Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Aldonos Tilindienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. N. ir P. N. ieškinį atsakovams A. B. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemėžio seniūnijai su trečiaisiais asmenimis D. M. U./Elektrėnų savivaldybės 1-as notarų biuras, VĮ Registrų centro Vilniaus filialu, I. Z. dėl seniūnijos pažymėjimo, sandorio, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia bei daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai, vadovaudamiesi Civilinio kodekso 4.48, 4.95 - 4.96, 6.470 straipsniais, prašė teismo: pripažinti negaliojančia 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartį Nr. 367; panaikinti V. B. nuosavybės teisės registraciją į M. ir P. N. nuosavybės teise priklausančius: Pastatą - Tvartą (2Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Lauko virtuvę (3Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Sandėlį, 4Jl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Pastatą - Garažą, 5G/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); išreikalauti iš V. B. M. ir P. N. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus - Pastatą - Tvartą (2Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Lauko virtuve (3Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Sandėlį, 4Jl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Garažą, 5G/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 1996 m. vasario 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno pažymėjimą Nr. 414; priteisti ieškovų M. ir P. N. naudai bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad 1972 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės kolūkio „Naujas gyvenimas" narių sprendimu ieškovei, kuri buvo kolūkio (duomenys neskelbtini) ieškovei zootechnikė - selekcininkė buvo išskirtas 0,12 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje. 1972m. birželio 23 d. Vilniaus rajono vykdomasis komiteto priėmė sprendimą Nr. 274, kuriuo buvo nuspręsta leisti ie6kovei statyti plytinį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje (duomenys neskelbtini) bei patvirtinti 1972 m. gegužės 15 d. kolūkio (duomenys neskelbtini) vadovybės sprendimą Nr. 8 dėl 0,12 ha dydžio žemės sklypo išskyrimo ieškovei M. B. (N.). Ieškovė kartu su savo vyru P. N. ant minėto žemės sklypo pastatė gyvenamąjį namą (statyba pradėta 1972 m. liepos 5 d.). 1976 metais M. ir P. N. perleido 1/2 dalį namo M. N. tėvui J. B. (jį kartu su sutuoktine J. B. 1976 m. atsivežė gyventi į pastatytą namą). 1976 m, kovo 31 d. Vilniaus rajono vykdomojo komiteto sudaryta valstybinė komisija pasirašė 1976 m. kovo 25 d. aktą valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui, kuriuo nutarė priimti pil. J. B. ir M. N. asmeninį gyvenamąjį namą eksploatacijon. (duomenys neskelbtini) apylinkės vykdomasis komitetas išdavė pažymą Nr. 327, skirtą pateikti Techninės inventorizacijos biurui. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, jog namo savininkai yra ieškovai. Ieškovai 1976 metais išstojo iš kolūkio (duomenys neskelbtini) ir išvyko dirbti bei gyventi į Jonavos rajoną. 1985 metais M. ir P. N. iš (duomenys neskelbtini) atsivežė vienišą tetą M. K. ir apgyvendino savo namo dalyje. Nuo 1990 metų M. ir P. N. savo lėšomis prižiūrėjo, nuolatos remontavo savo namo dalį, nes ten gyvenanti teta dėl senyvo amžiaus to daryti negalėjo. M. N. mama J. B. mirė (duomenys neskelbtini), tėvas J. B. - (duomenys neskelbtini), teta M. K. -(duomenys neskelbtini). Aukščiau nurodytos aplinkybės yra nustatytos 2010 m. gegužės 4 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010) ir vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 dalimi papildomai neįrodinėtinos. 2006 m. gegužės mėnesį (jau mirus tetai) M. ir P. N. netikėtai sužinojo, kad jiems priklausanti namo dalis, kurioje gyveno teta M. K., yra registruota V. B. (ieškovės M. N. brolio) vardu. Išaiškėjus šiam faktui, paaiškėjo ir kitos aplinkybės: namo dalis, kurią M. ir P. N. perleido savo tėvams J. ir J. B., priklauso V. B., kuriam J. Ir J. B. dar 1996 m. vasario 7 d. ją padovanojo 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartimi Nr. 367; nuosavybės teisė į M. ir P. N. priklausančią namo dalį, kurioje gyveno teta M. K., 1995 m. gruodžio 19 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos (toliau - (duomenys neskelbtini) seniūnija) išduotos pažymos pagrindu (registruota M. K. vardu; M. K. 2004 m. vasario 13 d, šią 1/2 dalį gyvenamojo namo pardavė V. B. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 634. Esant tokiai situacijai ieškovai kreipėsi į teismą dėl M. K. vardu atliktos teisinės registracijos į M. ir P. N. 1/2 dalį gyvenamojo namo 2004 m. vasario 13 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 634 negaliojimo ir V. B. nuosavybės teisės registracijos į M. ir P. N. 1/2 dalį gyvenamojo namo panaikinimo. 2010 m. gegužės 4 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010 teismas pripažino negaliojančia 2004 m. vasario 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. 634, panaikino atitinkamus įrašus ir grąžino gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovams.

