- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-08
- Bylos Nr.
- eA-2386-502/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07422-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Milda Vainienė, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- A. T., M. T., U. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. T., A. T., M. T. ir U. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. T., A. T., M. T. ir U. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai A. T., A. T., M. T. bei U. T. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 23M52576 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad 2023 m. birželio 2 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23M52576 (duomenys neskelbtini) pilietės A. T., (duomenys neskelbtini) piliečio A. T. ir jų nepilnamečių vaikų U. T. bei M. T. atžvilgiu. Sprendime atsakovas nusprendė pareiškėjus perduoti (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjai nurodė, kad 2023 m. kovo 30 d. Migracijos departamentui pateikė prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau institucija jų prašymų suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjo.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL 2013 L 180, p. 31) (toliau – ir Dublino reglamentas, Reglamentas) 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.
5. Nurodė, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
6. Pareiškėjai teigė, kad Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 3K-56) yra nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: (i) yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; (ii) prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; (iii) Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; (iv) sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; (v) vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; (vi) dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.
7. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui. Nurodė, kad 2023 m. sausio 31 d. A. T. sudarė darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) ir nuo 2023 vasario 6 d. pradėjo dirbti santechniku, A. T. nuo 2023 sausio 25 d. dirba valytoja (duomenys neskelbtini), o tai papildomai patvirtina, kad pareiškėjai nėra suinteresuoti prašyti socialinės arba finansinės pagalbos bei paramos Lietuvos Respublikoje, o ketina kaip įmanoma greičiau visiškai integruotis į Lietuvos visuomenę bei būti finansiškai ir socialiniai savarankiški. A. T. savanoriauja (duomenys neskelbtini), padeda pabėgėliams, bėgantiems nuo teroro, smurto ir karo, iškraudamas vežimus su humanitarinę pagalbą, kuri vėliau pristatoma Baltarusijos ir Ukrainos pabėgėliams. Pareiškėjai jau pradėjo integruotis į visuomenės gyvenimą, t. y. jie išsinuomojo būstą (duomenys neskelbtini), jų nepilnamečiai vaikai pradėjo lankyti mokyklą Lietuvoje. Be to, pareiškėjų su (duomenys neskelbtini) nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai. Dėl (duomenys neskelbtini) vizos išdavimo pareiškėjai buvo priversti kreiptis, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2023 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymu Nr. XIV-1888, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje yra sustabdytas, išskyrus atvejus, kai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiai yra: Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos piliečio šeimos nariai; lietuvių kilmės asmenys ar asmenys, išsaugoję teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, bei jų šeimos nariai. Kadangi pareiškėjai nėra nei Europos Sąjungos piliečių šeimos nariai, nei lietuvių kilmės asmenys, kreiptis dėl Lietuvos nacionalinės arba Šengeno vizos galimybių nebuvo. Dėl padidėjusių grėsmių saugumui, laisvei bei sveikatai (duomenys neskelbtini) A. T. bei jo šeima turėjo nedelsiant išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) labdaros ir paramos fondo dėka gavo (duomenys neskelbtini) nacionalines vizas, kurių pagrindu atvyko į Lietuvą, ir būdami teisėtai Lietuvoje, pateikė prašymus dėl Lietuvos nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėjams nuo 2023 m. sausio 18 d. iki 2023 gruodžio 14 d. buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, leidžianti teisėtai gyventi Lietuvoje iki 2023 m. gruodžio 1 d. Pareiškėjų nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, kadangi su Lietuvos Respublika juos sieja socialiniai bei ekonominiai ryšiai.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo posėdyje pareiškėjas A. T. ir pareiškėjų atstovė prašė skundą tenkinti, remiantis skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
10. Migracijos departamentas paaiškino, kad Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamentu, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Šiuo tikslu atsakovas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena Europos Sąjungos valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Remiantis Dublino reglamento 7 straipsnio 1 dalimi, atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti III skyriuje (skyrių sudaro 7–15 str.). Reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjų atveju nėra taikomi, nes jie nėra nelydimi nepilnamečiai ir, turimais duomenimis, neturi kitose Europos Sąjungos valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių, tačiau jų situacija atitinka Dublino reglamento 12 straipsnį, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu visi šeimos nariai turėjo (duomenys neskelbtini) išduotas nacionalines (duomenys neskelbtini) vizas, galiojančias nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2023 m. gruodžio 4 d., bei Lietuvos Respublikos nacionalines vizas, galiojančias nuo 2023 m. sausio 18 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d., o tai pagrįstai leido Migracijos departamentui kreiptis į kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas dėl to, kad jie prisiimtų atsakomybę nagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymą.
