Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,

dalyvaujant ieškovams apeliantams M. N., P. N., jų atstovei adv. Jurgitai Judickienei, atsakovo atstovui adv. Mindaugui Paukštei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. N. ir P. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-112-494/2008 pagal ieškovų M. N. ir P. N. ieškinį atsakovams V. B. (jo teisių perėmėjas A. B.), Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemėžio seniūnijai, tretieji asmenys Vilniaus 4-ojo notarų biuro notarė V. P., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įrašo ūkinėje knygoje, seniūno pažymėjimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia bei daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovai M. ir P. N. ieškinio pareiškimo momentu turi nuosavybės teisę ½ dalį gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei, kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant V. B.;

pripažinti negaliojančiu 1991-1997 m. ūkinės knygos Nr. 23, a/s Nr. 918 įrašą dėl M. K. asmeninės nuosavybės;

pripažinti negaliojančiu 1995-12-19 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemėžio seniūno pažymėjimą Nr. 851;

pripažinti negaliojančia M. K. vardu atliktą teisinę registraciją į M. ir P. N. ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

pripažinti negaliojančia 2004-02-13 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 634;

panaikinti V. B. nuosavybės teisės registraciją į M. ir P. N. ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

išreikalauti iš V.B. M. ir P. N. nuosavybės teise priklausantį daiktą – ½ dalį gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