1973 m. ieškovams pastačius savo gyvenamąjį namą, ieškovai savo reikmėms (duomenys neskelbtini) savo lėšomis pradėjo statyti ūkinius pagalbinius pastatus: Pastatą - Tvartą (2J1/p), statybos baigimo metai- 1974; Pastatą - Lauko virtuvę (3Jl/p), statybos baigimo metai- 1974; Rūsį (rl), unikalus nr„ statybos baigimo metai - 1974; Pastatą - Sandėlį, 4Jl/p, statybos baigimo metai- 1981; Pastatą - Garažą, 5G/p, statybos baigimo metai - 1981; Rūsį, r3, unikalus Nr., statybos baigimo metai - 1981 (toliau - „pagalbiniai ūkiniai pastatai"). Išraše iš Nekilnojamojo turto registro nurodyta, kad 1-3 punktuose išvardinti pastatai buvo pastatyti dar prieš 1976 metais ieškovų atliktą 1/2 dalies gyvenamojo namo perleidimą M. N. tėvui J. B.. Pagalbiniai ūkiniai pastatai niekada nebuvo perleisti nei J. B., nei kitiems tretiesiems asmenims ar kitaip atsisakyta į juos nuosavybės teisės.1996 m. vasario 7 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis Nr. 367 , kuria minėtuosius pastatus J. B. pagal 1996 m. vasario l d, įgaliojimą įgaliotas asmuo - I. Z., perleido V. B.. Tokia dovanojimo sutartis dėl pagalbinių ūkinių pastatų sudaryta būti negalėjo, nes minėtieji pastatai niekada nepriklausė J. B.. I. Z. pagal 1996 m. vasario l d. įgaliojimą niekada nebuvo suteikta teisė dovanoti minėtuosius ūkinius pastatus V. B.. Atitinkamai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno išduotame 1996 m. vasario 22 d. pažymėjime Nr. 414 neteisėtai nurodyta, jog J. B. priklauso ūkiniai pastatai, 2Ji/p, 3Ji/p, r, 4Ji/p, r3, (duomenys neskelbtini) V. B. savo gyvenamąją vietą deklaravęs nuo 1974 m. rugpjūčio 17 d, (duomenys neskelbtini), kur gyvena iki šiol neabejotinai turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovų nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus ir tai, kad šie pastatai negalėjo jam būti perleisti J. B. dovanojimo sutartimi. Atsakovu šioje byloje trauktinas V. B. sūnus A. B., V. B. palikimo paveldėtojas - V. B. teisių perėmėjui. Ieškovams apie faktą, kad jų pastatyti pagalbiniai ūkiniai yra perleisti 1996 m. bei, kad jie nuosavybės teisėmis priklauso V. B. tapo žinoma tik 2006 metų pavasarį, paaiškėjus, jog jiems priklausanti namo dalis, kurioje gyveno teta M. K., yra registruota V. B. vardu. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu byloje, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl ½ gyvenamojo namo dalies tarp tų pačių ieškovų ir V. B., nustatyta, jog ieškovai apie M. K. pretenzijas į jiems priklausiusią 1/2 namo dalį turėjo sužinoti iš 2001 metais parašyto laiško.

Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko. A. B. paveldėjo mirusio tėvo V. B. palikimą, palikimas priimtas, bet niekas nereikalauja panaikinti šio paveldėjimo liudijimo, todėl A. B. kaip teisėtas palikimo priėmėjas negali būti atsakovu, nes nereikalaujama jo paveldėjimo pripažinimo negaliojančiu. Ūkiniai pastatai registruojami tik remiantis pateiktais dokumentais, taip kaip ir dovanojimo sutartis tik pateiktų dokumentų pagrindu. Reikalavimas išreikalauti iš V. B. ūkinius pastatus nerealus ir neįvykdintinas, nes V. B. miręs, į ką nurodo patys ieškovai. Reikalavimas pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymėjimą Nr. 414 nepagrįstas. Ieškovai patys nurodo, kad nėra jokių tiesioginių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų kad ūkiniai pastatai priklauso jų nuosavybei. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų kad jie yra šių ūkinių pastatų savininkai. Ūkiniai pastatai registrų centre buvo registruoti 1996 metais, o jie apie tai sužinojo tik 2006 metų pavasarį. Ieškovai patys nurodo CK 1.127 str. l d., kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai kad ieškovams naudinga teigti, kad jie apie jų pažeistą teisę sužinojo tik 2006 metais, dar nereiškia kad taip ir buvo. Ieškovai niekuo nepaaiškina kodėl jie nors turėjo sužinoti, bet nesužinojo savalaikiai, kai pastatai viešame registre buvo įregistruoti 1996 metais apie tai nesužinojo, ar nenorėjo sužinoti. Ieškovai nesirūpino ūkiniais pastatais, jų neregistravo savo vardu, negyveno nurodytoje vietovėje ir neginčijo registravimo nuosavybės fakto. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu priteisti jiems nuosavybės teise ½ gyvenamojo pastato ir tokia teisė jiems buvo pripažinta teismo sprendimu. Bet šiame ieškinyje nebuvo keliamas klausimas dėl jiems nuosavybės teise priklausančių ūkinių pastatų. Tai tik patvirtina, kad ieškovai žinojo, kad ūkiniai pastatai jiems nepriklausė. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.

Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašė ieškinį spręsti teismo nuožiūra.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino ir nusprendė:

Pripažinti negaliojančia 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartį Nr. 367 dalyje dėl ūkinių pastatų 2JI/p, 3JI/p, r, 4JI/p, 5GI/p ir r3, esančių (duomenys neskelbtini) dovanojimo. Panaikinti V. B. nuosavybės teisės registraciją į M. ir P. N. nuosavybės teise priklausančius: Pastatą - Tvartą (2Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Lauko virtuvę (3Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Sandėlį, 4Jl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Pastatą - Garažą, 5G/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); Išreikalauti iš atsakovo A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) (V. B. teisių perėmėjo) M. ir P. N. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus - Pastatą - Tvartą (2Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Lauko virtuvę (3Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Sandėlį, 4Jl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Garažą, 5G/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).; Pripažinti negaliojančiu 1996 m. vasario 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno pažymėjimą Nr. 414 (dėl ūkinių pastatų, pažymėtų indeksais 2JI/p, 3JI/p, r, 4JI/p, 5GI/p, r3, priklausymo nuosavybės teise J. B.). Priteisti iš atsakovo A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovams P. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) 5959,74 Lt (penkis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt devynis litus 74 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai sužinojimo apie ūkinių pastatų registracijos bei dovanojimo momentą sieja su namo dalies, kurioje gyveno teta M. K., registracijos sužinojimo faktu, bei remdamasis minėtu teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, nusprendė, kad senaties terminas reikalavimui dėl ginčo statinių taipogi skaičiuotinas nuo 2001 metų. Ieškovai apie savo teisių į nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir į pagrindinio pastato - gyvenamojo namo – priklausinius, sužinojo nuo faktinių aplinkybių sužinojimo, kurias įrodinėjo pagal priimtą Vilniaus apygardos teismo 2010-05-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010, Vilniaus rajono apyl. teismo c/b Nr. 2-112-494/2008 (CPK 182 straipsnio 2 d.). Kadangi ieškinys pareikštas 2010-07-09, pripažintina, jog ieškovai nepraleido bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino. Ieškovai nurodo, jog reikalavimų dėl ūkinių pastatų Nr. r1 ir r3 nereiškia, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šiais indeksais pažymėti pastatai šiuo metu nurodyti kaip kitų ūkinių pastatų, t.y. viralinės bei garažo, dalys, ir jiems suteiktas vienas unikalus numeris, todėl laikytina, jog teismas, spręsdamas klausimus susijusius su pastatais, pažymėtais indeksais r bei r3, neperžengia ieškinio ribų. Teismas rėmėsi faktine bylos medžiaga, apžiūrėta Vilniaus rajono apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-112-494/2008, kurios pagrindu priimtas Vilniaus apygardos teismo 2010-05-04 sprendimas, liudytojų parodymais, taip pat kitais byloje esančiais įrodymais ir iš esmės remiasi ieškovų išdėstytais argumentais, kurie, teismo manymu, neprieštarauja kitiems byloje esantiems faktiniams įrodymams.

Remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintu Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatų (toliau - „Nuostatai“) 1 dalimi piliečiai, kuriems įstatymu yra leista, galėjo kaimo gyvenvietėse statytis vieno buto individualinį gyvenamąjį namą. Remiantis Nuostatų 2 dalimi be gyvenamojo namo gyventojas jam suteiktame sklype galėjo statytis ūkinį pastatą, garažą, lauko virtuvę, rūsį daržovėms ir iki 20 kv.m. ploto šiltnamį. Teisės aktuose buvo griežtai (imperatyviai) sureguliuota, kokie asmenys, kokiu pagrindu ir kokius statinius galėjo statyti kaimo gyvenvietėse. Gyvenamieji namai ir ūkiniai pagalbiniai pastatai galėjo būti statomi tik gyventojui individualinei statybai suteiktame sklype. Pagal Nuostatų 7 punktą sklypus kolūkiuose suteikdavo visuotinio kolūkio narių susirinkimo (įgaliotinių susirinkimo) nutarimu, patvirtintu apylinkės tarybos vykdomojo komiteto. 1972-05-15 Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės kolūkio (duomenys neskelbtini) narių sprendimu Nr. 8 būtent M. N. buvo išskirtas 0,12 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje; 1972 m. birželio 23 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 274, kuriuo buvo patvirtintas minėtas kolūkio vadovybės sprendimas ir nuspręsta leisti M. N. statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje. Remiantis bylos medžiaga, J. B. niekada nebuvo suteiktas sklypas individualinei statybai, todėl jis apskritai neturėjo teisės statyti gyvenamojo namo ir (ar) ūkinių pagalbinių pastatų, išvardintų Nuostatų 2 dalyje. Pagal Nuostatų 22 dalį, visi pastatyti individualiniai gyvenamieji namai turėjo būti valstybinės komisijos priimti naudoti. Nuostatuose atskirai nėra išskiriamas ūkinių pagalbinių pastatų priėmimas naudoti. Valstybinė komisija, prieš surašydama pastatyto namo priėmimo naudoti aktą, reikalaudavo sunaudotų svarbiausiųjų statybinių medžiagų įsigijimo pateisinamųjų dokumentų, kurių nepateikus, namas nebūdavo priimamas naudoti (Nuostatų 24 punktas). Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad 1976 m. kovo 31 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sudaryta valstybinė komisija pasirašė 1976 m. kovo 25 d. aktą valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui eksploatacijon (ši aplinkybė nustatyta 2010 m. gegužės 4 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010 ir vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalimi papildomai neįrodinėtina). Remiantis faktine bylos medžiaga, 1976 m. kovo 31 d., t.y. tą dieną, kai valstybinė komisija pasirašė pastatyto gyvenamojo namo priėmimo naudoti aktą, M. N. suteiktame sklype jau buvo baigta dviejų ūkinių pagalbinių pastatų (tvarto, lauko virtuvės bei rūsio / Pastato - Tvarto (2Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastato - Lauko virtuvės (3Jl/p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rūsio (r1)) statyba nurodyti statybos metai – 1974). Kiti du ūkiniai pagalbiniai pastatai - sandėlys ir garažas su rūsiu /Pastatas - Sandėlys, 4Jl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Pastatas - Garažas, 5G/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal faktinius duomenis byloje yra pastatyti 1981 m. ir buvo suprojektuoti gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje, tačiau jų statyba buvo užbaigta jau po to, kai valstybinė komisija gyvenamąjį namą priėmė naudoti. Nuostatų 22 punkte nurodyta, kad pačių statytojų jėgomis pastatyti individualiniai gyvenamieji namai galėjo būti priimti naudoti, kai buvo įrengtas nors vienas kambarys bei virtuvė ir baigti fasado darbai. Valstybinio statybos reikalų komiteto 1974 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 137 „Dėl respublikinių statybos normų RSN 59-74 "Individualinių gyvenamųįų namų priėmimo naudoti instrukcija" patvirtinimo" nustatyta, kad baigus įrengti mansardą arba pastačius ūkinius pastatus prie priimtų naudoti individualinių namų, jų priėmimas naudoti neprivalomas. Pagalliudytojų B. D., E. S. parodymus ieškovai ūkinius pastatus statėsi patys, ėmė statyboms paskolas, gyveno ūkiškai, laikė gyvulius, J. B. pats pastatų nestatė. Teismas vertino ieškovų pateiktus rašytinius įrodymus dėl statybinių medžiagų ir kitų išlaidų statyboms patvirtinimą pagal ieškinio reikalavimą. Teismas sprendė, kad visetas faktinių aplinkybių duoda pagrindą teigti, kad ginčo ūkinių pastatai pastatyti ieškovų lėšomis. Įvertinus nurodytus įrodymus bei išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad ieškovai nuosavybės teisę į ginčo pagal ieškinį pagalbinius ūkinius pastatus įgijo pagamindami naują daiktą. Išraše iš Vilniaus rajono kolūkio (duomenys neskelbtini) 1976-01-26 valdybos posėdžio protokolo Nr. 2, matyti, jog M. B. nutarta leisti padalinti tik plytinį namą su tėvu J. B., neišskiriant žemės sklypo (prijungta civilinė byla Nr. 2-112-494/2008). Atsakovas, nurodydamas aplinkybę, kad ūkinius pastatus statė J. B., tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Teismas nusprendė, kad 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis Nr. 367 dalyje dėl pagalbinių ūkinių pastatų yra niekinė ir negaliojanti, nes:

