Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens R. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. N. dėl administracinio akto dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja pabrėžė, kad ginčijamas įsakymas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, nes trečiajam suinteresuotam asmeniui suformuotas netinkamo dydžio namų valdos žemės sklypas. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte. Pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi nustatant, kokio dydžio namų valdos žemės sklypu naudojamasi, yra techninės apskaitos byla arba teritorijų planavimo dokumentas. Ginčo atveju pagal namų valdos techninės apskaitos bylą šis plotas yra 66,03 aro, o pagal Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 167-ŽM patvirtiną teritorijų planavimo dokumentą ((duomenys neskelbtini) (dalies) gyvenviečių asmeninio ūkio žemės reformos žemėtvarkos projektą – 90 arų, sklypas Nr. 55). Paminėtų Taisyklių 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Taisyklių 2.4, 3 punktuose įtvirtinta, kad asmenys gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, kurių reikia kitiems, Taisyklių 2.1, 2.2 punktuose nenurodytiems, nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, kurie formuojami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose bei patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Nurodė, kad 2002 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtintų Kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 20 punkte įtvirtintas draudimas, jog žemės sklypas negali būti formuojamas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį. Akcentavo, kad ginčijamu administraciniu aktu atsakovas pažeidė paminėtų teisės aktų nuostatas. Trečiajam suinteresuotam asmeniui namų valdai suformavo beveik visą žemės plotą, pažymėtą techninės apskaitos byloje ir Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. kovo 16 d. įsakyme Nr. 167-ŽM. Taip pat nesilaikė proporcingumo taisyklės, nustatančios, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.

Pažymėjo, kad sklype esantis gyvenamasis namas priklauso nuosavybės teise tik pareiškėjai, tačiau trečiojo suinteresuoto asmenins ūkinių pastatų eksploatacijai suformuota didesnė žemės sklypo dalis, nei palikta gyvenamojo namo eksploatacijai. Taigi, formuojant namų valdos žemės sklypą Nr. 600, buvo pažeisti Taisyklių 2.4, 3 punktai, Teritorijų planavimo įstatymo 21, 22 straipsnių reikalavimai, kad asmeniui priklausantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti formuojamas tik tokio dydžio namų valdos žemės sklypas, kuris būtinas jiems eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą jų tiesioginę paskirtį. Ginčo sklypas suformuotas pažeidžiant Taisyklių 8 punkto nuostatas, įtvirtinančias tvarką, kaip turi būti nustatoma statiniams eksploatuoti reikalinga sklypo dalis, buvo pažeistas ir Kadastro nuostatų 20 punktas, kuris draudžia formuoti žemės sklypą taip, kad jo riba kirstų inžinerinį statinį.

Atsakovas pabrėžė, kad NŽT, išnagrinėjusi trečiojo suinteresuoto asmens skundą, 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. lSS-(7.5)-309 nurodė, jog norint jo nuosavybės teise valdomiems pagalbinio ūkio paskirties statiniams suformuoti atskirą žemės sklypą, būtina pateikti papildomus dokumentus bei kitus įrodymus, patvirtinančius, kad minėti statiniai gali funkcionuoti savarankiškai arba jie tarnauja kitam nuosavybės teise valdomam gyvenamosios paskirties statiniui. Tik gavęs dokumentus atsakovas spręs klausimą dėl žemėtvarkos projekto sprendinių patikslinimo. Nepateikus paminėtų duomenų, jo valdomi pagalbinio ūkio paskirties staliniai bus laikomi nebetekę funkcinio ryšio su sunykusiu pagrindiniu daiktu, todėl negali būti naudojami pagal paskirtį. Akcentavo, kad atskiras žemės sklypas valdomiems pagalbinio ūkio paskirties staliniams negalės būti formuojamas, o valstybinės žemės sklypui, kuriame yra minėti statiniai, turės būti nustatytas tarnaujančio daikto servitutas. Dėl paminėtų priežasčių jokios procedūros toliau nevykdomos.

II.

