- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-10-806/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13113-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, Eglė Venckienė
- Nuteistasis
- S. M.
- Nukentėjusysis
- J. M.
- Advokatai
- Dovilė Užkurėnė, Jolanta Teresė Litvinskienė, Gintautas Danišauskas
- Kategorijos
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.4.6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Venckienės, Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas bei nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai sutuoktinei J. M.), ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam sūnui J. M.), ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai sutuoktinei J. M.), ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas bei nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai sutuoktinei J. M.), ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir S. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį šios bausmės atlikimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi sveikatos priežiūros įstaigose.
Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1 dalimi, S. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas S. M. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. balandžio 2 d. 18.30 val. iki 2020 m. balandžio 3 d. 14.33 val. (viena diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 2 dienoms laisvės apribojimo.
Priteista iš S. M. 1 000 Eur J. M. atlyginti neturtinę žalą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas tenkintas iš dalies, bylos nagrinėjimo teisme metu valstybės turėtų išlaidų dalis – 487,54 Eur nukentėjusiojo J. M. atstovės advokatės pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteista į valstybės biudžetą iš S. M.
Nukentėjusiosios J. M. atstovės advokatės Dovilės Užkurėnės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies, iš S. M. J. M. priteista 2 600 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų suma.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (4 veikos):
1.1. S. M. 2019 m. birželio 6 d. apie 11.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia kojomis spardydamas sudavė ne mažiau kaip dešimt kartų žmonai J. M. į sėdmenis, abiejų kojų šlaunis, po to ne mažiau kaip penkis, bet ne daugiau kaip septynis kartus kumščiu sudavė J. M. į dešinę šlaunį, tęsdamas nusikalstamą veiką jis ant J. M. užmetė antklodę ir per antklodę kojomis ir rankomis sudavė tiksliai nenustatytą kiekį smūgių, bet nemažiau kaip vieną smūgį J. M. į kūną, J. M. išlindus iš po antklodės, dar J. M. sudavė delnais ne mažiau kaip šešis smūgius į nugarą, šonus, galvą, taip nukentėjusiajai J. M. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas kairiame sėdmenyje ir dešinėje kojoje – nežymų sveikatos sutrikdymą.
1.2. S. M. 2020 m. vasario 8 d. apie 14.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu tyčia šlapiu skuduru sudavė ne mažiau kaip tris kartus sūnui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), į galvą, rankas, taip nukentėjusiajam J. M. sukėlė fizinį skausmą.
1.3. S. M. 2020 m. vasario 8 d. apie 14.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu savo žmonai J. M., bandančiai apginti sūnų J. M. nuo fizinio smurto, tyčia šlapiu skuduru sudavė ne mažiau kaip devynis kartus į galvą, taip nukentėjusiajai J. M. sukėlė fizinį skausmą.
1.4. S. M. 2020 m. balandžio 2 d. apie 18.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu siekdamas atimti iš žmonos J. M. mobilaus ryšio telefoną, laikomą jos rankose, tyčia rankomis pastūmė J. M. į pečių priekinę dalį, po to ši nukrito ant lovos, po to jis nukritusią ant lovos J. M. apžergė kojomis per liemenį ir rankomis imdamas už J. M. rankų, tempdamas jas bandė iš jos ištraukti mobilaus ryšio telefoną, nepavykus atimti telefono, nulipo nuo J. M., rankomis suėmė J. M. už abiejų šlaunų ir stipriai suspaudęs traukė J. M. nuo lovos, po to šią išmetė iš lovos, kuri krisdama dešiniu pečiu atsitrenkė į grindis, taip nukentėjusiajai J. M. sukėlė fizinį skausmą bei padarė poodines kraujosruvas dešiniame petyje, dešiniame žaste ir alkūnėje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje ir abejose plaštakose, poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje – nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo S. M. gynėjas prašo:
1) patikrinti byloje esamų įrodymų pagrįstumą bei jų pakankamumą, įvertinti BK 37 straipsnio taikymo galimybes, veikos kvalifikavimo pagrįstumą inkriminuojant S. M. BK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu keturias veikas, įvertinti viso skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą materialiųjų ir procesinių normų pagrindu, papildyti įrodymus, naujai juos įvertinti bei panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį kaip teisiškai nepagrįstą. Jei teismas nuspręstų, kad tai tikslinga teisingumo vykdymo prasme, perduoti bylą prokurorui tyrimui papildyti, įpareigojant ikiteisminį tyrimą sujungti su nagrinėjama byla abi 2020 metų nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-33038-20 bei nepradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-17405-20 medžiagas;
2) teismui nusprendus neperduoti bylos prokurorui ir pildant įrodymus byloje, taip pat užklausti ir prijungti prie nagrinėjamos bylos minėtas medžiagas, kadangi šių medžiagų prijungimas yra neatsiejama bylos dalis, suteiksianti teismui daugiau informacijos apie tiriamą bylą ir buvusių sutuoktinių tarpusavio santykius, kiekvieno iš jų polinkį į galimai smurtinius veiksmus bei apskritai apie kiekvieno iš sutuoktinių asmenybei būdingus bruožus;
3) naujai ištirti bylą sąsajoje su visomis teismo nustatytomis aplinkybėmis, o ne tik su tomis, kurias ribotai ir šališkai pateikė prokuratūra kaltinamajame akte, užkertant kelią objektyviam teisminiam tyrimui. Nustačius aplinkybes, galimai susijusias su nusikalstama J. M. veika, galimai klastojant daiktinį įrodymą, galimai darant poveikį nepilnamečiams savo vaikams dėl jai naudingų parodymų davimo, teisme priėmus priesaiką teikti teisingus parodymus ir nesilaikant priimtos priesaikos galimai teikiant melagingus parodymus, perduoti tyrimą prokuratūrai arba kitaip įvertinti jos galimai padarytas nusikalstamas veikas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei patikimumo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo prašoma atlikti visą įrodymų tyrimą, prašoma įvertinti tai, kad tariamas S. M. smurtas prieš buvusią sutuoktinę J. M. bei savo sūnų J. M. buvo J. M. nuosekliai planuotas, dirbtinai inscenizuotas, teikiant visiškai melagingus, išgalvotus parodymus, taip pat po vaikų sąmonę diegiant tariamą buvusį smurtą iš tėvo pusės. Apeliantas teismo prašo nustatyti priežastį, kas sąlygojo ir koks buvo tikslas bei motyvas J. M., santuokoje su S. M. pragyvenus 22 metus, būtent nuo 2019 metų, paslapčiomis, konsultuojantis su teisininkais, intensyviai ruošti teisinį pagrindą būsimo tariamo smurto iš S. M. pusės inscenizavimui. Apelianto teigimu, tas motyvas buvo siekis gauti milijoninės vertės turtą iš sutuoktinio vykus civilinių bylų procesui dėl bendro turto dalinimo, turint dirbtinai sukurtą teisinį pagrindą teigti, kad sutuoktinis S. M. yra smurtautojas ir dėl to jis neva kaltas dėl šeimos iširimo ir dėl to turi gauti ženkliai mažesnę dalinamo bendro turto dalį.
2.2. Pasak apelianto, buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes jame šališkai pateiktos tik J. M. naudingos aplinkybės, trukdančios teismui teisingai išnagrinėti bylą visa jos apimtimi ir priimti teisingą sprendimą dėl S. M. bei J. M. vaidmens šeimyniniame jų konflikte bei vieno iš jų arba abiejų kaltės pažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, neturėjęs galimybės išeiti iš kaltinamojo akto ribų bei pakankamai nesilaikydamas baudžiamojo proceso ir kasacinės instancijos teismo praktikos reikalavimų, priėmė teisiškai nepagrįstą, neobjektyvų bei neteisingą nuosprendį. Apeliantas toliau skunde nurodo motyvus, kuriais remiantis prašo perduoti bylą prokurorui. Teigiama, kad kaltinimas yra pateiktas vienpusiškas, netyrus visų šeimyninio konflikto aplinkybių, jų nesujungus į vieną tyrimą, pabrėžiant tik S. M. kaltinančias aplinkybes, ignoruojant jį teisinančias aplinkybes, o tai prieštarauja BPK 219 straipsnio ir BPK 20 straipsnio reikalavimams bei kasacinės instancijos teismo daugkartiniams išaiškinimams. Taip pat kaltinamojo akto trūkumai – vienpusiai S. M. kaltinimai be įrodomojo pagrindo yra tokie, kurie sunkiai taisytini arba jų neįmanoma ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Apelianto teigimu, tai lėmė neobjektyvų tyrimą, kas trukdė teismui nagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
2.3. Pirmosios instancijos teismas objektyviai nepatikrino visų bylos aplinkybių, nepatikrinęs aplinkybių, neturėjo ką įvertinti ir dėl to neįvertino aplinkybių, kurių pagrindu būtų formuojami įrodymai, būtini teisingam bylos išnagrinėjimui. Reikšmingi bylos duomenys liko neatskleisti, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę teikė pasirinktai bylos duomenų daliai, kurie kaltintų S. M., o įrodymus, kurių iš tikrųjų arba visai nėra, arba galimai J. M. yra suklastoti, vertino fragmentiškai ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kai surinkti duomenys nepatvirtina, kad S. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teismas nevertino ir nesiaiškino, kad M. vaikų pateikti parodymai prieš savo tėvą nėra objektyvūs ir jais negalima remtis baudžiamojoje byloje ne tik dėl pateiktų jų parodymų tarpusavio prieštaringumo, darančio juos nepatikimais, prieštaraujančiais BPK 20 straipsnio reikalavimams, bet dar ir dėl to, kad parodymus nepilnamečiai pateikė tokiomis sąlygomis, kai tėvui kurį laiką jau buvo skirta kardomoji priemonė nesiartinti prie savo artimosios aplinkos ir jį šmeižianti bei apkalbanti J. M. turėjo visas sąlygas daryti poveikį savo vaikams, kad jie apkalbėtų savo tėvą nebuvusiais realybėje dalykais, o realius dalykus, kuriuos nepilnamečiai yra matę ir kas teisintų S. M. bei kaltintų J. M. dėl realaus jos smurto prieš sutuoktinį naudojant net peilį ir bandant, bet niekaip nepavykstant jį išprovokuoti, bet kokiam fiziniam atsakui, nepilnamečiai melagingai teigė, kad to nematė, nematė tėvo kraujo iš prapjautos žaizdos arba teigia, kad ko nors neprisimena.
2.4. Nagrinėjant bylą nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos teisingam išsprendimui reikšmingi įrodymai. Neįvertinti kardinaliai prieštaringi nepilnamečių L. bei J. M. bei pačios J. M. parodymai apibūdinant tariamą nusikaltimo įrankį, kurį neva naudojo S. M. – „šlapią skudurą“ ir kurį, teigiant, kad tai tas pats skuduras, su kuriuo buvo vykdomas tariamas smurtas, po ilgo laiko tarpo, t. y. praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams, vykstant ikiteisminiam tyrimui į 5 PK savo iniciatyva atnešė J. M., o pareigūnai prijungė jo aprašymą prie bylos, nesusimąstę, kad tai gali būti daiktinių įrodymų klastojimas. Tyrimas nesivadovavo tuo, kad J. M. bei nepilnamečiai neapibrėžtai ir skirtingai apibūdino šį tariamą daiktinį įrodymą nuo lengvutės servetėlės dydžio šluostės iki sunkaus šlapio ir didelio skuduro, tarpusavyje painiodami šio tariamo nusikaltimo įrankio ne tik dydį bei formą, bet netgi ir spalvas nuo raudonos iki mėlynos arba iki kažkokios tai neaiškios „sugebant audiniui pačiam“ kaitalioti spalvas priklausomai nuo šlapumo. Tuo pačiu vertinant įrodymus padaryta esminių klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytų reikalavimų bei kasacinės instancijos teismo išaiškinimų ir tai negalėjo būti pripažinta įrodymais.
2.5. Priešingai, įrodymais byloje šališkai ir nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse įtvirtintus reikalavimus bei rodo į S. M. nekaltumą, kaip pavyzdžiui, kad tariamai spardydamas J. M. S. M. pagal visas aplinkybes ir medicinines kategorijas, ko netyrė bei nevertino pirmosios instancijos teismas, negalėjo tokiu būdu susilaužyti sau kojos piršto, taip pat, kad negalėjo atlikinėti smurtinių veiksmų prieš J. M. tuo konkrečiu jį kaltinančiu metu ir tam paneigti pateikė duomenis, kad tariamo smurto ir spardymo J. M. metu dirbo su bankų pavedimais bei atlikinėjo kitus darbus, teismas nevertino ir netikrino J. M. melo teigiant, kad tariamo smurto bei po smurto pabaigos, neturėjo ryšio priemonių iškviesti pagalbos, nors objektyviai visas šias priemones turėjo.
2.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, kodėl vienas ir visai nepagrįstas aplinkybes kaltinant S. M. teismas vertina kaip įrodymus, o kitų S. M. teisinančių aplinkybių teismas nevertina kaip įrodymų. Pabrėžiama, kad baigiamuosiuose teismo aktuose nėra būtina motyvuoti vienų ar kitų duomenų pripažinimo įrodymais tik tuo atveju, kai teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla jokių abejonių dėl to, kad šie duomenys yra įrodymai ir jais teismas grindžia savo išvadas. Tačiau tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta kategoriška išvada, ar laikytini šie duomenys įrodymais, ar ne.
2.7. S. M. nuteisimas dėl trijų epizodų, tariamai padarius jam keturias nusikalstamas veikas, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Nei už vieną epizodą jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nesant ne tik tam įrodymų dėl jam inkriminuotos veikos padarymo, bet dar ir dėl kai kurios veikos neatitikimo baudžiamojo įstatymo reikalavimams, kvalifikuojant tariamą jo veiką. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Pirmosios instancijos teismas, prieštaraudamas šiam kasacinės instancijos teismo išaiškinimui, į tariamą loginę įrodymų visumą įjungė kiekvieną neištirtą ir neįrodytą epizodą, pateikdamas tai kaip tariamai įrodytų ir jau juo kaip nustatytu faktu neobjektyviai kurdamas tariamą įrodymų visumą, rėmėsi jungdamas kitas neištirtų epizodų tariamas veikas, pateikdamas tai, kad būtent jie ir sudaro loginę įrodymų visumą, tai yra teismas iš nebūties elementų padarė tariamą ir dar neva logišką būties visumą, nuteisdamas S. M. dėl neįrodyto nei vieno fakto pagal inkriminuojamą jam veiką.