priteisti ieškovų M. ir P. N. naudai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 1972-05-15 ieškovei Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės kolūkio „Naujas gyvenimas“ zootechnikei - selekcininkei M. B. (N.) buvo išskirtas 0,12 ha žemės sklypas Nemėžio gyvenvietėje. 1972-06-23 Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos VK priėmė sprendimą Nr. 274, kuriuo buvo nuspręsta leisti ieškovei statyti plytinį gyvenamąjį namą Nemėžio gyvenvietėje, (duomenys neskelbtini), bei patvirtinti 1972-05-15 kolūkio „Naujas gyvenimas“ vadovybės sprendimą Nr. 8 dėl 0,12 ha žemės sklypo išskyrimo ieškovei. 1973-04-28 M. B. (N.) ištekėjo už P.N. ir kartu ant minėto žemės sklypo pastatė gyvenamąjį namą. 1976 metais N. perleido ½ dalį namo M.N. tėvui J. B. , kurį kartu su sutuoktine J. B. 1976 metais atsivežė iš Baltarusijos Respublikos. Ginčo dėl ½ dalies gyvenamojo namo perleidimo ieškovės tėvams nėra. 1976-03-31 Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių tarybos VK valstybinė komisija pasirašė aktą valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui, kuriuo buvo nutarta priimti eksploatacijon J. B. ir M.N. gyvenamąjį namą. 1976-04-01 išduota Lietuvos TSR Nemėžio apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos VK pažyma Nr. 327 techninės inventorizacijos biurui, kurioje nurodyti namo savininkai J. B. ir M.N. Gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), pirmieji kadastriniai matavimai buvo atlikti 1976-04-24, namo techninės apskaitos byloje nurodyta, kad namas asmeninės nuosavybės teise priklauso piliečiams J. B. ir M. N. Nemėžio apylinkės 1971-1990 metų ūkinėse knygose nurodyta, jog M.N. gyvena šiame name, be to N. nuolatos mokėjo draudimo mokesčius už šį namą. 1981 metais N. išsikėlė iš namo ir išvyko gyventi į Jonavos rajoną, o 1982 metais šiame name apgyvendino tetą M. K., atvykusią iš Baltarusijos. Nuo 1990 metų iki šiol N. savo lėšomis prižiūrėjo, remontavo jiems priklausančią namo dalį, nes ten gyvenanti teta dėl senyvo amžiaus to daryti negalėjo. M.N. mama J. B. mirė (duomenys neskelbtini), tėvas J. B. –(duomenys neskelbtini), M. K. mirė (duomenys neskelbtini). Tik 2006 metų gegužės mėnesį N. sužinojo, kad jiems priklausanti namo dalis yra įregistruota V. B. (M. N. brolio) vardu 2004-02-13 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 634 pagrindu, kuria M. K. perleido V.B. N. priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo. VĮ „Registro centras“ Vilniaus filialo duomenimis M. K. nuosavybės teisių į minėtą ½ dalį (priklausančią N.) gyvenamojo namo įregistravimo pagrindas - 1995-12-19 Nemėžio seniūnijos seniūno pažymėjimas Nr. 851, kuris išduotas remiantis 1991 – 1997 metų ūkinės knygos Nr. 23, a/s 918 įrašais. Nurodyti ūkinės knygos įrašai, seniūno pažymėjimas, pirkimo - pardavimo sutartis yra neteisėti, todėl naikintini. N. nuosavybės teisę į minėtą gyvenamąjį namą įgijo pagamindami naują daiktą, t.y. 1972 – 1973 metais pastatydami šį namą savo darbu ir lėšomis. N. gyvenamąjį namą pasistatė laikydamiesi statybos metu galiojusių teisės aktų, todėl gyvenamojo namo statyba yra teisėta ir gali būti nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. 1991 – 1997 m. ūkinės knygos Nr. 23, a/s Nr. 918 įrašas, jog M. K. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), yra negaliojantis, nes buvo padarytas be jokio teisinio ir faktinio pagrindo. N. niekada nebuvo perleidę jiems priklausančios namo dalies M. K., 1991-1997 metų ūkinės knygos Nr. 23, a/s Nr. 918 įrašuose tėra nurodytas M. K. apsigyvenimo patalpose faktas, bet ne asmens nuosavybės į patalpas faktas. Tai, jog kažkuriuo metu M. K. gyveno ieškovų gyvenamojo namo dalyje, nesukėlė ir negalėjo sukelti tokių pat teisinių pasekmių kaip nuosavybės teisės perleidimo juridinis faktas. Minėti įrašai negalėjo būti pagrindu išduoti 1995-12-19 Nemėžio seniūnijos pažymėjimą. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Nemėžio seniūno pažymėjimas Nr. 851 yra pasirašytas ne paties seniūno V. S., palyginus to laikotarpio ir dabartinį seniūno V.S. parašą su parašu pažymėjime yra akivaizdu, kad pastarąjį dokumentą išdavė ne seniūnas, šis dokumentas yra suklastotas. Atitinkamai atlikta M. K. nuosavybės teisės į ieškovams iš tikrųjų priklausančios gyvenamojo namo dalį registracija laikytina neteisėta ir todėl yra negaliojanti. 2004-02-13 pirkimo – pardavimo sutartimi M. K. ieškovams priklausančią namo dalį pardavė V.B. M. K. nuosavybės teise ½ dalis gyvenamojo namo niekada nepriklausė, todėl ji negalėjo jos perleisti V.B., o V.B. negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ieškovų gyvenamojo namo dalį, todėl 2004-02-13 pirkimo – pardavimo sutartis yra pripažintina negaliojančia.

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašė patikslinto ieškinio reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Vilniaus filialas savo veiksmais ieškovų teisių ir teisėtų interesų nėra pažeidęs, o teisinės registracijos atliktos galiojančių ir nenuginčytų dokumentų pagrindais bei atitinkančios norminių aktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

M. N. ir P. N. apeliacinis skundas tenkintinas.

Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, todėl, remiantis CPK 329 str. 1 d. 1 p., 330 str., teisėjų kolegija skundžiamą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą naikina, iš naujo įvertinusi įrodymus byloje (CPK 185 str., 327 str.), priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkina iš dalies.

