Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-1748-949/2017 pagal pareiškėjo antstolio R. K. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, suinteresuoti asmenys A. K. ir G. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo skirti baudą vykdymo procese pagrįstumo ir teisėtumo. Antstolis R. K. 2017 m. sausio 3 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, kuriame konstatavo, jog skolininkė G. K. nevykdo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarties dėl skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos, numatytos 1.1–1.9 punktuose, bei antstolio įpareigojimų, nenurodė savo veiksmus pateisinančių objektyvių priežasčių. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CKP) 771 straipsniu prašo skirti skolininkei G. K. baudą (b. l. 1).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. vasario 3 d. nutartimi antstolio R. K. siūlymą taikyti sankcijas už sprendimo nevykdymą atmetė ir baudos suinteresuotam asmeniui G. K. neskyrė (b. l. 20–22). Teismas nurodė, kad įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomumo principas reiškia, kad teismo procesiniame sprendime esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys, nes teismo procesinio sprendimo nevykdymas vertintinas ne tik kaip išieškotojo teisių pažeidimas, bet ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Šis civilinio proceso principas išlygų nenumato, taigi jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisinamas įsiteisėjusio ir įmanomo įvykdyti teismo procesinio sprendimo nevykdymas. Jeigu atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės. Taigi teismas, nustatęs, kas skolininkas sprendimo neįvykdė, gali skirti jam iki 300 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.Teismas nustatė, kad vykdomoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis vykdo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-4018-949/2016 dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo. Nagrinėjamu atveju išieškotojas A. K. siekia teismo nutarties, kuria patvirtinta skyrium gyvenančios G. K. bendravimo su nepilnamečiais vaikais, vykdomo priverstinai. Skolininkė G. K. prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, susijusius su bendravimu su vaikais, tačiau šių įsipareigojimų nevykdo.Teismas pažymėjo, jog teismo nutartimi nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimas siejamas su tėvo ar motinos, su kuriuo vaikas negyvena, vidine valios išraiška ir tokį sprendimą neįmanoma priverstinai įvykdyti. Nors šiuo atveju ir buvo pradėtas priverstinis teismo sprendimo vykdymo procesas, tačiau šios kategorijos bylose negalimas prievartinis teismo sprendimo vykdymo realizavimas, įpareigojant skyrium nuo vaikų gyvenantį tėvą bendrauti su vaikais. Tokio pobūdžio bylose sankcijos už teismo sprendimo nevykdymą gali būti taikomos tuo atveju, jei tėvas, su kuriuo nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, trukdo kitam iš tėvų įgyvendinti savo teisę matytis ir bendrauti su vaikais.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės ? tenkinti antstolio R. K. pareiškimą ir skirti G. K. baudą (b. l. 27–29). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo posėdyje G. K. patvirtino, kad nevykdo teismo nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais, todėl teismas turėjo jai skirti baudą.Nepagrįsti teismo argumentai, kad bauda dėl teismo sprendimo nevykdymo gali būti skirta tik tėvui, kuris trukdo kitam tėvui įgyvendinti teismo nustatytą tvarką. Nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normoms, reglamentuojančioms tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu, paneigia motinos pareigą bendrauti su vaikais, jais rūpintis. Nagrinėjamu atveju G. K. ir toliau nevykdo teismo sprendimo, jaučiasi nebaudžiama.Atsiliepimais į atskirąjį skundą pareiškėjas antstolis R. K. prašo tenkinti atskirąjį skundą (b. l. 32–33). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismo nutartimi G. K. įsipareigojo pasiimti vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir bendrauti su jais, tačiau nevykdo teismo nutarties. Nustatęs šias aplinkybes antstolis kreipėsi į teismą dėl CPK 771 straipsnyje numatytų sankcijų taikymo.Tėvai turi pareigą auklėti savo vaikus, tėvai negali atsisakyti nuo tėvų teisių ir pareigų vaikų atžvilgiu. Įstatymai numato, kad tėvų valdžia vykdoma priverstinai, todėl mažamečių vaikų mama G. K. nevykdo teismo nutarties, nepasiimdama vaikų sutartu laiku, nebendraudama su jais, ji visiškai neprisideda prie vaikų auklėjimo ir ugdymo, nemokėdama viso priteisto išlaikymo, nepanaudoja tėvų valdžios, ir jai turi būti taikoma teisinė atsakomybė. Tokiu savo elgesiu skolininkė pažeidžia vaikų interesus, nes nesusitinka ir nebendrauja su vaikais, taip praranda tarpusavio vaikų ir motinos ryšys, kurį saugo tiek nacionaliniai, tiek ir tarptautiniai teisės aktai.Nesutinka su teismo išvada, kad negali būti priverstine tvarka vykdomi tokie teismo sprendimai, palaiko atskirojo skundo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Įvertinus byloje esančius bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad A. K. ir G. K. yra dviejų nepilnamečių vaikų – I. K. ir M. K. – tėvai. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-326-841/2015 nutraukta A. K. ir G. K. santuoka, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu A. K., patvirtinta skyrium gyvenančios vaikų motinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4018-949/2016 patvirtinta A. K. ir G. K. sudaryta taikos sutartis, kurioje keista Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu nustatyta bendravimo tvarka. Remiantis įsiteisėjusia teismo nutartimi 2016 m. lapkričio 25 d. išduotas vykdomasis dokumentas dėl bendravimo tvarkos, kuriame išieškotoju nurodomas A. K., o skolininkė – G. K.. Pagal šį vykdomąjį dokumentą antstolio R. K. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini).Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartis yra įsiteisėjusi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šis teismo procesinis sprendimas sukuria CPK 18 straipsnyje nurodytus padarinius, t. y. jis turi būti privalomai vykdomas. Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Tačiau kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad privalomąjį sprendimo vykdymą reikia skirti nuo priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Priverstine tvarka vykdomas teismo sprendimas nėra bet kuris teismo procesinis sprendimas, kuris pagal CPK 18 straipsnį privalomas vykdyti. Ar teismo sprendimas (nutartis) yra priverstinai vykdytinas, sprendžiama pagal teismo sprendimu (nutartimi) taikytą teisės gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-378/2016). Pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai), dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai), dėl priteisimo (atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus); vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti dažniausiai sukelia teisinių padarinių patys savaime be jokios specialios jų vykdymo procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-313/2017).

Dėl skyrium gyvenančios motinos pareigos auklėti vaikus bei bendravimo tvarkos laikymosi

Teismų praktikoje pripažįstama, kad santuokos nutraukimas, tėvų gyvenimas skyrium nepanaikina jų konstitucinės pareigos rūpintis vaikais, juos auklėti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis) ir neatleidžia nuo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos abiejų tėvų pareigos vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Analogiškos tėvų pareigos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio (toliau – CK) 3.165 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu, o CK 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes auklėti vaiką, tačiau tai nesumažina kito teisės dalyvauti vaiko auklėjimo procese ir neatleidžia jo nuo šios pareigos, nes tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, vieno iš tėvų, kuris gyvena atskirai nuo vaiko, pareigų prižiūrėti vaiką ir įgyvendinti tėvų valdžią turinys nesikeičia, kinta tik jų vykdymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2013).

