Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Krabas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-792-1154/2023 pagal ieškovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Krabas“ ieškinį atsakovui V. J. dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

22. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

23. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

26. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų ir paaiškinimų priėmimo

28. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

30. Bylos duomenimis nustatyta, jog teikiami nauji rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi jų priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme nespręstas. Ieškovė minėtais pateiktais įrodymais grindžia, jog turtą pardavinėjo už Sutartyje nurodytą kainą – 785 000,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad su naujais įrodymais turėjo galimybę susipažinti bylos šalys, nenustačius, kad ieškovė savo teise teikti įrodymus piktnaudžiautų, teisėjų kolegijos vertinimu, priimant procesinį sprendimą būtina išsamiai įvertinti visas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, ieškovės pateiktus įrodymus priima ir prideda prie bylos (CPK 314 straipsnis).

31. 2023 m. birželio 5 d. apeliantė Vilniaus apygardos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (DOK 2135). Iš šių paaiškinimų turinio nustatyta, jog jame apeliantė nurodo naujas aplinkybes, argumentus, kaip pati nurodo reaguodama į atsiliepime nurodytas aplinkybes, kurie papildomai patvirtina byloje jos pateiktus argumentus. Taigi, įvertinus 2023 m. birželio 5 d. teisme gauto apeliantės prašymo dėl rašytinių paaiškinimų prijungimo turinį, darytina išvada, jog tokio pobūdžio prašymu siekiama papildyti jau pateiktą byloje apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimo. CPK 323 straipsnyje įtvirtinta, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, įvertinant tai, kad šalys privalo visus įrodymus ir argumentus pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2023 m. birželio 5 d. teisme gautą apeliantės prašymą dėl rašytinių paaiškinimų prijungimo ir spręsdamas apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo klausimą jo nevertina.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. balandžio 3 d. tarpininkavimų paslaugų sutartimi Nr. HPB-P010 ieškovė MB „Krabas“ (paslaugos teikėja) ir atsakovas V. J. (klientas) susitarė, kad ieškovė tarpininkaus parduodant turtą – namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Sutartyje įtvirtinta, kad skelbime nurodoma turto pardavimo kaina yra 699 000,00 Eur, kaina gali būti keičiama abiejų sutarties šalių sutarimu, o komisinis atlygis lygus 3 proc., jis mokamas tik po to, kai paslaugos teikėja suranda turto pirkėją ir pasirašoma notarinė pirkimo–pardavimo sutartis, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo; sutartis galioja tris mėnesius nuo sutarties pasirašymo, o klientui jos nenutraukus, pratęsiama tokiam pačiam laikotarpiui, be ne daugiau kaip tris kartus. Sutartyje atsakovo ranka padarytas prierašas, kad sutartis galioja kartu su priedu „Vertės / turto pardavimo planas“. Šiame plane (atsakovo pateiktas į bylą 2022 m. sausio 23 d.) detalizuotos ieškovės teikiamos paslaugos (atsakovo atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 1).

34. Abi šalys pripažino 2020 m. balandžio 3 d. sutarties sudarymą. Tačiau ieškovė ieškinio reikalavimus pareiškė remdamasi ne 2020 m. balandžio 3 d., o 2020 m. balandžio 4 d. sutartimi. Atsakovas 2020 m. balandžio 4 d. tarpininkavimo sutarties pasirašymą neigė, šios sutarties nepripažino ir vienintele šalis saisčiusia sutartimi pripažino 2020 m. balandžio 3 d. tarpininkavimo sutartį. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad 2020 m. balandžio 4 d. sutartis šalių susitarimu ar vienašališkai būtų nutraukta ar pripažinta negaliojančia, atsakovas reikalavimo pripažinti 2020 m. balandžio 4 d. sutartį negaliojančia nereiškė, savo valios sudaryti šią sutartį neginčijo ir atitinkamų argumentų neteikė.

35. Iš byloje pateiktos 2021 m. balandžio 28 d. preliminariosios sutarties dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, matyti, jog ji pasirašyta pardavėjo atsakovo V. J. ir pirkėjos UAB „Blictravel“, atstovaujamos A. Ž., turto pardavimo kaina – 640 000,00 Eur. Taip pat iš 2021 m. gegužės 14 d. preliminariosios sutarties dėl to paties turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, matyti, jog ji pasirašyta pardavėjų I. G. bei V. J. ir pirkėjos UAB „A.B.M. kompanija“, atstovaujamos A. Ž., kurioje turto pardavimo kaina – 644 000,00 Eur (2023 m. sausio 23 d. atsakovo pateikti papildomi įrodymai Nr. 1, 2).