Teismas pabrėžė, kad formuojant žemės sklypus turi būti sudaromos teisinės sąlygos bendraturčiams netrukdomai naudotis inžineriniu statiniu – laisvai prie jo prieiti, atlikti remonto darbus, naudoti daiktą pagal jo tiesioginę paskirtį. Darydamas šią išvadą teismas pažymėjo, kad inžinerinis statinys iš esmės tarp bendraturčių realiai (natūroje) nepadalintas – viešajame registre nuosavybės teise apibrėžiama tik idealiosiomis dalimis (1/3 ir 2/3 dalys). Sklypo ribai natūroje padalijus inžinerinį įrenginį po 1/2 dalį (ar kitokiu santykiu), akivaizdžiai yra pažeidžiamos bendraturčių teisės naudoti, valdyti, disponuoti turtu pilnoje apimtyje. Esant konfliktinei situacijai ir nesant nustatyto servituto, bendrasavininkiai net neturės galimybės apeiti aplink šulinį, kokybiškai juo naudotis, atlikti remonto darbus ir pan. Dėl to pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo situacijoje atsakovas tinkamai neįgyvendino Kadastro nuostatų 20 punkto reikalavimų ir nepagrįstai, formuodamas žemės sklypą Nr. 600, vakarinę ribą nustatė per bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą inžinerinį statinį. Dėl to teismas ginčijamą įsakymo dalį panaikino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, pabrėžė, kad suformavus žemės sklypą iš naujo ir priskyrus inžinerinį statinį vienam iš jų, naudojimosi bei disponavimo tarp bendraturčių klausimas turi būti išspręstas servituto, suteikiančio teisę naudotis žemės sklype esančiu šuliniu, pagalba ir vadovaujantis 2004 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamu įsakymu buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir ji turi teisę įsakymą ginčyti teismine tvarka (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat padarė išvadą, kad ginčijamo įsakymo ir jo 1 priedo turinio analizė patvirtina, kad žemės sklypas Nr. 600 trečiajam suinteresuotam asmeniui suformuotas kaip namų valda (kitos paskirties žemė, gyvenamosios teritorijos, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos) ir ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje iš esmės nekilo. Suformuotame žemės sklype Nr. 600 gyvenamojo namo nuo 2006 m. faktiškai nėra, kadangi buvo sunaikintas gaisro metu, o viešajame registre daiktinės ir nuosavybės teisės trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu išregistruotos dar 2008 m. Taip pat išregistruotas ir pats nekilnojamo turto objektas. Ginčo sklype likę tik 2006 m. sunaikinto gyvenamojo namo priklausiniai – 2 ūkinės paskirties statiniai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui bei pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio inžinerinio statinio – šulinio dalis. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Namų valdos žemės sklypai prie nuosavybės teise turimų pastatų formuojami bei parduodami, vadovaujantis Taisyklėmis. Tai teismo vertinimu patvirtino išvadą, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui prie nuosavybės teise priklausančių pagalbinio ūkio paskirties statinių (ūkinių pastatų) bei inžinerinio statinio (šulinio) dalies nepagrįstai suformuotas namų valdos žemės sklypas, kadangi pagal Taisyklių nuostatas namų valdos žemės sklypai gali būti formuojami tik prie gyvenamosios paskirties statinių.

Pažymėjo, jog žemės sklypai nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti pagrinde formuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21, 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Jie formuojami tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį. Be to, ir Taisyklių 3 punktas numato, kad prie kitos paskirties statinių turi būti formuojami žemės sklypai pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ir tik tokio dydžio, kuris betarpiškai reikalingas jų eksploatacijai. Darydamas šią išvadą teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad NŽT teritorinio skyriaus priimtą ir šioje administracinėje byloje dalyje ginčijamą 2013 m. rugsėjo 6 d. administracinį aktą NŽT direktorius, kontroliuojantis NŽT veiksmų teisėtumą, nagrinėdamas kilusį ginčą ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje, 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-2041 ir 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-309 iš esmės pripažino prieštaraujančiais teisės aktų reikalavimams.

Visus likusius pareiškėjo skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais betarpiškai su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau neanalizuoti.

III.

Remdamasis Kadastro nuostatų 20 punktu pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jam ir pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis šulinys kartu su kitais kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra kiti inžineriniai statiniai. Būtent tokia yra ir jų pagrindinė naudojimo paskirtis, nurodyta viešame registre. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju Kadastro nuostatų 20 punkte įtvirtintas draudimas formuoti žemės sklypą taip, kad sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, yra netaikytinas, nes šulinys kaip inžinerinis statinys patenka į šios teisės normos taikymo išimtį. Be to, skirtingai, nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, aptariamo namų valdos žemės sklypo vakarinei ribai esant nustatytai per šulinį, kaip tik yra užtikrinama galimybė apeliantui ir A. N. tinkamai naudotis juo pagal tiesioginę paskirtį, tame tarpe laisvai (vienam iš vienos, kitam iš kitos pusės) prieiti prie šulinio ir pasisemti vandens. Pažymi, kad iki šios dienos tarp bendraturčių nebuvo kilę jokių nesutarimų dėl naudojimosi šuliniu, todėl teismo padaryta prielaida apie galimą konfliktinę situaciją ateityje yra niekuo nepagrįsta. Paaiškina, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas bet kuriuo atveju yra valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 str. 1 d.), o ne pagal tai, kokia dalimi toks objektas patenka į vieno ir (ar) kito bendraturčio žemės sklypą.

Atsižvelgiant į tai, apeliantas kategoriškai nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo išvada, jog ginčo situacijoje atsakovas tinkamai neįgyvendino Kadastro nuostatų 20 punkto reikalavimų ir nepagrįstai, formuodamas žemės sklypą Nr. 600, vakarinę ribą nustatė per bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą inžinerinį statinį. Nurodo, jog šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė ginčo santykiui netinkamai pritaikęs Kadastro nuostatų 20 punktą. Ši nepagrįsta ir neteisėta išvada negalėjo būti motyvas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu panaikinti 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymą dalyje, kuria apeliantui buvo suprojektuotas namų valdos žemės sklypas.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog kadangi byloje buvo netinkamai pritaikyta materialinės teisės norma (pagal kurią, žemės sklypas iš tikrųjų gali būti suformuotas taip, kad sklypo riba kirstų būtent inžinerinį statinį), reiškia, jog nepagrįsta ir neteisėta laikytina teismo išvada apie pareiškėjos subjektinę teisę apskųsti 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo dalį, kuria R. N. buvo suprojektuotas namų valdos žemės sklypas. Nurodo, kad ginčo atveju A. N. ne tik dėl nurodytos priežasties, bet apskritai neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo dalį. Pažymi, jog pareiškėja prašė teismo panaikinti 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymą toje dalyje, kuria R. N. buvo suprojektuotas 0,597 ha ploto namų valdos žemės sklypas, projektinis Nr. 600, nors ši administracinio akto dalis pačiai pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, o ją panaikinus nėra apginama jokia jos kaip pareiškėjos subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Neginčija, kad pareiškėja turi subjektinę teisę įsigyti naudojamą valstybinę žemę (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., kaip yra žinoma, ji pageidavo, kad jai būtų suprojektuotas 0,80 ha ploto namų valdos žemės sklypas, tačiau buvo pasiūlytas suprojektuoti 0,32 ha žemės sklypas, su kuo pareiškėja nesutiko ir dėl ko jai apskritai nebuvo suprojektuotas joks sklypas, o 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo 2 priedo 1 eil. Nr. ji buvo išbraukta iš 2013 m. kovo 6 d. ir 2013 m. gegužės 31 d. įsakymais patvirtinto asmenų, pageidaujančių įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti arba nuomoti iš valstybės žemę, mišką ir vandens telkinius Marijampolės savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašo. Būtent šioje dalyje 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymas teoriškai galėtų pažeisti pareiškėjos teises ar teisėtus interesus, bet šios administracinio akto dalies (t. y. minėto įsakymo 2 priedo 1 eil. Nr.) skundu nebuvo prašoma panaikinti. Taip pat nebuvo prašoma įpareigoti NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrių suprojektuoti ir parduoti pareiškėjai vienokį ar kitokį namų valdos žemės sklypą. Pažymi, kad A. N. neginčijo 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo toje dalyje, kuri sukelia jai konkrečias materialines teisines pasekmes, bet ginčijo toje dalyje, kuri liečia visiškai ne jos, bet kito asmens – R. N. – teises ir teisėtus interesus, kvestionavo jam suformuoto namų valdos žemės sklypo teisėtumą.

