Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-400-440/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-03
Bylos Nr.: e2A-400-440/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-04281-2020-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Birutė Simonaitienė, Vilija Valantienė
Atsakovas: V. P.
Ieškovas: T. K.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-400-440/2021 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04281-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.9.2; 2.6.16.11.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-332-772/2021 pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovei V. P. dėl be pagrindo įgytų lėšų ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. P. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės T. K. 4 402,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 4402,00 Eur sumos už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 12 d., viso 760,40 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2014 m. kovo 1 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 1), pagal kurią ieškovė iš atsakovės išsinuomojo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos terminas – trys metai, nuo 2014 m. kovo 1 d., nuomos mokestis – 1300,00 Lt (376,51 Eur) per mėnesį. Sutartyje Nr. 1 (6.2 punktas) buvo numatyta, kad ieškovė (nuomininkė) atsakovei (nuomotojai) sumoka nuomos mokestį iš anksto už kelis metus, sumokėtas nuomos mokestis bus skirtas namo išorinei apdailai ir sienos remontui, todėl ieškovė 2014 m. spalio 16 d. sumokėjo atsakovei 40 000,00 Lt. Atsakovė apie pinigų gavimą patvirtino įrašu ir parašu pačioje sutartyje.

3. Nepasibaigus numatytam nuomos terminui atsakovė paprašė ieškovės sumokėti nuomos mokesčio avansu, todėl šalys pasirašė naują sutartį dėl to paties namo nuomos – 2015 m. rugpjūčio 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau – Sutartis Nr. 2), kurioje buvo numatytas nuomos terminas trys metai, nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., nuomos mokestis – nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. 1300,00 Lt (376,51 Eur) per mėnesį. Sutarties Nr. 2 6.2 punkte šalys numatė nuomos mokesčio mokėjimą avansu už kelis metus, todėl ieškovė sutarties pasirašymo dieną sumokėjo atsakovei 6 732,00 Eur (22 000,00 Lt), o atsakovė apie pinigų gavimą patvirtino įrašu ir parašu pačioje sutartyje.

4. 2017 m. kovo 1 d. šalys vėl pasirašė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 3) dėl to paties namo nuomos dviejų metų terminui nuo 2017 m. kovo 1 d., nuomos mokestis – nuo 2017 m. kovo 1 d. 500,00 Eur per mėnesį. Sutarties Nr. 3 6.2 punkte šalys numatė, kad ieškovė iki 2017 m. gegužės 17 d. turi sumokėti nuomos mokestį už du metus – 12000,00 Eur. 2017 m. gegužės 17 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 12 000,00 Eur. Atsakovė apie pinigų gavimą patvirtino įrašu ir parašu pačioje sutartyje.

5. 2019 m. sausio 31 d. šalys vėl pasirašė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 4) dėl to paties namo nuomos vienerių metų terminui nuo 2019 m. kovo 1 d., nuomos mokestis – nuo 2019 m. kovo 1 d. 567,00 Eur per mėnesį. Sutarties Nr. 4 6.2 p. numatyta, kad ieškovė iki 2019 m. sausio 31 d. turi sumokėti 6 800,00 Eur nuomos mokestį, kurį ieškovė atsakovei sumokėjo tą pačią dieną, o atsakovė apie pinigų gavimą patvirtino įrašu ir parašu pačioje sutartyje.

6. Šalys dėl nuomos santykių derybas pradėjo dar 2013 m. gruodžio mėnesį, ieškovei apsigyvenus išnuomotame name. Nuomos santykiai pasibaigė 2020 m. balandžio 15 d. Abi šalys derino nuomos sutarčių tekstus, tačiau kas parengė jų projektus ieškovė neprisimena. Ieškovė mano, kad prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį tenka atsakovei, todėl ji neturėjo mokėti atskirai nuomotojai gyventojų pajamų mokestį. Ieškovė neneigė, kad sudarant naują nuomos sutartį, buvo planuojama seną sutarties tekstą suplėšyti, tačiau ji sutarčių tekstus išsaugojo savo kompiuteryje.

7. Pagal Sutartį Nr. 1 2014 m. spalio 16 d. sumokėta nuomos mokesčio 40 000,00 Lt (11584,00 Eur) suma ir pagal Sutartį Nr. 2 2015 m. rugpjūčio l d. sumokėta nuomos mokesčio 22 000,00 Lt (6372,00 Eur) suma neatitinka Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sąlygų. Šių sutarčių galiojimo metu buvo numatytas mėnesio nuomos mokestis 1 300,00 Lt, tokio dydžio nuomos mokesčio mokėjimo terminas nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., viso 36 mėn., todėl nuomos mokesčio pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 Ieškovė turėjo sumokėti 46 800.00 Lt (13 554,00 Eur), o sumokėjo 62 000,00 Lt (17 956,00 Eur). Mokėtinas nuomos mokesčio sumas skaičiavo ir ieškovei sumokėti nurodė atsakovė, todėl atsakovė negalėjo nežinoti, kad suskaičiavo ženkliai per dideles nuomos mokesčio sumas. Ieškovė tik pasibaigus paskutinės sutarties galiojimui pastebėjo, kad yra 4 402,00 Eur nuomos mokesčio permoka pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2. kurios atsakovė neįskaičiavo pagal po to sekusias šalių sudarytas Sutartį Nr. 3 ir Sutartį Nr. 4, tokiu būdu atsakovė įgijo jai nepriklausančią 4 402,00 Eur sumą, todėl šią sumą atsakovė privalo grąžinti ieškovei.

Atsiliepimas

8. Atsakovė T. K. prašė ieškinį atmesti ir atsakovei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė sutinka su ieškove, kad tarp šalių 2014 m. kovo 1 d. buvo sudaryta Sutartis Nr. 1 ir atsakovė iš ieškovės 2014 m. spalio 16 d. buvo gavusi 40 000 Lt grynais. Sudarant Sutartį Nr. 2, ji 2015 m. rugpjūčio 1 d. iš ieškovės papildomai avansu 22 000 Lt nuomos mokesčio negavo. Sudarius Sutartį Nr. 1, ieškovė jai buvo sumokėjusi 40 000 Lt, todėl papildomai sumokėti avansu nuomos mokestį ji nereikalavo. Ieškovei nebuvo jokios priežasties 2015 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei mokėti papildomai 22 000 Lt, kada nuo 2014 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 1 sudarymo) iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. buvo praėję 17 mėnesių, o nuomos mokesčio suma (be GPM) už tokį nuomos laikotarpį sudarė 22 100 Lt, nuomos mokesčio likutis buvo – 6800 Lt.

9. Šalys 2015 m. rugpjūčio mėnesį sutarė suplėšyti Sutarties Nr. 1 (kuri galiojo nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.) originalus, ir persirašyti šią nuomos sutartį naujai, nurodant, kad namo nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Sutartyje Nr. 2, esant atsakovės žyma „Pagal sutartį gavau 6 372 Eur (arba 22 000 Lt ) V. P.“ reiškia, kad šalys buvo sutarusios ir atsakovė įsitikinusi, jog Sutarties Nr. 1 originalai suplėšyti, reikėjo atžymėti, kad ieškovė atsakovei jau anksčiau yra mokėjusi už nuomą (tam, kad atsakovė, nebesant (esant suplėšytam) Sutarties Nr. 1 originalui, nepareikalautų iš ieškovės antrą kartą už nuomą). Kad ieškovė atsakovei 2015 m. rugpjūčio 1 d. nemokėjo 22 000 Lt, rodo ir įrašų apie 40 000 Lt ir 22 000 Lt sumas skirtingumas – priešingai nei Sutartyje Nr. 1 esančiame įraše dėl 40 000 Lt gavimo, Sutartyje Nr. 2 nėra nurodyta datos.

10. Šalys susitarė suplėšyti ir Sutarties Nr. 2 originalus bei 2017 m. kovo 1 d. sudarė Sutartį Nr. 3, kur nurodyta, kad namas perduotas nuomininkei 2017 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 3 2.2 punktas), namas išnuomojamas dviejų metų terminui, o nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 1 d., nors pagal, kaip buvo įsitikinusi atsakovė, suplėšytą Sutarties Nr. 2 originalą namas buvo išnuomotas 3 metų laikotarpiui nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. Nors pagal Sutartį Nr. 2 ieškovė atsakovei būtų galėjusi mokėti po 1 300 Lt (376,50 Eur) nuomos mokesčio (be GPM) net iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., tačiau pagal Sutartį Nr. 3 ji įsipareigojo nuo 2017 m. kovo 1 d. atsakovei mokėti 500 Eur plius įstatymų nustatytas gyventojų pajamų mokestis (kas sudaro 1 985,36 skaičiuojant litais). Ieškovė atsakovei 2017 m. gegužės 17 d. sumokėjo 12 000 Eur nuomos mokestį (be GPM), tai yra sumokėjo už 24 mėnesius po 500 Eur. Šalys taip pat sutarė suplėšyti Sutartį Nr. 3. Jeigu, kaip tvirtina ieškovė, ji iki 2017 m. kovo 1 d. būtų buvusi sumokėjusi atsakovei 62 000 Lt (4 402 Eur daugiau nei turėjo mokėti), nėra abejonių, kad sudarant 2017 m. kovo 1 d. Sutartį Nr. 3 apie tai būtų buvę nurodyta Sutartyje Nr. 3 (arba kitame dokumente) ir ieškovė nebūtų mokėjusi atsakovei 12 000 Eur.