Vilniaus raj. Nemėžio apylinkės kolūkio „Naujas gyvenimas“ valdybos 1972 m. gegužės 15 d. protokole įrašyta, kad buvo nutarta prašyti Vilniaus rajono vykdomojo komiteto leidimo statyti gyvenamąjį namą zootechnikei – selekcininkei M. B. ir išskirti 0,12 ha žemės sklypą Nemėžio gyvenvietėje. Vilniaus rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1972 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 274 leido B. M. statytis plytinį gyvenamąjį namą Nemėžio gyvenvietėje ir patvirtino kolūkio nutarimą, kuriuo buvo skirtas 0,12 ha žemės sklypas (t. 1, l. 35-37). M. B. 1973-04-28 susituokė su P. N. (t. 1, l. 47-48). Vilniaus rajono kolūkio „Naujas gyvenimas“ valdyba 1976-01-26 posėdyje, protokolo Nr. 2 nutarė leisti M. B. padalinti plytinį namą Nemėžio gyvenvietėje su tėvu B. J. neišskiriant žemės sklypo (t. 1, l. 94). Nemėžio apylinkės vykdomasis komitetas 1976-04-01 išdavė B. J. pažymą Nr. 327, patvirtinančią, kad jis gyvena Nemėžio kaime ir kartu su dukterimi N. M. turi pastatytą namą, asmeninė sąskaita Nr. 1559 (t. 1, l. 28-29). Namo inventorizacija buvo atlikta 1976-04-24 ir sudaryta namo techninės apskaitos byla, kurioje nurodyti du savininkai – J. B. ir M. N. (t.1, l. 41-46, 78-92). Vilniaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas 1976-06-23 patvirtino aktą, kuriuo valstybinė komisija priėmė B. J. ir N. M. pastatytą gyvenamąjį namą eksploatuoti (t. 1, l. 31-33). Tačiau namo teisinė registracija nebuvo atlikta. Įrašai darbo knygelėse patvirtina, kad N. M. iš darbo kolūkyje „Naujas gyvenimas“ buvo atleista 1976-11-20, P. N. iš darbo kolūkyje atleistas 1975-07-24, daugiau ieškovai šiame kolūkyje nedirbo (t. 4, l. 50-61). Ieškovės tėvas B. J. , g. (duomenys neskelbtini), buvo pensininkas, kolūkyje nėra dirbęs.

Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132 – 141 straipsnių normos. Bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių turėjo būti kolūkio narys. Taigi ieškovei M. N. pasitraukus iš kolūkio, atsirado pagrindas jai atsidalyti iš kolūkiečių kiemo. Tai įvyko (atsidalinimas) anksčiau, negu ieškovai pastatytame name kaip šeimos narį apgyvendino savo tetą M. K. .

1986-01-01 – 1990-06-01 metų įrašais ūkinėse knygose M.N. asmeninė sąskaita Nr. 872, t. 1, l. 101) patvirtina, kad M. K. – šeimos narys 1985-10-31 atvyko iš Gardino srities (Baltarusijos). M. K. (g. 1923 m.) buvo pensininkė, kolūkyje niekada nedirbo, kolūkiniame kieme taip pat negalėjo dalyvauti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji būdama kiemo nare, įgijo teisę į dalį kolūkiečių kiemo nuosavybės, yra nepagrįsta ir neteisinga.

Civilinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kolūkiečių kiemo nariai pasidalijo nuosavybę - tai Vilniaus rajono kolūkio „Naujas gyvenimas“ valdybos 1976-01-26 posėdyje, protokolo Nr. 2, priimtas nutarimas leisti M. B. padalinti plytinį namą Nemėžio gyvenvietėje su tėvu B. J. Civilinėje byloje surinkti Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės ūkinių knygų išrašai patvirtina, kad 1972 m. buvo M. B. atidaryta asmeninė sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, l. 100, 105), 1973 – 1975 m. M.N. sąskaita Nr(duomenys neskelbtini), nurodyta ūkio grupė - kolūkio (t. 1, l. 99, 104), 1976 – 1979 m. M.N. asmeninė sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta ūkio grupė – tarnautojų, nuosavybė – ½ gyvenamojo namo, pastatyto 1975 m., naudojama žemė 1976 m. 30 arų, nuo 1978 m. – 12 arų (t. 1, l. 98, 103, t. 2, l. 135-139). Ieškovės tėvo J. B. asmeninė sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose atidaryta 1977 m. – 1979 m., nurodyta ūkio grupė – kolūkio, nuosavybė – ½ gyvenamojo namo, perrašyto M. N., naudojamos žemės neturėjo (t. 2, l. 140-144). Pastarieji duomenys patvirtina, kad ieškovai iš kolūkiečių kiemo pasitraukė nuo 1977 m., namą pasidalijo su ieškovės tėvu po ½ dalį. Ūkinėse knygose 1980 m. – 1982 m. M.N. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta ūkio grupė – tarnautojų (t. 1, l. 97, 102); 1983 m. – 1985 m. M.N. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio grupė – tarnautojų, nuosavybė – ½ gyvenamojo namo (t. 2, l. 10-11, 17-24); 1986 m. – 1990 m. M.N. sąskaita Nr. 872, nurodyta ūkio grupė – darbininkų, nuosavybė – ½ gyvenamojo namo, naudojama žemė – 12 arų (t. 1, l. 96, 101, t. 2, l. 12-13, 25-28, 165-169). Šiame ūkinės knygos išraše nurodyta, kad 1985-10-31 atvyko ir apsigyveno kaip šeimos narė M. K. , o ieškovai su vaikais 1985-11-26 išvyko gyventi į Alytaus m.; jokių papildomų įrašų apie galimą ieškovų nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą perleidimą naujai atvykusiam asmeniui (M. K. ) nėra. M. K. atvykimo gyventi į ieškovams priklausančius namus metu galiojęs įstatymas – CK 255 str., 282 str. 3 d., numatė, kad gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo ar dovanojimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įregistruota vietinės tarybos vykdomajame komitete. Taigi M. K. nuosavybės teises į ½ gyvenamojo namo, kuris priklausė ieškovams, galėjo įgyti tik sandoriu, patvirtintu notariškai. Atsakovas į civilinę bylą nepateikė jokių duomenų (sutarties, jos registravimo faktą patvirtinančių duomenų), kurie pagrįstų jo atsikirtimus apie tai, kad M. K. iš ieškovų namo dalį nupirko. Liudytojos P.A. (t. 2, l. 126), kuri buvo M. K. draugė, parodymai apie tai, kad M. K. Baltarusijoje pardavė namą, atsikėlė į Nemėžį, atidavė pinigus N., už tai, kad ją atsivežė į tuos namus, taip pat nėra pakankami nekilnojamojo turto sandorio sudarymo faktui patvirtinti. Liudytoja minėtas aplinkybes žino ne betarpiškai, bet iš M. K. pasakojimų, jos parodymai patvirtina tik patį ieškovų susitarimą su teta dėl apsigyvenimo pastarųjų namuose. Tokias pačias aplinkybes patvirtina ir liudytoja E. S. , kuri parodė, kad ieškovai perkraustė tetą M. K. iš Baltarusijos ir užleido jai namo antrą aukštą (t. 2, l. 114-115). Atsakovo teiginiai, kad ieškovai siekė perleisti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą M. K. , nes kitoje vietoje buvo įgiję nuosavybės teisėmis kitą gyvenamąjį namą, o tuo metu galioję įstatymai - CK 110, 112 str. draudė turėti daugiau kaip vieną gyvenamąjį namą, yra nepagrįsti, neįrodyti jokiais faktiniais duomenimis byloje. Priešingai, liudytoja B. P. parodė (t. 3, l. 109), kad N. neturėjo Jonavos rajone kito namo, gyveno kolūkiui priklausančiame name (ieškovai paaiškino, kad iš Nemėžio jų šeima faktiškai išsikėlė gyventi ir dirbti 1981 m. į Jonavos raj.).

