Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 23S132107 perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. P. 2023 m. balandžio 20 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Įstatymo 74 ir 75 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 65.1, 67, 68 ir 75 punktais bei Dublino reglamento 12.4 straipsniu, Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 23S132107, kuriame nusprendė pareiškėją – (duomenys neskelbtini) pilietį – perduoti (duomenys neskelbtini). Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui buvo išduota nacionalinė (duomenys neskelbtini) viza, galiojusi nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. balandžio 4 d., bei įvertinus aplinkybes, kad Dublino reglamento16 straipsnyje ir 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga pareiškėjui negali būti taikoma. Sprendime taip pat pažymėta, kad įvertinus pareiškėjo per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 nurodytų aplinkybių, kurioms esant gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nebuvo nustatyta. Be to, Migracijos departamentui kreipusis į atsakingas (duomenys neskelbtini) institucijas su prašymu perimti A. P. savo žinion, 2023 m. liepos 27 d. raštu Nr. LT 596076-B (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų ministerijos Piliečių laisvių ir imigracijos departamento centrinis imigracijos ir prieglobsčio direktoratas sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį asmenį. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, atsakovas Sprendimu nusprendė pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį perduoti nagrinėti (duomenys neskelbtini).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas poreikį jam taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą diskrecinę išlygą grindė tuo, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, kadangi pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai), o Lietuvos Respublikoje pareiškėjas jau yra suformavęs savo socialinius ryšius bei moka lietuvių kalbos pagrindus, priešingai nei (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis yra sudaręs Patalpų nuomos sutartį, kuri patvirtina, kad pareiškėjas turi gyvenamąją vietą Lietuvoje; pareiškėjas 6 val. vykdė socialinę veiklą, pynė maskuojančius tinklus, skirtus paramai Ukrainai, taip pat dalyvavo Raudonojo Kryžiaus Lietuvių kalbos klube, taigi, pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja socialiniai ryšiai, kurios pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino.

25. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Dublino reglamento, taip pat Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.

26. Įstatymo 72 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. kovo 1 d.) 1 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su kompetentingomis Europos Sąjungos valstybių narių institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).

27. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento III skyriaus 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu prieglobsčio prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė su šiame straipsnyje nustatytomis išimtimis. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatanti, kad kiekviena valstybė narė, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Pagal Dublino reglamento 29 straipsnio 1 dalį, prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion <...>., o pagal 2 dalį, tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. <...>.

28. Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 yra nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją (1 p.); prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (2 p.); Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui (3 p.); sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių (4 p.); vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (5 p.); dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (6 p.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2079-1047/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2010-525/2023). Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Dublino reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-833/2010, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).

30. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Įsakymo 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas. Byloje nėra įrodyta, kad vadovaujantis socialiniais ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manytina, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Nors pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde vadovaujasi Įsakymo 1, 5 ir 6 punktuose įtvirtintomis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju jų tinkamai neindividualizavo ir nepagrindė bei nenurodė jokių kitų svarbių ir objektyvių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis išsinuomojo būstą Lietuvos Respublikoje, mokėsi lietuvių kalbos bei dalyvavo socialinėje veikloje nepatvirtina, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja itin glaudūs ryšiais su Lietuvos Respublika, be to, pareiškėjas nenurodė turintis Lietuvos Respublikoje gyvenančių šeimos narių, draugų, įgijęs nekilnojamojo turto, taigi ir atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas atitinka Įsakymo 5 punkte nurodytas aplinkybes dėl diskrecinės išimties taikymo.

31. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įsakymo 1 punkte nurodytos aplinkybės dėl išimties taikymo, kadangi (duomenys neskelbtini) yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, nurodydamas, jog pagal viešai žinomą informaciją (duomenys neskelbtini) yra sustabdžiusi asmenų priėmimą pagal Dublino reglamentą, nes nebeturi sąlygų ir laisvų vietų priimti naujus prieglobsčio prašytojus ir kt. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais duomenimis, pažymi, jog jie nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įsakymo 1 punkte nurodytos sąlygos dėl išimties taikymo, t. y. nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) pabėgėlių priėmimo procedūra turi tokių rimtų trūkumų, kad tai gali lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su pareiškėju. Be to, nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų ministerijos Piliečių laisvių ir imigracijos departamento centrinis imigracijos ir prieglobsčio direktoratas sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį A. P., t. y. patvirtino, kad asmenų priėmimas pagal Dublino reglamentą (duomenys neskelbtini) yra vykdomas; be to, per šešis mėnesius neįvykus pareiškėjo perdavimui (duomenys neskelbtini), pagal Dublino reglamento 29 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsakomybė už pareiškėją turėtų pereiti Lietuvos Respublikai.

33. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

34. Įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pridėtus įrodymus, Sprendimo turinį ir kitą byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliacinį skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

35. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų Dublino reglamento išimties taikymo būtinybę, taip pat nenurodė pagrįstų argumentų dėl to, kodėl (duomenys neskelbtini) nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018). Kaip teisingai pažymėjo Migracijos departamentas, (duomenys neskelbtini) yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl neturint jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą perduoti (duomenys neskelbtini). Šių išvadų susiklosčiusioje situacijoje pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindė visuomeninius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat situaciją dėl pabėgėlių priėmimo (duomenys neskelbtini), nepaneigia.

36. Nors pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-200-442/2021, tačiau nagrinėjamos ir nurodytos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl nėra pagrindo ja remtis. Pažymėtina, kad šioje byloje vadovaujamasi bylai aktualia nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2079-1047/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2386-502/2023).

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, kadangi, pareiškėjo teigimu, Sprendimas nemotyvuotas, jame nenurodyta, kokie pareiškėjo socialiniai ryšiai buvo įvertinti, nevertintos pabėgėlių priėmimo sąlygos (duomenys neskelbtini) ir pan., pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, Viešojo administravimo įstatymu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šį kartą) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011).

38. Taigi tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Taigi, pasitaikantys teisminėje praktikoje individualaus administracinio akto turinio trūkumai savaime nesuponuoja ginčijamo sprendimo (bendrine prasme) pripažinimo visiškai neteisėtu. Būtina vertinti, kokie tai pažeidimai (šiuo aspektu žr., pavyzdžiui, 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-714/2013).

39. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, jis yra priimamas įvertinus pareiškėjo 2023 m. balandžio 20 d. prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, t. y. įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, jo nurodytus socialinius ryšius ir svarbias aplinkybes (kad šeimos narių ir giminių Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neturi, šeimos nariai į Lietuvos Respubliką neketina atvykti; pareiškėjas Lietuvoje nurodė pažįstantis du asmenis; nekilnojamojo turto Lietuvoje neturi), bei padarius išvadą, kad Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o jo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Sprendime nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), jame įvertintos visos reikšmingos aplinkybės ir pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas turi būti perduodamas (duomenys neskelbtini) ir kad pareiškėjo atžvilgiu nėra taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Sprendime nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas nagrinėjamu atveju buvo pakankamas, ir pareiškėjas iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, be to, pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurių, pareiškėjo teigimu, atsakovas nevertino, nepatvirtina, kad atsakovas priėmė neteisingą Sprendimą, t. y. nepaneigia Sprendime padarytų išvadų.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra svarbi Europos Sąjungos teisingumo teisme nagrinėjama byla C-392/22 dėl Dublino procedūros (reglamento), bei teigė, jog yra tikslinga šią administracinę bylą sustabdyti iki tol, kol ESTT priims sprendimą minimoje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodytoje ESTT byloje pareiškėjas nesutinka būti perduotas valstybei narei, nes jis buvo ne kartą skubiai priverstinai apgręžtas prie tos valstybės išorės sienos, o vėliau tariamai neteisėtai sulaikytas šios valstybės narės pasienio poste, be to, jo poreikių neatitinkančiomis sąlygomis, bei teigdamas, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra turi sisteminių trūkumų, dėl kurių prašytojui kyla nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus, taigi, nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos ESTT bylos aplinkybės nesutampa, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą iki kol ESTT priims sprendimą byloje C-392/22.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino proceso šalių argumentus bei į bylą pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.