Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Izoldos Nėnienės, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens R. N., atstovaujamo advokato A. Š., apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-686-571/2019 pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyriaus, dėl viešojo administravimo aktų panaikinimo bei įpareigojimo parduoti namų valdos žemės sklypą, trečiasis asmuo R. N..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Nustatytos faktinės bylos aplinkybės

20. Ieškovei A. N. asmeninės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) priklauso pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio nusidėvėjimo procentas 74 procentai, pastatas ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/3 kitų statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – taip pat Statiniai) (1 t., b. l. 13-16).

21. Ieškovė A. N. 2017 m. birželio 5 d. Nacionalinei žemės tarnybai pateikė prašymą parduoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą. Atsakovė 2017 m. birželio 14 d. raštu informavo, kad pageidaujamas pirkti kitos paskirties žemės sklypas pastatų eksploatacijai bus projektuojamas 2017 m. rugsėjo mėnesį, rengiant Marijampolės sav. Marijampolės seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte arba jam prilyginamajame žemės sklypo plane.

22. 2017 m. rugpjūčio 10 d Nacionalinė žemės tarnyba atliko naudojamo valstybinio žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini) valstybinę kontrolę, kurios metu vietovėje buvo patikrinta, ar žemės sklype yra Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodyti Statiniai ir, ar žemės sklypas naudojamas esantiems statiniams eksploatuoti, ar statiniai turi apibrėžtą naudojimą arba ūkinės veiklos pobūdį. Atlikus patikrinimą, 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo surašytas aktas Nr.20ŽN-133, kuriuo nustatyta, kad žemės plote yra gyvenamasis namas (sugriuvęs), ūkio pastatas, dalis kitų inžinierinių statinių. Žemės ploto šiaurinėje dalyje stovi žemės ūkio technika, teritorija nušienauta, prižiūrima. Gyvenamasis namas negyvenamas, sugriuvęs, nėra stogo, išlikę ne visos sienos, ūkiniuose pastatuose laikomos malkos, elektra atjungta. Rytinėje žemės ploto dalyje yra šulinys, kuris naudojamas laistymui. Namui po gaisro supirkta statybinės medžiagos – plytos, mediena, polistirolas sienų šiltinimui (1 t., b. l. 56-58).

23. 2017 m. rugpjūčio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyriaus vedėja priėmė sprendimą Nr. 20SD-4800-(14.20.45) „Dėl prašymo parduoti kitos paskirties valstybinę žemę“, kad A. N. rengiant projektą nebus formuojamas sklypas statinių eksploatacijai (namų valdai), apie ką 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 20SD-4801-(14.20.55) informavo A. N. (1 t., b. l. 74-75). 2017 m. rugsėjo 5 d. ieškovė pateikė Nacionalinei žemės tarnybai skundą. Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1SS-2577-(7.5) skundo netenkino, konstatavusi, kad nėra teisinio pagrindo formuoti ir parduoti namų valdos žemės sklypą prie nenaudojamo gyvenamo namo (1 t., b. l. 50-53).

24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės (gyvenamojo namo ir kitų statinių savininkės) teisės įsigyti nuosavybėn šių statinių eksploatavimui reikalingą valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės sprendimus, kuriais atsisakyta suformuoti žemės sklypą ir sudaryti su ieškove valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei atmestas dėl tokio atsisakymo pateiktas skundas, bei įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškove valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ne aukciono tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad į apeliacijos ribas nepatenka klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos atmetė atsakovės prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, nes šioje dalyje teismo sprendimas nėra skundžiamas.

Dėl naujų įrodymų

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nei patvirtina, nei paneigia pirmos instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, o dėl ieškovės nurodomų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. dėl ieškovės naudai iš trečiojo asmens priteistų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, galima nuspręsti iš kitų byloje jau esančių įrodymų, bei atsižvelgiant į CPK nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnis), todėl ieškovės prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo atsisakoma tenkinti.

Dėl valstybinės žemės pardavimo sąlygų

31. Reikalavimai, kurių turi būti laikomasi formuojant arba pertvarkant žemės sklypus, reglamentuoti Žemės įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje, o konkreti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarka nustatyta Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 (2015 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 3D-250/D1-268 redakcija). Žemės sklypų formavimas ir pertvarkymas – visuma žemėtvarkos veiksmų, apimančių žemės sklypų projektavimą, šių sklypų ribų ženklinimą vietovėje, kadastro duomenų nustatymą ir jų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą (Žemės įstatymo 2 straipsnio 20 dalis).