J. B. neturėjo nuosavybės teisės į ieškovams nuosavybės teise priklausančius ginčo pagalbinius ūkinius pastatus, todėl negalėjo jų perleisti V. B. 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartimi Nr. 367, o V. B. negalėjo į juos įgyti nuosavybės teisės. Dovanotojas J. B. neturėjo teisės dovanoti ir perleisti ginčo pagalbinių ūkinių pastatų V. B., todėl 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis Nr. 367 prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra pripažintina negaliojančia. 1996 m. vasario 7 d. ginčo dovanojimo sutartis Nr. 367 laikytina niekine ir negaliojančia ir tuo pagrindu, kad buvo sudaryta J. B. įgaliotinės I. Z., šiai neturint įgaliojimų padovanoti pagalbinius ūkinius pastatus. 1996 m. vasario l d. J. B. įgaliojime I. Z. yra aiškiai apibrėžta įgaliotinės teisių apimtis: „Gauti visus reikiamus dokumentus iš VĮ RIPPB Vilniaus filialo, pažymas mano namo dovanojimui, padovanoti jį sūnui V. B., sudaryti dovanojimo sutartį“. Teismas sprendė, kad I. Z. neturint įgaliojimo padovanoti V. B. pagalbinius ūkinius pastatus, 1996 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis Nr. 367, kuria dovanojami pagalbiniai ūkiniai pastatai laikytina niekine ir nesukelia jokių teisinių pasekmių bei nesukuria nuosavybės teisės V. B..

Kadangi nėra ir nebuvo jokio kito teisinio pagrindo, kuriuo remiantis V. B. būtų galėjęs įgyti nuosavybės teisę į M. ir P. N. priklausančius pagalbinius ūkinius pastatus, V. B. (jo teisių perėmėjo – atsakovo) nuosavybės teisės į ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą pagal ieškinio reikalavimą registracija yra neteisėta ir todėl negaliojanti.

