- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-08-23
- Bylos Nr.
- eA-2079-1047/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01574-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Beata Martišienė (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- U. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis, U. B. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 23S9658 (toliau – ir Sprendimas) perduoti jį (duomenys neskelbtini) Respublikai ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo iš naujo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentui 2022 m. lapkričio 8 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, remdamasis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL 2013 L 180, p. 31) (toliau – ir Dublino reglamentas) 3 straipsnio 1 dalimi, jo prašymo iš esmės nenagrinėjo. Pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu jis turėjo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas manė, kad įvertinus jo per pirminę apklausą pateiktą ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 str. 1 d. taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskretinė išlyga, nenustatyta. Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, jog pareiškėjas yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka, Lietuvos Respublika nėra gavusi užsienio valstybės prašymo dėl jo ekstradicijos, taip pat jam nėra paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas – pilnametis asmuo.
3. Pareiškėjas vertino, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė jo prieglobsčio prašymui nagrinėti, kadangi su Lietuvos Respublika jį sieja šeiminiai, socialiniai ar visuomeniniai ryšiai. Pareiškėjas teisėtu būdu atvyko į Lietuvos Respubliką, turi asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis, parodymai ir paaiškinimai pateikti nuosekliai ir pagrįsti objektyviais įrodymais bei faktinėmis aplinkybėmis, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas jau pradėjo integruotis į visuomenės gyvenimą, jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad jo su (duomenys neskelbtini) Respublika nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje pareiškėjas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamentas nepasinaudojo diskrecine išlyga ir netaikė pareiškėjui Dublino reglamento 17 straipsnio bei neprisiėmė sau atsakomybės nagrinėti jo prieglobsčio prašymo. (duomenys neskelbtini) Respublikos Užsieniečių tarnyba 2022 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Raštas) sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją, todėl 2023 m. sausio 27 d. buvo priimtas Sprendimas dėl jo perdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikai.
7. Atsakovas teigė, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjui netaikytini. Kadangi jis į Lietuvą atvyko (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas pagrįstai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) su prašymu perimti pareiškėją savo žinion Dublino reglamento 12 straipsnio pagrindu. Sprendime buvo nagrinėta galimybė taikyti diskrecinę išlygą pagal Įstatymo įtvirtintas sąlygas ir pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatė tam pagrindų. Nors pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvą atvyko teisėtai, bendradarbiauja su institucijomis, Lietuvoje pradėjo integruotis, siekia čia dirbti ir jaučiasi psichologiškai gerai, tačiau šios aplinkybės, atsakovo tvirtinimu, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvoje bei vertinti, kad priimtas sprendimas nepagrįstas. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas vertino, jog pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) dalyvė, todėl nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjo prašymą ir priims sprendimą neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Neturėdamas jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini) kaip atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo U. B. skundą.
9. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
9.1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).
9.2. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).
9.3. Byloje pateikta (duomenys neskelbtini).
9.4. (duomenys neskelbtini) Respublikos Užsieniečių tarnyba 2022 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją.
9.5. Sprendimu Migracijos departamentas pavedė Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo perdavimą (duomenys neskelbtini) Respublikai.
10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 ir 74–75 straipsnių nuostatomis, Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas nėra nepilnametis, todėl sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai netaikė pareiškėjui Dublino reglamento 8–11 straipsnių nuostatų.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo situacija atitinka Dublino reglamento 12 straipsnį, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu jis turėjo (duomenys neskelbtini). Tai, teismas vertino, pagrįstai leido Migracijos departamentui kreiptis į kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas dėl to, kad jie prisiimtų atsakomybę nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neginčija, jog už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Dublino reglamento 12 straipsnį yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė (duomenys neskelbtini) Respublika, tačiau prašo taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą.
12. Teismas vadovavosi Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, Įsakymo nuostatomis ir nurodė, kad asmens noras, jog jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Pareiškėjas neturi šeimos ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nes Dublino reglamento 2 straipsnyje įtvirtinta aiški ir konkreti šeimos narių sąvoka, pagal kurią šeimos nariu laikomas sutuoktinis bei nepilnamečiai vaikai. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs Dublino reglamento nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini), bet yra pilnametis, teismas sprendė, jog dėl neatitikties „šeimos nario“ kategorijai, nagrinėjamu atveju Dublino reglamento išlyga yra netaikytina. Pareiškėjas neturi kitose Europos Sąjungos valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių Dublino reglamento prasme. Teismas pažymėjo, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, nenumatyta ir prieglobsčio prašytojo teisė reikalauti, kad Europos Sąjungos valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašymą.
13. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Konvencijos, Ženevos konvencijos dalyvė, nėra pagrindo daryti prielaidą, jog ji netinkamai įvertins pareiškėjo prašymą ir priims sprendimą neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Todėl, teismas vertino, kad Migracijos departamentas pagrįstai, neturėdamas pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, nusprendė perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini) kaip atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
14. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis teisėtu būdu atvyko į Lietuvą, pradėjo integruotis į visuomenės gyvenimą, kad (duomenys neskelbtini), neriboja Migracijos departamentui suteiktos diskrecijos teisės ir neįpareigoja taikyti pareiškėjui Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį. Pareiškėjo reikalavimus teismas vertino kaip paremtus jo emocijomis, bet nepagrįstais neginčijamais įrodymais, kurie leistų patenkinti skundą.
