- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-128-519/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07503-2022-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolės Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus
- Nukentėjusysis
- T. M.
- Nuteistasis
- A. V.
- Civilinis ieškovas
- Šiaulių teritorinės ligonių kasos
- Kaltinamasis
- A. V.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, A. V. įpareigotas dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Bausmės pradžią A. V. nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio patvirtinto nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nukentėjusiojo T. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. V. T. M. priteista 180 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos – 680 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško priteistos žalos nukentėjusiajam T. M. atlyginimo. Likusi nukentėjusiojo T. M. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.
Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas 42,64 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista iš A. V. 42,64 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai.
Pripažintos nukentėjusiojo T. M. 1863,40 Eur teisinės pagalbos išlaidos proceso išlaidomis ir priteista iš kaltinamojo A. V. 1863,40 Eur proceso išlaidų nukentėjusiojo T. M. naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. V. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą T. M., o būtent: 2022 m. kovo 3 d. apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini) namu, tyčia metaliniu strypu keturis kartus sudavė nukentėjusiajam į kairę ranką, kairės plaštakos pirštą, tuo T. M. sukeldamas fizinį skausmą, o dėl odos nubrozdinimo kairiame dilbyje su aplinkine poodine kraujosruva, poodinių kraujosruvų kairiame dilbyje, kairiame rieše pereinančią į plaštaką, odos nubrozdinimų kairės plaštakos II-ame piršte, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 3 d. ir jį išteisinti.
2.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos nuosprendis iš esmės grindžiamas nukentėjusiuoju pripažinto T. M., liudytojos A. M. parodymais bei specialisto išvada. Teismo vertinimu, jo parodymai yra tik jo gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto teigimu, svarbi aplinkybė yra ta, kad tiek T. M., tiek A. M. dėl šio įvykio buvo pareikšti įtarimai. Pažymi, jog jų parodymai taip pat buvo duoti kaip įtariamųjų, tačiau apeliantui nesuprantama, kodėl teismas šių parodymų nelaikė jų gynybine pozicija siekiant išvengti atsakomybės.
2.2. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pabrėždamas, kad jis (A. V.) duodamas parodymus nebuvo nuoseklus, neįvertino tai, jog jis yra garbingo amžiaus turintis sveikatos problemų (kas patvirtina į teismo posėdžius kviesta greitoji medicinos pagalba). Pažymi, jog dėl esminių aplinkybių jo parodymai viso proceso metu nekito. Teigia, kad vertinant T. M. parodymus, teismas neįvertino, jog T. M. viso proceso metu neigė sudavęs smūgius jam (A. V.), o paaiškinti, iš kur pas jį (A. V.) atsirado nosyje, pakaušyje, kojų čiurnose sužalojimai, viso tam reikėjo devynių trauminių poveikių, nesugebėjo. Dėl A. M. duotų parodymų apeliantas skunde nurodo, kad ji yra nukentėjusiojo T. M. žmona, susijusi su nukentėjusiuoju artimais ryšiais, todėl šios liudytojos parodymai turi būti vertinami kritiškai. Vien ta aplinkybė, kad A. M. paskambinusi į bendros pagalbos centrą nurodė, kad kaimynas „šoko su pjūklu“, o vėliau T. M. duoti parodymai apie tai, kad jis (A. V.) neva grasino jį nužudyti, rodo, jog T. M. ir A. M. siekė kuo labiau paversti situaciją jiems naudinga linkme. Apelianto įsitikinimu, T. M. puikiai žinodamas, kad santykiai su juo (A. V.) eilę metų yra konfliktiški, pats atėjo į įvykio vietą, į teritoriją, kuri jam nuosavybės teise nepriklauso, priekaištauti jam (A. V.) dėl menkavertės dingsties taip sukeliant konfliktą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nuo T. M. namų iki įvykio vietos yra apie 100 metrų.
2.3. Apelianto įsitikinimu, nuosprendis buvo grindžiamas išimtinai subjektyviais nukentėjusiojo parodymais dėl savo paties veiksmų jo (A. V.) atžvilgiu. Teigia, jog pirmosios instancijos teismui selektyviai vertino atvykusių policijos pareigūnų parodymus, juos „pritempiant“ prie subjektyvių nukentėjusiojo parodymų (dėl metalinio strypo įvykio vietoje atsiradimo ir buvimo, galimo juo nukentėjusiojo sužalojimo, jo (A. V.) neadekvataus elgesio įvykio vietoje). Taip pat apeliantas teigia, kad teismas visiškai nevertino, negretino bei nemotyvuotai atmetė objektyvius įrodymus (specialistų išvadas, medicinines apžiūras), kurie paneigia nukentėjusiojo iškeltą versiją dėl jo (A. V.) užpuolimo ir jo gynybos, nors šie objektyvūs įrodymai, pasak apelianto, pagrindžia jo duotus parodymus dėl įvykio aplinkybių, jo kilimo priežasčių, eigos, sukeltų pasekmių.
