- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-23
- Bylos Nr.
- e2A-296-464/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00198-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Svevala“, uždarajai akcinei bendrovei „Industrijos centras“, I. S.
- Ieškovas
- Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės „Megateks“
- Trečiasis asmuo
- individuali įmonė „Salka“, Ergo Insurance SE, Lietuvoje
- Kategorijos
- 2.6.26Vežimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Svevala“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės „Megateks“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Industrijos centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Svevala“ ir I. S. (I. S.) dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys individuali įmonė „Salka“, Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per Ergo Insurance SE filialą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė RAB „Megateks“ 2016-01-28 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Industrijos centras“, UAB „Svevala“ ir I. S. 86 730,41 USD (Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių) nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo ieškinio priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji iš kompanijos „Baramist Limited“ įsigijo prekių (alavo luitų) už 86 730,41 USD sumą. Tarp ieškovės ir atsakovo I. S. 2014-09-18 sudarytos tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. K-01-14 ir 2015-10-29 paraiškos Nr. C-54 pagrindu, ieškovės įsigytų prekių pervežimą maršrutu Roterdamas., Olandija – (duomenys neskelbtini), Donecko sritis, Ukraina organizavo ekspeditorius I. S.. I. S. krovinio pervežimui 2015-10-29 tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. ?-07-15 pagrindu pasamdė UAB „Industrijos centras“, o pastaroji krovinio pervežimui pasitelkė faktiškai krovinio pervežimą ir vykdžiusią vežėją, atsakovę UAB „Svevala“.
3. Krovinys buvo priimtas vežti 2015-10-30 ir turėjo būti ieškovei į Ukrainą pristatytas 2015-11-06, tačiau vežėja UAB „Svevala“ atgabeno šį krovinį į sandėlį Kaune, kur jis buvo iškrautas, perduotas CMR važtaraštyje nenurodytam asmeniui ir galiausiai prarastas. Nors dėl krovinio dingimo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jo buvimo vieta iki šiol nežinoma. Tokiu atveju jo vežimą organizavę asmenys solidariai turi atlyginti ieškovei jos patirtus nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018-06-04 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė iš atsakovės UAB „Svevala“ ieškovei RAB „Megateks“ 83 730,41 USD nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-02-26) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 397 Eur žymino mokesčio ir 1 750 Eur su atstovavimu susijusių bylinėjimosi išlaidų; 2) ieškinio reikalavimus atsakovams UAB „Industrijos centras“ ir I. S. atmetė.
5. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė UAB „Svevala“ tarptautiniame krovinių pervežimo (CMR) važtaraštyje yra nurodyta kaip vežėja, pripažino ją faktine vežėja, kuriai siuntėjas išdavė krovinį ir kurio ji gavėjai nepristatė. Teismas sprendė, kad už krovinio dingimą yra atsakinga būtent atsakovė UAB „Svevala“, kuri šiuo atveju ir turi atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
6. Teismas nurodė, kad UAB „Svevala“ galėtų būti laikoma tinkamai įvykdžiusia pervežimą tik tada, jeigu būtų pristačiusi krovinį CMR važtaraštyje nurodytu adresu ir tą krovinį perdavusi CMR važtaraštyje nurodytai krovinio gavėjai, kuri parašu patvirtintų krovinio gavimo faktą. Šiuo atveju CMR važtaraštyje nėra padaryta jokių žymų apie krovinio perdavimą gavėjai ar krovinio perdavimą kitam vežėjui.
7. Teismas pripažino nepagrįstais UAB „Svevala“ atsikirtimus į ieškinį, kad ji pristačiusi krovinį kaip tai numatyta ieškovės ir atsakovo I. S. 2014-09-18 sudarytoje tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutartyje, t. y. užsakovės / siuntėjos UAB „Industrijos centras“ atstovo telefonu nurodytu adresu, kur krovinys buvo perkrautas į kitą transporto priemonę. Teismas pažymėjo, kad CMR važtaraštyje nebuvo nurodyta, jog šį vežimą vykdys keli vežėjai ir / ar kad UAB „Svevala“ krovinį gabens tik iki Kauno, bet ne iki CMR važtaraštyje nurodytos jo iškrovimo vietos. Teismo vertinimu, UAB „Svevala“, priėmusi vežti krovinį būtent pagal šį CMR važtaraštį ir nepareikalavusi pateikti CMR važtaraščio, kuriame būtų įrašyta kita iškrovimo vieta arba įrašytas kitas krovinio vežėjas, prisiėmė prievolę pristatyti krovinį ne bent kur, o į CMR važtaraštyje nurodytą vietą ir perduoti jį ieškovei RAB „Megateks“.
8. CMR važtaraštyje, pagal kurį UAB „Svevala“ gabeno krovinį, taip pat aiškiai nurodyta, kad kovinio siuntėjas – C. Steinveg-Handelsveem B.V., Roterdamas, Olandija (pagal Baramist Limited, Anglija, užsakymą). Nei UAB „Industrijos centras“, nei koks kitas asmuo CMR važtaraštyje nėra nurodytas siuntėju. Ir nors faktinė vežėja UAB „Svevala“ sudarė sutartį dėl krovinio pervežimo su užsakove UAB „Industrijos centras“, iš CMR važtaraščio turinio ji privalėjo suprasti, kad UAB „Industrijos centras“ nėra nei krovinio siuntėja, nei šio krovinio gavėja ir todėl ji neturi Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) 12 straipsnyje numatytos teisės disponuoti kroviniu ir teikti vežėjai UAB „Svevala“ reikalavimus pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam nei nurodyta važtaraštyje gavėjui.