Apeliantas primena, kad Marijampolės rajono valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 8 punktu, dar 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu patvirtino leidimą apeliantui kaip 2/3 dalių gyvenamojo namo savininkui įsigyti privatinės nuosavybės teise 0,597 ha ploto ne žemės ūkio paskirties (namų valdos) žemės sklypą. Pažymi, kad 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkis laikytinas administraciniu aktu, kuris sukėlė apeliantui konkrečias teisines pasekmes, taip pat suteikė teisę įsigyti konkretaus dydžio ir būtent namų valdos žemės sklypą. Tokią išvadą daro vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika. Pabrėžia, kad 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkis niekada nebuvo pakeistas, pripažintas netekusiu galios, negaliojančiu ir (ar) panaikintas. Šis administracinis aktas yra galiojantis ir teisiškai saistantis (įpareigojantis) inter alia (be kita ko) namų valdos žemės sklypo formavimo ir pirkimo-pardavimo procedūras vykdantį viešojo administravimo subjektą – NŽT. Pažymi, kad 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkio nepagrįstumo ir (ar) neteisėtumo nenustatė ir Kauno apygardos teismas, 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2A-1966-773/2015 pagal atsakovo NŽT apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-86-374/2015 pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovui dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia. Sutinka su tuo, kad 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkis ginčo atveju negali būti traktuojamas kaip apeliantui leisto įsigyti žemės sklypo suformavimo ir jo ribų nustatymo dokumentas, bet yra reikšmingas kaip dokumentas, sudaręs teisines prielaidas parduoti jam potvarkyje nurodyto ploto (0,597 ha) namų valdos žemės sklypą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino to, jog apeliantas ne savo noru ir laisva valia nugriovė ir sutvarkė jam nuosavybės teise priklausiusią gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Marijampolės r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas) dalį, kuri po to buvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro. Ši Gyvenamojo namo dalis sudegė kilus gaisrui (kurio metu, žuvo R. N. motina). Teismas nepagrįstai neįvertino ir to, kad apeliantas norėjo ir ketino atstatyti sudegusią Gyvenamojo namo dalį, tačiau neturėdamas žemės sklypo nuosavybės teisės ir nevaldydamas bei nenaudodamas jo kitais įstatymų nustatytais pagrindais pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą negalėjo įgyvendinti statytojo teisės. Remdamasis 2016 m. gegužės 10 d. sprendime išsamiai aptartu teisiniu reglamentavimu nurodo, kad namų valdos žemės sklypai iš tikrųjų yra formuojami ir parduodami asmenims, nuosavybės teise valdantiems gyvenamosios paskirties statinius ar jų dalis. Tačiau ginčo atveju susiklosčiusią situaciją apeliantas laiko išskirtine, dėl to formalus teisės aktu nuostatu pritaikymas neatitinka bendrųjų teisingumo ir sąžiningumo principu, taip pat prieštarauja teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams bei sąlygoja iš esmės neteisingą bylos išsprendimą.

Apeliaciniame skunde akcentavo, kad apeliantas, būdamas 2/3 dalių Gyvenamojo namo savininku, dar 1993 m. pateikė Marijampolės rajono žemėtvarkos tarnybai prašymą parduoti privatinėn nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą (be to, tais pačiais metais sumokėjo ir visą nustatytą žemės sklypo kainą). 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu jam buvo leista įsigyti 0,597 ha ploto namų valdos žemės sklypą. Valstybinės žemės pirkimas-pardavimas tiek tuomet buvo, tiek ir dabar tebėra tęstinio pobūdžio procesas, apimantis eilę veiksmų, kuriuos atlikti pavesta atitinkamai valstybei atstovaujančiai institucijai. Šiuo atveju iš pradžių Marijampolės rajono valdyba, o vėliau NŽT privalėjo nevilkindama atlikti savo įstatymines pareigas, susijusias su žemės sklypo suformavimu ir jo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, tačiau dėl nežinomų priežasčių per daugiau kaip 20 m. to nepadarė. Apeliantas visą šį laiką nepertraukiamai naudojosi namų valdos žemės sklypu, tačiau vieną dieną įvyko aukščiau paminėta nelaimė – kilo gaisras, dėl kurio buvo sunaikinta jam priklausiusi Gyvenamojo namo dalis.