11. Atsakovė buvo įsitikinusi, kad vykdant šalių sutarimą Sutarties Nr. 3 originalūs egzemplioriai yra suplėšyti, ir šalys 2019 m. sausio 31 d. sudarė Sutartį Nr. 4 vienerių metų terminui, skaičiuojamas nuo 2019 m. kovo 1 d., mėnesinis nuomos mokestis 567 Eur, pridedant įstatymų nustatytą gyventojų pajamų mokestį, o namas perduotas nuomininkei esą 2019 m. kovo 1 d. Ieškovė atsakovei sumokėjo 6 800 Eur nuomos mokestį, tai yra sumokėjo už 12 mėn. po 567 Eur (be 4 Eur). Šalys susitarė suplėšyti ir Sutarties Nr. 4 originalius egzempliorius. Atsakovei nesutikus toliau nuomoti namo ieškovei bei nurodžius paliktus turto trūkumus ieškovė „sugalvojo“, kad yra permokėjusi už namo nuomą. Pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje nurodydama nuomos mokestį pagal Sutartį Nr. 3 ir Nr. 4 atitinkamai 500 Eur ir 567 Eur nutyli, jog pagal Sutartį Nr. 3 ir Nr. 4 ji turėjo sumokėti atsakovei ir gyventojų pajamų mokestį (atitinkamai 1800 Eur ir 1020 Eur).

12. Nuomos sutarties tekstą jai atsiuntė ieškovė. Sudarius sutartį ji pastebėjo, kad šalys nuomos sutartyje nėra aptarusios gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo klausimo, todėl vėliau sudarant dvi nuomos sutartis, sutartyse nurodė, kad turi būti mokomas ir gyventojų pajamų mokestis. Suplėšant nuomos sutarties originalą, ieškovė sakė atsakovei, kad tai daroma tam, jog pastaroji nemokėtų gyventojų pajamų mokestį. Pagal atsakovės apskaičiavimą, ji nėra gavusi iš ieškovės daugiau pinigų nei pastaroji nurodė ieškinyje, o be to atsakovei atliekant su ieškove nuomos mokesčio apskaičiavimą, ji net yra suklydusi dėl 2 mėnesių nuomos mokesčio. Atsakovė gyventojų pajamų mokesčio valstybei nuo gautų pajamų nemokėjo. Tarp šalių buvo abipusis pasitikėjimas, todėl sudarant kitas numos sutartis, jos vartojo abipusiai aptartas sąvokas, tai yra atsakovė pripažindavo, jog jau yra gavusi, o ne sutarties sudarymo metu gavo nurodytas pinigų sumas. Ieškovė mokėjo atsakovei pinigus dalimis, o ne tomis pinigų sumomis kurios nurodytos sutartyse, kadangi atsakovė mokėjo dalimis rangovui, kuris atliko gyvenamojo namo statybos remonto darbus. Naujos sutartys nepasibaigus nuomos terminui buvo sudaromos dėl to, kad keitėsi Lietuvos Respublikos piniginis vienetas, be to buvo pastebėta, jog sutarties sąlygoje nėra nurodyta, kas turi sumokėti valstybei gyventojų pajamų mokestį.

13. Atsakovė nėra gavusi iš ieškovės daugiau nei jai priklausė pagal pirmiau išvardintas nuomos sutartis, todėl atsakovė nėra be teisinio pagrindo įgijusi jokių ieškovės sumų, todėl ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti 760,40 Eur palūkanų taip pat visiškai nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies. Ieškovei T. K. iš atsakovės V. P. priteista 4402,00 Eur be pagrindo įgytų lėšų ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo (pareiškimo) pateikimo teismui dienos (2020 m. rugpjūčio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 25,93 Eur materialinės (kompensacinės) palūkanos už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 13 d., likusioje dalyje šį ieškinio reikalavimas atmestas; priteista 999,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15. Teismas nustatė, kad šalys skirtingai aiškina sudarytų sutarčių sąlygas ir sumokėtų pinigų kiekį, tačiau abi pripažįsta, kad sudarant naują nuomos sutartį, kiekviena ankstesnė nuomos sutartis turėjo būti sunaikinta (suplėšyta), o tokio veiksmo tikslas buvo išvengti mokestinės prievolės valstybei pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Šalims sudarius dvi pirmąsias nuomos sutartis, jos nenurodė kuriai iš šalių tenka prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį, o trečioje ir ketvirtoje šalių sudarytų sutarčių 6.1. punktų sąlygose, kurias šalys aiškina skirtingai, pasisakyta, kad šis mokestis yra pridedamas už ankstesnį laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad sutarčių tekstas yra neišsamus, sąlyginis ir teisiškai ydingas. Šių sutarčių sąlygose vartojamą žodį ,,pridedant“ šalys aiškina skirtingai, todėl teismui nėra pagrindo remtis gramatiniu jos aiškinimu, kadangi abiejų šalių tikslas buvo išvengti mokestinės prievolės valstybei, tai yra faktiškai nepatiriant papildomų išlaidų. Teismo vertinimu šalys turėjo norą išvengti ir kitos mokestinės prievolės už komunalinių atliekų išvežimą.

16. Vertindamas skirtingus šalių paaiškinimus dėl Sutarties Nr. 2 pabaigoje atsakovės padaryto įrašo apie 6372,00 Eur nuomos mokesčio sumokėjimą, teismas padarė šias išvadas. Pirma, atsakovė visų sutarčių pabaigoje sąmoningai padarė įrašus, apie iš ieškovės gautas pinigų sumas. Kadangi šalys buvo susitarusios, jog nuomininkė nuomos mokestį nuomotojai mokės grynais pinigais, pripažino, kad atsakovė gavo iš ieškovės nurodytas pinigų sumas kaip nuomos mokestį ir sprendė, kad teismui nėra teisinio pagrindo šį teisinį santykį aiškinti remiantis paskolos sutarčių nuostatomis, kaip to norėtų atsakovės atstovas. Antra, teismas atsižvelgdamas į atsakovės socialinį statusą, sutartinį kaip nuomotojos pranašumą, pripažintino, kad atsakovei nebuvo jokių kliūčių sudarant antrą nuomos sutartį ir joje padarant įrašą apie gautą pinigų sumą, nurodyti, jog tai yra pinigų dalis gauta iš ieškovės anksčiau. To nepadariusi atsakovė turi prisiimti iš to kylančias teisines pasekmes. Trečia, teismas įvertinęs abiejų šalių elgesį sutarčių vykdymo laikotarpiu laikė, kad jis neatitiko teisės normų reikalavimų, kadangi egzistavo jų siekis išvengti gyventojų pajamų mokesčio prievolės valstybei. Tokie šalių veiksmai viešosios prievolės atžvilgiu rodo jų nesąžiningumą, o iš šio teisinio santykio kylanti mokestinė prievolė tenka atsakovei, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas kaip gavusiai iš nuomos santykių pajamas. Ketvirta, teismas atmetė atsakovės atsikirtimus, jog ji nėra gavusi iš ieškovės 6372,00 Eur ginčo sumos ar, kad ieškovė turėjo jai sumokėti gyventojų pajamų mokestį pagal vėliau šalių pasirašytas trečią ir ketvirtą nuomos sutartį, nors šalių teisiniai santykiai tęsėsi daugiau kaip šeši metai ir šis mokestis iki šiol nėra sumokėtas valstybei. Penkta, abi sutarties šalys derino pasirašomų sutarčių tekstus ir atsakovė tam turėjo pakankamai laiko, kadangi tik po ieškovės apsigyvenimo nuomojamame name buvo pasirašyta pirmoji nuomos sutartis.

17. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal pirmą ir antrą nuomos sutartį faktiškai sumokėjo atsakovei 62 000,00 Lt (atitikmuo 17 956,00 Eur) nuomos mokestį, nors privalėjo sumokėti tik 46 800,00 Lt (atitikmuo 13 554,00 Eur). Nurodyta ieškovės permoka negali būti įskaitytą ir į nuomos mokestį kylantį iš vėliau tarp šalių pasirašytų sutarčių, ji liko jai negrąžinta ir nuomos santykiams pasibaigus. Todėl teismas pripažino, kad pagal pirmą ir antrą nuomos sutartis atsakovė gavo iš ieškovės daugiau nuomos mokesčio, nei ieškovė privalėjo sumokėti, todėl nurodytą sumą atsakovė turi grąžinti ieškovei. Teismas padarė išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų supratusi, jog nurodytu laikotarpiu yra gavusi didesnę nuomos mokesčio dalį, nei ieškovė turėjo jai faktiškai sumokėti. Teismas vertino, kad ieškovė suklydo sumokėjusi 4402,00 Eur daugiau, tai laikydama nuomos mokesčiu, kuris viršijo numatytose pirmosiose dvejose sutartyse nuomos mokesčio sumą, dėl to atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškovei iš atsakovės priteisė visa nurodyta pinigų suma, kurią atsakovė gavo nepagrįstai.

18. Teismas pripažino iš dalies pagrįstu atsiliepimo į ieškinį argumentą, kad iki 2020 m. liepos 1 d. atsakovė nelaikytina ieškovės skolininke, todėl atmetė kreditorės prašymas priteisti jai iš skolininkės nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. materialines (kompensuojamąsias) palūkanas. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės materialines (kompensacine) palūkanas už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 12 d. tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei 25,93 Eur materialines (kompensacines) palūkanas nuo 2020 m. liepos 1 d. 2020 m. rugpjūčio 12 d.

19. Teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą nustatė, kad tarp šalių apie septynerius metus egzistavo glaudūs asmeniniai santykiai ir sprendė, kad atsakovės atsiliepimo atsikirtimas, jog ji nėra gavusi iš ieškovės 6372,00 Eur sumos, kuomet atsakovė pati padarė savo ranka įrašą sutartyje ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro teisinio pagrindo atmesti ieškovės ieškinį.