9. Teismas padarė išvadą, kad neegzistuoja jokių ypatingų krovinio praradimo aplinkybių, kurių atsakovė UAB „Svevala“, būdama verslininke ir profesionalia vežėja, elgdamasis bent minimaliai apdariai ir rūpestingai, nebūtų galėjusi numatyti ir išvengti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Atsakovė UAB „Svevala“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018-06-04 sprendimo dalį, kuria ieškinys UAB „Svevala“ atžvilgiu patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai analizavo ir aiškinosi, kokie teisiniai santykiai siejo ieškovę ir atsakovę UAB „Svevala“ bei ieškovę ir atsakovą I. S.. Teismas nenustatė, ar ieškovė turi tiesioginio reikalavimo teisę kiekvienam iš atsakovų. Šiuo atveju atsakovas I. S. sutartyje, sudarytoje su ieškove, nenurodė, kad krovinį gabens kiti asmenys ir tokiu būdu įsipareigojo krovinį gabenti savo vardu.
10.2. Teismas skundžiamame sprendime atsakovę įvardijo faktine vežėja, tačiau nepasisakė kokiu pagrindu, nesant tarp ieškovės ir atsakovės tiesioginių sutartinių santykių, atsakovė turi atsakyti ieškovei.
10.3. Teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio atsakovės atžvilgiu, nes toks ieškinio reikalavimas negalimas nei pagal CMR konvencijos 3 ir 17 straipsnius, nei pagal jos VI skyriaus nuostatas.
Atsiliepimas
10.4. Atsakovė, neturėdama tiesioginių santykių su krovinio siuntėju, nurodytu važtaraštyje, turėjo vykdyti susitariančiojo siuntėjo, su kuriuo ji sudarė vežimo sutartį, nurodymus. Toks vežėjo elgesys negali būti laikomas neteisėtu veiksmu ir sąlygoti civilinės atsakomybės taikymą.
10.5. Teismas netinkamai aiškino CMR konvencijos 12 straipsnį, teigdamas, kad krovinio gabenimas dalimi maršruto yra krovinio gavėjo pakeitimas, kuriam reikalinga atlikti CMR konvencijos 12 straipsnyje numatytą procedūrą.
10.6. Nagrinėjamu atveju byloje yra pateikta rašytinė vežimo sutartis, todėl nėra pagrindo važtaraštį laikyti sutarties sąlygų įrodymu, kai sutarties sąlygas pakankamai aiškiai įrodo byloje esantis sutarties tekstas, t. y. sutarties sąlygos turi prioritetinę reikšmę važtaraščio atžvilgiu (CMR konvencijos 4 str.).
10.7. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jei tai įvyko dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, arba aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, egzistuoja pagrindas atsakovę atleisti nuo civilinės atsakomybės, kadangi atsakovei nebuvo žinoma apie tai, kad UAB „Industrijos centras“ krovinių pervežimo, ekspedijavimo veikla yra sustabdyta ir nebevykdoma, juolab kad viešojoje erdvėje esantys duomenys yra priešingi.
10.8. Teismas neatsižvelgė į CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad kompensacijos suma negali viršyti 8,33 SDR už kilogramą krovinio bruto svorio. Vadinasi, kompensacijos suma negalėjo viršyti 42 033,18 SDR pagal viešai skelbiamą SDR kursą teismo sprendimo priėmimo dieną, todėl priteista kompensacijos suma turi būti mažinama.
10.9. Teismas nevertino, ar ieškovė iš tiesų patyrė nuostolius, t. y. sumokėjo už krovinį siuntėjui ir prekių negavo.
11. Ieškovė RAB „Megateks“ atsiliepime į atsakovės UAB „Svevala“ apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Atsakovė UAB „Svevala“ nepagrįstai teigia, kad ieškovė jai neturi reikalavimo teisės, kadangi: 1) ieškinys pareikštas faktiniam vežėjui, o ne krovinį pavogusiems asmenims; 2) „vežėjas“ reiškia bet kurį vežėją CMR konvencijos prasme, įskaitant ir CMR važtaraštyje nurodytą faktinį vežėją, o ne tik susitariantįjį vežėją; 3) CMR konvencijos 3 straipsnis yra skirtas reglamentuoti vežėjo atsakomybę už jo pervežimo metu pasitelktus asmenis, tačiau jis nepaneigia krovinio savininko, gavėjo ir kitų asmenų teisės reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo iš CMR važtaraštyje nurodyto krovinį vežusio ir nuostolių padariusio faktinio vežėjo; 4) aplinkybė, jog pervežimo santykiuose dalyvauja ne tik faktinis vežėjas (ar vežėjai), bet ir susitariantysis vežėjas, nepanaikina faktinio vežėjo, kaip vežėjo CMR konvencijos prasme, statuso ir jam, kaip vežėjui, CMR konvencijoje numatytų pareigų ir atsakomybės už krovinį.
