- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-02-07
- Bylos Nr.
- 1A-2-606/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38266-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- G. L.
- Nuteistasis
- V. S.
- Advokatai
- Stanislovas Liutkevičius
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-606/2019
Teisėja Diana Vercinskė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38266-2017-8
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
2019 m. vasario 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. S., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja G. L. bei nesiartinti prie jos arčiau kaip 50 metrų atstumu, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant įpareigojimą įvykdyti per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. liepos 29 d. 21.49 val. iki 2017 m. liepos 30 d. 13.45 val., vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. S. nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 28 d., apie 23 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, konflikto metu sužadėtinei G. L. ranka sudavė po vieną kartą į kairįjį petį, veidą ir galvą, rankomis sugriebęs suko G. L. kairįjį riešą, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. ir jo gynėjas advokatas S. Liutkevičius prašo Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliantų tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi išimtinai nukentėjusiosios G. L. parodymais, kurie bylos tyrimo bei jos nagrinėjimo teisme metu kito, buvo nenuoseklūs ir prieštaravo byloje surinktai medžiagai, bylos aplinkybes įvertino neišsamiai ir nevisapusiškai, jų tinkamai neišanalizavo, iš esmės vertino ne byloje surinktų įrodymų visumą, bet, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, pavienius duomenis, o kai kurių duomenų net neaptarė ir nevertino iš viso. Tokiu būdu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, dėl šių priežasčių atitinkamai padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas byloje surinktus duomenis – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų apklausas, įvykio vietos apžiūros protokolą, nukentėjusios skambučio į bendrąjį pagalbos centrą įrašą – vertino kaip duomenis, gautus teisėtu būdu, BPK nustatyta tvarka ir pripažino juos įrodymais, pakankamais padaryti išvadą, kad V. S., veikdamas tiesiogine tyčia, savo šeimos nariui – sužadėtinei G. L. ranka sudavė po vieną kartą į jos kairįjį petį, veidą ir galvą, rankomis sugriebęs suko jos kairįjį riešą, tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą. Teismas nukentėjusiosios G. L. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, vertino kaip nuodugnius, aiškius ir išsamius, o kaltinamojo parodymus vertino kaip prieštaringus, t. y. kad kaltinamasis iš pradžių savo kaltę pripažino ir nurodė aplinkybes, iš esmės sutampančias su nukentėjusiosios, tačiau vėliau savo kaltę pradėjo neigti, daug įvykio aplinkybių neprisiminė, pradėjo kalbėti, kad nukentėjusioji specialiai jį norėjo išprovokuoti ir apkaltinti smurtu, siekdama pasilikti sužadėtuvių žiedą pagal jų sudarytą susitarimą.
2.3. Apeliaciniame skunde neigiama, jog V. S. ir G. L. buvo šeimos nariai. Teigiama, kad tarp V. S. ir G. L. konflikto metu susiklostę santykiai neatitiko nei Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių šeimos narių statusą, nei teisminės praktikos panašiais klausimais, nei prejudicinių teismų sprendimų, kuriuose jau buvo išnagrinėti susiformavę santykiai tarp V. S. ir G. L. būtent tuo laikotarpiu, kuris apima nagrinėjamą įvykį. Nurodoma, kad byloje nagrinėjamas konfliktas vyko 2017 m. liepos 28 d. Jau po šio konflikto, 2017 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama kita byla Nr. 1-2011-716/2017 tarp tų pačių proceso dalyvių. Šios bylos nagrinėjimo metu teismas daug dėmesio skyrė santykių išsiaiškinimui tarp V. S. ir G. L.. Pati nukentėjusioji G. L. apklausos metu Vilniaus miesto apylinkės teisme santykius su V. S. apibrėžė kaip sužadėtinių, nevedusių bendro gyvenimo, turėjusių atskirus finansus. Apklausos metu teisme ji neužsiminė apie konfliktą Palangoje, nors jis buvo įvykęs mažiau kaip prieš mėnesį iki nurodyto teismo posėdžio. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendyje nenustatė, kad V. S. ir G. L. buvo kaip šeimos nariai, nes tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamasis pripažino, jog būdami artimi, jie nuolat kartu negyveno, bendro ūkio nevedė. Kita vertus, kaltinamasis ir nukentėjusioji pripažino, kad įvykio metu jie vienas kitam buvo sužadėtiniai, buvo artimi, planavo kurti bendrą ateitį. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (2011 m. gegužės 26 d. Nr. Xl-1425) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad artima aplinka – aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Tokiu būdu teismas nustatė ir pripažino, kad V. S. nusikalstamą veiką įvykdė ne sugyventinei, bet sužadėtinei. Šios faktinės aplinkybės pagrindu, teismas priverstas konstatuoti, kad nusikalstama veika buvo padaryta ne šeimos nariui ar artimam giminaičiui, bet asmeniui, su kuriuo kaltinamasis susijęs artimais ryšiais, artimoje aplinkoje. Tokiu būdu teismas pripažino, kad V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai teismas kaltinime nurodytą sugyventinės sąvoką keitė į sužadėtinės statusą. Šis teismo nuosprendis apeliacine tvarka apskųstas nebuvo, todėl yra galiojantis ir turintis prejudicinę galią paskesniems sprendimams. Teismas nuosprendyje, kvalifikuodamas V. S. veiką, šią visuotinai priimtiną taisyklę bei Vilniaus apylinkės teismo nuosprendį ignoravo ir proceso dalyvių santykius vėl įvardijo kaip šeimos narių, nors tam neturėjo jokio pagrindo, tuo labiau jokių duomenų. Formuojamoje teismų praktikoje nuolat pabrėžiama, kad nereikia iš naujo įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tokios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtose nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais nustatytos aplinkybės – apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, nesvarbu, kokiu pagrindu. Remiantis suformuota teismų praktika ir tuo pagrindu priimtu jau minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu byloje Nr. 1-2011-716/2017, apeliantų nuomone, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad V. S. ir G. L. nagrinėjamo įvykio metu nebuvo nei artimi giminaičiai, nei šeimos nariai, todėl V. S. veika jau ikiteisminio tyrimo metu negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Kad V. S. ir G. L. nėra šeimos nariai, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino V. S. brolis M. S. bei G. L. motina R. L., jos sesuo R. R.. Be to, tarp V. S. ir G. L. susitarimas dėl sužadėtuvių žiedo, leidžia daryti išvadą, kad ir sužadėtuvės buvo sąlyginės, nes buvo sudarytos su išlyga, kad „Vestuvės įvyks tik po to, kai bus išspręsti finansiniai nesutarimai su R. ir R.“. Prieš konfliktą, V. S. buvo paskolinęs G. L. motinai R. L. ir pastarosios seseriai R. R. dideles pinigų sumas, dėl šių skolų buvo iniciavęs civilinius teisinius procesus. Šias aplinkybes apklausų metu pripažino R. L. bei R. R., tai patvirtina ir duomenys, gauti iš antstolio kontoros, kurių teismas nesutiko prijungti prie bylos, tačiau jie yra viešai prieinami, todėl jais galima remtis. Apeliantų teigimu, pateikti duomenys parodo, kad santykiai prieš konfliktą tarp V. S. ir G. L. buvo paremti tam tikrais išskaičiavimais, kiekvienas iš jų turėjo savo interesą – V. S. atgauti nemenkas paskolintų pinigų sumas, o G. L. – galbūt tokiu būdu priversti V. S. būti kartu su ja, priversti ją net vesti.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad konflikto metu kambaryje G. L. ir V. S. buvo dviese, jokie pašaliniai asmenys nei konflikto pradžios, nei jo eigos nematė, todėl labai svarbūs yra konflikto dalyvių parodymai, ypač jų nuoseklumas. Teismo posėdžio metu buvo prašoma kviesti liudytoją, gyvenusį kaimynystėje, galėjusį matyti konflikto pabaigą, kada V. S. sėdo į automobilį ir išvažiavo, tačiau teismas nesutiko išpildyti šio gynėjo prašymo, be jokio pagrindo pavadindamas jį nesavalaikiu. G. L. apklausta 2017 m. liepos 29 d. naktį (iš karto po įvykio), papasakojo, kad V. S. bandė atimti iš jos telefoną, kuriuo ji pastarąjį filmavo, sukdamas kairės rankos riešą. Bandydama atsiimti telefoną, netyčia nagais įdrėskė jam veidą. 2017 m. liepos 30 d. papildomos apklausos metu G. L. pakeitė parodymus bei parodė, kad po 2016 metų įvykio, apie metus laiko kartu negyveno, kiekvienas gyvena iš savo lėšų, nevesdami bendro ūkio. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnės paprašė neuždrausti jiems bendrauti, jam lankytis jos namuose. Tiek pirminės, tiek papildomos apklausos metu ji nutylėjo apie susitarimą tarp jos ir V. S. dėl sužadėtuvių žiedo ir jame numatytų sąlygų. Apie pasirašytą susitarimą ji pripažino tik 2017 m. gruodžio 28 d. papildomos apklausos metu, kai apie tai jau buvo parodęs V. S.. Teisme G. L. dar kartą pakeitė parodymus ir vėl parodė, kad tarp jos ir V. S. kilo konfliktas, kurį ji norėjo nufilmuoti. Konflikto metu jie apsižodžiavo necenzūriniais žodžiais, ji jį pavadino galbūt asilu. Vykusį konfliktą pavadino buitiniu. V. S. trenkė per ranką, bandydamas atimti telefoną. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, nukentėjusiosios G. L. parodymus vertino kaip „nuodugnius, aiškius ir išsamius“. Nuteistasis V. S. visada nuosekliai laikėsi savo parodymų, jų nekeisdamas, tik konkretizuodamas aplinkybes, priklausomai nuo prokuroro ar teisėjos užduodamų klausimų. 