Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. pareiškimą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės akto įrašą, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, išvadą teikianti institucija Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Suinteresuotas asmuo pateikė 2021 m. sausio 12 d. išvadą Nr. A136-85/21 (2.4.1.51- AD21) „Dėl pavardės pakeitimo“, kuria atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja nesutiko su suinteresuoto asmens išvada, laikė ją nepamatuotu ir nepateisinamu įsikišimu į šeimos privatų gyvenimą. Teigė, jog teismas privalo identifikuoti valstybės nustatytų pareiškėjai taikomų apribojimų tikslus ir nustatyti jų proporcionalumą pareiškėjos teisių, privataus gyvenimo atžvilgiu. Pabrėžė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalies prasme pareiškėjos siekis nepaliečia nei valstybės saugumo, nei visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės klausimų, niekaip nesusijęs su viešosios tvarkos pažeidimais arba nusikaltimais, taip pat nepaveikia žmonių sveikatos arba moralės, nepažeidžia kitų žmonių teisių ir laisvių. Pareiškėjos pasirinkimas naudoti pavardę „J.“ yra išskirtinai šeimos privataus gyvenimo klausimas. Jis nepadaro žalos lietuvių kalbos rašybai, nesudaro jokių nepatogumų valstybei. Teigė, jog suinteresuotas asmuo nepagrįstai ignoruoja pareiškėjos pasirinkimą turėti vienodą su vyru pavardę. Pavardės „J.“ siekimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.31 straipsnio nuostatai apie teisę pasirinkti kito sutuoktinio pavardę, kaip bendrą pavardę. Nors pavardė „J.“ yra bendrinei kalbai nebūdinga moteriškos pavardės forma, tačiau nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintos Asmens vardo ir pavardės pakeitimo taisyklės, nei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. 2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“, kuriais suinteresuotas asmuo grindė savo poziciją, nei koks kitas Lietuvos norminis aktas nenustato tiesioginio arba netiesioginio draudimo moteriai turėti vyro pavardę su nepakeista galūne. Tai reiškia, kad leidžiami nukrypimai nuo galiojančių taisyklių. Ir pareiškėjos atvejis yra pagrindas tokiam nukrypimui. Pareiškėja ir jos sutuoktinis yra ne tik skirtingų tautybių (lietuvis ir baltarusė), bet ir skirtingų pilietybių (Lietuvos ir Baltarusijos). Pareiškėjai teks keliauti į Baltarusiją, kur yra visiškai kitokios ištekėjusių moterų pavardžių darymo taisyklės ir pavardės „J.“, „J.“ arba „J.“ traktuojamos kaip skirtingos pavardės. Jeigu pareiškėjai būtų išduotas pasas su pakeista galūne (J. arba J.), pareiškėja patirtų nepatogumų, kiekvieną kartą įrodinėdama sutuoktinių ryšį, teikdama santuokos liudijimą ir jo vertimą, aiškindama lietuviškas taisykles. Pareiškėja ir dabar patiria nepatogumų, turėdama pavardę „M.“, tačiau pavardės „J.“ arba „J.“ turėjimas šių nepatogumų nepašalintų. Pareiškėja siekia ateityje šių nepatogumų išvengti, o tai įmanoma, turint vienodą su vyru pavardę „J.“.

5. Išvadą teikianti institucija Valstybinė lietuvių kalbos komisija į bylą pateikė išvadą, kad visais atvejais mergaičių ir moterų pavardės sudaromos su moteriškosios giminės galūnėmis. Pavardės formos atitikties lyčiai reikalavimas nustatytas ir Lietuvos Respublikos ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 4 punkte, pagal kurį „<...> pasirinktas vardas ir pavardė, į kurį keičiamas turimas vardas ir (ar) pavardė, turi atitikti pareiškėjo lytį, neprieštarauti gerai moralei ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai“. Moters pavardė iš vyro pavardės „J.“ gali būti padaroma su priesaga -ienė (J.) arba su galūne -ė (J.), forma „J.“ prieštarautų Lietuvos Respublikos teisės aktams, lietuvių kalbos taisyklėms ir principams, susiklosčiusiai jų taikymo praktikai.

6. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio posėdžio metu pareiškėjos atstovė advokatė nurodė palaikanti pareiškimą ir jame išdėstytas aplinkybes, prašė pareiškimą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja santuoką sudarė Lietuvos Respublikoje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

15. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

16. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nsutatyta, kad kad pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, gyvenanti Lietuvos Respublikoje. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) d. Vilniuje, Lietuvos Respublikoje, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu V. J.. Santuokos sudarymo įraše Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad pareiškėjos pavardė po santuokos išlieka ta pati kaip ir prieš santuoką – M.

17. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, jog pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių, prašydama pakeisti jos pavardę į vyriškos formos jos sutuoktinio pavardę ,,J.“. Suinteresuotas asmuo 2021 m. kovo 6 d. priėmė išvadą Nr. A136-85/21(2.4.1.51-AD21) ,,Dėl pavardės pakeitimo“, kurios pagrindu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, t. y. nustatyti vyrišką jos sutuoktinio pavardės formą, nurodydamas, kad pareiškėja turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjos ir jos sutuoktinio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vilniuje, santuoka įregistruota Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, todėl pareiškėjai yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Pareiškėja nesutiko su šia išvada, prašę ją panaikinti, įpareigoti suinteresuotą asmenį pakeisti pareiškėjos pavardę į ,,J.“.

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra pagrindo nukrypti nuo teismų praktikos ir daryti išimtį iš teisinio reguliavimo dėl pareiškėjos patiriamų nepatogumų, pareiškimą atmetė.

19. Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu sprendimu ir jame nurodytais pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvadomis, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nedarė išimties pareiškėjos atžvilgiu, nėra valstybės lankstumo nagrinėjamu klausimu. Baltarusijos Respublikoje yra nesuprantamos lietuviško formato pavardės su galūnėmis –ė arba –ienė, todėl pažymi, kad pareiškėja neprašė derinti taisykles prie jos poreikių, o prašė padaryti išimtį, t. y. nukrypti nuo taisyklių. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja priklauso tautinei (kalbinei) mažumai Lietuvos Respublikoje ir turi teisę pasirinkti pavardę, artimą jos kultūrai ir gimtajai baltarusų kalbai.

20. Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra ir nurodo, jog pareiškėja turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Dėl pareiškėjos teisės į vyriško formato lietuvišką pavardę.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos pareiškimą, kadangi pareiškėjai dėl jos susiklosčiusios situacijos turėjo būti taikoma išimtis. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

22. Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo turi teisę pasikeisti savo vardą ir pavardę jam sudarytame civilinės būklės akto įraše teisingumo ministro nustatytais pagrindais ir tvarka.

23. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintos Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklės nustato, kad sprendžiant asmens vardo ir pavardės keitimo klausimus, teisingumo ministro tvirtinamos civilinės būklės aktų registravimo taisyklės taikomos tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja šios taisyklės (1 punktas). Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklės reglamentuoja, kad pasirinktas vardas ir (ar) pavardė, į kurį keičiamas turimas vardas ir (ar) pavardė, turi atitikti pareiškėjo lytį, neprieštarauti gerai moralei ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (4 punktas), pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu: po santuokos įregistravimo vietoj turimos pavardės nori įgyti bendrą su sutuoktiniu pavardę (9.8 punktas). Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2003 m. birželio 26 d. nutarime Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ pažymėjo, kad moterų pavardės pagal vyro pavardę daromos su priesagomis -ienė, -(i)uvienė (1 punktas). Tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės gali būti daroma su galūne -ė (2 punktas). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal 2001 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-617 3 straipsnio 8 punktą ši komisija kompetentinga spręsti lietuvių kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priimti dėl jų privalomus sprendimus.

24. Taisyklių 30 punktas numato, kad, kilus neaiškumų dėl asmenvardžių darybos, turi būti prašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados. Byloje pateikta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada, kurioje nurodyta, kad moters pavardė iš vyro pavardės „J.“ gali būti sudaroma su priesaga -ienė (J.) arba su galūne -ė (J.). Forma „J.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

25. Pareiškėja jos pareiškimą grindė, taigi, ir apeliacinį skundą grindžia iš esmės būtinumu taikyti jos atžvilgiu išimtį.

26. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog civilinės būklės aktų registravimas priklauso viešajai tvarkai; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Konstitucinio valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba Lietuvoje yra konstitucinė vertybė. 1999 m. spalio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, jog lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Šie argumentai dar kartą patvirtina, kad valstybinės kalbos vartojimo ir apsaugos taisyklės priskirtinos prie viešosios tvarkos valstybėje, todėl šių taisyklių vykdymas negali būti vertinamas kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatose įtvirtinto asmens ir jo šeimos privataus gyvenimo neliečiamumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2006).

27. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti privalomai vartojama visose viešojo gyvenimo srityse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2013). Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat nurodė, kad nustatytas konstitucinis imperatyvas pasireiškia būtinumu asmens – Lietuvos Respublikos piliečio – vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles, taigi visi civilinės būklės aktų įrašai taip pat turi būti atliekami pagal lietuvių kalbos taisykles.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EPTT) nurodęs, jog kiekviena valstybė turi teisę priimti aktus dėl savo oficialios kalbos vartojimo asmeninės tapatybės ir kituose oficialiuosiuose dokumentuose ir iš esmės nacionaliniai teismai geriau nei tarptautinis teismas gali nuspręsti dėl apribojimų tokio pobūdžio specifinėje bei jautrioje srityje reikalingumo. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad tokiose situacijose valstybei yra suteiktos plačios vertinimo laisvės ribos, nes pavardžių ir vardų suteikimo, pripažinimo ir vartojimo procesas yra sritis, kurioje nacionaliniai ypatumai yra stipriausi ir kurioje iš esmės nėra valstybių – Konvencijos narių vidinių taisyklių susiliejimo (konvergencijos) taškų. Dėl argumento, kad užsienio valdžios institucijoms reikėjo pateikinėti papildomų detalių dėl skirtingo pavardžių rašymo, Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad šis sunkumas nėra pakankamai rimtas, kad nulemtų ribojimo neproprocingumą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį.

29. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį (EŽTT 2005 m. birželio 2 d. sprendimas byloje Z. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 77785/01, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje J. prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 10163/02). Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde atitinka EŽTK 8 straipsnio reikalavimus, inter alia, atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (EŽTT 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje B. prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 59894/00). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei yra įrodoma, kad atsisakymas pakeisti Europos Sąjungos piliečių poros bendrą pavardę sukelia jiems arba jų šeimai rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar tokiu atsisakymu yra užtikrinama interesų – asmenų teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisėtos atitinkamos valstybės narės valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos – pusiausvyra (EŽTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje R.–V.).

30. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kuomet pareiškėja siekia savo pavardę „M.“ pakeisti į sutuoktinio pavardę „J.“, šią pavardę įregistruojant, kaip pareiškėjos santuokinę pavardę. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, galimybė taikyti išimtį pareiškėjos atveju būtų, tačiau tik tuo atveju, jei pareiškėja įrodytų, kad susidurtų su rimtais administraciniais, profesiniais ar asmeniniais nepatogumais. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar pareiškėja susidurtų su rimtais nepatogumais, sukeltais dėl jos lietuviškos pavardės, įrašytos laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo, kaip nacionalinio teismo, pareiga nagrinėjamos bylos atveju buvo nuspręsti dėl būtinumo taikyti išimtį pareiškėjos atveju.

31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė byloje jokių įrodymų, nulemiančių būtinumą taikyti išimtį iš taisyklės jos atveju. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagrindu taikyti išimtį negali būti savaime vien patiriami nepatogumai kilmės valstybėje, nesant rimtų kliūčių dėl pavardės. Vien aplinkybė, kad Baltarusijos Respublikoje ištekėjusių moterų pavardes žyminčios priesagos pagal lietuvių kalbos taisykles nėra suprantamos ir praktikuojamos, negali būti vertinama, kaip rimta kliūtimi pareiškėjai Baltarusijos Respublikoje, dėl kurios ji susidurtų su neproporcingais administraciniais, profesiniais ar kitokiais nepatogumais. Byloje nėra duomenų, jog dėl pareiškėjos nepageidaujamos pavardės ji negalėtų dirbti darbo ar eiti atitinkamų pareigų, negalėtų gauti tam tikrų paslaugų ir pan. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja susiduria ar susidurtų su rimtomis kliūtimis, todėl taikyti išimtį dėl nurodytų aplinkybių nėra nei teisinio pagrindo, nei būtinumo.

32. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pasisako dėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog ji turi įrodinėti savo santuokinį ryšį dėl jos turimos dabartinės pavardės. Atkreiptinas dėmesys, jog, remiantis nurodyta EŽTT praktika, pareiškėjos nurodytas sunkumas nėra pakankamai rimtas, kad nulemtų ribojimo neproporcingumą pagal EŽTK 8 straipsnį. Be to, nagrinėjamu atveju aktualu atkreipti dėmesį ir į tai, kad dėl minėto pareiškėjos nurodomo nepatogumo iš esmės yra atsakinga ir pati pareiškėja, kadangi ji, nesutikdama įsirašyti pavardę „J.“ arba „J.“, pasirinko pavardę „M.“. Byloje nėra duomenų, jog su nurodytais nepatogumais pareiškėja susidurtų ir tuo atveju, jeigu jos pavardė būtų „J.“ arba „J.“.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja priklauso tautinei (kalbinei) mažumai Lietuvos Respublikoje ir turi teisę pasirinkti pavardę, artimą jos kultūrai ir gimtajai baltarusų kalbai. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad byloje ginčas kilęs ne dėl pareiškėjos teisės į jos baltarusišką pavardę ir tokios pavardės nurodymo dokumentuose, o dėl jos pageidaujamos lietuviškos pavardės su vyrišku pavardės formatu, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos teisės aktams. Priešingai, pareiškėjai buvo leista turėti jos baltarusišką pavardę „M.“.

Dėl teismo precedento taikymo nagrinėjamoje byloje.

34. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog kasacinio teismo nutartyje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodytos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai situacijai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

35. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal kasacinio teismo praktiką precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos; nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020).

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2006 buvo pasisakyta dėl moters pavardės keitimo į jos santuokinę užsienietišką vyro pavardę. Nagrinėjamu atveju aktualu pavardės keitimo galimybės klausimas ir ar jis neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, o ne santuokos sudarymo vieta, kadangi ne santuokos sudarymo vieta yra nagrinėjamos bylos probleminis klausimas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodyta kasacinio teismo nutartimi, priėmė pareiškėjai nepalankų skundžiamą sprendimą, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo nutartimi, priimta byloje, kurioje susiklostė ne tapačios aplinkybės.

Dėl procesinės bylos baigties.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į, kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

38. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

39. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.