Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-11-08 · Civilinė byla Nr. 2A-1561-796/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-11-08
Bylos Nr.
2A-1561-796/2018
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-00084-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Irma Čuchraj, Kristina Domarkienė, Erinija Kazlauskienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Transeuro Group“, uždarosios akcinės bendrovės „Jakų logistikos centras“, V. J.
Trečiasis asmuo
V. L., L. L., N. Š.
Advokatai
Dovydas Cvetkovas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1561-796/2018Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00084-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 8 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Transeuro Group“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Jakų logistikos centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transgija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus Henriko Pupelio, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transeuro Group“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transgija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus Henriko Pupelio, ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Transeuro Group“, V. J. individualiai įmonei, uždarajai akcinei bendrovei „Jakų logistikos centras“ dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, tretieji asmenys V. L., L. L., N. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2017 m. sausio 9 d. ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Transgija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Transeuro Group“, prašydama priteisti 18 317,79 Eur skolą, 6 059,93 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 8,05 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad ieškovei 2016 m. gegužės 30 d. įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Henrikas Pupelis. Bankroto administratorius, susipažinęs su turimais BUAB „Transgija“ duomenimis, nustatė įmonės kreditorių interesus pažeidžiančias faktines aplinkybes. Ieškovės apskaitoje buvo užfiksuota atsakovės UAB „Transeuro Group“ skola. Ieškovė teikė paslaugas atsakovei, už teikiamas paslaugas buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai suėję, tačiau atsakovė šių sąskaitų laiku ir tinkamai neapmokėjo. Skola sudaro 18 317,79 Eur. 2016 m. lapkričio 21 d. rašytine pretenzija buvo pareikalauta iš atsakovės atsiskaityti, tačiau atsakovė 2016 m. lapkričio 21 d. atsiuntė rašytinį pranešimą, kad nėra skolinga ieškovei, kad su ieškove nebendradarbiauja nuo 2013 m. gegužės 16 d., atsakovės apskaitoje skola nėra užfiksuota ir ji nebuvo įrašyta į skolininkų sąrašą, atsakovė niekada nėra gavusi perspėjimų apie neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras. Anot ieškovės, atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškove atsirado nuo 2012 m. lapkričio 30 d. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas) 8,05 proc. kompensacinės palūkanos už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. sausio 9 d. (ieškinio pateikimo teismui diena) sudaro 6 059,93 Eur. Reikalavimai grindžiami ieškovės 2017 m. sausio 9 d. sudaryta pažyma dėl UAB „Transeuro Group“ įsiskolinimo UAB „Transgija“.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė UAB „Transeuro Group“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji nėra skolinga ieškovei. Ieškovė savo reikalavimą grindžia savo pačios sudaryta 2017 m. sausio 9 d. pažyma. Pažymoje neužfiksuoti UAB „Transeuro Group“ bankiniai pavedimai, atlikti 2012 m., kurių suma sudaro 5 311,30 Eur (18 338,86 Lt); neįtraukta UAB „Transeuro Group“ ieškovei išrašytų 10 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma – 2 370,79 Eur (8 185,86 Lt), ir 4 tarpusavio skolų įskaitymo aktai, sudaryti tiek su ieškove, tiek su kitomis įmonėmis, t. y.: 1) 2013 m. sausio 4 d. įskaityta 3 105 Lt; 2) 2013 m. sausio 4 d. įskaityta 5 000 Lt; 3) 2013 m. sausio 25 d. įskaityta 32 338,86 Lt; 4) 2013 m. vasario 15 d. įskaityta 3 119,75 Lt. Papildžius ieškovės 2017 m. sausio 9 d. sudarytą pažymą atsakovės teikiamais duomenimis, būtų nustatyta, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei.

Šalies argumentai

3. 2017 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė BUAB „Transgija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms UAB „Transeuro Group“, V. J. individualiai įmonei (toliau – IĮ), UAB „Jakų logistikos centras“, prašydama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2013 m. sausio 4 d., 2013 m. sausio 4 d., 2013 m. sausio 25 d. ir 2013 m. vasario 15 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo sutartis actio Pauliana pagrindu, taikyti restituciją ir sugrąžinti nurodytų sandorių šalis į pradinę padėtį, priteisiant ieškovei iš atsakovės UAB „Transeuro Group“ 12 616,89 Eur skolą, 4 672 Eur kompensuojamąsias palūkanas ir 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ginčijami įskaitymo sandoriai buvo sudaryti neteisėtai, kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. vasario 15 d., kai buvo sudarytos užskaitymo sutartys, ieškovė faktiškai buvo nemoki. Ieškovė prieš užskaitymo sutarčių sudarymą turėjo pradelstų ir neįvykdytų įsipareigojimų tiek aukštesnės eilės, tiek tos pačios eilės kreditoriams. Užskaitymo sutartys buvo sudarytos tarp susijusių juridinių asmenų, gerai žinojusių tuometinę blogą ieškovės turtinę padėtį. Ginčijami skaitymo sandoriai panaikino atsakovės UAB „Transeuro Group“ 12 616,89 Eur įsiskolinimą ieškovei. Atliktais įskaitymais atsakovei UAB „Transeuro Group“ buvo suteiktas prioritetas prieš kitus kreditorius ir pažeistos kitų kreditorių, taip pat ir aukštesnės eilės, teisės. Įskaitymai ieškovei buvo nenaudingi, nes ji negavo atsiskaitymo. Ginčijamų įskaitymų šalys sudaryti neprivalėjo ir buvo nesąžiningos, nes žinojo, kad pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises. Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl skolos priteisimo, rėmėsi pažyma, sudaryta pagal PVM sąskaitas faktūras, nes neturėjo duomenų, kad atsakovės pareiga atsiskaityti būtų pasibaigusi kitais pagrindais. Nuginčijus įskaitymo sandorius, atsakovė UAB „Transeuro Group“ privalo grąžinti nurodytą įsiskolinimą ieškovei.

Atsiliepimas

4. Bendru atsiliepimu į ieškinį atsakovės UAB „Transeuro Group“ ir UAB „Jakų logistikos centras“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė neįrodė būtinųjų actio Pauliana sąlygų egzistavimo, nenurodė konkrečių kreditorių, kurių teises gina, kreditorių reikalavimo teisių į ieškovę atsiradimo momento, nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį sandorių sudarymo metu. Pažymėjo, kad ginčijamais sandoriais pasibaigė atitinkamos ieškovės piniginės prievolės ir atitinkamai sumažėjo jos finansiniai įsipareigojimai, todėl nėra pagrindo teigti, kad šie sandoriai pablogino ieškovės mokumą. Ieškovei kreditoriai bandė iškelti bankroto bylą dar 2013 m., tačiau ieškovė, su jais atsiskaitydama, bankroto išvengė. Kiti kreditoriai buvo neaktyvūs, todėl nėra pagrindo kalbėti apie tariamą jų teisių pažeidimą prieš 4 m. Ginčijamais įskaitymo sandoriais buvo įskaitytos ieškovės galiojančios ir vykdytinos prievolės, dėl kurių priverstinio vykdymo kreditoriai galėjo kreiptis į teismą. Tai, kad ieškovei bankroto byla iškelta tik 2016 m., t. y. praėjus daugiau nei 3 m. po ginčijamų sandorių sudarymo, įrodo, kad ginčijami sandoriai jų sudarymo metu nepažeidė kreditorių interesų. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovės negalėjo numatyti, kad sandoriai pažeis ieškovės interesus, nes įmonei po 3 m. bus iškelta bankroto byla. Todėl nėra pagrindo apkaltinti atsakoves nesąžiningumu. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kokia ieškovės kreditorių, kurių teisės ginčijamais sandoriais neva buvo pažeistos, bendra reikalavimų suma buvo ginčijamų sandorių sudarymo dieną. Nežinant šių duomenų, negalima nustatyti, ar ieškovės reikalavimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatą.

5. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė V. J. IĮ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su jai pareikštais reikalavimais nesutinka, dėl kitoms atsakovėms pareikštų reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, jog sudarydama sutartis buvo sąžininga, su ieškove ir atsakove UAB „Transeuro Group“ siejo išimtinai verslo santykiai. Jos veiksmais ieškovei ar ieškovės kreditoriams nebuvo padaryta jokia žala, nebuvo pabloginta ieškovės padėtis, tai pripažįsta ir bankroto administratorius, kuris atsakovei V. J. IĮ jokių turtinių reikalavimų nereiškia.

6. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo V. L. su ieškiniu nesutiko, palaikė atsakovių UAB „Transeuro Group“ ir UAB „Jakų logistikos centras“ atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, kad ieškovė 2013 m. sausio–vasario mėn. vykdė ūkinę komercinę veiklą. Banko sąskaitų ataskaitos rodo, kad buvo gaunamos pajamos iš pirkėjų (klientų) už suteiktas paslaugas, mokamos skolos teikėjams, mokamas darbo užmokestis, mokami mokesčiai valstybei, vykdomos operacijos per kasą. Bendrovės apyvarta 2013 m. sausio mėn. buvo 31 015,20 Lt (8 982,62 Eur). Analogiška situacija buvo ir 2013 m. vasario mėn. Ieškinio argumentas, kad ieškovė, pasirašydama skolų užskaitymo sutartis, buvo nemoki, neatitinka tikrovės.

7. Tretieji asmenys N. Š. ir L. L. atsiliepimų neteikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. birželio 22 d. sprendimu priėmė ieškovės BUAB „Transgija“ ieškinio dėl skolos reikalavimų dalies dėl 5 700,90 Eur skolos ir 1 387,93 Eur palūkanų priteisimo atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė. Likusią ieškinio dėl skolos dalį laikė ieškinio dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu bei restitucijos taikymo dalimi. Ieškinį dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu teismas tenkino, pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento sandorius: 1) 2013 m. sausio 4 d. trišalę tarpusavio skolų užskaitymo sutartį, sudarytą tarp UAB „Transgija“, V. J. IĮ, UAB „Transeuro Group“, pagal kurią atliktas 3 105 Lt (899,27 Eur) skolų įskaitymas; 2) 2013 m. sausio 4 d. tarpusavio skolų užskaitymo sutartį, sudarytą tarp UAB „Transgija“ ir UAB „Transeuro Group“, pagal kurią atliktas 5 000 Lt (1 448,10 Eur) skolų įskaitymas; 3) 2013 m. sausio 25 d. tarpusavio skolų užskaitymo pažymą, sudarytą tarp UAB „Transgija“, UAB „Jakų logistikos centras“ ir UAB „Transeuro Group“, pagal kurią atlikus ūkines operacijas buhalterinėje apskaitoje panaikinta UAB „Transgija“ reikalavimo teisė į UAB „Transeuro Group“ 32 338,86 Lt (9 365,98 Eur) skolą; 4) 2013 m. vasario 15 d. trišalę tarpusavio skolų užskaitymo sutartį, sudarytą tarp UAB „Transgija“, V. J. IĮ, UAB „Transeuro Group“, pagal kurią atliktas 3 119,75 Lt (903,54 Eur) skolų įskaitymas. Teismas taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės UAB „Transeuro Group“ ieškovei 12 616,89 Eur skolą, 4 672 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 17 288,89 Eur sumą nuo civilinės bylos dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu iškėlimo dienos (2017 m. rugpjūčio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteista valstybei iš atsakovės UAB „Transeuro Group“ 519 Eur žyminio mokesčio ir 4 Eur pašto išlaidų, o iš atsakovių UAB „Jakų logistikos centras“ ir V. J. IĮ priteista po 4 Eur pašto išlaidų valstybei. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

8.1 Ieškinio dėl skolos priteisimo suma 24 377,72 Eur (iš jų 18 317,79 Eur skola, 6 059,93 Eur kompensuojamosios palūkanos). Ieškovė, pareiškusi ir palaikydama ieškinį dėl sandorių nuginčijamo actio Pauliana pagrindu bei restitucijos taikymo (ieškinio suma 17 288,80 Eur, iš jų 12 616,89 Eur skola nuginčijus sandorius ir 4 672 Eur kompensuojamosios palūkanos), reikalavimų dalies dėl 5 700,90 Eur skolos ir 1 387,93 Eur palūkanų atsisakė, likę reikalavimai susiję su sandorių nuginčijimu. Teismas pažymėjo, jog ieškovės atsisakymas nuo dalies reikalavimų priimtinas ir nurodytos civilinės bylos dalys pagal ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo nutrauktinos. Teismas konstatavo, jog likusi ieškinio dėl skolos priteisimo dalis laikytina vėliau, iš atsiliepimo paaiškėjus atitinkamoms aplinkybėms, pareikšto ieškinio dėl sandorių nuginčijamo actio Pauliana pagrindu bei restitucijos taikymo dalimi ir nagrinėjama kartu.

8.2 Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėn. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Bankroto administratorius, pateikdamas ieškinį dėl sandorių nuginčijimo, atstovauja visų kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, interesams.

8.3 Ginčijamais sandoriais buvo padengta atsakovės UAB „Transeuro Group“ 12 616,89 Eur skola UAB „Transgija“.

8.4 UAB „Transgija“ ginčijamų įskaitymų atlikimo metu buvo faktiškai nemoki. Ieškovė, be atsakovių, turėjo daug kitų kreditorių, kurių reikalavimo teisės buvo atsiradusios dar 2012 m. ir anksčiau, neabejotinos ir galiojančios, vėliau patvirtintos bankroto byloje. Ginčijamais sandoriais iš esmės be realių atsiskaitymų ir piniginių lėšų mokėjimo buvo padengtos faktiškai nemokios UAB „Transgija“ skolos dviem kreditoriams – atsakovėms UAB „Jakų logistikos centras“ ir V. J. IĮ, išvengiant atsakovės UAB „Transeuro Group“ tiesioginio skolos sumokėjimo UAB „Transgija“. Tokiu būdu visiškai eliminuota galimybė kitiems kreditoriams, tarp jų ir aukštesnės eilės, kurių reikalavimai vėliau patvirtinti bankroto byloje, bent iš dalies patenkinti savo kreditinius reikalavimus. Atsakovėms, ypač UAB „Jakų logistikos centras“, buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš kitus kreditorius.