2017 m. liepos 30 d. V. S. pats nuvyko į policiją, kur buvo apklaustas kaip įtariamasis, kur parodė, jog 2017 m. liepos 28 d. vakare su G. L. apsižodžiavo, todėl nenorėdamas, kad konfliktas išsiplėtotų, išėjo iš kambario, kuriame ruošėsi miegoti, pradėjo krautis daiktus. G. L. pastojo jam kelią, neleisdama išvažiuoti. Be to, pradėjo jį filmuoti mobiliuoju telefonu. Siekdamas išvengti filmavimo, norėjo atimti iš jos telefoną, galbūt sugriebė už kairės rankos riešo. Ji nagais jam sudraskė veidą. Ir nors, pateikus pranešimą apie įtarimą, į klausimą, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, nuteistasis V. S. atsakė, kad su pareikštu įtarimu sutinka, tačiau jo apklausos turinys prieštarauja šiai jo pozicijai. Apklausoje jis neneigė paties konflikto, tačiau jis nesiekė G. L. sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą, priešingai, stengėsi visomis išgalėmis išvengti bet kokio fizinio kontakto, net naktį išvykdamas iš namų. Nuteistasis, nebūdamas teisininkas, negalėjo suvokti jam pateikto įtarimo niuansų, ypač subjektyvinės pusės elementų, todėl galėjo klysti, atsakydamas, kad sutinka su įtarimu. Be to, šis procesinis veiksmas buvo atliekamas nedalyvaujant gynėjui, todėl V. S. neturėjo galimybės pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba. 2017 m. gruodžio 12 d. papildomai apklaustas kaip įtariamasis, V. S. patvirtino parodymus, duotus prieš tai, pakartodamas, kad kilusio konflikto metu iš G. L. norėjo atimti telefoną. Telefonas nukrito ant žemės. Siekdamas išvengti tolesnio konflikto, norėjo išeiti iš namų, tačiau G. L. neleido to padaryti, nagais apdraskydama veidą. Šie jam padaryti apdraskymai buvo užfiksuoti Klaipėdos AVPK areštinėje. Nuteistasis įsitikinęs, kad G. L. tokiu savo elgesiu vėl norėjo išprovokuoti konfliktą. 2018 m. balandžio 11 d. apklausiamas teisme, V. S. parodė, kad su G. L. buvo tik pažįstami, su ja kartu negyveno, bendro ūkio nevedė. Jos motiną bei pastarosios seserį dėl skolų yra padavęs į teismą. Įvykio vakarą žiūrėjo televizorių. G. L. pradėjo priekaištauti dėl per didelio garso, kad trukdo deganti šviesa. Kai pradėjo krautis daiktus, ji pradėjo filmuoti. Siekdamas atimti telefoną, galėjo paliesti G. L. ranką. Apeliantų nuomone, nuteistojo V. S. parodymai yra nuoseklūs, bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo keičiami, tik geranoriškai, siekiant objektyviai išsiaiškinti konflikto aplinkybes, papildomi naujais duomenimis.
2.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtos laikmenos, kurios išliko G. L. telefone. 2017 m. rugpjūčio 3 d. buvo surašytas apžiūros protokolas, jame užfiksuoti nurodytų laikmenų duomenys. Protokole užfiksuota informacija: „Atidarius failą „G. L. 2“ matoma, kad vaizdo įrašo trukmė yra 1 min. ir 3 sek., įrašė matomas iš patalpų išeinantis asmuo bei išvažiuojantis automobilis. Dėl vaizdo įrašo kokybės asmens ir automobilio identifikuoti nėra galimybės“. Šio įrašo teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino, tačiau būtent šis įrašas patvirtina V. S. parodymus apie tai, kad, siekdamas išvengti konflikto, jis išvažiavo iš namų. Taip pat apžiūros protokole užfiksuota: „Atidarius failą „G. L.“ matoma, kad vaizdo įrašo trukmė yra 5 s, įraše matoma gyvenamoji patalpa, joje stovintis V. S., kuris dešine ranka galbūt suduoda per filmavimo įrenginį, iš kurio yra filmuojamas vaizdas, nes vaizdas toliau filmuojamas iš krentančio įrenginio“. Apeliantų tvirtinimu, laikmenoje „G. L.“ užfiksuotas vaizdas objektyviai patvirtina V. S. ketinimą užkardyti filmavimą telefonu. Vaizdo įraše matosi V. S. rankos judesys link telefono, po to telefonas krenta žemyn. Konflikto metu G. L. jokie sužalojimai padaryti nebuvo, tik, jos žodžiais tariant, sukeltas fizinis skausmas. Beje, šiuos pirminius parodymus ji paneigė papildomos apklausos metu (2017-07-30), nurodydama, kad dėl 2017 m. liepos 28 d. įvykio jokių pretenzijų V. S. neturi, sužalojimai jai nebuvo padaryti, jokių žymų ant jos kūno nebuvo likę, į medikus nesikreipė ir nesikreips. Kai V. S. buvo padaryti realūs sužalojimai, jie užfiksuoti specialisto išvadoje. Apklausos metu to neneigė ir pati nukentėjusioji, aiškindama, kad apdraskyti galėjo gindamasi nuo V. S., kuris norėjo atimti iš jos mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo ji jį filmavo. Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo V. S. taip pat kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Ir nors tyrimas pagal jo pareiškimą pradėtas nebuvo, šiai bylai yra svarbi Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis, kurioje konstatuota: „Kadangi nagrinėjamu atveju įvykyje dalyvavo tik du asmenys – G. L. ir V. S., nėra kitų asmenų, kurie galėtų pateikti parodymus apie reikšmingas aplinkybes nustatant faktą, ar buvo padaryta nusikalstama veika. Taip pat nesama ir kitų informacijos šaltinių, iš kurių būtų galima spręsti apie G. L. kaltės formą. Apeliantai pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas nutartį, disponavo tais pačiais duomenimis, kurie yra surinkti ir šioje nagrinėjamoje byloje, todėl joje nustatytos aplinkybės bei padarytos išvados taip pat turėtų būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai, turintys reikšmės vėlesniems sprendimams.