20. Teismas proporcingai teismo patenkintiems reikalavimams ir atlikęs atsakovei priklausančios sumos įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteisė sumokėtą 99,19 Eur žyminį mokestį ir 894,41 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Iš viso ieškovei iš atsakovės priteisė 993,60 Eur bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

21. Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies ir iš atsakovės ieškovei priteista 4402 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 25,93 Eur palūkanų, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, panaikinti; šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį šioje dalyje atmesti, atsakovei iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

21.1. Šalys 2014 m. kovo 1 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės išsinuomojo gyvenamąją namą, adresu (duomenys neskelbtini), trejų metų terminui (nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.) nuomos mokestis – 1300 Lt per mėnesį. Šioje Sutartyje Nr. 1 atsakovės ranka yra padarytas įrašas „Pagal sutartį gavau: 40000 Lt į skolą V. P. 2014 m. spalio 16 d.“. Šalys vienodai aiškina, kad pagal šią nuomos sutartį atsakovė iš ieškovės gavo 40000 Lt, tik skyrėsi šalių paaiškinimai, kada konkrečiai ši suma atsakovei buvo sumokėta. Svarbu tai, jog abi šalys pripažino, kad ši nuomos sutartis šalių sutarimu (abu jos originalūs egzemplioriai) buvo sunaikinti pasirašant 2015 m. rugpjūčio 1 d. Sutartį Nr. 2, kurioje nustatytas trijų metų nuomos terminas (nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.), nuomos mokestis – 1300 Lt per mėnesį. Šioje nuomos sutartyje atsakovė padarė įrašą „Pagal sutartį gavau 6372 Eur (arba 22000 Lt) V. P.“. Ieškovė tvirtino, kad ji pasirašant Sutartį Nr. 2 realiai atsakovei grynais sumokėjo 6372 Eur, todėl atsakovė ir padarė šį įrašą šioje nuomos sutartyje, tuo tarpu atsakovė tvirtino, kad šios sumos ji pasirašant Sutartį Nr. 2 iš ieškovės negavo, o minėtas įrašas dėl 6372 Eur buvo padarytas tik todėl, kad abi šalys tarp savęs susitarė sunaikinti bei sunaikino Sutarties Nr. 1 abu egzempliorius (originalus) (tarsi jų nebūtų buvę, taigi tarsi tarp šalių nebūtų buvę sudarytos Sutarties Nr. 1), kas reiškia, jog buvo sunaikintas ir originalus atsakovės pirmiau minėtas įrašas Sutartyje Nr. 1 dėl 40000 Lt iš ieškovės gavimo. Kadangi iš pagal Sutartį Nr. 1 sumokėtų 40000 Lt pasirašant 2015 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartį dalis jų dar buvo nepanaudoti už namo nuomą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d., todėl Sutartyje Nr. 2 ir buvo įrašyta likusi neišnaudota iš 40000 Lt už nuomą pinigų suma, kuri jau bus užskaitoma už namo nuomą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.

21.2. 2017 m. kovo 1 d. (nors Sutartis Nr. 2 galiojo iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. ir vertinant dokumentus tik lingvistiniu būdu, ieškovė ir atsakovė pasirašė Sutartis Nr. 3 dėl to paties namo nuomos dviejų metų terminui (nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d.), nuomos mokestis – 500 Eur per mėnesį pridedant įstatymų nustatytą gyventojų pajamų mokestį. Šioje nuomos sutartyje atsakovė padarė įrašą „2020 m. gegužės 17 d. 12000 Eur gavau V. P.“. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė pagal šią nuomos sutartį atsakovei grynais sumokėjo 12000 Eur (po 500 Eur už 24 mėn.). Abi šalys pripažino, kad pasirašant šią nuomos sutartį jos sutarė sunaikinti ir sunaikino Sutarties Nr. 2 abu egzempliorius (originalus) (tarsi jų nebūtų buvę, taigi tarsi tarp šalių nebūtų buvę sudarytos Sutarties Nr. 2), kas reiškia, jog buvo sunaikintas ir originalus atsakovės pirmiau minėtas įrašas Sutartyje Nr. 2 dėl 6372 Eur, todėl atsakovė buvo tikra, kad šis įrašas negali būti ieškovės panaudotas prieš ją nesąžiningai. Ši aplinkybė yra labai svarbi, ko teismas nepagrįstai neanalizavo bei nevertino ginčo aspektu, nors ja atsakovė rėmėsi įrodinėdama, kad tai ieškovė yra skolinga už namo nuomą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 1 d., o ne ji skolinga ieškovei kaip neva be pagrindo gavusiai daugiau nei priklausė už namo nuomą.

21.3. Atsakovės ir ieškovės susitarimas sunaikinti Sutartį Nr. 2 (abu jos originalius egzempliorius) reiškia, kad buvo sunaikintas atsakovės originalus įrašas, kurį jį padarė Sutartyje Nr. 2 („Pagal sutartį gavau 6372 E (arba 22000 Lt – dvidešimt du tūkstančiai litų) V. P.“) bei kuriuo rėmėsi ieškovė tik 2020 m. rugpjūtį pateikdama reikalavimą atsakovei dėl neva be pagrindo įgytų lėšų. Tai reiškia, kad ieškovė laisva valia sunaikino įrodymą apie tai, jog pagal jos tvirtinimą ji neva 2015 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei sumokėjo 6372 Eur, kas prieštarauja elementariai logikai, ko teismas tinkamai neįvertino. Toks įrašas buvo padarytas siekiant, kad šalių turimoje Sutartyje Nr. 2 (esant sunaikintiems Sutarties Nr. 1 originalams) būtų nurodytas ieškovės prieš tai sumokėtų už nuomą pinigų likutis, kurie turėjo būti užskaityti už gyvenamojo namo nuomą jau už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėjo, kad Sutarties Nr. 2 originalių egzempliorių sunaikinimas atitiko abiejų šalių sutartą elgesį, apie kurį išsamiai teisme aiškino atsakovė. Visos šios aplinkybės, priešingai nei nusprendė teismas, rodo, kad ieškovė nurodė neteisingas aplinkybes, jog ji atsakovei 2015 m. rugpjūčio 1 d. pasirašant Sutartį Nr. 2 sumokėjo grynais 6372 Eur, bei patvirtina kaip atitinkančias tikrąsias faktines aplinkybes atsakovės nuoseklią poziciją, kad ji iš ieškovės pasirašant Sutartį Nr. 2 negavo grynais 6372 Eur, o pirmiau minėtą įrašą atliko tik dėl aukščiau aptartų priežasčių.

21.4. Teismas ne tik, kad nepagrįstai neanalizavo visų pirmiau išdėstytų aplinkybių, tačiau nepagrįstai neanalizavo ir įraše nurodyto skaičiaus – 6372 Eur – santykyje su ieškovės pozicija, kad atsakovė esą paprašė didesnio avanso ir ji tiek atsakovei sumokėjo pasirašant Sutartį Nr. 2. Sunku būtų patikėti, kad asmuo, prašantis avanso, nurodytų tokį norimą gauti avansą – 6370 Eur ir dar plius 2 Eur, bei asmenys susitartų dėl tokio dydžio avanso sumokėjimo (gavimo). Teismo buvo prašoma tokią aplinkybę analizuoti bei vertinti visumoje su kitomis labai reikšmingomis aplinkybėmis, kurios atitinka atsakovės nuoseklią poziciją dėl kilusio ginčo esmės bei akivaizdžiai prieštarauja ieškovės pozicijai dėl ginčo esmės. Tačiau teismas į tokį atsakovės prašymą nepagrįstai neatsižvelgė, neišnagrinėjo ginčo visapusiškai bei pilnai, neanalizavo bei neatsižvelgė į visumą reikšmingų aplinkybių bei jų neaptarė, taip pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, kas lėmė aiškiai neteisingas teismo išvadas ginčijamame sprendime.

21.5. 2019 m. sausio 31 d., ieškovė ir atsakovė pasirašė Sutartį Nr. 4 dėl to paties namo nuomos vienerių metų terminui (nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 1 d.), nuomos mokestis – 567 Eur per mėnesį pridedant įstatymų nustatytą gyventojų pajamų mokestį. Sutartyje Nr. 4 atsakovė padarė įrašą „Pinigus, sumoje 6800 E gavau 2019 m. sausio 31 d.“. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė pagal šią nuomos sutartį atsakovei sumokėjo 6800 Eur (po 567 Eur už 12 mėn.). Abi šalys pripažino, kad pasirašant šią nuomos sutartį jos sutarė sunaikinti Sutarties Nr. 3 abu egzempliorius (originalus) (tarsi tarp šalių nebūtų buvę sudarytos Sutarties Nr. 3). Ši aplinkybė yra labai svarbi, ko teismas irgi nepagrįstai neanalizavo bei nevertino ginčo aspektu, nors ja atsakovė rėmėsi įrodinėdama, kad tai ieškovė yra skolinga už namo nuomą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 1 d., o ne ji skolinga ieškovei kaip neva ne pagrindo gavusiai daugiau nei priklausė už namo nuomą.

21.6. Ieškovė faktinio ieškinio pagrindu nurodė visas minėtas keturias nuomos sutartis dėl to paties gyvenamojo namo, visomis keturiomis jomis rėmėsi įrodinėdama savo ieškinio reikalavimą. Atsakovės atsikirtimai taip pat buvo paremti visomis minėtomis keturiomis nuomos sutartimis. Atsakovė įrodinėjo, kad ieškovė ne tik, kad nėra permokėjusi jai priklausiusio sumokėti nuomos mokesčio už tą patį gyvenamąjį namą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 1 d. pagal pirmiau išvardintas keturias nuomos sutartis, o yra nesumokėjusi atsakovei 4853 Eur, ir šią ieškovės skolą atsakovei detaliai išnagrinėjo bei aptarė pateiktame priešieškinyje. Todėl teismas klaidingai sprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovei siejasi tik su pirmos ir antros nuomos sutarties laikotarpiu sumokėtomis nuomos mokesčio sumomis, o ne su vėliau sudarytomis nuomos sutartimis ir sąlygomis, nes ginčas tarp šalių kilo dėl iš to paties gyvenamojo namo nuomos už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 1 d., tarp šalių kylančių piniginių reikalavimų viena kitai. Tokia teismo nuostata iš esmės apsiriboti Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 nagrinėjimu bei analize bei tarp šalių pagal jas susiklosčiusių faktinių santykių nagrinėjimu bei neanalizuoti Sutarties Nr. 3 bei Sutarties Nr. 4 bei šalių elgesio, susijusio su šių nuomos sutarčių sudarymu bei šių sutarčių likimu, neatitiko tarp šalių kilusio ginčo tikrųjų ribų, dėl ko teismas neatskleidė bylos esmės, kas lėmė aiškiai nelogiškas bei neteisingas teismo išvadas ginčijamame sprendime, kad atsakovė yra likusi skolinga ieškovei.

