Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 23S132107 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė perduoti pareiškėją A. P. (A. P.) Italijos Respublikai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjas perduotas Italijos Respublikai, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 20 d. pateikė Departamentui prašymą suteikti prieglobstį, argumentuodamas, kad jis buvo opozicinio judėjimo aktyvistas, šalininkas konservatyvios krikščionių partijos, dalyvavo visuomeninėje organizacijoje krikščionių asociacijoje (duomenys neskelbtini), buvo žinomas tarp opozicionierių, turėjęs konfliktų su (duomenys neskelbtini) valdžia. 2023 m. vasario 2 d. pas pareiškėjo motiną atvyko pareigūnai ir klausė apie prieglobsčio prašytojo buvimo vietą, apie jo dabartinę veiklą. Po šio įvykio jis nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini) dėl gresiančių represijų ir jo dalyvavimo protestuose, nes represijos (duomenys neskelbtini) niekur nedingo. Pateiktame prašyme pareiškėjas taip pat nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, turėjo nacionalinę vizą, kuri galiojo nuo 2022 m. lapkričio 12 d. iki 2023 m. balandžio 4 d.

5.1. Departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjo 2023 m. balandžio 20 d. prašymą, kreipėsi į atsakingas Italijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion.

5.2. Italijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Piliečių laisvių ir imigracijos departamento centrinis imigracijos ir prieglobsčio direktoratas 2023 m. liepos 27 d. raštu Nr. LT 596076-B sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją.

5.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, įvertinęs surinktus įrodymus, ginčijamu Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Italijos Respublikai, nes pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu jis turėjo nacionalinę Italijos Respublikos vizą.

6. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL 2013 L 180, p. 31) (toliau – ir Dublino reglamentas/Reglamentas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) nuostatos.

6.1. Pagal Įstatymo 72 straipsnį užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (1 dalis). Nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (2 dalis). Pagal Įstatymo 74 straipsnio 1 dalį gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, Departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei.

6.2. Pagal Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Pagal Dublino reglamento 7 straipsnį atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti šiame skyriuje (1 dalis). Pagal šiame skyriuje įtvirtintus kriterijus atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prašytojas pirmą kartą valstybei narei pateikė tarptautinės apsaugos prašymą (2 dalis). Siekdamos taikyti 8, 10 ir 16 straipsniuose nurodytus kriterijus, valstybės narės atsižvelgia į visus turimus įrodymus apie tai, kad valstybės narės teritorijoje yra prašytojo šeimos narių, giminaičių ar bet kokių kitų asmenų, susijusių šeimos ryšiais, jeigu tokių duomenų pateikiama iki to laiko, kol kita valstybė narė atitinkamai pagal 22 ir 25 straipsnius priima prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, ir jei dėl ankstesnių prašytojo tarptautinės apsaugos prašymų dar nebuvo priimtas pirmas sprendimas iš esmės (3 dalis).

6.3. Pagal Dublino reglamento 12 straipsnio 2 dalį jei prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė, išskyrus atvejį, kai ta viza buvo išduota kitos valstybės narės vardu pagal atstovavimo susitarimą.

6.4. Pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Valstybė narė, kuri nusprendžia nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal šią dalį, tampa atsakinga valstybe nare ir prisiima su ta atsakomybe susijusias pareigas. Prireikus, naudodamasi „DubliNet“ elektroninių ryšių tinklu, sukurtu pagal Reglamento (EB) Nr. 1560/2003 18 straipsnį, ji apie tai praneša anksčiau buvusiai atsakingai valstybei narei, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekančiai valstybei narei arba valstybei narei, kurios buvo prašoma perimti prašytoją savo žinion arba jį atsiimti. Valstybė narė, kuri tampa atsakinga pagal šią dalį, nedelsdama tai nurodo sistemoje „Eurodac“ pagal Reglamentą (ES) Nr. 603/2013, pridėdama datą, kai buvo priimtas sprendimas nagrinėti prašymą.

7. Iš bylos medžiagos matyti, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, teikdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, turėjo galiojančią Italijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, kuri galiojo nuo 2022 m. lapkričio 12 d. iki 2023 m. balandžio 4 d. Todėl, vadovaujantis Reglamento 12 straipsnio 2 dalimi, už tokio pareiškėjo prašymo nagrinėjimą yra atsakinga Italijos Respublika.

8. Įsakymu nustatyta, kad 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma, kai: 1) yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; 2) prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; 3) Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; 4) sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; 5) vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; 6) dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.

9. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra pilnametis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių, todėl Departamentas pagrįstai netaikė pareiškėjui Dublino reglamento 8–11 straipsnių nuostatų.

10. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui galėtų būti taikomos Įsakymo 1-4, 6 punktuose įtvirtintos aplinkybės. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, kadangi pareiškėjo su Italijos Respublika nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai), o Lietuvos Respublikoje pareiškėjas jau yra suformavęs savo socialinius ryšius bei moka lietuvių kalbos pagrindus, priešingai nei Italijos Respublikoje. Tačiau teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nėra svarbios vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Pareiškėjas neturi šeimos ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o pareiškėjo sukurti socialiniai ryšiai nėra aplinkybė, į kurią turėtų būti atsižvelgiama taikant diskrecinę išlygą. Teismo vertinimu, socialiniai ryšiai ir lietuvių kalbos pradmenų mokėjimas neriboja Departamentui suteiktos diskrecijos teisės ir neįpareigoja taikyti pareiškėjui Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį.

11. Pagal Dublino reglamento nuostatas galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4030-442/2020; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3852-552/2022).

12. Teismui, įvertinus pareiškėjo per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Įsakyme nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nebuvo nustatyta. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad Italijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 punktas). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad pareiškėjas yra, ar buvo prekybos žmonėmis, ar nelegalaus darbo auka (Įsakymo 2 punktas), Lietuvos Respublika nėra gavusi užsienio valstybės prašymo dėl jo ekstradicijos (Įsakymo 3 punktas), taip pat jam nėra paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įsakymo 4 punktas). Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o jo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 punktas).

13. Atsižvelgus į bylos medžiagą, proceso dalyvių paaiškinimus, nėra nustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jo perdavimas Italijos Respublikai sukeltų pareiškėjui pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 punktas), todėl vadovaujantis Įstatymo 74 straipsnio 1 dalimi, Departamentas pagrįstai ginčijamu sprendimu perdavė pareiškėją Italijos Respublikai.

14. Pareiškėjo teigimu, Departamento Sprendimas nėra motyvuotas, neįvertinti pareiškėjo turimi socialiniai ryšiai Lietuvoje, todėl ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų.

14.1. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

14.2. LVAT, aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

14.3. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas turi būti perduodamas Italijos Respublikai, taip pat tai, kad pareiškėjo atveju nėra taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, kad Departamentas nevertino pareiškėjo socialinių ryšių, matyti, kad ginčo Sprendime Departamentas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o jo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Vien tai, kad Departamentas detaliau neanalizavo pareiškėjo socialinių ryšių, nereiškia, kad buvo priimtas neteisėtas ar nepagrįstas Sprendimas. Turimo socialiniai ryšiai nėra pagrindas panaikinti ginčijamą Sprendimą. Kaip matyti, Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą valstybė, atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra Italijos Respublika. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo situaciją, tačiau nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Italijos Respublikai, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir nėra pagrindo jo panaikinti. Netenkintus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti išvestinį reikalavimą, kuriuo pareiškėjas prašo įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

16. Teismui konstatavus, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

16. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.