- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-03
- Bylos Nr.
- eA-200-442/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03141-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (15/6-7) 20PR-5 „Dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo Lenkijos Respublikai“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą pakartotinai atlikti tyrimą, siekiant nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
1.1. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra priimtas atsakovui neatlikus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkte numatytos apklausos ir Sprendime nėra nurodyta, kad yra nustatytas bent vienas iš 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Reglamentas), 5 straipsnio 2 dalyje numatytų atvejų, kada tokia apklausa gali būti neatliekama. Ne tik Aprašo 64 punktas, tačiau ir gero administravimas principas bei teisės būti išklausytam imperatyvas suponuoja atsakovo pareigą suteikti galimybę pareiškėjui išsamiai paaiškinti, kodėl, jo nuomone, jo prašymas suteikti prieglobstį turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju tokia galimybė pareiškėjui nebuvo suteikta. Migracijos departamentas, tinkamai neįsigilinęs į pareiškėjo situaciją ir nepagrįstai neatlikęs Aprašo 64 punkte nustatytos apklausos, priėmė skubotą Sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo Lenkijos Respublikai, kuri yra formaliai atsakinga už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Lietuvos Respublikai, prisiėmusiai atsakomybę nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Reglamento 17 straipsnio 1 dalies pagrindu, pareiškėjo teisės bei teisėti interesai būtų tinkamai įgyvendinti.
1.2. Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybės narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame Reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato Aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita Europos Sąjungos valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.
1.3. Nagrinėjamu atveju atsakovas, turintis teisę pasinaudoti Reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, Sprendime aiškiai neišdėstė faktinių ir teisinių aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas ginčijamas Sprendimas. Pareiškėjui iš Sprendimo turinio nėra aišku, kodėl jis turi būti perduotas Lenkijos Respublikai ir kodėl Lietuvos Respublika atsisako pasinaudoti diskrecine išlyga ir pati išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Sprendimas nėra motyvuotas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas 2020 m. liepos 29 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į surinktą informaciją (duomenys neskelbtini), nustatė, kad už jo prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Dėl šios priežasties Migracijos departamentas kreipėsi į Lenkijos Respubliką, kuri 2020 rugsėjo 2 d. raštu Nr. DPU.WPD.425.1012.2020 GD sutiko perimti pareiškėją. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į minėto tyrimo rezultatus ir vadovaudamasis Reglamento 18 straipsnio 1 dalies a punktu, 26 straipsniu ir 29 straipsnio 1 punktu, Įstatymo 74–75 straipsniais, Aprašo 10, 72.1, 74, 75 ir 82 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją į Lenkijos Respubliką, išduoti pareiškėjui vykimui į Lenkijos Respubliką laissez-passer kelionės dokumentą bei pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo perdavimą į Lenkijos Respubliką laikantis Reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų terminų. Pareiškėjas pateikė informaciją, reikalingą atsakingai valstybei narei už jo prašymo nagrinėjimą nustatyti, o Migracijos departamento įgalioto darbuotojo atliktas tyrimas šią informaciją patvirtino, todėl Aprašo 64 punkte numatyta apklausa neprivalėjo būti atlikta. Taip pat pirminės apklausos metu pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti visą papildomą informaciją, reikalingą nustatyti atsakingą valstybę narę, tai patvirtina pirminės apklausos protokolas, bei pareiškėjo raštu pateikti paaiškinimai.
2.2. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nori realizuoti savo teisę duoti paaiškinimus, kodėl, jo nuomone, jo prašymas suteikti prieglobstį turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikiant skundą nurodyti visas, jo manymu, svarbias aplinkybes, tačiau šia teise nepasinaudojo. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą bei tyrimo metu surinktą informaciją, nustatė, kad yra pagrindas kreiptis į Lenkijos Respubliką su prašymu perimti pareiškėją savo žinion, taip pat nėra priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti perduotas Lenkijos Respublikai.
2.3. Nors pareiškėjas teigia, kad ginčijamame Sprendime nėra aptarta, kodėl apklausa nebuvo atlikta, tačiau tai būtų perteklinis procedūrinių veiksmų aprašymas, nesusijęs su priimto Sprendimo esme. Ginčijamame Sprendime aiškiai įvardintos faktinės aplinkybės, kuriomis buvo remiamasi, nurodytos teisės aktų nuostatos bei Sprendimo motyvai.