Pažymi, kad ginčo situacijoje teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja būtinybę užtikrinti 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu apeliantui suteiktos teisės įsigyti privatinės nuosavybės teise 0,597 ha ploto namų valdos žemės sklypą įgyvendinimą. Pakartotinai pabrėžė, jog Marijampolės rajono valdyba šiuo administraciniu aktu sukėlė apeliantui teisines pasekmes, t. y. patvirtino leidimą (teisę) įsigyti konkretaus dydžio ir būtent namų valdos žemės sklypą, tačiau iš savo pusės neįvykdė nustatytos pareigos – neužbaigė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūros. Vėliau šios procedūros, kuri tęsiasi jau daugiau kaip 20 m., vykdymą perėmė NŽT, 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu patvirtintame žemėtvarkos projekte galiausiai suprojektavusi apeliantui 0,597 ha ploto namų valdos žemės sklypą. Visą šį laiką R. N. pagrįstai tikėjosi, kad jam bus suformuotas ir parduotas toks žemės sklypas, kokį jam buvo leista įsigyti 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu ir už kokį jis visiškai atsiskaitė, neatsižvelgiant į ištikusią nelaimę (2006 m. gruodžio 18 d. kilusį gaisrą, kurio metu sudegė jam priklausiusi Gyvenamojo namo dalis).

Apibendrinant apeliaciniame skunde pažymima, kad kategoriškai nesutiktina su formaliu Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių taikymu ginčo santykiui bei ta Kauno apygardos administracinio teismo išvada, jog trečiajam suinteresuotam neturint gyvenamosios paskirties statinio ginčo teritorijoje, šios bylos išsprendimo kontekste tampa teisiškai nereikšmingi dalies proceso dalyvių argumentai apie trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypo suteikimą 1993 m. gruodžio 18 d. Marijampolės rajono valdybos potvarkiu Nr. 14-33.

Nurodo, jog ginčijamo sprendimo motyvuojamoji dalis privalo būti pakeista eliminuojant būtent tą motyvą, kad 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkis yra teisiškai nereikšmingas sprendžiant dėl apeliantui formuotino ir parduotino valstybinės žemės sklypo ir jo ploto.

Atkreipia dėmesį, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui ginčo sklypas suformuotas 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu, kuris ir yra skundžiamas. Todėl, pareiškėjos manymu, taikytina ne ankstesnė, galiojusi 1993 m., Kadastro nuostatų redakcija, o skundžiamo įsakymo priėmimo metu galiojusi Kadastro nuostatų redakcija, kurios 33.1 punktas imperatyviai nustato, kad keli žemės sklypai negali būti formuojami po vienu jau suformuotu ir įregistruotu Nekilnojamojo turto registre statiniu. Akcentuoja, jog nėra numatyta jokių išimčių inžinerinių statinių atžvilgiu, galiojantys Kadastro nuostatai imperatyviai draudžia sklypą formuoti taip, kad jo riba kirstų statinį, todėl 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymas Nr. 20VĮ-(14.20.2.)-1667 ,,Dėl Marijampolės savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės, miško sklypų ribų patvirtinimo“ naikintinas dalyje, kuria suformuotas namų valdos žemės sklypas projektinis Nr. 600, nes pažeidžia imperatyvias teisės aktų nuostatas – juo suformuoto žemės sklypo riba kerta Nekilnojamojo turto registre įregistruotą statinį – šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl pareiškėjos suinteresuotumo nurodo, kad su tokia apelianto nuomone pareiškėja nesutinka. Valstybinės žemės pardavimas yra vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų. Valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant CK, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka, parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 str., Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8, 9 str.). Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo 2.15 punkte įtvirtinta, kad naudojami valstybinės žemės sklypai gali būti formuojami pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, jeigu šie patvirtinti iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) įsigaliojimo dienos (2004 m. gegužės 1 d.) ir juose numatyti formuojamo žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas (būdai), žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir kiti teisės aktuose nustatyti apribojimai, suprojektuoti siūlomi žemės servitutai (jeigu jų reikia). Kai šiame punkte nurodytuose teritorijų planavimo dokumentuose šie duomenys nenumatyti, valstybinės žemės sklypai formuojami pagal šio nutarimo 2.4 punkte nurodytus teritorijų planavimo dokumentus arba žemės valdos projektus.

R. N. priklausančių statinių eksploatacijai reikalingas sklypo plotas nustatytas NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus 2013 m. spalio 8 d. Specialistų pasitarimo protokolo Nr. 20PRT-(14.20.6.)-56 1 punkte, kuriame nurodoma, kad R. N. negali būti projektuojamas namų valdos žemės sklypas, o atsižvelgiant į sklypo paskirtį, sklypo plotas gali būti tik apie 20 arų. Taigi iš Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 167ŽM žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuoto 90 arų valdos ploto, 20 arų skirtini trečiajam suinteresuotam asmeniui ir 60 arų – pareiškėjai. Nepaisant to, 2013 m. rugsėjo 6 d. NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjas priėmė skundžiamą įsakymą ir tuo pažeidė pagrindines namų valdų žemės sklypų formavimo taisykles, pareiškėjos teisėtus lūkesčius ir teisėtus interesus.