15. Teismas nusprendė, kad Sprendimas tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Kadangi Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė, netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
III.
16. Pareiškėjas U. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, Įsakyme įtvirtintomis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos diskrecinės išlygos taikymo sąlygomis ir teigia, kad atsakovas ir teismas netinkamai vertino aplinkybes, sudarančias pagrindą pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes, kurios, jo vertinimu, pagrindžia, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia nagrinėti jo prieglobsčio prašymą ir nurodo, kad Migracijos departamentas privalėjo aiškintis ir vertinti aplinkybes, ar pareiškėją su (duomenys neskelbtini) Respublika sieja šeiminiai, ekonominiai ar socialiniai ryšiai, kodėl pareiškėjui (duomenys neskelbtini). Pareiškėją perdavus (duomenys neskelbtini) Respublikai, jis ne tik bus perduotas į visiškai nežinomą šalį, bet ir liks be jokios moralinės paramos. Teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas jau pradėjo integruotis į visuomenės gyvenimą, nei atsakovas, nei teismas nenustatinėjo, ar pareiškėjas galės pats save išlaikyti perduotas (duomenys neskelbtini) Respublikai.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas teigia, jog tiek atsakovas, tiek teismas formaliai išnagrinėjo jo prašymą, todėl priėmė formalų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų neatitinkantį Sprendimą ir teismo sprendimą, neatitinkantį pareiškėjo individualios situacijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog prieglobsčio prašytojų situacija kiekvieną kartą turi būti vertinama individualiai (žr., pvz., 2021 m. vasario 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-200-442/2021).
Atsiliepimas
19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
20. Atsakovas pakartoja teisinius ir faktinius atsiliepimo į skundą argumentus ir laikosi pozicijos, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, ir teismas, priimdamas teismo sprendimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas skunde pareigą Lietuvai prisiimti atsakomybę nagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš esmės grindė noru gauti prieglobstį Lietuvoje, nes čia jau pradėjo integruotis, (duomenys neskelbtini) jo niekas nesieja. Šiuo atveju svarbu tai, kad asmens noras, jog jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas pagrįstai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) su prašymu perimti pareiškėją savo žinion Dublino reglamento 12 straipsnio pagrindu, kurio 1 dalyje nurodyta, jog jei prašytojas turi (duomenys neskelbtini), už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga (duomenys neskelbtini) valstybė narė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 23S9658 perduoti pareiškėją U. B. (duomenys neskelbtini) Respublikai pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, nenustatęs pagrindų taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išlygą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini) Respublikai.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog visos byloje esančios ir įrodymais pagrįstos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjui taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, kadangi su Lietuva pareiškėją sieja šeiminiai, ekonominiai ar socialiniai ryšiai.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)
25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino reglamentas), taip pat Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 str. 1 d. taikymo“ nuostatos.
26. Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. kovo 1 d.) 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).
27. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento III skyriaus 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu prieglobsčio prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė su šiame straipsnyje nustatytomis išimtimis. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
28. Migracijos departamento direktoriaus Įsakyme nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (Įsakymo 1–6 p.).
29. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 8 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu turėjo (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentui pasikreipus į (duomenys neskelbtini) Respublikos Užsieniečių tarnybą, ši 2022 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją. Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį perduoti nagrinėti (duomenys neskelbtini).
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad jog remiantis Dublino reglamento nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (žr., pvz., 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2010-525/2023). Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Dublino reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).
31. Pareiškėjas poreikį jam taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą diskrecinę išlygą grindė tuo, kad jis teisėtu būdu atvyko į Lietuvos Respubliką, turi asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, (duomenys neskelbtini) Respublika jo nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai šias aplinkybes įvertino.
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pridėtus įrodymus, Sprendimo turinį, kitą byloje esančią medžiagą, pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliacinį skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios nutarties 31 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Migracijos departamento direktoriaus Įsakymo 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas. Byloje neįrodyta, kad vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manytina, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Pareiškėjo argumentai dėl (duomenys neskelbtini) neatitinka Dublino reglamento 2 straipsnio g ir h punktuose sureguliuotų situacijų, pareiškėjas yra pilnametis, nėra įrodymų apie tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde vadovaujasi Įsakyme įtvirtintomis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju jų tinkamai neindividualizavo ir nepagrindė, nenurodė jokių kitų svarbių ir objektyvių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų dėl to, kodėl (duomenys neskelbtini) nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018). (duomenys neskelbtini) yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (duomenys neskelbtini) Respublikai. Šių išvadų susiklosčiusioje situacijoje nepaneigia pareiškėjo byloje pateikti rašytiniai įrodymai (duomenys neskelbtini), kuriais jis grindė visuomeninius ir socialinius ryšius, susiklosčiusius Lietuvos Respublikoje.
34. Nors pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-200-442/2021, tačiau nagrinėjamos ir nurodytos administracinės bylos ratio decidendi nesutampa, todėl nėra pagrindo ja remtis. Pažymėtina, kad šioje byloje vadovaujamasi bylai aktualia nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023).
35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetamai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino proceso šalių argumentus bei į bylą pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
36. Įsiteisėjus galutiniam procesiniam teismo sprendimui šioje byloje (ABTĮ 148 str. 1 d.) reikalavimo užtikrinimo priemonių, pritaikytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartimi (iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 23S9658 vykdymą), galiojimas pasibaigia (ABTĮ 70 str. 9 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo U. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.