2.8. J. M. parodymai dėl 2019 m. birželio 6 d. S. M. inkriminuojamos veikos yra prieštaringi ir nelogiški, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be kitų aplinkybių nurodoma, jog viso teismo proceso metu nebuvo tiriamos ir vertinamos J. M. 2019 metų nuolatinio griuvinėjimo dėl visos eilės sunkių ligų ir pooperacinio nukraujavimo aplinkybės prieš įvykį, kai dėl tokio griuvinėjimo jos kūne atsirasdavo įvairių mėlynių ir kitų kūno pažeidimų, ką ji planuotai panaudojo šmeiždama S. M. nebūtais smurtiniais dalykais. Nors teismas konstatuoja, jog 2019 m. birželio 6 d. S. M. sumušė J. M., ką patvirtina mėlynės, kurios užfiksuotos ekspertizėmis, tačiau iš tikrųjų ekspertai duodami parodymus teismo proceso metu nurodė, kad mėlynių niekaip negalima sieti su konkrečiu asmeniu. Ekspertai nurodė, kad neįmanoma atskirti, ar asmuo atsitrenkė į daiktą krentant, ar daiktas atsitrenkė į asmenį. Trauminių sužalojimų skaičius priklauso nuo paviršiaus reljefo, ant kurio asmuo krenta. Prieš atliekant ekspertizę ekspertas nebuvo informuotas apie J. M. ligos istoriją ir jos savaiminio dėl ligos griuvinėjimo atvejus. Pirmosios instancijos teismo pripažinti įrodymai dėl nagrinėjamo tariamo smurtinio fakto realaus buvimo iš tikrųjų nepagrįsti jokiais įrodymais, jokia logika ir teisine prasme yra beverčiai.
2.9. Teismas klaidingai nurodė, kad įvykis buvo 11. 00 val., prieštaraudamas bylos medžiagai, kuri nurodo, kad būtent tuo laiku S. M. dirbdamas namų darbo kambaryje vykdė bankinius pavedimus iš asmeninės banko sąskaitos bei įmonės UAB „G. G. P.“ banko sąskaitos ir negalėjo fiziškai būti šalia J. M. (5 t., b. l. 115-118). Teismas taip pat klaidingai nurodė, kad 16.00 val. S. M. išvyko į Klaipėdą bei Palangą, kadangi į Klaipėdą S. M. išvyko iš karto po bankinių pavedimų pabaigos 11 val. 42 min., tai yra apie 12. 00 val. Byloje yra pateikti kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys už pietus restorane „MANAMI-3004“ 2019 m. birželio 6 d. ir vakarienę Friedricho restorane Klaipėdoje 2019 m. birželio 6 d., nenustatant, kelintą valandą S. M. pietavo ir vakarieniavo, turint omenyje, kad reikėjo pasiruošti verslo susitikimui ir nuvažiuoti nuo Vilniaus iki Klaipėdos 330 km. Teismas sąmoningai praleido informaciją apie pietus restorane „MANAMI-3004“ ir nurodo tik į mokėjimą už vakarienę restorane (5 t., b. 1. 119-123). Teismas visiškai nesiaiškino ir nevertino to, kad J. M. nurodytu tariamo smurtavimo laiku nuo 11.00 val. iki 16.00 val., S. M. net nebuvo (duomenys neskelbtini), o tuo metu jis buvo Klaipėdoje. Teismas taip pat klaidingai nurodė, kad S. M. teismo posėdžių metu negalėjo nurodyti, kur ir kokiomis aplinkybėmis jis susižalojo kojos pirštą, todėl ši aplinkybė sustiprina teismo įsitikinimą S. M. kaltumu. Pabrėžiama, kad S. M. teismo posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai bei kategoriškai nurodė, kad susitrenkė kojos pirštą vaikščiodamas basas namuose į baldo koją, tačiau tiksliai po 4 metų neatsiminė ir neįsidėmėjo, į kurią būtent baldo (lovos) koją traumavo pirštą.
2.10. 2019 m. birželio 6 d. nusikalstamos veikos S. M. inkriminavimo epizode, remiantis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis kasacinės instancijos teismo išaiškinimu, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Dėl to šis S. M. pripažinimo tariamai kaltu jam padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje reglamentuotą veiką epizodas apeliacinės instancijos teismo turi būti pripažintas nepagrįstu ir veikos inkriminavimas dėl šio epizodo panaikintinas kaip neatitinkantis BPK 20 straipsnio bei kasacinės instancijos teismo praktikos reikalavimų. Negali asmuo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad kitas asmuo teigia, jog jis padarė nusikalstamą veiką, kurios niekas nematė, pats tariamas smurtautojas, kuris ne tik pagal oficialius dokumentus, bet ir pagal pačios J. M. parodymus iki to laiko niekada per 22 bendro gyvenimo metus nesmurtavo, buvusios sutuoktinės nupasakojama jo tariama veika atrodo kaip iš siaubo filmo, kas turėjo pasibaigti ilgalaikėmis psichinėmis tariamos nukentėjusiosios pasekmėmis, ji dėl tokio smurto turėjo netekti žado, pasibaisėti, o ne po tariamos „egzekucijos“ ramiai toliau su S. M. šnekėtis, diskutuoti, išleisti į Palangą, priimti sutuoktinio skambučius, diskutuoti dėl jo piršto sulaužymo, kalbėtis kitais buitiniais klausimais. Toks J. M. melas yra visiškai nelogiškas ir atitinkamai turi būti teismo įvertintas. Taip pat J. M. tiesioginiai teiginiai arba davimas suprasti, kad ją neva spardydamas sutuoktinis net susilaužė kojos pirštą be kitų tai paneigiančių faktų dar yra nelogiškas ir tame, kad jei stambus, stiprus, aukštas vyras taip spardytų moterį, kad jam net lūžtų kojos pirštas, tai kokius sužalojimus turėtų tada patirti spardoma moteris, ko pirmosios instancijos teismas netyrė bei nevertino. Dėl to tai yra visiška J. M. manipuliacija teisėsaugos institucijomis bei teismais ir šiame tariamos veikos epizode S. M. turi būti išteisintas.
2.11. Dėl 2020 m. vasario 8 d. S. M. inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sukėlus fizinį skausmą sūnui J. M. bei sutuoktinei J. M. nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, nesiaiškino, nevertino, kas sąlygojo šio J. M. melagingo, išgalvoto tariamo smurto iš S. M. pusės pateikimo policijai pareiškimą, apie kurį vėliau, tai yra 2020 m. balandžio 2 d. policijos iškvietimo dėl tariamo smurto pirminės apklausos metu, apie tariamai buvusį vasario mėnesio 8 dienos smurtą ji nieko neminėjo, teigdama, kad 2020 m. balandžio 2 d. tariamas S. M. smurtas yra antras po 2019 m. birželio 6 d. smurto. M. teismo proceso metu negalėjo atsakyti į teisėjos klausimą, kodėl 2020 m. balandžio 2 d. atvykus policijos pareigūnams ji teigė, kad tai antras, o ne trečias iš S. M. pusės smurto prieš ją atvejis. Tai rodo sąmoningą tariamai buvusių smurto faktų iš S. M. pusės prieš jį klastojimą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos tarnybinis pranešimas Nr. 1TSD-2020-04-10 patvirtina, kad nei vienas iš sūnų, nei L., nei J. 2020 m. balandžio 10 d. nesiskundė jokia šluoste ar skuduru. J. M., psichologiškai smurtaujanti prieš vaikus, privertė juos atvirai meluoti apie šluostę kaip tariamą skudurą, vėliau, t. y. prieš vaikų apklausas teisme praėjus 4,5 mėnesiams ir 5,5 mėnesiams po įvykio. Pabrėžiama, kad per šią apklausą J. M. taip įtikinamai pasakojo apie 2020 m. balandžio 2 d. įvykį, kurio nematė, o apie jį girdėjo tik iš motinos J. M. žodžių, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė A. Č. ir vyriausioji specialistė J. K. nesuprato, kad J. įvykio nematė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vaikai buvo mamos įtakoje ir bendrais žodžiais pasakojo apie skudurą, bet klausinėjant detalių buvo visiškai skirtingi vaikų parodymai.
2.12. Šį tariamą seniai buvusį smurtinio pobūdžio įvykį J. M. sugalvojo, kai jos advokatė gavo informaciją iš prokuratūros, kad S. M. 2020 m. balandžio 21 d. informavo prokurorę, kad 2020 m. vasario 8 d. jį peiliu buvo sužalojusi J. M. Būtent todėl praėjus 4 mėnesiams po įvykio 2020 m. birželio mėn. J. M. ir pateikė pareiškimą policijai dėl neva buvusio prieš ją ir nepilnamečius M. tariamą smurtą. Būtent 2020 m. rugsėjo mėn. 11 d., praėjus po įvykio septyniems mėnesiams, J. M., klastodama įrodymus dėl tariamo smurto, pateikė ikiteisminiam tyrimui savo atneštą audeklą, melagingai teigdama, kad šį „skudurą“ S. M. naudojo prieš ją ir nepilnamečius vaikus, kad sukeltų jiems fizinį skausmą. Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nevertino, jog tą dieną S. M. beveik sausai valė namuose dulkes mėlynos spalvos servetėlės dydžio lengvute dulkių šluoste ir šią aplinkybę J. M. panaudojo apkalbėdama S. M. tariamu smurtu, suklastojo daiktinį įrodymą kaip tariamai buvusio smurto įrankį daugiau kaip po 7 mėnesių bet kokį sau priimtiną S. M. apkalbai audeklą atnešė į policiją kaip tariamą smurtinės S. M. veikos daiktinį įrodymą.
2.13. Dėl 2020 m. vasario 8 d. tiriamo įvykio teismo proceso metu nustatyta, kad jokio smurto iš S. M. pusės ir jokių sužalojimų nebuvo išvis, kadangi J. M. per teismo posėdį išsidavė, kad jai ir vaikui J. M. dėl tariamo tėvo smurto visiškai neskaudėjo. Ji jau teigė, kad vaikas taip sakė, kad jam neskaudėjo, o J. per apklausą parodė, kad dėl tariamo smurto iš tėvo pusės neprisimena. Tačiau teismas nepagrįstai pripažino S. M. kaltu, nesant tam įrodomojo pagrindo. Šios veikos S. M. inkriminavimas tariamai atliekant jam nusikalstamus veiksmus naudojant šlapią skudurą, kad sukeltų savo artimiesiems fizinį skausmą, kaip ir pirmame tariamame jo veikos epizode, nėra paremtas patikimais ir neprieštaraujančiais vienas kitam parodymais, nėra nustatytas pats tariamo šlapio skuduro naudojimo fiziniam skausmui sukelti neginčijamas bei patikimas faktas, nėra rastas bei nustatytas nei vadinamas „skuduras“, nei ši medžiaga, nei jo dydis, nei jo forma (išvaizda), nei galimybė daryti juo bet kokį skausmingą kitam asmeniui poveikį prisilietus prie kito asmens kūno. Toks tariamos S. M. veikos pirmosios instancijos teismo vidiniu įsitikinimu interpretavimas prieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai. Remiantis kasacinės instancijos teismo išaiškinimu, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Šio kasacinės instancijos teismo išaiškinimo pirmosios instancijos teismas nesilaikė. Jei teismas kategoriškai teigia, kad S. M. panaudojo prieš J. M. šlapią skudurą, tai šis skuduras turėjo būti ikiteisminio tyrimo surastas, išmatuotas, pateiktas specialisto išvadai ar su juo, apskritai, netgi to siekiant, įmanoma sukelti kitam asmeniui fizinį skausmą, o ne remtis spėlionėmis, vertinant byloje esamų parodymų dėl šios aplinkybės visišką tarpusavio prieštaringumą. Taip pat konstatuoti, ar tai skuduras, ar lengvutė šluostė ir, jei būtų nustatyta, kad tai šluostė, o ikiteisminiam tyrimui J. M. nunešė skudurą, taip klastodama įrodymus, teismas turėjo duoti tam teisinį įvertinimą, tačiau to pirmosios instancijos teismas nei tikrino, nei vertino.
2.14. Pirmosios instancijos teismas nebandė pašalinti prieštaringų parodymų prieštaravimų. J. M. teigė, kad nagrinėjamo įvykio metu 2020 m. vasario 8 d. apie 14 val. S. M. atėjo piktas iš rūsio ir pradėjo labai stipriai J. M. daužyti su šlapiu skuduru (kurio matmenys 45x55 cm.) per vaiko galvą, veidą, rankas. J. M. tuo tarpu sėdėjo kėdėje nejudėdamas. Pareiškėja pamačiusi, kad vyras naudoja smurtą nepilnamečio vaiko atžvilgiu, pribėgo prie jų, paėmė vaiką už rankos ir užstojo jį už savo nugaros. Visi trys (motina ir du vaikai), tuo metu buvę tariamoje smurto vietoje, šeimos nariai, vadinamą skudurą, tariamos veikos pasekmes bei S. M. veiksmus apibūdino skirtingai: J. teigė, kad skuduras buvo ilgas, geltonos spalvos, šlapias. Tuo tarpu L. atsakydamas į klausimą atsakė, kad skuduras gal buvo mėlynas, truputį didesnis už servetėlę, teisme rankomis parodydamas servetėlės dydžio šluostę, kuria tėvas drėgnai, bet ne šlapiai šluostė dulkes. J. M., teismo proceso metu aiškindama skirtingus nepilnamečių tariamo skuduro apibūdinimus, apskritai teigė, kad skuduras dėl šlapumo kaitalioja spalvas, todėl vaikai jį skirtingai ir apibūdina. Nepilnametis J. išvis neteigė, kad tėvas prisilietė prie jo su tuo vadinamu skuduru ir tik uždavus papildomą dėl to klausimą, išsisukinėdamas atsakė, kad „tėtis mosavo su šlapiu skuduru, biškį patrankė per rankas ir galvą“, „nelabai atsimenu, ką jaučiau, nelabai atsimenu, ar skaudėjo,“ J. M. teismo posėdžio metu, jau pasibaigus civilinėms byloms dėl bendro turto su buvusiu sutuoktiniu dalybų, ir gavusi jo didžiausią sau pageidaujamą dalį, jau teigė, kad nei jai, nei J. neskaudėjo. Tai visiškai melagingos išgalvotos aplinkybės, reikalaujančios iš teismo pusės teisinio įvertinimo. Net jei apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, kad atitinkami veiksmai, kurie nieko bendro su nusikalstama veika neturi, iš S. M. pusės buvo, kadangi jis tuo metu žaismingai sukiojo rankoje turimą dulkių šluostę valydamas namuose dulkes, ko neneigia S. M., teigdamas, kad žaismingai sukiojo lengvutę dulkių šluostę ir simboliškai gal kur prisilietė, o ne, kaip teigia J. M., „labai stipriai daužė“ ja per sūnaus J. kūną. Toks teismo konstatuotas faktas dėl savo mažareikšmiškumo negalėtų būti traktuojamas kaip nusikaltimo darymas.
