Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį – 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu ir J. V. paskirta subendrinta 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi suderinta bausme ir J. V. paskirta galutinė 7 (septynerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 4 d. nutartį, bei minėtoje nutartyje įskaityti laikotarpiai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio J. V. sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

J. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti, jam įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. V. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad sukurstė M. V. pagaminti žinomai netikrus dokumentus ir suklastoti tikrus dokumentus į juos įrašant žinomai melagingus duomenis ir juos panaudojo t. y. jis, būdamas UAB „K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, žinodamas, kad valstybinės žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 75 7000 Eur, individuali vertė – 1 583 000 Eur), ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 395 000 Eur, individuali vertė – 819 000 Eur), nėra pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nuosavybės teise priklauso UAB „R“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), ir kurio baigtumo procentas VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nurodomas kaip 1 procentas, registravimo vieta nurodyta tik adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 19 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, darydamas įtaką M. V. tiesioginiais žodiniais prašymais bei įtikinėjimais, pasinaudodamas M. V. pasitikėjimu dėl asmeninių santykių, pateikė jam valstybinės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylose esančius dokumentus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys: 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo planą, kuriame pažymėtas neegzistuojantis pastatas – gyvenamasis namas; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, kuriame įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, pažymėtas numeriu „1A5p“; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad minėtame žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, pažymėtas plane numeriu „1A5b“, taip pat pateikė valstybinės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byloje esančius dokumentus: 2015 m. birželio 10 d. minėto žemės sklypo planą, kuriame pažymėtas neegzistuojantis pastatas – gyvenamasis namas; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, kuriame įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, pažymėtas numeriu „1A5p“; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad minėtame žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, pažymėtas plane numeriu „1A5b“ ir įkalbėjo M. V. nenuvykus į vietą bei neatlikus jokių matavimo darbų pasirašyti nurodytus dokumentus, taip sukurstydamas jį pagaminti žinomai netikrus dokumentus – nekilnojamo turto objektų – valstybinės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo planą; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo planą; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę bei visus išvardintus dokumentus iš M. V. pasiėmė.

2. Be to, J. V. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį dėl to, kad sukurstė M. V. piktnaudžiauti tarnyba, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, t. y. jis, veikdamas Vilniaus mieste, žinodamas, kad valstybinės žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 757 000 Eur, individuali vertė – 1 583 000 Eur), ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 395 000 Eur, individuali vertė – 819 000 Eur), nėra pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nuosavybės teise priklauso UAB „R“ ir kurio baigtumo procentas VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nurodomas kaip 1 procentas, o registravimo vieta nurodyta tik adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 19 d., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, darydamas įtaką M. V. tiesioginiais žodiniais prašymais bei įtikinėjimais, pasinaudodamas M. V. pasitikėjimu dėl asmeninių santykių, pateikė jam valstybinės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylose esančius dokumentus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys: 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo planą, kuriame pažymėtas neegzistuojantis pastatas – gyvenamasis namas; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, kuriame įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, pažymėtas numeriu „1A5p“; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad minėtame žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, pažymėtas plane numeriu „1A5b“, taip pat pateikė valstybinės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byloje esančius dokumentus: 2015 m. birželio 10 d. minėto žemės sklypo planą, kuriame pažymėtas neegzistuojantis pastatas – gyvenamasis namas; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, kuriame įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, pažymėtas numeriu „1A5p“; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad minėtame žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas, pažymėtas plane numeriu „1A5b“ ir įkalbėjo M. V. nenuvykus į vietą bei neatlikus jokių matavimo darbų pasirašyti nurodytus dokumentus, taip sukurstydamas jį pagaminti žinomai netikrus dokumentus – nekilnojamo turto objektų – valstybinės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo planą; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo planą; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą; 2015 m. birželio 10 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę bei visus išvardintus dokumentus iš M. V. pasiėmė. Taip J. V. sukurstė M. V. atlikti nurodytus neteisėtus veiksmus – pasirašyti jo (t. y. J. V.) pateiktus dokumentus, kuriuose įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys ir pažeisti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2014 m. gruodžio 11 d. Nr. XII-1427) 11 straipsnio 8 dalį, kurioje įtvirtinta nuostata, kad matininkas privalo: 1) savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais; 2) būti nešališkas. Tokiais veiksmais J. V. sukurstė M. V. pažeisti nurodyto teisės akto reikalavimus ir juose įtvirtintus principus, Lietuvos valstybės ir visuomenės interesus, diskredituoti ir sumenkinti valstybės tarnautojui prilyginamo asmens vardą kitų asmenų akivaizdoje, iškraipyti valstybės tarnautojui prilyginamo asmens funkcijas, sudaryti sąlygas kitiems asmenis neteisėtai veikti ir taip sukurstė M. V. piktnaudžiauti tarnyba, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos valstybė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Atsiliepimų į skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo J. V. apeliaciniame skunde, t. y. ar skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam J. V. buvo paskirtos teisingos bausmės už BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, taip pat už BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, ar šios bausmės pagrįstai ir teisingai subendrintos su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi suderinta bausme, paskirta Helsinkio apeliacinio teismo nuosprendžiu, ar pagrįstai nepasisakė dėl klausimo, susijusio su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, t. y. dėl lygtinio paleidimo taikymo.