2.6. Apeliantų teigimu, teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-407-788/2016). Teismai, analizuodami kaltininko kaltės turinį, privalo vertinti ne tik jo paties, bet ir nukentėjusios pusės veiksmus, jų pobūdį, konflikto priežastį bei kontekstą, taip pat padarytų sužalojimų lokalizaciją bei mechanizmą. Deja, šioje byloje nėra pagrindinių konflikto padarinių – nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, nes jokie sužalojimai padaryti nebuvo, fizinis skausmas konstatuotas vien tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Kiti surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp konflikto dalyvių buvo susiklostę sudėtingi asmeniniai santykiai, kuriuose kiekvienas siekė savo tikslų, kurių patikrinti jokiais papildomais duomenimis nėra galimybės. V. S., žinodamas savo draugės sudėtingą charakterį, siekė išvengti konflikto, pasišalindamas iš namų, tačiau kartu siekė apsaugoti ir asmeninius interesus – išvengti filmavimo. Gal netyčinis fizinis kontaktas tarp V. S. bei G. L. ir buvo, tačiau bet kuriuo atveju šis kontaktas nebuvo toks, už kurį reikėtų V. S. teisti. Jei kontaktas (paėmimas už rankos riešo, netyčinis ir spontaniškas prisilietimas prie kitos kūno vietos) ir buvo, jis neabejotinai G. L. nekėlė nei grėsmės, nei pavojingumo pastarosios sveikatai. Jei byloje ir liko kokių nors abejonių ir neaiškumų, kurių nėra galimybės pašalinti, visi jie turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (in dubio pro reo principas). Apeliantų tvirtinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė nemotyvuotas ir nepagrįstas išvadas, kad G. L. ir V. S. buvo šeimos nariai, kad jis jai galėjo sukelti fizinį skausmą. Kadangi V. S. veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių, jis dėl jam inkriminuoto nusikaltimo turi būti išteisintas. Remdamiesi BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata, apeliantai daro išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma vien formaliais pagrindais, dirbtinai kriminalizuojant smulkius buitinio, asmeninio ar panašaus pobūdžio konfliktus, koks buvo kilęs tarp V. S. ir G. L..
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas tenkintinas.
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. ir jo gynėjas advokatas S. Liutkevičius ginčija, kad V. S. ir G. L. nagrinėjamo įvykio metu buvo kaip šeimos nariai. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad V. S. neneigė paties konflikto su nukentėjusiąja G. L., tačiau jis nesiekė jos sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą. Kadangi V. S. veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių, jis dėl jam inkriminuoto nusikaltimo turi būti išteisintas.
7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
9. Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. S. patvirtino, kad įvykio metu išnuomotame bute, Palangoje, tarp jo ir G. L. įvyko konfliktas, tačiau neigė smurtavęs prieš G. L.. Ji priekaištavo, kad trukdo šviesa, per garsiai įjungtas televizorius. Nenorėdamas klausytis G. L. priekaištų, jis pradėjo krautis daiktus, o ji pradėjo filmuoti. Jis patraukė telefoną, nes nenorėjo, kad ji filmuotų. Telefonas nukrito ant žemės. Galėjo paliesti jos ranką dauždamas per telefoną, taip pat pastumti ją išeidamas, bet ne tam, kad smurtautų. Kitą dieną jis grįžo, abu buvo kartu. G. L. pasakė, kad buvo iškvietusi policiją, parašė pareiškimą dėl to, kad jis išvažiavo. Nuteistojo V. S. tvirtinimu, jis su G. L. tik susitikinėdavo, bendro ūkio nevedė, iš 30 naktų miegodavo kartu su G. L. 2-3 naktis. Jos teta ir mama iš jo pasiskolino po 20 000 eurų, žadėjo atiduoti pinigus, kai susižadės G. L.. G. L. kaltina jį smurtavus tam, kad nereikėtų grąžinti jam brangaus žiedo, dėl kurio buvo surašytas susitarimas. Ji pati subraižė jam veidą (t. 2, b. l. 20–22).
9.1. 2017 m. liepos 30 d. apklaustas kaip įtariamasis V. S. parodė, kad įvykio dieną jis atvyko į butą Palangoje, kuriame jau buvo apsistojusi G. L. su savo mažamete dukra. Vėlai vakare jis apsižodžiavo su G. L., todėl pradėjo krautis daiktus, nes norėjo išvažiuoti. G. L. atsistojo prieš jį, neleido praeiti, nesitraukė nuo praėjimo, todėl jis ją patraukė už kairiojo peties, tačiau smūgio nesudavė. Tada ji pasiėmė mobiliojo ryšio telefoną ir pradėjo jį filmuoti. Norėdamas atimti iš jos telefoną, galėjo sugriebti jai už riešo, paliesti jos veidą, tačiau ne dėl to, kad sukeltų jai fizinį skausmą. Ji pati nagais subraižė jam veidą. Kitą rytą jis grįžo namo, dėl kilusio konflikto atsiprašė ir jie susitaikė. Ji pasakė, kad buvo iškvietusi policiją, todėl jis pats nuvyko į policijos komisariatą, kur buvo sulaikytas. V. S. taip pat tvirtino, kad su G. L. kartu negyvena, bendro ūkio neveda (t. 1, b. l. 91–92).