2.15. Remiantis kasacinės instancijos teismo praktika, konstatuojama, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito asmens kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis butų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2A-5/2014, 2K-64-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K- 128-895/2019). Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas S. M. apkaltinamąjį nuosprendį, šia praktika nesivadovavo ir kasacinės instancijos teismo vardijamų aplinkybių apskritai netyrė, priimdamas visiškai formalų, atkartojantį kaltinamajame akte dėstomas tikrovės neatitinkančias arba iškreiptas aplinkybes, keičiančias realią buvusių veiksmų tikrovę ir prasmę. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti svarbu yra tai, kad būtų įrodyta, jog kaltininkas sukėlė atitinkamus šioje normoje nurodytus padarinius, šiuo atveju pavojingus padarinius vaiko kūno neliečiamumui, t. y. realų fizinį skausmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-69-895/2020, 2K-116-489/2020). Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir neįrodė, kad S. M. pagal šį tiriamą epizodą sukėlė realų, o ne tariamą, išgalvotą skausmą tiek nepilnamečiui J., tiek J. M. Remiantis kasacinės instancijos teismo išaiškinimu, kai net iš tikrųjų yra nustatyti neginčijami faktai, kad vienas iš tėvų naudojo smurtą ne tik prieš nepilnametį, o net ir prieš mažametį, jei tai nesukėlė nepilnamečiui rimtų neigiamų padarinių, teismams būtina vadovautis tuo, kad baudžiamosios atsakomybės vienam iš tėvų taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų interesus bei jų teises, todėl siekiant palaikyti glaudžius vaiko ir vieno iš tėvų ryšius, būtina svarstyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimus, tame tarpe ir klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-227-788/2017). Pagal dabartinę pirmosios instancijos teismo ištirtą bylos medžiagą nėra neginčijamų įrodymų, kad S. M. naudojo realų, o ne tariamą, J. M. išgalvotą ir vaikams įteigtą tariamai buvusį iš S. M. pusės smurtą prieš ją ir sūnų J. Dėl to ir šiame tariamos nusikalstamos veikos epizode S. M. turi būti išteisintas dėl neįrodytos veikos, arba atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl galimai simbolinio, žaismingo prisilietimo prie šeimos narių, veikos mažareikšmiškumo pagrindu, ką reglamentuoja BK 37 straipsnis.
2.16. Dėl 2020 m. balandžio 2 d. S. M. inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos nurodoma, kad šiame epizode iš S. M. pusės net negalėjo būti padaryta BK 140 straipsnio 2 dalyje reglamentuota veika, nes 2020 m. rugpjūčio 26 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu sūnus L. pateikdamas parodymus dėl šio įvykio nurodė, kad mama policijai sakė greičiau atvažiuoti, nes tėtis sudaužė telefoną (1 t., b. l. 142). Iš šių nepilnamečio žodžių yra aišku, kad tariamas balandžio antrosios smurtas iš S. M. pusės vėl gi yra J. M. išgalvotas, tęsiant savo apkalbas prieš buvusį sutuoktinį dėl tariamo smurto. Jei realybėje vyktų kažkoks tai smurtas, J. M. pirmu žodžiu vaikams bei skambindama policijai kalbėtų ne apie telefono sudaužymą, o apie smurtą ar netgi apie jo grėsmę, jei jis būtų tikrovėje bei realus.
2.17. 2023 m. balandžio 3 d. teismo proceso metu pati pareiškėja J. M. atsakydama į klausimus paaiškino, kad tiriamu metu, atvykus policijos pareigūnams, ji parodė jiems rankas, kurias neva jai nubrūžino S. M. Paklausta, kodėl praėjus 8 dienoms po šio įvykio ji fiksavo ant savo kūno mėlynes kaip tariamo S. M. smurto pasekmes, atsakė, kad tuo metu, atvykus policijos pareigūnams, ji nežinojo ir nejuto, kad jai atsirado šios mėlynės. Pabrėžiama, kad 2020 m. balandžio 2 d. 18.25 val. policijos pareigūnų vaizdo įraše „Bodycam“ (1 t., b. l. 53), darytame atvykus pagal J. M. iškvietimą į M. namus, pareiškėja tik labai trumpai vos atidengdama ranką parodė ją policijos pareigūnams, kur iš tikrųjų galima pastebėti vieną kažkokį labai mažą įbrėžimą, į kurį pareigūnai net nežiūrėjo. Todėl vėlesni J. M. rankos nubrozdinimai arba kiti tariami jos kūno pažeidimai negali būti siejami su S. M. tariamu smurtu. 2020 m. balandžio 2 dienos „Bodycam“ fiksuotoje medžiagoje ant J. M. rankos matyti vienas nedidelis įbrėžimas, o balandžio 3 dieną buvo fiksuota pas J. M. nubrozdinimų nuotraukos, kurių jau buvo daugiau, bet dar ir balandžio 3 dieną ji nesiskundė jokiais sumušimais ir mėlynėmis. Informacija apie mėlynes atsirado tik po balandžio 10 dienos. J. M. pati patvirtino, kad buvo apalpusi po šio įvykio būnant Kaune. Taip pat ji prisipažino, kad buvo vežama greitosios pagalbos automobiliu Vilniuje dėl lėtinės ginekologinės ligos. Todėl būtent nenuoseklumas yra tik J. M. parodymuose, nes vienas nubrozdinimas buvo balandžio 2 dieną, o kitų nebuvo, o paskui jie dingo, o atsirado kiti sumušimai. Tačiau teismas visiškai to nevertino, be to, teismas visiškai netyrė, neatskleidė J. M. slepiamų ligų, kritimų, alpimų, kodėl buvo vežama į ligonines. Teismas užkrovė naštą pačiam S. M. įrodinėti savo nekaltumą ir spėlionėmis be įrodymų apkaltino S. M. nebūtais dalykais. Nuo pat pirmos minutės, kai atvažiavo pareigūnai balandžio 2 dieną, S. M. pasakė, kad vykdys pareigūnų nurodymus, kad visiškai nėra kaltas, pareikalavo tyrėjos V. atlikti panagių tyrimą, kai ji paminėjo, kad pas J. M. buvo odos nubrozdinimas. Teismas nepagrįstai remiasi kaltinant smurtu būtent pačiu konfliktu, tačiau konfliktas nėra tolygu smurtui.
2.18. Teismas kaltinant S. M. iškreipia informaciją, jog S. M. teiginiai, kad nebuvo jokių kalbų apie skyrybas, paneigti baudžiamojoje byloje esančių duomenų, kad neva iš D. J. 2020 m. balandžio 3 d. tarnybinio pranešimo, be kita ko, matyti, kad S. M. į įvykį atvykusiems pareigūnams paaiškino, kad vyksta skyrybų procesas. Akivaizdžiai matyti ir girdėti iš garso ir vaizdo įrašo, kad apie skyrybų procesą kalba tik J. M., o S. M. nieko nekalbėjo apie skyrybas. Teismas motyvuodamas nuosprendį remiasi šiuo klaidingu teiginiu, neištyręs bylos medžiagos. Be to, tiek J. M., tiek S. M. teismo proceso metu patvirtino, kad sprendimas skirtis buvo priimtas tik 2020 m. rugpjūčio mėn. po mediacijos.
2.19. Teismas klaidingai konstatuoja, kad specialisto išvada įrodo, jog tarp sutuoktinių buvo fizinis kontaktas. Ekspertai atėję į teismą paliudijo, kad negali pasakyti, ar vyras, ar moteris galėjo padaryti tuos įbrėžimus, todėl vėlgi teismas, apkaltindamas S. M., rėmėsi tik prielaidomis ir nesiaiškino, ką dar J. M. veikė įvykio dieną ir savaitę, iki kol nuėjo pas ekspertą užfiksuoti mėlynių. Pats teismas nuosprendyje daro prielaidą, rašydamas, kad tai galėjo būti balandžio 2 dieną, be to, ekspertai sakė, kad mėlynės galėjo atsirasti per 48 valandas, t. y. po kelių parų po įvykio. Pati J. M. patvirtino, kad po įvykio alpo Kaune, susitikinėjo su motina ir kitais asmenimis, o ekspertizę atliko tik balandžio 10 dieną. Teismas, neteisėtai apkaltindamas S. M., rėmėsi galimybėmis ir prielaidomis.
2.20. Pažymima, kad atvažiavus pareigūnams balandžio 2 dieną, J. M. patvirtino daugybę kartų, kad konflikto metu buvo apdraskytos tik rankos. Į pareigūnės D. J. klausimus, ar buvo jai sukeltas skausmas, ar smaugė ją, ar mušė, J. M. atsakė, kad S. M. buvo užsimojęs, bet netrenkė. „Bodycam“ taip pat fiksuota, kad priėjęs pareigūnas uždavė pakartotinai tą patį klausimą, ar buvo skausmas ir ar S. M. mušėsi, J. M. juokdamasi patvirtino, kad buvo tik apdraskyti riešai, t. y. ji nieko nepasakė apie skausmo sukėlimą, nepatvirtino, kad buvo mušama, smaugiama ir pan. Nuosprendyje teismas klaidingai konstatuoja apie 11 trauminių poveikių ir mėlynes, ir kad įvykį matė abu vaikai, nors matė tik vaikas L., kuris per apklausą sakė, kad S. M. pats traukėsi, t. y. bandė užsidaryti nuo J. M. drabužinėje, o vėliau užsirakino namo darbo kambaryje.
2.21. Teismo argumentas, kad duomenis patvirtina ne tik J. M., bet ir vaikai L. ir J., patvirtina, kad teismas nesusipažino su visa bylos medžiaga, o vadovaujasi tik J. M. melagingais parodymais, kad šį įvykį matė vaikai J. ir L. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo dėl to, kad vaikas J. nematė šio įvykio, nėra, nes kituose savo parodymuose J. M. patvirtina S. M. parodymus, kad vaikas J. įvykio nematė, kadangi žaidė namo rūsyje. J. M. pati davė prieštaringus parodymus, kadangi pareigūnams sakė, kad įvykį matė abu vaikai, tačiau pati nurodė, kad ėjo paimti telefono pas J. į rūsį, kad J. sužinojo apie šį įvykį iš jos žodžių, kai ji jam tiesiogiai papasakojo. Tą patį patvirtina vaikas J., S. M. ir tam neprieštaravo vaiko L. parodymai. Taip pat psichologinė psichiatrinė ekspertizė patvirtina, kad vaikas J. šio įvykio nematė. Tokiu būdu teismas netyrė bylos aplinkybių ir netgi jas iškraipė, rėmėsi išimtinai tik J. M. melagingais pradiniais parodymais, kurie vėliau pasikeitė.
2.22. Pažvelgus į 2020 m. balandžio 2 d. 18.25 val. policijos pareigūnų fiksuotą vaizdo įrašą „Bodycam“, atvykus jiems į M. gyvenamąjį namą, galima pastebėti ir J. M. melą dėl telefono sudaužymo. Kai J. M. teigė, kad S. M. sudaužė jos telefoną, D. J. iškart paklausė, kur šukės. J. M. vietoje to, kad pasakytų, kad šukių ir plaktuko reikia nedelsiant ieškoti namo darbo kambaryje, atsakė, kad šukės šiukšlinėje arba paslėptos, kad ji nežino. Kadangi, jei S. M. pagal sutuoktinės žodžius užsidarė savo darbo kambaryje ir daužė telefoną, tai J. M. negalėjo žinoti, kad jis daužo būtent telefoną. Visa tai rodo, kad telefoną ji turėjo pati ir su juo tvarkėsi kaip tik norėjo. Vėliau J. M. teigė, kad ji pati tą telefoną ir rado. Teismas vėlgi remiasi prielaidomis, įvardydamas, kad kažkoks objektas yra telefonas ir kad būtent jį po automobilio ratu padėjo S. M., nors iš „Bodycam“ matyti atvažiavus pareigūnams, kad abu sutuoktiniai iš namo išeina į lauką vienas paskui kitą iš namų durų, o ne nuo automobilio. Pabrėžiama, kad iš „Bodycam“ matosi, jog labai trumpai parodydama pareigūnams ant rankos esamą mažytę nubrūžinimo žymę, J. M. teigė, kad jie su S. M. grūmėsi dėl telefono. Pažiūrėjus šį vaizdo įrašą, galima konstatuoti, kad netgi esant J. M. nubrūžintai rankai ar dar kitai kokiai kūno žymei, tariamos S. M. padarytos veikos negalima būtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, kadangi šis straipsnis skirtas ginti asmenis nuo smurto arba nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o ne nuo vieno iš jų konfliktuojančiųjų siekio užvaldyti bet kokį daiktą.
2.23. J. M. kviesdama policiją ją kvietė tik dėl telefono ir nieko kito daugiau. Vaizdo įraše ji aiškiai nedviprasmiškai teigia, kad su S. M. grūmėsi tik dėl telefono ir grūmimosi metu jai buvo nubrozdinta ranka. Tai yra rankos nubrozdinimas yra lygaus sutuoktinių grūmimosi pasekmė, kai abudu sutuoktiniai turėjo tą patį tikslą – užvaldyti telefoną, o ne kitą kokį nors tikslą, susijusį su asmens siekiu pažeisti kito asmens sveikatą arba kūno neliečiamumą. Dėl to, žvelgiant iš nusikaltimo sudėties elementų, šiose tarpusavio grumtynėse objektas, būtinas BK 140 straipsnyje reglamentuotos veikos kvalifikavimui, yra jau ne sveikata ir kūno neliečiamumas, bet turtas, o šio objekto dalykas – ne žmogaus pažeidžiama kūno dalis, o telefono aparatas, negalintis sudaryti BK 140 straipsnio būtino šio nusikaltimo sudėties elemento – objekto. Dėl to šiame epizode pirmosios instancijos teismo S. M. inkriminuota BK 140 straipsnyje reglamentuota veika yra pirmosios instancijos teismo teisinė kvalifikavimo klaida ir dėl šios veikos S. M. taip pat turi būti išteisintas. Šiuo atveju lygiaverčiai grumdamiesi sutuoktiniai, kiekvienas traukdamas telefoną į savo pusę, pagal savo vidinius tikslus siekė ne smurtinių pasekmių, tai yra fizinio skausmo vienas kitam sukėlimo, o būtent atimti vienas nuo kito telefoną ir jei vienam iš jų atsirado ar galėjo atsirasti telefono atėmimo vienas nuo kito smulkutės pasekmės, rankos nubrozdinimai ar kitos žymės, tai jos neatitinka ir kito būtino šio nusikaltimo sudėties elemento – subjektyviosios pusės bei jos motyvo ir tikslo. Dėl to BK 140 straipsnio 2 dalies S. M. inkriminavimas šiame tyrimo epizode negalimas dėl šio nusikaltimo sudėties elementų – subjektyviosios pusės bei objekto nebuvimo.