8.5 Atsakovės nenurodė ir neįrodinėjo, o teismas nenustatė, kad šalys ginčijamus sandorius būtų privalėjusios sudaryti.

8.6 Ginčijami sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų, žinojusių realią UAB „Transgija“ turtinę padėtį. Atsakovėms ir ieškovei atstovavę asmenys ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nesąžiningi.

8.7 Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu nuo jų sudarymo momento. Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal byloje pareikštus ir nagrinėjamus reikalavimus, pritaikius restituciją, iš atsakovės UAB „Transeuro Group“ turi būti priteista 12 616,89 Eur skola ieškovei BUAB „Transgija“.

8.8 Pažymėjo, jog šalis sieję sandoriai yra komerciniai sandoriai. Įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas). Pagal šį įstatymą pagal uždelsimo atsiskaityti laikotarpį turi būti taikoma 8,05 proc. palūkanų norma. Ieškovės apskaičiuotos ir prašomos priteisti kompensuojamosios palūkanos už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d. (kita diena po paskutinės sąskaitos išrašymo dienos) iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. (ieškinio pateikimo teismui diena) sudaro 4 672 Eur. Atsakovė UAB „Transeuro Group“ palūkanų apskaičiavimo (palūkanų normos ir laikotarpio) iš esmės neginčijo. Faktiškai ieškovė buvo nemoki jau 2013 m. pradžioje. Bankroto bylos iškėlimas faktiškai nemokiai įmonei nusikėlė daugiau nei 3 m. dėl nesąžiningų veiksmų, kuriuose dalyvavo atsakovės. Dėl to įmonės kreditoriai, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, neabejotinai patyrė nuostolių. Bankroto byloje patvirtintų kreditinių reikalavimų suma yra beveik dvigubai didesnė nei pritaikius restituciją priteisiamos skolos ir prašomų priteisti palūkanų bendra suma. Atsakovės vienintelis argumentas prieš kompensacines palūkanas, kad bankroto administratorius siekia pasipelnyti iš palūkanų, nepagrįstas. Atsakovei neįrodžius ir teismui nenustačius jokių objektyvių priežasčių mažinti ieškovės apskaičiuotas palūkanas, ieškovei iš atsakovės UAB „Transeuro Group“ priteistos ieškovės priskaičiuotos ir prašomos priteisti 4 672 Eur kompensuojamosios palūkanos.

8.9 Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas pažymėjo, jog proporcingai patenkintiems ieškovės turtiniams reikalavimams žyminis mokestis sudaro 519 Eur. Žyminis mokestis valstybei priteistas iš atsakovės UAB „Transeuro Group“, kuriai teko sandorių nuginčijimo turtiniai teisiniai padariniai.

8.10 Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovė UAB „Transeuro Group“ už atsiliepimo į ieškinį dėl skolos priteisimo parengimą patyrė 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Ieškinys dėl skolos priteisimo iš dalies buvo nepagrįstas ir ieškovė jo atsisakė. Likusi ieškinio dalis iš esmės yra vėliau pareikšto ieškinio dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu dalis. Ieškovės atsisakytų reikalavimų sumai proporcingai tenkanti teisinės pagalbos išlaidų dalis sudaro 387 Eur. Šios išlaidos susidarė dėl pačios atsakovės elgesio iki teisminio ginčo, nes ji, atsakydama į pretenziją dėl skolos sumokėjimo, nepateikė atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų, įskaitymo aktus pateikė tik iškėlus civilinę bylą dėl skolos priteisimo, dėl to ieškovė turėjo keisti pažeistų teisių gynimo būdą ir keisti ieškinį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atlyginti atsakovei nurodytą teisinės pagalbos išlaidų dalį.

8.11 Patenkinus ieškinį dėl sandorių nuginčijimo, atsakovėms jų turėtos išlaidos už atsiliepimo į ieškinį dėl sandorių nuginčijimo parengimą ir atstovavimą taip pat neatlygintinos. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, lygiomis dalimis paskirstytinos visoms trims atsakovėms.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovės (toliau – ir apeliantės) UAB „Transeuro Group“ ir UAB „Jakų logistikos centras“ apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti apeliantėms iš ieškovės visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

9.1 Apeliantės nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Anot jų, iš įmonės 2012 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė tik 40 4023 Lt, o turto įmonė turėjo už 440 000 Lt. Iš 2012 m. gruodžio 31 d. pelno-nuostolių ataskaitos matyti, kad 2011 m. įmonė patyrė 225 000 Lt nuostolį, o 2012 m. įmonė turėjo 167 611 Lt pelną, grynasis pelnas sudarė 48 543 Lt. Įmonės finansinė padėtis 2012 m. pagerėjo, todėl nebuvo pagrindo manyti, jog 2013 m. pradžioje ieškovės finansinė padėtis neleido sudarinėti sandorių, atsiskaitinėti su kreditoriais.

9.2 Be to, iš ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu, t. y. 2013 m. sausio–vasario mėn., įmonė gavo virš 25 000 Lt pajamų, atsiskaitinėjo su kreditoriais, dengė darbuotojams darbo užmokesčio skolas, mokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV).

9.3 2013 m. ieškovei net du kartus buvo bandoma iškelti bankroto bylą, tačiau ji nebuvo iškelta, ieškovė, atsiskaitydama su kreditoriais, bankroto išvengė.

9.4 Tam, kad ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Aplinkybė, jog skolininko būklė sandorio sudarymo metu buvo bloga ir artima Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankama konstatuoti nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę. Nors ieškovės būklė ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu buvo sunki, tačiau ieškovė nebuvo nemoki, ji vykdė įprastą veiklą, turėjo ir kreditorių, ir debitorių, o finansinės būklės per 2012 m. pagerėjimas sudarė pagrindą tikėtis įmonės veiklos tęstinumo.

9.5 Pažymi ir tai, jog ieškovė pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2013 m. spalio 30 d. specialisto išvadą dėl UAB „Transgija“ finansinės veiklos, kurioje nenustatyta, kad ieškovės ginčijami sandoriai yra ydingi.

9.6 Ginčijamais sandoriais (išskyrus paskutinįjį) buvo įskaitytos ieškovės galiojančios ir vykdytinos piniginės prievolės, dėl kurių priverstinio įvykdymo ieškovės kreditoriai galėjo kreiptis į teismą. Nors nė viena iš šalių neprivalėjo sudaryti būtent įskaitymo sandorių, tačiau kiekviena šalis viena kitai turėjo prievolių, kurias privalėjo vykdyti. Įskaitymas komercinėje praktikoje yra įprastas ir teisėtas būdas įvykdyti tarpusavio priešpriešines prievoles. Dėl ginčijamo 2013 m. vasario 15 d. sandorio, kuriuo įskaityta prievolė, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, teismas galėjo tenkinti tik šią ieškinio dalį.

9.7 Pažymi ir tai, kad nuo 2013 m. iki pat bankroto bylos iškėlimo 2016 m. jokie kreditoriai į ieškovę dėl savo teisių pažeidimo nesikreipė. Mano, jog ginčijami sandoriai niekaip nepakeitė UAB „Transgija“ reikalavimo teisių ir prievolių balanso, ginčijami sandoriai jokių kreditorių teisių nepažeidė.