9.2. 2017 m. gruodžio 12 d. apklaustas kaip įtariamasis papildomai V. S. papildė, kad G. L. pati reikalavo, jog jis jai pasipirštų, kad įteiktų žiedą. Tada jie nusprendė surašyti susitarimą dėl brangaus žiedo įteikimo. V. S. įsitikinimu, G. L. savo elgesiu pati norėjo jį išprovokuoti ir apkaltinti dėl smurto pavartojimo tam, kad jai liktų brangus žiedas. Be to, tai susiję ir su turtiniais ginčais dėl pinigų paskolinimo G. L. tetai R. P. ir mamai R. L.. Jis dėl to, kad G. L. jam įbrėžė nagais veidą, pretenzijų neturėjo, tačiau matydamas jos elgesį, ir jis nusprendė kreiptis į policiją dėl jam padaryto sužalojimo (t. 1, b. l. 103–104).
10. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji G. L. tvirtino, kad susitarimas su V. S. buvo sudarytas todėl, kad jis norėjo vesti su ja bendrą ūkį, norėjo šeimos, norėjo vaikų. Kai būdavo Kaune, gyvendavo pas jį Girelės g. Jis pirko maistą, aprūpindavo kitomis buitinėmis prekėmis, ji tvarkydavo namus, skalbdavo, gamindavo, kartu leido laiką ir miegojo. Tarp jų konfliktai būdavo ir anksčiau. Įvykio naktį V. S. pradėjo priekabiauti prie jos miegamajame, kur miegojo jos mažametė dukra, todėl ji paprašė jo išeiti iš kambario, iš miegamojo išėjo ir pati. Įvyko buitinis konfliktas, ji neneigė, kad galėjo pavartoti necenzūrinių žodžių, taip jį įžeisti. Po to, kai jie apsižodžiavo, nuteistasis V. S. svetainėje jai sudavė antausį, tada ji pradėjo filmuoti. Filmavimas buvo vienintelis būdas jį sustabdyti. Kai ji pradėjo filmuoti, jis trenkdamas per ranką bandė atimti telefoną, jį sugriebė. Tada trenkė dar kartą ir ji nuo suduoto smūgio į veidą nugriuvo ant sofos, jie grūmėsi dėl telefono, jis užsuko ranką, tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą, baimę. Išgriebusi telefoną iš jo rankų, paliko miegantį vaiką ir išbėgo vienais apatiniais į lauką. Jis tuo metu, būdamas neblaivus, iš įvykio vietos išvažiavo. Prieš trenkdamas jai ir išvažiuodamas, jis pasakė, kad nenori su ja būti, paprašė atiduoti žiedą. Grįžęs ryte su gėlėm atsiprašė, atidavė žiedą ir jie susitaikė. Mamos finansais nesidomėjo, šie sandoriai buvo nuo jos nuslėpti. G. L. neneigė, kad grumtynių metu galėjo grybštelėti V. S. nagais (t. 2, b. l. 22–24).
10.1. 2017 m. liepos 29 d. naktį apklausta kaip liudytoja G. L. parodė, kad V. S., atėjęs į miegamąjį, kur ji gulėjo su vaiku, pradėjo priekaištauti, kodėl vaikas miega kartu su jais. Kilus konfliktui, jis iš kambario išėjo, pradėjo kraustyti daiktus. Jai atėjus pas V. S., jis paaiškino, kad išvažiuoja, pareikalavo grąžinti sužadėtuvių žiedą. Tačiau ji pasakė jam netriukšmauti. Vėl kilo konfliktas. Konfliktuojant, V. S. dešinės rankos delnu trenkė į kairįjį petį. Tada ji mobiliojo ryšio telefonu pradėjo filmuoti, o V. S. dar kartą dešinės rankos delnu trenkė į veidą ir, apglėbęs iš nugaros, bandė iš rankų atimti telefoną. Nenorėdama atiduoti telefono, ji atsistūmė, o V. S. dar kartą trenkė dešinės rankos delnu į galvą. Po suduoto smūgio ji nukrito ant sofos, jai aptemo akyse. Kai ji nukrito, V. S. vėl bandė atimti telefoną, suko kairės rankos riešą ir atėmė telefoną. Ji norėdama atsiimti telefoną, netyčia nagais įdrėskė jam į veidą ir atsiėmė telefoną bei, būdama tik su apatiniais, išbėgo į kiemą, o V. S. ją vijosi (t. 1, b. l. 36–37).
11. Tiek iš nuteistojo V. S., tiek ir iš nukentėjusiosios G. L. duotų parodymų visumos neginčytinai nustatyta, kad įvykio metu tarp jų įvyko konfliktas, t. y. teisiamajame posėdyje nukentėjusioji pati patvirtino, kad įvyko buitinis konfliktas, teigė, jog jo metu nuteistasis V. S. vartojo prieš ją smurtą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistasis V. S. neigė tyčia sudavęs smūgius nukentėjusiajai G. L., tvirtino, jog jis tik norėjo iš jos atimti mobiliojo ryšio telefoną, todėl galėjo netyčia paliesti jos veidą, sugriebti už rankos, taip pat galėjo pastumti ją, kai norėjo išeiti, o ši neleido. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, konflikto tarp V. S. ir G. L. metu, pašalinių asmenų nebuvo, po įvykio G. L. į medikus nesikreipė, t. y. byloje nėra duomenų, kurie objektyviai patvirtintų G. L. parodymus, kad V. S. prieš ją smurtavo tyčia, bei iš kurių būtų galima spręsti apie V. S. kaltės formą. Kartu akcentuotina, kad už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla.