2.24. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo kažkokias versijas vietoje to, kad įpareigotų iškviesti ekspertą įvertinti, kad spintelių stalčiai neturi amortizatorių ir kitos baldų furnitūros ir todėl garsiai trankosi. 2020 m. gegužės 5 dienos antstolio ataskaitoje yra fiksuoti visi namo biure esantys baldai ir tie baldai yra biure iki šios dienos, taip pat byloje yra namo biuro nuotraukos. Galima šiuos dalykus patikrinti ir šiandien, kadangi nebuvo atliktos baldams jokios modifikacijos nuo įvykio dienos. Teismas, turėdamas galimybę patikrinti, remiasi tik prielaidomis, kad neva buvo daužomas telefonas, o ne stalčiai atidarinėjami, uždarinėjami. Taip pat atvykus pareigūnams ir apžiūrėjus namo darbo kambarį nebuvo rasta jokių stiklo šukių arba kieto daikto – plaktuko, kirvio ir pan., su kuriuo galima būtų sudaužyti telefoną, kaip melagingai teigė J. M. savo parodymuose.
2.25. Vaizdo įraše galima pastebėti, kad J. M. teigia, kad labai bijo savo vyro, tačiau pareiškėja sutuoktinį filmavo be jokios baimės, kad jis neva varto spintoje drabužius ir po to motyvuoja, kad S. M. sudaužė telefoną, nes bijojo, kad jis nufilmuotas, jog spintoje varto drabužius, tačiau teigtina, kad S. M. negali nesuprasti, kad drabužių vartymas spintoje neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir dėl to jam nėra jokio tikslo daužyti tą telefoną, kurio jis nedaužė ir nėra jokių patvirtinančių duomenų, kad šį telefoną sudaužė būtent jis, o ne pati pareiškėja tariamų grumtynių metu arba tam, kad iškviestų policiją, ieškant bet kokios progos išprovokuoti konfliktą bei melagingai kreiptis į policiją, apsimetus savo sutuoktinio S. M. tariamos smurtinės veikos auka. Dėl to, jei tyrimo metu ir būtų nustatytas J. M. rankų nubrozdinimas, kuris vaizdo įraše praktiškai nematomas ir yra tik simbolinis, ar dar kitokia šių grumtinių kūno žymė, tai negali sudaryti minėto įstatymo nusikaltimo sudėties dėl minėtų dviejų jų elementų ir S. M. pagal šį epizodą turi būti išteisintas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji J. M. ir nukentėjusiųjų atstovės prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuspręsta atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti nukentėjusįjį J. M., ekspertes Sigutę Stanaitienę ir Agnę Šiaulytę.
6. J. M., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, kad iš pradžių pasakojo, kad buvo smurtas, bet jo nebuvo. Tą dieną žaidė su kompiuteriu, su juo kasdien žaidė. Jis (S. M.) pakvietė jį žaisti tenisą, jam neatsakė į klausimą ir jis truputį su skuduru uždavė, bet jam nieko neskaudėjo. Nenori būti nukentėjusysis, nes nesąmonė. Apie tai kalbėjo prieš 3 metus, nelabai pamena, ką sakė. Sakė, kad jis (S. M.) jį su skuduru daužė, nesakė, kad skaudėjo, nes jam neskaudėjo. Prieš 3 metus parodymuose sakė tiesą. Dabar sužinojo apie šitą bylą ir labai nesąžininga, kad byla dar vis tęsiasi. Sužinojo apie tai iš mamos. Tėtis jam nieko nepadarė, norėjo nuvyti nuo kompiuterio ir pažaisti tenisą. Gavo laišką iš teismo, kad ateitų paliudyti, tada pasiklausė tėvo, ar vyksta byla, jis atsakė, kad taip ir pasisiūlė atvykti padėti, nes čia nesąmonė. Laišką teismui parašyti padėjo tėvas, pasakė, ką rašyti. Tą dieną žaidė su kompiuteriu, pabaigė žaidimą, atėjo į viršų pavalgyti. Tėvas kvietė žaisti tenisą ar į pirtį, sakė, kad vėliau. Po to jis vėl atėjo ir pakvietė žaisti tenisą. Norėjo toliau žaisti ir neatsakė į klausimą, o jis turėjo skudurą rankoje. Jis paklausė gal 5 kartus, neatsakė, jis pamosikavo skuduru ir sudavė per rankas, kurias buvo padėjęs ant stalo, gal skuduru ir prilietė. Jis vis tiek neatsakė, jis apsiramino. Mama padarė valgyti, jis (S. M.) nenorėjo jos maisto valgyti. Jam atrodo, kad jis (S. M.) sriubą išpylė, nes nenorėjo valgyti, o jiems buvo jau mama įdėjusi. Jie apsibarė, nuėjo į viršų, o jie su broliu pavalgė. Kai tėtis prilietė su skuduru, jis sėdėjo prie stalo, o jis šluostė palangę ir buvo kitoje stalo pusėje, gal už 2-3 metrų. Pamosikavo virš galvos skuduru ir mosikuodamas gal užkliudė jo rankas. Jis prie jo nepriėjo, nes buvo stalas. Kai mosikavo skuduru, tėtis sakė, kad su juo kalbėtų. Kai užkliudė jį su skuduru, jam neskaudėjo. Ranka gal „biški“ paraudo, bet pas jį tokia oda, kad parausta nuo prisilietimo. Skuduru prilietė nestipriai, tik užkliudė. Tas skuduras, tai dulkių šluostė, galėjo būti mėlynos ar ružavos spalvos, ji kvadratinė, panašaus dydžio kaip popieriaus lapo formatas A4. Ją paėmė iš tualeto, kur laikomi skudurai. Skuduras tuo metu buvo jau sausas, gal „biški“ mažiau nei drėgnas, nes visą dieną su juo valė. Kai prilietė su skuduru, tada su mama barėsi dėl maisto, nelabai pamena. Tėtis sriubą išpylė, mama išėjo ir jis irgi išėjo. Skuduro prilietimą be jo ir tėčio turbūt matė mama ar brolis. Mama turbūt tėčiui pasakė po užkliudymo skuduru, kad to nedarytų. Ką sakė tėtis, nepamena. Su skuduru jį prilietė turbūt kairės rankos alkūnę ir plaštaką, o kiek kartų, neprisimena. Su tėčiu iki šio posėdžio nekalbėjo, kad reikia ateiti į teismą. Su juo kalbėjo tik vieną kartą, kai gavo laišką iš teismo ir jis jam padėjo parašyti laišką, pasakė bylos numerį. Jis padėjo parašyti, kaip paprašyti leisti paliudyti. Šiandien prisimena panašiai, kaip ir per pirmus parodymus. Iki šio įvykio su tėčiu sutarė neblogai, savaitgaliais eidavo į Vingio parką pasivaikščioti, važinėdavo į keliones. Po įvykio ir šiai dienai santykiai su tėčiu neblogi, susitinka savaitgaliais, važinėja į keliones, taip pat kaip ir anksčiau. Nuo praeito posėdžio iki dabar su tėčiu susitikęs nebuvo, nes nelabai turėjo laiko. Bendravo telefonu, bet apie posėdį nekalbėjo. Skuduru mosikuodamas tėtis buvo ne piktas, jis nesuprato, kodėl jis neatsako į jo klausimą. Jis mosikavo su skuduru, kad gautų iš jo reakciją. Skuduras ir šluostė yra tas pats dalykas. Tas skuduras buvo lengvas. Įvykio metu jis jautėsi nelabai, gal buvo sutrikęs. Jis nenorėjo to teniso ar pirties, buvo nusiminęs, nes norėjo žaisti su draugais. Kai prilietė su skuduru, neskaudėjo. Ant rankos paraudimo niekas nematė, nes jis iš karto dingo. Gal ir sakė pirminiuose parodymuose, kad trenkė per rankas ir galvą, bet atsimena, kad davė per rankas. Jei taip sakė, gal ir užkliudė galvą. Neatsimena detaliai, gal trenkė į dešinę ranką, jei taip sakė anksčiau. Jei taip sakė, tada trenkė du kartus. Jis mosikavo, todėl ir užkliudė rankas, nepamena, kiek kartų užkliudė. Galva turbūt, kad nebuvo raudona, kiek atsimena, nebuvo raudona. Nemano, kad mama ir brolis matė jo raudoną ranką. Ranka gal minutę buvo raudona ir nemano, kad mama ir brolis matė. Jam neskaudėjo, kai sudavė skuduru, todėl anksčiau ir sakė, kad neatsimena, ar sudavė. Gal ir sakė anksčiau, kad tėtis mamą trankė su skuduru, jie pasibarė, nepamena visų detalių. Jis perdėjo sakydamas, kad trankė mamą tėtis, jie tik pasibarė. Gal jis ir užkliudė mamą skuduru, bet ji nesakė, kad skaudėjo. Jam neskaudėjo, mano, ir jai nieko nebuvo. Jie tik pasibarė. Ar mamos veidas po smūgių buvo raudonas, neatsimena. Atsimena tik, kad tėtis išpylė sriubą, daugiau neatsimena, ką jis darė su maistu. Sriubą išpylė į kriauklę pasakydamas, kad jos nevalgys, ji stovėjo ant viryklės. Sakydamas, kad tėtis buvo piktas, jam gal taip pasirodė, kai jis pylė sriubą. Skuduro spalvos neatsimena, jis buvo drėgnas, bet nešlapias, nes valė ne grindis, o palangę. Nepamena, ar tėtis mamai išmušė iš rankų vazoną. To įvykio metu buvo nusiminęs, o kai jie barėsi, gal „biški“ išsigandęs buvo, bet nieko ten baisaus nebuvo, jie abu išėjo, o jis pavalgė. Neatsimena, ar buvo išsigandęs dėl mamos, o kad verkė, gali būti, nes dažnai verkia. Anksčiau tėtis ant jo nelabai šaukdavo, tik „biški“ balsą pakeldavo. Nepamena, ar jis jį negražiai vadindavo. 2020 m. liepos 21 d. apklausos metu pasakojo perdėtai, nes ranka buvo raudona mažiau nei minutę, jam neskaudėjo. Detales įvykio tada prisiminė geriau, o dabar geresni parodymai, nes tada parodymai buvo perdėti. Kodėl tuos parodymus perdėjo, neatsimena. Duodant pirmus parodymus, jam niekas nedarė įtakos, niekas nesakė, ką reikės kalbėti. Gali atsakyti į klausimus, susijusius su kitu įvykiu. Balandžio mėnesį, kai buvo kviesta policija, buvo namuose, bet nieko nematė, nes žaidė rūsyje su broliu. Kai nuėjo, tėvas buvo užsirakinęs, mama paprašė atnešti telefoną, jis atnešė ir ji iškvietė policiją. Sakė, kad telefoną sudaužė mama ir brolis, bet jis nelabai žino (7 t., b. l. 14-17).
7. Ekspertė Sigutė Stanaitienė apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad palaiko ekspertizės akto išvadas. Kai atlikinėjo ekspertizę prieš 3 metus, J. M. pasakojo, jog bijojo, kad tėtis sužeis mamą. Jam buvo baisūs tie konfliktai, kuriuose jis dalyvaudavo, jis buvo įsitraukęs į jų tarpusavio santykius. Susipažino su 2023 m. lapkričio 22 d. J. M. apklausa. Vaikinas apklaustas pakartotinai apie įvykius, kurie buvo prieš 3 metus. Sunku vieną apklausą komentuoti. Jis šioje apklausoje švelnina savo pasisakymus, o kodėl, negali atsakyti, nes nežino konteksto, kokiomis sąlygomis šiandien jis gyvena, kokie jo ir tėvų santykiai, su kuo jis dabar gyvena. Tik atlikus papildomą ekspertizę galėtų atsakyti, kodėl jis švelnina parodymus. Yra susipažinusi su pirminiais J. M. 2020 m. duotais parodymais. Jie nežino, kokius Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai uždavė klausimus, todėl negali atsakyti, kodėl J. tada nepasakojo apie įvykį. Ekspertė nustatė (pacituojamas išvadoje esantis 3 atsakymas). Visi žodžiai ir sakiniai įrašyti į kabutes yra tiesioginė vaiko kalba. J. sakė, kad bijojo, jog tėtis gali sužeisti mamą. Ekspertė Agnė Šiaulytė apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad stebint pakartotinės apklausos vaizdo įrašą kažkokių ypatingų emocinių išraiškų nebuvo išreikšta, bet kiek mato, jam tai yra būdinga. Gali atkreipti dėmesį į tai, kad kažkokios esminės įtakos nėra ekspertizės metu atliktoms išvadoms. Praėjus 3 metams, galėjo atsirasti kažkokių kitų veiksnių, nes tai paauglystės laikotarpis, gal kažkas pasikeitė jo gyvenime. Kuo anksčiau atliekama apklausa, tuo ji yra tikslesnė. Visiškai nekyla abejonių dėl jo atsakymų. Nėra, kad per antrą apklausą būtų paneigtos pirminės išvados (7 t., b. l. 25-29).
8. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu prašoma išteisinti S. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl visų jam inkriminuotų veikų arba dalyje atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo tenkinti atskirų apeliacinio skundo prašymų dėl bylos papildymo naujais įrodymais, bylos perdavimo prokurorui tyrimui papildyti, prijungti prie bylos apeliaciniame skunde nurodomas ikiteisminių tyrimų medžiagas ir kt., pasisako tik minėto apeliacinio skundo dalyko ribose.
9. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal pateiktus apeliacinius skundus, pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).
Žemesnės instancijos teismas
10. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).
11. Asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Atitinkamai nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 2019 m. birželio 6 d. fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai J. M.