21.7. Sutartis Nr. 3 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2017 m. kovo 1 d. Sutartis Nr. 1 tarp ieškovės ir atsakovės datuota 2014 m. kovo 1 d. Pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 nuomos mokestis – 1300 Lt. Laikotarpis nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. – 36 mėnesiai. Minimus 36 mėnesius padauginus iš 1300 Lt nuomos mokesčio gaunasi 46800 Lt suma. Atsakovė nuosekliai ir aiškino, kad ji iš ieškovės pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 iš viso yra gavusi 46800 Lt. Tuo tarpu ieškovė tvirtino, kad ji pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 atsakovei yra sumokėjusi 40000 Lt ir 22000 Lt, iš viso 62000 Lt. Tiek ieškovė, tiek atsakovė yra suinteresuotos sau palankiai išspręstu ginču šalys, todėl siekiant teisingai išspręsti kilusį tarp jų ginčą buvo būtina analizuojant šalių paaiškinimus juos gretinti su šalių elgesiu, kuris atsispindi ir objektyviuose įrodymuose, kurie, kas svarbiausia, atsirado dar iki to momento, kai tarp šalių kilo ginčas.

21.8. Ieškovės paaiškinimai dėl 62000 Lt nuomos mokesčio atsakovei sumokėjimo už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. neatitinka Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sąlygų bei Sutarties Nr. 3 pasirašymo datos (2017 m. kovo 1 d.). Kaip minėta, pagal Sutartis Nr. 1 ir Sutartis Nr. 2 už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. nuomos mokestis sudarytų tik 46800 Lt, o skirtumas tarp 62000 Lt ir 46800 Lt nėra nereikšmingas, kad šalis (ieškovė), jeigu būtų tiek permokėjusi nuomos mokesčio, 2017 m. kovo 1 d. sudarant Sutartį Nr. 3 to nebūtų žinojusi (pastebėjusi), ir pagal Sutartį Nr. 3 sumokėjusi atsakovei 12000 Eur (sumokėta 2017 m. gegužės 17 d.). Šios aplinkybės yra labai reikšmingos atsižvelgiant į ieškovės socialinį statusą – neįtikėtina, kad ieškovė 2017 m. kovo 1 d. galėjo nežinoti ar nepastebėti, kad neva buvo permokėjusi atsakovei 4402 Eur. Pažymėjo, kad ieškovei nebuvo jokios priežasties 2015 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei mokėti dar papildomai 6732 Eur, kada nuo 2014 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 1 pasirašymo) iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. (iki Sutarties Nr. 2 pasirašymo) buvo praėję tik 17 mėnesių, o ieškovės atsakovei visa už tokį laikotarpį mokėtina nuomos mokesčio suma (be GPM) sudarė tik 22100 Lt (1300 Lt x 17 mėn.).

21.9. Nėra ginčo dėl to, jog šalys susitarė suplėšyti (sunaikinti) Sutarties Nr. 1 egzempliorių originalus ir persirašyti šią nuomos sutartį naujai, nurodant, kad namo nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. (Sutartyje Nr. 2 2.2. punkte nurodyta, kad namas perduotas ieškovei 2015 m. rugpjūčio 1 d., kas neatitinka tikrovės, nes namas ieškovei naudotis buvo perduotas dar 2014 m. vasarį), akivaizdu, jog buvo būtina pažymėti, kiek 2015 m. rugpjūčio 1 d. yra likę nepanaudota ieškovės sumokėtų pinigų avansu už nuomą, ką atsakovė ir padarė pirmiau aptartu įrašu Sutartyje Nr. 2. Jei tokio įrašo nebūtu padaryta, esant sunaikintiems abiem Sutarties Nr. 1 egzemplioriams, nebūtu apsaugoti ieškovės interesai (atsakovė nesant pirmiau aptarto įrašo galėtu pareikalauti sumokėti nuomos mokestį antrą kartą).

21.10. Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad atsakovė turi prisiimti pasekmes dėl pirmiau minėto įrašo Sutartyje Nr. 2 (dėl 6372 Eur), nes jame nenurodė, kad tai yra ta pinigų dalis, kurią ji jau yra gavusi iš ieškovės anksčiau. Toks teismo nusprendimas yra aiškiai neteisingas, padarytas „pamirštant“, dėl ko šalys susitarė pasirašant Sutartį Nr. 2, kaip jos pasielgė pasirašant Sutartį Nr. 2, bei ką pats teismas nusprendė ginčijamame sprendime.

21.11. Teismas nepagrįstai neaptarė bei nevertino atsakovės 2020 m. liepos 7 d. elektroninio laiško, adresuoto ieškovei, turinio, kur atsakovė nurodė: „Laba diena, Tatjana. Kokiu būdu 2014 m. kovo 1 d. nuomos sutartis, kurias mes abi sunaikinome (aš suplėšiau prie Jūsų būdama ofise, o Jūs padavėte šią sutartį sunaikinti savo sutuoktiniui Nikolajui, kuris sutartį nusinešė į kitą kabinetą), vėl atsidūrė pas Jus? Reiškia, Jūs nesunaikinote sutarties ir tuo pagrindu prašote iš manęs papildomų pinigų? Pabijok Dievo, Tatjana....“.

Žemesnės instancijos teismas

21.12. Teismas nurodė, kad atsakovė Sutartyje turėjo nurodyti, kad 6372 Eur yra pinigų dalis, kurią ji yra gavusi iš ieškovės anksčiau. Tačiau tai reikštu, kad atsakovė tokiu būdu veiktų prieš šalių susitarimą sunaikinti duomenis apie namo nuomą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovė būdama įsitikinusi, kad Sutarties Nr. 1 abu originalūs egzemplioriai yra sunaikinti, Sutartyje Nr. 2 darydama įrašą apie 6372 Eur pinigų sumą, sąžiningai buvo įsitikinusi, kad šio įrašo neįmanoma nesąžiningai prieš ja panaudoti, nes nebėra įrašo, kad ji yra gavusi iš ieškovės 40000 Lt (įrašo Sutartyje Nr. 1), o šis įrašas Sutartyje Nr. 2 žymi, kad atsakovė dar kartą (antrą kartą) nepaprašys nuomos mokesčio iš ieškovės už gyvenamojo namo nuomą nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. ir įraše nurodyta 6372 Eur suma bus užskaityta į ateitį kaip nuomos mokestis skaičiuojant gyvenamojo namo nuomos pradžią tik nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d.

21.13. Kad atsakovė nepermokėjo ieškovei nuomos mokesčio ir 2015 m. rugpjūčio 1 d. pasirašant Sutartį Nr. 2 nesumokėjo atsakovei 6372 Eur, rodo ir šios reikšmingos aplinkybės, kurių teismas nepagrįstai neanalizavo bei nevertino. Pagal Sutartį Nr. 2 nuomos mokestis 1300 Lt per mėnesį, nuomos terminas nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., tačiau pagal tarp šalių pasirašytą Sutartį Nr. 3į ieškovės mokėtinas atsakovei nuomos mokestis jau gerokai didesnis – 500 Eur per mėnesį, prie šios sumos dar pridedant gyventojų pajamų mokestį. Taigi nors pagal Sutartį Nr. 2 ieškovė atsakovei kaip ir būtų galėjusi mokėti po 1300 Lt (376,50 Eur) nuomos mokesčio (be gyventojų pajamų mokesčio) per mėnesį net iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., tačiau pagal tarp šalių sudarytą Sutartį Nr. 3 ieškovė įsipareigojo nuo 2017 m. kovo 1 d. atsakovei mokėti gerokai didesnį nuomos mokestį – po 500 Eur (be gyventojų pajamų mokesčio) (kas sudaro 1985,36 sumą skaičiuojant litais), ir dar pridėti gyventojų pajamų mokestį. Jeigu būtų buvusi 4402 Eur nuomos mokesčio permoka, ieškovė atsakovei nebūtų pagal Sutartį Nr. 3 mokėjusi 12000 Eur, o į šią jos mokėtiną sumą būtų įskaičiusi tariamą nuomos mokesčio permoką.

21.14. Į bylą buvo pateikti įrodymai, kad ieškovė dirba UADBB „Jūsų patarėjas“ vadove. Bendrovė užsiima draudimu, investicine veikla. Ieškovė yra ir UAB „Tanilita“ ir ko“ vadovė, veikla: auditas, draudimas. Todėl teismui neturėjo kelti abejonių, jeigu ieškovė būtų permokėjusi atsakovei nuomos mokestį pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2, ji tai būtų žinojusi ir apie šią permoką būtų nurodyta Sutartyje Nr. 3 bei į tai atsižvelgta mokant pagal šią sutartį nuomos mokestį.

21.15. Atsakovei esant įsitikinus, kad šalių susitarimu yra suplėšyti Sutarties Nr. 3 originalai, šalys 2019 m. sausio 31 d. sudarė kitą nuomos Sutartį Nr. 4, vienerių metų terminui, terminas skaičiuojamas nuo 2019 m. kovo 1 d., mėnesinis nuomos mokestis 567 Eur pridedant įstatymų nustatytą gyventojų pajamų mokestį, o namas perduotas ieškovei esą 2019 m. kovo 1 d. (kas neatitinka tikrovės, nes namas buvo nuomojamas nuo gerokai anksčiau). Ieškovė atsakovei sumokėjo 6800 Eur nuomos mokestį, tai yra sumokėjo už 12 mėnesių po 567 Eur (be 4 Eur). Jeigu ieškovė iš tikro būtų buvusi atsakovei permokėjusi ieškiniu prašomus priteisti net 4402 Eur, ji nebūtų tiek mokėjusi atsakovei pagal Sutartį Nr. 4.