11.2. Tuo atveju, kai yra vienas krovinio vežimo dokumentas (važtaraštis), laikoma, kad egzistuoja vienintelė vežimo sutartis. Šiuo atveju egzistavo vienas CMR važtaraštis, kurio pagrindu buvo vykdomas krovinio vežimas. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Svevala“ buvo žinomos visos esminės tarp RAB „Megateks“ ir atsakovo I. S. sudaryto susitarimo dėl ginčo krovinio pervežimo sąlygos, kurios nurodytos pačiame CMR važtaraštyje. Tiek krovinio siuntėjas, tiek ir krovinio gavėja (ir jo savininkė) RAB „Megateks” žinojo, kad UAB „Svevala” gabens krovinį.
11.3. Remiantis CMR konvencija ir kasacinio teismo praktika, vežėjas turi imperatyvią pareigą perduoti krovinį tik įgaliotam jį gauti asmeniui. Tik perdavus krovinį įgaliotam jį gauti asmeniui vežėjo įsipareigojimai gali būti laikomi tinkamai įvykdytais ir tik tokiu atveju atsakovė nebūtų atsakinga už krovinį (vežėjo atsakomybė už krovinį būtų laikoma pasibaigusia).
11.4. UAB „Svevala“ neįrodė, kad krovinį ne CMR važtaraštyje nurodytu adresu ir ne CMR važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui ji išdavė vykdydama UAB „Industrijos centras“ duotus nurodymus.
11.5. Vienintelis CMR konvencijoje numatytas atvejis, kai krovinį gabenantis vežėjas gali perduoti vežamą krovinį ne CMR važtaraštyje nurodytam gavėjui ir iškrauti jį ne CMR važtaraštyje nurodytoje vietoje, netaikant CMR konvencijos 12 straipsnyje numatytos procedūros (siuntėjui neteikiant vežėjui naujo CMR važtaraščio egzemplioriaus su įrašytomis naujomis instrukcijomis) yra kai vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai ir jie krovinį gabena pagal tą patį vieną CMR važtaraštį, laikantis CMR konvencijos 35 straipsnyje numatytų imperatyvių reikalavimų (surašant perdavimo aktą, padarant įrašus CMR važtaraštyje).
11.6. Aplinkybė, kad pagal užsakymą UAB „Svevala“ krovinį turėjo pristatyti tik iki Kauno, nepaneigia jos pareigos perduoti krovinį tinkamam gavėjui.
11.7. CMR konvencijos 29 straipsnyje imperatyviai numatyta, kad nustačius, jog krovinys prarastas dėl vežėjo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams, vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, mažinančiomis jo atsakomybę arba atleidžiančiomis jį nuo atsakomybės. Nagrinėjamu atveju ieškovės krovinio praradimą lėmę atsakovės atlikti veiksmai ir neveikimas prilygintini tyčiniams veiksmams, dėl ko šioje byloje negali būti taikomos CMR konvencijos normos dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės ar jos dydžio ribojimo.
11.8. Atsakovė neįrodė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų egzistavimo.
12. Atsakovas I. S. atsiliepime į atsakovės UAB „Svevala“ apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Atsakovas savo įsipareigojimus ieškovei vykdė tinkamai, todėl nėra atsakingas dėl dingusio krovinio.
12.2. Už krovinio dingimą yra atsakinga UAB „Svevala“, nes krovinys dingo šiai vežėjai gabenant krovinį.
12.3. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina UAB „Svevala“ aplaidumą vykdant krovinio pervežimą, sąlygojusį krovinio praradimą.
13. Trečiasis asmuo ĮI „Salka“ atsiliepime į atsakovės UAB „Svevala“ apeliacinį skundą prašo pašalinti jį iš šios civilinės bylos. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Tretysis asmuo neturi jokių teisinių santykių nei su ieškove, nei su atsakovais. Taip pat neturi jokio suinteresuotumo šios bylos baigtimi.
13.2. Trečiasis asmuo nėra ir niekada nebuvo vežėju pagal jokią vežimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovų ar trečiųjų asmenų, ir nepripažįsta, kad jis gali būti laikomas atsakingu už ieškinyje nurodomo krovinio praradimą.
13.3. Atsakovė UAB „Svevala“, vykdžiusi ne krovinio siuntėjo ir ne krovinio gavėjo, nurodytų važtaraštyje, o nenustatyto asmens nurodymus dėl krovinio pristatymo ir pristačiusi krovinį ne važtaraštyje nurodytam gavėjui, yra atsakinga už krovinio dingimą. Šiuo atveju trečiasis asmuo nei žinojo apie atsakovę UAB „Svevala“ ir jos vykdomą tarptautinį pervežimą, nei pats vykdė kokį nors tarptautinį pervežimą, nei prisiėmė kokius nors įsipareigojimus UAB „Svevala“, ieškovės ar kitų atsakovų atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
14. Apeliantė UAB ,,Svevala“ prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nenagrinėjo esminių apeliantės pozicijos argumentų, netaikė imperatyvių CMR konvencijos nuostatų, todėl būtina ir tikslinga išklausyti šalis ir jų atstovus bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka.