12. Apklausiama pirmosios instancijos teisme J. M., be kita ko, parodė, kad 2019 m. birželio 6 d. ji buvo antrame aukšte, o jis (S. M.) – savo darbo kambaryje, pirmame namo aukšte, vaikai buvo mokykloje. Jis užlipęs į viršų be jokios priežasties pradėjo ją stovinčią spardyti, spyrė nuo 5 iki 10 kartų į sėdmenis. Ji nesuprato, kas vyksta, ir klausė, kodėl jis taip daro bei sakė, kad jis liautųsi. Po to jis dešine ranka pradėjo kumščiuoti į vieną šlaunies vietą apie 5 kartus. Ji, nežinodama, ką daryti, nubėgo į drabužinę, jis irgi iš paskos. Nuo lovos jis paėmė kaldrą ir užmetė ją ant jos, bandė išsivaduoti, jis atėmė iš jos telefoną. Ji, nubėgusi į vonią, pradėjo rėkti, tikėdamasi, kad kažkas ją išgirs, susmuko ant grindų, nes jis savo delnais ją daužė, ji susisuko į kamuoliuką, po kiek laiko jis nustojo ir pats buvo nustebęs dėl savo veiksmų, pasiūlė pagyventi atskirai. Įvykio metu ji jautė fizinį skausmą. Ant sėdmenų atsirado mėlynės, taip pat didžiulė mėlynė atsirado ant šlaunies, jam smūgiuojant ranka (5 t., b. l. 102-105). Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad apie 11.00 val. vyras S. įbėgo į kambarį, kuriame ji buvo, ir stovinčią pradėjo spardyti kojomis į sėdmenis, abiejų kojų šlaunis. Kiek kartų įspyrė, tiksliai nurodyti negali, bet mano, kad apie 10 kartų. Kai ją pradėjo spardyti, ji atsisėdo ant lovos, sėdinčiai pradėjo mušti dešinės rankos kumščiu į dešinės pusės šlaunį. Trenkė kumščiu apie 5-7 kartus. Ji S. prašė nusiraminti, nemušti. S. nenusiramino, todėl ji išbėgo į drabužinę ir uždarė duris. Kadangi durys nerakinamos, vyras duris atidarė ir užmetė ant jos antklodę, kurią paėmė nuo lovos. Ant jos užmetus antklodę, ji susmuko ir jai būnant po antklode pradėjo toliau mušti, spardyti ir mušti kumščiais. Mušė į visas kūno sritis. Kiek kartų buvo smūgiuojama, pasakyti negali. Tuomet ji bandė pasprukti, išsivaduoti ir išlįsti iš po antklodės. Pavykus pasprukti, ji išbėgo iš drabužinės į miegamąjį, paėmė savo telefoną iškviesti pagalbą, tačiau S., atbėgęs iš paskos, telefoną iš jos paėmė. Tuo metu ji nubėgo į vonios kambarį ir pradėjo šaukti per pravirą langą. Šaukiant vonioje, prie jos vėl priėjo S. ir pradėjo toliau mušti delnais per nugarą, per šonus, tuo metu ji buvo susmukusi ant žemės. Ji toliau garsiai šaukė. Nuo šaukimo S. nustojo ją mušti, nurimo ir nusileido į pirmą aukštą. P. S. buvo jos telefonas, todėl negalėjo išsikviesti jokios pagalbos. Jai nusileidus į pirmą aukštą, S. pradėjo aiškinti, kad jis daugiau jos nemuš ir pasiūlė pagyventi atskirai. Pasiėmęs savo asmeninius daiktus S. apie 16.00 val. išvyko į Palangą. Kai S. mušė, ji jautė stiprų fizinį skausmą. 2019 m. birželio 7 d. jai paskambino S. ir pasakė, kad jis kreipėsi Klaipėdoje į medikus, nes jam pradėjo skaudėti dešinės pusės kojos didįjį pirštą. Jai S. sakė, kad jam lūžo minėtas didysis pirštas (2 t., b. l. 18-21). Papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu J. M. į tyrėjos užduotą klausimą, nuo kokių konkrečių veiksmų jai atsirado specialisto išvadoje Nr. G 1897/2019(01) (dėl 2019 m. birželio 6 d. įvykio) konstatuoti sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos kairiame sėdmenyje ir dešinėje kojoje, nurodė, kad sutuoktinis S. M., jai būnant miegamojo kambaryje, be jokios priežasties priėjo prie jos stovinčios ir koja spyrė ne mažiau kaip 7 spyrius į kairį sėdmenį. Išsigandusi sutuoktinio, atsisėdo ant lovos, vertikalioje lovos pozicijoje, susikėlė kojas ant lovos, kelius pritraukdama prie krūtinės. Manė, kad jis daugiau nieko nedarys, tačiau, priėjęs prie jos, dešinės rankos kumščiu sudavė ne mažiau 7 smūgių jai į dešinę šlaunį. Šio įvykio metu smūgių buvo suduota ir daugiau, kadangi sutuoktinis prieš ją smurtavo drabužinėje ir vonios kambaryje, tačiau sužalojimai dėl šių veiksmų nebuvo padaryti. Vonioje S. jai tupint abejų rankų plaštakomis sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius į įvairias kūno vietas. Tuo metu galėjo smūgis būti suduodamas į lūpą, dėl to šeimos gydytoja kitą dieną užfiksavo lūpos patinimą ir praskėlimą (2 t., b. l. 55-57). Iš pateiktų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, jie buvo nuoseklūs proceso metu, nebuvo prieštaringi, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.
13. Pažymėtina, jog nukentėjusioji sekančią dieną po patirtų sužalojimų iš karto kreipėsi į savo šeimos gydytoją liudytoją O. B., kuri apklausta pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, be kita ko, kai ji parodė, kad J. 2019 m. birželio 7 d. kreipėsi į ją ir pranešė, kad ją sumušė vyras, tuo metu skundėsi dėl mėlynių dešinės šlaunies srityje, sėdmens srityje, dešinės pėdos nubrozdinimu, apatinės lūpos patinimu. J. skundėsi, kad mėlynės buvo skausmingos, norėjo, kad išrašytų jai vaistų, sakė, kad vyras buvo piktas, agresyvus, ją sumušė ir dėl to ji norėjo, kad būtų viskas užfiksuota kortelėje. Kaip suprato, J. kreipėsi dėl medicininės pagalbos ir užfiksuoti šį atvejį. Matėsi, kad J. buvo nervinga, stresinėje būsenoje, mėlynės buvo dar patinusios, matėsi, kad yra neseniai atsiradusios. Ar mėlynės galėjo atsirasti griūnant, pasakyti negali, bet tai buvo labiau panašu į sumušimus (2 t., b. l. 60-62).
14. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus pateiktoje 2019 m. birželio 10 d. specialisto išvadoje Nr. G 1897/2019(01) konstatuota, kad J. M. nustatyta poodinės kraujosruvos kairiame sėdmenyje ir dešinėje kojoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, 3-6 parų laikotarpyje iki apžiūros, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2019 m. birželio 6 d.). Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 43-44). Šioje baudžiamojoje byloje esančią 2019 m. birželio 10 d. specialisto išvadą Nr. 1897/2019(01) pateikęs ekspertas Sigitas Laima apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad mažai tikėtina, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti griuvinėjimo momentu (6 t., b. l. 40).
15. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad specialisto išvada Nr. G 1897/2019(01) nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai kairiame sėdmenyje ir dešinėje kojoje atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad jai S. M. buvo smūgiuojama į sėdmenis bei šlaunis kojomis bei rankomis. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad viso teismo proceso metu nebuvo tiriamos ir vertinamos J. M. 2019 metų nuolatinio griuvinėjimo dėl visos eilės sunkių ligų ir pooperacinio nukraujavimo aplinkybės prieš tariamą įvykį, kai dėl tokio griuvinėjimo jos kūne atsirasdavo įvairių mėlynių ir kitų kūno pažeidimų, pastebėtina, kad teisme apklaustas minėtą išvadą pateikęs ekspertas nurodė kaip mažai tikėtiną versiją, kad nukentėjusioji minėtus sužalojimus galėjo patirti griūdama, o pats S. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis nė vieno karto nėra matęs J. M. krentant, tačiau nurodė, kad ji krito daug kartų, jis tik po to sužinodavo, kai būdavo sumušimai ant jos kūno (5 t., b. l. 206). Pati nukentėjusioji teisme parodė, kad visada turėjo anemiją, tačiau sąmonės nebuvo praradusi (5 t., b. l. 207). Šių aplinkybių kontekste apeliacinio skundo teiginiai apie tariamą savaiminį nukentėjusiosios nevienkartinį griuvinėjimą ir susižalojimą pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kritiškai. Kaip minėta, pati nukentėjusioji teisiamųjų posėdžių metu kategoriškai neigė, kad ji griuvinėdavo dėl savo sveikatos būklės, šią nukentėjusiosios pozicija iš esmės atitinka ir eksperto Sigito Laimo, pateikusio šioje baudžiamojoje byloje esančią 2019 m. birželio 10 d. specialisto išvadą Nr. 1897/2019(01), parodymai, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai mažai tikėtina, jog padaryti griuvimo metu. Liudytoja apklausta nukentėjusiosios gydytoja O. B. nurodė, kad mėlynės buvo labiau panašios į sumušimus, buvo patinusios. Akivaizdu, jog nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų pobūdis, t. y. sumušimai nurodytose kūno vietose, negalėjo atsirasti nukentėjusiajai vieną kartą nukritus, nukentėjusiajai sužalojimai padaryti tą pačią dieną, t. y. visuma nustatytų sužalojimų neatsirado nukentėjusiajai nuolatos prarandant sąmonę per tam tikrą laikotarpį, o vieną kartą nukritusi nukentėjusioji objektyviai patirti jai nustatytų sužalojimų nustatytose kūno vietose negalėjo. Šiuo atveju Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G3059/2020(01) (3 t., b. l. 67-68) S. M. nustatyti kairės pėdos pirmo piršto sužalojimai – kraujosruva su patinimu nėra reikšmingi veikos inkriminavimui, nes kategoriškos išvados dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių byloje nenustatyta, todėl teismas dėl šių nuteistojo sužalojimų, kurie šioje byloje nėra įrodymai, patvirtinantys S. M. smurtavimo prieš nukentėjusiąją faktą, papildomai nepasisako. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią aplinkybę vertino kaip sustiprinančią teismo vidinį įsitikinimą dėl S. M. smurtavimo prieš nukentėjusiąją, nes prielaidomis teismo vidinis įsitikinimas nėra grindžiamas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nustatė įvykio laiką 11.00 val., nes S. M. tuo metu darė bankinius pavedimus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog mokėjimus S. M. atliko 11:12:04 val.; 11:13:00 val.; 11:42:21 val. (5 t., b. l. 115-119), taigi akivaizdu, kad jis turėjo pakankamai laiko jam inkriminuotai veikai padaryti iki pirmojo bankinio pavedimo atlikimo 11:12:04 val. Teismas taip pat kritiškai bei kaip gynybinę versiją vertina apeliaciniame skunde nurodomas prieštaringas aplinkybes, t. y. kad S. M. į Klaipėdą išvyko iš karto po bankinių pavedimų pabaigos 11 val. 42 min., tai yra apie 12. 00 val., bei kad J. M. nurodytu smurtavimo laiku nuo 11.00 val. iki 16.00 val. S. M. nebuvo (duomenys neskelbtini), o tuo metu jis buvo Klaipėdoje, kadangi apeliantas nurodo akivaizdžiai skirtingą išvykimo ir buvimo Klaipėdoje laiką. Iš byloje esančių kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pavedimų matyti, kad S. M. už pietus (kad tai buvo pietūs, nurodoma apeliaciniame skunde) restorane „MANAMI-3004“ 2019 m. birželio 6 d. atsiskaitė Vilniuje, o ne Klaipėdoje, kaip bandoma pateikti apeliaciniame skunde, t. y. tuo metu dar buvo Vilniuje. Nors iš bankinių pavedimų nėra matyti atliktų mokėjimų laikas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo S. M. vakarienę Friedricho restorane Klaipėdoje 2019 m. birželio 6 d. kaip aplinkybę, patvirtinančią nukentėjusiosios parodymus, kad po smurto prieš ją S. M. apie 16.00 val. išvažiavo į Klaipėdą, Palangą, tai patvirtina paties nuteistojo pateikti mokėjimų nurodymai, iš kurių matyti atsikaitymai Klaipėdoje, Palangoje laikotarpiu 2019 m. birželio 6 d. - 9 d. (5 t., b. l. 120-122).
17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. M. 2019 m. birželio 6 d. apie 11.00 val. prieš J. M. tiesiogine tyčia atlikti veiksmai ir jais sukelti padariniai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Kita vertus, teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl 2019 m. birželio 6 d. veikos tikslintinos, pašalinant perteklines formuluotes, nustatant, kad S. M. 2019 m. birželio 6 d. apie 11.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia kojomis spardydamas sudavė ne mažiau kaip dešimt kartų žmonai J. M. į sėdmenis, abiejų kojų šlaunis, po to ne mažiau kaip penkis kartus kumščiu sudavė J. M. į dešinę šlaunį, tęsdamas nusikalstamą veiką jis ant J. M. užmetė antklodę ir per antklodę kojomis ir rankomis sudavė tiksliai nenustatytą kiekį smūgių J. M. į kūną, J. M. išlindus iš po antklodės, dar J. M. sudavė delnais ne mažiau kaip šešis smūgius į nugarą, šonus, galvą, taip nukentėjusiajai J. M. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas kairiame sėdmenyje ir dešinėje kojoje – nežymų sveikatos sutrikdymą.
Dėl 2020 m. balandžio 2 d. fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai J. M.
