statybai, įsigijimo pateisinamieji dokumentai. Priešingu atveju, valstybinė komisija būtų nepriėmusi naudoti gyvenamojo namo (kartu su ūkiniais pagalbiniais statiniais), be to, M. ir P. N. būtų buvę patraukti atsakomybėn įstatymu nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Nuostatų 15 punkte. 3. Daro prielaidą, jog kiti du ūkiniai pagalbiniai pastatai - sandėlys ir garažas – taip pat buvo numatyti gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje, tačiau jų statyba buvo užbaigta jau po to, kai valstybinė komisija gyvenamąjį namą priėmė naudoti. Nuostatų 22 punkte nurodyta, kad pačių statytojų jėgomis pastatyti individualiniai gyvenamieji namai galėjo būti priimti naudoti, kai buvo įrengtas nors vienas kambarys bei virtuvė ir baigti fasado darbai. Juo labiau, kad Valstybinio statybos reikalų komiteto 1974 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 137 „Dėl respublikinių statybos normų RSN 59-74 "Individualinių gyvenamųįų namų priėmimo naudoti instrukcija" patvirtinimo" nustatyta, kad baigus įrengti mansardą arba pastačius ūkinius pastatus prie priimtų naudoti individualinių namų, jų priėmimas naudoti neprivalomas. 4. Pažymi, kad iš 1976-1979 m. ūkinės knygos, asmeninės sąskaitos Nr. 1559 įrašų matyti, jog 1977 m. M. ir P. N. laikė vieną karvę ir vieną kiaulaitę. Vadovaujantis elementaria logika gyvuliai negalėjo būti laikomi gyvenamajame name ar tiesiog lauke (kieme), o tik tam skirtuose ūkiniuose pastatuose. Ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina, kad M. ir P. N. nurodytu laikotarpiu turėjo tvartą. 5. M. ir P. N. nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus įgijo pagamindami naują daiktą, t.y. pastatydami pagalbinius ūkinius pastatus savo jėgomis (sudėtingesniems darbams samdydami statybininkus) ir savo bei skolintomis lėšomis. Aplinkybes, jog M. ir P. N. didžiąja dalimi savo jėgomis ir savo bei skolintomis lėšomis patys pastatė pagalbinius ūkinius pastatus patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai -E. S. ir B. D.. Be to, M. ir P. N. gyvenamojo namo ir ūkinių pagalbinių pastatų statybos laikotarpiu vedė statybos išlaidų apskaitą. Dokumentai, atspindintys statybos išlaidas, buvo pateikti į bylą teismo posėdžio metu. Iš šių dokumentų turinio (įvertinant juose nurodytas statybines medžiagas, jų kiekius, atliktinus statybos darbus, pinigų skolinimosi faktą, ir pan.) akivaizdžiai matyti, jog juose yra nurodytos būtent gyvenamojo namo ir ūkinių pagalbinių pastatų statybos išlaidos, todėl nėra pagrindo abejoti šių įrodymų patikimumu. Juo labiau, kad M. ir P. N. daugiau nėra vykdę jokių kitų statybos darbų, išskyrus gyvenamojo namo ir ūkinių pagalbinių pastatų. 6. Kaip jau ne kartą minėta procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą fakto nustatymo reikalinga nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą (tai gali būti nuosavybės teisės suteikimo aktai, pirkimo -pardavimo, dovanojimo, mainų ar kitos sutartys, paveldėjimo dokumentai, teismo sprendimai ir t.t.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai yra įstatyme numatyti juridiniai faktai ar kitokios aplinkybės, kurios pagal įstatymų prasmę sukuria teises ir pareigas. Mano, jog šiuose paaiškinimuose ir kituose teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, taip pat pateikti rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina, kad M. ir P. N. nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus įgijo pagamindami naują daiktą.

Šalies argumentai

Ieškovai ieškinį palaikė per atstovą ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais pagrindais. Ieškovas P. N. teismo posėdyje palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Atstovas adv. K.Žičkus teismo posėdyje palaikė ieškinį jame nurodytais pagrindais, pažymėjo, jog esminis momentas yra nuosavybės teisės į ginčo pastatus atsiradimo pagrindas, ir svarbu tai, jog žemės sklypas buvo suteiktas M. N., kuriame ji ir vykdė gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybos darbus; 1976-1979 m. ūkinėse knygose yra duomenys, jog gyvuliai buvo laikomi būtent N. pastatytuose ūkiniuose pastatuose, o teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad N. statė ūkinius pastatus skolintomis bei savo lėšomis, patys ir samdydami darbininkus; be to Vilniaus apygardos teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovai J. B. atsivežė iš Baltarusijos tik 1976 m., kai ūkinių pastatų statyba jau buvo baigta, o dėl pastatų registracijos – atkreipė dėmesį, kad V. B. vardu ūkiniai pastatai įregistruoti tik 1996 metais. Registre nėra įrašo apie nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą; byloje nėra įrodymų, kad ūkinius pastatus būtų statęs J. B.. Prašė ieškinį tenkinti.

Šalies argumentai

Posėdžio metu atsakovo atstovas adv. A.Burinskas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovai nepateikė suderintų projektų, nestatė ūkinių pastatų, tam nėra jokio leidimo; pagal Civilinį kodeksą atsakovas yra teisėtas įgijėjas pagal notarinę dovanojimo sutartį, todėl mano, kad iš jo turto išreikalauti negalima. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą visiems reikalavimams ir ieškinį atmesti; nurodė, kad ieškovai išsilavinę, įsigijo kitą namą, žinojo, kad jį reikia registruoti, todėl nemano, jog apie tai, kad būtina pastatus registruoti sužinojo tik 2006 metais. Taip pat paaiškino, jog atsakovo tėvas suteikė lėšas namo statybai ir atvyko čia gyventi; į Lietuvą iš Baltarusijos tuomet jis galėjo dažnai atvažiuoti, tai nebuvo draudžiama. Negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu padarytas įrašas registre apie nuosavybės teises į ūkinius pastatus B. vardu. Pažymėjo, kad ieškinyje nenurodytas nei vienas Civiliniame kodekse minimas sandorių negaliojimo pagrindas, be to ieškovai nepateikė jokių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.