12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. S. kaltu ir nuteisdamas jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jo kaltę iš esmės grindė tik nukentėjusiosios G. L. parodymais. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju nukentėjusioji nebuvo nuosekli, savo parodymus dėl jai pavartoto smurto keitė, todėl, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, tokie jos parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nekeliantys abejonių dėl jų teisingumo.
13. Akcentuotina, kad tiek iš nuteistojo V. S., tiek ir iš nukentėjusiosios G. L. parodymų visumos nustatyta, kad įvykio metu jiems apsižodžiavus miegamajame, V. S. iš miegamojo išėjo ir ketino, susidėjęs daiktus, iš buto išeiti. Ši aplinkybė nepaneigia apeliacinio skundo argumento, kad V. S. nebuvo linkęs toliau konfliktuoti, iš buto norėjo pasišalinti. Tačiau tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios G. L. parodymai nepaneigia fakto, kad būtent jai atėjus iš miegamojo į kambarį, kuriame buvo V. S., ir pradėjus priekaištauti dėl to, kad jis kraunasi daiktus ir triukšmauja, vėl kilo konfliktas. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusioji G. L. tvirtino, kad ji pradėjo filmuoti mobiliojo ryšio telefonu, kai V. S. trenkė jai antausį, o filmuojant jis trenkė dar kartą ir ji nuo suduoto smūgio į veidą nugriuvo ant sofos, jie grūmėsi dėl telefono, jis užsuko ranką (t. 2, b. l. 23), tačiau iš 2017 m. liepos 29 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų jos parodymų nustatyta skirtingai, kad jai papriekaištavus dėl to, kad šis kelia triukšmą, V. S. iš pradžių trenkė dešinės rankos delnu į kairįjį petį ir po šio suduoto smūgio ji pradėjo filmuoti. Po to V. S. dar kartą trenkė dešinės rankos delnu į galvą ir ji po suduoto smūgio nukrito ant sofos, jai aptemo akyse (t. 1, b. l. 36–37). Jeigu tikėti nukentėjusiosios G. L. parodymais, jog V. S. sudavė jai smūgį į veidą, ji jo bijojo, akivaizdu, kad ji, būdama streso būsenos, būtų bėgusi iš kambario, o ne pradėjusi filmuoti. Jos teigimu, ji po antro suduoto smūgio į veidą (galvą), nukrito ant sofos, jai aptemo akyse, todėl akivaizdu, kad smūgis turėjo būti stiprus, neabejotinai nuo tokio smūgio būtų likusios ir žymės. Tačiau jos veiksmai, kad ji net po dviejų jai suduotų smūgių į veidą, intensyviai grūmėsi dėl telefono, sudaro pagrindo abejoti jos parodymais dėl smūgių jai sudavimo. Akivaizdu, kad po stiprių smūgių sudavimo, G. L. dėmesys būtų buvęs sukoncentruotas į jai sukeltą skausmą, o ne į tolimesnes grumtynes dėl telefono. Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja tyrėja A. J.-R. prisiminė, kad konfliktas tarp V. S. ir G. L. buvo dėl mobiliojo ryšio telefono. Liudytoja parodė, kad G. L. į medikus nesikreipė. Tokiu atveju privaloma siųsti pas medikus, tačiau ant G. L. kūno smurto žymių nebuvo (t. 2, b. l. 57). Be to, atkreiptinas dėmesys į G. L. teiginį, kad filmavimas buvo vienintelis būdas sustabdyti V. S. nuo smurto vartojimo. Šis G. L. teiginys parodo, kad ji žinojo, jog V. S. nepatinka, kai ši jį filmuoja konflikto metu, todėl yra pagrindo išvadai, kad ji savo tokiais veiksmais pati išprovokavo V. S. atimti iš jos mobiliojo ryšio telefoną, todėl įvyko grumtynės. Akcentuotina, kad ne tik nuteistasis V. S., bet ir G. L. patvirtino aplinkybę, kad tarp jų vyko grumtynės dėl telefono, todėl nepaneigta V. S. versija, kad jis galbūt kliudė G. L. veidą, sugriebė už riešo netyčia, tiesiog siekdamas atimti telefoną ir neturėdamas jokio tikslo sukelti G. L. fizinio skausmo. Kad V. S. veiksmai buvo nukreipti į telefono atėmimą, o ne į smūgio sudavimą, aiškiai matyti ir iš mobiliojo ryšio telefonu užfiksuoto vaizdo. Vaizdo įraše užfiksuotas V. S. rankos mosto kryptis žemyn visiškai nepaneigia to, kad jis siekė išmušti iš nukentėjusiosios telefoną. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nepaneigta, to iš esmės neneigė ir pati G. L., kad grumtynių metu ir ji galėjo apibraižyti V. S. veidą. Šiuo atveju nustatytų aplinkybių eiga, kad G. L., žinodama V. S. charakterį, priekaištavo dėl to, kad jis kraunasi daiktus, sudaro visišką pagrindą netikėti G. L. parodymais, kad ji V. S. bijojo. Priešingai, 2017 m. liepos 24 d. susitarimo, kuris buvo surašytas vos keturios dienos prieš įvykį, kurio pagrindu nuteistasis V. S. perleido G. L. brangų auksinį žiedą su deimantais, sąlyga, kad žiedas jai lieka ir tuo atveju, jeigu V. S. prieš ją smurtaus, nepaneigia to, kad konflikto metu G. L. siekė elgtis taip, kad susitarimas būtų jai naudingas. Pažymėtina, kad ne tik grumtynių metu su V. S. dėl telefono, bet ir vėlesnis G. L. elgesys ir parodymų prieštaringumas verčia abejoti jos parodymų teisingumu dėl to, kad jai tyčia buvo suduoti smūgiai, kad ji bijojo V. S. ir panašiai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. L. teigė, kad ji išbėgo iš buto, nes V. S. ją vijosi, tačiau išgirdęs, jog ji skambina į policiją, vytis nustojo (t. 1, b. l. 37). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji G. L. parodė, kad ji tik manė, jog V. S. ją vysis, ji pasislėpė (t. 2, b. l. 24). Tačiau aplinkybę, jog ji bijojo V. S. ir pasislėpė, paneigia jos pačios mobiliojo ryšio telefonu užfiksuotas vaizdas, iš kurio nustatyta, kad G. L., atsistojusi prie pat V. S. automobilio, filmavo V. S., kaip jis išeina iš buto. Toks jos elgesys kartu parodo, kad ji jokio streso nejuto ir turėjo savo tikslų. Nukentėjusiosios G. L. parodymų teisingumu dėl jai suduotų smūgių verčia abejoti jos pačios parodymų kaita nuo pat įvykio užfiksavimo.