18. Apklausiama pirmosios instancijos teisme J. M., be kita ko, parodė, kad 2020 m. balandžio 2 d. apie 18.00 val. tarp jos ir S. M. kilo žodinis konfliktas dėl pinigų, M. pradėjo versti jos drabužinę, grubiai kalbėti, grasinti. Ji buvo sulaukusi grasinimo, kad jis už 100 000 pasamdys žmogų ir jai rūgštimi apipils veidą. Ji pasakė, kad tai nejuokinga ir ji pradės jį filmuoti. Ji filmavo, kaip jis vertė drabužinę, kaip iš vieno kambario ėjo į kitą ir darė betvarkę. Veiksmas vyko miegamajame, po to jis atėjo į L. kambarį ir pradėjo versti drabužinę, kažko ieškoti. Išėjęs iš drabužinės jis, norėdamas atimti telefoną, puolė ant jos, parvertė ją ant lovos. Ji laikė telefoną rankose, prispaudusi prie pilvo, jis bandė visokiais būdais išplėšti telefoną iš rankų. Jis suėmė ją už šlaunų ir tempė ją nuo lovos, galbūt norėdamas, kad ji nukrisdama pamestų minėtą telefoną. Kai tempė, ji pasisuko šonu, kad galva nesitrenktų į žemę, krito nuo lovos šonu, jis atėmė telefoną, išėjo iš kambario ir užsirakino savo darbo kambaryje. Ji išgirdo, kad kažkas yra daužoma, išsigando ir, paėmusi iš J. telefoną, iškvietė policiją. Jai buvo apdraskytos rankos, kitą dieną atsirado labai ryškios mėlynės. Po to atvažiavo policija, ieškojo jos telefono, tačiau niekur nerado, tik kitos dienos rytą ji, išėjusi į lauką, pastebėjo telefoną, gulėjusį po jo mašinos priekiniu ratu. Nukentėjusioji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad 2020 m. balandžio 2 d. apie 18.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuosavo namo antrajame aukšte esančiame kambaryje sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo televizorių, kai į kambarį atėjo jos vyras S. M., kuris pradėjo iš jos reikalauti pinigų už komunalines paslaugas, kadangi jie šiuo metu yra taip susitarę, nes planuoja skyrybas ir mokesčius moka kiekvienas dalimis. Jai atsakius, kad ji jam jau sumokėjo ir pinigų neduos, jis pradėjo ją kaltinti, kad ji viską vagia, dėl to kilo žodinis konfliktas. Taip pat pagrasino, kad už 100 000 tūkstančių eurų galima žmogų apipilti rūgštimi, apiplikyti veidą, tokiu būdu sužaloti. Jai pasakius, kad dėl tokių jo žodžių ji pradės jį filmuoti, kadangi ji tai suprato kaip grasinimus susidoroti ir jai pradėjus filmuoti savo vyrą, jis užlipo ant jos ir bandė atimti telefoną, kuriuo ji jį filmavo. Ant lovos vykstant grumtynėms dėl bandymo atimti jos telefoną, ji susigūžė ir bandė telefono neatiduoti bei garsiai rėkė savo nepilnamečiui sūnui L., kad jis kviestų policiją, dėl to į kambarį užėjo sūnus L. ir pamatė grumtynes, dėl to S. M. nuo jos atsitraukė ir, nepaėmęs telefono, nusileido į namo pirmąjį aukštą ir vaikščiojo po visą namą pirmyn atgal. Nuėjęs į drabužinę, esančią antrame namo aukšte, pradėjo kraustyti jos drabužių lentynas ir viską mėtyti ant grindų, kažko ieškojo, dėl to ji vėl pradėjo savo telefonu filmuoti vyrą. Tai pamatęs vyras spintoje rado kavos pakelį ir su juo išstūmė ją iš drabužinės. Sužalojimų tuo metu dar nepatyrė ir filmavo toliau. Vyrui nubėgus į vaiko L. kambarį, ji nusekė vyrui iš paskos, vyras kambaryje kažko ieškojo ir netrukus puolė ją ir nustūmė ant lovos, užlipo ant jos, bandė atimti telefoną, paskui savo rankomis pradėjo ją per jėgą tempti iš lovos, tokiu būdu apdraskydamas jai abi rankas, dėl to ji patyrė fizinį skausmą. Ant rankų liko nubrozdinimai, paraudimai. Atėmęs jos telefoną, nubėgo į namo pirmajame aukšte esantį kabinetą tam, kad, jos vertinimu, sugadintų jos telefoną, kuriame yra visi grumtynių vaizdo įrašai. Jai užėjus į kabinetą, jis ją iš jo išstūmė, prieš tai dar bandė suduoti kumščiu į veidą, bet susilaikė ir nesudavė, o ją išstūmęs iš kabineto, duris užsirakino. Būdama už durų girdėjo, kaip vyras kažką stipriai tranko, suprato, kad tai gali būti jos telefonas. Tada ji nubėgo į rūsį, kuriame buvo jos sūnus J. ir, paėmusi iš jo telefoną, paskambino į policiją (1 t., b. l. 46-48). Konflikto su sutuoktiniu metu jai atsirado specialisto išvadoje Nr. G 1053/2020(01) konstatuoti sužalojimai, t. y. poodinė kraujosruva dešiniame petyje, dešiniame žaste ir alkūnėje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje ir abejose plaštakose, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje. Ji buvo miegamojo kambaryje, kadangi mobilaus ryšio telefonu filmavo S. veiksmus, jis ją abejomis rankomis pastūmė į pečių priekinę dalį, dėl to ji nukrito ant lovos. Nukritusi ant lovos, gulėjo horizontaliai per ją, rankose laikė mobilaus ryšio telefoną, o rankas buvo prispaudusi prie pilvo. Kadangi S. M. matė, kad jį filmavo, jis norėjo mobilaus ryšio telefoną atimti iš jos, todėl jai gulint ant lovos jis apžergė kojomis per liemenį ir taip apsunkindamas jai galimybę judėti bei priešintis, rankomis bandė ištraukti iš jos rankų suspaustą telefoną. Dėl šių veiksmų abejose plaštakose buvo susidarę nubrozdinimai. Sutuoktinis, matydamas, kad jam nepavyks paimti iš jos rankų telefono, nulipo nuo jos, rankomis suėmė už jos abejų šlaunų ir stipriai suspaudęs traukė nuo lovos, taip bandydamas ją iš jos išmesti. Bijodama, kad galva trenksis į lovos medinį korpusą arba į grindis, savo kūno korpusu pasisuko į dešinę pusę, o kadangi S. dar ją tempė tuo metu iš lovos, todėl krito iš jos, dešiniu pečiu trenkdamasi į grindis. Specialisto išvadoje nurodytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir alkūnėje atsirado kritimo nuo lovos metu. Poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje atsirado nuo S. bandymo iš jos rankų atimti laikomą telefoną. Tuo metu, kai rankomis jis bandė ištraukti telefoną, jis taip pat viena ranka buvo prispaudęs jos dešinę ranką, o kita ranka bandė atimti telefoną (2 t., b. l. 55-57). Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir tarnybiniame pranešime dėl J. M. apklausos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-13113-20 (1 t., b. l. 46-47). Iš pateiktų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, kaip ir 2019 m. birželio 6 d. veikos atveju, jie buvo nuoseklūs proceso metu, nebuvo prieštaringi, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.
19. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, J. M. dėl 2020 m. balandžio 2 d. įvykio kvietė policiją ne tik dėl telefono, bet ir dėl S. M. smurto jos atžvilgiu. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, iš kurio matyti, kad 2020 m. balandžio 2 d. apie 18:16 val. policijos registruojamų įvykių registre registruotas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), mušasi pranešėjos vyras, sukapojo pranešėjos mobilųjį telefoną, nes ten buvo vaizdo įrašas, kuriame matėsi, ką jis darė. Atvykus nurodytu adresu paaiškėjo, kad S. M. apdraskė žmoną J. M., kuri patyrė fizinį skausmą (1 t., b. l. 1). Taip pat Iš 2020 m. balandžio 2 d. BPC skambučio garso įrašo „2020_04_02_18-14-05_37063714473“ išklotinės matyti, kad pranešėja J. M. prašo policijos atvažiuoti, nes vyras mušasi, atėmė telefoną ir daužo, nes nufilmavo, kaip jis smurtauja (1 t., b. l. 86-87). Šių aplinkybių nepaneigia nepilnamečio liudytojo L. M. parodymai, kad mama policijai sakė, kad greičiau atvažiuotų, nes tėtis sudaužė telefoną, kadangi L. M. apklaustas taip pat patvirtino smurto prieš J. M. panaudojimo faktą, t. y. kad tėtis, bandydamas atimti telefoną iš mamos, kuri jį filmavo, pastūmė ir pargriovė mamą ant žemės. Ant mamos kūno iš pradžių buvo mėlynės, mėlynės buvo ant rankų, rankos sudraskytos. Sužalojimai (mėlynės ir įdrėskimai) atsirado, kai jo kambaryje sunkiai tėtis bandė atimti telefoną iš mamos. Mamos rankos prieš įvykį atrodė normaliai, iki įvykio nebuvo jokių mėlynių ir įdrėskimų ant mamos rankų (1 t., b. l. 141-146). Iš 2020 m. balandžio 3 d. įvykio vietos apžiūros protokolo priedo – foto nuotraukų matyti J. M. dešinės ir kairės rankų plaštakų nubrozdinimai (1 t., b. l. 36-38). Taigi, iš nurodytų duomenų matyti, kad nukentėjusioji policiją kilusio konflikto metu kvietė ne tik dėl telefono, bet ir dėl to, kad S. M. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, šias aplinkybes patvirtino ir įvykį matęs L. M.
20. Atvykusiems policijos pareigūnams J. M. nurodė, kad S. M. puolė muštis ir ją apdraskė, bandydamas atimti telefoną, kuriuo jį filmavo, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą (1 t., b. l. 49-51). Kad nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, ji nurodė ir vėliau apklausta ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 46-48). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. balandžio 10 d. specialisto išvada Nr. G 1053/2020 (01) (1 t., b. l. 92-94) J. M. nustatyti kūno sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, dešiniame žaste ir alkūnėje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje ir abejose plaštakose, poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje. Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu (daiktais). Sužalojimai visumoje nėra būdingi savęs žalojimui. Sužalojimai padaryti mažiausiai vienuolika trauminių poveikių. Poodinė kraujosruva dešiniame petyje, atsižvelgiant į jos lokalizaciją ir makromorfologinį vaizdą, galėjo būti padaryta nukentėjusiajai griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar paviršių. Kiti sužalojimai nėra būdingi griuvimui (1 t., b. l. 92-94). Specialisto 2020 m. gegužės 15 d. paaiškinimų protokole nurodyta, kad VTMT Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1053/2020 (01) nustatyti kūno sužalojimai, atsižvelgiant į jų makromorfologinį vaizdą apžiūros 2020 m. balandžio 10 d. metu, galėjo būti padaryti užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytu laiku, t. y. 2020 m. balandžio 2 d. Sužalojimuose nėra požymių, kurie įrodytų skirtingą jų padarymo laiką (1 t., b. l. 97-98). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu J. M. nurodė, kad specialisto išvadoje nurodytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir alkūnėje atsirado kritimo nuo lovos metu, kai S. M., negalėdamas atimti telefono, tempė ją iš lovos, o poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje atsirado nuo S. M. bandymo iš jos rankų atimti laikomą telefoną (2 t., b. l. 55-57). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios bei nepilnamečio liudytojo L. M. nurodytas S. M. smurtinių veiksmų jos atžvilgiu pobūdis bei patirtų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija, specialisto išvadoje pateiktas vertinimas, kad nukentėjusiosios patirti sužalojimai nėra būdingi griuvimui ar savęs žalojimui, išskyrus poodinę kraujosruvą dešiniajame petyje, patvirtina nustatytas aplinkybes dėl nuteistojo 2020 m. balandžio 2 d. veikos. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad atvykus policijos pareigūnams J. M. nenurodė dalies patirtų sužalojimų, t. y. mėlynių ant kūno, kurias, kaip nurodė nukentėjusioji, patyrė krisdama nuteistojo tempiama iš lovos, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, kad J. M. įvykio metu vilkėjo džemperį, ir nenustatyta, kad iki atvykstant pareigūnams ji būtų nusirengusi ir ieškojusi visų patirtų sužalojimų savo kūne, todėl akivaizdu, kad dalies sužalojimų nukentėjusioji nematė ir policijos pareigūnams dėl to nenurodė, ši aplinkybė minėtų aplinkybių kontekste, t. y. atsižvelgiant į smurto prieš nukentėjusiąją pobūdį ir patirtų sužalojimų visumą nėra aktuali BK 140 straipsnio 2 dalies S. M. inkriminavimui. Taip pat apeliacinio skundo argumentas, kad sutuoktiniai grūmėsi lygiaverčiai, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi S. M. bandė prievarta atimti telefoną iš nukentėjusiosios J. M., aplinkybė, kad nukentėjusioji nepakluso ir priešinosi, nešalina nuteistojo atsakomybės už bandant prievarta atimti telefoną nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ir sukeltą fizinį skausmą, todėl S. M. atsako pagal baudžiamąjį įstatymą už savo veiksmais sukeltas pasekmes – fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą J. M.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas taip pat kritiškai vertina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad S. M., užsirakinęs savo darbo kambaryje, daužė ne telefoną, o garsiai uždarinėjo stalčius, ką paneigia tiek J. M., tiek L. M. parodymuose nurodytos aplinkybės, taip pat iš byloje esančio 2020 m. balandžio 10 d. daiktų apžiūros protokolo akivaizdžiai matyti, kad mobilaus ryšio telefonas „Samsung“ yra sudaužytas byloje nenustatytu įrankiu (1 t., b. l. 59-63), tačiau teismas dėl šios aplinkybės papildomai plačiau nepasisako, nes ji nėra reikšminga BK 140 straipsnio 2 dalies inkriminavimui.
22. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. M. 2020 m. balandžio 2 d. apie 18.00 val. prieš J. M. tiesiogine tyčia atlikti veiksmai ir jais sukelti padariniai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. S. M. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Dėl 2020 m. vasario 8 d. fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiesiems J. M. ir J. M.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji J. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2020 m. vasario 8 d. būnant namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kartu buvo su vyru S. M., sūnumis L. M. ir J. M. Ji apie pietus gamino pietus. Apie 14.30 val. virtuvėje prie stalo atėjo sūnūs L. ir J. valgyti. Po kiek laiko į virtuvę atėjo vyras S., dešinėje rankoje laikė šlapią skudurą (matmenys 45-55), J. pradėjo priekaištauti piktu tonu, kodėl jis išėjo iš rūsio, kada eis į pirtį, kada eis žaisti teniso. J. nieko neatsakė. Kadangi sūnus nieko neatsakė, S. supyko ir pradėjo rankoje laikytu skuduru daužyti J. per veidą, per galvą, per rankas. J. S. trenkė apie 5-6 kartus. Tuo metu ji pribėgo prie J., sugriebė J. už rankos ir jį pastatė sau už nugaros. J. būnant jai už nugaros, S. pradėjo šlapiu skuduru daužyti jai per galvą ir per veidą. Kiek buvo smūgių, tiksliai pasakyti negali, bet, mano, ne mažiau kaip dešimt kartų. Tuo metu ji pastebėjo, kad J. rankoje laiko telefoną, pasakė, kad iškviestų pagalbą. Tačiau matė, kad vaikas buvo šoko būsenoje, net negalėjo iškviesti pagalbos. S., pamatęs, kad J. turi telefoną ir gali iškviesti pagalbą, baigė mušti ir nurimo. Tuomet J. atsisėdo prie stalo, o ji S. paprašė nurimti ir duoti ramiai vaikams pavalgyti. Ji irgi atsisėdo prie stalo. S. priėjo prie stalo ir pradėjo mėtytis maisto produktais. Tuo metu S. priėjo prie viryklės, paėmė puodą su sriuba ir išpylė į kriauklę. Taip pat paėmė keptuvę ir visą troškinį išpylė į kriauklę. Tuo metu ji su vaikais nuėjo į antrą aukštą, o vyras liko pirmame aukšte. Kai mušė ją šlapiu skuduru, ji jautė stiprų fizinį skausmą. J. jai pasakojo, kad kai S. mušė skuduru, J. jautė stiprų fizinį skausmą (2 t., b. l. 18-21).
