Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.9; 1.2.3.1.1; 2.1.10.1; 2.4.6.1

2022 m. lapkričio 7 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R.ir nuteistojo G. R. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo dienos.

Kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti, asmens dokumento paėmimas bei įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, pakeistos į suėmimą, suimant teismo posėdžių salėje.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtosios bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme (dvi paros) ir suėmime, nuo kaltinamojo G. R. faktinio sulaikymo iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo dienos.

V. R. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo dienos.

Kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti, asmens dokumento paėmimas bei įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, pakeistos į suėmimą, suimant teismo posėdžių salėje.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtosios bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme (dvi paros) ir suėmime, nuo kaltinamojo V. R. faktinio sulaikymo iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo dienos.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. R. ir V. R. solidariai ieškovei priteista 576 Eur (penki šimtai septyniasdešimt šeši eurai) turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

G. R. turtui – 445,55 Eur taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas paliktas iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Nuosprendžiui įsiteisėjus 445,55 Eur pervestini nukentėjusiajai E. P., atlyginant dalį civilinio ieškinio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. R. ir V. R. pripažinti kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. vasario 14 d. apie 01:50 val., tiksliau nenustatytu laiku, važiuojamosios dalies kelkraštyje, ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais, tarpusavio konflikto su A. P. metu, tyčia rankų kumščiais sudavė bei kojomis spyrė ne mažiau kaip 15 kartų A. P. į peties sritį, šonkaulių sritį, šlaunies sritį, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. P. stiprų krūtinės sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis krūtinės ląstos kairiajame šone, kairės priekinės pažasties linijos projekcijoje V, VI, tarpe tarp kairiųjų vidurinės ir užpakalinės pažasties linijų IV, V, VI, VIII, IX, X, XI, XII, tarpe tarp dešiniųjų priekinės ir užpakalinės pažasties linijų VI, VII, VIII, IX (dvigubas), X, XI, XII šonkaulių lūžimus su masyviomis tamsiai raudonomis kraujosruvomis apie lūžgalius, esančiuose tarpšonkauliniuose raumenyse, kraujo išsiliejimu į apie kairį inkstą esančią puriąją lastelieną, dėl ko A. P. ne vėliau kaip 2021 m. vasario 14 d., 11:15 val., Marijampolės ligoninėje mirė. Tokiu būdu bendrais veiksmais jie tyčia nužudė A. P..

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. R. prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 10 d. nuosprendį pakeisti ir jam paskirti švelnesnę bausmę.

2.1. Nuteistojo teigimu, apygardos teismas, paskirdamas jam bausmę, nevertino dar ikiteisminio tyrimo metu nustatytos itin svarbios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės - kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodo, kad jis iš karto po įvykio pats pranešė Bendrojo pagalbos centro operatoriui apie įvykio aplinkybes, kvietė greitąją pagalbą ir klusniai vykdė operatoriaus nurodymus. Todėl, nuteistojo V. R. manymu, Kauno apygardos teismo 2022 birželio 10 d. nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), pripažįstant atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą.

2.2. Pažymi, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, jog pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

2.3. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo G. R. gynėjas advokatas R. Lilas prašo Kauno apygardos teismo 2022m. birželio 10 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistajam G. R. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

3.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę G. R., nesivadovavo BK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais, neįsigilino į visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, todėl paskyrė per griežtą bausmę.

3.2. Pažymi, kad G. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, visiškai pripažino savo kaltę, paaiškino, kad dėl padaryto nusikaltimo gailisi. Nuteistasis G. R. savo kaltės neneigė ir nagrinėjant bylą teisme.

3.3. Nurodo, kad nei G. R., nei jo brolis V. R. nukentėjusiojo A. P. atžvilgiu nekerštavo. Teigia, jog, jei G. R. iš tiesų būtų jautęs kerštą A. P. dėl prieš kelis metus įvykusio incidento, kurio metu A. P. peiliu sužalojo G. R. veidą, ir tas keršto jausmas būtų buvęs toks stiprus ir kėlęs G. R. norą smurtauti prieš A. P., tikėtina, kad jis nebūtų laukęs net kelis metus, kad taip pasielgtų. Atkreipia dėmesį į tai, kad po to, kai nukentėjusysis sužalojo G. R., pastarasis jį, buvo sutikęs kelis kartus, bet niekada jo atžvilgiu nesmurtavo. Teisėjų kolegija neįvertino aplinkybės, kad nusikaltimą išprovokavo A. P., nes jis pirmas užpuolė G. R..