Dėl 1993 m. gruodžio potvarkio ir teisėtų lūkesčių principo pareiškėja nurodo, kad jos manymu, apeliantas tendencingai aiškina faktines aplinkybes, siekia paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus bei išvadas ir nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS552-456/2012, pateiktu panašaus pobūdžio potvarkių reikšmės išaiškinimu. Taip pat akcentavo, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1966-773/2015 konstatuota, kad kartu su prašymu dėl valstybinės žemės įsigijimo, R. N. turėjo pateikti notariškai patvirtintą bendraturčių (pareiškėjos ir R. N.) susitarimą; sklypas turėjo būti suformuotas taip, kad į jo ribas patektų visi namų valdos statiniai; formuojant sklypą, buvo būtinas pareiškėjos sutikimas; aplinkybė, jog institucija, priėmė ieškovo R. N. pateiktą sklypo schemą ir neprašė pateikti papildomų dokumentų, t. y. iš esmės netinkamai atliko valstybės institucijai priskirtą funkciją, negali sukelti materialinių teisių asmeniui sukūrimo; valstybinė žemė privačion nuosavybėn gali būti įgyjama tik įvykdžius įstatymuose nustatytus reikalavimus; valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui nebuvo pateikti Taisyklių 4.3 ir 4.4 punktuose išvardinti dokumentai, todėl sandoris negalėjo būti sudarytas; nebuvo įgyvendintos teisės aktuose numatytos procedūros, susijusios su valstybinės žemės pirkimu-pardavimu ir nebuvo pateiktas Taisyklių 4.3 punkte nurodytų institucijų patvirtintas pageidaujamo įsigyti žemės sklypo planas, bendraturčių susitarimas bei ginčo žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis objektas. Galioja principas, kad iš ne teisės negali kilti teisė. Taigi įvertinusi Kauno apygardos teismo išvadas konstatuoja, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai, 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkis Nr. 14-33 negali sukelti materialinių teisių asmeniui sukūrimo, kai pats asmuo neatliko visų jam pagal įstatymą tenkančių pareigų, dėl to sklypas nebuvo suformuotas, nebuvo nustatytos jo ribos ir plotas, nes jo pateikta sklypo schema neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų ir nesukuria institucijai atitinkamų pareigų. Nurodo, kad apeliantas negalėjo pagrįstai tikėtis, jog jam bus parduotas toks žemės sklypas, kuris pažymėtas jo pateiktoje įstatymų reikalavimų neatitinkančioje schemoje, jo teisėtas lūkestis negalėjo susiformuoti, nes pats apeliantas neįvykdė įstatymo reikalavimų pateikti tinkamai parengtą planą, kuriuo suformuojamas sklypas ir kuris prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui, suderinti perkamo sklypo ribas ir plotą su kitu statinių bendraturčiu ir tai patvirtinti notarine sutartimi.

Vadovaudamasi Kauno apygardos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, iki nurodytos datos, 2009 m. gruodžio 31 d., pažymi, jog R. N. nepateikė atsakovui tinkamai parengtos namų valdos žemės sklypo kadastro duomenų bylos ir plano, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad 1993 m. sklypas buvo suformuotas, nėra teisinio pagrindo vadovautis 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 14-33 bei R. N. pateikta schema. Sklypas turi būti formuojamas vadovaujantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos” 2.15 punkto pirmoje pastraipoje, 2.4 punkte nustatyta tvarka, t. y. rengiant žemėtvarkos projektą arba žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ir parduodamo sklypo plotą nustatant pagal šios dienos faktinę situaciją.

Sutinka ir patvirtina trečiojo suinteresuoto asmens teiginį apeliaciniame skunde, kad NŽT, preliminariai patikrinus Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pareiškėjos nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų išdėstymą bei jai projektuoto žemės sklypo atitikimą Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme įtvirtintai namų valdos sąvokai, nustatė ir 2013 m. rugsėjo 25 d. rašte dėl skundo išnagrinėjimo Nr. lSS-(7.5)-2041 nurodė, jog pareiškėjos naudojama namų valda išsidėsto ne daugiau kaip 0,32 ha plote. Pabrėžia, jog Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose detaliojo teritorijų planavimo dokumentams (toliau – ir teritorijų planavimo dokumentas), nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai suformuotas trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypas (projektinis Nr. 600) netrukdo formuoti žemės sklypo prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytųjų tiesioginę paskirtį.

Pažymėjo, jog R. N., apeliacinio skundo teiginys, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, R. N. ir pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis šulinys kartu su kitais kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra kiti inžineriniai statiniai yra neginčytina išvada, kadangi visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. NŽT nė viename rašte adresuotame pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui, šio fakto neginčijo.

Pareiškėjai pageidaujant naudojamas namų valdos žemės sklypas pirkti iš valstybės gali būti formuojamas ne tik vėlesnio Marijampolės savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu, tačiau ir rengiant namų valdos žemės sklypo formavimo projektą. Atkreipia dėmesį, kad net ir tuo atveju, jeigu trečiajam suinteresuotam asmeniui būtų formuojamas prie jo nuosavybės teise valdomų statinių mažesnio ploto žemės sklypas, tai nereiškia, kad pareiškėjai bus formuojamas didesnis nei 0,32 ha ploto žemės sklypas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos A. N. prašomo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 20VĮ-(14.20.2.)-1667 ,,Dėl Marijampolės savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės, miško sklypų ribų patvirtinimo“ dalies, kuria trečiajam suinteresuotam asmeniui R. N. buvo suprojektuotas namų valdos žemės sklypas (projektinis sklypo Nr. 600). Pareiškėja ginčijamo įsakymo dalies neteisėtumą sieja su dviem pagrindiniais aspektais: pirma, kad suprojektuota namų valda nepagrįstai kerta jai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantį šulinį, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., antra, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nepagrįstai buvo suformuota nurodyto dydžio namų valda. Būtent šie pirmiau minėti aspektai apibrėžė šio nagrinėjimo ginčo ribas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino nurodytą įsakymo dalį, iš esmės sutikęs su pareiškėjos pirmiau nurodytais argumentais bei pažymėjęs, kad priimant ginčijamą įsakymą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. N. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas netinkamai vertino ginčui aktualų teisinį reguliavimą, formaliai sprendė kilusį ginčą, be to, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėja neturi materialinio suinteresuotumo ginčyti įsakymą, nes jo panaikinimas savaime jos teisių ar (ir) teisėtų interesų neapgins.