Niekinis sandoris negalioja nuo sudarymo momento. Pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Šalys yra sugrąžinamos į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Pagal faktines bylos aplinkybes nustatyta, kad ieškovų su V. B. prievoliniai teisiniai santykiai nesieja, todėl iš V. B., kaip trečiojo asmens, kuriam pagal neatlygintiną sandorį - dovanojimo sutartį buvo perleistas daiktas, ginčo objektu esantys pagalbiniai ūkiniai pastatai išreikalautini tuo pagrindu, kad naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą /turtą/ tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto /turto/ savininkas. J. B. neturėjo nuosavybės teisių į ieškovams nuosavybės teise priklausančius ginčo pagal reikalavimą pagalbinius ūkinius pastatus, todėl J. B. negalėjo jų perleisti V. B. 1996-02-07 ginčo dovanojimo sutartimi Nr. 367, o V. B. negalėjo į juos įgyti nuosavybės teisių. Todėl ginčo pagalbiniai ūkiniai pastatai iš V. B. teisių perėmėjo -atsakovo - šioje byloje, išreikalautini ieškovų naudai. 1996 m. vasario 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno pažymėjimas Nr. 414, nurodantis, jog ieškovams priklausantys ginčo pagalbiniai ūkiniai pastatai nuosavybės teise priklauso J. B. yra neteisėtas, todėl naikintinas. Buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kadangi 1996 m. vasario 22 d. ieškovams priklausanti nuosavybė – ginčo pagalbiniai ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini) seniūno pažymėjimo Nr. 414 pagrindu nuosavybės teise priskiriami J. B.. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo bei praradimo pagrindai yra įstatyme numatyti juridiniai faktai ar kitokios aplinkybės, kurios pagal įstatymų prasmę sukuria teises ir pareigas. Ginčijamo pažymėjimo pagrindu nurodyta ūkinė knyga Nr. 23, asmeninė sąskaita 919, tačiau kaip jau minėta joje nėra jokio įrašo apie ūkinių pastatų priklausomybę iki 1996-02-07 dovanojimo sandorio sudarymo. J. B. be jokio pagrindo įgijo nuosavybes teisę į svetimą daiktą. Ginčijamas (duomenys neskelbtini) seniūno pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad pagalbinių ūkinių pastatų savininkas yra J. B., prieštarauja aukščiau nurodytam faktui, jog ieškovai nuosavybės teisę į pagalbinius ūkinius pastatus įgijo pastatydami šiuos pastatus ir laikytinas negaliojančiu. (LR CK PĮĮ Įstatymo 4, 9 str., 1964 m CK 47, 59, 63-66, 280-282, 255, LR CK 1.78, 1.80, 4.48, 4.95, 4.96, 6.465 straipsniai).

Atsakovas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1.Ieškovai pagal galiojusius įstatymus negalėjo turėti savo nuosavybėje namo (duomenys neskelbtini) km., nes jis nurodytu adresu negyveno. Jei negalėjo turėti gyvenamojo namo, tai neturėjo teisės ir turėti ūkinių pastatų prie gyvenamojo namo. Ieškovai perleidę gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, išsikėlė gyventi į kitą vietovę, ten įsigijo kitą gyvenamąjį namą.

2.1998 m. rugpjūčio 27 d. su J. B. buvo sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, nes visas namas priklausė V. B..

3.Ieškovai jau nuo 1996 metų žinojo ir negalėjo nežinoti, kad neturi nuosavybės teisės į ginčo namą ir ūkinius pastatus ir kad reikia nekilnojamojo turto nuosavybę registruoti Inventorizacijos biure, nes savo nuosavybę (duomenys neskelbtini) registravo savo vardu. Tik tuomet, kai mirė V. B., ieškovės tėvas, pradėjo bylas dėl nuosavybės atgavimo. Kol buvo gyvas V. B., ieškovai nedrįso teikti nepagrįstus reikalavimus.

4.Teismas neteisingai vertino įrodymus. Ieškovai ankstesniu ieškiniu prašė priteisti jiems ½ dalį gyvenamojo namo, bet nereikalavo priteisti ūkinių pastatų. Tai rodo ieškovų suvokimą, kad ūkiniai pastatai jiems nepriklausė. Antrą kartą kreiptis į teismą tuo pačiu klausimu ieškovai neturėjo teisės. Teismas nepasisakė dėl šio motyvo.

5.Kadangi buvo praleistas ieškinio senaties terminas, o ieškovai neprašė atstatyti praleistą terminą, o teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Abu ieškovai turi aukštąjį išsilavinimą, turėjo žinoti, kad ieškovės tėvas V. B. yra viso namo savininkas ir išpirko visą žemės sklypą. Teismas norėjo tenkinti ieškinį, todėl rėmėsi jam naudingais duomenimis, kad Vilniaus apygardos teismas anksčiau nagrinėjamoje byloje buvo pasisakęs dėl senaties termino. Teismas neabejodamas priėmė šį teismo pasisakymą dėl senaties termino, nors kitoje byloje buvo skirtingos aplinkybės.

6.Teismo teiginiai nepagrįsti įrodymais. Notarė ginčijamą sutartį patvirtino vadovaudamasi galiojančia tvarka ir įstatymais, rėmėsi galiojančia (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma.

7.Teismo teiginys, kad V. B. negalėjo pasatyti pastatų, nes buvo senas, yra nelogiškas, nes pastatus statė statybininkai.