Vėlesnio laikotarpiai įrašai Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės ūkinėse knygose 1991 – 1997 m., knygos Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad name (duomenys neskelbtini), nuosavybė – ½ gyvenamojo namo. Jokių papildomų duomenų apie nuosavybės teisių įgijimo į gyvenamąjį namą pagrindą nėra nurodyta. Kai nėra įrodytas nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atsiradimo pagrindas, įrašas ūkinėse knygose gali patvirtinti tik gyvenimo tam tikroje vietoje faktą, bet neįrodo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą. Ieškovai pateikė įrodymus, patvirtinančius gyvenamojo namo teisėtos statybos faktą, vien ta aplinkybė, kad jie išvyko gyventi į kitą vietovę, negali būti pagrindas prarasti teisėtai įgytą nuosavybę. Įstatymas – galiojęs CK 4 str. numatė, kad teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymo numatytų sandorių, gi įrašas Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės ūkinėse knygose 1991 – 1997 m., knygos Nr. 23, asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis, kad name (duomenys neskelbtini) gyvenusi M. K., turėjo asmeninės nuosavybės teisėmis ½ gyvenamojo namo, yra padarytas be įstatyme nustatyto pagrindo, todėl neteisėtas ir ta apimtimi pripažintinas negaliojančiu. Pažymėtina, kad ūkinėse knygose 1991 m. – 1996 m. ieškovės tėvas J. B. , asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini, turėjo nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, žeme nesinaudojo, ir papildomose žiniose yra nurodyta, kad 1996-02-07 sudaryta dovanojimo sutartis, kuria ½ dalis gyvenamojo namo ir ūkio pastatai perregistruoti V. B. t.y. nuosavybės teisių perleidimo sandoriai buvo fiksuojami ūkinėse knygose. Aplinkybę, kad nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus perleidimas buvo fiksuojamas ūkinėse knygose, patvirtina ir Nemėžio seniūnijos atstovės I. K. paaiškinimai: „jei būdavo sandoriai, apie juos įrašydavom. M.N. tik perbraukta, reiškia, tik išvyko“ (t. 3, l. 25, 26).

Neteisėtas įrašas ūkinėse knygose negali sukurti teisėtų pasekmių – t.y. nuosavybės teisių M. K. , todėl juo remiantis išduotas Vilniaus rajono Nemėžio seniūno 1995-12-19 pažymėjimas Nr. 851 dalyje dėl ½ dalies namo(duomenys neskelbtini), priklausymo M. K. , bei pastarojo pagrindu 1996-01-24 atlikta M. K. nuosavybės teisių registracija į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintini negaliojančiais. Nebūdama teisėta ginčo namo savininke, M. K. negalėjo sudaryti šio namo pirkimo – pardavimo sutarties su V. B., todėl 2004-02-12 pirkimo – pardavimo sutartis reg. Nr. 634, kuria M. K. pardavė, o V. B. nupirko ½ dalį gyvenamojo namo, esančio, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes prieštarauja imperatyviems įstatymų reikalavimams (CK 2000 m. 1.80 str., 4.48 str. 1 d.).

Atsakovas prašė teismą taikyti ieškinio senatį, nes M. K. nuosavybės teisės į ½ dalį ginčo namo viešame registre buvo įregistruotos 1996-01-24, ieškinys pareikštas tik 2007-03-07, praleidus CK 1964 m. 84 str. 1 d. numatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, kad ieškovams buvo žinoma aplinkybė, jog ginčo namo ½ dalis buvo M. K. nuosavybė, patvirtina ieškovės M.N. tetai rašytas laiškas, kuriame ieškovė rašo „Ir dar vis gąsdinat, kad namas Jūsų, jeigu tavo sąžinė tokia, gali imti tą namą ir laikyti...“, “Pragyvensim ir be to namo, žinokis ir laikyk...“ (t. 1, l. 144).