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nustatyta konkreti vaikų motinos G. K. bendravimo su vaikais tvarka. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog G. K. prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, susijusius su bendravimu su vaikais, kurių pagal teismui pateiktus duomenis tinkamai nevykdo, teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimas siejamas su tėvo ar motinos, su kuriuo vaikas negyvena, vidine valios išraiška ir tokį sprendimą neįmanoma priverstinai įvykdyti. Taip pat nurodė, kad šios kategorijos bylose negalimas prievartinis teismo sprendimo vykdymo realizavimas, įpareigojant skyrium nuo vaikų gyvenantį tėvą bendrauti su vaikais. Tokio pobūdžio bylose sankcijos už teismo sprendimo nevykdymą negali būti taikomos. Iš dalies sutiktina, kad nėra galimybės, teisinio pagrindo priversti tėvą ar motiną bendrauti su vaikais jei jie gera valia to nedaro. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas išimtinai į nepilnamečių vaikų interesus, visiškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymas yra tik motinos teisė, o ne pareiga.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konstitucinė tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis negali būti įgyvendinama nebendraujant su vaikais. Konkreti bendravimo tvarka nustatyta teismui patvirtinus abiejų vaikų prašymą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, todėl manytina, kad G. K. turėjo įvertinti savo galimybes bendrauti su vaikais.Atsižvelgiant į vaikų amžių (dukrai beveik 8 metai, o sūnui beveik 6 metai), teismas pripažįsta, kad tokio mažiaus vaikams yra svarbus stabilus gyvenimo ritmas, galimybė nuolat tiesiogiai bendrauti su motina ir tėvu. Nors nustatyta bendravimo tvarka pasak motinos reikalauja papildomų jos pastangų savo darbo bei atostogų grafiką derinti su nustatyta bendravimo tvarka, tačiau motinos užimtumas darbe negali būti pateisinama priežastis nesilaikyti nustatytos bendravimo tvarkos.Įvertinus byloje esančius duomenis bei teismų informacinės LITEKO duomenis dėl tarp šalių nagrinėtų ginčų yra pagrindo spręsti, kad G. K. ir A. K. tarpusavio santykiai yra įtempti ir konfliktiški, ir manytina šalys nebando rasti kompromisų dėl vaiko priežiūros bei auklėjimo, visus ginčus linkusios spręsti teisminiu būdu, pavyzdžiui, klausimas dėl G. K. bendravimo su vaikais tvarkos teisme buvo sprendžiamas kelis kartus, be to, tarp tėvų buvo kilęs ginčas dėl išlaikymo vaikams dydžio. Natūralu, kad atsiradę tėvų konfliktai neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams, tačiau tai nėra priežastis motinai riboti bendravimą su vaikais, neatleidžia jos nuo pareigos rūpintis vaikais, nesilaikyti nustatytos bendravimo tvarkos.Nors G. K. nurodė, kad ketina kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, tačiau Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų apie tai, kad ji iniciavo šiuo metu galiojančios bendravimo tvarkos pakeitimą, todėl tai neatleidžia jos nuo pareigos vykdyti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, kurioje numatyta jos bendravimo su vaikais tvarka. Be to pažymėtina, kad šalims, atsižvelgiant į vaikų interesus, tikslinga siekti gera valia spręsti tarpusavyje iškilusius klausimus.

Dėl CPK 771 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų bendroji vykdymo tvarka reglamentuojama CPK LVII skyriuje, kurio 763 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimai vykdomi laikantis bendrų šio kodekso VI dalyje nurodytų nuostatų su šiame skyriuje nurodytomis išimtimis. Jeigu atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintų Sprendimų vykdymo instrukcijų (toliau – Instrukcija) 24 punkte numatyta, kad, vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, susijusius su uždraudimu vykdyti tam tikrą veiklą arba įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo neįvykdo, antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka.Vadovaujantis CPK 771 straipsnio 6 dalimi, jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Teismas, gavęs antstolio surašytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą su prašymu skirti CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą baudą, turi iš pradžių nustatyti, kokio pobūdžio prievolė skolininkui nustatyta teismo sprendimu.CPK 771 straipsnyje nustatyti sprendimo neįvykdymo padariniai skiriasi, priklausomai