Dėl nuteistajam J. V. paskirtų bausmių

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

9. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą. BK 54 straipsnio 2 dalis nustato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

10. Pirmosios instancijos teismo nustatytų nuteistojo J. V. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų, tuo tarpu BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo numatytos baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmės. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. V. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė arešto bausmes, t. y. už BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė šios bausmės rūšies vidurkį atitinkančią 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę, o už BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė šios bausmės rūšies vidurkį viršijančią 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas J. V. bausmės rūšis ir nustatydamas jų dydžius, deklaravo, kad atsižvelgia į kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, padarymo aplinkybes ir jų baigtumą, kaltininko kaltės formą, asmenybę bei kitas jį charakterizuojančias aplinkybes, taip pat įvertina ir nenustatytas atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Vis dėlto dalis šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje neaprašytos, t. y. teismas jas nurodė neišsamiai ir ne visa apimtimi tinkamai. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuteistajam J. V. paskirtų gana švelnių bausmių rūšimi ir jų dydžiais.

11. Antai, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmių rūšis ir nustatydamas jų dydžius, pagrįstai pažymėjo, kad J. V. veikdamas tiesiogine tyčia padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 228 straipsnio 1 dalis), o kita – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 300 straipsnio 1 dalis), kad praeityje vieną kartą teistas Lietuvos Respublikoje už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, taip pat vieną kartą teistas Helsinkio apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu, kuris pripažintas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi, yra nevedęs, turi du nepilnamečius vaikus, darbingo amžiaus, praeityje baustas administracine tvarka, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. V. yra nedirbantis, kadangi iš SODRA informacinės sistemos duomenų, taip pat iš paties J. V. pateiktos informacijos matyti, kad nuosprendžio priėmimo metu (nuo 2024 m. rugsėjo 2 d.) jis jau dirbo (duomenys neskelbtini) ir gavo gana nemažas pajamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino J. V. kaltės formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas), lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas), tačiau ne visai tinkamai atsižvelgė į J. V. asmenybę apibūdinančius duomenis (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), t. y. be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog jis yra dirbantis, kas iš esmės vertintina jam palankiai. Skunde apeliantas pagrįstai pažymi, kad vertindamas jo asmenybės pavojingumą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad jis turi net tris aukštąjį išsilavinimą patvirtinančius diplomus, nevertino aplinkybių, susijusių su jo sveikata. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pastarosios aplinkybės, o taip pat ir kitos nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, nors ir nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, tačiau jos nesudaro pagrindo manyti, kad paskirtos arešto bausmės neatitinka nei nuteistojo veikos, nei jo asmenybės pavojingumo. Atitinkamai šios aplinkybės nelaikytinos pakankamomis švelninti J. V. paskirtas bausmes. Pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo turinio iš esmės nėra aišku, kuo aukštojo mokslo diplomų turėjimas reikšmingas bausmės skyrimo aspektu, kadangi šį išsilavinimą nuteistasis buvo įgijęs gana seniai iki nusikalstamų veikų padarymo ir tai iš esmės niekaip neįtakojo jo vertybinės orientacijos, nes jis po to ne kartą nusikalto. Greta pirmiau paminėtų aplinkybių, tik iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti nuteistojo teistumo užsienyje kaip jo veikas ir asmenybės pavojingumą apibūdinančią aplinkybę, nes, nuteistojo teigimu, teistumas užsienyje atsirado dėl kitokio pobūdžio veikos, kuri įvykdyta po šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje padarytų veikų. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme kaltininko asmenybės ir jos pavojingumo vertinimas apima iš esmės tris laikotarpius, t. y. turi būti vertinami duomenys, apibūdinantys kaltininką iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-494/2006, 2K-7-2/2007). Taigi, sutiktina, kad pirmiau paminėta apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė nevertintina kaip ankstesnių veikų pavojingumą apibūdinanti aplinkybė, tačiau asmenybės pavojingumo vertinimo aspektu ši aplinkybė itin svarbi, kadangi rodo, jog nuteistojo veikos sunkėja, kartu apibūdina nuteistojo požiūrį į įstatymo saugomas vertybes, kai jis žinodamas, jog yra persekiojamas baudžiamąja tvarka dėl lengvesnių nusikaltimų, daro naujas sunkesnes nusikalstamas veikas. Tuo tarpu dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo nuteistojo sveikatos būklės vertinimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad skunde iš esmės tik deklaratyviai nurodoma, jog nuteistojo sveikatos būklė nesuderinama su arešto bausmės atlikimu, tačiau nepateikiama jokių tai pagrindžiančių duomenų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnis, reglamentuojantis arešto ir laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų asmens sveikatos priežiūros klausimus, įpareigoja arešto bausmės atlimo vietoje teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Tokios paslaugos pataisos įstaigoje yra teikiamos, o reikiamais atvejais bendradarbiaujama su kitomis gydymo įstaigomis. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti, kad arešto bausmės atlikimo vietoje nebūtų pasirūpinta nuteistojo sveikata, jei tokią bausmę nuteistajam J. V. tektų atlikti realiai.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į aplinkybes, dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Pirmiausia į tai, kad J. V. padarytos nusikalstamos veikos yra baigtos (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl apeliacinio skundo argumentas, kad dėl nuteistojo veikos jokios realios žalos nepatyrė nei tretieji asmenys, nei valstybės įstaigos, nėra pagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. V. kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį, nustatė būtinąjį šios nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – padarinius, t. y. kad dėl šios veikos didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos valstybė. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo nusikalstamais veiksmais padaryta didelė žala valstybei konstatuota, ji pripažinta apkaltinamuoju nuosprendžiu, o tai, kad nebuvo padaryta turtinė žala, šiuo atveju negali būti pripažinta aplinkybe, reikšmingai mažinančia padarytų nusikalstamų veikų ar kaltininko asmenybės pavojingumą bausmės skyrimo aspektu. Sistemiškai vertinant bylos medžiagoje esančius nuteistąjį apibūdinančius duomenis, netgi darytina priešinga išvada, nes analogiškas J. V. nusikalstamas elgesys nebuvo vienkartinio pobūdžio ar atsitiktinis, kadangi jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. baudžiamuoju įsakymu buvo teistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį galutine bausme – 120 MGL (15 600 litų) bauda, tačiau praėjus nežymiai daugiau nei metams po priimto teismo baudžiamojo įsakymo, padarė naujas analogiškas nusikalstamas veikas, kas rodo, jog baudos bausmė teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Antra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nei apeliaciniame skunde akcentuojamas nuteistajam priskirtas kurstytojo vaidmuo, nei pats jo padarytų nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas, kuris turi būti vertinamas skiriant bausmę, tačiau pirmosios instancijos teismo detaliau nebuvo įvertintas (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nėra išskirtinai maži, sudarantys pagrindą parinkti jam švelniausią bausmės rūšį – baudą. Išties, rūšinis J. V. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas nėra išskirtinai didelis, tačiau nėra ir nereikšmingas. Pasisakant apibendrintai, pažymėtina, kad J. V. sukurstė piktnaudžiauti valstybės tarnautojui prilygintą asmenį. Toks elgesys socialiai pavojingas, nes sudaro prielaidas ne tik pažeisti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, bet ir atsirasti korupcijai, neskaidrumui, sukelia ilgalaikį nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir pan. Tuo tarpu kurstytojo vaidmuo klastoti dokumentus ir piktnaudžiauti yra pavojingas, kadangi skatina priešingą teisei elgesį, kurio be jo veiksmų apskritai galėtų neatsirasti, kelia nepasitikėjimą ir nestabilumą teisiniuose santykiuose, paprastai pasižymi dideliu latentiškumu, kas apsunkina tiek tokių asmenų, tiek jų daromų nusikaltimų išaiškinamumą. Taigi, nuteistojo J. V. apeliacinio skundo nuorodos į kurstytojo vaidmenį niekaip nemažina nei jo asmenybės, nei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę.