11. Migracijos departamentas nurodė, kad Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose yra nustatytos tam tikros išimtys, kai gali būti nukrypstama nuo Reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo kriterijų. Nagrinėjamu atveju Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjui neturi būti taikomas, nes, turimais duomenimis, jis nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių. Remiantis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalimi, nukrypdama nuo šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti jai pateiktą prašymą suteikti prieglobstį net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimu byloje C-661/17, iš 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjų situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą pagal Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 įtvirtintas sąlygas bei jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatė tam pagrindų.
12. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, nepasinaudojo diskrecine išlyga ir pareiškėjams netaikė Reglamento 17 straipsnio bei neprisiėmė sau atsakomybės nagrinėti jų prieglobsčio prašymo. Remiantis Įstatymo 74 straipsniu, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo Europos Sąjungos valstybei narei gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją. Nagrinėjamu atveju 2023 m. balandžio 4 d. raštais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Užsieniečių tarnyba sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusius pareiškėjus, todėl 2023 m. birželio 2 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 23M52576 dėl jų perdavimo (duomenys neskelbtini).
13. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjai skunde pareigą Lietuvai prisiimti atsakomybę nagrinėti jų prieglobsčio prašymą iš esmės grindžia noru gauti prieglobstį Lietuvoje, kadangi čia jau pradėjo integruotis, pradėjo dirbti, išsinuomojo būstą. Šiuo atveju svarbu tai, kad asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena Europos Sąjungos valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjų atveju neturi būti taikomi, tačiau jų atveju, kadangi jie į Europos Sąjungą, konkrečiai į Lietuvą, atvyko turėdami (duomenys neskelbtini) išduotas vizas, galiojančias nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2023 m. gruodžio 4 d., atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas pagrįstai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) su prašymu perimti pareiškėjus savo žinion pagal Dublino reglamento 12 straipsnį. Dublino reglamento 12 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad tais atvejais, kai skirtingų valstybių išduotos vizos yra vienodos rūšies, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga valstybė narė, išdavusi vizą, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai.
14. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Dublino reglamente nurodytus kriterijus nustatant už tarptautinės apsaugos prašymą atsakingą valstybę, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju atsakinga valstybė yra (duomenys neskelbtini). Nors Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kai gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos, kadangi Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį. Jei valstybės narės kiekvieną kartą turėtų motyvuoti diskrecinės išlygos netaikymą, tai reikštų, kad valstybėms narėms faktiškai būtų suteikiama ne diskrecija, o nustatyta pareiga, tai paneigtų pačios diskrecijos esmę. Atsakovas akcentavo, kad nėra numatyta ir prieglobsčio prašytojo teisė reikalauti, kad Europos Sąjungos valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas nurodė, kad Sprendime buvo nagrinėta galimybė taikyti diskrecinę išlygą pagal Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 įtvirtintas sąlygas ir pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje (Sprendimo 2–3 psl.), tačiau nebuvo nustatyta tam pagrindų.
