Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. (G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas grindžiamas šiais argumentais.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, pareiškėja prašo skundą tenkinti.

Atsakovas pabrėžia, kad vertinant pareiškėjos pateiktą informaciją apie jos darbinę veiklą Rusijoje bei remiantis VSD pateikta informacija, buvo pagrindo manyti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (Lietuvos Respublikoje ji niekada nebuvo įdarbinta, Lietuvoje lankosi keletą kartų per metus su trumpalaikiais vizitais, nustatyta, kad jos pilnametis sūnus ir motina turi dvigubas pilietybes (Rusijos ir Lietuvos), jos šeimos nariai (sutuoktinis ir nepilnametis sūnus) yra Rusijos Federacijos piliečiai, nuolat gyvena Rusijos Federacijoje) todėl tai, kad pareiškėjai nebus išduotas leidimas nuolat gyventi, niekaip nedaro įtakos jos ir jos šeimos bendravimui, gyvenimui kartu. Tuo tarpu, aplinkybė, kad pareiškėja būdama lietuvių kilmės asmuo, iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, reiškia, kad gyvenimas Lietuvoje nebuvo jos prioritetas. Pareiškėja, atsižvelgiant į ilgalaikį darbą (17 metų) gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Akcentuoja, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, įstaigose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

Pažymi, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

Teigia, kad Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Nurodo, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti pareiškėjai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo ir (ar) panaikinimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, trečiasis suinteresuotas asmuo prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 24S146731 atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, turinti lietuvių kilę ir iki 2009 m. turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios, pareiškėjos teigimu, buvo priversta atsisakyti dėl vykdytų darbo funkcijų Rusijoje. 2019 metais bandė susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau buvo atsisakyta tenkinti šį jos prašymą. Migracijos departamentui pareiškėja 2024?m. sausio 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Prašyme nurodė, kad yra ištekėjusi už Rusijos Federacijos piliečio D. V. (D. V.) (gim. (duomenys neskelbtini)), Lietuvoje gyvena pareiškėjos motina E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), brolis J. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir jos jau pilnametis sūnus S. V. (gim. (duomenys neskelbtini)); turi dar vieną sūnų I. V. (I. V.) (gim. (duomenys neskelbtini)), kuris yra Rusijos pilietis.

Pareiškėja 2024 m. sausio 17 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną, be kita ko, nurodė, kad ji 1997–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos Novgorodo srities Teisingumo departamente antstolės vykdytojos pareigose, 2005–2011 m. – Rusijos Federacijos Novgorodo srities Rejestro nekilnojamojo turto departamente valstybinio registratoriaus pareigose, 2013–2016 m. – Rusijos Federacijos Novgorodo srities Ekonominės plėtros ir prekybos departamente juriskonsulto pareigose, 2019–2020 m. – Rusijos Federacijos Velikij Novgorodo administracijoje vyresniojo biuro darbuotojo pareigose; Rusijoje, Šiuolaikiniame humanitariniame institute, įgijo aukštąjį teisės srities išsilavinimą. Nuo 2020 metų Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose nedirba, yra verslininkė, turi individualią šeimos parduotuvę Rusijoje. Pažymėjo, kad nepalaiko Rusijos–Ukrainos karo, nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai.

VSD 2024 m. gegužės 28 d. išvadoje Nr. 18-5005 nurodyta, kad Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr.?IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“, 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ ir 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“. VSD vertinimu:

1. Pareiškėja dirbdama Rusijos Federacijos valstybės institucijose, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės objektuose (įmonėse, įstaigose, organizacijose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad jose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas ne tik Rusijos, bet ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

2. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės objektuose (įmonėse, įstaigose, organizacijose). VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

3. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose, strateginės reikšmės objektuose (įmonėse, įstaigose, organizacijose) ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

4. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečia neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje, strateginės reikšmės objektuose (įmonėse, įstaigose, organizacijose) ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

5. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

6. Atsižvelgdamas į visą išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2024 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 24S146731 atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2024 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 24S146731 kreipėsi su skundu į teismą, nurodydama, kad nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Jos gyvenimo Lietuvoje keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota formaliai ir nepagrįstai. Pareiškėjos įsitikinimu, nurodyta grėsmė nebuvo tinkamai individualizuota.

II. Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti (pakeisti) jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas (pakeičiamas) tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Teismas akcentuoja, kad, pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą. Jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Be to, jis teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.