2.4. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis nuostatomis ir teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-532/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-7-128-699/2017 ir kt.) nurodo, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas), apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, nesurinkus neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, nesant galimybės pašalinti esamų abejonių apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į nuteistojo A. V. apeliacinį skundą nukentėjusiojo T. M. atstovas advokatas K. K. prašo atmesti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir iš nuteistojo A. V. priteisti nukentėjusiojo T. M. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Atsiliepime nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas BPK normų bei Kasacinio teismo formuojamos praktikos, pagrįstai rėmėsi liudytojų T. M., A. M., M. D., A. A. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) vaizdo kamerų įrašais ir kitais, byloje esančiais įrodymais. Pažymi, jog teismas be kitų įrodymų vertino ir paties nuteistojo paaiškinimus, todėl nesutinka su apelianto skundo argumentais, kad teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi tik T. M., A. M. parodymais bei specialisto išvada. Atstovo teigimu, teismas išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių visuma atskleidė, kad apeliantas 2022 m. kovo 3 d. nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
3.2. Atstovas atsiliepime cituoja nuteistojo A. V., nukentėjusiojo T. M., liudytojo M. D., A. A. parodymus, 2022 m. balandžio 14 d. daiktų apžiūros, 2022 m. balandžio 1 d. apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas aplinkybes. Atstovo teigimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad nuteistasis, naudodamas metalinį strypą, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistojo A. V. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti bei nepriteisti iš nuteistojo A. V. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nukentėjusysis T. M. ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo A. V. nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir paviršutiniškai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje neišdėstė ir byloje surinktais įrodymais nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, nuosprendį grindė prielaidomis. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas bylai svarbias faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. V. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta ne tik nukentėjusiojo T. M. ar jo sutuoktinės A. M. parodymais, tačiau ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia A. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.
7. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).
8. Kaip matyti, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai grindė jo kaltę nukentėjusiojo T. M. ir liudytojos A. M. parodymais, nurodydamas, kad dėl šio įvykio jiems buvo pareikšti įtarimai, jie siekė paversti situaciją sau naudinga linkme, todėl jų parodymai turi būti vertinami kritiškai. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Priešingai nei nurodo apeliantas, įvertinęs nukentėjusiojo T. M. ir jo sutuoktinės liudytojos A. M. viso proceso metu duotus parodymus ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo T. M. ir liudytojos A. M. parodymais grindė nuteistojo A. V. kaltę. Jų parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaravo, sutapo tarpusavyje, buvo logiški, be to, juos patvirtina ne tik specialisto išvada, kurioje užfiksuoti nukentėjusiajam T. M. padaryti sužalojimai, bet ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų A. A. ir M. D. duoti parodymai, „Body“ kamerų vaizdo įrašai bei kiti bylos įrodymai, todėl jais abejoti ar laikyti juos nepatikimais, teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, neturi jokio objektyvaus pagrindo.
9. Pažymėtina, jog nukentėjusysis T. M. viso proceso metu iš esmės nurodė tuos pačius A. V.jo atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus – su metaliniu strypu keletą kartų smūgiavo jam į galvą, jis užsidengė galvą kaire ranka, todėl smūgiai buvo suduoti jam į kairę ranką, o jo parodymus patvirtina kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai.
10. Šiuo atveju, byloje pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 142) patvirtina nukentėjusiojo T. M. parodymus, kadangi jam nustatyti sužalojimai: odos nubrozdinimas kairiame dilbyje su aplinkine poodine kraujosruva bei odos nubrozdinimas kairės plaštakos II piršte, ir jų padarymo būdas, atitinka nurodomą nuteistojo A. V. smurtavimą prieš nukentėjusįjį būdą.
11. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojai A. A. ir M. D., kurie apklausiami teisme patvirtino, kad nukentėjusiajam T. M. buvo sužalota kairė ranka, bei atliktos asmens kūno apžiūros metu fiksuoti T. M. patirti sužalojimai – ant kairės rankos dilbio matomas patinimas bei ant to paties dilbio matoma kraujosruva su nubrozdinimu (1 t., b. l. 126, 129–130). Be to, „Body“ kamerų vaizdo įrašuose užfiksuota, kad nukentėjusysis T. M. atvykusiems policijos pareigūnams aiškino, kad A. V. „su tuo metalu jam per ranką davė“, „su basliu atbėgo link jo, iš karto puolė, trenkė jam į ranką, jis užsidengė galvą, po to jie susistumdė, paguldė A. V. ant žemės ir iškvietė policiją“ (1 t., b. l. 54–56, 58–60).
12. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojos A. M. parodymai, kuri tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad ji išgirdo šaukiant vyrą, kad kviestų policiją, ir pamatė abu vyrus, gulinčius ant žemės: vyras buvo apžergęs A. V. ties liemeniu ir rankomis laikė šio rankas prispaudęs prie žemės. Ji iškvietė pareigūnus. Vėliau vyras jai papasakojo, kad jam priėjus prie eglės, A. V. ten nebuvo, bet šis iššoko iš savo sklypo ir trenkė jam kelis kartus su metaliniu strypu. Tada vyras suėmęs A. V. pervertė šį ant žemės ir šaukė ją, kad iškviestų policiją. Ji matė labai stiprų patinimą vyrui nuo riešo iki pat alkūnės. Nors liudytoja skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą nurodė, kad kaimynas puolė ant jos vyro su pjūklu, tačiau tai neduoda pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais, kuri šioje byloje parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kaip paaiškino teisme apklausta liudytoja A. M., jog ji sakė, kad kaimynas užpuolė jos vyrą su pjūklu, nes tuo metu ji dar nebuvo spėjusi ateiti į įvykio vietą, tai pagalvojo, kad su pjūklu užpuolė, bet priėjusi arčiau pamatė strypą.