14. Pažymėtina, kad Panevėžio apskrities VPK 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio P. K. 2017 m. liepos 29 d. tarnybiniame parnešime užfiksuota, jog įvykio metu V. S. trenkė G. L. kumščiu į veidą, konfliktas vyko mažamečio vaiko akivaizdoje (t. 1, b. l. 27–28). Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas P. K. patvirtino, kad jis tarnybiniame pranešime užfiksavo įvykio aplinkybes iš nukentėjusiosios paaiškinimų (t. 2, b. l. 58). 2017 m. liepos 29 d. protokole-pareiškime užfiksuota, kad 2017 m. liepos 29 d., apie 00.20 val., V. S. G. L. dešine ranka sudavė tris kartus į įvairias kūno vietas, suko jos kairę ranką, dėl to ji jautė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1). Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas tyrėjas P. B. taip pat patvirtino, kad jis protokolą surašė iš nukentėjusiosios žodžių (t. 2, b. l. 58). Tačiau, kaip nustatyta, tarnybiniame pranešime ir protokole-pareiškime iš užfiksuotos smurto pavartojimo aplinkybės skiriasi. Šiuo atveju nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų P. K. ir P. B. parodymais, kad jie užfiksavo tas aplinkybes, kurias nurodė pati nukentėjusioji. Tai, kad nukentėjusioji G. L. jau iš pat pradžių keitė savo parodymus ir negalėjo apsispręsti dėl to, ar V. S. sudavė jai smūgius, nustatyta ir iš 2017 m. liepos 30 d. jos apklausos protokolo turinio. 2017 m. liepos 30 d. apklausta kaip liudytoja papildomai, dar prieš apklausiant V. S. kaip įtariamąjį, nukentėjusioji G. L. jau tvirtino, kad ji dėl 2017 m. liepos 28 d. įvykio V. S. jokių pretenzijų neturi, jai jokie sužalojimai nepadaryti, jokių žymių ant kūno nėra, ji į medikus nesikreipė ir nesikreips, jokio fizinio skausmo nejuto, su V. S. susitaikė, jie yra sužadėtiniai, ji jo nebijo, prašė neuždrausti jiems bendrauti, jam lankytis jos namuose (t. 1, b. l. 40). 2017 m. gruodžio 28 d. apklausta kaip liudytoja papildomai dar kartą, nukentėjusioji G. L. jau teigė, kad matydama V. S., vis dar jaučia įtampą ir stresą dėl jo jai pavartoto smurto bei atsisakė dalyvauti su juo akistatoje (t. 1, b. l. 47). Tokia nukentėjusiosios G. L. pasirinkta pozicija, atsisakymas dalyvauti akistatoje, taip pat iš esmės kelia pagrįstų abejonių dėl paties smurto prieš ją pavartojimo fakto. Nukentėjusioji G. L. kartu nepaneigė aplinkybės, kad ji neleido V. S. išeiti iš buto (t. 1, b. l. 47). Todėl šiuo atveju yra pagrindo tikėti nuteistojo V. S. parodymais, kad konflikto metu jis netyčia galėjo stumtelti G. L., norėdamas praeiti, tačiau ne dėl to, kad sukeltų jai fizinį skausmą.
15. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistojo V. S. parodymų nustatyta, kad G. L. jam papasakojo apie tai, jog buvo iškvietusi policijos pareigūnus, tik 2017 m. liepos 29 d. vakare. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad V. S. iš karto po to, kai sužinojo, jog G. L. kreipėsi į policiją, t. y. 2017 m. liepos 29 d., apie 21.49 val., pats nuvyko į policiją ir buvo sulaikytas (t. 1, b. l. 81). Ir ši aplinkybė taip pat nepaneigia to, kad V. S. iš karto po įvykio neturėjo ketinimų nuslėpti jo bei siekė, kad įvykio aplinkybės būtų nustatytos objektyviai.
16. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).
16.1. Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės.
16.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nagrinėjant situaciją, kurią galbūt reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir panašiai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Nagrinėjamu atveju, pagal byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes, atsižvelgiant ir į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ne tik subjektyviuosius kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos požymius, bet ir objektyviuosius, kurie yra svarbūs, sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo.
17. Kaip jau aptarta, kilus konfliktui, V. S. siekė iš buto pasišalinti, tačiau į kambarį atėjus G. L., konfliktas prasidėjo vėl. G. L. pradėjo V. S. filmuoti, o tai jam nepatiko. Nustatytomis aplinkybėmis visiškai nepaneigta, kad V. S. tikslas buvo atimti iš G. L. mobiliojo ryšio telefoną, o ne sukelti jai fizinį skausmą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Nagrinėjamu atveju nepaneigta, kad tiek V. S., tiek ir G. L. galėjo kliudyti vienas kitą būtent grumtynių metu dėl telefono, todėl nei vienas, nei kitas savo veiksmų nevertino kaip pavojingų, galinčių sukelti pasekmes. Nustatytų aplinkybių visuma, nukentėjusiosios G. L. aptartas elgesys konflikto metu ir po jo, jos parodymų kaita, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis V. S. sudavė smūgius nukentėjusiajai G. L. tyčia, o ji dėl suduotų smūgių jautė fizinį skausmą ir tokie V. S. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 140 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šioje byloje nėra pagrindinių konflikto padarinių – nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, fizinis skausmas konstatuotas vien tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais.
18. Apeliaciniame skunde be to, kad buvo ginčijama nuteistojo V. S. kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, kartu buvo ginčijama ir tai, kad V. S. ir G. L. nagrinėjamo įvykio metu buvo kaip šeimos nariai.
19. Pagal BK 248 straipsnio 2 dalį baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos. Pagal BPK 38 straipsnį asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.
20. Teismų praktikoje sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn šeimos nariu, vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. <...> Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vieno kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius.
21. Nuteistasis V. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios G. L. laikė kaip sužadėtinę, tačiau neigė, kad įvykio metu su ja kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji G. L. teigė, kad ji buvo V. S. sužadėtinė, jie susižadėjo antrą kartą, jis jai įteikė sužadėtuvių žiedą, dėl žiedo surašė susitarimą, nes V. S. norėjo vesti su ja bendrą ūkį, jie kartu gyveno. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja G. L. pati parodė priešingai, nei tvirtino teisiamajame posėdyje, t. y. pati parodė, kad nuo tada, kai 2016 m. V. S. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto pavartojimo prieš ją, ji kartu su juo negyvena jau apie metus laiko, gyvena atskiruose būstuose, kiekvienas iš savo lėšų, o susitinka tik kartais, tai padarė ir įvykio metu – 2017 m. liepos 28 d. (t. 1, b. l. 40). Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojos R. R. parodymai, iš kurių nustatyta, kad 2016 m., po pirmų sužadėtuvių, nukentėjusioji G. L. ir nuteistasis V. S. kartu gyveno gal pusę metų, tačiau G. L. iš jo išsikraustė (t. 2, b. l. 56–57). Teisiamajame posėdyje liudytoja R. L. parodė, kad 2016 m. lapkričio ar gruodžio mėnesį ji padėjo išsikraustyti dukrai G. L. iš V. S. namų. Po to pamatė, kad dukra ir V. S. yra susitikę, tik socialiniame tinkle „Facebook“ (t. 2, b. l. 55–56). Aptarti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai visiškai nepaneigia nuteistojo V. S. parodymų visumos dėl to, kad įvykio metu jie iš tikrųjų kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Be to, 2017 m. liepos 24 d. sudarytame susitarime dėl brangaus žiedo likimo jų skyrybų atveju numatytos sąlygos, iš kurių matyti, kad santuokos net negalėtų būti, jei nebus išspręsti finansiniai nesutarimai su G. L. mama ir teta bei panašiai, parodo, kad tarp nukentėjusiosios G. L. ir nuteistojo V. S. iš esmės nebuvo ir pasitikėjimo bei stipraus emocinio prieraišumo. Šią aplinkybę patvirtina ir teisiamajame posėdyje duoti pačios nukentėjusiosios parodymai, iš kurių nustatyta, kad ji norėjo pasirašyti susitarimą dėl žiedo, kad V. S. nekaltintų jos vagyste (t. 2, b. l. 22). Be to, susitarimo turinys iš esmės parodo labiau nukentėjusiosios G. L. norą bet kokiu atveju pasilikti sau žiedą, o ne sudaryti santuoką. Aptartos aplinkybės parodo ir požiūrį į vienas kitą, ir tikrai neatspindi šeimai būdingų santykių turinio.
22. Atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, priskirti nukentėjusiosios G. L. ir nuteistojo V. S. santykius šeimos santykiams ir konstatuoti, kad jie buvo kaip šeimos nariai, nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju nuteistojo V. S. veiksmuose iš esmės nenustačius BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, jis dėl inkriminuotos jam nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintinas, todėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendis naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, kolegija
nusprendžia:
panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Panaikinti 2017 m. liepos 30 d. nutarimu V. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
3 CD su vaizdo medžiaga palikti prie bylos.