24. Apklausta teisminio bylos nagrinėjimo metu J. M., be kita ko, parodė, kad skuduro medžiaga kaip odinė, kai sausas, tai kietas ir styrantis, o kai šlapias, pasidaro minkštas ir pakeičia spalvą, kad skuduras šlapias, matė iš spalvos ir sunkumo. Skuduru buvo mojamas judesys iš viršaus į apačią. Mano, kad su skuduru suduota buvo sąmoningai, nepasakytų, kad tai žaidimo forma buvo. Skuduras geltonas buvo. Žymių ant savęs nematė, nežiūrėjo į veidrodį, tik J. pasakė, kad veidas raudonas.
25. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu liudytojas nepilnametis L. M. dėl 2020 m. vasario 8 d. įvykio, be kita ko, parodė, jog tėtis supyko ant brolio, kai brolis neatsakė tėčiui. Tada tėtis pradėjo daužyti skuduru. Mama patraukė brolį nuo tėčio, kad jo tėvas nedaužytų skuduru. Viskas vyko virtuvėje. Brolis sėdėjo prie stalo virtuvėje. Jis irgi buvo prie stalo virtuvėje. Tėtis kažko klausė brolio, bet gerai neatsimena, ko tėtis klausė brolio. Su skuduru tėtis pradėjo daužyti brolį, po to mamą. Neatsimena, į kokias kūno vietas tėtis daužė skuduru. Brolis nieko nedarė ir nesakė, kai daužė tėtis skuduru. Broliui tėtis sudavė skuduru nemažai kartų. Mamai tėtis skuduru sudavė į veidą. Nemažai kartų tėtis skuduru sudavė mamai. Mama sakė tėčiui, kad jis baigtų daužyti skuduru. Mama bandė užsidengti rankomis veidą, kad jis baigtų daužyti. Skuduras buvo mėlynas, nemažas. Skuduras skirtas valyti dulkes. Mamos veidas po šio įvykio atrodė paprastai. Neatsimena jokių žymių. Po šio įvykio brolis nieko nesakė, neatsimena, ar brolis skundėsi kuo nors. Mama po šio įvykio, neatsimena, ar ką nors sakė. Brolis mušimo metu bandė pasitraukti. Mama pradėjo brolį traukti, o brolis bandė save užsidengti ranka. Neatsimena, kokią vietą brolis bandė užsidengti. Skuduras buvo šlapias. Tėtis valė dulkes rūsyje. Skuduras buvo šlapias, tamsus, mėlynas. Šio įvykio metu jis nežino, kaip sureagavo, nieko nesakė ir nieko nedarė. Įvykio metu prie stalo tėtis viena ranka mosavo skuduru, o ką su kita ranka darė, neatsimena. Skuduras, lyginant su servetėle, nežino kokio dydžio, gal truputį didesnis už servetėlę (1 t., b. l. 141-146).
26. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusysis nepilnametis J. M. dėl 2020 m. vasario 8 d. įvykio, be kita ko, parodė, kad jis žaidė su kompiuteriu ir tada mama pakvietė valgyti, atėjo pavalgyti, atsisėdo prie stalo ir tada tėtis atėjo ir paklausė, ar šiandien eis žaisti stalo tenisą ir į pirtį. Jis jam nieko neatsakė, nes nelabai norėjo. Tada paklausė, ar girdi, jis ir vėl neatsakė, ir tėtis pradėjo su skuduru mosikuoti, mama patraukė už jos, tėtis apėjo stalą ir pradėjo mamą trankyti su skuduru. Mama pasakė kviesti policiją. Jis telefoną rankoje turėjo, tada tėtis sustojo, jie susėdo prie stalo, tėtis pradėjo mėtyti maistą į mamą ir visą maistą išpylė į kriauklę. Tėtis mosavo su šlapiu skuduru, truputį patrankė per rankas ir galvą. Per visą galvą trankė. Kiek kartų trenkė, neprisimena. Trankė per rankas, truputį aukščiau alkūnės, per dešinę ranką. Į ranką trenkė gal du kartus. Kai trenkė su skuduru, nelabai atsimena, ką jautė, nelabai atsimena, ar skaudėjo. Po smūgių ranka buvo raudona. Kad ranka raudona, matė mama ir brolis, galva po smūgių irgi truputį raudona buvo. Tėtis apėjo aplink stalą ir pradėjo mamą trankyti su skuduru, nes ji bandė jį apginti. Mamai trenkė per veidą daug kartų, skaičiaus neatsimena. Mamos veidas po smūgių buvo raudonas. Skuduras buvo ilgas, geltonos spalvos, šlapias (rodo, kad maždaug 50 cm ilgio skuduras). Po smūgių su šlapiu skuduru nelabai sušlapo, vanduo iš skuduro nesitaškė. Buvo ir anksčiau matęs tą geltoną skudurą, jie jį naudoja valyti dulkes, stalus. Šio įvykio metu jis verkė, nes buvo išsigandęs dėl mamos (2 t., b. l. 80-83). Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl 2020 m. vasario 8 d. įvykio J. M., be kita ko, parodė, jog iš pradžių pasakojo, kad buvo smurtas, bet jo nebuvo. S. M. truputį su skuduru uždavė, bet jam nieko neskaudėjo. Tėtis jam nieko nepadarė, norėjo nuvyti nuo kompiuterio ir pažaisti tenisą. Jis paklausė gal 5 kartus, ar eis žaisti tenisą, neatsakė, jis pamosikavo skuduru ir sudavė per rankas, kurias buvo padėjęs ant stalo, gal skuduru ir prilietė. Kai tėtis prilietė su skuduru, jis sėdėjo prie stalo, o jis šluostė palangę ir buvo kitoje stalo pusėje, gal už 2-3 metrų. Pamosikavo virš galvos skuduru ir mosikuodamas gal užkliudė jo rankas. Kai mosikavo skuduru, tėtis sakė, kad su juo kalbėtų. Kai užkliudė jį su skuduru, jam neskaudėjo. Ranka gal „biški“ paraudo, bet pas jį tokia oda, kad parausta nuo prisilietimo. Skuduru prilietė nestipriai, tik užkliudė. Tas skuduras, tai dulkių šluostė, galėjo būti mėlynos ar ružavos spalvos, ji kvadratinė, panašaus dydžio kaip popieriaus lapo formatas A4. Ją paėmė iš tualeto, kur laikomi skudurai. Skuduras tuo metu buvo jau sausas, gal „biški“ mažiau nei drėgnas, nes visą dieną su juo valė. Su skuduru jį prilietė turbūt kairės rankos alkūnę ir plaštaką, o kiek kartų, neprisimena. Skuduru mosikuodamas tėtis buvo ne piktas, jis nesuprato, kodėl jis neatsako į jo klausimą. Jis mosikavo su skuduru, kad gautų iš jo reakciją. Skuduras ir šluostė yra tas pats dalykas. Tas skuduras buvo lengvas. Kai prilietė su skuduru, neskaudėjo. Ant rankos paraudimo niekas nematė, nes jis iš karto dingo. Gal ir sakė pirminiuose parodymuose, kad trenkė per rankas ir galvą, bet atsimena, kad davė per rankas. Jei taip sakė, gal ir užkliudė galvą. Neatsimena detaliai, gal trenkė į dešinę ranką, jei taip sakė anksčiau. Jei taip sakė, tada trenkė du kartus. Jis mosikavo, todėl ir užkliudė rankas, nepamena, kiek kartų užkliudė. Galva turbūt, kad nebuvo raudona, kiek atsimena, nebuvo raudona. Nemano, kad mama ir brolis matė jo raudoną ranką. Ranka gal minutę buvo raudona ir nemano, kad mama ir brolis matė. Jam neskaudėjo, kai sudavė skuduru, todėl anksčiau ir sakė, kad neatsimena, ar sudavė. Gal ir sakė anksčiau, kad tėtis mamą trankė su skuduru, jie pasibarė, nepamena visų detalių. Jis perdėjo sakydamas, kad trankė mamą tėtis, jie tik pasibarė. Gal jis ir užkliudė mamą skuduru, bet ji nesakė, kad skaudėjo. Jam neskaudėjo, mano, ir jai nieko nebuvo. Jie tik pasibarė. Ar mamos veidas po smūgių buvo raudonas, neatsimena. Skuduro spalvos neatsimena, jis buvo drėgnas, bet nešlapias, nes valė ne grindis, o palangę. To įvykio metu buvo nusiminęs, o kai jie barėsi, gal „biški“ išsigandęs buvo, bet nieko ten baisaus nebuvo, jie abu išėjo, o jis pavalgė. Neatsimena, ar buvo išsigandęs dėl mamos, o kad verkė, gali būti, nes dažnai verkia. 2020 m. liepos 21 d. apklausos metu pasakojo perdėtai, nes ranka buvo raudona mažiau nei minutę, jam neskaudėjo. Detales įvykio tada prisiminė geriau, o dabar geresni parodymai, nes tada parodymai buvo perdėti. Kodėl tuos parodymus perdėjo, neatsimena (7 t., b. l. 14-17).
27. Iš 2020 lapkričio 23 d. – gruodžio 18 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad L. M. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis L. M. parodymais. Tapatindamasis su labiau bejėgiška mamos pozicija, L. M. gali iš jos perimti situacijos vertinimų, ypatingai tais atvejais, kuomet mama perpasakoja jam įvykius, kuriuose jis tiesiogiai nedalyvavo ar nebuvo jų liudytojas. Nepaisant to, ekspertizės metu nenustatyta, jog L. M. mama (ar kiti asmenys) darytų jam tiesioginį poveikį išgalvoti byloje nagrinėjamus įvykius, siekiant apkaltinti tėtį veiksmais, kurių iš viso galėjo nebūti. Šiuo metu L. M. konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8); šio sutrikimo sieti tik su byloje tiriama nusikalstama veika nėra galimybės, tiriamojo psichikos būklė yra sutrikdyta faktorių visumos. Konfliktinėje tėvų situacijoje mamos L. M. nemato kaip agresorės tėčio atžvilgiu, priešingai, jis ją suvokia kaip labiau bejėgišką ir negalinčią aktyviai apsiginti, todėl jis neigia, jog mama kada nors būtų norėjusi ar bandžiusi fiziškai sužeisti tėtį (2 t., b. l. 162-169).
28. Iš 2020 lapkričio 23 d. – gruodžio 18 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad J. M. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis J. M. parodymais. Ekspertizės metu nenustatyta, jog J. M. mama (ar kiti asmenys) darytų jam tiesioginį poveikį išgalvoti byloje nagrinėjamus įvykius, siekiant apkaltinti tėtį veiksmais, kurių iš viso galėjo nebūti. Šiuo metu J. M. konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8); šio sutrikimo sieti tik su byloje tiriama nusikalstama veika nėra galimybės, tiriamojo psichikos būklė yra sutrikdyta faktorių visumos (3 t., b. l. 27–33).
29. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017 ir kt.). Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023).
30. Kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodytumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).
31. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl 2020 m. vasario 8 d. įvykio J. M. ir J. M. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, apie įvykį nebuvo pranešta bendrajam pagalbos centrui, į gydymo įstaigą bylos duomenimis kreiptasi nebuvo. Pažymėtina, jog fiziniam skausmui pagal BK 140 straipsnį konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Tačiau šioje byloje kaltinimas dėl dviejų veikų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020 m. vasario 8 d. įvykio paremtas vieninteliu įrodymų šaltiniu – parodymais, duotais nukentėjusiosios J. M. bei nepilnamečių nukentėjusiojo J. M. ir liudytojo L. M., kurie visi yra vienos šeimos nariai. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. M. ir J. M., L. M., pasakodami apie 2020 m. vasario 8 d. įvykį, nurodė visiškai identiškas aplinkybes, atkreiptinas dėmesys, jog šių asmenų parodymai tam tikromis vietomis vis dėlto skyrėsi, o J. M. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė iš dalies kitokias 2020 m. vasario 8 d. įvykio aplinkybes ir jų vertinimą.
32. Ekspertė Agnė Šiaulytė, apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, kad stebint pakartotinės J. M. apklausos vaizdo įrašą kažkokių ypatingų emocinių išraiškų nebuvo išreikšta, bet kiek mato, jam tai yra būdinga. Gali atkreipti dėmesį į tai, kad kažkokios esminės įtakos nėra ekspertizės metu atliktoms išvadoms. Praėjus 3 metams, galėjo atsirasti kažkokių kitų veiksnių, nes tai paauglystės laikotarpis, gal kažkas pasikeitė jo gyvenime. Kuo anksčiau atliekama apklausa, tuo ji yra tikslesnė. Visiškai nekyla abejonių dėl jo atsakymų. Nėra, kad per antrą apklausą būtų paneigtos pirminės išvados.