3.4. Pažymi, kad nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, nuteistieji jam nesiruošė, viskas nutiko atsitiktinai. Nuteistojo G. R. gynėjo teigimu, nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad nuteistųjų versija, jog jie nuo A. P. gynėsi, nepatikima. Pažymi, jog byloje nustatyta, kad įvykio metu A. P. buvo neblaivus. Tai, kad A. P. išgėręs būdavo agresyvus, patvirtina ne tik nuteistųjų paaiškinimai, bet ir liudytojų (I. R., L. P.) parodymai. Be to, kaip jau minėta, A. P. praeityje jau buvo peiliu sužalojęs G. R.. Taigi, gynėjo manymu, nėra pagrindo abejoti nuteistųjų paaiškinimais, kad konfliktą, užpuldamas G. R., išprovokavo pats nukentėjusysis A. P. Tvirtina, kad to nepaneigia ir aplinkybė, kad nuteistiesiems nebuvo nustatyta sužalojimų.

3.5. Pažymi, jog, nors G. R. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau, gynėjo manymu, šią aplinkybę reikėtų vertinti ne kaip jo atsakomybę sunkinančią, bet atsižvelgti į tai, kad jei nuteistasis įvykio vakarą būtų buvęs blaivus, galbūt būtų sugebėjęs adekvačiau įvertinti situaciją ir būtų tinkamai sureagavęs į A. P. agresiją. Apelianto teigimu, tai, kad nuteistieji G. R. ir jo brolis V. R. nėra piktybiniai ir bejausmiai, patvirtina ir jų elgesys iš karto po įvykio: nuteistieji nedelsdami paskambino trumpuoju pagalbos numeriu ir pranešė apie nukentėjusįjį. Tai, gynėjo manymu, patvirtina, kad tikslo žudyti jie neturėjo ir darė viską, jog išvengtų skaudžių pasekmių.

3.6. Nuteistojo G. R. gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, neatsižvelgė į tai, kad paskyrus tokią ilgą, net 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę, jam bus sunku integruotis į visuomenę, o ilgai būnant laisvės atėmimo įstaigoje, nedirbant ir negaunant pajamų, bus sunku įvykdyti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies patenkintas nukentėjusiosios E. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3.7. Apelianto manymu, šioje baudžiamojoje byloje bausmės tikslai gali būti pasiekti G. R. nustačius ir trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą. Pažymi, jog nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, savo padaryto nusikaltimo nemenkina, ketina dėti visas pastangas, kad atlygintų nukentėjusiosios E. P. patirtą neturtinę žalą, yra pasiryžęs keisti savo gyvenimo būdą ir ateityje nedaryti nusikalstamų veikų.

Teismo posėdyje nuteistieji V. R. ir G. R. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė juos atmesti.

Nuteistojo V. R.ir nuteistojo G. R. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliaciniai skundai netenkinami.

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistasis V. R. ir nuteistojo G. R. gynėjas advokatas R. Lilas skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veiksmų teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nuteistųjų V. R. bei G. R. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis V. R. ir nuteistojo G. R. gynėjas advokatas R. Lilas pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija nuteistiesiems paskirtos, jų manymu, per griežtos bausmės aspektu bei prašo nukentėjusiųjų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti tai, kad jie suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių skunde keliamų klausimų.

Dėl nuteistiesiems V. R. ir G. R. paskirtų bausmių

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis numato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems V. R. ir G. R., aptartų baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo klaidų nepadarė.

BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymas užtraukia išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 7 (septynerių) iki 15 (penkiolikos) metų.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę nuteistiesiems, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį: jie, veikdami netiesiogine tyčia, padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį negrįžtamas pasekmes – žmogaus gyvybės atėmimą. Nuteistieji rankomis ir kojomis A. P. sudavė daugybinius smūgius. Nuteistieji V. R. ir G. R. suvokė pavojingą savo nusikalstamų veikų pobūdį, numatė, jog gali sužeisti gyvybiškai svarbius A. P. organus, dėl ko jis gali netekti gyvybės, ir nors tokių padarinių nenorėjo – tikslo nužudyti nukentėjusįjį neturėjo, tačiau sąmoningai leido mirtinoms pasekmėms kilti.