nuo to, ar veiksmus, kuriuos įpareigotas atlikti ar nutraukti atsakovas, gali atlikti ar nutraukti tik jis pats, ar tai gali padaryti ir kiti asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-219/2016). CPK 771 straipsnio 6 dalies norma taikoma tuo atveju, jeigu teismas įpareigoja skolininką atlikti ar nutraukti tokius veiksmus, kuriuos gali atlikti ar nutraukti išimtinai tik pats skolininkas (pvz., susijusius su tėvų pareigų vykdymu), arba, juos atliekant kitiems asmenims, iš esmės keistųsi įvykdymo kokybė. Tokia bauda skiriama išieškotojo naudai (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad ši bauda atlieka kompensacijos funkciją, skiriama kaip satisfakcija išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės, drauge tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-219/2016). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolis kreipėsi į teismą dėl to, kad G. K. nevykdo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4018-949/2016 nustatytos bendravimo su mažamečiais vaikais tvarkos. Teismo posėdyje G. K. pripažino, kad dėl nuolat besikeičiančio darbo grafiko negali vykdyti teismo patvirtintos bendravimo tvarkos, tačiau A. K. nėra linkęs į kompromisus, ieškant abiem šalims priimtinos bendravimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad antstolio akte nėra detalizuojama kada ir kaip pasireiškė G. K. neveikimas, konkrečiai kada ir kaip ji pažeidė teismo nustatytą bendravimo tvarką, ar pažeidimų neįtakojo objektyvios priežastys, Konkrečios aplinkybės taip pat nebuvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors pripažinta, kad G. K. tinkamai nevykdė susitarimo. Nors kaip minėta apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu bauda nebuvo skirta, tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti baudą G. K. už teismo nustatytos bendravimo tvarkos nesilaikymą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad G. K. teismo patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos nevykdo tyčia, piktybiškai, kad ignoruoja teismo priimtą sprendimą ir kita. Būtina atkreipti šalių dėmesį į tą aplinkybę, jog tėvo ir motinos teisės bei pareigos savo vaikams yra lygios, o visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, nepaisant to, ar šalims teismo nutartimi buvo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka, ar ne (CK 3.156 straipsnio 1 dalis, 3.165 straipsnio 3 dalis). Bendravimo tvarkos nustatymo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Taigi šių tikslų galima pasiekti tik tuomet, kai abu tėvai bendradarbiauja ir visus klausimus, susijusius su vaikų priežiūra, sprendžia bendru sutarimu siekdami geriausių vaiko interesų.Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes iš dalies sutiktina su apelianto argumentais dėl nepakankamos motinos pareigos užtikrinti bendravimą su vaikais ir nepritartina G. K. argumentams, pasiteisinimams, kad ji ne visada turi galimybę pasirūpinti vaikais dėl darbo pobūdžio. Vaikų motina privalo pasirūpinti tuo, kad užtikrintų bendravimo su vaikais nustatytą tvarką. Jos argumentai dėl kintančio darbo grafiko nėra priežastis nesirūpinti vaikais. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes vaikų motina, turėtų išnaudoti galimybes derinti su darbdaviu darbo grafiką, atsižvelgiant į tai gera valia derinti tarpusavyje su vaiko tėvu bendravimo su vaikais tvarką, kad užtikrinti bendravimą su vaikais, jais rūpinimąsi, jų priežiūrą, ugdymą ir kita. Jei darbo pobūdis vaikų motinai trukdo atlikti savo pareigas, jai tikslinga ieškoti galimybių keisti darbą, jo pobūdį, kad užtikrinti vaikų interesus. Kaip minėta, kad nors iš duomenų apie šalių bylinėjimąsi yra pagrindo spręsti apie šalių tarpusavio nesutarimus, tačiau vaikų interesais šalys turi labiau bendradarbiauti, įvertinti objektyvias aplinkybes, gerinti tarpusavio santykius, siekti kompromisų, atsižvelgti išimtinai į nepilnamečių vaikų interesus.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Nors apeliacinės instancijos teismas iš dalies dėl nurodytų argumentų nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau pripažįsta, kad iš esmės pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neskirti G. K. baudos už teismo nustatytos bendravimo tvarkos nesilaikymo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nenagrinėtinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.