13. Šių aptartų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis A. V., leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiuoju T. M. ar liudytoja A. M., ir nesivadovauti jų parodymais, nėra teisinio pagrindo, nes jie iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, vienas kitą papildantys ir neprieštaraujantys, logiški ir aiškūs. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiojo T. M. parodymus dėl A. V. smurtavimo jo atžvilgiu aplinkybių.
14. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir abejones dėl nukentėjusiojo T. M. ir liudytojos A. M. parodymų patikimumo, jog jiems buvo pareikšti įtarimai dėl A. V. sužalojimo, pažymėtina, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2022 m. rugsėjo 15 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) T. M. ir A. M. atžvilgiu nutrauktas, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms – būtinajai ginčiai ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymui (BPK 28 straipsnio 1, 2 dalys, 29 straipsnis). Šis prokuroro nutarimas yra įsiteisėjęs, todėl nuteistojo A. V. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės – dėl T. M. ir A. M. jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų; dėl specialisto išvadoje jam nustatytų sužalojimų, dėl kurių plačiai pasisakyta minėtame prokuroro ir aukštesniojo prokuroro 2022 m. spalio 27 d. nutarimuose, Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. lapkričio 28 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 3 d. nutartyse, – iš naujo negali būti vertinamos ir analizuojamos. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo T. M. ir liudytojos A. M. parodymai atitinka byloje esančių nešališkų liudytojų A. A. ir M. D. parodymus bei kitus objektyvius duomenis (užfiksuotus specialisto išvadoje, asmens apžiūros protokole, Body kameros vaizdo įrašuose ir kt. bylos medžiagoje) ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog A. V. padarė jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. V. gynybinė versija prieštarauja surinktiems įrodymams, todėl laikytina neobjektyvia ir atmestina.
16. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).
17. Skirdamas nuteistajam A. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 ir 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Įvertinus tai, kad A. V. neteistas, baustas administracine tvarka, yra pensininkas, savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, byloje nenustatytos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, taip pat įvertinus veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistajam buvo skirta viena iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros. Šios bausmės terminas nustatytas mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistajam parinktas įpareigojimas, kuris darys teigiamus pokyčius nuteistojo elgsenai. Spręsti, kad nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
18. Nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistojo A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą bei dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių buvimo, nėra pagrindo nesutikti ir su šioje byloje pareikštų civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai atlyginti išsprendimu.
19. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė A. V. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina A. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentai dėl nuosprendyje padarytų išvadų, t. y. dėl jo kaltės, nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Dėl nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
20. Nukentėjusiojo T. M. atstovas advokatas K. K. prašo nukentėjusiojo T. M. naudai iš nuteistojo A. V. priteisti 1001,10 Eur turėtų išlaidų už atsiliepimą į apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Iš pateiktų duomenų – 2023 m. kovo 27 Kasos pajamų orderio kvito serija (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. kovo 27 d. PVM sąskaitos faktūros – matyti, jog nukentėjusysis T. M. advokatui sumokėjo 1001,10 Eur.
21. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą bei į teismų praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Tos pačios taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teismo procese. Praktikoje laikomasi nuostatos, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų išieškojimo klausimą.
22. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, be kita ko turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas. Nukentėjusiojo T. M. atstovas pateikė atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, dalyvavo dviejuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, jog byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių nuteistojo sunkią turtinę padėtį, prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo atstovo prašymas priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas už jam suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas visiškai, išieškant iš nuteistojo A. V. nukentėjusiojo naudai 1001,10 Eur už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
24. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartimi nuteistajam A. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Edmundas Jankaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. balandžio 5 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš A. V. valstybės naudai priteisti 120,00 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
25. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi atmetė nuteistojo apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam A. V. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, kai gynėjo dalyvavimas baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka yra privalomas. Tačiau teisėjų kolegija taip pat atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis A. V. yra pensinio amžiaus, pats apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nedalyvavo, o tinkamą nuteistojo A. V. teisės į gynybą užtikrinimą atliko paskirtas gynėjas, taip pat įvertindama nuteistojo turtinę padėtį (priteisti civiliniai ieškiniai, priteistos nukentėjusiajam patirtos proceso išlaidos), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą išieškoti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą.
Priteisti iš nuteistojo A. V. nukentėjusiojo T. M. naudai 1001,10 Eur (vieną tūkstantį vieną eurą ir 10 centų) turėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti.
Iš nuteistojo A. V. nepriteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.