G. R. nusikalto būdamas neteistas (t. 3, b. l. 167-169), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 3, b. l. 170-172). Jis iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo ūkyje, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra jauno amžiaus. Tai rodo, kad G. R. nėra piktybiškai linkęs nusikalsti asmuo. Tačiau objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad tai būtent G. R. pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam, nuo kurių pastarasis nugriuvo. G. R., tęsdamas smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, smūgiavo kojomis ir rankomis ant žemės gulinčiam ir negalinčiam pasipriešinti A. P.. Nuo G. R. ir jo brolio V. R. bendrai suduotais smūgiais padarytų sužalojimų nukentėjusysis A. P. mirė.

V. R. neteistas (t. 3, b. l. 79-82), ne kartą baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 83-96). Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, dauguma administracinių nusižengimų V. R. padarė būdamas neblaivus. Jis yra jauno amžiaus, nedirba, nėra registruotas Užimtumo tarnyboje. Šios aplinkybės V. R. charakterizuoja, kaip linkusį nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių asmenį. Nors, kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad pirmas A. P. smūgius sudavė G. R., tačiau V. R. pastarojo nesustabdė, nedėjo jokių pastangų, jog nutrauktų brolio aktyvius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, o priešingai, pats prisidėjo prie žiauraus G. R. elgesio, nukentėjusiajam suduodamas smūgius, nuo kurių visumos A. P. mirė.

Svarbu įvertinti ir nuteistųjų elgesį po nusikaltimo padarymo. Nors G. R. ir V. R. nurodė, jog jie dėl padaryto nusikaltimo gailisi, tačiau teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. P. patvirtino, kad nuteistieji su ja nesusisiekė ir jos dėl atimtos sūnaus gyvybės neatsiprašė (t. 4, b. l. 155). Nuteistasis G. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jam susisiekti su nukentėjusiąja „neatėjo į galvą“ (t. 4 , b. l. 152 ). Nors V. R. tvirtino, kad jis klausė L. P. apie galimybę susisiekti su pastarojo motina E. P., tačiau nedėjo pakankamai pastangų, kad jos, dar iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios, dėl padaryto nusikaltimo atsiprašytų ar atlygintų išlaidas, susijusias su A. P. laidojimu. Toks nuteistųjų G. R. ir V. R. elgesys kelia pagrįstų abejonių, jog nuteistieji savo nusikalstamus veiksmus ir dėl jų kilusias pasekmes vertina kritiškai ir patvirtina, kad jie yra pakankamai abejingi kilusių padarinių atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų G. R. ir V. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nusikalto, būdami apsvaigę nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nors nuteistojo G. R. gynėjas nurodo, kad nuteistasis, būdamas blaivus, nebūtų padaręs tokio nusikaltimo, tačiau būtent tai, kai nusikalstamą kaltininkų elgesį nulemia ir jų būsena dėl pavartoto alkoholio, teismų praktikoje pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-976/2022, Nr. 2K-157-976/2022, Nr. 2K-49-495/2022). Nuteistasis G. R. patvirtino, kad prieš įvykį vartojo degtinę (t. 4, b. l. 152). Tai, kad įvykio dieną vartojo alkoholį nurodė ir nuteistasis V. R. (t. 4, b. l. 153). Iš bylos medžiagos matyti, kad G. R. 2021 m. vasario 14 d. 19:13 nustatytas 2,15 promilių neblaivumas (t. 3, b. l. 27). V. R. 2021 m. vasario 14 d. 19:17 nustatytas 1,46 promilių neblaivumas (t. 3, b. l. 27). Teisiamojo posėdžio metu G. R. savo nusikalstamo elgesio prieš A. P. paaiškinti negalėjo, nurodė, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo, nes buvo neblaivus (t. 4, b. l. 152). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad alkoholis turėjo įtakos nuteistųjų nusikalstamiems veiksmams ir paskatino juos panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį. Tam neprieštarauja ir ta G. R. gynėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistieji iki įvykio A. P. buvo susitikę ne vieną kartą, tačiau konfliktinių situacijų tarp jų nekildavo.

Nuteistųjų G. R. ir V. R. atsakomybę lengvina tai, jog jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad jie savo noru Kauno teritorinei ligonių kasai atlygino padarytą 129,93 Eur žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nuteistojo V. R. ir nuteistojo G. R. gynėjo teigimu, atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta dar ir tai, kad jie suteikė nukentėjusiam pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Toks apeliacinių skundų argumentas nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog šios aplinkybės konstatavimui svarbu nustatyti, kad buvo aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Pavyzdžiui, kaltininkas sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, tačiau iškvietė gydytoją, kad išvengtų sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Kaltininko suteikiama pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. kovo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012).

Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji apie sužalotą A. P. pranešė Bendrajam pagalbos centrui (t. 1, b. l. 193, 194). Teisėjų kolegija tokį nuteistųjų elgesį vertina teigiamai. Vis dėlto, iš bylos medžiagos matyti, kad iš karto po to, kai nuteistieji apie sužalotą A. P. pranešė Bendruoju pagalbos centro telefonu, jie nuėjo namo. Nors nuteistieji matė, kad A. P. yra sunkiai sužalotas, jiems nueinant nuo nukentėjusiojo pastarasis dar judėjo (t. 4, b. l. 154), tačiau nesistengė kokiais nors veiksmais (tvarstydami žaizdas, paguldydami nukentėjusįjį į jam patogią padėtį) užkirsti kelią jo būklės pablogėjimui, nelaukė medikų, jog juos palydėtų iki įvykio vietos, o nukentėjusįjį paliko vieną tamsiu paros metu, žiemą, gulėti netoli važiuojamosios kelio dalies. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. R. aiškino, kad greitąją pagalbą A. P. kvietė, nes taip „susisuko“ (t. 4, b. l. 153 ). Tokie nuteistųjų V. R. ir G. R. veiksmai kelia pagrįstų abejonių jų nuoširdžiais ketinimais padėti sužalotam A. P. ir nėra pakankami pripažinti tai jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaip pagalbos suteikimą nukentėjusiajam ar aktyviais veiksmais bandymą išvengti sunkesnių padarinių.

Priešingai, nei skunde nurodo nuteistojo G. R. gynėjas, nėra pagrindo nuteistųjų lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-364/2014). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014).

Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusysis A. P. buvo neblaivus. Liudytojai L. P., Z. Ž. V. R. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad nukentėjusysis A. P., pavartojęs alkoholio, iš tiesų buvo ūmaus būdo (t. 4, b. l. 155, 171, 172). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis G. R. aiškino, kad įvykio dieną jis su nukentėjusiojo A. P. broliu L. vartojo alkoholį. Kai G. R. išėjo į lauką atlikti gamtinių reikalų, iš kažkur atsirado A. P. ir bandė prie G. R. „šokti“, suduoti smūgių nespėjo. G. R. pirmas sudavė ranka smūgius nukentėjusiajam į veidą. Po suduoto smūgio A. stovėjo, vėliau sudavė dar vieną smūgį ir jis nugriuvo arba paslydo. Jis dar tris sykius koja spyrė į pilvo sritį. Brolis irgi trankė rankomis A. Nukentėjusysis gynėsi, norėjo stotis (t. 4, b. l. 152). Nors teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. R. aiškino, kad jam būnant namuose, jį išeiti į lauką paskambinęs telefonu pasikvietė brolis, nes susiginčijo su A. P., tačiau perskaičius pastarojo iš karto po įvykio 2021 m. vasario 15 d. duotus parodymus, jis patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė teisingas aplinkybes, jog A. P., būdami neblaivūs, sutiko eidami iš L. P. namų. Kai juos ir nukentėjusįjį skyrė keli metrai, pastarasis jiems kažką riktelėjo. G. R. jam riktelėjo kažką atgal. Tada jie abu rėkaudami priėjo vienas prie kito. Pirmas ranka A. P. į šoną smūgį sudavė G. R.. Nukentėjusysis iš karto pargriuvo. Tada, gulinčiam A. P., G. R. ranka sudavė 3-4 smūgius į peties sritį ir ne mažiau kaip 1 kartą į šonkaulių sritį. Tada smūgiuoti pradėjo ir V. R.: sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius nukentėjusiajam į peties sritį ir ne mažiau kaip tris smūgius į šonkaulių sritį. Dar iš kojos spyrė į šlaunies sritį. Kai jie baigė smūgiuoti Arūnui, jis visą laiką gulėjo ant žemės, vartėsi į šonus, dar buvo sąmoningas, kažką burbėjo (t. 3, b. l. 117-119, t. 4, b. l. 154). Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad, nors A. P. nuteistųjų atžvilgiu galimai buvo nusiteikęs nepalankiai, kažką jiems riktelėjo, tačiau nuteistieji negalėjo nurodyti, ką konkrečiai jiems sakė nukentėjusysis, pastarasis jokių smūgių nei vienam nuteistajam nesudavė, jų suduoti nebandė ir jiems negrasino. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad nuteistuosius apžiūrėjus teismo medicinos ekspertui, jokių jų kūno sužalojimų nebuvo rasta (t. 2, b. l. 119, 123). Iš liudytojų J. L. ir D. P. parodymų matyti, kad jiems atsitiktinai privažiavus prie nukentėjusiojo A. P., netrukus prie jų priėjo nuteistieji V. R. ir G. R., kurie jiems sakė, kad A. P. yra „peiliuotas“ (t. 4, b. l. 193-194, 194-195), tačiau teisiamojo posėdžio metu nuteistieji patvirtino, kad jis rankose nieko neturėjo. Peilis nebuvo rastas ir įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 22-29) ar apžiūrint A. P. daiktus (t. 1, b. l. 45-53). Aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad A. P. 2021 m. vasario 14 d. jokiais savo veiksmais negalėjo išprovokuoti smurtinių nuteistųjų veiksmų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad yra nuteistųjų G. R. ir V. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Nuteistasis G. R. patvirtino, kad jo ir nukentėjusiojo A. P. santykiai buvo įtempti dėl to, kad pastarasis 2015 m. jam peiliu sužalojo veidą (t. 4, b. l. 153), tačiau aiškino, kad jam dėl minėto įvykio atkeršyti nenorėjo. Nuteistasis V. R. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad iš tiesų prieš 3-4 metus A. P. peiliu sužeidė G. R. veidą. Brolis sakė, kad kai sutiks A., jis nuo jo gaus į „snukį“ (t. 3, b. l. 117-119). Toks nuteistojo V. R. aiškinimas neabejotinai patvirtina, kad G. R. dėl praeityje įvykusio incidento A. P. dar jautė pyktį. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. R. ir G. R. A. P. atžvilgiu smurtavo kerštaudami. Tam neprieštarauja nuteistojo V. R. aiškinimas, kad jis A. P. mušė, nes pastarasis jį buvo sužalojęs kažkada anksčiau (t. 4, b. l. 153).