9.8 Nustačius, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė nebuvo nemoki ir ginčijami sandoriai yra teisėti, sąžiningumo klausimas, anot apeliančių, tampa nebeaktualus. Pažymi, jog atsakovės neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo išvadai, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė yra nemoki, nes nei ieškovės finansinės atskaitomybės duomenys, nei piniginiai srautai to nerodė. Priešingai, šie duomenys rodė, kad įmonės turto yra daug daugiau nei turimi įsipareigojimai, o 2012 m. veiklos pelnas siekė 167 611 Lt. Todėl padaryti išvadą, kad atsakovės buvo nesąžiningos, teismas neturėjo pagrindo.

9.9 Mano, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Transeuro Group“ palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą. Pažymi, jog pati ieškovė vėlavo atsiskaityti su savo kreditoriais. Atsiskaitymai buvo atlikti įskaitymu, atsakovė UAB „Transeuro Group“ įvykdė ieškovės prievoles ieškovės kreditoriams, todėl nesąžininga vien dėl atsiskaitymo formos priteisti ieškovei palūkanas už vėlavimą ir dar beveik už 5 metus iki ieškinio pateikimo dienos. Nesąžininga reikalauti iš atsakovės sumokėti palūkanas už vėlavimą tuo pagrindu, kad po 5 metų sandoriai pripažinti negaliojančiais, visas neigiamas pasekmes perkeliant atsakovei.

9.10 Taip pat mano, jog teismas nepagrįstai atsakovei UAB „Transeuro Group“ nepriteisė teisinės pagalbos išlaidų, ieškovei visiškai atsisakius savo pradinio ieškinio. Mano, kad teismas nepagrįstai pirmojo ieškinio dalį laikė antrojo ieškinio dalimi, nes skiriasi tiek ieškinių dalykas, tiek pagrindas. Ieškovė manydama, kad ieškiniai (iš dalies) apima vienas kitą, tyčia elgėsi nesąžiningai, pareiškė antrąjį ieškinį, neatsisakiusi pirmojo, ir prašė bylas sujungti. Teismo motyvas, kad išlaidos susidarė dėl pačios atsakovės elgesio, nes ji atsakydama į pretenziją dėl skolos sumokėjimo nepateikė atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų, yra nepagrįstas, atsakovė neturėjo tokios prievolės, be to, dalis atsiskaitymų su ieškove buvo atlikti bankiniais pavedimais, todėl bankroto administratorius juos galėjo nustatyti, o ne reikšti nepagrįstą ieškinį.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė, atstovaujama advokato, prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

10.1 Beveik visų ieškovės kreditorių reikalavimai susidarė prieš ginčijamų sandorių sudarymą arba jų sudarymo metu. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ginčo šalys, sudarydamos ginčijamus įskaitymo sandorius, buvo nesąžiningos. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų, žinojusių realią (blogą) ieškovės turtinę padėtį. 2016 m. rugpjūčio 23 d. pranešime dėl bankrutuojančios UAB „Transgija“ turto perdavimo V. L. patvirtino, kad bendrovė nuo 2013 m. ūkinės komercinės veiklos nevykdė, nuo 2013 m. įmonė darbuotojų neturėjo, atlyginimų nemokėjo. Ieškovės turtinė padėtis nuolat blogėjo, į apskaitą buvo įtraukiamas vis didesnis veiklos nuostolis, tačiau į balansą dirbtinai buvo įtraukiamas kaip didelės vertės turtas atsargos ir pirkėjų įsiskolinimas. Iš esmės visas ieškovės balanse įrašytas turtas buvo nelikvidžios transporto priemonių detalės. Nelikvidus turtas bankroto procese buvo parduotas dviem pirkėjams už jų pasiūlytą bendrą kainą – 2 012,5 Eur. Anot ieškovės, UAB „Transgija“ 2013 m. pradžioje jau buvo nemoki.

10.2 Šalis sieję sandoriai yra komerciniai sandoriai, todėl teismas pagrįstai priteisė ieškovės prašomas priteisti palūkanas.

10.3 Ieškovės nuomone, atsakovės UAB „Transeuro Group“ bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl pačios atsakovės veiksmų – atsakydama į ieškovės pretenziją dėl skolos sumokėjimo ji nepateikė ieškovei įskaitymo aktų, jie buvo pateikti tik jau pradėtoje byloje, dėl to ieškovė turėjo tikslinti ieškinį.

11. 2018 m. spalio 10 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas apeliančių atstovo advokato Dovydo Cvetkovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kartu su prašymu pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai, t. y. mokėjimo nurodymai, PVM sąskaitos faktūros, sutartys dėl teisinės pagalbos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14. Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovės ir atsakovių dėl 2013 m. sausio 4 d., sausio 4 d., sausio 25 d. ir vasario 15 d. sudarytų sandorių – tarpusavio skolų užskaitymo sutarčių / pažymos, t. y. dėl 2013 m. sausio 4 d. trišalės tarpusavio skolų užskaitymo sutarties, sudarytos tarp UAB „Transgija“, V. J. IĮ ir UAB „Transeuro Group“, dėl 2013 m. sausio 4 d. tarpusavio skolų užskaitymo sutarties, sudarytos tarp UAB „Transgija“ ir UAB „Transeuro Group“, dėl 2013 m. sausio 25 d. tarpusavio skolų užskaitymo pažymos, sudarytos tarp UAB „Transgija“, UAB „Jakų logistikos centras“ ir UAB „Transeuro Group“, ir dėl 2013 m. vasario 15 d. trišalės tarpusavio skolų užskaitymo sutarties, sudarytos tarp UAB „Transgija“, V. J. IĮ ir UAB „Transeuro Group“. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinio reikalavimus, minėtus sandorius pripažino negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Apeliantės su tokiu teismo sprendimu nesutinka, jų nuomone, pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais nėra, nes nagrinėjamu atveju neegzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos.

15. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

16. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu nuo jų sudarymo momento. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog, anot apeliančių, nagrinėjamu atveju neegzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, nes ginčijami sandoriai kitų ieškovės kreditorių teisių nepažeidė, ginčijamus sandorius (išskyrus 2013 m. vasario 15 d. sandorį) ieškovė privalėjo sudaryti, be to, nenustatyta, kad šalys, sudarydamos ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningos.

Dėl kitų kreditorių teisių pažeidimo, sudarius ginčijamus sandorius

18. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

19. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

20. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017).

21. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. 2013 m. sausio 4 d.–vasario 15 d., ieškovė jau buvo nemoki. Anot jų, tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams – 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės balansui, pelno-nuostolių ataskaitai, ieškovės banko sąskaitos išrašui, kurie patvirtina, jog įmonės finansinė būklė per 2012 m. buvo pagerėjusi, įmonė turėjo ne tik kreditorių, bet ir debitorių, gavo pajamų, atsiskaitinėjo su savo kreditoriais, mokėjo mokesčius, darbo užmokestį darbuotojams, vykdė įprastą veiklą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei padarytoms išvadoms, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

22. Nagrinėjamos civilinės bylos duomenimis nustatyta, jog kai kurios ieškovės skolos kai kuriems jos kreditoriams, kurių reikalavimai vėliau buvo patvirtinti ir BUAB „Transgija“ 2016 m. iškeltoje bankroto byloje (3 t., b. l. 108, 109–110), atsirado dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, t. y.: 326,70 Lt skola UAB saugos tarnybai „Argus“ (3 t., b. l. 33–35, mokėjimai pagal PVM sąskaitas faktūras turėjo būti atlikti iki 2012 m. rugsėjo 10 d., spalio 8 d., gruodžio 10 d.); 114,96 Lt skola UAB „Algrima“ (3 t., b. l. 38–40, mokėjimas pagal PVM sąskaitą faktūrą turėjo būti atliktas iki 2012 m. spalio 22 d.); 45,44 Lt skola UAB „B&B Tools Lietuva“ (3 t., b. l. 42–43, mokėjimai pagal PVM sąskaitas faktūras turėjo būti atlikti iki 2012 m. gruodžio 23 d. ir 28 d.); 9 077,73 Lt skola UAB „Latakko“ (3 t., b. l. 45–49, mokėjimai pagal PVM sąskaitas faktūras turėjo būti atlikti iki 2012 m. spalio 29 d., gruodžio 8 d., gruodžio 9 d.); 438,50 Lt skola UAB „Top Clean“ (3 t., b. l. 62, 64, 65, mokėjimai pagal PVM sąskaitas faktūras turėjo būti atlikti iki 2012 m. lapkričio 15 d., gruodžio 14 d., gruodžio 15 d.); 277,43 Lt skola UAB „Europart“ (3 t., b. l. 68, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1538-729/2013, mokėjimas pagal 2012 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą turėjo būti atliktas per 30 kalendorinių dienų); 754,20 Lt skola UAB „Inkomlita“ (3 t., b. l. 89–92, mokėjimas pagal PVM sąskaitą faktūrą turėjo būti atliktas iki 2013 m. sausio 2 d.); 8 Lt skola UAB „Koprestas“ (3 t., b. l. 99, mokėjimas pagal PVM sąskaitą faktūrą turėjo būti atliktas iki 2011 m. balandžio 13 d.); 1 573 Lt skola UAB „Automalūnas“ (3 t., b. l. 101–105, mokėjimai pagal PVM sąskaitas faktūras turėjo būti atlikti iki 2012 m. lapkričio 25 d., lapkričio 28 d., lapkričio 29 d., gruodžio 5 d., gruodžio 13 d.).

23. Be to, ieškovė Vilniaus miesto savivaldybei už 2011–2012 m. laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 15 d. privalėjo sumokėti, tačiau nesumokėjo 4 108,08 Lt žemės mokesčio (5 t., b. l. 61–62). Nors ši skola Vilniaus miesto savivaldybei iš ieškovės buvo priteista tik 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu už akių, t. y. jau po ginčijamų sandorių sudarymo, tačiau neabejotina, jog apie prievolę, nustatytą teisės aktų, sumokėti žemės mokestį ieškovė žinojo dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, šią prievolę ji turėjo įvykdyti iki 2012 m. lapkričio 15 d., tačiau jos neįvykdė, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė Vilniaus miesto savivaldybei buvo skolinga 4 108,08 Lt.

24. Iš byloje esančio VMI 2013 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-7755 ir prie jo pridėtos prievolių ataskaitos (5 t., b. l. 11–13) taip pat matyti, jog nors sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo (t. y. UAB „Transgija“) sąskaitos (sąskaitų) ir buvo priimtas jau po trijų ginčijamų sandorių sudarymo, tačiau taip pat matyti, jog ieškovės 20 403,07 Lt įsiskolinimas VMI susidarė už 2010–2012 m. mokestinį laikotarpį. Byloje esantys ieškovės banko sąskaitos išrašai (5 t., b. l. 5–8, 84–98) patvirtina, jog 2013 m. sausio mėn. pradžioje priverstinai buvo nurašomas ieškovės įsiskolinimas VMI ir VSDFV už 2012 m.

25. Taip pat nustatyta, jog buvę ieškovės darbuotojai V. Č., A. G., P. G., N. M. bei A. T. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su 2013 m. vasario 15 d. ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, kadangi pastaroji 2013 m. vasario mėn. dar nebuvo šiems darbuotojams sumokėjusi darbo užmokesčio už 2012 m. gruodžio mėn. (2 t., b. l. 62–89). Darbo užmokesčio už 2012 m. gruodžio mėn. žiniaraščio Nr. 12 duomenimis (2 t., b. l. 82), V. Č. priklausė išmokėti 450,50 Lt darbo užmokesčio; A. G. – 783,92 Lt darbo užmokesčio; P. G. – 850 Lt darbo užmokesčio; N. M. – 905 Lt darbo užmokesčio; A. T. – 824,50 Lt darbo užmokesčio. Kai kurių šių darbuotojų (pavyzdžiui, A. G., P. G., A. T.) reikalavimai nebuvo patenkinti iki pat bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

Žemesnės instancijos teismas

26. Taigi, šie anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, jog ieškovės įsiskolinimai savo komercinės veiklos partneriams – kitiems juridiniams asmenims, savo buvusiems darbuotojams, Vilniaus miesto savivaldybei bei valstybės biudžetui susidarė dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo ir aukštesnės eilės kreditorių nei atsakovės, t. y. įmonės darbuotojai, mokesčius ir kitas įmokas surenkančios įstaigos. Apeliacinės instancijos teismas galėtų pritarti apeliančių argumentui, jog ginčijami sandoriai nepažeidė kitų ieškovės kreditorių teisių, tik tuo atveju, jeigu ginčijamų sandorių sudarymo metu ar po to greitu laiku ieškovė būtų atsiskaičiusi ir su kitais savo kreditoriais, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog daugumos anksčiau aptartų kreditorių finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti net ir iki 2016 m., kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla.