36. Iš ieškovės pateikto Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad UAB „A.B.M. kompanija“ pavadinimas vėliau buvo pakeistas į UAB „Hiroko“. UAB „Hiroko“ buvo tikroji turto pirkėja, sudariusi 2021 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią turtas buvo parduotas už 644 000,00 Eur (ieškovės pateikto ieškinio priedas Nr. 3; 2023 m. sausio 23 d. ieškovės pateikti papildomi įrodymai Nr. 1 – 4).

37. Taigi, byloje ginčas kilo dėl atlyginimo už tarpininkavimo paslaugas, parduodant nekilnojamąjį turtą, šių paslaugų apmokėjimo.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo

38. Apeliantės teigimu, teisminio nagrinėjimo ribų pirmosios instancijos teismas privalėjo laikytis, tačiau iš sprendimo matyti, kad ieškinys atmestas ne dėl to, kad nepasitvirtino ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės, o visiškai kitais argumentais, kurių nei viena šalis nenurodė nei savo procesiniuose dokumentuose, nei bylą nagrinėjant iš esmės, t. y. pirmosios instancijos teismas vertino, kad apeliantė tinkamai nesuteikė Sutarties paslaugų, nes objektas parduotas ne už Sutartyje nurodytą kainą. Apeliantės nuomone, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo ribas, o tai lėmė netikėtą sprendimą.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

40. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014).

41. Nagrinėjamu atveju matyti, jog ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 19 320,00 Eur atlyginimą už suteiktas paslaugas, 505,50 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas aplinkybe, kad atsakovas nesumoka ieškovei jos suteiktų paslaugų kainos.

42. Pažymėtina, jog atsakovas savo atsiliepime į ieškinį nurodė jog: 1) ginčo sprendimui yra aktuali 2020 m. balandžio 3 d. tarpininkavimo paslaugų sutartis; 2) turto pirkėjas nėra ieškovės surastas; 3) turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą nei ji buvo nurodyta 2020 m. balandžio 3 d. sutartyje. Taip pat atsakovas atsiliepime į ieškinį aiškiai nurodė, jog turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą (644 000,00 Eur), nei ji buvo nurodyta 2020 m. balandžio 3 d. tarpininkavimo paslaugų Sutartyje (699 000,00 Eur).

43. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo argumentais, jog visi trys esminiai atsiliepime į ieškinį nurodyti motyvai ar kiekvienas iš jų atskirai, nesutinkant su ieškiniu, pirmosios instancijos teismo galėjo būti vertinami kaip pakankami ieškiniui atmesti. Be to, ieškinyje pati ieškovė nurodė, jog sutartimi buvo susitarta, kad skelbime nurodyta objekto pardavimo kaina yra 785 000,00 Eur ir gali būti keičiama tik šalių susitarimu. Tačiau nagrinėjamu atveju matyti, kad šalių susitarimo pakeisti objekto pardavimo kainą, nuo kurios tiesiogiai priklauso tarpininkavimo paslaugos atlyginimas, ją sumažinti iki 644 000 Eur, nebuvo ir ieškovė savo tarpininkavimo paslaugos atlyginimą skaičiuoja nuo objekto pardavimo kainos (644 000,00 Eur). Taip pat iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai nagrinėjo 2020 m. balandžio 3 d. ir 2020 m. balandžio 4 d. tarpininkavimo sutarčių sąlygas dėl parduodamo objekto kainos, dėl jų pasisakė tiek ieškovė, tiek atsakovas bei liudytoja R. B.. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog ieškinys buvo atmestas remiantis visiškai kitais argumentais, kurių nei viena šalis nenurodė nei savo procesiniuose dokumentuose, nei bylą nagrinėjant iš esmės bei tai, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

44. Apeliantė nurodo, jog jai nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentų ir įrodymų apie teismo vertintas aplinkybes, esančias pagrindu netenkinti ieškinio, ir nepatekusių į bylos nagrinėjimo ribas ir tai suponuoja išvadą, kad nebuvo įgyvendinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikdama su minėtais apeliantės argumentais pažymi, jog į ieškovės ieškinyje reiškiamus reikalavimus atsakovas teikė atsiliepimą, nurodydamas minėtą aplinkybę, jog turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, nei buvo sutartą parduoti, o ieškovė teikė į bylą dubliką, kuriame galėjo pasisakyti dėl atsakovo pateikto argumento. Taip pat bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu apeliantė galėjo pasisakyti dėl minėtos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pati apeliantė nepasinaudojo teise pateikti argumentus dėl mažesnės turto pardavimo kainos, todėl apeliantės argumentai, jog jai nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentų ir įrodymų apie teismo vertintas aplinkybes yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl atsakovo nesąžiningumo

45. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino esminės aplinkybės – atsakovo nesąžiningumo, siekiant išvengti prievolės sumokėti suteiktų paslaugų kainą, kuris būtent ir lėmė byloje nagrinėjamą situaciją. Apeliantė nurodo, jog atsakovas buvo nesąžiningas, siekiant nuslėpti ir (ar) paneigti objekto pardavimą ieškovės surastam pirkėjui, o R. B., tame tiesiogiai dalyvavusi, savo parodymais siekė padėti atsakovui išvengti piniginės prievolės ieškovei vykdymo.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė ir atsakovas yra tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, kurie savo žodinius paaiškinimus pateikia tokius, kokie yra jiems palankūs. Tuo tarpu liudytojai nėra suinteresuoti bylos baigtimi ir įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Šiuo atveju matyti, jog byloje įrodymų ir atitinkamai pagrindo teigti, jog liudytoja R. B. savo parodymais siekė padėti atsakovui išvengti piniginės prievolės ieškovei vykdymo, nėra (CPK 178 straipsnis).

48. Apeliantė nurodo, jog atsakovas nesąžiningu elgesiu, apgaule eliminavo apeliantę iš objekto pardavimo paskutinėje stadijoje, todėl būtent atsakovas tokiu būdu pažeidė Sutartimi prisiimtas prievoles, ir būtent atsakovui tenka iš to kylantys padariniai, t. y. prievolė sumokėti paslaugos kainą. Apeliantė pažymėjo, jog atsakovas su pirkėja dėl kainos susitarė už akių. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikdama su minėtais apeliantės argumentais pažymi, jog byloje duomenų apie tai, kad atsakovas ir pirkėjo atstovė R. B. slapta nuo ieškovės būtų susitarę dėl mažesnės nei pradinė turto pardavimo kainos, nėra (CPK 178 straipsnis). Be to, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, jog turtas parduotas už 644 000,00 Eur, maždaug tokią kainą, dėl kurios kilo atsakovo ir ieškovės atstovo ginčas, ir nurodė liudytoja bei atsakovas, to nepaneigė ieškovės atstovas, tik teigė, kad dėl jos netinkamo apskaičiavimo kaltė tenka pačiam atsakovui. Taigi pagrindo išvadai, kad ieškovė savo sutartines pareigas atliko tinkamai, o atsakovas ir R. B. vėliau slapta nuo ieškovės susitarė dėl mažesnės kainos, taip pasielgdami nesąžiningai ieškovės atžvilgiu, byloje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismo vertinimas, susijęs su ieškovės pareiga parduoti objektą būtent už Sutartyje nurodytą kainą, yra nepagrįstas vien atsakovo nesąžiningumo aspektu, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl ieškovės (ne)tinkamai suteiktų paslaugų pagal tarpininkavimo paslaugų sutartis

51. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant nurodytas teisės normas, išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

52. Nagrinėjamu atveju matyti, jog tarp atsakovo ir ieškovės atstovo P. B. kilo nesutarimas dėl R. B. nurodytos turto pardavimo kainos. Rašytinių duomenų apie tai, kokia turto pardavimo kaina buvo nurodyta skelbime, pagal kurį R. B. paskambino P. B., byloje nėra. Nors apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – objekto (turto) skelbimo kopiją, tačiau iš pateikto įrodymo nėra pagrindo spręsti, jog būtent pagal apeliantės nurodytą skelbimą R. B. paskambino ieškovės atstovui. Pažymėtina, kad pagal šalių 2020 m. balandžio 4 d. sutartį tam, kad ieškovės paslauga būtų laikoma suteikta tinkamai ir paslaugos teikėja įgytų teisę į atlygį, turi būti nustatytos aplinkybės, kad ieškovė surado atsakovo turto pirkėją, su kuriuo buvo sudaryta notarinė pirkimo–pardavimo sutartis už sutartyje nurodytą arba šalių susitarimu pakeistą turto pardavimo kainą. Pareiga įrodyti šias aplinkybes teko ieškovei (CPK 178 straipsnis).