15. Pagal bendrąją Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), o žodinis apeliacinės bylos nagrinėjimas galimas tuomet, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 322 str.).
16. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pasisakoma, kad įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama – toks sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti išimtinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nuspręsti dėl teismo posėdžio formos teisė palikta teismui, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nelemia žodinio proceso būtinumo ir teismo neįpareigoja. Be to, teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas aukštesnės instancijos teismuose gali būti pateisinamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
17. Aptartų teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija apeliantės prašymo vienintelio argumento dėl tikslingumo išklausyti pačių šalių ir jų atstovų paaiškinimus nevertina kaip išimtinės situacijos, lemiančios būtinumą skirti šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tiek apeliantės, tiek ieškovės atstovai dalyvavo teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme, teikė paaiškinimus ir neabejotinai turėjo visas galimybes pateikti visus, jų manymu, ginčui išspręsti reikšmingus paaiškinimus, susijus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais ar jų turinio vertinimu. Vadinasi, šalių teisė būti išklausytoms buvo joms užtikrinta ir faktiškai realizuota. Taip pat apeliantės ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pozicija išsamiai išdėstyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.
Dėl trečiojo asmens IĮ „Salka“ prašymo pašalinti jį iš civilinės bylos nagrinėjimo
18. Trečiasis asmuo IĮ „Salka“ atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą pašalintį jį iš civilinės bylos nagrinėjimo, nurodydamas, kad jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, jo nesieja jokie santykiai su proceso dalyviais ir jis nėra laikytinas vežėju ginčo kontekste.
19. Viena vertus, byloje dalyvaujančių asmenų įtraukimas vyksta pirmosios instancijos teisme, kuriame, atitinkamai, gali būti nusprendžiama ir dėl jų pašalinimo iš proceso (CPK 47 str. 1 d., 5 d.). Aukštesnės instancijos teismuose gali būti sprendžiami klausimai tik dėl pasitraukusio iš bylos proceso dalyvio (šalies, trečiojo asmens) pakeitimo jo teisių perėmėju, jeigu toks perėmimas yra galimas pagal įstatymą (CPK 48 str), tačiau pirmosios instancijos teisme proceso dalyviais tapusių asmenų pašalinimo iš bylos dalyvių tarpo galimybės įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs. Taip pat apeliacinės instancijos teisme negali būti įtraukiami dalyvauti byloje nauji asmenys. Taigi vien dėl nurodytos priežasties trečiojo asmens prašymas negalėtų būti tenkinamas.
20. Kita vertus, įstatymas draudžia bylą nagrinėjančiam teismui spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių arba pareigų (CPK 266 str.). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą tuo atveju, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, konstatuojamas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Todėl pirmosios instancijos teismui kyla pareiga įvertinti asmenų, kuriuos prašoma įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, arba kurie patys tokį prašymą yra pateikę, galimą teisinį suintersuotumą ginčo baigtimi.
21. Asmenys įtraukiami trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančias savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar teisėtiems interesams. Daugeliu atvejų trečiųjų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia procesiniu teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi. Jų interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015).
22. CMR konvencijos 36 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo, išskyrus priešieškinio ar prieštaravimo būdu pateikiamus ieškinius tos pačios vežimo sutarties byloje, gali būti pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą; tas pats ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą patį krovinį. Minėta nuostata, kad ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti reiškiamas pasirinktinai keliems ar vienam iš vežėjų, reikšminga sprendžiant, ar įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis vežimo procese dalyvavusius visus vežėjus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015). CMR konvencijos 36 straipsnis suteikia garantiją siuntėjui nukreipti reikalavimus į pasirinktą vežėją (-us), kuris (kurie) pagal konvenciją atsako visa apimtimi.
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad krovinio gavėja RAB „Megateks“ su I. S. 2014-09-18 tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutarties pagrindu, 2015-10-29 pateikė paraišką I. S. dėl krovinio iš Olandijos į Ukrainą pervežimo. I. S. 2015-10-29 su atsakove UAB „Industrijos centras“ sudarė tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutartį dėl to paties krovinio pervežimo. UAB „Industrijos centras“ krovinio pervežimui pasitelkė UAB „Svevala“, užsakyme nurodydama, kad krovinio iškrovimo vieta – „Kaunas, LT. Tiksliau telefonu“. Atsakovė UAB „Svevala“, vadovaudamasi UAB „Industrijos centras“ žodiniais nurodymais, krovinį atvežė iki Kauno. IĮ „Salka“ pagal gautą užsakymą telefonu šį krovinį pervežė į Vilnių. Vėliau krovinys dingo. Taigi, trečiasis asmuo IĮ „Salka“ vėliau dingusį krovinį faktiškai vežė maršrutu Kaunas–Vilnius, vadovaudamasis nežinomų asmenų telefonu pateiktu užsakymu bei jų nurodymais (2017-10-20 teismo posėdžio garso įrašas, įrašo laikas nuo 00:24:00 iki 00:35:44).