Teisėjų kolegija su tokiomis trečiojo suinteresuoto asmens išvadomis nesutinka ir siekdama tikslingumo dėl pirmiau nurodytų aspektų pasisako atskirai.

Dėl pareiškėjos materialinio suinteresuotumo

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. N. pateiktame apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja pareiškėjos materialinis suinteresuotumas ginčyti skundžiamą administracinį aktą. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, ginčijamo akto dalies panaikinimu pareiškėjos teisės ir (ar) teisėti interesai nebus apginti.

Vertindama pareiškėjos materialinio suinteresuotumo buvimą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus yra įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1157/2009).

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-140/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-505/2009).

Tai lemia, kad sprendžiant dėl asmens materialinio suinteresuotumo konkrečioje byloje yra reikšmingas bylos nagrinėjimo dalykas, kuris apibrėžtas skundo pagrindu ir dalyku. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal asmens, kuris kreipėsi teisminės gynybos, prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1342-438/2015). Nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu atveju yra vertinama konkreti situacija ir sprendžiama dėl pareiškėjo materialinio suinteresuotumo egzistavimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija administracinio akto dalį, kuri buvo priimta trečiojo suinteresuoto asmens R. N. atžvilgiu, todėl turi būti įvertinama, ar egzistuoja jos materialinis suinteresuotumas kvestionuoti šio ginčijamo akto dalies teisėtumą, pagrįstumą. Grįsdama materialinio suinteresuotumo buvimą pareiškėja pažymi, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui R. N. nepagrįstai buvo suformuota namų valda, nes šiame plote būtent jai turi būti formuojama namų valda, be to, suformuoto žemės sklypo vakarinė riba kerta pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą objektą – šulinį. Taigi pareiškėjos teisinis interesas šioje byloje kildinamas iš jos siekio suformuoti jai valstybinės žemės sklypą ir vėliau jį įsigyti nuosavybėn bei su R. N. suformuoto žemės sklypo ribomis, jas formuojant ir prie jos bendrąją daline nuosavybe valdomo objekto – šulinio (I t., b. l. 1-4).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos nurodytą suinteresuotumą pažymi, kad žemė – nacionalinis Lietuvos turtas, todėl žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą, išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, bei apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (Žemės įstatymo 1 str. 2 d.). Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Žemės įstatymas, kiti aktai). Tačiau ši teisė turi būti realizuojama laikantis teisės aktų numatytų reikalavimų. Tai lemia, kad formuojant žemės sklypus įsigijimui turi būti atsižvelgiama į teisinį reguliavimą ir faktines situacijas, sąlygojančias tokio reguliavimo taikymą.

Iš administracinėje byloje pateiktos 1992 m. gruodžio 8 d. Namų valdos techninės apskaitos kortelės matyti, kad tuo metu vienoje namų valdoje buvo išsidėstęs vienas gyvenamasis pastatas, kuriame buvo išsidėstę dvi patalpos – butai, vienas iš kurių priklausė pareiškėjai, kitas – trečiajam suinteresuotam asmeniui (I t., b. l. 13-14). Taigi šis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 2008 m. kovo 28 d. priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise pareiškėjai (1/3 dalis) ir trečiajam suinteresuotam asmeniui (2/3 dalys). Tačiau trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypo formavimo metu situacija buvo iš esmės pasikeitusi. Trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisė į 2/3 dalis gyvenamojo namo buvo išregistruota Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 5 d. pažymos Nr. TPS 12-24 pagrindu, nes ši gyvenamojo namo dalis 2006 metais visiškai sudegė. Trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo metu ginčo teritorijoje nuosavybės teise valdo ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 2/3 dalis šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 1/3 dalį šio inžinerinio įrenginio nuosavybės teise valdo pareiškėja. Tuo tarpu pareiškėjai nuosavybės teise ginčo teritorijoje nuosavybės teise taip pat priklauso ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (I t., b. l. 7-10).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tiek pareiškėjai, tiek trečiajam suinteresuotam asmeniui R. N. priklausantys statiniai stovi valstybinėje žemėje ir istoriškai žvelgiant matyti, kad jie buvo priskiriami vienai valdai buvusį gyvenamąjį pastatą valdant bendrąją daline nuosavybe, šiuo momentu pareiškėja siekia, kad jai būtų suformuotas žemės sklypas ir tokio formuotino sklypo plotas nėra tiksliai žinomas (toks dydis yra preliminariai nurodomas tik Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos), be to, ginčo nekyla dėl to, kad šulinys bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui ir šiuo atveju proceso šalys nesutaria dėl to, ar trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypas gali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų šulinį, sprendžia, kad pareiškėja turi materialinį suinteresuotumą nurodytu aspektu kvestionuoti ginčijamo akto teisėtumą, pagrįstumą. Nurodytame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog tai, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo 2 priedo 1 eil. buvo išbraukta iš 2013 m. kovo 6 d. ir 2013 m. gegužės 31 d. įsakymais patvirtinto Asmenų, pageidaujančių įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti arba nuomoti iš valstybės žemę, mišką ir vandens telkinius Marijampolės savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašo, neleidžia priešingai vertinti nurodytos situacijos. Toks išbraukimas iš nurodytu etapu formuojamų žemės sklypų sąrašų savaime nepanaikina pareiškėjos teisės įgyti valstybinės žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis jai atitinkant teisės aktų numatytus reikalavimus.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja turi materialinį suinteresuotumą ir atitinkamai dėl ginčijamo akto dalies pasisako iš esmės.