Ieškovės teta M. K. mirė (duomenys neskelbtini), ieškovai teigia, kad tik po jos mirties paaiškėjo, kad ieškovams priklausanti namo dalis parduota V B.

Ieškovų pateikti įrodymai patvirtina, kad jie ginčo gyvenamojo namo ½ dalį laikė savo nuosavybe ir ja rūpinosi – 1977 m. kreipėsi dėl telefono įrengimo, draudė pastatus 1978 m., 1979 m. (t. 1, l. 56-64), darė remontą. Ieškovai pateikė statybinių medžiagų įsigijimą patvirtinančius dokumentus 1999 m. (t. 1, l. 50-52), liudytojais apklausti J. T. ir A. R. parodė, kad ieškovo P.N. paprašyti ginčo name apie 1990 m., 1994 m. atliko remonto darbus (t. 2, l. 117-119). Liudytoju apklaustas R.N. (ieškovų sūnus) patvirtino, kad apie 2000 m. namo remontą darė jo brolis M. N. – įvedė kanalizaciją, pakeitė langus, apšiltino ir perdažė sienas (t. 2, l. 119-121). Kad P. N. ginčo name darė remontą, parodė liudytoja apklausta V.B., ieškovės sesuo. Liudytojais apklausti asmenys – ieškovės sūnus R.N., jos seserys V.B. ir I. Z. , tvirtino, kad visi žinojo, kad antras aukštas – N., ir tik praėjus 2-3 mėnesiams po tetos M. K. mirties, sužinojo, kad teta broliui padovanojo namo dalį (t. 2, l. 119-126). Liudytoja E. S. taip pat parodė, kad pusė namo buvo ieškovų nuosavybė, kita pusė – J. B. , ieškovės tėvo; P. N. malkas kurui pirkdavo (t. 2, l. 115).

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 127 str. 1 d.). Apelianto teiginys, kad apie savo teisės pažeidimą ieškovai turėjo sužinoti nuo M. K. nuosavybės teisių į ½ dalį ginčo namo įregistravimo 1996-01-24 viešame registre yra nepagrįstas. Asmeniui, kuris yra teisėtai sukūręs nekilnojamąjį daiktą ir niekam nėra perleidęs į jį nuosavybės teisių, nėra pagrindo nuolat domėtis viešame registre, ar nėra kitų asmenų teisės įregistruotos į jam priklausantį daiktą. Tokie reikalavimai prasilenktų su teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 str.). Apelianto nurodytame laiške nėra datos, apie jo surašymo laiką galima spręsti tik pagal voko, į kurį jis buvo įdėtas, pagaminimo datą – 1999 m., ir paties laiško turinį. Laiške rašoma, kad „...P. sveikata irgi labai bloga, invalidumą gavo visam laikui, būna dienos kad visai negali vaikščioti, o jam jau 60 metų.“ Iš laiško konteksto galima suprasti, kad jis buvo parašytas, kai ieškovui P.N., gimusiam (duomenys neskelbtini), jau buvo 60 metų, t.y. laiškas buvo parašytas 2001 metais. Taigi šio laiško parašymo metu ieškovams jau turėjo kilti pagrįstos abejonės, dėl kokių priežasčių M. K. reiškia pretenzijas į jų nuosavybę – ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Veikdami kaip rūpestingi ir apdairūs asmenys, ieškovai turėjo išsiaiškinti tokio M. K. elgesio priežastis, pasidomėti, ar jų nuosavybės teisės į turtą nėra pažeidžiamos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad senaties terminas ieškiniui dėl teisių į nekilnojamąjį daiktą pareikšti turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovai turėjo sužinoti apie savo pažeidimą, t.y. nuo 2001 m. Galiojusio CK 1964 m. 84 str. 1 d. numatė bendrąjį trejų metų ieškininės senaties terminą. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujas civilinis kodeksas bendrąjį ieškinio senaties terminą nustatė 10 metų (CK 2000 m. 1.125 str. 1 d.). Šio kodekso įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. numato, kad iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovų pažeistai teisei ginti taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris, atsižvelgiant į aukščiau aptarto laiško turinį, skaičiuotinas nuo 2001 m. sausio mėnesio. Ieškinys teisme pareikštas 2007-03-07, nepraleidus ieškinio senaties termino, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį nepagrįstas ir netenkintinas.