24. Kaip minėta, CMR konvencijos 36 straipsnio pagrindu, nuostolius patyręs asmuo (užsakovas) žalos atlyginimo gali reikalauti pasirinktinai keliems arba vienam iš vežėjų. Atitinkamai, vežėjas, atlyginęs nuostolius, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos bei kitų išlaidų (CMR konvencijos 37 str.). Pagal šio teisės akto 39 straipsnį, vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius pateikiamas regresinis ieškinys, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, jei žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo, ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti.
25. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, IĮ „Salka“ dalyvavimas šios bylos procese trečiuoju asmeniu yra pateisinamas ir pagrįstas.
Dėl vežėjo sampratos ir vežimo sutarties
26. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė teisinius santykius ir neteisingai identifikavo apeliantę kaip vežėją, turinčią tiesioginę prievolę atsakyti ieškovei už nuostolius. Apeliantės vertinimu, vieninteliu tiesioginės atsakomybės subjektu yra atsakovas I. S., pirmasis sudaręs su ieškove sutartį ir joje nenurodęs, kad krovinį gabens kiti asmenys bei įsipareigojęs krovinį gabenti savo vardu. Tokie argumentai faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.
27. Pagal CMR konvencijos nuostatas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme, t. y. nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012; 2018-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).
28. Ši sutartinių santykių kvalifikavimo nuostata yra aktuali faktinėse situacijose, kai krovinį veža keli vežėjai paeiliui, taip pat tada, kai krovinio vežimo sutartį su užsakovu (siuntėju ar gavėju) sudaręs vežėjas (susitariantysis vežėjas) pats krovinio neveža, bet dėl to paties vežimo sudaro sutartį su kitu (kitais) vežėju (vežėjais), kuris krovinį veža (faktinis vežėjas) savo vardu ir kurį kaip vežėją suvokia krovinio siuntėjas (gavėjas). Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pavyzdžiui, tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui (gavėjui) šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt. Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).
29. Vadinasi, būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir šiam garantuoja, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (CMR konvencijos 3, 17, 36 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018). Nurodytas teisinis reglamentavimas skirtas siekiant didesnės užsakovo, kuris patyrė nuostolius, interesų apsaugos, todėl jeigu užsakovo (siuntėjo arba gavėjo) sutartis su ekspeditoriumi yra dėl krovinio pervežimo, ekspeditorius įsipareigoja būti tiek tarpininkas, tiek vežėjas. Įsipareigojęs veikti tokiu būdu ekspeditorius prisiima atsakomybę užsakovui už vežimą nepriklausomai nuo to, ar jis tas prekes veš savo transporto priemonėmis ar pasitelks kitą asmenį faktiniam krovinio pervežimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012; 2015-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015; 2017-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-686/2017).
30. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. S. (susitariantysis vežėjas) su ieškove RAB „Megateks“ (užsakovė) 2014-09-18 sudarytos ekspedijavimo sutarties 3.1 punkte įsipareigojo pagal RAB „Megateks“ paraiškas organizuoti krovinių gabenimą savo transporto priemonėmis arba sudarant savo vardu reikiamą skaičių pervežimo sutarčių su krovinių vežėjais. Minėta sąlyga, atsižvelgiant į CMR konvencijos nuostatas ir kasacinio teismo išaiškinimus, leidžia daryti išvadą, kad I. S. nėra vien ginčo krovinio ekspeditoriumi, tačiau ir vežėju. Taigi šiuo aspektu apeliantės pozicija dėl atsakovo I. S., kad jis yra vežėjas CMR konvencijos prasme, teisinga.
31. Tačiau, pažymėtina, kad ieškovė teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti jos pareikšti reikalavimai, be kita ko, ir I. S., neskundžia ir nekelia kitų atsakovų neteisingai išpręstos atsakomybės klausimo. Apeliantė siekia taip pat tik tos teismo sprendimo dalies panaikinimo, kuria buvo išspręstas jos pačios atsakomybės klausimas, tvirtindama, kad ji nėra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio proceso ypatumus ir jame nustatytus ribojimus, teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina tik skundžiamoje jo dalyje ir tik ta apimtimi, kiek tai susiję su apeliantei nustatyta pareiga atlyginti ieškovės patirtus dėl krovinio praradimo nuostolius (CPK 320 str.).
32. Tarp šalių taip pat kyla ginčas, ar šiuo atveju buvo sudaryta vienintelė vežimo sutartis. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad egzistuoja viena vežimo sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme, todėl ginčui taikytinos CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos. Į bylą pateiktame CMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra C. Steinweg-Handelsveem B. V., jo gavėja – RAB „Megateks“, o vežėja – UAB „Svevala“. Byloje nėra ginčo, kad krovinys buvo gabenamas būtent pagal šį važtaraštį, kad juo disponavo apeliantė, iki perdavė važtaražtyje neįvardintam asmeniui pagal žodinius nurodymus.