21.16. Teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio, kad net pasibaigus namo nuomos sutartiniams santykiams ieškovė nenurodė, kad yra tariama nuomos mokesčio permoka, o apie tariamą nuomos mokesčio permoką pradėjo teigti tik 2020 m. birželį, kai 2020 m. balandžio 30 d. elektroniniu laišku atsakovė nurodė jai grąžinto nuomoto turto trūkumus.

21.17. Teisingam ginčo išsprendimui svarbu išsiaiškinti, ar ieškovė įvykdė pagal Sutartį Nr. 1, Sutartį Nr. 2, Sutartį Nr. 3, Sutartį Nr. 4 jai tenkančias pinigines prievoles atsakovės naudai. Šis klausimas susijęs tiek su ieškovės atsakovei pareikšto reikalavimo pagrįstumu (nes jeigu būtų nustatyta, kad ieškovė nėra pilnai įvykdžiusi piniginių prievolių pagal minėtas nuomos sutartis atsakovės naudai, tai neišvengiamai turėtų tiesioginės reikšmės ir ieškovės reikalavimo dėl tariamai be pagrindo įgytų lėšų priteisimo pagrįstumui), tiek su atsakovės atsikirtimais (kurie buvo išdėstyti ir atsakovės priešieškinyje, kurį teismas nepagrįstai atsisakė priimti, tačiau priimtoje nutartyje nurodė, kad priešieškinyje nurodytais argumentais atsakovė gali remtis kaip atsikirtimais, taigi atsakovė turėjo teisėtą lūkestį, kad teismas ir šį klausimą kruopščiai išnagrinės bei pateiks aiškias išvadas dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo atsižvelgus ir į šio klausimo sprendimą).

21.18. Vertinant ginčijamo teismo sprendimo turinį yra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK ) 6.193 straipsnio nuostatas aiškindamas nuomos sutarčių sąlygas dėl ieškovei nustatytų piniginių prievolių atsakovės naudai apimties pagal nuomos sutartis nuspręsdamas, kad ieškovė neturėjo atsakovei sumokėti pagal nuomos sutartis papildomai ir gyventojų pajamų mokestį, taip pat teismas nepagrįstai neanalizavo, atsižvelgdamas į nuomos sutarties sąlygas, kas iš tikrųjų siekė sutaupyti susitariant dėl kiekvienos iš nuomos sutarčių sunaikinimo.

21.19. Atsakovė nuosekliai aiškino, kad išnuomojant namą, esantį (duomenys neskelbtini), su ieškove buvo susitarta, jog ieškovė nuo 2014 m. kovo 1 d. be 1300 Lt mėnesinio nuomos mokesčio atsakovei mokės papildomai ir gyventojų pajamų mokestį. Šiems paaiškinimams pagrįsti pateikė ir objektyvius įrodymus. Atsakovės 2014 m. kovo 27 d. elektroniniame laiške, adresuotame ieškovei, nurodyta: „Laba diena, Tatjana. Peržiūrėjau sutartį, viskas ten ok, šiek tiek raudonai pažymėjau pasiūlymus“. Taip pat matyti, kad 2014 m. kovo 25 d. ieškovės siųstame atsakovei elektroniniame laiške nurodyta: „Labas rytas, Vyta, siunčiu nuomos sutarties projektą“. Prie atsakovės 2014 m. kovo 27 d. elektroninio laiško buvo prikabinta Sutartis Nr. 1, kurios 6.1. punkte nustatyta, kad: „Nuomininkas įsipareigoja mokėti Nuomotojui nuomos mokestį už Namą lygų 1300 Lt per mėnesį pridedant įstatymu nustatytą gyventojų pajamų mokestį“; 6.2. punkte nustatyta, kad: „Nuomininkas įsipareigoja sumokėti trijų metų Nuomos termino Nuomos mokestį 46800 + GPM“. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovės paaiškinimai, jog ji su ieškove buvo susitarusi, kad jai už namo nuomą nuo pat nuomos pradžios už kiekvieną nuomos mėnesį turi likti 1300 Lt, o tenkantis mokėti gyventojų mokestis yra pridedamas prie ieškovės mokamo mokesčio (tai yra 1300 Lt plius gyventojų pajamų mokestis).

21.20. Sutarties Nr. 3 6.1 punkte nustatyta: „Nuomininkas įsipareigoja mokėti Nuomotojui nuomos mokestį už Namą lygų 500 Eur per mėnesį, pridedant įstatymu nustatytą gyventojų pajamų mokestį buvo mūsų sutartyje už praeita laikotarpį“. Aiškinant šią sutarties sąlygą iš dalies būtų galima sutikti su teismu, kad ji nėra preciziškai tiksli. Tačiau šios nuomos sutarties sąlygos turinys yra aiškus, akivaizdu, kad šalys tokia suderinta sąlyga susitaria: 1) kad ieškovė nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. atsakovei už namo nuomą turi prievolę mokėti mėnesinį nuomos mokestį, kurio dydis - 500 Eur plius įstatymų nustatytas gyventojų mokestis; 2) kiekvienas šalių suderintas sutarties žodis negali būti taip paprastai, kaip padarė teismas, atmetamas, o turi būti kruopščiai analizuojamas, nes tik taip galima nustatyti tikrąjį šalių susitarimo turinį, be ko teisingumo, kaip jis suprantamas Konstitucijoje, įvykdymas neįmanomas; šalys ne šiaip sau Sutarties Nr. 3 6.1 punkte pavartojo ne tik žodį „pridedant“, tačiau pavartojo ir žodžių konstrukciją „už praeitą laikotarpį“. Šie trys žodžiai yra pakankamai aiškūs – kad ieškovei tenka piniginė prievolė atsakovės naudai be Sutartyje Nr. 1 ir Sutartyje Nr. 2 įtvirtinto 1300 Lt nuomos mokesčio prie jo pridėti ir gyventojų pajamų mokestį, ir tai taikoma nuomos laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Todėl teismas nepagrįstai atsisakė šiuos nuomos sutartyje šalių suderintus žodžius aiškinti gramatiškai. Šiuo atveju minėtos nuomos sutarties sąlygos, nurodytos 6.1 punkte, yra aiškios, nereikalaujančios jų specialaus aiškinimo, ko nepagrįstai nenustatė teismas.

21.21. Šalių sudarytos Sutarties Nr. 4 6.1 punkte šalių suderinta tokia sąlyga: „Nuomininkas įsipareigoja mokėti Nuomotojui nuomos mokestį už Namą lygų 567 Eur per mėnesį, pridedant įstatymų nustatyta gyventojų pajamų mokestį“. Ši šalių suderinta nuomos sutarties sąlyga taip pat yra visiškai aiški – ieškovės piniginė prievolė atsakovės naudai nėra tik 567 Eur per mėnesį, tačiau prie 567 Eur turi būti pridedamas gyventojų pajamų mokestis, ir visa šia apimtimi piniginė prievolė yra atsakovės naudai.

21.22. Pirmiau aptartos aplinkybės nepalieka abejonių, kad tarp šalių sutarta ieškovės, kaip nuomininkės, piniginė prievolė atsakovės, kaip nuomotojos, naudai pagal visas keturias pirmiau aptartas nuomos sutartis buvo ne tik jose nurodytų sumų (1300 Lt, 500 Eur, 567 Eur) apimtyje, tačiau prie šių sumų turėjo būti pridedamas ir gyventojų pajamų mokestis. Tai reiškia, kad visų nuomos sutarčių sunaikinimas buvo susijęs būtent su ieškovės siekiu išvengti išlaidų, susijusių su jai tenkančios pareigos dengti gyventojų pajamų mokestį, kurį tektų valstybės biudžetui sumokėti atsakovei (kaip nuomotojai). Tai reiškia, kad ieškovė nėra įvykdžiusi jai tenkančių piniginių prievolių atsakovės naudai pagal Sutartį Nr. 1, Sutartį Nr. 2, Sutartį Nr. 3, Sutartį Nr. 4, todėl ne atsakovė skolinga ieškovei, o priešingai – ieškovė skolinga atsakovei.

21.23. Teismo argumentas, kad gyventojų pajamų mokestis nėra sumokėtas valstybei, neturi reikšmės ieškovės piniginių prievolių pagal pirmiau aptartas nuomos sutartis vykdymui atsakovės naudai. Tiek pagal Sutarties Nr. 3, tiek pagal Sutarties Nr. 4 6.1. punktus nuomos mokestis apibrėžiamas vienu atveju kaip 500 Eur plius gyventojų pajamų mokestis, kitu atveju kaip 567 Eur plius gyventojų pajamų mokestis, ir nėra jokio sutartinio pagrindo laikyti, kad šioms ieškovėms piniginėms prievolėms nėra suėję vykdymo terminai. Net jeigu būtų nustatyta, kad kažkuriai ieškovės neįvykdytai atsakovės naudai piniginei prievolei nėra suėjęs įvykdymo terminas, teismas turėjo pareigą aptarti jo priteistos iš atsakovės sumos santykį su neįvykdyta ieškovės prievole bei jos dydžiu atsakovės naudai bei kokią tai reikšmę turi sprendžiant, ar tokiu atveju ieškovės pareikštas reikalavimas yra pagrįstas vertinant ir šiuo aspektu.