Dėl namų valdos suformavimo trečiajam suinteresuotam asmeniui

Pareiškėja, ginčydama skundžiamą įsakymo dalį, pabrėžia, jog nepagrįstai trečiajam suinteresuotam asmeniui R. N. buvo patvirtintos suprojektuotos 0,597 ha namų valdos žemės sklypo (projektinis Nr. 600) ribos, nes ginčo vietoje nėra jam priklausančio gyvenamojo namo.

Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog, išskyrus Konstitucijoje ir įstatymuose numatytas išimtis, valstybinė žemė gali būti perleidžiama kitų asmenų nuosavybėn, išnuomojama, suteikiama laikinai neatlygintinai naudotis (panauda) įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (2012 m. lapkričio 24 d. redakcija) (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 9 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Namų valdos žemės sklypai prie nuosavybės teise turimų pastatų formuojami bei parduodami vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (2011 m. gegužės 5 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 2.1 punktas numato, kad asmenys pagal Taisykles gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus. Taigi nurodytas reguliavimas lemia, kad gali būti įsigyjamos tik namų valdos.

Įvardintas teisinis reguliavimas lemia, kad naudojamos namų valdos buvimas konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams (valstybei ir fiziniam arba juridiniam asmeniui) gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, o būtent – fizinio arba juridinio asmens teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą ir valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui išnuomoti arba parduoti. Ir priešingai, kai naudojamos namų valdos konkrečiame valstybinės žemės sklype nėra, tai įvardintu pagrindu negali atsirasti ir minėtos teisės bei pareigos šio teisinio santykio subjektams. Tai savo ruožtu lemia, kad tokiais atvejais nėra ir teisinio pagrindo pradėti bei vykdyti atitinkamas viešojo administravimo procedūras bei atlikti kitus parengiamuosius techninio pobūdžio darbus (žemės sklypo plano parengimą ir pan.), reikalingus minėtam teisiniam santykiui realizuoti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog ginčo žemės sklype Nr. 600 gyvenamojo namo dalies, priklausančios trečiajam suinteresuotam asmeniui, nuo 2006 m. faktiškai nėra, kadangi jis buvo sunaikintas gaisro metu, o viešajame registre daiktinės ir nuosavybės teisės trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu išregistruotos dar 2008 m., taip pat išregistruotas ir pats nekilnojamo turto objektas. Ginčo sklype likę tik 2006 m. sunaikinto gyvenamojo namo priklausiniai. Trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamo sprendimo priėmimo metu ginčo teritorijoje valdė tik 2 ūkinius pastatus ir bendrosios dalinės nuosavybės su pareiškėja forma – 2/3 dalį inžinerinio statinio (šulinio), kuris suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (I t., b. l. 7-10). Taigi nurodyti faktai liudija, kad ginčo žemės sklypo formavimo metu trečiajam suinteresuotam asmeniui nepriklausė joks gyvenamasis namas, todėl jam atskirai valstybinis žemės sklypas negalėjo būti formuojamas kaip namų valda. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog jis siekia atstatyti statinį pagal jo paskirtį, tačiau statinio atkūrimas ar naujo pastatymas šiame kontekste reikštų naują statybą, o tai neatitinka pirmiau minėto teisinio reguliavimo. Pažymėtina ir tai, kad nėra nustatyta kitų pagrindų, kurie leistų formuoti vien trečiajam suinteresuotam asmeniui ginčo žemės sklypą kaip namų valdą. Kauno apygardos teismas įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1966-773/2015 taip pat nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo žemės sklypo nuosavybės teise nuo 1993 metų iki šiol neįgijo. Šios nurodytos aplinkybės liudija, kad nebuvo teisinių prielaidų formuoti ginčo žemės sklypą siekiant jį įgyti nuosavybėn kaip namų valdą.

Priešingai vertinti nurodytos situacijos neleidžia ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkio reikšmės formuojant jam žemės sklypą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu buvo patvirtintas leidimas trečiajam suinteresuotam asmeniui kaip 2/3 dalių gyvenamojo namo savininkui įsigyti nuosavybės teise 0,597 ha ploto ne žemės ūkio paskirties (namų valdos) žemės sklypą, tačiau šis aktas negali būti vertinamas kaip trečiajam suinteresuotam asmeniui leisto įsigyti žemės sklypo suformavimo ir jo ribų nustatymo dokumentas, bet yra reikšmingas kaip dokumentas, sudaręs teisines prielaidas tuo metu parduoti jam potvarkyje nurodyto ploto (0,597 ha) namų valdos žemės sklypą (II t., b. l. 43-55). Tačiau žemės sklypo formavimo metu, siekiant jį vėliau įsigyti nuosavybėn, faktinė situacija iš esmės yra pasikeitusi, t. y. trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančio gyvenamojo namo dalies kaip nekilnojamojo turto objekto de facto ir de jure neliko. Teisėjų kolegija pastebi, jog teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, įsigyti naudojamą namų valdą yra įstatyme nustatyta teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014). Namų valdų naudotojai turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą. Tai lemia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinama, ar egzistuoja tokia teisė, ar asmeniui gali būti formuojamas žemės sklypas šiuo pagrindu. Tačiau šioje teismo nutartyje nurodytos aplinkybės lemia, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu nebuvo teisinio pagrindo vien tik trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypą formuoti kaip namų valdą.