8.Atsakovas V. B. yra teisėtas ūkinių pastatų savininkas, nes turtą paveldėjo. CK 4.96 str. 2 p. pagrindu iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis turtas, išskyrus atvejus, kai savininkas turtą prarado dėl kito asmens padaryto nusikaltimo. Byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Teismo sprendimas nelogiškas ir nevykdomas, nes nustato, kad nuosavybė išreikalaujama iš mirusio V. B.. Ginčo pastatai yra ant atsakovo žemės sklypo, atsakovas nesutiktų, kad ieškovų pastatai stovėtų ant atsakovo žemės sklypo.

Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1.Atsakovas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodo, kokios bylai reikšmingos aplinkybės liko nenustatytos, nei kokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas nesirėmė, nei kokių galiojusių materialinės teisės normų netaikė. Apelianto argumentai tėra deklaratyvūs pasamprotavimai.

2.Atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja ieškovų nuosavybės teisę į ½ dalį namo taip pat analizuoja ir vertina kitas su įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginče dėl ½ dalies namo nuosavybės susijusias aplinkybes, todėl dėl šių argumentų nepasisakytina.

3.Nepagrįsti argumentai, kad ieškovai žinojo, kad ūkiniai pastatai jiems nuosavybės teise nebepriklauso ir, kol buvo gyvas ieškovės tėvas V. B., nedrįso teikti nepagrįstus reikalavimus. Ieškovai, naudodamiesi konstitucine teise į teisminę gynybą ir CPK 5 str., savo teises į ūkinius pastatus galėjo ginti tiek ankstesnėje byloje dėl gyvenamojo namo nuosavybės teisės, tie ir atskiroje byloje, todėl anksčiau šnagrinėtoje byloje nebuvo nustatinėjamas ūkinių pastatų nuosavybės klausimas.

4.Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje sužinojimo apie pagalbinių ūkinių pastatų registracijos ir dovanojimo momentą siejo su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir išnagrinėtoje byloje dėl ½ dalies namo nuosavybės teisės, logiška ir paprasta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas senaties terminą reikalavimui dėl pagalbinių ūkinių pastatų skaičiavo nuo 2001 metų.

5.Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovai nenurodė ginčijamo sandorio negaliojimo priežasčių ir pagrindo. Sandorio, kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, negaliojimas buvo grindžiamas tuo, kad dovanotojas nebuvo dovanos savininkas ir nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį. Pažyma ir pažymėjimas buvo pripažinti negaliojančiais remiantis tuo pačiu pagrindu, t.y. konstatavus, kad nebuvo juridinę reikšmę turinčio fakto ar kitų aplinkybių, kurių pagrindu J. B. būtų įgijęs nuosavybės teisę į ieškovų pastatytus pagalbinius ūkinius pastatus, be to, nurodytuose dokumentuose apskritai nėra jokių įrašų apie Pagalbinių ūkinių pastatų priklausymą nuosavybės teise J. B.. Pagal pastatų statybos metu galiojusius teisės aktus ir teismo nustatytas faktines aplinkybes J. B. nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo vykdyti pastatų statybos ir tokiu būdu įgyti į juos nuosavybės teisę.

6.Ieškovų ir V. B. prievoliniai santykiai nesiejo, todėl iš V. B. teisių perėmėjo A. B., kaip trečiojo asmens, kuriam Pagalbiniai ūkiniai pastatai buvo perleisti pagal neatlygintiną sandorį – dovanojimo sutartį, pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai išreikalavo pastatus nenustatinėjęs aplinkybės, ar pastatai buvo prarasti dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

7.Atsakovas nepagrįstai ir nemotyvuotai prašo skundą negrinėti žodinio proceso tvarka.