21.24. Gyventojų pajamų mokestis, kurį ieškovė turėjo sumokėti atsakovei pagal Sutartį Nr. 1, Sutartį Nr. 2, sudarytų 2033 Eur (7020 Lt + 46800 Lt x 15 proc.), kurio ieškovė atsakovei nėra sumokėjusi. Gyventojų pajamų mokestis, kurį ieškovė turėjo sumokėti atsakovei pagal Sutartį Nr. 3 yra 1800 Eur (12000 Eur x 15 proc.), kurio ieškovė atsakovei nėra sumokėjusi. Gyventojų pajamų mokestis, kurį ieškovė turėjo sumokėti atsakovei pagal Sutartį Nr. 4 yra 1020 Eur (6800 Eur x 15 proc.), kurio ieškovė atsakovei nėra sumokėjusi. Bylos duomenys rodo, kad ne atsakovė liko skolinga ieškovei, kaip neteisingai nusprendė teismas, o ieškovė yra nesumokėjusi atsakovei 4853 Eur, ir ši suma buvo aptarta atsakovės priešieškinyje.

21.25. Teismas priimdamas ginčijamą sprendimą padarė procesinės teisės normos pažeidimus. Teismas turėjo duomenis, kad šalis atstovauja advokatai, tačiau neskyrė pasirengimo nagrinėti bylą teisme parengiamaisiais dokumentais būdo, kaip numatyta CPK 227 straipsnio 1 dalyje. Taip pat teismas neskyrė ir parengiamojo teismo posėdžio, kaip numatyta CPK 228 straipsnio 1, 2 dalyse. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės priešieškinį, nors jis tenkino CPK 143 straipsnyje nustatytas sąlygas.

Atsiliepimas

22. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė T. K. prašo atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimo atmesti ir priteisti iš apeliantės V. P. ieškovei T. K. jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

22.1. Atsakovė neginčija, jog tiek Sutartyje Nr. 1 įrašą apie 40 000,00 Lt gavimą, tiek Sutartyje Nr. 2 įrašą apie 6 372,00 Eur, t. y. 22 000,00 Lt gavimą, pasirašė ji, tik įrodinėja, kad antrosios sumos negavo. Tačiau atsakovės argumentų apie tariamą įskaitymą neįmanoma pagrįsti jokiais paskaičiavimais, todėl atsakovė bando klaidinti teismą įvairiomis interpretacijomis apie sutarčių terminus ir pan.

22.2. Sutartis Nr. 1 2014 m. kovo 1 d. buvo sudaryta trijų metų laikotarpiui, todėl ieškovė avansu sumokėjo 40 000,00 Lt už beveik visą nuomos laiką (daugiau kaip už 30 mėnesių). Tačiau Atsakovei dar prireikė pinigų, todėl po 17 mėn., 2015 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta nauja sutartis – Sutartis Nr. 2, vėl trijų metų laikotarpiui, su tokiu pat nuomos mokesčiu – 1300,00 Lt. Tokiu būdu nuomos laikotarpis būtų buvęs nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., iš viso 53 mėnesiai, nuomos mokestis už ši laiką būtų sudaręs 68 900,00 Lt (53 mėn. x 1300,00 Lt), todėl ieškovė prie jau atsakovei sumokėtų 40 000,00 Lt, dar sumokėjo 22 000,00 Lt. Tačiau ir vėl nesuėjus Sutartyje Nr. 2 numatytam nuomos terminui, atsakovei vėl prireikė nuomos mokesčio avansu ir šalys sudarė 2017 m. kovo 1 d. Sutartį Nr. 3 dviejų metų terminui. Atsakovės iniciatyva pasirašinėjant naujas sutartis nepasibaigus terminui, ieškovė neapsižiūrėjo, kad pagal Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 permokėjo, nes nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., kai buvo sudaryta Sutartis Nr. 3, ir skaičiuojamas pilnai sumokėtas jau kito dydžio nuomos mokestis, nuoma truko tik 36 mėnesius, už ką faktiškai ieškovė turėjo sumokėti 46 800,00 Lt (36 mėn. x 1300,00 Lt), bet buvo sumokėjusi 62 000,00 Lt. Ieškovė turėjo atsakovės patvirtinimus apie gautus pinigus, tačiau tiesiog nesuvedė galutinio balanso, nes nuomos santykiai tęsėsi toliau.

22.3. Atsakovės nurodomas 22 000,00 Lt tariamas įskaitymas sudarant Sutartį Nr. 2 2015 m. rugpjūčio 1 d., jokiais paskaičiavimais negali būti paaiškinamas. Nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. buvo praėję 17 mėn. nuomos termino, už kuriuos nuomos mokestis 22 100,00 Lt (17 mėn. x 1300,00 Lt), taigi 2015 m. rugpjūčio 1 d. sudarant Sutartį Nr. 2 iš sumokėto 40 000,00 Lt nuomos mokesčio avanso likutis būtų tik 17 900,00 Lt, jei jį atsakovė būtų norėjusi užfiksuoti, o ne 22 000,00 Lt. Jei atsakovei nereikėjo naujo avansinio nuomos mokesčio mokėjimo 2015 m. rugpjūčio 1 d., jai nebuvo jokio reikalo sudarinėti Sutartį Nr. 2, nepasibaigus Sutarties Nr. 1 terminui. Pagal Sutartį Nr. 1 avansu sumokėto nuomos mokesčio užskaitymo paskaičiavimą galėjo atlikti darant įrašus toje pačioje Sutartyje Nr. 1. Tai, kad nepasibaigus Sutarties Nr. 1 terminui, buvo sudaryta Sutartis Nr. 2, taip pratęsiant nuomos laiką, ir patvirtina, kad atsakovei reikėjo dar vieno nuomos mokesčio avansinio mokėjimo.

22.4. Sutartis Nr. 2 buvo pasirašyta Lietuvoje jau įvedus eurą, tačiau Sutartyje Nr. 2 nuomos mokestis buvo nurodytas litais, kaip ir 2014 m. kovo 1 d. Sutartyje Nr. 1 –1 300,00 Lt, todėl pagal 2015 m. kovo 1 d. Sutartį Nr. 2 mokant avansu nuomos mokestį, litais buvo nurodyta apvali suma – 22 000,00 Lt, bet buvo mokama jau eurais, todėl konvertavus ir suapvalinus gavosi 6372,00 Eur.

22.5. Atsakovei buvo reikalingas didelėmis sumomis avansu mokamas nuomos mokestis tam, kad galėtų investuoti į nuomojamo namo užbaigimą. Už pirmą nuomos mokesčio avansą (44 000,00 Lt) buvo atliekamas namo apšiltinimas, išorės apdaila (tinkavimas, dažymas), bet pinigų pritrūko, todėl buvo mokėta antra avansinė įmoka 2015 m. kovo 1 d. (22 000,00 Lt) - ji buvo panaudota užbaigti namo išorės apdailai, buvo aptverta tvora ir išklotos trinkelės prie garažo.

22.6. Ieškovė buvo suinteresuota stabilia, ilgesnio laikotarpio namo nuoma, tačiau neturėjo jokio suinteresuotumo mokėti nuomos mokestį grynais pinigais – ieškovės pateikti sąskaitų išrašai patvirtina, kad jos piniginės lėšos buvo laikomos banke, tam, kad atsakovės pageidavimu jai sumokėtų nuomos mokestį avansu, turėdavo išsigryninti dideles sumas. Ieškovė neturėjo jokio suinteresuotumo naikinti namo nuomos sutartis, nes ji namą nuomojosi asmeniniams poreikiams ir neturėjo ką slėpti. Ieškovė sau pasilikdavo skenuotus sutarčių egzempliorius, kad turėtų duomenis apie sumokėtą nuomos mokestį, ir neprieštaravo tam, kad atsakovė iš jos paimdavo sutarčių originalus ir suplėšydavo. Ieškovė neturėjo jokio suinteresuotumo išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, nes neturėjo prievolės jį mokėti. Pareiga mokėti šį mokestį tenka pajamų gavėjui – nuomotojui. Sutartyje Nr. 3 ir Sutartyje Nr. 4 nuomos mokestis buvo padidintas ir punkte 6.1 atsirado įrašas „pridedant įstatymu nustatytą gyventojų pajamų mokestį“, todėl ieškovė buvo įsitikinusi, kad dėl to atsakovė padidino nuomos mokestį, nes ketina viešinti gaunamas pajamas ir mokėti gyventojų pajamų mokestį. Sutartyje Nr. 1 ir Sutartyje Nr. 2 numatytas nuomos mokestis 1 300,00 Lt už nebaigtos statybos, nesutvarkytos aplinkos gyvenamąjį namą buvo šalių sutartas ir pakankamai didelis, kad atsakovė iš šios sumos susimokėtų gyventojų pajamų mokestį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

13. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme

14. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė pasirengimo bylą nagrinėti teisme proceso teisės normas, dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas neteisingai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.

15. Pasirengimą nagrinėti bylą teisme reglamentuoja CPK XIV skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos (225–233 straipsniai). Pagal CPK 225 straipsnį teismas, priėmęs ieškinį: prireikus patikslina arba paskirsto šalių naštą įrodinėti (1 punktas); atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje (6 punktas); gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą ir laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu, arba manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, priima CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (7 punktas). CPK 226 straipsnyje nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. CPK 227 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu teisėjas taip pat atlieka kitus procesinius veiksmus, būtinus tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme (išreikalauja įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti, renka įrodymus savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė įtvirtinta CPK, ir kitus).

16. Taigi, proceso įstatymas suteikia teismui tam tikrą diskreciją rengiantis bylą nagrinėti teisme (pvz., diskreciją pasirinkti, ar apskritai organizuoti pasirengimą nagrinėti bylą teisme (teismas, manydamas, jog nereikia papildomų pasirengimo veiksmų, gali iš karto skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje), kokiu būdu – parengiamajame posėdyje ar paruošiamųjų dokumentų būdu – pasirengti nagrinėti bylą teisme), tačiau ši teismo diskrecija nėra absoliuti – ją pirmiausia riboja aptariamos civilinio proceso stadijos paskirtis (tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme).