2.4. Migracijos departamento sprendimas netaikyti pareiškėjui Reglamento 17 straipsnio 1 dalies nepažeidžia nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų normų ir negali būti laikomas neteisėtu dėl šios priežasties, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nei prieglobsčio prašymo, nei skundo teismui pateikimo metu nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą Lietuvos Respublikai prisiimti atsakomybę už jo prašymo nagrinėjimą. Nėra jokio pagrindo prielaidai, kad Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos netinkamai įvertintų pareiškėjo prašymo pateikimo motyvus bei priimtų byloje sprendimą, neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.
2.5. Nenustatyta jokių svarių priežasčių, dėl kurių Lietuvos Respublikas turėtų nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Asmens noras, kad jo prašymas būtu nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Lenkijos Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje ir siekiant harmonizuoti Europos prieglobsčio sistemą, vykdyti įsipareigojimus pagal tarptautinės, Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, buvo priimtas pagrįstas Sprendimas nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės bei nustatyti atsakingą Europos Sąjungos valstybę narę. Ginčijamas Sprendimas atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 4 d. pirminės apklausos protokolo matyti, kad pareiškėjas pasirinko Lietuvą kaip prieglobsčio valstybę dėl to, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuva (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje jis turi nuosavą būstą ir draugų. Aptariamo protokolo III skyriaus „Atvykimas į Lietuvos Respubliką“ 26 punkte „Atvykimo į Lietuvos Respublika data“ nurodyta Lenkijos išduota Šengeno viza, galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 19 d. Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 3 d. gavo 2020 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. DPU.WPD.425.1012.2020 GD, kuriuo pateiktas Lenkijos Respublikos sutikimas perimti pareiškėją. 2020 m. rugsėjo 7 d. priimtas nagrinėjamoje byloje ginčijamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta: 1) perduoti pareiškėją į Lenkijos Respubliką; 2) išduoti pareiškėjui vykimui į Lenkijos Respubliką laissez-passer kelionės dokumentą; 3) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo perdavimą į Lenkijos Respubliką, laikantis Reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų terminų. Sprendime nurodyta, kad šis aktas priimtas atsižvelgiant į 2020 m. rugsėjo 3 d. iš Lenkijos Respublikos gautą raštą, kuriuo Lenkijos Respublika sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją ir vadovaujantis Reglamento 18 straipsnio 1 dalies a punktu, 26 straipsniu ir 29 straipsnio 1 punktu, Įstatymo 74–75 straipsniais bei Aprašo 10, 72.1, 74, 75 ir 82 punktais.
5. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 64 punkte, be kita ko, nustatyta, jog įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas Reglamento 5 straipsnio pagrindu atlieka prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios tikslas – surinkti duomenis, reikalingus už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingai Europos Sąjungos valstybei narei nustatyti, taip pat suteikti galimybę prieglobsčio prašytojui argumentuotai paaiškinti, kodėl, jo nuomone, jo prašymas suteikti prieglobstį turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Taigi ši nuostata pirmiausia reiškia, kad prieglobsčio prašytojo apklausa atliekama tam, jog Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, susirinktų duomenis, reikalingus už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingai Europos Sąjungos valstybei narei nustatyti, taip pat duomenis, pagrindžiančius, kodėl prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Aprašo 64 punkte taip pat nustatyta, kad nurodyta apklausa gali būti neatliekama Reglamento 5 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, be kita ko, kai prašytojas kitomis priemonėmis jau pateikė informaciją, reikalingą atsakingai valstybei narei nustatyti (Reglamento 5 str. 2 d. b p.).
6. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 4 d. pirminės apklausos protokolo matyti, jog šio protokolo III skyriaus „Atvykimas į Lietuvos Respubliką“ 26 punkte „Atvykimo į Lietuvos Respublika data“ nurodyta Lenkijos išduota Šengeno viza, galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 19 d. Be to, Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 3 d. gavo 2020 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. DPU.WPD.425.1012.2020 GD, kuriuo pateiktas Lenkijos Respublikos sutikimas perimti pareiškėją. Todėl teigti, kad Migracijos departamentui nepakako duomenų, reikalingų už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingai Europos Sąjungos valstybei narei nustatyti, taip pat duomenų, pagrindžiančių, kodėl prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, negalima. Atitinkamai pareiškėjo apklausa neturėjo būti rengiama, nes informacija, reikalinga atsakingai valstybei narei nustatyti, pareiškėjo buvo pateikta.