Kiti proceso dalyviai atsiliepimų nepateikė.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Kolegija sprendžia, kad pagrindo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, nes apelianto prašymas byla nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvuotas. Bylai reikšmingos aplinkybės yra atskleistos rašytiniuose įrodymuose (dokumentuose) bei teismo posėdžių protokoluose už fiksuotuose šalių ir liudytojų paaiškinimuose.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, tačiau konkrečių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių analizės bei teisinio kvalifikavimo nepateikia. Pagal bylos duomenis, pagrindu teisinei registracijai galėjo būti seniūno išduotas pažymėjimas. Pagal suformuotą teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės registravimo seniūno išduoto pažymėjimo pagrindu teisėtumo klausimas, išaiškinta, kad pažymėjimas yra išvestinis dokumentas, nes jis išrašomas pirminio informacijos šaltinio pagrindu. Seniūno išduotas pažymėjimo pagrįstumas įrodinėjamas kitais tiesioginiais ir netiesioginiais nuosavybės atsiradimo įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2006). Pirminis duomenų šaltinis, yra kiti rašytiniai įrodymai, pavyzdžiui leidimas statybai, pastatų priėmimo eksploatacijai dokumentai ir pan. Jeigu seniūno pažymėjime yra abiejų rūšių informacija, ir apie teisiškai registruojamą objektą, ir apie jo savininkus, jeigu šie duomenys išsamūs ir tikslūs, tai toks pažymėjimas gali būti pagrindu teisinei registracijai atlikti. Apeliantui nepateikus konkrečių argumentų dėl ieškovų nuosavybės teisės atsiradimą pastačius ginčo statinius patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir išvada, kad ieškovai yra ginčo pastatų savininkai, nes juos teisėtai pastatė .

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus šalina iš pirmos instancijos teismo sprendimo argumentus, kad įgaliotinė I. Z. pasirašė dovanojimo sutartį šiai neturint įgaliojimų padovanoti pagalbinius ūkinius pastatus. 1996 m. vasario l d. J. B. įgaliojime I. Z. yra aiškiai apibrėžta įgaliotinės teisių apimtis: „Gauti visus reikiamus dokumentus iš VĮ RIPPB Vilniaus filialo, pažymas mano namo dovanojimui, padovanoti jį sūnui V. B., sudaryti dovanojimo sutartį“. Lingvistiškai aiškinant įgaliojimo tekstą įgaliojime aiškiai nurodytas pavedimas padovanoti namą sūnui V. B.. Nurodytų argumentų pašalinimas nekeičia sprendimo esmės.

Civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas M. K. nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo namo nuginčijimo klausimas ir Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas bylą Nr. 2A-269-492/2010 apeliacine tvarka 2010-05-04 priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad senaties terminas ieškovų reikalavimui dėl ginčo statinių taipogi skaičiuotinas nuo 2001 metų. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad apie savo teisių pažeidimą į nekilnojamąjį turtą - pastatus, tame tarpe ir į pagrindinio pastato - gyvenamojo namo – priklausinius, ieškovai sužinojo nuo faktinių aplinkybių sužinojimo, kurias įrodinėjo pagal priimtą Vilniaus apygardos teismo 2010-05-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010, Vilniaus rajono apyl. teismo c/b Nr. 2-112-494/2008. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 str. 2 p.). Vilniaus apygardos teismo 2010-05-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-269-492/2010 (Vilniaus rajono apyl. teismo c/b Nr. 2-112-494/2008) dalyvavo tie patys asmenys, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes jau nustatyta, kad ieškovai apie jų teisių pažeidimą sužinojo 2001 metais.

Daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu. CK 4.95-4.97 straipsniuose reglamentuotas daikto išreikalavimas būtent iš neteisėto valdymo, todėl daikto savininkas, norintis susigrąžinti daiktą, turi įrodyti, kad valdantis daiktą trečiasis asmuo jį valdo neteisėtai, t. y. daikto valdymo pagrindas yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3k-3-149/11). Ieškovai ginčo pastatus iš atsakovo siekė išsireikalauti vindikacijos pagrindu. Byloje nenustatyta, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Atsakovas ginčo pastatus nuosavybės teise įgijo paveldėjimo būdu (pradėjęs faktiškai valdyti palikimą bei padavęs pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo (t.2 b.l.85), o ankstesnis savininkas V. B. dovanojimo sutarties pagrindu, t.y. neatlygintinai, todėl taikoma CK 4.96 str. 3 d. nuostata: „Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.“ Ginčo pastatai išreikalautini iš atsakovo faktinio valdymo vindikacinio reikalavimo pagrindu, naikinant teisinę nuosavybės registraciją mirusio savininko V. B. vardu, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad sprendimas nelogiškas ir nevykdomas.

Apeliacinį skundą atmetus, vadovaujantis CPK 93 str. 1 ir 3 d., ieškovui P. N. iš apelianto A. B. priteisiamos ieškovų patirtos apmokėjimo už teisinę pagalbą išlaidos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka – 2759 Lt (t.3 b.l.92-95).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui P. N. iš atsakovo A. B. 2759 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.