Taigi, minėtos nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

LVAT praktikoje taip pat nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose (pvz., 2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1542-492/2024) buvo nagrinėjama kiekvieno užsieniečio individuali situacija, vertinami įrodymai ir daromos išvados dėl jo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrįstai remiasi LVAT pateiktais, su individualia situacija susijusiais, išaiškinimais.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos argumentus, kad ginčijamas sprendimas priimtas nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui ir neatsižvelgus į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 2002 m. įgijusi aukštąjį išsilavinimą Šiuolaikiniame humanitariniame universitete, teisės srityje, ne mažiau kaip 17 metų dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijose: 1997–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos Novgorodo srities Teisingumo departamente, 2005–2011 m. – Novgorodo srities Rejestro nekilnojamojo turto departamente, 2013–2016 m. – Novgorodo srities Ekonominės plėtros ir prekybos departamente, 2019–2020 m. – Velikij Novgorodo administracijoje, t. y. valstybės institucijose, kuriose pareiškėja privalėjo būti lojali Rusijos valdžiai ir jos vykdomai politikai. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjos skundo argumentai nepagrįstai grindžiami, be kita ko, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu ir jo tam tikromis doktrininėmis nuostatomis, kuriomis pabrėžiama kitose valstybėse gyvenančių lietuvių (užsienio lietuvių) teisės tapti Lietuvos Respublikos piliečiais specialaus reguliavimo įstatymu svarba: „Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis. Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia (liet. be kita ko) kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.“

Viena vertus, minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas daugiausia kalba apie užsienyje gyvenančius lietuvius ir jų teisę grįžti į Lietuvą bei gauti palankesnes sąlygas įgyti arba išsaugoti Lietuvos pilietybę; jame nėra numatyta absoliuti teisė atkurti pilietybę, ypač jei yra aplinkybių, keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, pareiškėja pati sąmoningai atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės dėl darbo ar kitų asmeninių priežasčių, tai reiškia, kad ji priėmė sprendimą nutraukti savo teisinį ryšį su Lietuvos valstybe.

Teismas pabrėžia, kad, vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Be to, remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), ES valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). EŽTT yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tokia galimybė nagrinėjamu atveju yra nustatyta ir nepaneigta.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismo vertinimu pareiškėjo nurodytos priežastys, kad, ji priklauso regioninės visuomeninės organizacijai „Sankt Peterburgo lietuvių nacionalinė kultūros autonomija“, kartu su vyru penkerius metus dalyvauja Sankt Peterburgo lietuviams reikšminguose renginiuose; nepritaria Rusijos vykdomai agresijai kitų valstybių atžvilgiu, Rusijos–Ukrainos karui; kartu su vyru ir nepilnamečiu vaiku (Rusijos Federacijos piliečiais) nori persikelti gyventi į Lietuvą; anksčiau yra turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios 2009 m. atsisakė dėl profesinės veiklos reikalavimų Rusijos Federacijoje; nepalaiko ryšių su buvusiais darbdaviais; dirba privačiame sektoriuje; jos pilnametis sūnus S. V. liko gyventi Lietuvoje, kur lankė ir baigė mokyklą „Lietuvių namai“, vėliau baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, šiuo metu dirba Lietuvos ypatingajame archyve; taip pat, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos motina ir jos brolis, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su Rusijos įmonių kolegomis yra išnykusi. Priešingai, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su Rusijos žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės saugumo interesams. Tuo tarpu, pareiškėjos pilnamečio sūnaus gyvenimas ir darbas Lietuvoje yra pačių šeimos narių pasirinkimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, ir kurie nebuvo niekaip paneigti. Pažymėtina, kad pareiškėja Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1998 m. gruodžio 10 d. iki 2009 m. vasario 16 d., t. y. visas gyvenamosios vietos deklaravimo laikotarpis patenka į tą laikotarpį, kai pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijose, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos faktinė gyvenamoji vieta darbo laikotarpiu visą laiką buvo Lietuvos Respublikoje. Kaip savo skunde nurodo pati pareiškėja, Lietuvos Respublikos pilietybės ji buvo priversta atsisakyti 2009 m. dėl darbo Rusijos Federacijos institucijose. Be to, pareiškėjos nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su jos protėviais, kurie buvo tremtiniai, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, ir yra reikšmingi nustatant pareiškėjos lietuvių kilmę. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl pareiškėjos lietuvių kilmės nėra.

Kartu teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėja kurį laiką buvo Lietuvos Respublikos pilietė, neatima iš Valstybės saugumo departamento teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pareiškėjai nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, ginčijamame sprendime yra pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas aiškiai numato, kad pilietybė nesuteikiama asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadinasi, ir tokiems asmenims, kurie gali kelti grėsmę valstybės saugumui, t. y. pilietybės suteikimas ar atkūrimas negali prieštarauti valstybės interesams, įskaitant nacionalinį saugumą.

Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos ir Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024).

Teismas pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. įvertino pareiškėjos užpildytą klausimyną dėl papildomos informacijos, vertino šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvoje. Vertindamas pareiškėjos ryšius Lietuvoje atsakovas nustatė, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo; 2009 m. rugsėjo 12 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1998 m. gruodžio 10 d. iki 2009 m. vasario 16 d.; Lietuvoje niekada nebuvo įdarbinta; nuo 2009 m. vasario 27 d. deklaravo išvykimą į Rusijos Federaciją; į Lietuvą atvyksta per metus keletą kartų su trumpalaikiais vizitais turėdama Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas; pareiškėjos vyras (nuo 1998 m. gruodžio 24 d. iki 2003 m. liepos 21 d. turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo nuo 1998 m. gruodžio 10 d. iki 2024 m. sausio 6 d., Lietuvoje buvo įdarbintas 1999 m. vasario 3 d. (1 dieną), nuo 1999 m. spalio 25 d. iki 1999 m. lapkričio 9 d. (16 dienų)) ir nepilnametis sūnus, gimęs 2007 m., (į Lietuvą atvyksta per metus keletą kartų su trumpalaikiais vizitais turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą) yra užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) piliečiai. Be to, pareiškėja Lietuvoje nekilnojamojo ar kitokio turto neturi. Tai reiškia, kad pareiškėja neturi jokių ekonominių ryšių Lietuvoje.

Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, be kita ko, nustatė, kad pareiškėja didelę dalį savo gyvenimo tikslingai buvo susijusi su Rusijos valstybės institucijomis, jose užėmė atsakingas pareigas (1997–2005 m. Rusijos Federacijos Novgorodo srities Teisingumo departamente ėjo antstolio pareigas, 2005–2011 m. – Novgorodo srities Rejestro nekilnojamojo turto departamente ėjo valstybinio registratoriaus pareigas, 2013–2016 m. – Novgorodo srities Ekonominės plėtros ir prekybos departamente ėjo juriskonsulto pareigas, 2019–2020 m. – Velikij Novgorodo administracijoje ėjo vyresniojo biuro darbuotojo pareigas), kurioms reikalingos atitinkamos žinios ir išsilavinimas. Be to, eidama minėtas pareigas Rusijos valstybės institucijose turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs Rusijos Federacijai bei palaiko jos valdžią; jos užimamos pareigos, galimybė turėti kontaktų su asmenimis, betarpiškai susijusiais su valstybės politikos vykdymu, prieiga prie informacijos, kelia papildomų rizikų ir patvirtina VSD išvadą dėl pareiškėjos galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Pareiškėjos skundo argumentai, jog ginčijamame sprendime remtasi tik VSD išvada, bet neįvertinta individuali situacija, atmetami kaip nepagrįsti. Vien tai, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo ir anksčiau yra turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios savo noru atsisakė dėl darbo Rusijos Federacijos institucijose, taip pat tai, kad Lietuvoje jau kurį laiką gyvena pareiškėjos pilnametis sūnus, motina ir brolis, savaime nėra reikšmingesnės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas. Sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjos 2002 m. įgytas aukštasis teisės srities išsilavinimas Šiuolaikiniame humanitariniame universitete, ilgametė (17 metų) darbo Rusijos Federacijos valstybės institucijose patirtis, reiškia, kad jos profesijos ir darbo pasirinkimas buvo kryptingas, nebuvo atsitiktinis ir fragmentiškas. Pareiškėjos buvęs darbas Rusijos valstybės institucijoje, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio rėžimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės saugumo interesams.

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, Rusijos plataus masto karinę invaziją į Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57?straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėja, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Be to, pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusiose darbovietėse dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės saugumo interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamento 2024 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. 24S146731 priimtas atlikus individualų asmens ir surinktų objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas. Ginčijame sprendime ne tik įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, bet ir, priešingai nei skunde nurodo pareiškėja, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamo sprendimo nei pareiškėjo skunde nurodytais, nei kitais argumentais.

IV. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovo ginčijamo sprendimo panaikinti nėra teisėto pagrindo, dėl to pareiškėjos reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja taip pat reiškia reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

Teismas pažymi, kad nustačius, kad ginčijamas atsakovo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra pagrindo, jokie papildomi įpareigojimai atsakovui dėl pareiškėjos prašymo išnagrinėjimo iš naujo, negali būti nustatomi, todėl šis pareiškėjos reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrinus visus argumentus, darytina išvada, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjos individuali situacija), todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos skundas atmestinas kaip negrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteisiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos G. K. (G. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.