33. Tam, kad būtų konstatuota, jog tarptautiniame vežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kitam ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), susitarę dėl esminių tarptautinio krovinio vežimo sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012). Pažymėtina, kad vienintelė vežimo sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio atžvilgiu laikytina sutartis, kurią paeiliui vykdo keletas vežėjų ir yra tais atvejais, kai išduodamas vienas vežimo dokumentas (važtaraštis), prie kurio kiekvienas vežėjas prisijungia perimdamas krovinį ir padarydamas jame žymą. Esant vienam krovinio vežimo dokumentui laikoma, kad jo pagrindu perimdamas krovinį kiekvienas iš vežėjų prisijungia prie vienintelės vežimo sutarties sąlygų ir kartu su kitais vežėjas prisiima atsakomybę už visą vežimą. Taip pat vežimas gali būti laikomas vykdytu pagal vienintelę vežimo sutartį ir tais atvejais, kai išduodami skirtingi važtaraščiai, tačiau siuntėjas (gavėjas) žino apie konkrečius vežime dalyvavusius (dalyvausiančius) asmenis, o šie asmenys atitinkamai savo vardu ir rizika įsipareigoja siuntėjui (gavėjui) gabenti krovinį, žino apie siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sudarytos sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017).
34. Nors apeliantei pateiktame atsakovės UAB „Industrijos centras“ 2015-10-29 užsakyme krovinio pakrovimo vieta (Roterdamas, Olandija) sutampa su CMR važtaraštyje nurodytąja, o iškrovimo vieta – „Kaunas, LT, tiksliau telefonu“ nesutampa, pasirašiusi važtaraštyje, kuris patvirtina vežimo sutarties sudarymą (CMR konvencijos 4 str.) ir kuriame aiškiai įvardijama kita jo pristatymo vieta, ji suprato / turėjo suprasti, kad arba nebus vienintele jo vežėja, arba turės krovinį nugabenti iki iškrovimo vietos Ukrainoje. Priešingai nei tvirtina apeliantė, ne jai pateiktas užsakymas, o būtent važtaražtis yra vežimo sutarties sudarymo ir jos turinio patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo (faktinio vežėjo) dispozicijon (CMR konvencijos 9 str.). Vežėjas yra atsakingas tiek pat, kiek ir ekspeditorius, už pasekmes dokumentų pametimo ar neteisingo jų panaudojimo atvejais (CMR konvencijos 11 str. 3 d.). Konvencijos 35 straipsnyje yra aptarta krovinio perdavimo kitam vežėjui tvarka, o apeliantė krovinio perdavimo kitam vėžėjui priėmimo akto į bylą nepateikė. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisė disponuoti kroviniu – pareikalauti nutraukti vežimą, pakeisti krovinio priststymo vietą arba jį atiduoti ne tam gavėjui, kuris nurodytas važtaraštyje, pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalį suteikta krovinio siuntėjui. Nagrinėjamu atveju CMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra C. Steinweg-Handelsveem B. V., o ne atsakovė UAB „Industrijos centras“.
35. Taigi aplinkybė, kas CMR važtaraštyje yra nurodytas kaip vežėjas, turi teisinės reikšmės kvalifikuojant šalių teisinius santykius tais atvejais, kai iš užsakovo (siuntėjo ar gavėjo) ir susitariančio vežėjo sutarties nėra aišku, ar susitariančioji su užsakovu šalis įsipareigojo teikti ekspedijavimo ar vežimo paslaugas, t. y. kai yra neaiški šalių atsakomybės pagal sutartį apimtis ir reikia nustatyti faktinio vežėjo atsakomybės užsakovui bei užsakovo reikalavimo susitariančiam vežėjui ir faktiniam vežėjui pobūdį. Tokia išvada seka iš CMR konvencijos nuostatų aiškinimo anksčiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje. Kai krovinį veža ne tiesiogiai su užsakovu (ar krovinio gavėju) sudaręs vežimo sutartį asmuo, bet kitas vežėjas, be susitariančio vežėjo už krovinio saugų pervežimą tiesiogiai užsakovui tampa atsakingas ir faktiškai krovinį gabenęs vežėjas, pagal CMR važtaraštį įsipareigojęs vežti krovinį savo vardu ir rizika. Todėl darytina išvada, kad apeliantė UAB „Svevala“ savo veiksmais prisijungė prie užsakovo RAB „Megateks“, susitariančio vežėjo I. S. ir jo pasitelkto vežėjo UAB „Industrijos centras“ sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių, o tai suteikė ieškovei pagrindą reikšti teisme reikalavimus dėl netinkamo vežimo sutarties vykdymo ir jai, kaip faktiniam vežėjui, pagal CMR konvencijos 36 straipsnį.
36. CMR konvencijos 36 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys dėl krovinio sugadinimo gali būti pateikiamas tiek pirmajam (susitariančiam vežėjui), tiek paskutiniajam, tiek tam vežėjui, kuris vykdė vežimą faktiškai tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą ir jie atsako solidariai. Ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą krovinį. Tai yra papildoma garantija siuntėjui (užsakovui), reiškiančiam reikalavimą keliems vežėjams, gauti nuostolių atlyginimą, neapsiribojant konkrečiu vežėju, tuo tarpu konkretaus vežėjo kaltė reikšminga tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės už padarytus nuostolius klausimą.
Dėl apeliantės civilinės atsakomybės
37. Nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad žala atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos krovinio vagystės. Atsižvelgiant į tai, kad vagystė teismų praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), pripažįstama, jog net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2012). Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos bent prielaidos krovinio praradimui, vežėjui kyla ir tam tikri teisiniai padariniai – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą.