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamo įsakymo dalį, kuria trečiajam suinteresuotam asmeniui suformuotas žemės sklypas Nr. 600. Tačiau toks teismo sprendimas nereiškia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui negali būti iš viso formuojamas žemės sklypas kitais teisės aktų numatytais pagrindais. Toliau planuodamas ginčo teritoriją prie pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens turimų statinių, atsakovas turi pareigą iš naujo įvertinti planuojamų žemės sklypų įsigijimo teisinį reguliavimą, sklypų dydį, taip pat sklypų formavimo pagrindą, specialiąsias sąlygas, atsižvelgiant į galiojantį planuojamos teritorijos teisinį reglamentavimą.

Nors nurodyti argumentai yra pakankami konstatuoti ginčijamo įsakymo neteisėtumą, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra tikslinga pasisakyti ir dėl pareiškėjos argumentų, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui R. N. suprojektuotas namų valdos žemės sklypas (projektinis sklypo Nr. 600) nepagrįstai kerta jai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantį šulinį ir tokiais principais žemės sklypas negalėjo būti formuojamas.

Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčui spręsti aktualių Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (2011 m. spalio 19 d. redakcija) (toliau – ir Kadastro nuostatai), 20 punktas numato, kad žemės sklypas, kuriame yra statinių, gali būti padalytas ar atidalytas, jeigu to nedraudžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas ar kiti teisės aktai, ir tik taip, kad po padalijimo ar atidalijimo statiniui eksploatuoti reikalingas žemės plotas būtų suformuotas kaip vienas žemės sklypas. Žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir panašiai), taip pat tuos atvejus, kai žemės sklypas formuojamas statinio, suformuoto kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, daliai eksploatuoti, jeigu kitai šio statinio daliai eksploatuoti reikalingas žemės sklypas suformuotas iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.). Teisėjų kolegija pastebi, jog ginčijama įsakymo dalimi buvo formuojamas žemės sklypas, todėl ir Kadastro nuostatų 20 punkte numatyto reguliavimo turėjo būti paisoma. Teisėjų kolegija pažymi, jog Kadastro nuostatų 20 punkto konstrukcija numato du atskirus atvejus, kai yra leidžiamos išimtys iš bendros taisyklės, numatančios, jog žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas. Viena iš šių išimčių yra atvejis, kai žemės sklypo riba kerta statinius, kurie yra suformuoti kaip inžineriniai statiniai.

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio šulinio paskirtis viešajame registre yra nurodyta – kiti inžineriniai statiniai (I t., b. l. 9). Tokia paskirtis atitinka ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (2009 m. balandžio 2 d. redakcija) (toliau – ir Statybos techninis reglamentas) 13 punktą, numatantį, kad inžineriniams statiniams taip pat priskiriami ir šachtiniai šuliniai.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į tai, kad šulinys yra inžinerinis statinys ir tokia jo paskirtis yra nurodyta viešajame registre, spręstina, jog Kadastro nuostatų 20 punkte įtvirtintas draudimas formuoti žemės sklypą taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, yra netaikytinas, nes šulinys kaip inžinerinis statinys patenka į Kadastro nuostatų 20 punkte nurodytą taikymo išimtį. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad šiuo aspektu buvo pažeistas Kadastro nuostatų 20 punktas.

Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijama administracinio akto dalis buvo priimta pažeidus aktualų teisinį reguliavimą ir trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo suformuota namų valda nesant minėtuose teisės aktuose tam nurodytos prielaidos – naudojamos namų valdos.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat pateikė prašymą priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Grįsdama prašomas priteisti išlaidas pareiškėja pateikė 2016 m. birželio 1 d. advokato A. S. orderį (serija LA Nr. 336960), numatantį pavedimą parengti ir pasirašyti atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens R. N. apeliacinį skundą (II t., b. l. 112), 2016 m. birželio 1 d. sąskaitą už teisines paslaugas SEB Nr. 16/32, 2016 m. birželio 1 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 830314), iš kurių matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą buvo sumokėta 500 Eur (II t., b. l. 113-114).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios bylos baigtį, apeliacinį procesą inicijavusį subjektą, sprendžia, kad pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš apeliacinį procesą inicijavusio asmens kaip tai numato ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis.

ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų (2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 išdėstyta nauja redakcija) 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą paruoštas 2016 m. birželio mėn. (II t., b. l. 106-111), taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 983,97 Eur (1,3 x 756,9 Eur).

Tačiau teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir pobūdį, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į tai, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai iš dalies sutampa su skundo motyvais, sprendžia, kad 300 Eur išlaidų suma yra teisinga ir protinga kompensacija patirtoms su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusioms išlaidoms atlyginti ir atitinkamai priteistina iš trečiojo suinteresuoto asmens R. N..

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamo įsakymo dalį, priimtą neatsižvelgus į taikytiną teisinį reguliavimą. Dėl pirmiau nurodytų motyvų trečiojo suinteresuoto asmens R. N. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 45 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai A. N. iš trečiojo suinteresuoto asmens R. N. 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.