32. Valstybinės žemės perleidimo teisinius santykius reglamentuoja Žemės reformos įstatymas, Žemės įstatymas. Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad valstybinės žemės sklypai parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Šios taisyklės išimtys nustatytos Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Viena iš jų – jeigu valstybinės žemės sklypai užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

33. Taigi būtinos sąlygos atsirasti Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintai asmens teisei be aukciono įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą yra tokios: žemės sklypas turi būti užstatytas šiam asmeniui priklausančiais statiniais ar įrenginiais ir jis turi būti naudojamas šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, esant teisminiam ginčui dėl to, ar asmeniui ne aukciono tvarka turi būti išnuomojamas arba parduodamas valstybinės žemės sklypas, užstatytas jam priklausančiais statiniais ir įrenginiais, reikia įvertinti, ar šie statiniai ir įrenginiai atitinka įstatyme nurodytus kriterijus.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti ar įsigyti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio statinys turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o jo eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos ar nuosavybės teisę; taigi savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018, 32 punktas). Asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jo realiu faktiniu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti.

35. Tam, kad būtų rengiamas sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas naujam žemės sklypui, kuriame yra statiniai, suformuoti, valstybinėje žemėje turi būti tokie statiniai, kuriems eksploatuoti būtų reikalingas žemės sklypas. Sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo ar nuomos, itin svarbus ir turi būti vertinamas ne tik statinio buvimo žemės sklype faktas, bet ir realus faktinis statinio naudojimas atitinkamam tikslui, kuriam būtinas žemės sklypas, nepakanka atlikti vien teisinio situacijos vertinimo (nustatyti statinio registracijos žemės sklype aplinkybės). Kartu tai reiškia, kad, atsakingai institucijai nustačius, jog egzistuoja pagrindas suderinti teisės aktų reikalavimus atitinkantį žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ar jam pritarti (jį patvirtinti), nėra pagrindo spręsti, jog neišvengiamai bus sudaryta ir žemės sklypo, kurio formavimo ir pertvarkymo projektas buvo suderintas ar patvirtintas, nuomos arba pirkimo–pardavimo be aukciono sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 45 punktas).

36. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo suformuoti žemės sklypą ir įpareigoti atsakovę sudaryti su ja valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį be aukciono, pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad nors name ir negalima gyventi, tačiau žemės sklypas yra sutvarkytas ir prižiūrimas, jame yra atvežta statybinių medžiagų ir siekiama namą remontuoti, todėl konstatavo, kad ieškovė naudoja žemės sklypą kaip namų valdą. Taip pat, pirmos instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovė turi nuosavybės teise gyvenamąjį namą su priklausiniais, galima konstatuoti naudojimosi juo faktą, be to nustatė, kad ieškovė siekia ir toliau juo naudotis ateityje pagal tiesioginę paskirtį, tačiau tam neturi galimybės dėl netinkamų atsakovės veiksmų.

37. Pareiga įrodyti, jog egzistuoja valstybinės žemės pardavimo be aukciono sąlygos kyla tokį reikalavimą pareiškusiai ieškovei. Byloje iš esmės nekilo ginčo, kad gyvenamasis namas šiuo metu nėra naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę šio turto paskirtį (gyvenamoji), todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad valstybinėje žemėje negali būti vykdoma ir veikla, susijusi su tokio statinio naudojimu. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovei priklausančio gyvenamojo namo sunykimo faktas (statinys fiziškai pažeistas), riboja jį naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Dėl 2006 m. gruodžio 18 d. gyvenamajame name kilusio gaisro nudegė dalis namo stogo, apdegė medinė perdanga, namo siena (1 t., b. l. 63). Atkreiptinas dėmesys, kad trečiasis asmuo R. N. po gaisro savo noru nugriovė ir sutvarkė jam nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį, kuri po to buvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro (Administracinėje byloje Nr. eA-1369-858/2017 esantys duomenys, 1 t., b. l. 166), todėl vienintele namo savininke liko tik ieškovė. Gyvenamojo namo, pastatyto 1938 metais, fizinio nusidėvėjimo procentas 74 procentai (kadastro duomenų nustatymo data: 2008 m. vasario 20 d.), (1 t., b. l. 13-16). 2017 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, tiek Nacionalinės žemės tarnybos atstovui, tiek Marijampolės savivaldybės atstovui apžiūrėjus gyvenamąjį namą buvo konstatuota, kad namas negyvenamas, sugriuvęs, nėra stogo, išlikę ne visos sienos, elektra atjungta (1 t., b. l. 56-58, 76-80). Kad namas yra faktiškai sunykęs, matyti ir iš prie minėtų patikrinimo aktų pateiktų fotonuotraukų.