53. Iš 2021 m. spalio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas bei kiti inžineriniai statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), parduoti UAB „Hiroko“ už 644 000,00 Eur kainą, t. y. mažesnę kainą nei nurodyta tiek 2020 m. balandžio 3 d., tiek 2020 m. balandžio 4 d. tarpininkavimo sutartyse.

54. Kaip minėta, ieškovei teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti aplinkybę, kad ji paslaugas pagal šalių sutartį suteikė tinkamai. Nagrinėjamu atveju matyti, jog šalių (atsakovo ir ieškovės atstovo P. B.) susitarimas dėl tokios turto pardavimo kainos, kuri buvo nurodyta potencialaus pirkėjo atstovei R. B., nebuvo pasiektas. Liudytoja R. B. nurodė, jog kreipėsi į P. B. pagal skelbimą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tikėtina, kad skelbime buvo nurodyta mažesnė nei atitiktų atsakovo interesus, įskaitant tarpininkui mokamą atlygį, kaina. Be to, ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad šalių susitarimo pakeisti objekto pardavimo kainą, nuo kurios tiesiogiai priklauso tarpininkavimo paslaugos atlyginimas, ją sumažinti iki 644 000,00 Eur nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, apeliantė teigdama, jog atsakovas ir pirkėjo atstovė R. B. slapta nuo ieškovės būtų susitarę dėl mažesnės nei pradinė turto pardavimo kainos, įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad šalys buvo susitarusios, kad ir atsakovas turi teisę pats parduoti turtą. Šią aplinkybę patvirtina šalių susirašinėjimas. Ieškovės MB „Krabas“ interesus atstovaujantis vadovas P. B. elektroniniu laišku, be kita ko, nurodė jus prekiauti galite, bet kiti brokeriai ne (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 2). Be to, tarpininkavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad sutartis galioja kartu su priedu vertės/turto pardavimo planu (DOK 13385), kas akivaizdžiai patvirtina išvadą, jog turto pardavėjui viena iš reikšmingiausių sąlygų yra turto pardavimo kaina. Bylos duomenimis, turtas parduotas už 644 000,00 Eur, maždaug tokią kainą, dėl kurios kilo atsakovo ir ieškovės atstovo ginčas, ir nurodė liudytoja bei atsakovas, to nepaneigė ieškovės atstovas. Taigi pagrindo išvadai, kad ieškovė savo sutartines pareigas atliko tinkamai, o atsakovas ir R. B. vėliau slapta nuo ieškovės susitarė dėl mažesnės kainos, taip pasielgdami nesąžiningai ieškovės atžvilgiu, byloje nėra. Sutiktina su apeliantės argumentais, jog Sutartis buvo galiojanti, o atsakovas objektą pardavė apeliantės surastam pirkėjui, tačiau turtas buvo parduotas už mažesnę nei sutartyje nurodytą kainą, todėl priešingai nei nurodo apeliantė, pagrindo teigti, jog apeliantė tinkamai įvykdė savo pareigas, numatytas Sutartimi, nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, minėti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

55. Apeliantė taip pat nurodė, jog teismų praktikoje, nagrinėjant panašių aplinkybių nulemtus ginčus, pripažįstama tarpininkui įvykdžiusiu sutartį (suteikusiu paslaugą), kai jo surastas pirkėjas faktiškai įsigyja objektą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad tarpininkavimo paslauga nesuteikta vien dėl to, kad turtas parduotas ne už tarpininkavimo sutartyje nurodytą kainą, nepagrįsta ir prieštarauja ir teismų praktikai.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomose teismų bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2013; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-1519-642/2019; ir kt.) faktinės aplinkybės skiriasi, t. y. skirtingai nei šioje byloje, minėtose bylose šalys tarpininkavimo sutartyse nebuvo susitarusios tikslios turto pardavimo kainos ir/ar tai, jog ši nurodyta kaina gali būti keičiama tik abiejų sutarties šalių susitarimu. Apeliantės nurodomose kitose bylose, šalių nustatytas tikslas – realizuoti turtą, neapsiribojant konkrečia turto pardavimo kaina (turto realizavimo būdas turtą parduodant ar mainant neturi reikšmės, nes pagal CK 6.432 straipsnio 2 dalį mainų sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios normos). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja teismų praktikai, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

57. Nors apeliantė nurodo, jog objekto pardavimo kaina (galutinė) priklauso išimtinai nuo pardavėjo valios, o tarpininkas gali surasti pirkėją, kuris ketina objektą pirkti netgi už didesnę kainą nei nurodyta tarpininkavimo sutartyje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, dėl turto pardavimo kainos šalys buvo susitarusios, kad sutartyje nurodyta turto pardavimo kaina gali būti keičiama tik abiejų sutarties šalių susitarimu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties šalys turėjo laikytis ir parduoti turtą būtent už sutartyje nurodytą konkrečią kainą.

58. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent 2020 m. balandžio 4 d. tarpininkavimo sutartis privaloma šalims, o dėl šalių tikrų ketinimų nebuvo ginčo, todėl apeliantei nėra suprantamas pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas sutarčių lingvistinio aiškinimo tikslas. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas palygino abi tarpininkavimo sutartis ir nustatė, kad visi 2020 m. balandžio 4 d. sutartyje padaryti pakeitimai buvo naudingi ieškovei ir tik vienintelė sąlyga 2020 m. balandžio 4 d. sutartyje buvo pakeista atsakovui palankia linkme, – tai sąlyga dėl skelbime nurodomos turto pardavimo kainos (atitinkamai 785 000,00 Eur ir 699 000,00 Eur). Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su ieškovės atstovo P. B. paaiškinimu, kad parduodant nekilnojamąjį turtą kaina priklauso nuo daugelio faktorių ir gali nuolat keistis, didėti ar mažėti priklausomai nuo įvairių aplinkybių, tačiau nurodė, jog negalima teigti, jog tarpininkavimo sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl turto pardavimo kainos yra nereikšmingas ir neįpareigojantis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo aiškinimu, konstatuoja, jog tarpininkavimo sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl turto pardavimo kainos vertinimas kaip nereikšmingo ir neįpareigojančio, neatitiktų tarpininkavimo sutarties, kaip atlygintinių paslaugų sutarties, esmės ir ja siekiamo tikslo. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas sutarčių lingvistinio aiškinimo tikslas buvo būtinas, siekiant išsiaiškinti minėtų sutarčių esmės ir tikslus.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovė, kaip verslo subjektas, turėjo įsivertinti savo galimybes tinkamai suteikti paslaugas prieš sudarant sutartį ir sutarties vykdymo metu bei prisiimti riziką dėl galimo sutarties neįvykdymo, o ne perkelti šią riziką klientui – paslaugos gavėjui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji tinkamai suteikė atsakovui paslaugas pagal šalių pasirašytą 2020 m. balandžio 4 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį, todėl pagrįstai ieškinio reikalavimą dėl atlyginimo už paslaugas priteisimo netenkino.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo bei pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą taisykles, pažeidimo

60. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai, nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, išvadas grindė byloje nesančiais duomenimis. Apeliantė nurodo, jog toks pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir šiuos apeliacinio skundo argumentus.

61. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; ir kt.).

62. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas ir yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Principinės šio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos yra tokios, kad teismų sprendimuose turi būti tinkamai išdėstomi motyvai, kuriais jie pagrįsti; pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Higgins and Others v. France, no. 134/1996/753/952, judgment of 19 February 1998; Van der Hurk v. Netherlands, no. 1603/90, judgmentof 19 April 1994; Helle v. Finland, no. 157/1996/776/97, judgment of 19 December 1997).

63. Kasacinis teismas praktikoje yra nurodęs, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad teismas privalo išanalizuoti visus procesiniuose dokumentuose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009).

64. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamią byloje pateiktų ir surinktų įrodymų vertinimo analizę, įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo ir liudytojų paaiškinimus, tyrė ir vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus visų byloje esančių įrodymų kontekste. Pažymėtina, jog šalių paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Iš skundžiamo sprendimo taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su reikalavimu priteisti iš atsakovo tarpininkavimo mokestį pagal ginčo sutartį, vertino ginčo sutarties sąlygas, išanalizavo aplinkybes, susijusias su jos vykdymu. Sprendime glausta forma išdėstytos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi, darydamas išvadas (CPK 270 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvados tinkamai motyvuotos, padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Išvados atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles, taigi konstatuoti esminį pirmosios instancijos teismo motyvacijos trūkumą pagrindo nėra, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes įrodinėjimo taisyklės taip pat nebuvo pažeistos (CPK 178, 183, 185, 270 straipsniai).

65. Kiti apeliantės argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

66. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

67. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

68. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau pažymėtina, jog atsakovas įrodymų, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui nesprendžiamas.

69. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

70. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.