Ieškovai, gindami savo pažeistas nuosavybės teises į ½ dalį ginčo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), reikalauja ginčo turtą pripažinti jų nuosavybe (nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą) ir, remiantis CK 6.307 str. bei CK 4.96 str., išreikalauti turtą iš nesąžiningo įgijėjo, restitucijos netaikyti. Įstatymas (CK 1964 m. 142 str. CK 2000 m. 4.95 str.) gina savininką ir suteikia jam teisę išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.96 str. 1 d. numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas. Atsakovas teigia, kad V. B. nežinojo, kada ir kokiu pagrindu buvo įregistruotos M. K. nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo namo, sudarydamas pirkimo – pardavimo sutartį rėmėsi viešojo registro duomenimis. Tokie atsakovo argumentai nėra pakankami jo sąžiningumui pagrįsti.

2004-02-12 sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis reg. Nr. 634, kuria M. K. pardavė, o V. B. nupirko ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 20 000 Lt. Sutartimi nekilnojamasis daiktas yra parduotas už žymiai mažesnę kainą, negu buvo jo vidutinė rinkos kaina – 69 000 Lt. Ši aplinkybė vertintina kaip V. B. nesąžiningumą patvirtinantis faktas. Be to, V.B. savo gyvenamąją vietą nuo 1974-08-17 deklaravo (duomenys neskelbtini), iki 1982 m. jis buvo įrašytas ūkinėse knygose ieškovės sąskaitose kaip šeimos narys ( t. 1, l. 99, 104, 98, 103, 97, 102). Teismui paaiškino, kad darbu prisidėjo prie namo statybos, žinojo, kad tėvas rėmė statybas pinigais ir dėl to M.N. perleido jam ½ dalį namo (t. 3 l. 104-106). Gyvendamas kartu, jis turėjo gerai žinoti namo statybos ir tetos M. K. apsigyvenimo šiame name aplinkybes. Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu V.B. buvo aktyvus – užsakė pažymas, iš slaugos ligoninės atvežė negalinčią vaikščioti M. K. pas notarę. Veikdamas sąžiningai, jis privalėjo išsiaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis ieškovai galėjo perleisti nuosavybės teises į ginčo turtą M. K. V.B. teismui yra paaiškinęs, kad žinojo, jog žemės sklypas prie namo buvo paskirtas ieškovams, tačiau 1999 m. iš valstybės nupirko visą žemės sklypą prie ginčo namo, nors buvo tik ½ dalies namo savininkas. Ši aplinkybė taip pat patvirtina jo nesąžiningą elgesį, nes veikė neatsižvelgdamas į kito bendraturčio (tuo metu M. K. ) ar asmenų, kuriems buvo faktiškai suteiktas žemės sklypas (ieškovų), interesus. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad V.B. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ir po to (apie šios sutarties sudarymo faktą nesakė ieškovams) elgėsi nesąžiningai, taiko CK 4.95 str., 4.96 str. 2 d. taisykles ir grąžina ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkams - bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovams M. ir P. N..

