- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-19
- Bylos Nr.
- 2K-494/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Benediktas Stakauskas, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- V. M., ir E
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir E. N., tačiau jis kasacine tvarka nesiskundžia.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
V. M. nuteistas už tai, kad jis 2003 m. rugsėjo 16 d., apie 16.00 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), atsuko automobilio durelių bei užvedimo spyneles ir taip pasikėsino pagrobti svetimą turtą – 23 464 Lt vertės automobilį „VW Transporter“ (duomenys neskelbtini), priklausantį valstybinei įmonei (duomenys neskelbtini), tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas įvykį mačiusių asmenų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje.
V. M. nuteistas ir už tai, kad jis 2004 m. lapkričio 13 d., apie 11.10 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su kitu asmeniu, specialiu įrankiu atsukęs vairuotojo durelių ir variklio užvedimo spyneles, pagrobė svetimą turtą – 8000 Lt vertės R. B. automobilį „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), kuriuo pagal patvirtintą darbo planą Nr. OV33-969RN naudojosi Kauno miesto VPK KP NTT autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus pareigūnai, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
Taip pat V. M. nuteistas už tai, kad jis 2004 m. spalio 31 d., apie 10.50 val., veikdamas kaip padėjėjas kartu su E. N. ir dar vienu asmeniu, pasikėsino pagrobti svetimą turtą – 8000 Lt vertės R. B. automobilį „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), stovėjusį Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriuo pagal patvirtintą darbo planą Nr. OV33-969RN naudojosi Kauno miesto VPK KP NTT autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus pareigūnai; apžiūrėję ir įvertinę šio automobilio pagrobimo aplinkybes, V. M. stebint aplinką, o E. N. sekant ir stebint nuo automobilio nuėjusį jo vairuotoją J. P., trečiasis asmuo specialiu įrankiu prasukęs automobilio durelių ir užvedimo spyneles, kėsinosi pagrobti minėtą automobilį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes neužsivedė automobilio variklis; tada visi trys iš įvykio vietos pasišalino, – t. y. padėjo trečiajam asmeniui pasikėsinti pagrobti automobilį – padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje.
Nuteistasis V. M. kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 27 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 10 d. nutartį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas – skirdamas jam bausmę nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų taisyklių. Teismas, anot V. M., neteisingai konstatavo, jog jis niekur nedirba ir neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, neatsižvelgė į tai, kad kasatorius teisiamas pirmą kartą (ankstesnis jo teistumas yra išnykęs), visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi; neteisingai nurodė, jog jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra; be to, neįvertino V. M. šeimos aplinkybių (kasatorius rūpinasi savo mažamete dukra, jo faktinė sutuoktinė yra ligota). Skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai rėmėsi kasatoriaus teistumu Vokietijoje, nes vadovaudamasis BK 97 straipsniu jis negalėjęs to padaryti. V. M. pabrėžia, jog jo įvykdytos nusikalstamos veikos yra apysunkiai nusikaltimai, nesukeliantys didesnio pavojaus visuomenei, todėl jam galutinė bausmė turėjo būti paskirta mažesnė, nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, tačiau teismas skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai motyvavęs tokios bausmės rūšies parinkimą. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismo teiginys, jog vagystės tapo V. M. elgesio norma, yra neparemtas bylos medžiaga emocinio pobūdžio vertinimas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. BK nuostatos tinkamai taikytos tiek parenkant bausmės rūšį, tiek ir bausmės dydį. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Į visas šias aplinkybes atsižvelgta.
Kasatoriaus asmenybė kasacine tvarka apskųstuose sprendimuose įvertinta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų. Pažymėtina, kad vertinant kaltininko asmenybę, svarbu atskleisti asmens pavojingumą. Tai darant turi būti vertinami kaltininką charakterizuojantys požymiai skirtingais laikotarpiais: iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo padarymo. Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą, teismas taip pat turi kreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galbūt dėl kitų asmenų įtakos, ar dėl kaltininko iš anksto susiformavusios nuostatos daryti nusikalstamas veikas. Teismo išvada, kad nusikalstamų veikų, būtent vagysčių, darymas tapo V. M. elgesio norma, padaryta, įvertinus kiekvienos įeinančios į nusikalstamų veikų daugetą veikos aplinkybes, konstatuojant tiesioginės tyčios kaltės formą ir rūšį, dominuojantį savanaudiškumo motyvą bei kruopščiai įvertinus nuteistojo asmenybę.
Kasatoriaus argumentas dėl netinkamo BK 97 straipsnio taikymo yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje paminėjęs V. M. teistumą Europos Sąjungos valstybėje – Vokietijoje – už vagystę, BK 97 straipsnio nepažeidė. Iš tikrųjų, BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog „turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis“, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į V. M. argumentą dėl BK 97 straipsnio netinkamo taikymo, pagrįstai nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad nuteisimas Vokietijoje sukėlė teistumą ar kitas pasekmes, o šį faktą vertino tik kaip V. M. charakterizuojančią aplinkybę. Išnykusių teistumų ar užsienio valstybėse priimtų nuosprendžių nurodymas nuosprendžio motyvuose vertinant kaltininko asmenybę yra galimas.
Laisvės atėmimo bausmė nuteistajam tinkamai individualizuota, yra adekvati jo padarytiems apysunkiams nusikaltimams. Bausmė paskirta, nepažeidžiant BK bendrosios dalies normų. Kasatoriaus argumentas dėl pirmą kartą padaryto apysunkio nusikaltimo, lemiančio ne laisvės atėmimo bausmės jam skyrimą, nepagrįstas, nes BK 55 straipsnyje numatyta tipinė – ne laisvės atėmimo bausmė – skirtina asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį pavienį nusikaltimą, o ne už tokių kategorijų nusikaltimų daugetą.
Laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra didesnis nei BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, paskirta įvertinus nusikalstamų veikų stadijas, bendrininkavimo formą bei bendrininko rūšį. Šių aplinkybių vertinimas turi reikšmės sprendžiant apie nusikalstamų veikų pavojingumą: 2004 m. lapkričio 13 d. padaryta automobilio vagystė įvertinta kaip pavojingiausia, už kurią skirta dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė; 2004 m. spalio 13 d. įvykdytas pasikėsinimas padedant pagrobti automobilį vertintas kaip mažiau pavojingas nei 2003 m. rugsėjo 16 d. įvykdytas nusikaltimas (pasikėsinimas pagrobti automobilį), tačiau pavojingesnis nei pirma minėta baigta kvalifikuota vagystė. Atsižvelgus į tai, skirtos skirtingų dydžių laisvės atėmimo bausmės, kurios visos yra mažesnės nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teismas taikė bausmių bendrinimo būdą, kuris yra palankesnis nuteistajam (netaikė visiško bausmių sudėjimo, o paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas iš dalies sudėjo).
Kasatorius klaidingai teigia, kad teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuosprendyje akcentuota, jog V. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad dėl dviejų jam inkriminuojamų veikų padarymo jis prisipažino visiškai, atlygino nusikaltimais padarytą turtinę žalą, atsiprašė nukentėjusiojo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai); sunkinančia baudžiamąją atsakomybę aplinkybe pripažinta tai, kad darant veikas veikė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.