15. Migracijos departamentas pabrėžė, kad nors pareiškėjai nurodo, jog į Lietuvą atvyko teisėtai, pradėjo integruotis ir dirba, tačiau šios aplinkybės nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą jų prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvoje bei vertinti, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, pareiškėjų socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Taip pat nėra paneigtos ir Migracijos departamento išvados dėl to, kad (duomenys neskelbtini) nėra tinkamiausia valstybė nagrinėti jų prieglobsčio prašymą. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjų prašymą ir priims prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų neatitinkantį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, neturėdamas jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjus perduoti (duomenys neskelbtini), kaip atsakingai už jų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
Atsiliepimas
16. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė su pareiškėjų skundu nesutiko ir jį prašė atmesti, vadovaudamasi atsiliepime nurodytais motyvais.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjų A. T., A. T., M. T. ir U. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
18. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su Sprendimo priėmimu, Sprendimo turinį ir pacitavęs Įstatymo 72 straipsnio 1 bei 2 dalių ir 74 straipsnio 1 dalies, Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 bei 3 dalių, 12 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjų turimos nacionalinės (duomenys neskelbtini) vizos galioja ilgiau, negu turimos nacionalinės Lietuvos Respublikos vizos, todėl jiems pagal Dublino reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus turi būti taikomas Reglamento 12.3 straipsnis. Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose yra nustatytos išimtys, kai gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau pareiškėjų atžvilgiu minėtos išimtys pagrįstai nebuvo taikytos, kadangi jie nėra išlaikomi asmenys ir neturi išlaikytinių.
19. Teismas akcentavo, kad byloje ginčo, jog pareiškėjai į Šengeno erdvę atvyko turėdami (duomenys neskelbtini) konsulato išduotas nacionalines vizas, galiojančias nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2023 m. gruodžio 4 d., nėra, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamento 12 straipsnio 2 dalimi, atsakingą už pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagrįstai nustatė (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento direktorius 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56 nustatė, jog atliekant Įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nurodytą tyrimą, Dublino reglamento, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: 1) yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; 2) prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; 3) Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; 4) sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; 5) vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; 6) dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.
21. Įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, pateiktus pirminės apklausos metu, ir dokumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų situacija nesudarė pagrindo Migracijos departamentui taikyti išlygos, įtvirtintos Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje, kadangi pareiškėjų nurodytų aplinkybių buvimas neatitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorės 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 nurodytų sąlygų.
22. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga. Sprendimo turinys patvirtina, kad gavęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atsakovas įvertino pareiškėjų situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą, tačiau nenustatė tam pakankamų pagrindų, o teismas neturi pagrindo pareiškėjų situaciją vertinti kitaip. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog jie į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, pradėjo integruotis ir dirbti, yra pilietiški ir aktyvūs, su (duomenys neskelbtini) jų nesieja jokie socialiniai ryšiai, nepaneigia Migracijos departamento diskrecijos.
23. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų situaciją, tačiau nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjų prašymo Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) Užsieniečių tarnyba 2023 m. balandžio 4 d. raštais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusius pareiškėjus. Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis Įstatymo ir Dublino reglamento nuostatomis, o kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų akto panaikinimo pagrindų taip pat nėra.
24. Pripažinęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjų išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti jų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
25. Teismas taip pat nusprendė sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 3 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos perduoti pareiškėjus (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jų skundo.
III.
26. Pareiškėjai A. T., A. T., M. T. ir U. T. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2023 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 23M52576 bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
27. Pareiškėjai savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
27.1. Teismas, priimdamas sprendimą, ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste tinkamai ir visapusiškai neįvertino aplinkybių, sudarančių pagrindą pareiškėjų prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvos Respublikoje, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjai buvo nurodę priežastis, kodėl Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė jų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, tačiau nei viena pareiškėjų nurodyta aplinkybė nebuvo teismo įvertinta. Teismas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, įvertino jų situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą, tačiau nenustatė tam pakankamų pagrindų; teismas vertinti pareiškėjų situaciją kitaip neturi pagrindo. Visgi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas net nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, o tai patvirtina Migracijos departamento priimto Sprendimo turinys.
27.2. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo Sprendimas turėjo atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o jų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
27.3. Migracijos departamentas, naudodamasis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga, vadovaudamasis Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56, gavęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nesilaikė minėtame įsakyme suformuluotų taisyklių, nepakankamai įvertino pareiškėjų situaciją, nenustatė ir neįvertino pareiškėjų turimų socialinių ryšių Lietuvoje, aplinkybės, jog pareiškėjai turi socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, todėl netinkamai motyvavo Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų nurodytų argumentų taip pat nevertino. Tokios pozicijos, kad prieglobsčių prašytojų situacija kiekvieną kartą turi būti individualiai įvertinta nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra pakankamai motyvuotas, todėl turėtų būti panaikintas.
28. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
29. Migracijos departamento nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Atsakovas savo poziciją grindžia šiais argumentais:
29.1. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pirminės apklausos metu pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, aplinkybių, nurodytų Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56, kurioms esant gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nenustatė.
29.2. Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjų atžvilgiu netaikomi, kadangi jie nėra lydimi nepilnamečiai ir, turimais duomenimis, kitose Europos Sąjungos valstybėse neturi tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjams turi būti taikomas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu visi šeimos nariai turėjo (duomenys neskelbtini) išduotas nacionalines (duomenys neskelbtini) vizas, galiojančias nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2023 m. gruodžio 4 d., ir Lietuvos Respublikos nacionalines vizas, galiojančias nuo 2023 m. sausio 18 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. Dublino reglamento 12 straipsnis aiškiai nustato tokius atvejus: už prieglobsčio prašymą nagrinėjimą atsakinga valstybė, išdavusi vizą, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai.
29.3. Nors pareiškėjai nurodo, kad į Lietuvą atvyko teisėtai, pradėjo integruotis ir dirba, tačiau šios aplinkybės nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą jų prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvoje bei vertinti, kad priimtas Sprendimas yra nepagrįstas. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena Europos Sąjungos valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus – šiuo atveju tai yra (duomenys neskelbtini).
29.4. Nors Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kai gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos, kadangi Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jeigu Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį. Iš Teismo sprendimo turinio yra akivaizdu, kad teismas vertino pareiškėjų situaciją, tačiau nenustatė pagrindų ją įvertinti kitaip nei Sprendime.
29.5. (duomenys neskelbtini) yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjų prašymą ir priims prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų neatitinkantį sprendimą, todėl neturėdamas jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėjus (duomenys neskelbtini), kaip atsakingai už jų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
29.6. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis Įstatymo ir Dublino reglamento nuostatomis. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės yra aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas. Sprendime taip pat buvo įvertinta, ar pareiškėjų situacija neatitinka aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatytų Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56.
29.7. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu Migracijos departamentas, vertindamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė teisės normas. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendime buvo pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 bei Dublino reglamente nustatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 23M52576, kuriame buvo nuspręsta pareiškėjus – (duomenys neskelbtini) piliečius – perduoti (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai A. T. ir jo sutuoktinė A. T. 2023 m. kovo 30 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą jiems bei jų nepilnamečiams vaikams M. T. bei U. T. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Įstatymo 74 ir 75 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 74, 75 ir 82 punktais bei Dublino reglamento 12.3 straipsniu, Migracijos departamentas 2023 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 23M52576, kuriame nusprendė pareiškėjus – (duomenys neskelbtini) piliečius – perduoti (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų situaciją, tačiau nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjų prašymo Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, atsakovas, priimdamas Sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis Įstatymo ir Dublino reglamento nuostatomis, o kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų akto panaikinimo pagrindų taip pat nėra.
32. Pareiškėjai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2023 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 23M52576 bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste tinkamai ir visapusiškai neįvertino aplinkybių, sudarančių pagrindą jų prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvos Respublikoje, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad visos byloje esančios ir įrodymais pagrįstos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjams taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, kadangi su Lietuva pareiškėjus sieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai.
33. Ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinys patvirtina, kad Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, jog pareiškėjai turi nacionalines (duomenys neskelbtini) vizas, kurios galioja ilgiau negu turimos nacionalinės Lietuvos Respublikos vizos, o Dublino reglamento16 straipsnyje ir 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga pareiškėjams negali būti taikoma. Sprendime taip pat pažymėta, kad įvertinus pareiškėjų per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nebuvo nustatyta. Be to, (duomenys neskelbtini) sutiko perimti pareiškėjus savo žinion.
34. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, taip pat Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.
35. Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. kovo 1 d.) 72 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su kompetentingomis Europos Sąjungos valstybių narių institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).
36. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento III skyriaus 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu prieglobsčio prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė su šiame straipsnyje nustatytomis išimtimis. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatanti, kad kiekviena valstybė narė, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
37. Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 yra nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją (1 p.); prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (2 p.); Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui (3 p.); sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių (4 p.); vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (5 p.); dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (6 p.).
38. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu visi pareiškėjai turėjo (duomenys neskelbtini) išduotas nacionalines vizas, galiojančias nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2023 m. gruodžio 4 d., ir Lietuvos Respublikos nacionalines vizas, galiojančias nuo 2023 m. sausio 18 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. Migracijos departamentui kreipusis į (duomenys neskelbtini) Užsieniečių tarnybą, ši 2023 m. balandžio 4 d. raštais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusius pareiškėjus. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, atsakovas Sprendimu nusprendė pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį perduoti nagrinėti (duomenys neskelbtini).
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2079-1047/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2010-525/2023). Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Dublino reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-833/2010, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai poreikį jiems taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą diskrecinę išlygą grindė tuo, kad pareiškėjai A. T. ir A. T. dirba bei nėra suinteresuoti prašyti socialinės arba finansinės pagalbos bei paramos Lietuvos Respublikoje, A. T. savanoriauja Lietuvoje, pareiškėjai išsinuomojo būstą Lietuvoje, o nepilnamečiai vaikai pradėjo lankyti mokyklą Lietuvoje, pareiškėjų su (duomenys neskelbtini) nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai, dėl vizos išdavimo jie kreipėsi į (duomenys neskelbtini), kadangi Lietuvoje to padaryti negalėjo, nors turėjo skubiai išvykti iš (duomenys neskelbtini); turėdami (duomenys neskelbtini) išduotas vizas, atvyko į Lietuvą ir pateikė prašymus dėl Lietuvos nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėjai apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes netinkamai įvertino.
41. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 7 d.).
42. Įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pridėtus įrodymus, Sprendimo turinį ir kitą byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliacinį skundą pateikę asmenys, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Migracijos departamento direktoriaus Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas. Byloje nėra įrodyta, kad vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manytina, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Nors pareiškėjai, be kita ko, apeliaciniame skunde vadovaujasi Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 įtvirtintomis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju jų tinkamai neindividualizavo ir nepagrindė bei nenurodė jokių kitų svarbių ir objektyvių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikti papildomi rašytiniai įrodymai – 2023 m. rugsėjo 28 d. medicinos dokumentų išrašas / siuntimas, kuriame yra duomenų apie pareiškėjo U. T. sveikatos būklę, ir (duomenys neskelbtini) 2023 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 3-1-42 „Dėl (duomenys neskelbtini) darbuotojo A. T.“, kuriame bendrovės kolektyvo darbuotojai prašo Lietuvos Respublikos nagrinėti pareiškėjo A. T. ir jo šeimos narių prašymą dėl tarptautinės apsaugos bei neperduoti bylos (duomenys neskelbtini) ir parašais patvirtina, jog A. T. dirbant įmonėje, su juo susiklostė draugiški ir tvirti profesiniai ryšiai, A. T. įrodė esąs vertas ir patikimas komandos narys, nesunkiai įsiliejo į kolektyvą, turi gerus profesinius įgūdžius, yra aukštos kvalifikacijos, atsakingas darbuotojas; jie nenori prarasti įmonės darbuotojo A. T., kaip kolegos, kuriuo galima pasikliauti ir kuris pavestas užduotis atlieka greitai bei kokybiškai, priešingos išvados nesuponuoja. Pareiškėjai taip pat nenurodė pagrįstų argumentų dėl to, kodėl (duomenys neskelbtini) nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018). Kaip teisingai pažymėjo Migracijos departamentas, (duomenys neskelbtini) yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl neturint jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą perduoti (duomenys neskelbtini). Šių išvadų susiklosčiusioje situacijoje pareiškėjų argumentai, kuriais jie grindė visuomeninius ir socialinius ryšius, susiklosčiusius Lietuvos Respublikoje, nepaneigia.
43. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino proceso šalių argumentus bei į bylą pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
44. Įsiteisėjus galutiniam procesiniam teismo sprendimui šioje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 148 str. 1 d.), reikalavimo užtikrinimo priemonių, pritaikytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 3 d. nutartimi, galiojimas pasibaigia (Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 str. 9 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. T., A. T., M. T. ir U. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.