7. Teismas pabrėžė, kad Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, jog kiekviena valstybės narė, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal Reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Aprašo 73 punktas, numatantis, kad net nustačius, jog kita Europos Sąjungos valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje. Kiek tai susiję su Reglamento 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teismas pabrėžė, kad šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau vadovaujantis Reglamento nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Vien asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą.
8. Teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, pabrėžė, kad Europos Sąjungos teisė remiasi pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Europos Sąjunga, kaip tai aiškiai įtvirtina Europos Sąjungos Sutarties 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės su ja jomis dalijasi. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis Europos Sąjungos teisės, kuri jas įgyvendina, ir pasitikėjimą tuo, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos galės užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) nustatytų pagrindinių teisių apsaugą. Valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui Europos Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Kalbant konkrečiau, tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė laikytųsi nuostatos, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Europos Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių. Todėl atsižvelgiant į bendrą Europos prieglobsčio sistemą ir ypač Reglamentą, kuris grindžiamas tarpusavio pasitikėjimo principu ir kuriuo siekiama racionalizuojant tarptautinės apsaugos prašymus pagreitinti jų nagrinėjimą tiek prašytojų, tiek suinteresuotųjų valstybių labui, preziumuotina, kad elgesys su tokios apsaugos prašytojais kiekvienoje valstybėje narėje atitinka Chartijos, 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus. Taigi teismas, atsižvelgęs į paminėtus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, darė išvadą, kad Lietuva ir jos institucijos, be kita ko, Migracijos departamentas, vadovaujantis valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principu, privalo preziumuoti, kad Lenkijoje, kaip Europos Sąjungos valstybėje, elgesys su pareiškėju nagrinėjant jo prašymą atitiks Chartijos, 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Lenkijoje su pareiškėju bus nežmoniškai ir žiauriai elgiamasi.
9. Teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Migracijos departamento Sprendimą. Todėl atitinkamai nėra pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą pakartotinai atlikti tyrimą, siekiant nustatyti valstybę, atsakingą už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
III.
10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
10.1. Buvo atlikta tik pirminė pareiškėjo apklausa. Aprašo 64 straipsnio 2 pastraipa bei Reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinami sistemiškai ir tokiu būdu, kad prieglobsčio prašytojui būtų sudarytos ne formalios, o realios sąlygos pateikti visą išsamią informaciją, duomenis, įrodymus, kurie gali prisidėti priimant sprendimą dėl atsakingos valstybės narės, nagrinėsiančios prieglobsčio prašymą, nustatymo. Vien tai, kad atsakovas paaiškino, jog pirminės apklausos metu pareiškėjas davė paaiškinimus, nereiškia, kad pareiškėjas suprato, jog atsakovas tokius jo paaiškinimus traktuos kaip papildomą išsamią, galutinę pareiškėjo teikiamą informaciją, kuria bus vadovaujamasi nagrinėjant jo pateiktą prašymą suteikti prieglobstį ir nustatant atsakingą valstybę narę. Reglamento 5 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga, kada apklausa gali nevykti, tenkinama tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas yra aiškiai ir suprantamai informuotas apie jo teikiamos informacijos reikšmę, panaudojimo tikslą, t. y., kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti išsamią informaciją ir kad ji bus panaudota būtent sprendžiant dėl atsakingos už prašymo nagrinėjimą valstybės nustatymą, dėl ko prieglobsčio prašytojas galėtų būtų perduotas kitai valstybei. Jei prieglobsčio prašytojas nėra aiškiai ir konkrečiai informuojamas, kad jis turi teisę įrodyti, jog jo prieglobsčio prašymą turėtų nagrinėti Lietuvos Respublika, jis aiškiai nesupranta savo paaiškinimų teikimo svarbos, pasekmių, išsamumo reikalavimo tikslo, todėl Reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta sąlyga netenkinama. Tai reiškia, kad atsakovas privalėjo surengti pareiškėjo apklausą, įsigilinti į pareiškėjo situaciją, o ne elgtis tik formaliu būdu. Atsakovas turi vadovautis ir gero administravimo bei išsamaus, tinkamo pareiškėjo informavimo principais. Nesuteikus pareiškėjui galimybės pateikti išsamius paaiškinimus, jis negalėjo įrodyti, kad jo prašymas suteikti prieglobstį turėtų būti nagrinėjamas būtent Lietuvos Respublikos.