38. Tačiau, nepaisant to, Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl sunykusio gyvenamojo namo likučių nugriovimo bei įpareigojimo pastato savininkams išregistruoti pastatą iš nekilnojamojo turto registro, suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą (išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu), statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį.

39. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, kurioje metodologiškai konstruojama viešojo intereso samprata, paprastai ieškoma pusiausvyros tarp viešojo intereso ir partikuliarių interesų – grupinių ar individualių, juolab kad jie taip pat tampa tarsi vieši, nes yra ginami viešosios teisės priemonėmis. Tokia pusiausvyra pateisinama tik tada, kai ne tik viešasis, bet ir partikuliarus interesas yra konstituciškai pagrįstas. Taigi viešajam interesui negali būti suteikiama pirmenybė visiškai ignoruojant konstituciškai pagrįstą partikuliarų interesą; jei tam tikras partikuliarus interesas negali būti konstituciškai pagrindžiamas, viešasis interesas su juo nėra „derinamas“. Konstitucinis Teismas pateikia universalų metodologinį viešojo intereso sampratos standartą, kartu siaurina neapibrėžtumą, leidžiantį bet kurį interesą aiškinti kaip bendrą, t. y. įtvirtina saugiklius: atitinkamas teismo žingsnis turi būti motyvuotas ir pagrįstas, o viešasis interesas turi būti siejamas, pirma, su santykinai didele visuomenės dalimi, ir, antra, su tam tikromis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Nubrėžti vienareikšmę takoskyrą tarp viešojo ir privataus intereso yra sudėtinga. Teismai tai atlieka vertindami konkrečias bylos aplinkybes. Viešasis interesas turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios dvi konstitucinės dimensijos negali būti supriešinamos ir turi būti užtikrinama jų teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Dažnai viešasis ir privatus interesai gali iš dalies arba visiškai sutapti (viešasis interesas gali būti personifikuotas), kitaip tariant, yra nemažai atvejų, kai asmens subjektinė teisė ar teisėtas interesas reikšmingas ir visuomenei ar jos daliai. Taigi riba tarp viešojo ir privataus intereso yra labai sąlyginė: remiantis teisminiu viešojo intereso gynimu gali būti ginami ir privatūs interesai. Tačiau ši riba išlieka, kai teismai taiko savo suformuluotus viešojo intereso nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).

40. Nagrinėjamu atveju, viešąjį interesą sudaro imperatyvių teisės normų, reguliuojančių valstybinės žemės pardavimo teisinius santykius, laikymasis, tuo tarpu partikuliarius konstituciškai pagrįstus interesus – asmens (savininko) nuosavybės teisių, teisėtų lūkesčių apsauga. Taigi, kaip minėta, turi būti ieškoma šių interesų balanso. Byloje nustatyta, kad ginčo žemėje faktiškai yra ieškovei nuo 1992 metų priklausantys statiniai: fiziškai pažeistas gyvenamasis namas (gyvenamojo namo apgriuvusios sienos, dalis stogo), ūkiniai pastatai, taip pat kiemo statiniai (įrenginiai), todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad statiniai nėra išnykę, ieškovė nėra praradusi nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, kitus statinius ir turi teisę be aukciono pirkti iš valstybės namų valdą (valstybinę žemę), reikalingą jos statiniams eksploatuoti.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylai reikšminga aplinkybė yra ir ta, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė ketina gyvenamąjį namą atstatyti (rekonstruoti). Nors ieškovė nuo 2006 m. gruodžio 18 d., kai sudegė jai ir trečiajam asmeniui priklausęs namas, iki kreipimosi į teismą dienos (2017 m. gruodžio 28 d.) nesiėmė aktyvių veiksmų gyvenamajam namui atstatyti (ar rekonstruoti), tačiau iškėlus bylą teisme kreipėsi į Marijampolės savivaldybės administraciją dėl gyvenamojo namo atstatymo (kapitalinio remonto/rekonstrukcijos) (1 t., b. l. 114), po to į valstybinės žemės patikėtinę Nacionalinę žemės tarnybą (1 t., b. l. 115), tačiau sutikimas namui atstatyti nebuvo išduotas (1 t., b. l. 124-125). Be to, pagal byloje esančius duomenis, prie statinių yra atvežta statybinių medžiagų, skirtų namo atstatymui. Vien todėl, kad gyvenamasis namas nuo 2006 m. pabaigos nėra naudojamas (po gaisro), nes fiziškai pažeistas, tačiau ieškovei siekiant jį atstatyti, negali būti argumentas, jog statinio nėra ir todėl negali būti formuojamas žemės sklypas.

42. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad ieškovė negali atstatyti teisėtai pastatyto statinio, kuris buvo sugadintas (pažeistas) gaisro metu, nes valstybinės žemės patikėtinis neduota sutikimo, o savo sprendimą atisakyti suformuoti žemės sklypą ir jį parduoti ieškovei grindžia tuo, kad pastatas yra sunykęs, t. y. atskirų teisių įgyvendinimas yra susijęs taip, jog neįgyvendinus vienos teisės negalimas kitos teisės įgyvendinimas ir atvirkščiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013 dėl situacijos, kai atsakovei savavališkai pastatytą pastatą atsisakoma įteisinti dėl to, kad ji nėra įgijusi teisių į žemę, ant kurios stovi pastatas, o žemės sklypą atsisakoma formuoti, nes jame yra be statybos leidimo pastatytas namas, yra pažymėjęs, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, kad, neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės realizavimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima realizuoti, kol neįgyvendinta pirmoji.

43. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, kitus statinius, nėra pareikšta reikalavimo įpareigoti ieškovę gyvenamąjį namą, kaip išnykusį, išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad gyvenamasis namas pastatytas 1938 metais, šio namo statybos teisėtumas nėra ginčijamas, ieškovė gyvenamąjį namą (jo dalį) ir kitus statinius paveldėjo, o nuosavybės teisė jos vardu registruota nuo 1992 m. lapkričio 3 d. teismo sprendimo pagrindu. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo gyvenamuoju namu iki 2006 m. gruodžio 18 d. kilusio gaisro naudojosi pagal jo paskirtį (tai paneigiančių byloje duomenų nėra), iki šiol naudojasi ir valstybine žeme, kaip namų valda, kurioje registruotas ne tik gyvenamais namas, bet ir ūkiniai pastatai, kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (įrenginiai). Civiliniame kodekse nėra sąvokos - namų valda. Ši sąvoka naudojama kituose įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose, pvz. Žemės reformos įstatyme. Žemės reformos įstatymo 9 str. 2 p. nurodyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai (namų valdos). Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 2 punkte nustatyta, kad asmenys pagal Taisykles gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus, kurie juose esančių statinių ir įrenginių savininkams parduodami neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją vietą. Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

44. Nenustačius ieškovės neteisėtų veiksmų ar kaltės dėl valstybinės žemės ir pastatų naudojimo, vien dėl to, kad gyvenamasis namas yra fiziškai pažeistas, nors ieškovė siekia šį statinį atstatyti, o valstybinę žemę aplink statinius prižiūri, ja naudojasi daugiau kaip 25 metus, taip pat naudojamasi šalia esančiais ūkiniais pastatais, kiemo statiniais (įrenginiais), atsakovės sprendimai, kuriais atsisakyta suformuoti ir parduoti ieškovei valstybinės žemės sklypą (namų valdą), reikalingą esamiems statiniams ir kiemo įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, įteisinant šiuo metu esančią faktinę padėtį, teisėjų kolegijos vertinimu negalėjo būti priimti, nes tai ieškovei sukeltų neproporcingai didelę žalą, būtų paneigta ieškovės teisė į nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog kiti asmenys reikštų reikalavimus ar nurodytų turintys teisių į ginčo valstybinę žemę, todėl ieškovės teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka pastatams eksploatuoti išsaugojimas, atsižvelgiant į tai, kad valstybinėje žemėje yra jai priklausantys pastatai, labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Esant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai, spręstina, kad pagal teisinį reguliavimą ieškovei turi būti suteikta nuosavybės teisė į namų valdos žemės sklypą, suderinant ieškovės, valstybės ir (ar) trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ir interesus.

45. Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nustačius, jog statinys yra apleistas, apgriuvęs ir neprižiūrimas, kad iš buvusio statinio yra likę tik pamatai ir pan., akivaizdu, jog toks statinys nėra naudojamas ir prie jo suformuoti žemės sklypo nėra galimybės. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype ir žemės sklypo naudojimas jiems eksploatuoti yra būtina tokios valstybinės žemės išsinuomojimo ar įsigijimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640-611/2015, 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018).

46. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais atsakovės argumentais, nes ankstesni teismų sprendimai gali būti taikomi vėliau nagrinėjamose bylose tik tuo atveju, jei jie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos, kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, nekuria ir neformuluoja bendro pobūdžio išaiškinimų, kurie galėtų būti taikomi visose bylose, nepriklausomai nuo jų faktinių aplinkybių, nes teismai ne kuria, o taiko teisę.

47. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008).

48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės teisės pirkti jai priklausančių statinių eksploatacijai reikalingą namų valdą (valstybinę žemę). Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-640-611/2015 nagrinėta situacija dėl valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu sąlygų daugiau kaip trisdešimt įvairios paskirties statinių (slėptuvės, garažai, pirtis, akumuliatorinės, sargybos būstinė, kareivinės, katilinė, sandėlys, kiaulidės ir kt.), kurie priklauso juridiniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018 nagrinėta situacija dėl teisės normų, reglamentuojančių pastatais, statiniais ar įrenginiais užstatytos valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu sąlygas bei tokių nuomos sutarčių negaliojimo padarinius, kai buvo nustatyta, kad žemės sklype yra pastatyti tik pamatai, kurie sudaro 1 proc. pastato baigtumo, kai žemės sklypai buvo formuojami ne juose esančiam objektui eksploatuoti, o naujiems atskiriems statiniams statyti. Taigi apeliantės nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra panašios ar tapačios.

49. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

50. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog atsakovės apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo

51. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu ieškovei A. N. priteisė iš trečiojo asmens R. N. 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į trečiojo asmens ieškinį parengimą. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo R. N. prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje dėl ieškovės A. N. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

52. Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 str. 1 d.). Be to, visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1 d.). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje taip pat svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

53. Trečiojo asmens apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad jis ieškinį su savarankiškais reikalavimais pareiškė dėl ieškovės netinkamai suformuluoto (abstraktaus) ieškinio dalyko, kurį vėliau atsiėmė dėl to, jog bylos nagrinėjimo metu jam buvo pradėtas formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypas ir jam neliko prasmės toliau palaikyti savo reikalavimus šioje byloje. Trečiojo asmens vertinimu, pareikšdamas savarankišką reikalavimą ir vėliau jį atsiimdamas jis elgėsi sąžiningai, reaguodamas į byloje dalyvaujančių asmenų procesinį elgesį ir į ankstesnius ieškovės veiksmus, todėl iš jo nepagrįstai priteistos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos. Taigi apeliantas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš jo nepagrįstai priteisė ieškovės turėtas advokato išlaidas už atsiliepimo į jo ieškinį parengimą, nes, jo nuomone, ieškinį, pagal kurį byla nebuvo baigta nagrinėti, jis pareiškė ne dėl jo, o pačios ieškovės neteisėtų veiksmų. Šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

54. Trečiasis asmuo byloje pareiškė savarankiškus reikalavimus, į kuriuos atsakovė pateikė atsiliepimą bei už atsiliepimo parengimą advokatui sumokėjo 500 Eur, todėl ieškovė turi teisę į šių išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad ieškovės ieškinys atitiko visus jam įstatymo keliamus turinio ir formos reikalavimus, todėl teismas jį priėmė bei pagal jį iškėlė bylą. Iškėlus bylą trečiasis asmuo savo savarankiškus reikalavimus atsiėmė ne dėl ieškovės netinkamo procesinio elgesio ar kitų su ja susijusių aplinkybių, o dėl to, kad atsakovė trečiajam asmeniui pradėjo formuoti žemės sklypą, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad ieškovės elgesys įtakojo tokį trečiojo asmens apsisprendimą.

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir pagrįstai pareigą atlyginti bylinėjimosi išlaidas nustatė trečiajam asmeniui (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties.

56. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Dėl to tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

57. Atmetus atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė pateikė įrodymus apie patirtas 1000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme: 500 Eur už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, ir 500 Eur už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą.

58. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus ieškovės pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, spręstina, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos. Atmetus apeliacinius skundus, iš apeliantų priteistinos ieškovės turėtos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovei A. N. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš trečiojo asmens R. N. ieškovei A. N. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.