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovės atsiliepimą į ieškinį, įvertinęs, kad duomenų dėl šalių ginčo byloje pakanka, šalys tinkamai suformulavo savo reikalavimus ir atsikirtimus viena kitai, šalių materialiniai reikalavimai (atsikirtimai) yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis ir su jomis susijusias įrodymais, bei manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi skyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pažymėtina, kad byla buvo pradėta pagal ieškovės (kreditorės) pareiškimą. Atsakovė (skolininkė) pareiškė prieštaravimus dėl kreditorės reikalavimo pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju teismui paskyrus bylą nagrinėti teismo posėdyje, 2020 m. gruodžio 3 d. buvo gautas atsakovės priešieškinys. 2020 m. gruodžio 7 d. teismas atidėjo teismo posėdį ir nutartimi atsisakė priimti atsakovės priešieškinį. Byla iš esmės buvo išnagrinėta 2021 m. sausio 29 d. teismo posėdyje. Taip pat pažymėtina, kad teismui nutartimi paskyrus teismo posėdį atsakovės atstovas 2020 m. gruodžio 2 d. pateikė į bylą papildomus įrodymus – ieškovės ir atsakovės 2014 m. kovo 27 d., 2020 m. balandžio 30 d., 2020 m. birželio 26 d., 2020 m. liepos 3 d. elektroninius laiškus, kuriais atsakovė siekė įrodinėti jai pareikštų reikalavimų nepagrįstumą. Taip pat ieškovė 2021 m. sausio 29 d. pateikė į bylą 2014 m. rugsėjo-spalio mėnesių ir 2015 m. liepos-rugpjūčio mėnesių sąskaitų išrašus, kuriais ieškovė siekį įrodinėti ieškinio reikalavimus.

18. Teisėjų kolegija, daro išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs, jog nereikia papildomų pasirengimo veiksmų, pagrįstai iš karto skyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje. Vien tai, kad nebuvo skirta bylą nagrinėti paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227 straipsnis) ar nebuvo paskirtas parengiamasis teismo posėdis (CPK 228 straipsnis), nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos šalių procesinės teisės. Šalims buvo sudarytos galimybės teikti papildomus įrodymus, atsakovė turėjo galimybę bylą nagrinėjant teismo posėdyje išdėstyti savo atsikirtimus nurodytus priešieškinyje, kurį teismas atsisakė priimti, be to, byloje nėra duomenų, kad pačios šalys būtų siekusios taikaus ginčo sprendimo. Pažymėtina, kad atsakovė atsiliepime pati nurodė, jog nemato taikos sutarties sudarymo galimybių. Tai, kad abiem šalims atstovavo advokatai, pirmosios instancijos teismas neturėjo imperatyvios pareigos paskirti pasirengimą bylos nagrinėjimui teisme paruošiamųjų dokumentų būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui teisme nebuvo vykdomas paruošiamųjų dokumentų būdu ar parengiamajame teismo posėdyje, nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad byloje nebuvo ištirtos ir atskleistos svarbios bylai aplinkybės bei neatskleista bylos esmė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė V. P. ir ieškovė T. K. 2014 m. kovo 1 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią, atsakovė išnuomojo ieškovei gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), trijų metų terminui, namas perduotas ieškovei nuo 2014 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 1 1.1. papunktis, 4.1. papunktis). Sutartimi Nr. 1 ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei 1300 Eur nuomos mokestį per mėnesį, taip pat ieškovė įsipareigojo sumokėti nuomos mokestį iš anksto už kelis metus, skirtą namo išorės apdailos bei sienų remontui (Sutarties Nr. 1 6.1. papunktis, 6.2. papunktis). Sutartyje Nr. 1 atsakovė ranka įrašė, kad 2014 m. spalio 16 d. jai atsakovė sumokėjo 40000 Lt (11 584,80 Eur) nuomos mokestį.

20. Nepasibaigus Sutarties Nr. 1 galiojimo terminui, šalys 2015 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pagal kurią, atsakovė išnuomojo ieškovei gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), trijų metų terminui, nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. (Sutarties Nr. 2 1.1. papunktis, 4.1. papunktis). Sutartimi Nr. 2 ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei 1300 Eur nuomos mokestį per mėnesį, kuris pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. (Sutarties Nr. 6.1. papunktis). Taip pat ieškovė įsipareigojo sumokėti nuomos mokestį iš anksto už kelis metus, skirtą namo išorės apdailos bei sienų remontui (Sutarties Nr. 2 6.2. papunktis). Sutartyje Nr. 2 atsakovė ranka įrašė, kad jai atsakovė sumokėjo 6372,00 Eur (22000 Lt) nuomos mokestį.

21. Nepasibaigus Sutartyje Nr. 2 numatytam nuomos terminui, šalys 2017 m. kovo 1 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pagal kurią, atsakovė išnuomojo ieškovei gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), dviejų metų terminui, nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 3 1.1. papunktis, 4.1. papunktis). Sutartimi Nr. 3 ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei 500 Eur nuomos mokestį per mėnesį, kuris pradedamas skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 3 6.1. papunktis), pridedant įstatymų nustatytą gyventojų pajamų mokestį, be to ieškovė įsipareigojo iki 2017 m. gegužės 17 d. sumokėti 1200 Eur nuomos mokestį už du metus (Sutartis Nr. 3 6.2. papunktis). Sutartyje Nr. 3 atsakovė ranka įrašė, kad 2017 m. gegužės 17 d. jai atsakovė sumokėjo 12000 Eur nuomos mokestį.

22. Šalys 2019 m. sausio 31 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pagal kurią, atsakovė išnuomojo ieškovei gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), vienų metų terminui, nuomos terminą pradedant skaičiuoti nuo 2019 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 3 1.1. papunktis, 4.1. papunktis). Sutartimi Nr. 4 ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei 567 Eur nuomos mokestį per mėnesį, kuris pradedamas skaičiuoti nuo 2019 m. kovo 1 d., pridedant įstatymų nustatytą gyventojų pajamų mokestį (Sutarties Nr. 4 6.1. papunktis), be to ieškovė įsipareigojo iki 2019 m. sausio 31 d. sumokėti 6800 Eur nuomos mokestį už vienus metus (Sutartis Nr. 4 6.2. papunktis). Sutartyje Nr. 4 atsakovė ranka įrašė, kad 2019 m. sausio 31 d. jai atsakovė sumokėjo 6800 Eur nuomos mokestį.

23. Ieškovė 2020 m. birželio 26 d. elektroniniu paštu išsiųstu laišku pareikalavo iš atsakovės grąžinti jai permokėtą 4 692,38 Eur nuomos mokesčio sumą pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2.

Dėl sutarčių aiškinimo

24. Apeliantė nesutinka, kad pagal šalių sudarytas Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 ji yra skoloje ieškovei 4402,00 Eur ir teigia, kad Sutartyje Nr. 2 jos padarytą įrašą, kad gavo iš ieškovės 6372 Eur, reikia vertinti, atsižvelgiant į tai, kad Sutartis Nr. 1 lyg nebūtų sudaryta, o Sutartyje Nr. 2 nurodyta gauta pinigų suma yra likusi sumokėta pagal Sutartį Nr. 1 nuomos mokesčio suma ir ši suma turėjo būti užskaityta už nuomą pradedamą nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., t. y. įrašydama į Sutartį Nr. 2 šią sumą apeliantė siekė, jog esant sunaikintai Sutarčiai Nr. 1 ir nelikus šioje sutartyje padarytam įrašui apie gautą nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., nebūtų pagrindo reikalauti iš ieškovės už tą patį laikotarpį sumokėti nuomos mokestį antrą kartą.

25. Vadovaujantis CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

26. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Sutarčių aiškinimo klausimais kasacinio teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

27. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).

28. Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013).

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktas).

30. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti sutarties šalių teisių ir pareigų turinį, jas tinkamai kvalifikuoti, nuosekliai ir sistemiškai tyrė ir vertino sutarties objektą, jos esmę, atsižvelgė į sutarties sudarymo aplinkybes, jos sudarymo kontekstą, atliko sutarties lingvistinę analizę, aiškino sutartį vadovaudamasis protingo žmogaus standartu, taip pat vertino faktinį šalių elgesį vykdant sutartį.

31. Nagrinėjamu atveju šalys skirtingai aiškina Sutartyje Nr. 2 apeliantės padarytą įrašą apie 6372,00 Eur (22000 Lt) nuomos mokesčio sumokėjimą. Ieškovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad šią sumą ir papildomai sumokėjo Sutarties Nr. 2 sudarymo metu, o apeliantė teigia priešingai, kad nurodyta suma jai buvo sumokėta 2014 m. spalio 16 d., ieškovei sumokėjus mokestį pagal Sutartį Nr. 1.

32. Nustatyta, kad visose keturiose sutartyse apeliantė yra ranka padariusi įrašą apie sumokėtas nuomos mokesčio konkrečias sumas. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šalys pripažįsta, kad jos žodžiu buvo sutarusios, jog ieškovė nuomos mokestį apeliantei mokės grynais pinigais ir tokiu būdu buvo vykdomi visi pagal minėtas keturias sutartis atlikti mokėjimai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad apeliantė galėjo Sutartyje Nr. 2 padarytame įraše apie gautus pinigus nurodyti, jog tai pinigų suma gauta iš ieškovės pagal Sutartį Nr. 1 arba apie tai, kad iki Sutarties Nr. 2 sudarymo gauta suma už nuomą yra įskaitoma į pagal naują sutartį mokėtiną nuomos mokestį. Apeliantei to nepadarius, bet priešingai Sutartyje Nr. 2, kaip ir kitose šalių sudarytose sutartyse nurodžius, konkrečią gautą pinigų sumą, yra tikėtina, kad ieškovė sumokėjo apeliantei pagal Sutartį Nr. 2 6372,00 Eur nuomos mokestį. ( CPK 185 straipsnis).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutartis Nr. 2 buvo sudaryta 2015 m. rugpjūčio 1 d., Lietuvos Respublikoje pradėjus naudoti piniginį vienetą eurą, todėl Sutartyje Nr. 2 nurodyta suma eurais (6372,00 Eur) atitinka sumos litais santykį (22000,00 Lt). Apeliantės argumentas, kad jei ji būtų reikalavusi avanso, tai būtų nurodžiusi sumą – 6370,00 Eur, teismo vertinimu nepaneigia tikimybės, kad ieškovė sumokėjo apeliantei sudarant Sutartį Nr. 2 būtent tokią sumą.