33. 2020 m. balandžio 2 d. apklausos metu dėl 2020 m. balandžio 2 d. įvykio J. M., be kita ko, nurodė, kad tai yra ne pirmas atvejis, kada vyras prieš ją pavartojo fizinę jėgą, prieš tai dar buvo 2019 metų birželio mėnesį, kuomet vyras ją spardė kojomis, kuomet nuo suduodamų smūgių jam net lūžo kojos pirštas (1 t., b. l. 46-47), t. y. J. M. apie 2020 m. vasario 8 d. įvykį kaip smurtinę S. M. veiką nepranešė policijai ne tik įvykio dieną, bet ir vėliau duodama paaiškinimus policijos pareigūnams dėl ankstesnio ir vėlesnio nuteistojo smurto prieš nukentėjusiąją. Apie 2020 m. vasario 8 d. įvykį J. M. buvo apklausta tik 2020 m. birželio 11 d., J. M. gelsvos spalvos audinį, kuriuo, kaip nurodė, konflikto metu S. M. sudavė smūgius jai ir nepilnamečiui sūnui J. M., pateikė tyrimui tik 2020 m. rugsėjo 11 d. (1 t., b. l. 56). Taigi, atsižvelgiant į laikotarpį, kuriam praėjus buvo pranešta apie patį įvykį, daiktinių įrodymų (audinio) pateikimo laiką, nukentėjusiųjų pirminių apklausų dėl įvykio laiką, matyti, kad tyrimas dėl 2020 m vasario 8 d. veikos iš esmės nevyko, tik buvo patikslintas pranešimas apie įtarimą po J. M. duotų parodymų bei į bylą pateikto daiktinio įrodymo – audinio. J. M., L. M. ir J. M. parodymai proceso metu dėl minėto audinio buvo prieštaringi – visi nurodė skirtingas bei iš dalies prieštaringas aplinkybes, t. y. kad skuduras buvo didelis, šlapias, mėlynas, šiek tiek didesnis už servetėlę (L. M. parodymais); geltonas ar ružavas, bet nešlapias, o drėgnas, beveik sausas (J. M. parodymais); geltonas, keičiantis spalvas (J. M. parodymais). Nors J. M. tyrimui pateikė minimą audinį, tačiau nagrinėjamu atveju teismas nurodytų aplinkybių kontekste negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad šioje byloje yra objektyviai nustatytas audinys, kuriuo S. M. galėjo suduoti J. M. ir J. M. ir taip sukelti jiems fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2020 m. rugsėjo 14 d. daiktų apžiūros protokolu nustatyta, kad J. M. pateiktas tyrimui audinys – nesimetriškas, 45 cm pločio ir 57,5 cm ilgio (1 t., b. l. 70-72), t. y. iš byloje esančios foto nuotraukas matyti, kad pateiktas audinys yra medžiaginė šluostė, kuri yra sąlyginai nedidelė. Atsižvelgiant į tai bei J. M., L. M., J. M. nurodytas aplinkybes dėl S. M. sudavimo šluoste, t. y. tai, kad S. M. sudavė J. M. prie jo net nepriėjęs, t. y. iš už stalo per atstumą, kadangi valė dulkes nuo palangės, įvertinus šluostės dydį, byloje objektyviai nenustačius audinio savybių, t. y. jo minkštumo / kietumo, ar aktualiu metu audinys buvo šlapias, drėgnas ar sausas, darytina išvada, kad byloje objektyviai nenustatyta, ar J. M. dėl bylos duomenimis nenustatyto kontakto pobūdžio galėjo jausti ir juto fizinį skausmą, kadangi apklaustas apeliacinės instancijos teisme J. M. nurodė, jog S. M. tik mosikavo audiniu ir užkliudė jį, jam neskaudėjo. Pats apklaustas J. M. ikiteisminio tyrimo metu dėl sudavimo šluoste nepatvirtino jautęs fizinį skausmą, nors J. M. nurodė, kad jai J. M. sakė jautęs fizinį skausmą, tačiau jokie byloje esantys duomenys to nepatvirtina, apklaustas apeliacinės instancijos teisme J. M. nurodė nejautęs fizinio skausmo, kad jam šluoste kliudė tik ranką. Kaip minėta, byloje be pačio audinio taip pat objektyviai nenustatyta, kokio šlapumo buvo audinys, kadangi dėl šios aplinkybės parodymai taip pat išsiskiria – J. M., L. M. nurodė, jog skuduras buvo šlapias, tačiau J. M. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad skuduras tuo metu buvo jau sausas, gal truputį mažiau nei drėgnas, nes visą dieną su juo valė; skuduras buvo drėgnas, bet ne šlapias, nes valė ne grindis, o palangę. Atsižvelgiant į tai, jog byloje objektyviai nenustatytas skuduro šlapumas / sausumas, kas yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl galimybės sukelti realų fizinį skausmą audiniu suduodant, taip pat objektyviai nenustatytas S. M. sudavimo audiniu pobūdis, t. y. ar jis stipriai ja užsimojo, ar tik mosikavo ir kliudė, ar kitaip ja palietė, todėl, nors J. M. nurodė jautusi fizinį skausmą dėl sudavimo šluoste į veidą, galvą, byloje be jau minėtų aplinkybių objektyviai nenustatyta, kur ir kaip jai buvo suduota, ar dėl to ji patyrė ir galėjo patirti realų fizinį skausmą. Nepilnamečių J. M. ir L. M., kurie matė sudavimą audiniu J. M., parodymai dėl minėtos aplinkybės skyrėsi, J. M. parodymai ikiteisminio tyrimo atitiko J. M. versiją, kad jie abu po sudavimo audiniu buvo raudoni, J. M. nurodė, kad jie abu jautė fizinį skausmą, tačiau L. M. ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino, kad po sudavimo šluoste J. M. ar J. M. būtų vizualiai kitaip atrodę, t. y. nurodė, kad jie atrodė paprastai, nepatvirtino minėtos aplinkybės dėl nukentėjusiųjų paraudonavimo. Atitinkamai J. M. apklaustas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jam ranka gal truputį paraudo, bet pas jį tokia oda, kad parausta nuo prisilietimo, rankos paraudimo niekas nematė, nes jis iškarto dingo. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis nenustatyta, kad tarp S. M. ir J. M. įvykio metu būtų kilęs konfliktas, kas nepagrįstai nurodoma kaltinime ir teismo nustatytose faktinėse aplinkybėse, J. M. nurodė, kad tėvas jo klausė dėl ėjimo į pirtį ir teniso, į ką J. M. neatsakė, nes norėjo žaisti su draugais kompiuteriu, tačiau nenustatyta, kad jie būtų konfliktavę. Šiuo atveju byloje objektyviai nenustatytomis aplinkybėmis sudavimas šluoste J. M. byloje esančių įrodymų visumoje negali būti vertinamas nei kaip kilęs konfliktas, nei kaip smurtas, dėl kurio J. M. galėjo jausti fizinį skausmą. Atitinkamai vertinant J. M. parodymų dalį dėl 2020 m. vasario 8 d. įvykio, aktualios jau minėtos aplinkybės dėl pranešimo apie šį įvykį, t. y. tiesiogiai apie šį įvykį pranešta nebuvo, papildomus parodymus nukentėjusioji apie šį įvykį nurodė kitų aptartų 2019 m. birželio 6 d. ir 2020 m. balandžio 2 d. veikų kontekste, vykstant skyrybų procesui, esant konfliktiniams santykiams tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo. Šiuo aspektu aktualu tai, ką papildomai dėl S. M. veiksmų J. M. atžvilgiu J. M. pažymėjo apeliacinės instancijos teisme, t. y. kad jis perdėjo ikiteisminio tyrimo metu sakydamas, kad trankė mamą tėtis, jie tik pasibarė, gal jis ir užkliudė mamą skuduru, bet ji nesakė, kad skaudėjo, jam neskaudėjo, mano, ir jai nieko nebuvo, jie tik pasibarė. Taigi, J. M., patvirtindamas, kad tarp J. M. ir S. M. vis dėlto buvo kilęs konfliktas, kurio metu galėjo būti suduota audiniu nukentėjusiajai, tačiau jau aptartų aplinkybių kontekste šioje byloje objektyviai nenustatyta, kad J. M. dėl S. M. veiksmų jautė ir objektyviai galėjo jausti realų fizinį skausmą.
34. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018). Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės liko nepašalinti prieštaravimai tarp minėtų asmenų parodymų dėl 2020 m. vasario 8 d. įvykio, proceso metu dalis parodymų reikšmingai keitėsi. Nors nukentėjusioji J. M. nurodė jutusi fizinį skausmą dėl S. M. veiksmų su audiniu, vertinant jos parodymų patikimumą dėl jau minėtų aplinkybių, atsižvelgtina ir į nukentėjusiosios suinteresuotumą bylos baigtimi ir galimą pateikiamos informacijos šališkumą, santykių pobūdį tarp nukentėjusiosios bei nuteistojo S. M., t. y. aplinkybę, kad šie asmenys aktualiu laikotarpiu išgyveno skyrybų procesą, konfliktavo, nesutarė dėl turto dalybų ir kt., parodymus ikiteisminio tyrimo metu davę nepilnamečiai L. M. ir J. M. – nukentėjusiosios vaikai, likę gyventi kartu su ja. Kaip jau minėta, dėl 2020 m. vasario 8 d. įvykio J. M. pranešė tik apklausiama jau vykstančio baudžiamojo proceso metu dėl 2019 m. birželio 6 d., 2020 m. balandžio 2 d. veikų, kas yra svarbi aplinkybė vertinant 2020 m. vasario 8 d. S. M. veiksmų pavojingumą.
35. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-976/2016, 2K-440-976/2015, 2K-7-173/2014). Nekaltumo prezumpcijos principas baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis), be kita ko, reiškia, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, išanalizuotais įrodymais, negalima be jokių abejonių konstatuoti, kad 2020 m. vasario 8 d. įvykio metu S. M. veiksmuose J. M. ir J. M. atžvilgiu yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2020 m. vasario 8 d. veikos) požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), S. M. dėl šių nusikalstamų veikų išteisintinas. Atsižvelgiant į tai, teismas dėl BK 37 straipsnio taikymo šių veikų atžvilgiu papildomai nepasisako.
Dėl bausmės individualizavimo ir kitų nuosprendžiu išspręstinų klausimų
36. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo dalyką bei tai, kad šiuo nuosprendžiu S. M. dėl dalies jam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinamas, teisėjų kolegija pasisako dėl likusioje nuosprendžio dalyje S. M. paskirtų bausmių.
37. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms minėtoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-334-699/2017). Be šių esminių bausmės skyrimo pagrindų tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.
38. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016; 2K-209-222/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.
39. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę S. M. atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padaryti tyčiniai nesunkūs smurtinio pobūdžio nusikaltimai), sukeltus padarinius, S. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę, tai, kad jis nebaustas administracine tvarka, neteistas, dirbantis, darbovietėse charakterizuojamas teigiamai. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu S. M. skirta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, bausmių dydžius pagal BK 140 straipsnio 2 dalies sankciją nustatant mažesnius, negu BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės apribojimo bausmės rūšies termino vidurkis, – 9 mėnesius, paskiriant įpareigojimą visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi sveikatos priežiūros įstaigose bei BK 71 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų koelgijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam S. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. birželio 6 d. ir 2020 m. balandžio 2 d. veikos) teisingas, proporcingas, adekvačias ir tinkamas bausmes, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti, tačiau, kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu S. M. dėl dalies jam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinamas, iš naujo spręstinas bausmių bendrinimo klausimas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, taikė BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, ir prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų – laisvės apribojimo 9 mėnesiams, iš dalies pridėjo švelnesnes bausmes – po 3 mėnesius laisvės apribojimo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl S. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2019 m. birželio 6 d. ir 2020 m. balandžio 2 d. veikų paliekamas galioti, iš naujo bendrinant laisvės apribojimo bausmes dėl minėtų veikų taip pat taikytinas dalinis bausmių sudėjimas, t. y. prie griežčiausios – 9 mėn. laisvės apribojimo bausmės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pridedant 3 mėn. laisvės apribojimo bausmės dalį ir nustatant subendrintą laisvės apribojimo bausmę 1 metams. Parenkant pridedamos švelnesnės bausmės dalį apygardos teismas atsižvelgia į tas pačias aplinkybes kaip ir parenkant nuteistajam S. M. bausmės rūšį bei dydį.
40. Atsižvelgiant į tai, kad S. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020 m. vasario 8 d. fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai J. M. išteisinamas, proporcingai sumažintinas J. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į veikos, dėl kurios S. M. išteisinamas, bei dviejų veikų, dėl kurių padarymo jis pripažintas kaltu, pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, padarinių santykį, vertina, kad teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijus atitinkantis neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai dydis nustatytinas 700 Eur.
41. Priėmus sprendimą S. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (minėta nusikalstama veika) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių, nukentėjusiosios J. M. civilinis ieškinys dalyje dėl šios veikos paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
42. Atitinkamai, priėmus sprendimą S. M. dėl minėtos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos išteisinti, mažintina ir pirmosios instancijos teismo iš S. M. priteista proceso išlaidų už nukentėjusiosios atstovavimą teisme suma, nustatant 2 000 Eur dydžio iš nuteistojo nukentėjusiajai J. M. priteistinų proceso išlaidų dydį.
43. Atsižvelgiant į tai, kad S. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020 m. vasario 8 d. fizinio skausmo sukėlimo J. M. išteisinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl proceso išlaidų – 487,54 Eur J. M. atstovės advokatės pagalbai apmokėti priteisimo į valstybės biudžetą iš S. M. naikintina (BPK 105 straipsnio 5 punktas).
44. Be to, BPK 307 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas asmuo yra pripažįstamas kaltu, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių konkrečiai veikų padarymo jis nuteisiamas. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad S. M., be kita ko, pripažintas kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas bei nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai sutuoktinei J. M.), ir skirta jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, tačiau tiksliai nenurodyta, dėl kokių konkrečiai nusikalstamų veikų nuteistasis iš tiesų buvo pripažintas kaltu ir už kurias veikas jam skiriamos bausmės. Teisėjų kolegija sprendžia tikslinti skundžiamo nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant rezoliucinėje dalyje konkrečias nusikalstamas veikas, dėl kurių S. M. yra nuteisiamas.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
45. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. vasario 6 d. buvo gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. APD-2024-01384 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 377,08 Eur už J. M. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
46. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistojo S. M. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo J. M.) panaikinti ir šioje dalyje priėmus išteisinamąjį nuosprendį, proceso išlaidos iš S. M. negali būti išieškomos – prašymas priteisti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3, 4 dalimis, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį dėl S. M. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. vasario 8 d. veikų) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
S. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. vasario 8 d. fizinio skausmo sukėlimo J. M.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
S. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. vasario 8 d. fizinio skausmo sukėlimo J. M.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. nuosprendį dalyje dėl 2019 m. birželio 6 d. veikos nustatytų faktinių aplinkybių ir bausmių bendrinimo bei iš nuteistojo priteistos neturtinė žalos, priteistų proceso išlaidų pakeisti:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintas S. M. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2019 m. birželio 6 d. veika), faktines aplinkybes patikslinti, nustatant įrodytomis pripažintas šio nuosprendžio 17 punkte nurodytas veikos faktines aplinkybes.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo sukėlimas bei nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai sutuoktinei J. M.) (2 veikos) paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant, prie devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmės (2019 m. birželio 6 d. nusikalstama veika) pridėti dalį – 3 mėnesius laisvės apribojimo bausmės (2020 m. balandžio 2 d. nusikalstama veika) ir S. M. paskirti subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį šios bausmės atlikimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi sveikatos priežiūros įstaigose.
Sumažinti iš S. M. J. M. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 700 Eur. Nukentėjusiosios J. M. civilinį ieškinį dalyje dėl 2020 m. vasario 8 d. veikos palikti nenagrinėtu.
Sumažinti iš S. M. J. M. priteistą proceso išlaidų dėl nukentėjusiosios atstovės advokatės Dovilės Užkurėnės atstovavimo teisme sumą iki 2 000 Eur.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų dalies – 487,54 Eur J. M. atstovės advokatės pagalbai apmokėti priteisimo į valstybės biudžetą iš nuteistojo S. M.
Patikslinti teismo nuosprendžio rezoliucinę dalį, papildomai prie nusikalstamų veikų nurodant, dėl kokių konkrečiai nusikalstamų veikų nuteistasis S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
S. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2019 m. birželio 6 d. nusikalstama veika), ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.
S. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2020 m. balandžio 2 d. nusikalstama veika), ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų – 377,08 Eur iš S. M. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą J. M. valstybės naudai nepriteisti.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.