13. Apeliacinio skundo argumentai, kad priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, jog valstybė, uždelsusi reaguoti į nusikalstamą veiką, turi atsižvelgti į tą laiką, kuris praėjo nuo nusikalstamos veikos padarymo iki bausmės skyrimo, kad skiriama bausmė už itin seniai padarytus nusikaltimus nebūtų neproporcingai griežta, šiuo atveju pirmiau aptartų nusikalstamų veikų ir nuteistojo asmenybės pavojingumą apibūdinančių aplinkybių bei skirtos arešto bausmės kontekste apskritai menkai reikšmingi. Pažymėtina, kad į tokias aplinkybes paprastai reikšmingiau atsižvelgiama skiriant ilgalaikes terminuoto laisvės atėmimo bausmes, kurios šiuo atveju skirtos nebuvo.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. V. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės aukščiau aptartų aplinkybių kontekste yra teisingos ir proporcingos tiek padarytų nusikalstamų veikų, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumui ir nėra aiškiai per griežtos, todėl jas švelninti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, švelnesnių bausmių paskyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų.

Dėl nuteistajam J. V. paskirtų bausmių bendrinimo

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nekilo ginčas dėl bausmių, paskirtų pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį bei BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, bendrinimo tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje nuosprendžio dalyje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatė. Atitinkamai konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu tinkamai vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuteistajam J. V. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį paskirta 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmė apėmimo būdu subendrinta su 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme, paskirta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir nuteistajam pagrįstai paskirta subendrinta 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

16. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmę nepagrįstai subendrino su 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi, pripažinus Helsinkio apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir juo skirtas bausmes suderinus su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi ir 260 straipsnio 2 dalimi.