38. Todėl vertinant apeliacinio skundo argumentų, kad dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėja negalėjo išvengti, egzistuoja pagrindas apeliantę atleisti nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti kompensacijos dydį, pagrįstumą būtina nustatyti, ar apeliantė, veždama krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, sudarydama realias kliūtis neteisėtam jos vežamo krovinio užvaldymui, ir tik kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, šalinančia didelį vežėjo neatsargumą.
39. Kaip pirmiau nurodyta, pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalį būtent siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti iš vežėjo nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Pagal CMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalį pristačius krovinį į paskirties vietą, gavėjas turi teisę pareikalauti iš vežėjo jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių ir krovinį, parašu patvirtindamas apie krovinio gavimą.
40. Krovinio pristatymu į paskirties vietą laikytinas krovinio pristatymas į CMR važtaraštyje nurodytą vietą arba pakeistą siuntėjo reikalavimu paskirties vietą, tai suteikia teisę gavėjui reikalauti iš vežėjo perduoti jam antrąjį važtaraščio egzempliorių bei perduoti jam krovinį, parašu patvirtinant apie krovinio gavimą. Vežėjo atsakomybė už krovinį laikytina pasibaigusia, jei važtaraštyje nurodytas gavėjas arba siuntėjo reikalavimu nurodytas gavėjas priims krovinį ir pasirašys važtaraštyje, liekančiame vežėjui. Kai važtaraštis įteikiamas krovinio gavėjui, šis tampa kroviniu disponuojančiu asmeniu. Jei vežėjas neįvykdo kroviniu disponuojančio asmens nurodymų arba vykdo juos netinkamai, jis atsako už patirtus dėl to nuostolius.
41. Nagrinėjamu atveju iki važtaraščio antrojo egzemplioriaus perdavimo gavėjui apeliantė privalėjo vadovautis krovinio gavėjo (ieškovės) instrukcijomis. Ginčo CMR važtaraštyje apeliantė buvo nurodyta vežėja, krovinio iškrovimo vieta buvo nurodyta Ukrainoje, tačiau krovinį ji gabeno tik iki Kauno, kaip buvo nurodyta užsakyme. CMR važtaraštis neatitiko krovinio vežimo užsakymo, tačiau sutarties sudarymą patvirtina būtent važtaraštis (šios nutarties 34 p.).
42. Analizuojant apeliantės veiksmus atsiradusių nuostolių kontekste svarbu pažymėti, kad vežėja, kaip ir siuntėja, yra atsakinga už įrašus CMR važtaraštyje (CMR konvencijos 11 str. 3 d.). Nors faktinis vežėjas UAB „Svevala“ dėl krovinio pervežimo susitarė su UAB „Industrijos centras“, tačiau iš CMR važtaraščio turinio aiškiai turėjo suprasti, kad UAB „Industrijos centras“ nėra nei krovinio gavėja, nei krovinio siuntėja, o tik asmuo, kuris CMR konvencijos prasme siuntėjo ir gavėjo atžvilgiu yra vežėjas ir / ar krovinio ekspeditorius. Vežimo metu kroviniu gali disponuoti tik siuntėjas ir tam tikrais atvejais gavėjas (CMR konvencijos 12 str.). Taigi, vežimo metu faktinis vežėjas gali vykdyti tik siuntėjo ar gavėjo, nurodytų CMR važtarašytyje, o ne kitų asmenų nurodymus dėl vežimo, krovinio pristatymo vietos keitimo ar krovinio atidavimo kitam gavėjui. Apeliantė neginčija, kad ji krovinio į CMR važtaraštyje nurodytą iškrovimo vietą nepristatė, nes atsakovė UAB „Industrijos centras“ nurodė jį iškrauti kitur, todėl įvykdžiusi tokį asmens, kuris CMR konvencijos prasme siuntėjo ir gavėjo atžvilgiu taip pat buvo vežėjas, pavedimą apeliantė prisiėmė tokio veiksmo neigiamas pasekmes, t. y. galinčių atsirasti nuostolių riziką.
43. Jei į važtaraštį įrašomi reikšmingi duomenys, neatitinkantys tų, dėl kurių šalys sutarė sudarydamos vežimo sutartį, ir jų neatitiktis vežėjai buvo žinoma ar akivaizdi, o vežėja tokį važtaraštį pasirašė, toks jos veikimas gali būti vertinamas kaip tyčia ar didelis neatsargumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2012). Apeliantė, pasirašydama CMR važtaraštį, patvirtino savo sutikimą su jame nurodytais duomenimis. Į bylą pateiktas UAB „Svevala“ vadybininko R. S. ir UAB „Industrijos centras“ vadovo T. N. susirašinėjimas kompiuterine programa „Skype“ leidžia įsitikinti, kad faktinis vežimas neatitiko važtaraštyje nurodytų duomenų ir tai apeliantei buvo suprantama. Šio pokalbio metu apeliantei buvo duotas nurodymas, kad jos vairuotojas neprasitartų apie krovinio perkrovimą Lietuvoje, taip pat kad vežimas nebus įformintas, atsiskaitymas bus vykdomas grynaisiais pinigais, nepateikiant sąskaitos. Apeliantė UAB „Svevala“ su tokiomis vežimo sąlygomis sutiko. Todėl apeliantei UAB „Svevala“, kaip vežimo profesionalei (juridinis asmuo, verčiantis komercine tarptautine krovinių pervežimo keliais veikla ir nuolat sudarinėjantis panašaus pobūdžio krovinių vežimo sutartis), taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.