27. Apeliantės teigia, jog, pagal ieškovės 2012 m. gruodžio 31 d. balansą, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė tik 40 423 Lt, o turto įmonė turėjo net už 440 000 Lt sumą. Tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pateiktas ne vienas UAB „Transgija“ 2012 m. gruodžio 31 d. balansas (2 t. b. l. 122, 6 t., b. l. 20, 21, 23), jie buvo sukurti skirtingomis datomis (2013 m. sausio 16 d., vasario 6 d., vasario 19 d.) ir pasirašyti skirtingų asmenų (direktoriaus N. Š. arba direktoriaus V. L.). Įmonės 2012 m. gruodžio 31 d. balanse, kuris buvo pateiktas ir Juridinių asmenų registrui (2 t., b. l. 122), nurodyta, jog įmonė turto turėjo už 1 519 822 Lt sumą, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 176 572 Lt sumą, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 139 572 Lt dydžio. Skiltyje „Pastabos Nr.“ ranka įrašytos visiškai kitokios sumos, t. y. nurodyta, jog įmonė turto iš viso turėjo už 440 171 Lt sumą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 40 423 Lt. Kas minėtame balanse ranka įrašė nurodytas sumas, kuriomis apeliuoja apeliantės, nėra aišku. Tokios sumos nė viename kitame įmonės 2012 m. gruodžio 31 d. balanse neatsispindi. 2013 m. sausio 16 d. sudarytame ir direktoriaus N. Š. pasirašytame 2012 m. gruodžio 31 d. balanse (6 t., b. l. 21) bei 2013 m. vasario 19 d. sudarytame ir direktoriaus V. L. pasirašytame 2012 m. gruodžio 31 d. balanse (6 t., b. l. 20) nurodytos sumos sutampa su sumomis balanse, kuris buvo pateiktas ir Juridinių asmenų registrui (2 t., b. l. 122). Tačiau byloje yra ir 2013 m. vasario 6 d. sudarytas bei direktoriaus N. Š. pasirašytas įmonės 2012 m. gruodžio 31 d. balansas (6 t., b. l. 23), kuriame nurodyta, jog įmonė turto turėjo už 196 307 Lt sumą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 143 479 Lt sumą. Anot apeliančių ir vėlesnio ieškovės direktoriaus V. L. (5 t., b. l. 43–45), šis direktoriaus N. Š. pasirašytas įmonės 2012 m. gruodžio 31 d. balansas (6 t., b. l. 23) yra suklastotas ir neatspindi tikrosios įmonės finansinės padėties, buvusios 2012 m. pabaigoje. Tačiau pažymėtina, jog atliekant UAB „Transgija“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą (2 t., b. l. 90–105) specialistui buvo užduotas klausimas: „Ar UAB „Transgija“ 2013 m. vasario 6 d. „2012 m. gruodžio 31 d.“ sudarytame ir Klaipėdos apygardos teismui pateiktame balanse pateikė teisingus duomenis apie įmonės turtą ir nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus? Jei ne, tai kokie duomenys, kokioje eilutėje yra neteisingi?“ Atsakydama į šį klausimą vyriausioji specialistė A. B. pažymėjo, jog UAB „Transgija“ (direktorius N. Š.) 2012 metų finansinių ataskaitų rinkinio ataskaitoje „Balansas“ (sudarytoje 2013 m. vasario 6 d.) nurodė duomenis apie turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus, kurie skyrėsi nuo UAB „Transgija“ (vyr. finansininkė L. L.) 2012 metų gruodžio mėn. apskaitos registre „Bandomas balansas“ nurodytų duomenų ir nuo UAB „Transgija“ (direktorius V. L.) 2012 metų finansinių ataskaitų rinkinio ataskaitoje „Balansas“ (sudarytoje 2013 m. kovo 25 d. ir 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateiktoje VĮ Registrų centrui) nurodytų duomenų, tačiau vyriausioji specialistė A. B. nekonstatavo, kad 2013 m. vasario 6 d. direktoriaus N. Š. sudarytame įmonės 2012 m. gruodžio 31 d. balanse būtų buvę pateikti neteisingi ir suklastoti duomenys apie įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus, kuris įmonės 2012 m. gruodžio 31 d. balansas atspindi realią ieškovės turtinę padėtį, buvusią 2012 m. gruodžio 31 d., nepasisakyta. Kad Juridinių asmenų registrui pateiktas 2012 m. gruodžio 31 d. balansas (2 t., b. l. 122), kuriame buvo nurodyta, jog įmonė turto turėjo už 1 519 822 Lt sumą, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė tik 176 572 Lt sumą, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 139 572 Lt dydžio, gali būti netikslus, leidžia daryti prielaidas pačių atsakovių pozicija remtis minėtame balanse ranka įrašytomis visiškai kitokiomis sumomis, t. y. kad įmonė turto iš viso turėjo už 440 171 Lt sumą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 40 423 Lt. Aplinkybę, kad ieškovės balansai neatspindėjo realios jos finansinės padėties ir kad įmonės finansinė padėtis nebuvo gera, kaip kad apeliuoja atsakovės, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Pavyzdžiui, buvęs ieškovės UAB „Transgija“ akcininkas Tomas Rakevičius, kuris yra ir atsakovių UAB „Transeuro Group“ bei UAB „Jakų logistikos centras“ direktorius, 2014 m. gegužės 28 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 39–41), be kita ko, parodė, kad ieškovė UAB „Transgija“ atsakovei UAB „Jakų logistikos centras“ buvo skolinga jau nuo 2012 m. pradžios. Būdamas UAB „Transeuro Group“ bei UAB „Jakų logistikos centras“ direktoriumi matė, kad UAB „Transgija“ prasidėjo įvairios problemos dėl pinigų, atsirado įvairių įsiskolinimų. Buvęs UAB „Transgija“ direktorius V. L. bankroto administratoriui 2016 m. rugpjūčio 23 d. bei rugsėjo 5 d. rašė (5 t., b. l. 15, 16), jog įmonei priklausančios prekės (autodetalės) yra nelikvidžios. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartyje, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla (1 t., b. l. 7–8), pažymėta, jog atsakovė teismui pateikė 2016 m. gegužės 27 d. balansą, iš kurio matyti, kad įmonė turi turto už 352 590 Eur, skolos sudaro 73 652 Eur, t. y. formaliai įmonė yra moki, tačiau įmonės vadovas V. L. paaiškino, kad balansas neatspindi tikrosios įmonės finansinės padėties, t. y. balanse nurodyta, kad įmonė turi trumpalaikio turto už 347 299 Eur (tai atitinka 1 199 153,90 Lt), tačiau iš esmės tai yra užsigulėjusios, nelikvidžios prekės, įsigytos prieš daugiau negu 15 m., todėl tokių prekių utilizavimas iš esmės kainuos brangiau, negu iš to bus gauta nauda. Balanse prie ilgalaikio materialiojo turto yra priskirtas 2 102 Eur likutinės vertės automobilis, kuris yra pavogtas prieš 10 m. Įmonė veiklą nutraukė 2013 m. pradžioje. Byloje taip pat yra duomenų, jog 2004 m. vasario 6 d. UAB „Transgija“ direktorius S. T. iš tiesų kreipėsi į Klaipėdos miesto 2-ąjį policijos komisariatą, pranešė, kad buvo pavogtas įmonei priklausantis automobilis „Volkswagen Charan“, 58 279,27 Lt vertės (5 t., b. l. 49). Taip pat byloje yra UAB „Transgija“ akcininko M. K. 2013 m. vasario 8 d. pareiškimas (5 t., b. l. 126), kuriuo prašoma Klaipėdos apygardos teismo neįtraukti automobilio „Volvo XC70“ į UAB „Transgija“ turtą, kadangi šį automobilį jis iš įmonės nusipirko 2010 m. liepos 28 d. Iš to, kas aptarta, matyti, jog ieškovės balansai buvo sudaromi taip, kad jie neatspindėjo tikrosios realios įmonės turtinės padėties, ir neįrodo geros įmonės finansinės padėties, nes įmonės balanse daug metų buvo dar 2004 m. pavogtas įmonės automobilis, taip pat į įmonės balansą buvo įtrauktas automobilis, kuris 2010 m. buvo parduotas įmonės akcininkui, įmonės turimos prekės buvo nelikvidžios, bankroto proceso metu parduotos vos už 2 012,5 Eur.

28. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog iš ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu, t. y. 2013 m. sausio–vasario mėn., įmonė gavo virš 25 000 Lt pajamų, atsiskaitinėjo su kreditoriais, dengė darbuotojams darbo užmokesčio skolas, mokėjo mokesčius, vykdė įprastą veiklą. Tačiau iš byloje esančių ieškovės banko sąskaitos išrašų (4 t., b. l. 146–150, 96, 5 t., b. l. 5–8, 84–98) matyti, jog nors ieškovė 2013 m. sausio–vasario mėn. ir gavo tam tikras pinigų sumas iš savo debitorių, tačiau taip pat matyti, jog iš piniginių sumų, gautų iš debitorių, priverstinai iš karto buvo nurašomos ieškovės skolos už 2012 m. VSDFV bei VMI, kai kuriems darbuotojams darbo užmokestis buvo mokamas tik už užpraėjusį mėnesį, pavyzdžiui, 2012 m. gruodžio 3 d. darbo užmokestis įmonės darbuotojams buvo mokamas tik už 2012 m. spalio mėn., 2013 m. sausio 17 d. darbo užmokestis įmonės darbuotojams buvo mokamas tik už 2012 m. lapkričio mėn. Be to, anksčiau aptarta, jog Klaipėdos apygardos teisme 2016 m. ieškovei iškėlus bankroto bylą, įmonės vadovas V. L. paaiškino, kad įmonė veiklą nutraukė dar 2013 m. pradžioje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės banko sąskaitos išrašas, kuriuo remiasi apeliantės, tikrai nepatvirtina, jog 2013 m. ieškovė ir toliau vykdė įprastą komercinę veiklą, nes tai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, be to, 2013 m. sausio mėn. pabaigoje su ieškove buvo nutraukta sutartis dėl komercinių patalpų nuomos, įmonės darbuotojai nebegalėjo patekti į savo darbo vietą, atlikti savo darbo funkcijų, darbuotojai buvo atleidžiami iš darbo. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė savo komercinės veiklos nuo 2013 m. pradžios nebevykdė, ir paneigia apeliančių argumentus, kad ieškovė neva ir toliau 2013 m. vykdė savo įprastą veiklą.

29. Taip pat apeliantės, bandydamos įrodyti pakankamai gerą ieškovės finansinę padėtį 2013 m., akcentuoja, jog 2013 m. UAB „Transgija“ net du kartus buvo bandoma iškelti bankroto bylą, bet ji nebuvo iškelta, nes ieškovė atsiskaitė su kreditoriais. Nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-962-524/2013 vis dėlto buvo nutarta pagal UAB „Inkomlita“ ieškinį UAB „Transgija“ iškelti bankroto bylą dėl nemokumo. Buvę įmonės darbuotojai 2013 m. vasario 20 d. taip pat kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Transgija“, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1009-524/2013 atsisakyta priimti ieškovų V. Č., A. G., P. G., N. M., A. T. ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Transgija“, teismui nustačius, jog Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-962-524/2013 UAB „Transgija“ jau iškėlė bankroto bylą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o dėl nutarties iškelti bankroto bylą yra paduotas atskirasis skundas. 2013 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-962-524/2013 teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis, kuria UAB „Transgija“ buvo iškelta bankroto byla, buvo panaikinta ir nutarta klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti žodinio proceso tvarka teismo posėdyje, paaiškėjus aplinkybėms, jog byloje pateikti duomenys gali neatitikti faktinės įmonės finansinės padėties. 2013 m. kovo 26 d. nutartimi ieškovės UAB „Inkomlita“ ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Transgija“ paliktas nenagrinėtas, kadangi UAB „Inkomlita“ ieškinio atsisakė. Kaip matyti, bankroto byla UAB „Transgija“ 2013 m. nebuvo iškelta ne dėl to, jog teismas būtų konstatavęs, kad UAB „Transgija“ yra moki, o esant kitiems CPK numatytiems pagrindams, t. y. teismo žinioje jau esant bylai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu bei ieškovei UAB „Inkomlita“ atsisakius ieškinio.

30. Iš to, kas anksčiau aptarta, matyti, jog net ir buvusiam įmonės akcininkui buvo gerai žinoma, kad jau 2012 m. ieškovė turėjo finansinių sunkumų, pradelstų įsiskolinimų. Anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, jog ieškovė jau 2012 m. pabaigoje turėjo pradelstų įsiskolinimų savo kreditoriams, laiku nebemokėjo atlyginimo darbuotojams, kai kuriems darbuotojams darbo užmokestis buvo mokamas tik už užpraėjusį mėnesį, skolos valstybės biudžetui iš ieškovės banko sąskaitos buvo nuskaitomos priverstinai. Nors 2013 m. sausio mėn. ieškovė atsiskaitė su kai kuriais savo kreditoriais (pavyzdžiui, UAB „Wurth Lietuva“, UAB „Inter Cars Lietuva“, UAB „Bitė Lietuva“ ir kt., 4 t., b. l. 146–150), tačiau tokių kreditorių, kaip UAB saugos tarnyba „Argus“, UAB „Algrima“, UAB „B&B Tools Lietuva“, UAB „Latakko“, UAB „Top Clean“, UAB „Europart“, UAB „Inkomlita“, UAB „Koprestas“, UAB „Automalūnas“, finansiniai reikalavimai taip ir liko nepatenkinti, jų finansiniai reikalavimai, susidarę dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, buvo patvirtinti ieškovei 2016 m. iškėlus bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia 2012 m. pabaigoje susidariusi situacija rodo, jog ieškovės finansinė padėtis prieš ginčijamų sandorių sudarymą jau buvo itin sunki, ieškovė jau buvo nemoki ir atsiskaityti su visais savo kreditoriais realios galimybės nebeturėjo. Ginčijamais sandoriais atsiskaitant tik su atsakovėmis ir suteikiant joms pirmenybę gauti ieškovės prievolių įvykdymą, buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės.

Dėl ginčijamų sandorių sudarymo (ne)privalomumo

31. Anot apeliančių, pirmuosius tris ginčijamus sandorius, sudarytus 2013 m. sausio 4 d., sausio 4 d. ir sausio 25 d., buvo privaloma sudaryti, kadangi ieškovė turėjo vykdytinų prievolių atsakovėms ir privalėjo jas vykdyti, o atsakovės dėl jų priverstinio įvykdymo galėjo kreiptis į teismą, tačiau pasirinko kitą įvykdymo būdą – įskaitymą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas galėjo ieškinį tenkinti tik dėl ginčijamo 2013 m. vasario 15 d. sandorio, kuriuo įskaityta prievolė, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs.

32. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitydamas su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, net ir esant susiklosčiusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

33. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovės nenurodė ir neįrodinėjo, o teismas nenustatė, kad šalys ginčijamus sandorius būtų privalėjusios sudaryti. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka.

34. Apeliantės privalėjimą sudaryti ginčijamus 2013 m. sausio 4 d., sausio 4 d. ir sausio 25 d. sandorius motyvuoja tuo, jog ieškovė, kaip skolininkė, turėjo skolinių įsipareigojimų ginčijamų sandorių šalims – atsakovėms UAB Transeuro Group“, V. J. IĮ bei UAB „Jakų logistikos centras“. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, prievolių turėjimas atsakovėms nepagrindžia būtinumo sudaryti ginčijamus sandorius. Neįvykdytų prievolių ieškovė, kaip skolininkė, turėjo ir kitiems savo kreditoriams, kuriuos įstatymas pripažįsta esant aukštesnės eilės kreditoriais, t. y. darbuotojai, mokesčių, kitų įmokų į valstybės biudžetą surinkėjai. Sudaryti ginčijami sandoriai ieškovės finansinės padėties niekaip nepagerino, neužtikrino galimybės ieškovei atkurti savo mokumą ir sėkmingai toliau vykdyti komercinę veiklą, atsiskaityti su kitais savo kreditoriais. Ginčijami sandoriai buvo naudingi tik atsakovėms.