17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose įtvirtintas abipusis pripažinimas, vadovaujantis šio sprendimo 3 straipsnio 3 ir 4 dalimis paremtas nesikišimo principu. Pamatinio sprendimo 3 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog atsižvelgimo į ankstesnius kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kaip numatyta šio straipsnio 1 dalyje, pasekmės negali būti ankstesnių apkaltinamųjų nuosprendžių ir visų su jų vykdymu susijusių sprendimų užprotestavimas, panaikinimas ar peržiūrėjimas naują bylą nagrinėjančioje valstybėje narėje. Taigi, nesikišimo principas iš esmės draudžia (nepageidaujamą) intervenciją į svetimų valstybių jurisdikciją. Lietuvos teisės doktrinoje taip pat palaipsniui atsiranda nuomonė, kad bausmių bendrinimas su užsienio valstybės teismo nuosprendžiu yra negalimas tais atvejais, kai užsienio valstybės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė nėra (visiškai) įvykdyta, ar kai asmuo užsienio valstybėje buvo lygtinai paleistas (Namavičius, Justas. „Atsižvelgimas į užsienio valstybės teismo apkaltinamąjį nuosprendį nagrinėjant naują baudžiamąją bylą Lietuvoje.“ Teisės problemos, 2018, Nr. 1 (95), pp. 5-25; Markevičiūtė, U. tran. 2022. Determination of the Duration of a Custodial Sentence Imposed by the Court of Another Member State of the European Union by Adapting it to the Criminal Laws of the Republic of Lithuania. Teisė. 123, (Jul. 2022), 115–132). Pažymėtina, kad šiuo metu tokia pozicija materializuojasi ir Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 priimtuose BK 63 ir 64 straipsnių pakeitimuose, kurie įsigalios 2025 m. vasario 1 d. (remiantis 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmę subendrindamas su 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi, kuria pripažintas Helsinkio apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis, ir paskirdamas nuteistajam J. V. galutinę subendrintą 7 (septynerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kas nulėmė neteisingos galutinės bausmės nuteistajam J. V. paskyrimą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas panaikinant nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirta 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmė subendrinta su Lietuvos Respublikoje pripažintu ir vykdytinu Helsinkio apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nuteistajam J. V. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kartu konstatuojant, kad šie nuosprendžiai vykdytini atskirai (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

18. Atitinkamai naikintina ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą galutinę bausmę įskaityta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 4 d. nutartį atlikta bausmės dalis bei minėtoje nutartyje įskaityti laikotarpiai.

19. Pažymėtina, kad priėmus sprendimą panaikinti nuosprendžio dalį dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmės subendrinimo su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi pripažintu ir vykdytinu Helsinkio apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir konstatavus, kad šie procesiniai sprendimai vykdytini atskirai, nėra prasmės plačiau pasisakyti dėl nuteistojo J. V. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su paminėtais procesiniais sprendimais paskirtų bausmių bendrinimo būdu, taip pat ir su klausimu, susijusiu su lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymu.

Dėl nuteistajam J. V. paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad priėmus sprendimą panaikinti nuosprendžio dalį dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmės subendrinimo su Lietuvos Respublikoje pripažintu ir vykdytinu Helsinkio apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir konstatavus, kad šie procesiniai sprendimai vykdytini atskirai, šioje byloje tampa aktualus klausimas dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo taikymo nuteistajam J. V.

21. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Pagal BK 75 straipsnio 4 dalį, bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, būtina vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).

23. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu J. V. pirmą kartą nuteistas arešto bausme, kadangi iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo jam buvo skirta baudos bausmė. Tuo tarpu BK 75 straipsnio 4 dalies taikymo kontekste sprendžiant dėl arešto bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, dalis reikšmingų aplinkybių, susijusių su padarytų veikų pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu, pirmosios instancijos teismo bei šiame nuosprendyje aptarta skiriant J. V. bausmes, todėl detaliau jų nekartojant pažymėtina, kad padarytos veikos savo pavojingumu iš esmės ypatingai neišsiskiria iš kitų tokios rūšies nusikalstamų veikų. Vertinant J. V. asmenybę ir jos pavojingumą jau minėta, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra visiškai atsitiktinės, po jų padarymo J. V. dar kartą nusikalto kitoje valstybėje (Suomijoje), kur nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Vis dėlto, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi pripažinus Helsinkio apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir juo skirtą bausmę suderinus su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei paskyrus jam ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, jis realiai atliko reikšmingą šios laisvės atėmimo bausmės dalį ir jam Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi buvo pritaikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos. Duomenų, kad jis lygtinio paleidimo laikotarpiu nevykdytų lygtinio paleidimo sąlygų byloje nėra. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis laikėsi procesinės drausmės, jau po lygtinio paleidimo pritaikymo dalyvavo teismo posėdžiuose šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pastarosios aplinkybės rodo teigiamus J. V. elgesio pokyčius. Pažymėtina, kad nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. J. V. įsidarbino, kas taip pat leidžia įžvelgti teigiamus asmenybės pokyčius, siekį gauti legalų darbo užmokestį bei prisidėti prie vaikų išlaikymo, kas sugretinus su aplinkybe, jog nuo šioje byloje išnagrinėtų nusikalstamų veikų padarymo praėjo gana ilgas laikotarpis, leidžia manyti, jog yra pagrindas tęsti tolesnę nuteistojo resocializaciją be realaus arešto bausmės atlikimo, t. y. jam nesant izoliuotam nuo visuomenės. Nors J. V. kaltės dėl inkriminuojamų veikų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepripažino, tačiau apeliaciniu skundu jis kaltės neginčijo, o tai taip pat leidžia manyti, jog teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jis suvokė savo veiksmų priešingumą teisei. Nuteistasis nuo 2024 m. rugpjūčio 23 d. lankosi pas (duomenys neskelbtini), kur jam taikomas (duomenys neskelbtini) gydymas, o nuo 2024 m. spalio mėnesio jam nustatyta (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu taikomas (duomenys neskelbtini) gydymas, be to, jis šiuo metu dirbantis, turi vaikų ir turi prisidėti prie jų išlaikymo. Vertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo J. V. resocializacija galima be realaus arešto bausmės atlikimo, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius papildomą auklėjamąjį poveikį. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, nuteistajam J. V. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtinas BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka 9 (devynių) mėnesių laikotarpiui, taikant šio straipsnio 5 dalies 5 ir 8 punktuose numatytus įpareigojimus, t. y. siekiant vykdyti realią kaltinamojo kontrolę nuosprendžio vykdymo metu, jam nustatytinas BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad nuteistais dirbantis, o būtent darbinė veikla didina asmens socialinę integraciją, užimtumą, socialinę atsakomybę ir mažina norą pažeisti socialines normas, atitinkamai mažina priešingų teisei veikų darymo riziką bei sudaro prielaidas finansiniam stabilumui, pragyvenimo ir vaikų išlaikymo lėšų gavimui teisėtu būdu, nuteistajam skirtinas BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytas įpareigojimas tęsti darbą. Įvertinus tai, kad nėra duomenų, jog nuteistasis pažeidinėtų jam taikomo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygas, teisėjų kolegija, pasinaudodama BK 75 straipsnio 1 dalies suteikta diskrecijos teise sprendžia, kad nuteistajam J. V. intensyvi priežiūra netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-697/2023).

24. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu priimamas sprendimas panaikinti nuosprendžio dalį dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmės subendrinimo su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi pripažintu ir vykdytinu Helsinkio apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir šio nuosprendžio 21-24 punktuose išdėstytais motyvais atidedamas pirmosios instancijos teismo paskirtos arešto bausmės vykdymas, kartu naikintina ir pirmosios instancijos nuosprendžio dalis, kuria nutarta bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio J. V. sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Atitinkamai vadovaujantis BPK 339 straipsnio 3 dalimi nustatytina, jog arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo J. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi suderinta bausme ir J. V. paskirta galutinė 7 (septynerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 4 d. nutartį, bei minėtoje nutartyje įskaityti laikotarpiai.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalį, kuria nutarta bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio J. V. sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 5 ir 8 punktais, atidėti J. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos 65 (šešiasdešimt penkių) parų arešto bausmės vykdymą 9 (devynių) mėnesių laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jo netekus – registruotis Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.