34. Sutartimi Nr. 1 ir Sutartimi Nr. 2 nustatytas nuomos laikotarpis ir šiomis sutartimis sutartos mokėtinos sumos, patvirtina, kad kaip minėta ieškovė galėjo sumokėti apeliantei pagal Sutartį Nr. 2 6372,00 Eur sumą. Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta 2014 m. kovo 1 d. trejų metų laikotarpiui, t. y. iki 2017 m. kovo 1 d. ir ieškovė avansu sumokėjo 40000,00 Lt (11 584,80 Eur) sumą. Dar nepasibaigus Sutarties Nr. 1 galiojimui, šalys 2015 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Sutartį Nr. 2 trijų metų laikotarpiui – iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., kurioje numatė analogiško dydžio nuomos mokestį. Sutarties Nr. 2 tekste nėra nieko nurodyta apie sudarytą ir galiojančią Sutartį Nr. 1. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šalys to neginčija, kad jos buvo sutarusios pasirašius naują sutartį sunaikinti (suplėšyti) ankstesnę sutartį, todėl logiška, kad šalys sudarydamos Sutartį Nr. 2 nutylėjo apie ankstesnę sutartį. Byloje nustatyta, kad šalys sudariusios Sutartį Nr. 2, laikė, kad ankstesnė sutartis nebegalioja ir jos vadovavosi naujai sudaryta sutartimi. Sutartis Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 apimamas nuomos laikotarpis nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., iš viso 53 mėnesius, nuomos mokestis už šį laikotarpį sudarytų 68900,00 Lt (19954,82 Eur) (53 mėn. x 1300,00 Lt). Ieškovė sudarant Sutartį Nr. 1 buvo sumokėjusi 40 000,00 Lt ir sutartiniai santykiai pagal šią sutartį truko 17 mėnesių, todėl sudarius Sutartį Nr. 2 buvo likusi anksčiau sumokėto nuomos mokesčio 17900,00 Lt (5184,20 Eur) (40000,00 Lt - (17 mėn. x 1300,00 Lt) suma. Sutartis Nr. 2 apėmė 36 mėnesių laikotarpį, todėl įskaičius pagal Sutartį Nr. 1 sumokėto nuomos mokesčio likutį, susidarytų 28900,00 Lt (8370,02 Eur) (36 mėn. x 1300,00 Lt) – 17900,00 Lt) nuomos mokesčio trūkumas, todėl tikėtina, kad ieškovė galėjo sumokėti apeliantei Sutartyje Nr. 2 apeliantės nurodytą gautą nuomos mokesčio sumą – 6372,00 Eur (22000,00 Lt). Nepasibaigus Sutarties Nr. 2 galiojimo terminui šalys 2017 m. kovo 1 d. sudarė Sutartį Nr. 3 dviejų metų terminui ir sutarė, kad 500,00 Eur nuomos mokestis bus mokamas nuo šios sutarties sudarymo dienos. Iki šalims sudarant Sutartį Nr. 3, pagal anksčiau sudarytas sutartis nuomos santykiais truko 36 mėnesius (nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.), todėl ieškovė faktiškai už šį laikotarpį turėjo sumokėti 46800,00 Lt (13554,22 Eur) (36 mėn. x 1300,00 Lt), tačiau už Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 ieškovė buvo sumokėjusi bendrą 62000,00 Lt (17956,44 Eur) sumą, todėl susidarė 15200 Lt (4402,22 Eur) likutis ieškovės sumokėto nuomos mokesčio.

35. Teisėjų kolegija, įvertinus tai, kad šalys nepasibaigus sudarytų sutarčių galiojimui tęsdamos nuomos santykius sudarė paeiliui tris sutartis, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad labiau tikėtina, jog ieškovė sudarydama Sutartį Nr. 4 galėjo neatkreipti dėmesio į susidariusią 4402,22 Eur nuomos mokesčio permoką. Atsakant į apeliantės argumentus dėl ieškovės užimamų pareigų, pažymėtina, kad vien tai, jog ieškovė dirba kelių įmonių susijusių su finansų tvarkymu vadove, nesudaro pagrindo teismui daryti išvados, kad ji tvarkydama savo asmeninius finansus galėjo būti ir neatidi, t.y. negalėjo suklysti.

36. Apeliantė skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnio nuostatas aiškindamas nuomos sutarčių sąlygas, nuspręsdamas, kad ieškovė neturėjo atsakovei sumokėti papildomai pagal nuomos sutartis gyventojų pajamų mokestį. Apeliantė teigia, kad šalys sudarius Sutartį Nr. 1 nuo 2014 m. kovo 1 d. iki kovo 27 d. elektroniniais laiškais aptarinėjo gyventojų pajamų nuomos mokesčio sumokėjimo klausimą, kuriuose sutarė, kad ieškovė kartu su nuomos mokesčiu apeliantei sumokės ir gyventojų pajamų mokesčio sumą, kurią turėtų mokėti apeliantė kaip nuomotoja nuo gautų pajamų už nuomą pagal šalių sudarytas minėtas nuomos sutartis.

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors apeliantė teigia, kad jau 2014 m. kovo mėnesį šalys vykstančiais susirašinėjimais sutarė, kad ieškovė kartu su nuomos mokesčiu sumokės apeliantei ir gyventojų pajamų mokestį paskaičiuotą nuo nuomos mokesčio sumos, tačiau po pirmosios sutarties sudarytoje Sutartyje Nr. 2, kur šalys turėjo galimybę nustatyti tokią sąlygą, ši sąlyga nebuvo aptarta. Įvertinus šias aplinkybes daroma išvada, kad šalys Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 vykdymo laikotarpiu nebuvo sutarusios, kad ieškovė turi apeliantei kartu su nuomos mokesčiu sumokėti ir gyventojų pajamų mokestį.

38. Apeliantė byloje nuosekliai teigia, kad sudarius naują sutartį ankstesnė sutartis buvo suplėšoma ir laikoma lyg ankstesnės sutarties nebūtų buvę, tačiau tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja Sutarties Nr. 3 6.1 papunktyje numatytą sąlygą, kad ieškovė sutartimi įsipareigojo mokėti jai 500,00 Eur nuomos mokestį per mėnesį, „pridedant įstatymų nustatytą gyventojų pajamų mokestį buvo mūsų sutartyje už praeitą laikotarpį“. Įvertinus tai, kad apeliantė teigia, kad buvo įsitikinusi, kad ankstesnės sutarys yra sunaikintos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalys negalėjo Sutartimi Nr. 3 sutarti dėl gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo už pagal dvi ankstesnes sutartis mokėtą nuomos mokestį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovės reikalavimas atsakovei siejasi su pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 sumokėtu nuomos mokesčiu ir realiai trukusiu pagal šias sutartis nuomos laikotarpiu, o ne su vėliau sudarytų sutarčių sąlygomis, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl Sutarties Nr. 3 6.1 papunktyje numatytos sąlygos dėl gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo nepasisako.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017).

40. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 str.), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020).

41. Pirma, byloje nustatyta, kad ieškovė pagal Sutartis Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 apeliantei sumokėjo didesnę nuomos mokesčio sumą – 4402,22 Eur, nei buvo sutarta sutartimis ir ieškovei pareikalavus grąžinti permoką, jos negrąžino. Antra, dėl šios priežasties ieškovės turtas sumažėjo 4402,22 Eur suma, kas atitinka atsakovės praturtėjimą. Trečia, egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo – atsakovė praturtėjo, nes ieškovė jai sumokėjo didesnį nuomos mokestį, o atsakovė atsisakė permoką grąžinti. Ketvirta, nėra teisinio pagrindo atsakovės praturtėjimui. Penkta, nepagrįstas praturtėjimas egzistavo, pareiškus ieškinį. Šešta, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė būtų prisiėmę nuostolių atsiradimo riziką. Septinta, ieškovė negali apginti savo pažeistų teisių kitais gynybos būdais.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3389-687/2018).

43. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šiuo atveju apeliantė neįrodė, kad ji turėjo teisinį pagrindą gauti iš ieškovės, pastarajai suklydus ir pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 sumokėtą didesnę nei ieškovė turėjo sumokėti nuomos mokesčio sumą – 4402,00 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš apeliantės 4402,00 Eur apeliantės nepagrįstai įgytų lėšų.

44. Ieškovė 2020 m. birželio 26 d. elektroniniu paštu išsiųstu laišku pareikalavo iš atsakovės iki liepos 1 d. grąžinti permokėtą 4 692,38 Eur nuomos mokesčio sumą pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2, todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad apeliantė yra be pagrindo įgijusi iš ieškovės 4402,00 Eur nuomos permoką, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 25,93 Eur kompensuojamąsias palūkanas, paskaičiuotas nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 12 d. (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

45. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė faktines aplinkybes, savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdama, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

47. Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos.

48. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė patyrė 605,00 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11. punkte nustatyto dydžio, ir įvertinus procesinio dokumento turinį, kitus kriterijus atitinka bylos sudėtingumą, todėl šios išlaidos priteistinos ieškovei iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605,00 Eur (šešių šimtų penkių eurų ) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjai Egidijus MockevičiusBirutė SimonaitienėVilija Valantienė