Ieškovų M.N. ir P.N. reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ½ dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso jiems nuosavybės teise, yra perteklinis byloje. Juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi, kai asmuo negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Nagrinėjamoje byloje yra pateikti ieškovų nuosavybės teisės į ginčo turtą atsiradimą patvirtinantys dokumentai – leidimas statyti gyvenamąjį namą, 1976-06-23 valstybinės komisijos aktas, kuriuo priimtas B. J. ir N. M. pastatytas gyvenamasis namas eksploatuoti, įrašai Nemėžio apylinkės ūkinėse knygose nuo 1972 m. iki 1990 m. Ieškovų nuosavybės teisės buvo įrodinėjimo dalykas byloje, jas patvirtina surinkti faktiniai duomenys, nuosavybės teises patvirtinančių faktų nustatymas yra ieškinio teisena nagrinėjamoje byloje ne savarankiškas ieškinio dalykas, bet pagrindas tenkinti ieškovų reikalavimus. Remdamasi aptartais argumentais, teisėjų kolegija ieškovų reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkina.

Kai apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas sprendimas, remiantis CPK 93 str. 4 d., išsprendžiama ir dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsižvelgiant į tenkintų (apie 80 proc.) ir atmestų (apie 20 proc.) ieškinio reikalavimų apimtį. Ieškovai už pareikštus neturtinius ieškinio reikalavimus sumokėjo 400 Lt žyminio mokesčio, už pareikštą turtinį reikalavimą – dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu – 2 070 Lt žyminio mokesčio, už reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo 123 Lt, už apeliacinį skundą – 2 705 Lt (t. 1, l. 9, 121, t. 3, l. 55, 136). Kadangi buvo tenkintas apeliacinis skundas ir ieškinys išskyrus dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovo A. B. priteistina 2 400 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pareiškiant ieškinį, ir 2 574 Lt, sumokėto už apeliacinį skundą, viso 5 044 Lt. Ieškovams teisinę pagalbą byloje teikė ir juos atstovavo advokatė, kuriai už paslaugas pirmosios instancijos teisme ieškovai sumokėjo 8 664,33 Lt (t.3, l. 9-12), apeliacinės instancijos teisme – 3 221 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į didelį bylos sudėtingumą, ilgą nagrinėjimo trukmę, būtinybę ieškoti archyvuose ir rinkti daug įrodymų, analizuoti teisės taikymą, tai pat į didelį skaičių parengtų procesinių dokumentų, šias išlaidas pripažįsta pagrįstomis ir ne per didelėmis. Įvertinus tenkintą ieškinio dalį, ieškovams iš atsakovo priteistina 9 500 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmos ir apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovo patirtos advokato pagalbos išlaidos sudaro 2 900 Lt pirmosios instancijos teisme ir 2 000 Lt apeliacinės instancijos teisme, viso 4 900 Lt. Atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų dalį, iš ieškovų atsakovo naudai priteistina 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų. Įskaičius šią sumą į ieškovams iš atsakovo priteistinas advokato pagalbos išlaidas, galutiniame rezultate ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovo priteistina 8 500 Lt advokato pagalbos išlaidų (CPK 98 str.).

Pirmosios instancijos teisme buvo patirta 23,10 Lt, apeliacinės instancijos teisme – 66,05 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Remiantis CPK 96 str., 88 str.1 d. 3 p., šios išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą proporcingai tenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos 1991-1997 m. ūkinės knygos asmeninės sąskaitos Nr. 918 įrašą dėl M. K. nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio(duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono Nemėžio seniūno 1995-12-19 pažymėjimą Nr. 851 dalyje dėl ½ dalies namo (duomenys neskelbtini), priklausymo M. K.

Pripažinti negaliojančia M. K. nuosavybės teisių registraciją į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atliktą 1996-01-24.

Pripažinti negaliojančia 2004-02-12 pirkimo – pardavimo sutartį reg. Nr. 634, kuria M. K. pardavė, o V. B. nupirko ½ dalį gyvenamojo namo, esančio(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Grąžinti gyvenamąjį namą, esantį, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovams M. N. ir P. N.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovams M. N. ir P. N. lygiomis dalimis iš atsakovo A. B. bylinėjimosi išlaidas – 5 044 Lt žyminio mokesčio ir 8 500 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo A. B. 71,32 Lt, iš ieškovų M. N. ir P. N. – 17,83 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.