10.2. Nuomonė, kad Lietuvos Respublika turėtų pasinaudoti diskrecine išlyga pagal Reglamento 17 straipsnio 1 dalį, nėra pagrįsta vien tik pareiškėjo noras. Pareiškėjas yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublika, t. y. turi Lietuvoje nekilnojamojo turto, gyvenamąją vietą, socialinių ryšių, (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad gali oriai gyventi. Lenkijoje pareiškėjas neturėtų jokių ekonominių ar socialinių garantijų ir kaip bet kuris kitas prieglobsčio prašytojas gali būti apgyvendintas valstybinėse patalpose ar net apribota jo laisvė prašymo prieglobsčio sutekimo nagrinėjimo metu. Tai iš esmės blogintų pareiškėjo padėtį ir keltų grėsmę jo orumui ar tam, kad su juo gali būti nežmoniškai elgiamasi. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad viruso „Covid-19“ pandemijos kontekste pareiškėjas, turėdamas savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, yra saugesnis. Būtent tokios išimtinės aplinkybės ir reiškia, kad Lietuvos Respublika turėjo pasinaudoti diskrecine išlyga, o ne veikti formaliai. Kitu atveju diskrecinė išlyga kaip tokia būtų neveikiantis mechanizmas ir neatliktų jo humanitarinių ir (ar) kultūrinių tikslų paskirties.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Nors priimdamas skundžiamą sprendimą teismas vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. kovo 19 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-163/17, tačiau visiškai neatsižvelgė į tame pačiame sprendime išsakytą teismo poziciją, kad negalima visiškai atmesti, jog tarptautinės apsaugos prašytojas gali įrodyti, kad esama išimtinių su juo susijusių aplinkybių, kurios jo perdavimo valstybei narei, paprastai atsakingai už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, atveju reikštų, kad jis dėl ypatingo savo pažeidžiamumo, nepriklausomai nuo savo valios ir asmeninio pasirinkimo, pateks į nepaprastai sunkią materialinę padėtį, po to, kai jam bus suteikta tarptautinė apsauga. Pareiškėjas Lietuvoje turi gyvenamąją vietą, nekilnojamo turto, socialinių ryšių, čia jo integracija nekeltų didesnių iššūkių. Tai reiškia, kad pareiškėjas galėtų oriai gyventi, turėti asmeninę erdvę – gyvenamąją vietą, o tai yra viena pamatinių žmogaus teisių. Visgi, perdavus jį Lenkijos Respublikai, kiltų pareiškėją žeminančio elgesio grėsmė – jis neturėtų savo gyvenamosios vietos, net jei jam būtų suteiktas prieglobstis, o tokias galimybes turi būtent Lietuvoje. Lenkijoje pareiškėjas atsidurtų ypač sunkioje materialinėje padėtyje, neturėtų būsto, turto, o tai iš esmės reikštų, kad būtų padaryta žala jo orumui, psichinei ir fizinei sveikatai, būtų priklausomas tik nuo valstybės. Lietuvoje pareiškėjas tiek dabar, tiek vėliau gali oriai gyventi, naudotis savo turtu, integruotis visuomenėje, t. y. gyventi pilnavertį gyvenimą. Atsakovas ir teismas visiškai nevertino šių aplinkybių, nors jos yra esminės ir reikšmingos nustatant valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį, nagrinėjimą.
Atsiliepimas
11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
12. Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, kodėl, jo manymu, Lenkijos Respublikoje su juo bus elgiamasi neatsižvelgiant į pagrindines žmogaus teises. Pareiškėjas pirminės apklausos metu pateikė informaciją apie nuosavybės teise turimą butą (duomenys neskelbtini), taip pat pateikė informaciją, kad Europos Sąjungos valstybėse turi pažįstamų (duomenys neskelbtini). Šiuo klausimu akcentuotina, kad Sprendimu nebuvo nuspręsta atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyta, jog yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymo iš esmės, kadangi už jo prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Migracijos departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek teisės aktų, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeistas gero administravimo principo reikalavimas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą pakartotinai atlikti tyrimą, siekiant nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo nėra pagrindo naikinti. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
16. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamento 18 straipsnio 1 dalies a punktu, 26 ir 29 straipsniais, Įstatymo 74 ir 75 straipsniais, Aprašo 72.1, 74, 75, ir 82 punktais, atsižvelgęs į 2020 m. rugsėjo 3 d. iš Lenkijos Respublikos Dublino padalinio gautą raštą, kuriuo Lenkijos Respublika sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio paprašiusį pareiškėją, ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai; 2) išduoti pareiškėjui vykimui į Lenkijos Respubliką laissez-passer kelionės dokumentą; 3) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo perdavimą į Lenkijos Respubliką.