44. Apeliantė priėmė vežti krovinį būtent pagal ginčo CMR važtaraštį, nepareikalavo pateikti CMR važtaraščio, kuriame būtų įrašyta šalių sutarta iškrovimo vieta Kaune arba įrašytas kitas krovinio vežėjas, o pristačiusi krovinį į Kauną, taip pat atidavusi važtaraštį nepareikalavo jo grąžinti, važtarašytyje nebuvo padaryta jokio įrašo nei apie naują vežėją, nei apie krovinio priėmimą ir / ar jo perdavimo vietą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausiamas apeliantės UAB „Svevala“ vairuotojas A. K., gabenęs krovinį, pripažino, kad važtaraštį perdavė jam telefonu nurodytos mėlynos spalvos Mercedes-Benz transporto priemonės vairuotojui ir galimai per skubėjimą važtaraščio su jame turimais atlikti įrašais dėl krovinio pristatymo į nurodytą vietą ir jį priėmusio asmens neatgavo (2018-03-23 teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:09:00 iki 1:09:40). Šios aplinkybės teikia pagrindą ir tokiai išvadai padaryti, kad krovinys buvo perduotas net ir nemėginant įsitikinti, ar jis perduotas tinkamam vežėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę juo disponuoti. Tokiu atveju konstatuotina, kad apeliantė turėjo suprasti, jog vežimas buvo vykdomas pažeidžiant CMR konvencijos reguliuojamų santykių sritį ir dėl to krovinys buvo prarastas. Todėl apeliantė privalo prisiimti jai tenkančius neigiamus padarinius, o aptarti jos veiksmai / neveikimas pripažintini itin dideliu neatsargumu, tiesiogiai prisidėjusiu prie žalos ieškovei atsiradimo.
45. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17 str., 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, pasireiškiančias vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydžio ribojimu (CMR konvencijos 23 str. 1–3 p., 28 str.). Tačiau taisyklės, kuriomis remdamasis vežėjas gali tikėtis ribotos atsakomybės taikymo, turi išimtį, kai vežėjas netenka teisės į atsakomybės ribojimą ir iš jo išieškomi visi galimi nuostoliai. Vienas iš atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytu dydžiu, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (grubiu aplaidumu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 str. 1 d.). Tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.
46. Apeliacinio skundo argumentai, kad egzistuoja pagrindas atleisti apeliantę nuo civilinės atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, nes jai nebuvo žinoma, jog UAB „Industrijos centras“ yra veiklos nebevykdanti įmonė, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pirma, kroviniu disponuojantis asmuo, kuris gali pakeisti jo pristatymo vietą, yra jo siuntėjas arba gavėjas. Antra, byloje esantys duomenys, kad UAB „Industrijos centras“ nebevykdo veiklos, nėra pakankami ir patikimi. Byloje nepateikti jokie įrodymai, kad atsakovės UAB „Industrijos centras“ vadovu prisistatantis T. N. iš tiesų buvo kitas asmuo, kad ne jis yra pasirašęs ekspedijavimo sutartyse, veikdamas atsakovės vardu, kad sutartyse panaudotas netikras UAB „Industrijos centras“ antspaudas ir pan. Trečia, jau buvo aptartas ir pačios apeliantės elgesys, vykdant ginčo vežimą.
47. Kaip nurodyta, apeliantė, pradėjusi vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą, kaip savo srities profesionalė, nuolat užsiimanti krovinių pervežimu už atlygį, iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos faktoriams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja jokių ypatingų krovinio praradimo aplinkybių, kurių apeliantė, būdama verslininke ir profesionalia vežėja, bent minimaliai apdairiai ir rūpestingai nebūtų galėjusi numatyti ir išvengti. Taip pat nenustatyta ir ypatingų krovinio neteisėto užvaldymo aplinkybių, kuriomis ginčo krovinio vagystė galėtų būti įvertinta kaip išskirtinis įvykis. Paprastai krovinio vežėjui keliamų atidumo, rūpestingumo bei krovinio apsaugos reikalavimų laikymosi ir atitinkamų saugumo priemonių ėmimosi būtų pakakę tam, jog tokio įvykio bei pasekmių kilimo būtų išvengta. Dėl to apeliantei neįrodžius, kad krovinio praradimo aplinkybių ji negalėjo išvengti ir jų pašalinimas nuo jos nepriklausė, vežėjo atsakomybę ribojančios CMR konvencijos nuostatos šiuo konkrečiu atveju netaikytinos.
48. Apeliantės skundo argumentai, kad ieškovė nuostolių iš tiesų nepatyrė, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Tokius jos teiginius paneigia byloje pateikti įrodymai, susiję su krovinio įsigijimu / apmokėjimu.
49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės ieškinio reikalavimus apeliantės UAB „Svevala” atžvilgiu, jos atsakomybės klausimą išsprendė tetsingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeisti ar panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
50. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai nekompensuotinos (CPK 93 str.).
51. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys įrodymų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nekyla.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.