Dėl šalių nesąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius

35. Nesąžiningumo prezumpcijos nustatytos CK 6.67 straipsnyje. Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo; skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.); skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su juridinių asmenų asociacija ar kitokiu susivienijimu, kurio narys jis yra, ir pan.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).

37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčijamus sandorius sudarė susiję asmenys, t. y. atsakovių UAB „Transeuro Group“ ir UAB „Jakų logistikos centras“ direktorius Tomas Rakevičius yra buvęs UAB „Transgija“ akcininkas. Visus keturis ginčijamus sandorius UAB „Transeuro Group“ vardu pasirašė S. T., tuo pat metu UAB „Transgija“ akcininkas (ir buvęs vadovas), kuris neabejotinai puikiai žinojo įmonės, kurios dalyvis yra, finansinę padėtį. Du iš keturių ginčijamų sandorių UAB „Transgija“ vardu pasirašė finansininkė L. L., tuo pat metu ir UAB „Jakų logistikos centras“ vyr. buhalterė, kuri neabejotinai puikiai žinojo įmonės finansinę padėtį. Vieną iš keturių ginčijamų sandorių UAB „Transgija“ vardu po nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo pasirašė prieš kelias dienas bendrovės direktoriumi paskirtas V. L., buvęs juristas, tuo pat metu UAB „Jakų logistikos centras“ juristas, kuris neabejotinai puikiai žinojo realią įmonės finansinę padėtį. V. J. IĮ savininkas V. J. teisme pripažino, kad žinojo, jog UAB „Transgija“ finansinė padėtis yra sunki. Be to, ginčijamas 2013 m. vasario 15 d. sandoris buvo sudarytas dėl tuo metu dar neegzistavusios prievolės (to neneigia ir apeliantės). Esant tokioms aplinkybėms, teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų, žinojusių realią, itin sunkią ieškovės finansinę padėtį, ir tai įrodo atsakovėms ir ieškovei atstovavusių asmenų nesąžiningumą.

38. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja visos, tarp jų ir apeliančių ginčijamos, actio Pauliana taikymo sąlygos. Esant visoms būtinoms sąlygoms, teisėtai ir pagrįstai taikytas CK 6.66 straipsnis ir ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu nuo jų sudarymo momento.

Dėl palūkanų priteisimo

39. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Transeuro Group“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovei iš atsakovės palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą. Anot apeliantės, nesąžininga reikalauti sumokėti palūkanas už vėlavimą tuo pagrindu, kad po 5 metų sandoriai pripažinti negaliojančiais.

40. Šalys prievoles turi vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Nuo termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimo dienos iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui skaičiuotinos CK 6.210 straipsnyje nurodytos palūkanos, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta kitokio palūkanų dydžio.

41. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai (straipsnio redakcija, galiojusi ginčijamų sandorių sudarymo metu).

42. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).

43. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys – ieškovė ir atsakovė UAB „Transeuro Group“ buvo ūkio subjektai, jas siejo komerciniai sandoriai, t. y. ieškovė teikė paslaugas atsakovei, už teikiamas paslaugas buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurių atsakovė laiku neapmokėjo. Atsakovė UAB „Transeuro Group“ žinodama, kad yra skolinga ieškovei, sudarydama ginčijamus sandorius turėjo numatyti ir galimas tokio nesąžiningo veikimo pasekmes ateityje, t. y. kad nesąžiningi sandoriai gali būti panaikinti, todėl ji privalo prisiimti ir iš tokios situacijos kylančias pareigas – sumokėti ieškovei palūkanas už piniginių prievolių tinkamą ir savalaikį neįvykdymą. Nėra duomenų, kad komercinių sandorių šalys būtų buvusios susitarusios dėl palūkanų, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės palūkanas vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

44. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Transeuro Group“ taip pat nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti šiai atsakovei teisinės pagalbos išlaidų, kurias atsakovė turėjo teikdama atsiliepimą į ieškovės pradinį ieškinį dėl skolos priteisimo. Anot apeliantės, ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes pareiškė antrąjį ieškinį, neatsisakiusi pirmojo, ir prašė bylas sujungti.

45. Nustatyta, jog ieškovė, sužinojusi aplinkybes, kad 2013 m. sausio–vasario mėn. buvo sudaryti įskaitymo sandoriai, savo pradinį ieškinį atsakovei UAB „Transeuro Group“ dėl skolos norėjo patikslinti, o ne reikšti naują ieškinį. Pirmosios instancijos teismas atsisakė patikslintą ieškinį priimti. Ir tik tada ieškovė kreipėsi į teismą su nauju ieškiniu actio Pauliana pagrindu ir prašė bylas sujungti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybes, konstatavo, jog vis dėlto ieškinys actio Pauliana pagrindu yra susijęs su pradiniu ieškiniu dėl skolos, pradinio ieškinio dėl skolos dalis yra actio Pauliana pagrindu pateikto ieškinio dalis. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovė savo teises gynė elgdamasi procesiškai nesąžiningai.

46. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

47. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovės UAB „Transeuro Group“ išlaidos, susijusios su atsiliepimo į ieškinį dėl skolos parengimu, susidarė dėl pačios atsakovės elgesio iki teisminio ginčo, nes ji, atsakydama į ieškovės pretenziją dėl skolos sumokėjimo, nepateikė atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų, įskaitymo aktus pateikė tik iškėlus civilinę bylą dėl skolos priteisimo, dėl to ieškovė turėjo keisti pažeistų teisių gynimo būdą ir keisti ieškinį. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka. Nustatyta, jog ieškovei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui nebuvo pateikti jokie duomenys apie ginčijamų sandorių sudarymą. Vykdydamas savo pareigą, nustatęs, jog, pagal turimus duomenis, atsakovė UAB „Transeuro Group“ yra skolinga ieškovei, bankroto administratorius kreipėsi į pastarąją, reikalaudamas sumokėti skolą. Jeigu jau tuo metu atsakovė būtų pateikusi ieškovei sandorių kopijas, kuriais remdamasi manė, jog nėra skolinga ieškovei, neabejotina, bankroto administratorius nebūtų reiškęs ieškinio dėl skolos, o būtų iš karto pasirinkęs kitą ieškinio pagrindą – sandorių pripažinimą negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, tad atsakovei nebūtų reikėję teikti atsiliepimo į ieškinį dėl skolos. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju atsakovės UAB „Transeuro Group“ išlaidos susidarė būtent dėl pačios atsakovės netinkamo procesinio elgesio, todėl buvo pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir jai nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes ištyrė ir įvertino teisingai, materialines bei procesines teisės normas taikė tinkamai, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Pažymėtina, jog kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi šalių ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

50. Apeliacinį skundą atmetus, apeliančių turėtos bylinėjimosi išlaidos joms neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

51. Nors ieškovė teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme būtų turėjusi bylinėjimosi išlaidų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Irma ČuchrajKristina DomarkienėErinija Kazlauskienė