Nors nuteistasis G. R., paaiškindamas įvykio aplinkybes, patikslino, kad girtumas nebuvo vienintelė jo smurtinio elgesio priežastis, jis smūgius A. P. sudavė, nes nuo pastarojo gynėsi, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininko smurtiniai veiksmai, pripažįstami, kaip atlikti esant būtinajai ginčiai tada, kai ginamasi nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, Nr. 2K-404/2010, Nr. 2K-392/2012, Nr. 2K-7-326/2013, Nr. 2K-7-62-489/2015). Vien tai, kad nukentėjusysis A. P., būdamas neblaivus, kažką sušuko jo link artėjusiems nuteistiesiems, nesudaro pagrindo tokį pastarojo elgesį vertinti, kaip pavojingą kėsinimąsi, nuo kurio nutiestieji, būdami jauno amžiaus, ir tuo pranašesni prieš nukentėjusįjį, būtų turėję gintis. Taigi, šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu būtinosios ginties situacija nebuvo susiklosčiusi. Nors nukentėjusysis prieš kelis metus buvo smurtavęs V. R. atžvilgiu, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamo įvykio kontekste negali būti vertinama kaip provokacija smurtauti prieš A. P..

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas nuteistiesiems V. R. ir G. R. skirdamas bausmes, vadovavosi BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, išsamiai įvertino nuteistųjų asmenybę bei juos charakterizuojančius duomenis, atsižvelgė į tai, kad yra viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl pagrįstai jiems paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes, nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis. Paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė nuteistiesiems V. R. ir G. R. yra teisinga ir proporcinga padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdžiui bei jų padarymo aplinkybėms, nėra aiškiai per griežta, todėl mažinti nuteistiesiems paskirtas bausmes nėra jokio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį V. R. ginti parinkta advokatė Žana Timaškova, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi buvo paskirta nuteistojo V. R. gynėja ir dalyvavo bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme. 2022 m. spalio 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, nurodant, jog valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma – 243,33 Eur (t. 5, b. l. 120).

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016).

Nors baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ir pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, nuteistasis sutiko valstybei atlyginti turėtas išlaidas dėl gynėjos dalyvavimo byloje, tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 10 d. nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nuteistasis iki suėmimo nedirbo, nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Skundžiamu nuosprendžiu solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiosios E. P. naudai priteista 20 000 Eur neturtinei žalai bei 576 Eur turtinei žalai atlyginti. Šios aplinkybės apsunkina nuteistojo galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytą sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra tikslinga iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 243,33 Eur išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. R.ir nuteistojo G. R. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš V. R. neišieškoti.