17. Šioje byloje nėra ginčo, kad būtent Lenkijos Respublika yra kompetentinga nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, nepaistant to, kad jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo yra kompetentinga nagrinėti Lenkijos Respublika, Lietuvos Respublika šiuo atveju turėjo pagrindą pasinaudoti diskrecine išlyga ir nagrinėti jo prašymą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublika, t. y. turi Lietuvoje nekilnojamojo turto, gyvenamąją vietą, socialinių ryšių, (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad gali oriai gyventi.
18. 2020 m. rugpjūčio 4 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolas patvirtina, kad pareiškėjas apklausos, vykdytos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini), metu, be kita ko, nurodė, kad Lietuvoje jis gali apsistoti jam nuosavybes teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), taip pat jis Lietuvoje turi draugų. Aplinkybę, kad pareiškėjas iš tiesų nuosavybės teise turi gyvenamąjį būstą (butą) Lietuvoje, patvirtina teismui pateiktoje prieglobsčio prašytojo byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į butą įregistruota (duomenys neskelbtini) pagrindu.
19. Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Aprašo 73 punkte irgi numatyta, kad net nustačius, jog kita Europos Sąjungos valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.
20. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas turi nuosavybės teise gyvenamąjį būstą Lietuvoje, kuriame galėtų gyventi jo parašymo dėl prieglobsčio prašymo suteikimo nagrinėjimo metu, yra ta aplinkybė, į kurią Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti, spręsdamas, ar nėra pagrindo pasinaudoti aptarta diskrecine išlyga ir nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą Lietuvoje, nors Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu už tokio prašymo nagrinėjimą ir yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Tačiau Migracijos departamentas to nepadarė.
21. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turėjo atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. iki 2020 m. spalio 31 d.). Pagal minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3761-552/2020).
22. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, vis dėlto nepakankamai įvertino pareiškėjo situaciją, atsižvelgiant į tai, kad jis turi nuosavybės teise būstą Lietuvoje, kuriame, kaip patvirtina pats pareiškėjas, gyvenimas atitiktų jo interesus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų nuosavybės teise būstą ir Lenkijos Respublikoje, kuriame, minėtoje valstybėje nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą, jis galėtų gyventi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai įrengtas (pritaikytas gyvenimui) nuosavas būstas, kuriame asmuo turi teisę ir gali gyventi, nagrinėjamu atveju yra aplinkybė, kuri turėjo būti įvertinta diskrecinės išlygos taikymo kontekste, kad ginčijamą Sprendimą būtų galima pripažinti tinkamai motyvuoti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme.
23. Taigi pripažintina, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra pakankamai motyvuotas, todėl naikintinas, o Migracijos departamentas įpareigotinas spręsti dėl atsakingos valstybės nustatymo iš naujo, motyvuotai įvertindamas, ar nėra pagrindo šiuo pareiškėjo atveju taikyti Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą diskrecinę išlygą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų tinkamai įvertinta, kurioje valstybėje pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo turėtų būti nagrinėjamas, Migracijos departamentui yra pagrindas Reglamento 5 straipsnio 1, 3–6 dalyse nustatyta tvarka surengti pokalbį su pareiškėju, kuriame jis galėtų tinkamai išdėstyti visas aplinkybes, jo nuomone, pagrindžiančias diskrecinės išlygos taikymą.
24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes šiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl nagrinėjamoje byloje yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjo skundo reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos A. B. (A. B.) skundą tenkinti – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (15/6-7) 20PR-5 „Dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo Lenkijos Respublikai“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo A. B. (A. B.) prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, dėl to priimant naują sprendimą.
Sprendimas neskundžiamas.